Category: Straipsniai – 2024

Ervydas Čekanavičius dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo teisėsaugai žinomas nuo 1971 metų, o nusikaltimus kartojo iki pat 2011-ųjų, kai ne pirmą kartą atsidūrė už grotų. Jam išeinant į laisvę Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė sako nesijaučianti ramiai. LRT.lt kalbinti ekspertai pastebi, kad elgesio keitimo programos įkalinimo įstaigose neveikia. Tai pripažįsta ir Lietuvos kalėjimų tarnyba.  

Pirmadienį po 15 metų už grotų į laisvę turėtų būti paleistas garsiausiu pedofilu vadinamas E. Čekanavičius. Pirmą kartą prieš teismą už seksualinius nusikaltimus jis stojo dar 1971 m., o 2011 m. E. Čekanavičius nuteistas už nepilnamečio berniuko apsvaiginimą ir seksualinį prievartavimą. 

Ekspertė nesijaučia rami 

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė LRT.lt teigė, kad E. Čekanavičiaus padaryti nusikaltimai – unikalus atvejis Lietuvos istorijoje, o, jos manymu, dar nepavyko nustatyti didesnės dalies nukentėjusiųjų. 

Pasak K. Mišinienės, E. Čekanavičiaus nusikaltimų istorija atskleidžia „visuomenės požiūrį ir milžinišką tarnybų neįgalumą“. 

„Prievartautojas buvo nesustabdomas ar tiesiog nestabdytas? Sutinku, kad skundai, agresyvus, persekiojantis elgesys, gerai apgalvotas pasiruošimas nusikaltimams ir pėdsakų slėpimas buvo ir yra kietas riešutėlis valdininkams ar teisėsaugininkams, kurie tik įvykus nusikaltimams gali imtis veiksmų“, – apgailestavo K. Mišinienė. 

KOPŽI centro vadovė atvira – ji nesijaučia rami, kad, išėjęs į laisvę, šis žmogus toliau nevykdys nusikaltimų. 

„Akivaizdžiai kalbame apie aktyvų, agresyvų vaikų prievartautoją, kuris jaučia seksualinį potraukį tam tikro amžiaus berniukams, nusižiūri auką, suplanuoja ir įvykdo nusikaltimą. (…) Netikiu, kad šis žmogus gali ir nori kontroliuoti savo potraukį – per daug vaikų jis nuskriaudė, jo arši gynyba nerodė jokio apgailestavimo ar supratimo apie padarytą žalą“, – pabrėžė K. Mišinienė. 

Pasak KOPŽI centro vadovės, jos darbo praktika rodo, kad seksualiniai nusikaltėliai yra linkę kartoti nusikaltimus. 

„Yra masiškai bandoma vėl kartoti savo „subrandintas“ schemas, tik, žinoma, ne visada juos pavyksta patraukti atsakomybėn, retai aukos prabyla, yra išgirstamos, surenkami patikimi įrodymai“, – LRT.lt sakė K. Mišinienė. 

Ji pateikė vieno Klaipėdos prievartautojo, kartojančio nusikaltimus, pavyzdį: „Plika akimi matyti vos ne tose pačiose vietose jo kartojami seksualiniai nusikaltimai, jis jau nebežino, ką dar galima padaryti moters kūnui, kaip dar geriau išreikšti savo neapykantą bet kurio amžiaus moterims, o mes kiekvieną kartą teisiame jį lyg iš naujo, kažkokių terminų pritrūko recidyvisto statusui…“ 

Pagalbos kalėjime nesulaukia, atsėdi „iki skambučio“ 

„Caritas“ nuteistųjų konsultavimo centro vadovas Simonas Schwarzas LRT.lt pasakojo, kad nors yra akredituota programa, skirta seksualiniams nusikaltėliams, trūksta specialistų, todėl ji neįgyvendinama. Su į kalėjimą patekusiais seksualiniais nusikaltėliais nėra dirbama, tačiau pašnekovas viliasi, kad dar šiemet bus paruošti programą galintys įgyvendinti specialistai. 

„Šiandien asmuo, kuris atlieka bausmę už seksualinius nusikaltimus, jokios papildomos pagalbos negauna. <…> Be to, bausmės atlikimas yra pavojingas, prieš juos smurtaujama, todėl dažniausiai jie atskiriami nuo kitų nuteistųjų. Jie tiesiog atlieka bausmę, tai yra negerai. Arba turi labai slapstytis, kad tik kiti nesužinotų, kodėl jie pateko į kalėjimą. Didelis trūkumas, kad jiems netaikomas lygtinis paleidimas, žmogus atsėdi, kaip mes sakome, iki skambučio“, – pasakojo jis. 

Anot pašnekovo, tokiems nusikaltėliams galimybė išeiti į laisvę anksčiau taip pat turėtų būti užtikrinta, tokiais atvejais jiems padėtų Probacijos tarnyba. Pavyzdžiui, svarstė S. Schwarzas, teismas galėtų įpareigoti lankyti tam tikrus kursus, nustatyti aiškius maršrutus, kur tokie žmonės galėtų vaikščioti. 

„Turėtume žymiai daugiau įrankių jiems padėti ir laipsniškai grąžinti į visuomenę. Šiandien to nėra, nes lygtinis paleidimas nėra taikomas“, – paaiškino S. Schwarzas. 

Pasak pašnekovo, „Caritas“ padeda ir už seksualinius nusikaltimus nuteistiems asmenims, tačiau informacijos apie konkretų žmogų neturi. Apie tai, kodėl jis sėdėjo kalėjime, sužinoma tik pačiam nuteistajam atsivėrus. 

Tai sakė ir KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė. Ji pripažino, kad ją glumina atsakingų valdininkų išsisukinėjimai dėl elgesio keitimo programos įkalinimo įstaigose ir Probacijos tarnyboje. 

„Iš vienų mes girdime, kad viskas gerai, visi norintys gauti pagalbą gali dalyvauti tose programose, jos veikia. Kiti jau atvirauja, kad programos yra, bet trūksta paruoštų specialistų, psichologų, kurie galėtų pagal jas dirbti. 

Na, o trečias variantas atveria jau visai kitą vaizdą – nėra jokių programų, niekas neveikia, ką jūs čia svaigstate, šiems žmonėms niekuo negalima padėti, patys jie jokios pagalbos ir nenori. Tai kaip yra iš tikrųjų? Gal laikas mums sužinoti realiai apie (ne)teikiamą pagalbą, gal ji tikrai egzistuoja tik ministrų ataskaitose?“ – skeptiškai klausė K. Mišinienė. 

Mano, kad atsisakyti lygtinio paleidimo galimybės – klaida 

„Lietuvoje taip yra, kad jie tik atsėdi, ypač nuo 2013 m., kai panaikinta lygtinio paleidimo galimybė nuteistiems dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš vaikus. Iki tol veikė programa, bet panaikinus lygtinį paleidimą motyvacija tapo beveik nulinė, sako: „O kam man to reikia, jeigu anksčiau neišeisiu?“ Nėra programų, nėra specialistų, tie žmonės tiesiog atsėdi, dažnai patirdami prievartą, žeminimą ir panašiai“, – LRT.lt sakė Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto docentas, kriminologas Gintautas Sakalauskas. 

Jis pabrėžė, kad pedofilija yra ne nusikaltimas, o liga, tačiau ne visi prieš vaikus naudojantys seksualinę prievartą ja serga. Nepaisant to, paaiškino pašnekovas, prievartos naudojimas nėra pateisinamas. 

„Panašiai kaip, pavyzdžiui, alkoholizmas. Priklausomybę turintis žmogus gali ir nevartoti alkoholio, bet jis vis tiek alkoholikas. Čia lygiai taip pat turbūt 90 proc. žmonių, kurie serga pedofilija, vaikų neišnaudoja“, – sakė kriminologas.

G. Sakalauskas atkreipė dėmesį, kad niekas negali pasirinkti, kokia liga sirgti, o pagalba būtina ne tik dėl konkretaus žmogaus, bet ir visuomenės gerovės. Remiantis užsienio šalių tyrimais, potraukį vaikams jaučia apie 1 proc. vyrų, tačiau absoliuti dauguma geba save kontroliuoti ir prievartos nesiima.

„Turime bausmių sistemą, orientuotą į atsėdėjimą, žmonės uždaromi, geriausiu atveju gauna kokį nors darbą, ir tiek, tačiau kryptingo poveikio visiškai nėra. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra atskiros socialinės terapijos įstaigos, kur žmonės, turintys tokį seksualinį potraukį, laikomi atskirai ir jiems taikomos programos. O mes iš esmės turime sovietinę [sistemą], kur galvojama, kad pats žmogaus uždarymas išspręs problemas, nors dažniausiai įkalinimo įstaigose problemų tik padaugėja“, – paaiškino jis.

G. Sakalausko teigimu, netaikant jokios terapijos, tikimybė, kad žmogus, kartą jau panaudojęs prievartą prieš vaikus, vėl tą darys – gana didelė. Pasak jo, tai taip pat labai priklauso nuo amžiaus, senstant bet koks nusikalstamas elgesys retėja, o seksualinis potraukis blėsta.

Griežtesnės bausmės – visuomenės kerštas, o ne problemos sprendimas 

Griežtesnės bausmės vaikų išnaudotojų neatbaidytų, neabejoja LRT.lt kalbintas kriminologas. Anot jo, dažnas nė nežino, kokia atsakomybė gresia, o, be to, įkliūva vienetai. G. Sakalausko teigimu, svarbiausias šioje kovoje yra visuomenės jautrumas bei lytiškumo ugdymas. Prieš 5–6 metus būdavo užregistruojama apie 400 tokių atvejų, tarp kurių ne tik prievartavimas, bet ir kiti atvejai, pavyzdžiui, pornografijos rodymas, o dabar šis skaičius siekia apie 600. 

Kriminologas pabrėžia – tai nereiškia, kad prievarta dažnėja, tai rodo, kad visuomenė dažniau atpažįsta netinkamą elgesį ir dėl to kreipiasi į teisėsaugą. 

Anot pašnekovo, manantys, kad pedofilija sergančius žmones reikia visam laikui uždaryti į kalėjimus, klysta, nes tai neišspręstų problemos. 

„Tai būtų visuomenės keršto išraiška konkrečių žmonių atžvilgiu, juos labai stigmatizuojant, kaip tą patį E. Čekanavičių, kurį daug kas vadina garsiausiu pedofilu, bet tokių žmonių yra daug daugiau, ne tik jis, o toks ženklinimas neteisingas, kuriantis išskirtinumo vaizdinį, lyg tai būtų pavieniai asmenys. Tokių žmonių yra daug daugiau, net tie keli [žinomi], pavyzdžiui, gali būti bet kas – artimasis, kolega, giminaitis“, – pabrėžė kriminologas G. Sakalauskas. 

Programos nevykdomos 

Lietuvos kalėjimų tarnyba raštu pateiktuose atsakymuose LRT.lt pripažino, kad dėl specialistų trūkumo įkalinimo įstaigose nevykdomos programos seksualiniams nusikaltėliams. 

Seksualiai nusikaltusių asmenų terapijos programos užsiėmimai turėtų būti organizuojami grupėje ir trukti apie 3–4 mėnesius, tačiau, kadangi įkalinimo įstaigose trūksta šią programą išmokytų taikyti specialistų, nuteistiesiems ji nėra vykdoma. 

Visgi Lietuvos kalėjimų tarnyba nesiėmė svarstyti, ar programos yra efektyvios ir kodėl seksualiniai nusikaltėliai, išėję į laisvę, kartoja nusikaltimus. Pasak tarnybos, programų veiksmingumo tyrimai Lietuvoje nėra atlikti. 

Tarnybos teigimu, tokius tyrimus sunkina tai, kad apie seksualinius nusikaltimus dažnai nepranešama teisėsaugai, todėl ne visuomet yra galimybė užfiksuoti pakartotinio seksualinio smurto faktą. 

Teisėsaugai Čekanavičius žinomas nuo 1971-ųjų, nusikaltimai pasižymėjo ciniškumu 

LRT.lt primena, kad pagal kelis Baudžiamojo kodekso straipsnius, tarp kurių – seksualinis prievartavimas, disponavimas dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu ir kt. nusikaltimai, Ervydui Čekanavičiui 2011 m. buvo skirta 17 metų laisvės atėmimo bausmė. Aukštesnės instancijos teismas bausmę sutrumpino iki 15 metų nelaisvės. 

Tąkart į kalėjimą E. Čekanavičius pasiųstas dėl to, kad dar 2009 m. apsvaigino ir seksualiai prievartavo nepilnametį, su kuriuo susipažino Vilniaus traukinių stotyje ir atsiviliojo į savo namus Kaune. 

Kaip rašė portalas „Kauno diena“, kitą dieną mažametis buvo rastas ant suoliuko šalia E. Čekanavičiaus namų, paauglys sunkiai orientavosi aplinkoje, prisiminė tik tai, kad minėtas vyras jį vaišino keisto skonio sausainiais.

E. Čekanavičius teistas ne kartą, minėto portalo teigimu, dėl seksualinio potraukio nepilnamečiams berniukams teisėsaugai jis žinomas dar nuo 1971 m., kai prieš teismą stojo pirmą kartą, tačiau buvo pripažintas nepakaltinamu ir išsiųstas priverstinai gydytis.

Žiniasklaidoje ne kartą rašyta, kad 1982 m. milicija jį sučiupo viešojoje Kauno pirtyje, kai apsimetęs milicininku asmuo surengė čia buvusių vyrų „apžiūrą“. Tąkart E. Čekanavičiui, kuris aukoms neretai prisistatinėdavo esąs gydytojas, vėl skirtas priverstinis gydymas. 

1995 m. jis nuteistas dėl seksualinės prievartos prieš kitą vyrą, sugrįžęs į laisvę po kelerių metų nuteistas dėl trijų berniukų apsvaiginimo psichotropiniais vaistais, dėl to jam skirta kalėti 4 metus, bet dėl amnestijos bausmė sumažinta, rašo portalas „Delfi“. 

2003 m. jis vėl nuteistas kalėti, tąkart beveik 8 metus dėl nepilnamečio tvirkinimo bei santykiavimo su pilnamečiu, pasinaudojant šio bejėgiškumu. Dėl amnestijos bausmė vėl sumažinta, o E. Čekanavičius į laisvę grįžo 2008 m. 

„Kauno diena“ rašo, kad E. Čekanavičius bandė dalyvauti politinėje veikloje, 1989 m. dalyvavo atkuriant Lietuvos socialdemokratų partiją, bet dėl nusikalstamos veiklos iš jos pašalintas. Vėliau jis prisistatinėdavo disidentu, bandė gauti Laisvės kovų dalyvio statusą. 

Dėmesio!                                                        

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                        

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                       

 

„Jeigu jie sužinotų, kad jums tai pasakoju, nežinau, kuo tai man pasibaigtų“, – drebėdama savo istoriją pasakoja Jurgita (vardas pakeistas). Ji – viena iš dešimčių merginų, pasiryžusi darbui populiariame sostinės striptizo klube „Oldtaunas“, kur vietoj žadėto gero uždarbio ir puikių sąlygų joms teko išgyventi pragarą. Tačiau patys klubo savininkai merginų pasakojimus vadina šmeižtu ir akcentuoja, kad viskas, ką jie darė, ne tik buvo visiškai teisėta, tačiau ir palaiminta Lietuvos teismų. 

„Esame populiariausias striptizo klubas Vilniuje, todėl Jūs būtinai turite apsilankyti pas mus ir pajusti tą nepakartojamą atmosferą, kurios dar ilgai negalėsite pamiršti“, – toks aprašymas puikuojasi iki šiandien veikiančio klubo puslapyje. 

To, ką teko patirti šiame klube, negali pamiršti ir ten,,dirbusios” merginos – joms visam gyvenimui liko psichologinių, o dažnai ir fizinių traumų. 

,,Net nežinau, kaip apibūdinti visą tą skausmą, baimę ir siaubą, viską, kas ten vyko. Labai daug ten dirbusių panelių patirdavo panikos atakas, galvodavo apie savižudybę. Jos bijodavo kur nors išeiti, nes būdavo sekamos. Jei susirgdavo, jie atvažiuodavo į namus tikrinti temperatūros, – pasakojo Jurgita. – Nors praėjo jau daug laiko, iki šiandien kenčia mano santykiai su artimaisiais ir draugais, jaučiu nugaros skausmus, išsiplėtusios kojų venos.” 

Jurgita čia atsidūrė sulaukusi vos 20-ies metų. Finansinių sunkumų kamuojamą ir artimųjų pagalbos neturėjusią merginą suviliojo pažadai daug užsidirbti striptizo klube. 

Dabar ji – viena iš 60-ies nukentėjusiųjų byloje dėl prekybos žmonėmis ir kitų nusikaltimų. Gali būti, kad tokių yra bent kelis kartus daugiau. Dalis jų atsisakė bendrauti su teisėsauga: vienos nenorėjo prisiminti patirto košmaro, kitos prarado bet kokį pasitikėjimą policija. 

Pasakojimai tų aukų, kurios sutiko atsiverti pareigūnams, sukrečia. Klubo savininkus kai kurios apibūdino kaip žvėris, neturinčius jokio žmoniškumo. 

„Prisimindama, ką teko išgyventi, dar šiandien suklumpu ir pradedu verkti ar net žviegti, atrodo, neatlaikysiu to skausmo – jis gyvą suplėšys. Jie tame kalėjime kankino šimtus, nežinau, gal virš tūkstančio ar dar daugiau merginų, – pareigūnams prasitarė viena iš nukentėjusiųjų. – Tai, ką teko patirti, yra baisiau už išprievartavimą, tai lyg daug išprievartavimų kiekvieną dieną, ištisus mėnesius.” 

Prokuratūra teisme įrodinėja, kad visa tai pačioje sostinės širdyje, prie Rotušės, vyko kone 2 dešimtmečius. 

Klubo savininkams Jonui Žagminui ir Marinai Žagminienei bei dar 4 žmonėms pateikti kaltinimai prekyba žmonėmis ir kitais nusikaltimais. Jie iš merginų pinigų susikrovė turtus, siekiančius šimtus tūkstančių. 

Patys kaltinamieji kategoriškai neigia jiems pateiktus kaltinimus. Įmonės „Delfi” perduotame komentare tvirtinama, kad teisėsauga spaudė nukentėjusiąsias duoti parodymus bei karštligiškai jų ieškojo. 

,,Metodai, su kuriais mes susidūrėme ikiteisminio tyrimo metu, primena gūdžius sovietų KGB metodus“, – tvirtinama komentare.  

Dėl „Oldtauno” su šokėjomis sudarytų sutarčių teismuose yra vykę ir civiliniai ginčai, kuriuos įmonė laimėjo. Net Aukščiausiasis Teismas 2006 m. konstatavo, kad bendrovė elgiasi teisėtai. 

,,Striptizo klubų veikla nėra uždrausta įstatymu, todėl mūsų veikloje buvo sudaromos civilinės autorinės sutartys ir įmonės veikla buvo vykdoma kuriant teisėtus civilinius santykius, kuriuos dabar yra mėginama kriminalizuoti. Visus kilusius ginčus tarp įmonės ir įmonės darbuotojų įmonė spręsdavo civilizuotai, civiline tvarka pagal LR galiojančius įstatymus”, – rašoma,,Oldtauno” komentare. Išsamią įmonės poziciją dėl pateiktų kaltinimų rasite šios publikacijos pabaigoje. 

Įkalindavo vekseliais 

Kaip „Delfi” pasakojo klube dirbusi Jurgita, per krizę trūko pinigų, todėl susiviliojo skelbimu, žadančiu nesunkų šokėjos darbą ir puikų uždarbį. 

„Susitikau su Jonu Žagminu. Pasikalbėjome, pasakė: „Tu gražiai atrodai, tinki. Štai tau sutartis metams, atidirbusi galėsi išeiti.” Buvo baisu, bet pasiryžau. Buvau maždaug 20-ies metų. Kadangi krizė, sunku su pinigais”, – pasakojo nukentėjusioji. 

Klube atsidurdavo daugiausia pažeidžiamos moterys – vienišos mamos, bandančios išlaikyti vaikus, vos pilnametystės sulaukusios jaunuolės, neturinčios kur eiti, studentės, kurioms buvo žadama puiki galimybė suderinti darbą ir mokslus. 

Merginoms būdavo pakišamos autorinės sutartys, o kartu liepiama pasirašyti neprotestuojamus vekselius, kuriuose nurodytos tūkstantinės sumos. 

„Kaip aiškino, kadangi mums užsakydavo šokių pamokas, tai tie vekseliai reikalingi tam, kad grąžintume pinigus, jei neatidirbtume”, – sakė ji. 

Per šokių pamokas mokytojai parodydavo vos kelis judesius ir palikdavo savo mokines likimo valiai, tačiau tas pamokas klubo savininkai įkainodavo tūkstančiais eurų. 

Jurgita žinojo: jei neišdirbs metų, vekseliai su tūkstantinėmis sumomis bus atiduoti išieškoti antstoliams. Taip merginos būdavo įkalinamos. 

Pašnekovė užsimena, kad kartais išieškoti vekselius klubo savininkai pateikdavo net tada, kai merginos atidirbdavo visą sutartą laiką. O jei pabėgdavo neatidirbdavusios, jų pečius užguldavo tūkstantinės skolos, jas išieškodavo antstoliai. Tokių – daugybė. 

„Vieną dieną neiškenčiau ir neišėjau į klubą. Vėliau įsidarbinau valytoja ir gavau antstolio pranešimą, kad esu skolinga 20 tūkst. litų (maždaug 5800 eurų). Galvojau, išprotėsiu, kai sužinojau, kad esu už nieką tiek skolinga, – pareigūnams duodama parodymus pasakojo viena nukentėjusioji. – Kai ir iš taip nedidelio atlyginimo pradėjo išskaičiuoti skolą, pinigų pragyventi beveik nelikdavo. O kai gimė vaikas, net vaiko išmokas antstolis išskaičiuodavo.” 

Neaišku, kokius tiksliai turtus iš šio nuo 1999 m. veikusio verslo susikrovė kaltinamieji. Tačiau prokuratūros duomenimis, vien pas vieną kaltinamąjį Olegą Pilipiuką jo nuomojamo buto seife per kratas rasta per 435 tūkst. eurų grynųjų, ši suma nepagrįsta jokiomis teisėtomis pajamomis. Iš viso nusikalstamu būdu kaltinamieji įgijo ir išplovė mažiausiai 936 tūkst. eurų, tvirtina teisėsauga. 

Atlyginimo nemokėjo 

Kaip pasakojo Jurgita, tuo metu, kai dirbo, normalaus atlyginimo ji net negaudavo. 

,,Jie duodavo pasirašyti lapelius, kad gavome atlyginimą, nors jo negaudavome, – pasakojo pašnekovė. – Jie sakydavo: „Užsidirbsi iš konsumacijos.” Taip pat galėjai užsidirbti iš arbatpinigių, – klientai duodavo pinigų, juos galėjai pasilikti. Bet savininkai per vaizdo kameras viską stebėdavo: jei duodavo didesnę sumą, turėdavai dalintis su jais.” 

Paklausta, kas ta konsumacija, pašnekovė atsako: „Turėjome gerti alkoholio, net tos, kurios negerdavo, privalėdavo. Jie rėkdavo: „Sėsk ir gerk su klientais!” Tai yra konsumacija.”  

Pavyzdžiui, su klientu išgėrusi 100 eurų kainuojantį šampano butelį, mergina nuo šios sumos galėdavo tikėtis 20-30 proc. 

„Tai buvo baisus dalykas. Kartą reikėjo išgerti 25 stikliukus viskio, paskui apsauginis įmetė mane į privatų kambarėlį pas klientą, liepė gerti šampaną. Aš nieko neatsimenu, nežinau, ką ten su manimi darė”, – sakė Jurgita. 

Per darbo pokalbius merginoms buvo žadama, kad jos galės tik apsimesti geriančios, o išties išpilti stikliuką į vazoną. Bet praktiškai tą padaryti buvo sudėtinga, o dažnai ir neįmanoma, – klientai tuo pasirūpindavo. 

,,Stengiausi išpilti, bet galiausiai pradėjau gerti, kad viską būtų lengviau ištverti. Viskas buvo labai šlykštu”, – prasitarė nukentėjusioji. 

Košmaras prasidėjo jau pirmąją dieną 

Pasak Jurgitos, psichologinis smurtas šioje įmonėje prasidėjo jau pirmąją darbo dieną. 

„Prie manęs pristojo Marina Žagminienė, tai buvo pats baisiausias košmaras. Ji iš karto ėmė ant manęs rėkti, žeminti, priekaištauti, ko aš neinu dirbti su klientais. Mane labai spaudė, kad reikia sėsti prie klientų, kalbėtis ir iš jų traukti pinigus”, – pasakojo ji. 

,,Sakydavo: „Eik prie kliento arba tuoj aš tau trenksiu” ir pan.”, – pridūrė Jurgita. 

Merginos klube buvo gniuždomos ir menkinamos. Be to, pasak Jurgitos, buvo sukurta atmosfera, esą klubo savininkas – visagalis, turintis ryšių tiek su mafija, tiek su teisėsauga, todėl jei bandys bėgti, jas ras bet kur. 

„Jie sakydavo, mes patys geriausi Lietuvoje, mums niekas nieko nepadarys”, – sakė ji. 

Bijojo ji ne tik dėl to, kad antstoliams bus perduotas vekselis, tačiau ir nuolatinio teroro: Jurgita tvirtina, kad merginos buvo sekamos, savininkai žinojo, kur jos gyvena ir su kuo leidžia laiką.  

Buvo sukurtos ir beprotiškos taisyklės siekiant izoliuoti aukas: uždrausta po darbo susitikinėti su kitomis klubo šokėjomis, be paaiškinimo neleidžiama lankytis tam tikrose vietose, pavyzdžiui, stoties rajone ar tam tikruose baruose, negalima net naudotis kitų taksi įmonių paslaugomis, nei nurodė Žagminai. 

Rasdavo už ką nubausti 

Jurgita pasakoja, kad rūbus ir batus turėjo pirkti iš savo kišenės, pirmąją suknelę įsigijo iš mamos pinigų. Be to, tiek prie aprangos, tiek prie išvaizdos buvo kabinėjamasi. 

,,Marina prispausdavo, grasindavo, sakydavo: „Pažiūrėk, kaip tu atrodai, kokia tu kaimietė, tavo nagai blogi, tavo šukuosena bloga.” Net turėdavai atsiklausti, ar gali plaukų galiukus pasitrumpinti. O ir eiti galėjai tik pas tuos kirpėjus, kuriuos nurodydavo savininkai”, – sakė ji. 

Tiek dėl išvaizdos, tiek dėl kitų priežasčių buvo skiriamos baudos, pinigai išskaičiuojami iš arbatpinigių. 

,,Viena panelė gavo 2 tūkst. baudos, nes ją neva pabučiavo klientas, nors to nebuvo, – vieną atvejį prisiminė pašnekovė, o tada išvardino, dėl ko buvo baudžiamos. – Bausdavo, kad nagų nėra, plaukų nėra, batai suplyšę, suknelė blogai atrodo, kad nesišypsai, – jie rasdavo prie ko prisikabinti. Sėdėdavo viršuje ir stebėdavo per kameras, šypsaisi ar nesišypsai.” 

Darbas – pragariškas 

Darbo grafikas taip pat pragariškas – nuo pirmadienio iki trečiadienio oficialiai pamaina trukdavo nuo 8 valandos vakaro iki 4 ryto, nuo ketvirtadienio iki sekmadienio darbas baigdavosi 6 val. ryte. 

,,Ir visada šokdavai, tada iškart sėsdavai prie klientų. Nebuvo jokių pertraukų, – sakė Jurgita. – Per savaitę būdavo viena, kartais dvi poilsio dienos.” 

Darbuotojos klube net nebuvo maitinamos, galėjo pavalgyti tik tai, ką pačios atsinešdavo. 

Ji prisimena, kad sudėtinga buvo iškęsti ir klubo lankytojus: pasitaikydavo labai daug agresyvių ir bet kokias ribas peržengiančių vyrų. 

„Būdavo visokių ištvirkusių, kurie masturbuojasi prie tavęs. Ateidavo agresyvių, prisigėrusių, čiupdavo už visokių vietų, bandydavo kišti pirštus, o tada likdavo nepatenkinti, už ką sumokėjo pinigus. Jiems tai atrodydavo normalu”, – pasakojo pašnekovė. 

O klubo savininkai ar apsauginiai tik pasijuokdavo, išgirdę merginų skundus dėl jas įžeidinėjančių, žeminančių ar net fiziškai čiupinėjančių iškrypėlių. 

„Buvo neapsakomai šlykštu. Bet vadovai tiesiog liepdavo šypsotis ir su viskuo sutikti, varydavo eiti prie klientų ir gerti su jais”, – prisiminė nukentėjusios merginos. 

„Kūrva, sūka, kekšė, prostitutė, nieko nesugebanti” ir dar stipresni keiksmažodžiai buvo įprastiniai klubo lankytojų kreipiniai į šokėjas.” 

Su ypatingu siaubu merginos prisimena tai, ką teko iškęsti privačiuose kambarėliuose. 

,,Kambariukai šlykštūs, purvini, nusėti sperma. Ten su klientu likdavai viena ne mažiau nei valandai, turėdavai tenkinti įvairius jo norus. Vienas prašydavo, kad šlapinčiausi jam ant galvos, nors to negalėjau daryti, bet ir neturėjau kam skųstis, nes žinojau, kad už tai man skirs baudą. Jie bandydavo kišti pirštus, turėjai laviruoti, kad to nenutiktų, išsisukti nuo tų šlykštynių ir dar likti maloni”, – pareigūnams sakė viena iš aukų. 

Be to, iš jų buvo reikalaujama dirbti net sergant. Viena nukentėjusioji pasakojo pasidariusi valymą ir pranešusi klubo vadovams, kad dirbti negali, bet jai vis tiek buvo liepta šokti tol, kol nukraujavusi ant scenos nualpo. 

Paklausta, kaip visa tai iškentė, Jurgita atsakė: „Kažkaip… Tiesiog pripranti prie tokių sąlygų ir neturi kito pasirinkimo. Skaičiuoji dienas ir lauki paskutinės minutės.” 

Iš įmonės – kaltinimai teisėsaugai 

,,Delfi” elektroniniu paštu kreipėsi į „Oldtauno” vadovus Joną ir Mariną Žagminus, prašydami pateikti poziciją dėl pateiktų kaltinimų ir nukentėjusiųjų istorijų. 

„Oldtauno” raštu perduotame komentare rašoma, kad visas ikiteisminis tyrimas truko 7 metus, o per šį laiką tiek įmonė, tiek jos vadovai susidūrė su nuolatiniu teisėsaugos spaudimu. 

,,Ne kartą buvo pažeidinėjamos žmogaus teisės, įmonei buvo sudaromos didelės kliūtys toliau funkcionuoti ir vykdyti veiklą, kratų metu buvo draudžiama susisiekti su advokatais, kratos ir suėmimai buvo vykdomi nepilnamečių akivaizdoje nesirūpinant jų teisėmis, buvo atsisakytą iškviesti greitąją pagalbą vienam proceso dalyvių sunegalavus. 

Nukentėjusių buvo intensyviai ieškoma, kriminalinių tarnybų darbuotojai vykdavo į neva nukentėjusiųjų gyvenamąsias vietas, joms buvo aiškinama, kad jos yra nukentėjusios ir turi duoti parodymus, teikti civilinius ieškinius. Buvo nesigėdinama bendradarbiauti su totalitarinio rėžimo Baltarusijos pareigūnais iš šios šalies su manimi susisiekdavo mūsų įmonėje dirbusios šios šalies pilietės, sakė, kad jas persekioja, liepia liudyti prieš mus ir mūsų įmonę”, – teigiama komentare. 

Pasak kaltinamojo, prokurorė Edita Ignatavičiūtė neva klaidino visuomenę, sakydama, kad merginos buvo apgaudinėjamos pasirašant sutartis. 

,,Oldtauno” savininkai pateikia dar 2006 m. priimtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, kur pripažinta, kad autorinės sutartys bei įmonės metodai – visiškai teisėti. 

,,Prokurorė aiškiai suprasdama, kad ikiteisminio tyrimu metu mes negalėjome teikti jokių komentarų iš savo pusės pati teikė komentarus aiškiai klaidinančius visuomenę ir kitus proceso dalyvius. Atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, kratų įmonėje metu, teisėsaugos pareigūnai išsivežė visas tuo metu įmonės klube šokančias merginas, atimdami jų asmeninius daiktus, visiems darbuotojams pareiškė, kad klubas uždaromas ir, kad šie ieškotų kito darbo, nors tokį sprendimą gali priimti tik teismas, tokiu būdu įbaugindami žmones, nuteikdami juos prieš mus ir darydami įtaką jų duodamiems parodymams. 

Net ir tapusios,,nukentėjusiomis” merginos rašė mums laiškus, kad norėtų sugrįžti ir tęsti bendradarbiavimą. Trikdydami įmonės veiklą ikiteisminio tyrimo pareigūnai nuolat atvykdavo į įmonei priklausantį naktinį klubą su tokiu pretekstu kaip „prevencinis patikrinimas”, nuolat apklausdavo klube dirbančias šokėjas, mėgindavo jas nuteikinėti prieš įmonės direktorių, šokėjoms iš Ukrainos grasindavo, kad išsiveš į skyrių arba organizuos joms deportacijos procedūras”, – rašoma komentare. 

Be to, klubo savininkas pasakoja, esą patys ikiteisminio tyrimo pareigūnai jau vykstant tyrimui šventė bernvakarį šiame klube, kurio metu tyčiojosi iš šokėjų ir jas žemino, aptarinėdami išvaizdą ir tautybę. 

Pasak kaltinamojo, prokuratūra netinkamai elgėsi ir per visuomenės informavimo priemones prašydama kreiptis nukentėjusiąsias į teisėsaugą. 

„Iš žiniasklaidos antraščių, straipsnių ir žinių reportažų kviečiami liudyti buvę įmonės darbuotojai ir atlikėjos gali spręsti, kad įmonėje tikrai buvo daromi nusikaltimai ir tai gali turėti lemiamą įtaką apklausiamųjų byloje asmenų teisiniam statusui. Iš prokurorės pasisakymų viešoje erdvėje, kad byloje yra šimtai nukentėjusiųjų yra aiškiai formuojama visuomenės ir bylą nagrinėsiančio teismo išankstinė nuomonė, bei kitų, galimų proceso dalyvių nuomonė, kad visi įmonėje dirbę darbuotojai ir atlikėjos buvo išnaudojami ir yra aukos. 

Atkreiptinas dėmesys, kad jau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui dėl žmonių prekybos viena iš nukentėjusiųjų šioje byloje civiline tvarka kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl autorinės sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, tačiau šis teismas visus šios nukentėjusios argumentus atmetė ir skundo netenkino, prokurorė aiškiai apie tai žinojo ir suprasdama, kad civiline tvarka nieko nepasieks nutarė kriminalizuoti civilinius santykius, kad galėtų taikyti visas prievartos poveikio priemones mūsų atžvilgiu”, – nurodo įmonės atstovai. 

Kaip akcentuojama komentare, keista, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2017 m., tada, kai įmonė jau sėkmingai gyvavo beveik 2 dešimtmečius. 

„Imonei tuo metu buvo jau 18 metų ir iki to momento įmonė sėkmingai vykdė veiklą, turėjo gerą reputaciją, neturėjo jokių nuobaudų ar administracinių nusižengimų, turėjo gerą kreditingumo reitingą ir visą tą laikotarpį bendradarbiavo su šokėjomis sudarydami visiškai teisėtas autorines sutartis. 

Įmonėje ir anksčiau vykdavo valstybinių institucijų patikrinimai, tikrinamos buvo ir autorinės sutartys, tačiau pažeidimų dėl šių sutarčių sudarymo niekada nebuvo užfiksuota“, – rašoma komentare. 

,,Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad teisėsaugos darbo idealizavimas negali būti absoliutus, nes metodai su kuriais mes susidūrėme ikiteisminio tyrimo metu primena gūdžius sovietų KGB metodus, o mūsų atvejis tikrai nėra išskirtinis ir tikrai yra daugiau Lietuvos piliečių susidūrusių su tuo, žiniasklaidoje tikrai rastumėte pavyzdžių ir komentarų, – savo poziciją užbaigia įmonės vadovas. – Todėl labai norėtųsi, kad galutinį tašką šioje byloje galėtų padėti teismas, jam nebūtų trukdoma. Tik tokiu būdu yra įmanoma įgyvendinti visuomenės teisę gauti objektyvią ir visiškai teisėtą informaciją, neklaidinant visuomenės ir nedarant žalos kitiems proceso dalyviams.” 

 

Dėmesio!                                                        

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                        

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                       

 

Komentarų fėja. Taip Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras įvardijo moteriškę, internete pylusią bjaurius šmeižikiškus komentarus apie Panevėžio rajono šeimynoje seksualiai išnaudotas globotines.  

Kad išgalvotais teiginiais aukštąjį socialinės pedagogės-psichologės išsilavinimą turinti „fėja“ siekė tyčia pažeminti šias merginas, pripažino jau dviejų instancijų teismai. Nuteistoji ne tik gavo solidžią baudą, bet neteko ir kompiuterio, kuriuo dergė nukentėjusiąsias.  

Komentarai – iš Nyderlandų  

Apie į aštuntą dešimtį įžengusią Aureliją Grabštienę Lietuva išgirdo, kai prieš kelis dešimtmečius kaimyniniame Pasvalio rajone ši moteris įkūrė šeimyną ir ėmėsi globoti tėvų globos netekusius vaikus.  

Tarp jos globotinių buvo dvi mergaitės, vėliau perkeltos globoti į Panevėžio rajone veikusią G. ir V. Grigaliūnų šeimyną.  

Tik užaugusios šios globotinės išdrįso kreiptis į teisėsaugą dėl to, ką patyrė šeimynoje.  

Jos globėjai Vidantas Grigaliūnas ir Gražina Grigaliūnienė jau sulaukė atpildo – net dviejų instancijų teismai vyrą nuteisė dėl seksualinių nusikaltimų prieš nepilnametes tuometes globotines, o jo žmona sulaukė bausmės už tai, kad, anot teismų, žinojo, kas vyksta po jų namų stogu, bet mergaičių nesistengė apsaugoti.  

A. Grigaliūnas šiuo metu atlieka bausmę Alytaus kalėjime. Jo bylą kasacine tvarka dar turėtų nagrinėti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. G. Grigaliūnienei buvo skirta pusės metų bausmė, jai buvo apribota judėjimo laisvė, buvusi šeimynos motina turėjo nuolat lankytis Panevėžio apygardos probacijos tarnyboje. Bausmę ji jau atliko.

O tuo metu, kai vyko teismų posėdžiai, A. Grabštienė reiškėsi internete.  

Iš pradžių Panevėžio apylinkės teismas, o po to ir Panevėžio apygardos teismas nagrinėjo tris jos įrašus, paskelbtus 2022 metų lapkritį bei 2023 metų sausio ir vasario mėnesiais. Visus juos moteris rašė gyvendama Nyderlanduose.  

Aukas išvadino aferistėmis  

Pirmasis A. Grabštienės komentaras parašytas prieš porą metų, lapkritį, po internete išspausdintu straipsniu apie G. ir V. Grigaliūnų šeimynos bylą. Ji pasvarstė, kad merginos, kurios bylinėjasi su buvusiais savo globėjais, teismui turėtų būti puikiai žinomos. Šiaulių universiteto alumnė, buvusi kandidatė į Kauno miesto tarybą socialinė pedagogė-psichologė A. Grabštienė vieną merginų pristatė: „Ji nuo mažens buvo linkusi į afioras.“  

Sausio mėnesį ji jau savo asmeniniame feisbuko puslapyje parašė puikiai pažįstanti tas dvi merginas, kurios, pasak jos, „puikiai pradėjo šmeižtą“. Toliau A. Grabštienė rašė, kad viena merginų nuo vaikystės pripažinta serganti psichikos liga, o antrai nustatytas melagio sindromas.  

„Kokioje valstybėje mes gyvename, kad kiekvienas psichinis ligonis gali apšmeižti nekaltus žmones“, – teismui buvo pateiktas ir toks A. Grabštienės sausio mėnesį įrašytas teiginys.  

Citatose redakcija klaidas ištaisė, tačiau tenka atkreipti dėmesį, kad sąmoningai ar ne, tačiau ši aukštąjį universitetinį išsilavinimą įgijusi moteris rašo su elementariomis rašybos klaidomis.  

Kitas šios socialinės pedagogės-psichologės įrašas ir vėl skelbia, kad vienai su buvusiu globėju besiteisiančiai merginai nustatyta psichinė negalia. A. Grabštienė tvirtina, neva mergina apšmeižė Grigaliūnų šeimą, dargi savo sesę prikalbino lytine prievarta apkaltinti šeimynos tėvą.  

„Kaip nusprendė, taip ir padarė. Matyt, tyrėjai joms pasakė, kad tai per mažai ir nėra jokių įrodymų“, – rašė A. Grabštienė.  

Dar ir pridūrė: „Tai aferistė su patirtimi.“  

Gynėsi, kad nešmeižė  

Taip internete apšmeižtos merginos kreipėsi į teismą. Jos pateikė pažymas, kad niekada nesirgo psichikos ligomis, nesimokė specialiųjų poreikių vaikams skirtose įstaigose.  

A. Grabštienę jos padavė į teismą tvirtindamos, kad po jos įrašų pasijuto nesaugios, bijojo išeiti į gatvę, vienai jų pradėjo reikštis valgymo sutrikimai, kitai sutriko miegas.

Apginti savo teiginių teisme A. Grabštienei nesisekė. Tačiau ji kategoriškai tvirtino kaltės nepripažįstanti. Moteris aiškino puikiai pažįstanti merginų mamą, vienu metu ją buvo priglaudusi po savo stogu.  

Pati kadaise globojusi šias merginas A. Grabštienė tvirtino, kad viena jų nuolat krėsdavusi šunybes, o nutverta mesdavusi kaltę kitiems vaikams.  

Kadangi buvusi globėja sakė netikinti, kad užaugusi mergina būtų pasikeitusi, įraše pavadino ją aferiste ir kitiems patarė jos saugotis. O apie tai, kad kita mergina turi melagio sindromą, A. Grabštienė teigė išgirdusi iš G. Grigaliūnienės, todėl tai ir parašė.  

A. Grabštienė tvirtino nešmeižusi merginų, apie jas rašiusi tiesą ir gailėjosi tik dėl to, kad po kiekvienu sakiniu neparašė „mano nuomone“. Ji svarstė, kad už nuomonę neturėtų būti baudžiama.

Nepaglostė du teismai  

Neišgirdęs A. Grabštienės atgailos, šių metų liepą Panevėžio apylinkės teismas pripažino, kad ji apie merginas paskleidė tikrovės neatitinkančią, melagingą informaciją.  

Teismas jai skyrė 4 000 eurų baudą. Dviem nuo šmeižto nukentėjusioms merginoms A. Grabštienė turi sumokėti po 2 000 eurų. Iš jos taip pat konfiskuotas asmeninis nešiojamasis kompiuteris.  

Būdama nepatenkinta tokia nutartimi, A. Grabštienė ją apskundė aukštesnės instancijos Panevėžio apygardos teismui. Šis teismas jos apeliaciją atmetė, paliko galioti ankstesniąją nutartį.  

Aukštesnės instancijos teisme nukentėjusias merginas gynusiam Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro samdytam advokatui A. Grabštienė privalės sumokėti 400 eurų.  

Šio teismo nutartis įsiteisėjo nuo jos paskelbimo dienos, tačiau nuteistoji dar gali ją skųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.  

Šaukia „Valio!“  

Paskelbus antrojo teismo nuosprendį, štai tokį įrašą paviešino apšmeižtas merginas ginantis Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centras:  

„Aukštesnė teismo instancija atmetė moters, nuteistos už šmeižikiškus, žeminančius, atskleidžiančius asmens duomenis komentarus, skundą, valio! Antrus metus didelė nuteistų vaikų prievartautojų, buvusių globėjų iš Panevėžio rajono, draugė rašinėjo pasibaisėtinus komentarus socialiniuose tinkluose apie parodymus davusias aukas, niekindama jų patirtis, pasakodama visokias nebūtas istorijas neva „iš patikimų lūpų“.  

Net nuteista ir gavusi baudą pirmoje instancijoje, ji nesuprato, kodėl negalinti „skelbti tiesos apie tas melages“, atkakliai reikalavo iš teismo įrodyti jai, kur ji neteisi.  

Žinote, kas dar labai baisu? Ši moteris kartu su tais neštais ir pamestais globėjais, dar būreliu panašių asmenybių ilgą laiką buvo gerbiami globėjai visame rajone, jie vartė visą globos sistemą kaip tik norėjo, ilgus metus diktavo savo taisykles.  

Kaip nyku turėjo būti vaikams, patekusiems į tokių pabaisų nagus.  

Savo skunde komentatorė aiškina, jog tokias mergaites (suprask, prakalbusias apie suaugusių smurtą) reikia gydyti, tik gydyti, o ne tikėti jų paistalais.  

Beje, jas ir gydė. Vaikų psichiatrė dosniai išrašinėjo psichotropinius vaistus, kuriuos globėja saujomis „melagėms“ grūdo į burnas.  

Mūsų šalyje neįmanoma patraukti šios gydytojos atsakomybėn, bet mes dar grįšime prie jos, įsiteisėjus nuosprendžiams. O kol kas – pikta komentarų „fėja“ lieka nuteista už šmeižtą“, – rašoma KOPŽI paskyroje socialiniame tinkle.

Dėmesio!                                                        

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                        

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                       

 

Viešojoje erdvėje prostitucija neretai vadinama seniausia pasaulio profesija, kurią gaubia mistika. Visgi prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms pagalbą teikiančios organizacijos tokį romantizuotą vaizdą laiko iškreiptu ir skatina suprasti, jog už linksmybių fono slypi sugriauti gyvenimai ir nežmoniškas išnaudojimas. 

Viešos kalbos apie prostitucijos problematiką daug neišgirsi – kaip žinia, Lietuvoje teikti prostitucijos paslaugas nėra legalu, o kas gi nori ieškoti empatijos nukentėjusioms moterims, kurias Temidės tarnai laiko nusikaltėlėmis? 

Europos Sąjungoje prostitucija teisiškai reguliuojama skirtingai – Lietuva yra viena iš šalių, kurioje administraciniu nusižengimu laikomas tiek vertimasis prostitucija, tiek tokių paslaugų pirkimas. 

Kitose Europos valstybėse taikomi skirtingi modeliai – štai Švedijoje sekso paslaugų pardavimas nėra laikomas nusikaltimu, tačiau už sekso paslaugų pirkimą baudžiama kur kas griežčiau nei Lietuvoje – gresia net ir laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmė. 

O Vokietijoje prostitucija yra legalizuota, tad tokių paslaugų pirkimas neužtraukia jokios atsakomybės pirkėjui. 

Lietuvoje tiek pirkimas, tiek vertimasis prostitucija, tiek prostitucijos paslaugų „pirkimas“ reglamentuojami tuo pačiu 487 LR administracinių nusižengimų kodekso straipsniu. 

Pirmą kartą policijai prigavus naudojantis ar teikiant prostitucijos paslaugas, gresia bauda nuo devyniasdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų. Pakartotinai – nuo vieno šimto keturiasdešimt eurų iki trijų šimtų eurų. 

Prostitucijos organizavimas (užsiėmimas sutenerio veikla) baudžiamas griežčiau – šiuo atveju taikoma baudžiamoji atsakomybė, pagal BK 307 str. Visgi numatomos sankcijos irgi nėra tokios jau griežtos – galima bauda, laisvės apribojimas, areštas. 

Nors ir numatoma galimybė skirti laisvės atėmimą iki dviejų metų, tai labiau teorinis pasvarstymas. 

Tik verta pažymėti, jog prostitucija labai dažnai susijusi ir su daugybe kitų nusikaltimų, už kuriuos baudžiama griežčiau. Pavyzdžiui, jei iškėlus bylą dėl prostitucijos organizavimo, asmenys taip pat pripažįstami kaltais dėl prekybos žmonėmis, tokiu atveju numatoma tik laisvės atėmimo laisvė. Todėl retais atvejais, suteneriai būna pasiunčiami už grotų. 

Ne paslauga, o smurto forma 

Ketvirtadienį Kaune buvo suorganizuotas kol kas pirmasis ciklo „Dekonstruojame prostituciją“ susitikimas – susitikime dalyvavę nevyriausybinių organizacijų, teisėsaugos, bei kitų institucijų atstovai siekė aptarti, kaip būtų galima užkardyti prostituciją. 

Šią diskusiją savo patalpose suorganizavo nevyriausybinė organizacija FRIDA, dirbanti su moterimis ir jaunimu, bei Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI). 

Įžanginį žodį tariusi FRIDA direktorė Daiva Baranauskė aiškiai įvardijo, jog organizacija prostituciją laiko žmogaus teisių ir orumo pažeidimu. 

„Tai nėra darbas, lengva ranka pasirenkama veikla. Mes tai laikome moterų teisių pažeidimu, tokia mūsų organizacijos pozicija. Moterys yra pažeidžiamos iki įtraukimo, jos pažeidžiamos ir po to“, – pabrėžė D. Baranauskė. 

KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė atskleidė, jog mintis suorganizuoti diskusiją kilo stebint pastarųjų kelerių metų tendencijas. Anot jos, po karo Ukrainoje, prostitucijos mastai Lietuvoje auga geometrine progresija. Visgi suteneriams lengviau išnaudoti pažeidžiamas moteris, kad ir atvykusias iš karo zonų.

K. Mišinienė taip pat sutiko, jog prostitucija – smurto forma.

„Mūsų įstatyminė bazė labai aiškiai kalba apie paslaugas, vadina tai paslaugomis. Mes, kaip pagalbą teikiančios organizacijos, nenorime prostitucijos matyti kaip paslaugų klausimo“, – paaiškino K. Mišinienė. 

„Teisėsauga sako, kad tai nusikaltimas, o mes sakome, kad tai yra išnaudojimas“, – vėliau pridūrė specialistė. 

Per du metus laiko – nei vieno sulaikyto kliento 

Susitikime dalyvavo ir keli policijos atstovai, kurių tapatybės redakcijai yra žinomos. Diskusijoje dalyvavo ir Kauno apskrities VPK kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos atstovas – būtent šis VPK skyrius tiria nusikaltimus, susijusius su prekyba žmonėmis. 

Kauno apskrities VPK kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos atstovas atskleidė, jog šiemet užfiksuotas 21 vertimosi prostitucija atvejis. Iš 21 atvejų, 17 atvejų buvo pirminiai, t.y prostitucija besiverčiantys asmenys anksčiau nebuvo žinomi teisėsaugai, o 4 atvejai buvo pakartotiniai. 

Visgi daug iškalbingesnis kitas skaičius – kiek gi buvo sulaikyta sekso paslaugą perkančių klientų? 

Paaiškėjo, jog per du metus Kauno apskrityje nebuvo sulaikytas nei vienas toks pirkėjas. Ar tai reiškia, jog policijai neįdomūs prostitucijos paslaugomis besinaudojantys pirkėjai? 

Policijos atstovo teigimu – anaiptol ne. Jis pabrėžia, jog dauguma sandorių įvyksta prostitucijos paslaugas teikiančioms moterims įkeliant skelbimus internete. 

Pagal skelbimą nesunku nustatyti asmenį, kuris parduoda paslaugą, bet sunku nustatyti asmenį, kuris paslaugą perka. Mat nubausti žmogaus, kuris tik įėjo į patalpą, jie negali. 

Nors anot KOPŽI, būtent tokia tvarka ir egzistuoja Švedijoje – jei jau įėjai į patalpą, kur organizuojama prekyba sekso paslaugomis, vadinasi siekei tokio tikslo. 

O Lietuvoje padėtis visai kitokia, mat anot pareigūno, baudomis nepatenkinti sekso ištroškę piliečiai tuomet apskundžia policijos sprendimus, o policijai yra tekę vaikščioti po teismų sales, dėl paskirtos apgailėtinos 45 eurų baudos. 

Policija atskleidžia, jog neretai prostitucija besiverčiančios moterys sulaikomos organizuojant specialius „imitacinius“ sulaikymus – skelbime nurodytu adresu pasiunčiamas pareigūnas, kuris apsimeta klientu. 

Susitikimo metu buvo iškeltas klausimas, kodėl nėra vykdomas atvirkščias procesas – kuomet policija paruoštų moteris, kurios apsimestų prostitutėmis ir taip pat padėtų sulaikyti klientus. 

Policijos atstovas teigė, jog teoriškai toks variantas yra įmanomas ir svarstytinas. Tik policija vardija gausybę problemų – tam reikėtų suorganizuoti butą (kas yra brangu), moterims galėtų kilti grėsmė. 

Visgi policija neatmeta galimybės, kad ateityje ir tokios operacijos taps realybe. 

Anksčiau KOPŽI yra ne kartą išdėstę savo poziciją – nevyriausybinė organizacija mano, jog reikėtų nebausti moterų besiverčiančių prostitucija, tačiau paslaugų pirkimas turėtų likti nelegaliu, o gal ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę. 

Šiuo metu ANK ir BK yra surėdyti taip, jog auka ir išnaudotojas yra prilyginami vienas kitam. 

Be to, finansinės baudos yra apgailėtinai mažos, mat kaip pabrėžia KOPŽI, prostitucijos „paslaugomis“ naudojasi turtingi, įtakingi vyrai, kuriems baudos nieko nereiškia. Jie bijo tik viešumo. 

Policijos atstovas taip pat sutiko, jog pirkėjų baudimas administracine tvarka tikrai nemažins paklausos. 

Jo nuomone, vertėtų pasvarstyti apie pirkimo paslaugos kriminalizavimą ir tuomet stebėti rezultatus – galbūt baudžiamoji atsakomybė atbaidytų. Tik žinoma, teisėkūros sprendimų policija priimti negali. 

Tačiau tas pats dėsnis veikia ir prostitucija besiverčiančias moteris – kadangi daugelis jų yra socialiai pažeidžiamos, o tuo pačiu uždirba ir nemažus pinigus, administracinės baudos jų tikrai neatbaido. 

Įrodyti organizavimą – taip pat sunku 

Taigi, klientų bausti nepavyksta. O kaip yra su suteneriais? 

Kaip minėjome, jiems taikoma griežtesnė atsakomybė. Tik čia bėda ir vėl ta pati – policijai nelengva juos sulaikyti. 

Štai ir atsekus iki prostitucijai naudojamos patalpos, policijai sudėtinga bendrauti su prostitutėms butus nuomojančiais savininkais. Policija nurodo, jog praktiškai neįmanoma įrodyti, jog butų savininkai būtų susiję su prostitucijos organizavimu – jie prisisėmę burnas teigia, jog nieko nežino, o butą išnuomojo trumpam laikui. 

Policija stengiasi bendradarbiauti su internetinių skelbimų puslapių administratoriais ir šalinti sekso paslaugas siūlančius skelbimus, blokuoti IP adresus. Tačiau ir tai primena sizifo darbą, mat susikurti naują skelbimą – itin paprasta. 

Kad ir kaip makabriškai tai skambėtų, prostitucija iš esmės veikia laisvosios rinkos paklausos ir pasiūlos dėsniais. Dėl to prostitucija besiverčiančios moterys dažnai migruoja. 

Policija paminėjo ir tokį atvejį, kai prostitucija besivertusi mergina išvyko į Norvegiją, nes ten tikėjosi daugiau uždirbti. Tik po poros savaičių vėl sugrįžo į Lietuvą, nes pasirodo, jog paklausa Norvegijoje yra nepalyginamai mažesnė. 

Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos atstovo nuomone, tokius rezultatus nulemia aukštesnis Skandinavijos šalių socioekonominis išsivystymas, bei pasikeitęs visuomenės požiūris į prostituciją. 

Beje, KOPŽI sutinka, jog vienas iš didžiausių Švedijos modelio pasiekimų – pokytis visuomenės požiūryje. 

Su aukomis susiduria ir kitų profesijų atstovai 

Visgi su prostitucijos aukomis susiduria ne tik teisėsauga. Štai diskusijose dalyvavo Tomas Biržietis – Prano Mažylio gimdymo namų vadovas, akušeris ir ginekologas, Lietuvos akušerių ginekologų draugijos viceprezidentas. 

Jis pabrėžia, jog akušerių ginekologų draugijai ypač rūpi prostitucijos sukeliamos problemos – tai lytiškai plintančios ligos, nepageidaujami suaugusiųjų ir nepilnamečių nėštumai. Anot gydytojo, kartais tikrai tenka susidurti su pacientėmis, kurios kelia įtarimų. 

„Mes kartais net ir tarp gimdyvių įtariame, pavyzdžiui, kai vyras viską atsakinėja, o moteris visiškai tyli“, – teigia T. Biržietis. 

Visgi medikų rankos yra visiškai surištos. Įtarus tokį atvejį, belieka pranešti policijai ir tikėtis geriausio – visgi medikai turi laikytis itin griežtų pacientų duomenų apsaugos įstatymų. 

Tačiau net jei policija ir susidomės, labai sunku įrodyti klastą, turint tik įtarimą.

K. Mišinienė pasakojo, jog teko girdėti apie tokius atvejus, kai su gimdyve kažkodėl ateina keli įtartini vyrai, nesusieti šeimyniniais ryšiais. Kitaip tariant, su auka atvyksta jos suteneriai.

T. Biržietis pridūrė, jog pats su tokiais kuriozais nesusidūrė, bet neatmetė galimybės, kad kitose Lietuvos vietose tokių atsitikimų būti gali.

Tik medikas pabrėžia, jog tokios aplinkybės iš karto sukeltų įtarimų gydytojams. 

Panašiai sunkiai bendrauti sekasi ir socialines paslaugas teikiantiems specialistams. Štai Kauno miesto socialinių paslaugų centro socialinių paslaugų šeimai skyriaus vedėja Edita Ablačinskienė nurodė, jog prostitucijos aukos į kalbas eina labai sunkiai. 

„Net ir moterys sulaužytais kaulais atsiima parodymus, sako kad nukrito. Tad padėti labai sunku“, – pabrėžė E. Ablačinskienė. 

Beje, aukos ne tik keičia parodymus, bet ir atsisako psichologinės pagalbos paslaugų. O juk per prievartą pagalbos nepasiūlysi. 

Tačiau ekspertė pabrėžė, jog yra ir sėkmės istorijų – pavyzdžiui, nukentėjusi moteris atsisakė pagalbos vienu metu, tačiau sutiko eiti į kalbas po dviejų metų, kai buvo tam pasiruošusi. 

Tad pagalbą teikiančių organizacijų siunčiama žinutė yra paprasta – nepaisant patirtos skriaudos, kreiptis pagalbos niekada nėra vėlu, o sudaužyti gyvenimai vėliau gali transformuotis ir į sėkmės istorijas. 

 

Dėmesio!                                                       

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                       

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                      

 

Teisme – byla, kokios Lietuvoje dar nebuvo: Klaipėdos teisėjai penktadienį pradeda nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje dėl pasikėsinimo nužudyti ir seksualinio prievartavimo yra kaltinamas penkis kartus teistas 47 metų klaipėdietis Vidmantas Judeikis.  

Teisėsaugos pareigūnai neslepia, kad ši byla išties yra išskirtinė: ikiteisminio tyrimo metu teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertai nustatė, jog baudžiamojon atsakomybėn patraukto V. Judeikio galimai (kaltė dar neįrodyta) nusikalstamus veiksmus galima vertinti „kaip aktą, išreiškiantį jo priešišką poziciją moterų atžvilgiu ir siekimą simboliškai nubausti per nusikaltimo auką visas moteris ir tokiu būdu atsiteisti už patirtas nuoskaudas“.  

Tokias išvadas ekspertai padarė susipažinę ne tik dėl dabar klaipėdiečiui inkriminuojamų nusikalstamų veikų, bet ir praeities nusikaltimų, kurie taip pat yra susiję su seksualiniu neliečiamumu.

„Jo neapykanta moterims ir noras „padaryti joms kažką bloga“ neturėjo jokių stabdžių bei visiškai nedomino jokios valstybinės įstaigos“, – apmaudo neslėpė šią siaubingą istoriją gerai žinanti Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė.  

Teisėsaugos pareigūnai V. Judeikį sulaikė balandžio 16-ąją, kai išsiaiškino, kad būtent jis prieš dvi dienas galėjo įvykdyti siaubingą nusikaltimą Klaipėdoje. Šį nusikaltimą vyras, įtariama, įvykdė praėjus vos šešioms dienoms po to, kai buvo paleistas iš Pravieniškių kalėjimo. Čia jis praleido pusšeštų metų dėl anksčiau įvykdytų seksualinių nusikaltimų.  

Nusikaltimas, dėl kurio dabar V. Judeikis yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, sukėlė didelį rezonansą visuomenėje: balandžio 14 d. vakarą, apie 19.15 val. Klaipėdoje, Dragūnų gatvėje esančiame miškelyje, užpuolė 19 metų merginą. Tai, ką jis padarė savo aukai, sunku suvokti: vyras iš pradžių merginą nutempė į miškelio gilumą ir galvą ėmė trankyti į medį, paskui ėmė ją smaugti, kol ši prarado sąmonę. Tada jis medžio šakomis ir iš namų atsineštais flomasteriais bei rašikliu ėmė žaloti jos intymiausias kūno vietas.  

Tuo ši nesuvokiama egzekucija nesibaigė – vyras merginai ėmė pieštuku badyti krūtinę bei kaklo sritį, kol pieštukas sulūžo. Tada vyras merginą trumpam paliko – nuėjo į šiukšliadėžę išmesti nusikaltimo įrankius, bet tuo metu sunkiai sužalota auka atgavo sąmonę ir iš įvykio vietos pasišalino. Netrukus sugrįžęs maniakas jos nebesurado, bet dar spėjo pamatyti, į kurią pusę ji nuėjo. Žinoma, jis bandė merginą vytis, bet ši puolė į pirmo pasitaikiusio žmogaus glėbį ir paprašė pagalbos.

„Mergina, kuri buvo be batų ir pėdkelnių, buvo sužalota ir paprašė iškviesti pagalbą“, – vėliau policijos pareigūnams sakė ją nuo baisaus iškrypėlio išsaugojęs vyras.  

Tada, kai buvo sulaikytas V. Judeikis, paaiškėjo šokiruojanti realybė: už grotų patekęs vyras prisipažino, kad brutaliai išniekintą merginą jis planavo nužudyti.  

Per apklausą jis kalbėjo, kad tądien tiesiog vaikščiojo po miškelį, esantį šalia Klaipėdos vasaros estrados, kai „užėjo noras padaryti kažką bloga“.  

„Pamatęs merginą, kuri buvo apsirengusi raudonu paltu, nusprendžiau ją užpulti, – jau uždarytas į areštinę kalbėjo V. Judeikis. – Tada trenkiau jos galvą į medį, po to smaugiau rankomis ir šaliku, kol mergina prarado sąmonę.“  

Jis taip pat papasakojo, kaip išniekino savo auką, o paskui, kai nuėjo „išmesti daiktų“, anot jo, „mergina atgavo sąmonę ir pradėjo eiti“.  

„Norėdamas ją neutralizuoti, tai yra prismaugti, ėmiau ją vytis, bet pamačiau kitą vyriškį, kuris ją išgelbėjo“, – sakė jis.  

Kodėl taip pasielgė, V. Judeikis neaiškino, tačiau ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai išsiaiškino, kad vyras susijaudina, kai žaloja savo aukas, taip pat bando keršyti moteriškos lyties atstovėms. Tiesa, ekspertai sako, kad vyras nusikaltimų padarymų metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, jam nereikia taikyti priverčiamųjų teismo medicinos priemonių.  

Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai apklausė daugybę liudytojų, bandė analizuoti V. Judeikio praeities padarytus nusikaltimus, kol galop buvo nuspręsta, kad jis bando keršyti moteriškos lyties atstovėms. Kodėl, neaišku, nors apklausta jo motina prisipažino, kad dėl gimdymo metu nutikusių problemų dar vaikystėje jam buvo nustatytas neįgalumas.  

„Kai sūnus grįžo iš kalėjimo, žmona jam pasakė, kad su juo skiriasi, o tai jam sukėlė didžiulį stresą“, – aiškino vyro motina.  

Ką jautė jauna mergina, kurią V. Judeikis užpuolė miškelyje, sunku ir apsakyti – tokių dalykų niekada ji nepamirš. Vienintelis dalykas, ko ji dabar nori – ne dalyvauti teisminiame procese, o visą šį košmarą pamiršti.  

Ištrinti iš atminties. Pamiršti, nors ties baisūs prisiminimai ją persekioja iki šiol. Ir dar labai ilgai nepaleis.  

V. Judeikis yra gerai žinomas teisėsaugos pareigūnams – jis yra teistas penkis kartus, iš kurių keturis kartus už seksualinius nusikaltimus.

Pirmą kartą jis įkliuvo tebūdamas 18 metų, kai netoli tos pačios Klaipėdos vasaros estrados užpuolė jaunas merginas, kurių viena buvo sužalota, o paskui ir išžaginta.  

„Po to buvo plėšimai, vagystės, išžaginimas ir dar du pasikėsinimai“, – yra sakęs ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras Arūnas Saunorius.  

Anot jo, beveik toje pačioje vietoje V. Judeikis nusikaltimus įvykdė ir ir 2018 m., kai užpuolė jauną mamą, kuri vežė mažylį vežimėlyje. Po kelių dienų jo auka tapo vyresnė moteris.  

Vėliau, kai jis tik išėjo į laisvę, parke užpuolė, stipriai sumušė, apiplėšė ir išžagino pusamžę klaipėdietę.

Komentaras  

Kristina Mišinienė,  

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė  

„Šio brutalaus nusikaltimo kontekste mes keliame klausimą – kiek dar šis serijinis prievartautojas turi užpulti, išprievartauti, sužaloti moterų ir mergaičių, kad atkreiptų į save visuomenės, teisėsaugos, teismų rimtesnį dėmesį ir gautų adekvačią bausmę, gal ir gydymą?

Kviečiu šią istoriją sekti visus seksualinių nusikaltėlių registro priešininkus, aiškinančius, kad tai būtų papildomas atlikusių bausmę asmenų persekiojimas, o ir šiaip mūsų valstybėje yra visi prevenciniai saugikliai. Jei tokie saugikliai realiai egzistuotų, išleidžiant recidyvistą prievartautoją iš įkalinimo įstaigos, patikslinsiu, žmogų, kuris seksualiai susijaudina nuo savo aukų kraujo vaizdo, būtų pagalvota, kaip įspėti to pačio Klaipėdos miesto gyventojus, būtų skirtas didesnis dėmesys jo veiksmams gyvenamojoje vietoje.  

Tragiška yra tai, kad prievartautojas visuose savo jau atliktų nusikaltimų epizoduose ieškojo aukų vos ne tose pačiose vietose, kaip suprantame, jo neapykanta moterims ir noras „padaryti joms kažką bloga“ neturėjo jokių stabdžių bei visiškai nedomino jokios valstybinės įstaigos.  

Kitas klausimas būtų apie tai, kaip iš tikrųjų yra dirbama su daug kartiniais prievartautojais įkalinimo įstaigose? Ataskaitas apie kalėjimuose teikiamą psichologinę ir psichiatrinę pagalbą skaitome, bet norėtume išgirsti, koks tokios pagalbos efektyvumas, ar ji iš viso egzistuoja.  

Aplaidumo ir melo pasekmės yra labai baisios.“ 

 

Dėmesio!                                                      

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                      

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                     

 

 

Ji nuoga sėdėjo ant lovos krašto ir žiūrėjo, kaip sutuoktinis brutaliai žagina savo nepilnametę dukrą. Ji nieko nedarė, kad nutrauktų į kamuoliuką susigūžusios ir siaubingai klykiančios mergaitės kančias. Ji net nešaukė, nebandė jo nustumti ar suduoti, – tiesiog laukė, kol šis baigs patenkinti savo gyvulišką aistrą.  

„Bijojau, kad jis nužudys ir mane, ir dukrą“, – vėliau ašarodama bandė teisintis motina.  

„Mama verkė, gulėjo, nes nieko negalėjo padaryti, – ir aš verkiau, rėkiau, bet tėtis man delnu užspaudė burną, o kai paskui „baigė“, apsirengė ir išėjo – mums neleido palikti kambario, su mama tebegulėjome lovoje“, – keturiolikmetė sunkiai rinko žodžius apie baisiausią savo jauno gyvenimo patirtį.

Ji nebuvo vienintelė, nukentėjusi nuo savo tėvo – kartą jis kitą dukrą bandė išžaginti automobilyje, kai su šia važiavo į namus iš parduotuvės. Bandė, nes staiga kažkodėl persigalvojo, o gal tiesiog nesugebėjo, – paskui su dukra važiuodamas į namus elgėsi taip lyg nieko nebūtų nutikę – domėjosi, kaip dukra gyvena, kaip jai tądien sekėsi mokykloje.  

Tokią pačią patirtį turėjo ir jos sesuo – tėvas su ja lytiškai santykiavo tame pačiame automobilyje, o paskui dukrą vertė tylėti ir niekam nepasakoti.  

Šie siaubingi prisiminimai niekuomet neišnyks iš abiejų mergaičių atminties – tai, ką su jomis padarė jų pačių tėvas, švelniai tariant, šokiruoja. Ne ką mažiau slegia, kad jis iki šiol net nepateikia atsakymų, kodėl taip pasielgė su savo vaikais.  

„Neslėpsiu, ši istorija apie sesutes, tvirkintas ir prievartautas jų tikro tėvo, smarkiai sukrėtė mūsų centro komandą – epizodas apie tai, kad motina, pati išrengta, dalyvavo viename iš prievartavimų, iš viso yra protu nesuvokiamas ir keliantis daug sunkių emocijų“, – neslėpė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.  

Ši siaubinga šeimos drama nutiko viename nedideliame Lietuvos miestelyje – siekiant apsaugoti nuo savo tėvo nukentėjusias mergaites, Delfi.lt neatskleis ne tik vietovės, kur tai įvyko, bet ir savo dukras nuskriaudusio tėvo vardo ir pavardės. Šiuo metu jis jau yra įkalintas – jam iškeltą baudžiamąją bylą dėl seksualinio tvirkinimo, išžaginimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skaumo sukėlimo bei grasinimo nužudyti išnagrinėjęs teismas nusprendė 42 metų vyrą nuteisti aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme. Tiesa, jis galėjo būti įkalintas ketveriais metais ilgiau, tačiau vyras pripažino jam pateiktus kaltinimus, tikino, kad gailisi dėl savo padarytų nusikaltimų, todėl jam iškeltoje byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas ir bausmė sumažinta trečdaliu.

Ši bausmė nė kiek nesumažins nepilnamečių mergaičių skausmo – kai tėvas po aštuonerių metų iš kalėjimo išeis į laisvę, ko gero, jis jau negalės grįžti į savo šeimą, kuri jau išsikraustė iš namų, kuriuose gyveno, bet tikrai norės susitikti su savo vaikais, kurių šeimoje yra ir daugiau. O tai seksualinę prievartą patyrusioms sesutėms iš naujo atvers žaizdas, kurios tikrai niekada neužgis.  

„Nepilnametė dukra patyrė sistemingą ir brutalų tėvo pažeminimą, fizinį smurtą, ne vieną priverstinį lytinį aktą, daugybę ilgą laiką trunkančių tvirkinamųjų veiksmų epizodus, dvasines kančias ir išgyvenimus, dėl ko ne tik pasikėsinta į seksualinį neliečiamumą, bet ir padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas jai, kas gali kelti jos pagrįstą nerimą dėl jos šeiminio gyvenimo ateities, – apkaltinamajame nuosprendyje teismas nurodė, kad panašius nemalonius pojūčius ir išgyvenimus patyrė ir daugiausia kartų žagintos mergaitės sesuo. – Nusikaltimai nepilnamečių dukrų atžvilgiu padaryti artimoje aplinkoje, kur vaikai turėtų jaustis saugūs, o dvasinius išgyvenimus bei stresinę situaciją sukėkė artimiausias asmuo – jų tėvas, kas objektyviai dar labiau sunkina nepilnamečių nukentėjusiųj patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus.“  

Nuo tėvo nukentėjusioms sesutėms nereikėjo dalyvauti teisme – ikiteisminio tyrimo metu jos buvo apklaustos pas teisėją, taip pat nuolat bendravo su psichologėmis. Su specialistais teko bendrauti ir nepilnamečių motinai – ji kaltino save, kad nesugebėjo apginti savo dukros tada, kai jos akyse prievartavo šios tėvas, jos sutuoktinis, taip pat, jog anksčiau nepastebėjo, kad šis seksualiai išnaudoja abi dukras. Prievartauja, o ji nieko nežino. Nors ne – kartą tokių įtarimų buvo, bet ji nieko nepadarė, kad sužinotų, ar tai yra tiesa.  

„Nusikalstami, itin šiurkštūs ir žiaurūs tėvo veiksmai mergaitėms turėjo ypač neigiamų emocinių pasekmių, jos patyrė brutalų pažeminimą, jos visada ir net iki šiol jaučia nerimą, jas kankina baimė, jog tai gali pasikartoti, – apie siaubingą sesučių gyvenimo patirtį kalbėjo joms atstovavęs advokatas. – Mergaitės nesijautė ir iki šiol nesijaučia saugios būdamos viešumoje, sunkiai užmigdavo, negali susikaupti, tapo apatiškos aplinkai ir aplinkiniams žmonėms, jaučia pažeminimą kitų žmonių atžvilgiu, nes tai, ką patyrė iš tėvo, turėjo ne kartą pasakoti svetimiems žmonėms – pareigūnams ir psichologams.“

Teisininkas neslėpė, kad mergaitei, kurią tėvas išžagino jos motinos akyse, net buvo uždrausta dalyvauti tėvo teisme, ji iki šiol yra prižiūrima medikų, o šie neteikia vilčių, kada potrauminio streso simptomai išnyks ir ar iš viso išnyks.  

„Išlieka didelės baimės dėl mergaitės ateities“, – atviravo jis.

Advokatas pabrėžė, kad šioje baisioje šeimos dramoje didelį stresą patyrė ir nukentėjusių mergaičių motina, nes savo namuose ji buvo mušama ir žeminama, jai buvo grasinama peiliu.  

„Moteris iki šiol jaučia neigiamas pasekmes: padidėjusį jautrumą, baimę, įtampą, – kalbėjo jis. – Šie įvykiai, o ypač nusikalstami veiksmai prieš vaikus jai sukelia neigiamas emocijas ir išgyvenimus, ji jaučiasi pažeminta, nerimauja dėl artimųjų. Moteris yra pažeidžiama, o jai pagalbą teikiantys psichologai nurodė, kad konsultacijų metu ji išlieka susikausčiusi ir itin nedrąsi, bendrauja ir atsiveria ribotai, temos nepalaiko, neplėtoja, be to, jie pastebėjo, jog moteris stengiasi vengti situacijos, kai yra liečiama traumuojanti skausmingos prievartos situacija, ji nori nukreipti pokalbį mažiau aktualia tema.“  

Anot advokato, moterį nuolat kamuoja pasikartojantys košmariškai sapnai, dėl to atsiradęs nuovargis, trūksta poilsio, suprastėjęs darbingumas.  

„Jai ir toliau reikalinga psichologinė pagalba“, – sakė jis.  

Kad nesugebėjo apginti savo dukrų nuo jų tėvų, nepadarė nieko tuomet, kai šis jos akyse grasindavamas vieną jų išžagino, moteris negali sau atleisti – jau po baisių įvykių, kai jos sutuoktinis buvo uždarytas už grotų, ji savo motinai verkdama prisipažino, jog nebenori gyventi, privalo nusižudyti.  

„Ji nieko nenorėjo papasakoti, bet aš jos nepalikau ramybėje, kol galop pasakė, kad sutuoktinis, mano žentas, jai liepė žiūrėti, kaip jis šios akyse prievartavo savo dukrą, – siaubingas detales pareigūnams atskleidė mergaičių močiutė. – Ji pasakojo, kad sutuoktinis jai buvo prirėmęs peilį prie kaklo ir sakė, jog jeigu ši pabėgs, jis išžudys ir išpjaus visus vaikus, taip pat ir ją pačią.“  

Per apklausą policijoje moteris sakė, kad dukra vengia kalbėti apie šeimos tragediją, teisinosi, jog anksčiau nieko įtartino nebuvo pastebėjusi.  

„Bet ji man prisipažino, kad anksčiau vienos savo dukros dažnai klausdavo, kodėl ši verkia namuose, dažnai yra liūdna, kas nutiko, tačiau ši nieko nepapasakodavo, o ir pati anūkė, kai vėliau paklausiau, kas įvyko namuose, man nieko nepasakojo, tik verkė“, – aiškino jos senelė.  

Tuo metu nepilnamečių motinos sesuo pareigūnams prisipažino, kad iš karto po sesers sutuoktinio sulaikymo ši jai prisipažino, jog jai gaila ne tik seksualinę prievartą patyrusios dukros, bet ir į areštinę uždaryto sutuoktinio.  

„Sesuo sakė, kad nori nusižudyti, labai verkdavo, ne kartą kartojo, jog nerimauja ir dėl jos akyse išžagintos dukros, ir dėl į areštinę uždaryto sutuoktinio, – prisipažino liudytoja. – Po visų įvykių, kai sesers vyras buvo uždarytas į areštinę, mano sesuo su vaikais atvažiavo gyventi pas mus į namus, mes stengėmės sužinoti kuo daugiau, kas įvyko. Ne iš karto, bet pavyko – atviriausi buvo vaikai. Jie papasakojo, kad jų tėvas ne kartą pakeldavo ranką prieš jų mamą, tai dažniausiai būdavo tuomet, kai šis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Vienas vaikų man prisipažino, kad net bijodavo tėvo, jis pats matė, kaip šis lįsdavo prie nepilnametės jo sesers. Jis prie visų kambaryje gulėjusių vaikų liesdavo dukrą, o kartą, kai berniukas miegojo, tėvas atėjo į lovą ir manė, jog liečia savo dukrą, nors iš tikrųjų tuos veiksmus jis atliko su sūnumi. Vaikas taip pat papasakojo, kad kartą matė, kaip tėvas kieme buvo atsigulęs ant jo sesers, o kai jis paklausė, ką šie daro, tėvas atsakė, jog žaidžia.“

Nepilnamečių mergaičių motina, anot jos sesers, išgirdusi šį berniuko pasakojimą, tada prisipažino,kad „turėjo negerų įtarimų“ dėl savo sutuoktinio, nes kartą savo akimis matė, kaip šis prie miegančios dukros masturbavosi.  

„Daugiau apie tai sesuo man nieko nepasakojo, manau, ji bijojo, nes tik dabar, kai ji gyvena mūsų namuose, prisipažino, kad jos sutuoktinis anksčiau grasindavo ją papjauti ar sumušti“, – nepilnamečių motinos sesuo pareigūnams aiškino, jog ši iki šiol taip ir neišdrįso garsiai pripažinti, jog namuose patirdavo fizinį smurtą.  

Anot jos, apie tai bijojo kalbėti ir daugiausiai kartų seksualinę prievartą patyrusi nepilnametė mergaitė: „Tėvas jai grasino, kad jeigu kam nors apie tai pasakys, jis iš pradžių papjaus visą šeimą, o paskui – ir save“.  

Tuo metu keturiolikmetė mergaitė, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pasakojo, kad pirmas kartas, kai iš tėvo patyrė seksualinę prievartą, buvo tuomet, kai ji miegojo savo lovoje.  

„Tada pajutau, kad kažkas mane liečia, labai išsigandau ir jį atstūmiau, – pasakojo nepilnametė. – Nuo tada tai kartojosi gana dažnai, o vieną dieną, kai važiavome į miestą, savo automobilį vairavęs tėtis nusuko į nuošalesnę vietą, o tada pradėjo prie manęs lįsti, o tada išprievartavo. Bandžiau priešintis, stengiausi jį atstumti, bet jis buvo stipresnis ir aš nieko negalėjau padaryti. Kai viskas baigėsi, jis nieko nesakė ir lyg nieko nebuvę grįžome į namus – pakeliui jis manęs klausė, kaip sekasi mokykloje.“  

Mergaitė neslėpė, kad po šio įvykio labai bijojo, jautėsi nejaukiai ir buvo sunku suprasti, kas vyksta.  

Kad tėvas ją išprievartavo, pirmiausiai sužinojo kartu augantys jos broliukai ir sesutė.  

„Jie pastebėjo, kad pasidariau labai keista, tada manęs paklausė, kas atsitiko, o aš papasakojau, – siaubingą istoriją pasakojo keturiolikmetė. – Mama apie tai nieko nežinojo, apie tai jai papasakojau visiškai neseniai, po įvykių namuose. Tą dieną su kitais vaikais buvome išėję pasivaikščioti, kai mums telefonu paskambino mama, o kai sugrįžome, pamatėme, kad ji yra apsiverkusi… Mama man pasakė, kad tėtis jai grasino peiliu, buvo labai supykęs, nes aš su juo nemiegu… Mama pasakė, kad jeigu aš nemiegosiu su tėčiu, jis papjaus mamą. Ji mums liepė pasislėpti, todėl mes visi išbėgome iš namų. Bet mama netrukus man paskambino ir liepė sugrįžti. Tada namuose nuėjome į savo kambarį, tėtis mamai liepė mane pakviesti į jo kambarį. Tada mano broliukai su sesute iššoko pro langą ir nubėgo pas kaimynus kviestis pagalbos. Paskui į mano kambarį atėjo apsiverkusi mama ir pasakė, kad eičiau pas tėtį, nes kitaip jas papjaus. Nesutikau, bet paskui pamačiau, kad tėtis ateina su peiliu, todėl man teko nueiti… Kambaryje tėtis man ir mamai liepė nusirengti ir atsigulti, tada nusirengė ir jis…“  

„Kai tėtis mane prievartavo, mama verkė, gulėjo, nes nieko negalėjo padaryti“, – pridūrė nepilnametė.  

Vėliau, kai tėvas patenkino gyvulišką aistrą, apsirengė ir išėjo iš kambario, tačiau neleido išeiti nei nepilnametei dukrai, nei jos motinai.  

„Po kelių minučių išgirdome, kad kažkas atvažiavo į mūsų kiemą – sužinojome, jog tai buvo policija“, – pridūrė ji.

Per apklausą nepilnametė prisipažino, kad apie anksčiau patirtą seksualinę prievartą bijojo papasakoti savo motinai, nežinojo, ar ši jai padės, ar tiesiog supyks.  

Apie patirtą prievartą pareigūnams papasakojo ir jos sesuo, kuri neslėpė žinojusi, jog tėvas prievartauja ir jos seserį. Apie tai, anot jos, žinojo ir kiti vaikai.  

„Kai tėtis ateidavo naktį į mūsų kambarį ir lįsdavo prie sesers, mes pabusdavome ir jis išeidavo iš kambario“, – sakė nepilnametė.  

Tuo metu mergaičių motina policijos tyrėjams aiškino, kad nežinojo, jog sutuoktinis seksualiai išnaudoja savo dukras. Pasakodama apie tą dieną, kai šis jos akyse išžagino dukrą, moteris prisipažino, kad su sutuoktiniu namuose gėrė degtinę, vėliau jis nuėjo miegoti, o kai atsibudo, pasigedo iš namų išėjusių vaikų, todėl jai kartą smogė į veidą.  

„Jis liepė paskambinti vaikams ir pasakyti, kad šie pareitų į namus, o tada iš kažkur pasiėmė peilį ir pradėjo man grasinti, aiškino, jog visus papjaus dėl to, kad niekas nenori su juo lytiškai santykiauti“, – kalbėjo moteris.  

Vėliau, kai sutuoktinis jos akyse lytiškai santykiavo su nepilnamete dukra, moteris sakė gulėjusi šalia, bet nieko negalėjo padaryti.  

„Kai vyras prievartavo dukrą, buvau šoke, negalėjau pajudėti, užsimerkiau, nes nebenorėjau matyti, kas vyksta, – moteris prisipažino, kad tuo metu, kai sutuoktinis žagino dukrą, jis peiliu jau negrasino, jį buvo padėjęs ant stalo. – Dukra labai verkė, gulėjo kaip akmenukas, mums pabėgti nebuvo jokių galimybių, be to, bijojau palikti kitus vaikus, nes vyras grasino, jog papjaus.“  

Motina pareigūnams aiškino nežinojusi, jog sutuoktinis seksualiai išnaudojo savo dukras, tačiau įtarė, kad kažkas yra negerai, nes jau keletą metų jos nebenorėjo su juo kartu važiuoti automobiliu į parduotuvę.  

Kodėl savo seksualinius poreikius nusprendė tenkinti su nepilnametėmis dukromis, jų tėvas negalėjo paaiškinti, tačiau tikino, jog išėjęs į laisvę planuoja lankytis pas psichiatrus ir psichologus „dėl tokių savo potraukių“, taip pat pabrėžė, jog nevartos alkoholio.  

Vyras pripažino jam pateiktus kaltinimus, neslėpė, jog prievartą patiriančios dukros verkdavo, bandydavo priešintis, bet dėl savo jauno amžiaus to negalėjo padaryti.  

„Negaliu pasakyti, kodėl savo dukrą išžaginau žmonos akyse, – aiškino vyras. – Suprantu, kokią blogą įtaką padariau jų tolesniam gyvenimui.“  

Komentaras  

Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė 

 Seksualinė prievarta prieš vaikus yra labai sunkiai paaiškinamas reiškinys, neretai mes nenorime, tiesiog negalime apie tai girdėti – žinojimas, kad tai vyksta visai šalia mūsų, yra sunkiai pakeliamas.  

O jeigu prievartautojas tūno pačioje saugiausioje vaikui vietoje, jo namuose?  

Paskutinius kelerius metus, dėka reiklesnio, profesionalesnio tyrėjų, prokurorų, teisėjų požiūrio į šį nusikaltimą, mes vis dažniau išgirstame apie aukų kančias, sukeltas jų suaugusių artimųjų.

Neslėpsiu, ši istorija apie sesutes, tvirkintas ir prievartautas jų tikro tėvo, smarkiai sukrėtė mūsų centro komandą. Epizodas apie tai, kad motina, pati išrengta, dalyvavo viename iš prievartavimų, iš viso yra protu nesuvokiamas ir keliantis daug sunkių emocijų.  

Nevyriausybiniame sektoriuje pagalbos teikėjai vis dar neturi vieningos nuomonės apie tai, kiek moteris, kuri nuolat patiria smurtą, kuriai yra grasinama susidorojimu, yra pati atsakinga už šalia esančių ir neapgintų vaikų kančias. Bet kokiu atveju, šioje istorijoje suaugusieji buvo susitaikę su patiriamu smurtu, panašu, jog ir vaikų seksualinis išnaudojimas nebuvo jiems naujiena.  

Be čia paminėtų atgrasių, šokiruojančių įvykių šioje tarsi eilinėje šeimoje, mums ši byla atskleidė ir pačios valstybės sukurtas teisinio vaikų atstovavimo spragas. Valstybės garantuojamoje teisinės pagalbos tarnyboje dirbantis advokatas, įtrauktas į specialiai apmokytų vaikų advokatų sąrašus, sužinojęs apie šį atvejį, atvyksta pas sutrikusią, pasimetusią vaikų motiną į namus ir įtikina ją … vaikų atstovavimo paslaugas iš jo pirkti! O dar už tokią sumą, jog teismas, išgirdęs advokato pretenzijas ir įvertinęs vidutiniškai įdėtas pastangas, nusprendžia tik dalinai kompensuoti moteriai staiga labai brangia tapusią „nemokamą“ pagalbą.

 

Dėmesio!                                                     

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                     

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                    

Vaiko teisių apsauga, rūpestis mažaisiais, kiekvienos valstybės garbės reikalas. Nėra šalies, kuriai netektų spręsti vienokių ar kitokių problemų. Panašu, kad ir Lietuva nuveikė ne viską.  

Šokiruojantis įvykis  

Vis rečiau skaitome skandalingas antraštes apie smurtą prieš vaikus, jų paėmimą iš šeimų. Tačiau vasara mirgėjo pranešimais apie dingusius ir po kelių dienų atsiradusius vaikus, kuriuos tenka gydyti, nes jie apsinuodijo alkoholiu ar nežinia kokiomis psichotropinėmis medžiagomis.  

Gydytojai atvirauja kartais nežinantys, kaip išgelbėti nežinia ko prisivatojusį jauną žmogų, nes neaišku, nuo kokių medžiagų jis apsinuodijo. Tėvai gūžčioja pečiais, kad nesusitvarko su paauglišku smalsumu, kai savo kailiu norima patirti tai, kas draudžiama. O jauni žmonės aiškina, kad narkotikų nereikia ieškoti – jie patys atsiranda. Yra vietų, kuriose be problemų jiems parduodamas alkoholis, tik turėk už ką jo nusipirkti.  

„Ji atrodė baisiai, apsivėmusi, apsišlapinusi, šiurpino ir tai, kad aiškiai matėsi, jog ji dar vaikas. Vėliau nukrito į savo vėmalus, pradėjo kažką gargaliuoti“, – Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė, tą vietą, kurioje pastebėjo leisgyvį vaiką, praeina kaskart, eidama po darbo į viešojo transporto stotelę.  

Visame senamiestyje garsus prekybos centro kampas žinomas seniai – čia renkasi benamiai, valkataujantys girtuokliai ir panaši publika. Pro ten einant, visada susitraukia širdis, nes ir vaizdai, ir kvapas – kaip kokiame lauko tualete be durų.  

„Tą pavakarę jokios geriančios ar besišlapinančios publikos tame siaurame žemės lopinėlyje nebuvo, bet priėjus arčiau pamačiau sėdinčią suglebusią mergaitę. Ją pastebėjau ne aš viena, šalia po truputį rinkosi iš darbo senamiestyje einantys praeiviai. Su vienu jaunuoliu nuėjome į prekybos centrą ieškoti apsaugos darbuotojo. Tas žmogus jau iš tolo pradėjo rėkti, kad šitą vaiką nuolat girtą išsiveža policija, kad jam mirtinai nusibodo ganyti tuos „narkomanus“ ir „alkoholikus“, kad policija jau nebenori važiuoti ir pan.“, – šios replikos tik patvirtino ankstesnius K. Mišinienės pastebėjimus apie šios vietos ypatumus.  

Suluošintas matymas  

Ne viskas taip blogai. Vienas iš susirūpinusių praeivių paskambino 112. Greitoji medicinos pagalba ir policija atvažiavo labai greitai. Stebėjusiems įsiminė, kad gydytoja su padėjėja tikrai tarsi atpažino mergaitę – tik susižvalgė abi, tuoj pasiguldė ją ant neštuvų ir įkėlė į greitosios pagalbos mašiną. Jauni policijos pareigūnai irgi rimtai elgėsi, kalbino leisgyvę mergaitę, pildė dokumentus.  

„Smalsuolių būrelyje pastebėjau labai įdėmiai viską stebinčią jaunutę paauglę, pakalbinau ją. Pasirodo, kad ji pažįsta įvykio „heroję“. Ši yra šeštokė. Pastaruosius kelis mėnesius ji nuolat bėga iš namų, geria panašiose vietose iki apsivėmimo“, – K. Mišinienė neslėpė buvusi šokiruota sužinojusi mergaitės amžių – vienuolika metų.  

Pokalbis su nepažįstamąja atskleidė platesnį paveikslą. Paaiškėjo, kad gelbėjimo operaciją stebi dar kelios už kampo pasislėpusios mergaitės. Jos bijo pasirodyti, nes čia policija, o jos girtos ir pavartojusios narkotikų.  

„Sakau – tai blogai, kaip jos grįš namo, gal parodykime jas pareigūnams. Gal tik laiko klausimas ir pagalbą reikės kviesti toms dabar pasislėpusioms mergaitėms, – rūpinosi K. Mišinienė ir tęsė pasakojimą. – Mergaitė labai nustebo. Sako, kad negalima niekam pranešti, nes jas gi išveš tada. Dar bandžiau aiškintis, kur išveš, taigi blogiau negu dabar, jau tikriausiai nebus.“  

K. Mišinienė per darbo KOPŽI metus girdėjo ne vieną ir ne dvi skaudžias moterų istorijas, kurio krito, kėlėsi, vėl krito, kabinosi į gyvenimą arba ritosi galutinai.

„Prisiminiau mūsų jau turimus kelis atvejus, kai paauglės svaiginasi, parsidavinėja, bėga iš namų. Joms neturi įtakos joks suaugusiųjų žodis, konkrečiai matome, kaip jos po truputį žlunga, o tėvai ar globėjai tik bejėgiškai stebi, verkia ir tyli, nes bus gėda, jeigu vaikus išveš. Esame dėl šių atvejų skambinę savivaldybių tarnyboms, vaiko teisių specialistams, – KOPŽI vadovė prakalbo apie Lietuvoje veikiančius socializacijos centrus, kur vaikus būtų galima apgyvendinti ir atitraukti nuo blogą įtaką darančios aplinkos. – Visi tik pastato akis , „jūs ką, žinote, kaip sunku yra patekti į socializacijos centrą, niekas neleis mūsų vaikų ten išvežti“. Esame skaitę paskaitas mergaičių socializacijos centre, radome ten jas tris, o namai pastatyti didžiausi, gali dirbti su 24 mergaitėm. Direktorius sako, investuota šeši mln. eurų į pastatus, o vaikų nėra.“

Neįveikiamas barjeras  

Lietuvoje veikiančių dviejų socializacijos centrų steigėja yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM). Centrai veikia kaip valstybinė bendrojo ugdymo mokyklų grupei priskirta specializuota įstaiga, skirta delinkventinio elgesio mokiniams, kuriems paskirta vidutinės priežiūros ar auklėjamojo poveikio priemonė.  

Kauno miesto savivaldybės administracijos patarėja, Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Sigita Šimkienė situaciją, kai reikia ištraukti vaikus į šviesą ir pasistengti įtikinti, kad gyvenimas gali būti ir kitoks – be bėgimo iš namų į landynes, girtuoklysčių, narkotikų, žino ir iš patirties, ir iš įvairių dalyvavimų grupėse, komisijose ir kitose veiklose.  

„Turime gerų pavyzdžių, kai pabuvę socializacijos centruose nepilnamečiai pasikeičia, išmoksta naujų įgūdžių ir pakeičia savo mąstymą. Deja, jų nėra daug. Nėra daug ne todėl, kad tie vaikai ten būdami vėliau grįžta prie senų įpročių, o viena iš priežasčių, kad nedaug vaikų ten ir patalpinama“, – sako S. Šimkienė.  

Prieš patalpinant vaiką į socializacijos centrą, tam turi pritarti Nacionalinė švietimo agentūra, esanti ŠMSM žinioje. Speciali komisija, sudaryta iš įvairių specialistų – švietimo, sveikatos ministerijų, vaiko teisių tarnybos, psichologų, peržiūri visą medžiagą ir teikia išvadą.  

„Labai dažnai komisija nepritaria. Jei komisija pritaria, vietinė savivaldybė gali toliau kreiptis į teismą ir prašyti jo leidimo, kuris taria paskutinį žodį. Sunku įveikti Nacionalinės švietimo agentūros barjerą. Komisija nekalba nei su vaiku, nei su tėvais, jie vertina tik pateiktą rašytinę medžiagą. Jų atsakyme dažnai būna nurodyta, kad savivaldybė dar neišnaudojo visų priemonių vaikui ir šeimai padėti“, – pastebi S. Šimkienė.  

Būtent dėl komisijos nepritarimo socializacijos centruose yra mažai vaikų. Iš dalies komisija teisi. Vaiko atitraukimas nuo namų, šeimos – visada yra trauma. S. Šimkienė svarsto, kad galbūt savivaldybės pačios tokiems vaikams galėtų kurti specialias paslaugas, priemones, mažas įstaigas. Galėtų, tačiau problema yra tame, kad tokių vaikų yra nedaug ir tada nėra vietinės valdžios pritarimo, lėšų, iniciatyvos, kad kas nors tuo užsiimtų.  

Gal pasiseks išgyventi  

Tačiau kai pavojaus varpais skambinama dėl alkoholio ir narkotikų, regis, turėtų būti išnaudojama menkiausia galimybė, atitraukti vaiką iš žudančias viliones suteikiančios aplinkos.  

„Labai trūksta pagalbos nepilnamečiams priklausomybių atveju. Lietuvoje yra priklausomybių ligų centrai, kuriuose yra padaliniai nepilnamečiams – Kaune ir Vilniuje. Klaipėdoje tokį padalinį tik planuojama atidaryti. Vietų tuose padaliniuose yra mažai, – tęsia S. Šimkienė. – Mes susiduriame su problema, kai kokias nors medžiagas vartojantį vaiką su šeimos nariais, su specialistų pagalba įkalbiname, kad jis sutiktų gydytis dėl priklausomybės, užsiregistruoja vizitui, po kurio galėtų prasidėti stacionarus gydymas, tačiau iš vaiko turi paimti sutikimą keturiolikos dienų gydymui. Ir staiga, nors viskas namuose jau buvo aptarta, sutarta, vaikas pareiškia – ne. Tada medikai fiksuoja, kad vaikas atsisakė ir išleidžia visą komandą namo toliau kapstytis nesibaigiančiame liūne.“  

Įstatyme yra numatyta, kad ši paslauga gali būti suteikta tik asmeniui sutikus, nesvarbus, kad asmuo dar nepilnametis. Šie teisės aktai yra ES lygmens, kitaip būtų prievarta, o jos negalima taikyti. Tačiau atsisakymų pasekmės kartais būna ir tragiškos.  

„Kolegės istorija iš vienos konferencijos: mano vaikas, taip mes vadiname tuos kuriems prireikia mūsų pagalbos, buvo nuvežtas į priklausomybės ligų centrą ir pasakė „ne“. Grįžęs tiek prisivartojo, kad iškeliavo anapilin. Ji paklausė: „Ar tokiu būdu mes priimame sprendimą vaikui numirti?“ Po šio pasakojimo įsivyravo tyla, – S. Šimkienė įsitikinusi, kad svarbu ne tik paklausti, o tai padaryti taip, kad tas klausimas motyvuotų priimti pagalbą. – Jei mes negalime pasiūlyti vaikui pagalbos, jeigu mes negalime pasistengti, kad ta pagalba būtų priimta ir prieinama, kas tada? Važiuok namo, gal pasiseks išgyventi, o jeigu ne – numirsi.“

Žinojimas ramina  

Pagalbos galima sulaukti, tik ne visada ji priimama. Grįžkime į pradžią – apie leisgyvę mergaitę. Kauno policija informavo „Kauno dieną“, kad šis atvejis jiems yra žinomas, informacija perduota Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Su tarnybos vadove Andželika Vežbavičiūte kalbėjome ne konkrečiai apie šį atvejį, nes patikino, kad mergaitė tikrai nepalikta likimo valiai, tačiau apskritai apie problemą, apie vis dar egzistuojančią baimę pranešti, nes „išveš“, apie pagalbą, ar jos pakanka, ar ji tinkama, kad mūsų ateitis – vaikai, kiltų, o ne ristųsi žemyn.  

„Ko nežinome, to ir bijome. Informacijos žinojimas yra labai svarbu. Mes vaikams pasakome, kokie yra problemos sprendimo keliai, pasakome, kas bus jei spręs tą problemą ir kas jeigu ne. Išaiškiname teisinę atsakomybę ir tai nėra gasdinimas, tai yra informacijos suteikimas, vaikai turi žinoti, kad sprendimai yra ir jų rankose. Ta mergaitė tikrai nepalikta likimo valiai. Tikrai ne, bet keliai yra nelengvi“, – anot vedėjos, besisvaiginančių vaikų daugėja, jų amžius jaunėja.  

Vaiko teisių apaugos tarnyba, anot A. Vežbavičiūtės, susiduria su požiūriu, kai paskambina dėl kokių nors bėdelių, tėvai klausia, „tai ar jau paimsite“: „Net juokinga, kai toks klausimas iškyla dėl to, kad vaikas kažkiek pamokų praleido, pasimušė su kitais. Dėl ko turėtume paimti? Mes žiūrime, kaip situaciją vertina tėvai, ar yra tiek, kiek žinome, ar yra didesnės problemos. Vis kartoju – vaiko paėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė, kai vaikui yra nesaugu.“  

Kaip reikėtų elgtis, kai trijų dienų vaikelio mama su sunkiu girtumu aiškina, kad jai nereikia pagalbos? Tikėtina, net ir ne specialistui akivaizdu, kad reikia, kad apsvaigusi mama nesusivokia, kokia yra atsakomybė. „Trijų dienų vaikelis, o girta mama sako, kad pagalbos nereikia. Čia jau ne pasirinkimas, čia jau mes sakome, kad reikia“, – kraštutinių priemonių priežastį išskiria A. Vežbavičiūtė.  

Vedėja metė akmenuką ir į žiniasklaidos daržą: „Žiniasklaida irgi atliko ne patį geriausią vaidmenį, kai po 2018 m. reformos viešino istorijas, kuriose buvo labiau emocijų kurstymas, o ne tiriamoji žurnalistika. Be to, pastebėjau, kad galiu papasakoti, kiek nuveikta, kas padaryta dėl šeimos, žinoma, laikantis asmens duomenų apsaugos, bet mano pasakojimą sudėlios taip, kaip reikės emocijoms pakurstyti. Bet dabar kelią su žurnalistais irgi matome jau pasikeitusį, jau einame pasitikėjimo keliu. Rūpi skleisti visuomenei žinią.“  

Padės motyvacija  

Trijų dienų kūdikis girtos motinos rankose ir girta, iš namų bėganti vienuolikmetė – labai skirtingi atvejai, bet yra ir sąsajų. „Turime dvi situacijas, kada pabandė, suprato, tėvai skyrė dėmesį ir nėra tęstinumo. Kita situacija, kai pabandė ir tęsia. Tėvų įtakos taip pat yra du variantai, kai ji buvo ir paauglystėje kažkur dingo, atsirado duobė ir vaikai nustebina pasirinkę sunkių išbandymų kelią – narkotinės medžiagos, alkoholis. Tokiais atvejais turime daugiau vilčių, nes tėvai yra stipri jėga, kuri ieškos pagalbos būdų. Kitas variantas, kai patys tėvai yra rizikos grupėje dėl alkoholio, kuriems teikiamos paslaugos, bet efekto nėra. Vaikai yra šeimos modelis, jie perima tą modelį. Tokiais atvejais iš tėvų sunku kažko tikėtis ir be pašalinio įsikišimo nebus rezultato“, – dažniausiai pasitaikančius modelius mini A. Vežbavičiūtė.  

Vaikų teisių gynėjų tikslas išsiaiškinti, ar šeima geba spręsti problemas ir juos reikia tik nukreipti ar jau reikia specialistų įsikišimo. „Mes turime atvejų, kai vaikas jau buvęs komoje, atrodo tikrai turėtų pasimokyti, berods, penkiolikos metų mergaitė, ir vėl prie to paties grįžo“, – skaudžiais atvejais vedėja ragina kreiptis patiems pagalbos, nelaukti kada situacija bus nebevaldoma.  

Tačiau svarbiausia vaiko motyvacija – kaip sumotyvuoti, kad vaikas priimtų pagalbą. Taip, tėvai dažnai sako, kad mes jau patys nebesugebame su vaiku susikalbėti ir nežinome ką daryti. Kad vaiką, paauglį sumotyvuoti yra iššūkis. Tai jokia paslaptis. Jie juk sako „čia ne bėda“, aš tik pabandžiau.  

„Paaugliui neveikia „taip reikia“, veikia kūrybiškumas, ieškant kelio į jo širdį ir protą. Man norisi eiti atgal ir žiūrėti į laiką, kai vaikas buvo mažas, kai tėvai buvo didžiausi įtakos darytojai, suprantantys, suvokiantys, kad šešeriais pirmaisiais vaiko gyvenimo metais – meilė ir rūpestis yra turtas, kuris padės atkentėti paauglystės laikotarpį, nepaisant to, kad paauglystės metu vaikas gali nustebinti, bet ankstyvojoje vaikystėje sudėtas stiprus pamatas, tereikia pakentėti ir paauglys suvoks, grįš į tinkamą kelią“, – įsitikinusi A. Vežbavičiūtė.  

Vaiko teisių apsaugos tarnyba pagalbos neteikia. Tai daro socialiniai partneriai. Koordinuotai tiekiama pagalba, kai kartu su visa šeima sėda įvairių sričių specialistai ir pagal problematiką žiūri, ką gali pasiūlyti. A. Vežbavičiūtė neskuba siūlyti, anksčiau paminėtų, milijonus valstybei atsiėjusių, socializacijos centrų. Anot jos, socializacija yra kraštutinė priemonė į nusikalstamą veiką linkusiems vaikams, kai išbandyti visokie keliai nebeveikia.  

„Socializacija yra tam tikra atskirtis. Yra berniukų ir mergaičių centrai, kuriuose veikiama per elgesio keitimo programą. Pasaulyje veikiančių socializacijos centrų programos man labiau patinka. Tai labai specifiški, viską išbandę vaikai. Turi būti labai stiprūs specialistai dirbantys su jais. Kartais tai būna apsauga pačio vaiko nuo rizikų, kuriose jis gyvena arba nuo kitų vaikų, kad jis nenuskriaustų jų. Socializacijos centrai reikalingi kai yra labai didelės elgesio problemos ir polinkis nusikalsti“, – įsitikinusi ji. 

 

Dėmesio!                                                    

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                    

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                   

 

 

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje konferencija: „Užverbuoti nusikaltimams: prekybos žmonėmis nusikaltimų darymui. Aukų identifikavimas ir iššūkiai teikiant pagalbą“ – ne vienintelis šalyje, bet svarbus projektas. 

Visą parą šalyje veikia „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu“ centro SOS +370-679-61617 pagalbos telefonas. 

Renginys svarbus ir aktualus – konferencijoje pasisakė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Ramūnas Sarapas. Dalyvavo Pakruojo, Radviliškio, Joniškio rajonų policijos komisariatų viršininkai – Linas Valius, Mindaugas Beržanskis, Mindaugas Macis, Valstybinės darbo inspekcijos bei visuomeninių organizacijų atstovai. 

Lietuvos Konstitucinio teismo teisėjo dr. Aurelijaus Gutausko tema – „Vertimas daryti nusikaltimus kaip prekyba žmonėmis forma. Analizė ir tendencijos Europoje ir Lietuvoje“. Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroras Egidijus Keris apžvelgė „Situaciją Šiaulių regione : prekeivių žmonėmis baudžiamojo persekiojimo iššūkius ir pasiekimus“. Advokato Daliaus Poviliaus akiratyje – „Prekybos žmonėmis aukų pažeidžiamumas, ieškome „nepriekaištingos reputacijos nukentėjusiųjų“. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) socialinės darbuotojos Emilijos Rusteikaitės pranešime – „Socialinės, psichologinės, teisinės pagalbos teikimas prekybos žmonėmis aukoms „Atvejo studija“. Projektų vadovės, Prekybos žmonėmis lauko ekspertės Dovilės Vainorės apžvalgoje – Šiaulių tarpinstitucinis susitikimas. 

KOPŽI duomenimis pernai daugiausia nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis vyrų Marijampolės SK ir Tauragės SK. 

Daugiausia 2023-aisiais nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis moterų Kauno SK. 

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) – viena iš Lietuvoje ir pasaulyje pripažintų institucijų, siekiančių įveikti globaliojo pasaulio bene didžiausią nelaimę – moderniąją vergvaldystę. 

Ilgai prekyba žmonėmis buvo saistoma su moterų išnaudojimu prostitucijai. Šiandieną pripažįstama, jog prekyba žmonėmis – vergiškas darbas, žmonių išnaudojimas nusikaltimų vykdymui, elgetavimui, fiktyvioms – išnaudojančioms santuokoms, prekyba organais ir kt. 

„Kiekviena pastanga įveikti modernią vergovę nustūmė ją dar toliau į visuomenės pakraščius, tačiau nesugebėjo jos visiškai pažaboti nė vienoje valstybėje, ar tuo labiau pasaulyje. Taip yra dėl to, kad vergovė vystosi daug greičiau negu priemonės, skirtos jai įveikti. Mums reikalingi inovatyvūs ir ilgalaikiai veiksmai, kuriais būtų siekiama įgalinti pažeidžiamus vergovei asmenis ir taip reikšmingai mažinti jos mastus“,- teigiama Mažvydo Karaliaus „Ar saugu siekti teisingumo? Poveikis nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis“ parengtame leidinyje. 

Išgyvenus perėjimą nuo industrinės ekonomikos prie paslaugų ekonomikos, Lietuvoje įsivyravo neigiamos tendencijos – visuomenės skurdas, socialinė atskirtis, įvairialypė diskriminacija, išryškėjo lyčių nelygybė. Statistikos departamento duomenimis, beveik kas ketvirtas žmogus Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos. Kaimiškose vietovėse ir regionuose šie rodikliai kur kas didesni, neigiamai veikia gyvenimo kokybei. 

Beveik kasmet dėl prekybos žmonėmis pradedama nuo keliolikos iki keliasdešimties ikiteisminių tyrimų. Prekybos žmonėmis verbavimo ir išnaudojimo bruožai skiriasi,- jei auka labiau išsilavinusi – taikomos vienos verbavimo schemos, jei neišsilavinusi – kitos. 

Numatytas aukas verbuotojai siekia pažinti asmeniškai, dažnai per socialinius tinklus „Facebook“, „Instagram“, kitus – ieškoma galimybių pasinaudoti jų pažeidžiamumu, silpniausiomis vietomis : pomėgiais, psichologiniais barjerais, gyvenimo istorijomis. Aukų verbavimo kanalai – internetu socialiniai tinklai, nelegalios turizmo ar įdarbinimo firmos, pažinčių tarnybos… 

Skiriasi nukentėjusieji prekybos žmonėmis ir poveikį patyrusių asmenų lytys, išnaudojimo formos ir valstybės. 

Keletas istorijų. 24 metų vaikinas iš kaimiškos vidurio Lietuvos vietovės Didžiojoje Britanijoje – vertimas daryti nusikalstamas veikas. Aštuoniolikos metų mergina iš Šiaurės Lietuvos – prekybos žmonėmis šalis Lietuva – prostitucija. Dvidešimt penkių metų vaikinas Vakarų šalies mieste, Škotija – vertimas daryti nusikalstamas veikas. 

Prekybos žmonėmis valstybių sąrašuose – Didžioji Britanija, Vokietija, Olandija, Prancūzija, Škotija ir kitos. Verta žinoti, jog Lietuvoje veikia pagalbos aukoms apsaugos sistema, tik ne visi ja pasinaudoja. 

Mūsų šalis įsipareigojusi kovoti su prekyba žmonėmis ir teikti visokeriopą pagalbą aukoms. Poreikių identifikavimas ir pagalbos organizavimas stringa atokesnėse savivaldybėse,- kai kurios neturi krizių tarnybų, trūksta kompleksinių paslaugų šeimoms. Teikiant pagalbą aukoms svarbi seniūnijų socialinių darbuotojų veikla. 

Socialinės paslaugos – aštuonios socialinės rizikos grupės : liga, invalidumas, senatvė, našlystė, šeima/vaikai, nedarbas, būstas, socialinė atskirtis. 

Šiandien mūsų šalyje nėra aiškių socialinio darbo kokybės kriterijų. Kaip socialiniam darbuotojui žinoti, kad jis dirba gerai, kada jam būti tikram, kad suteikė kokybiškas paslaugas? 

Atsakyti į šiuos bei kitus klusimus turėjo tyrėjų pasirinktos tos mūsų šalies pasienio savivaldybės, kuriose vykdyti nusikaltimus objektyviai palankesnės sąlygos. Tyrime dalyvavo savivaldybių, turinčių išorinę ES sieną ir besiribojančia su Rusija bei Baltarusija socialiniai darbuotojai bei savivaldybių, besiribojančių su Latvija ir Lenkija, specialistai. 

Pripažintų prekybos žmonėmis aukos skaičiuojamos dešimtimis, bet jos skaudžios. 

Tiriant Lietuvos pasienio regionuose situaciją prekybos žmonėmis aktualumą, subkategorijoje sakoma : „taip“, „taip aktualu“. Toje pat skiltyje sakyta anksčiau buvo aktualu, paremta teiginiais, jog „anksčiau – yra buvę“, „turėjome čia merginą“; „buvo gražinta iš užsienio“. Subkategorija neaktualu teigiama – „gal kažkur kažkas gali būti, bet būtent kad pas mus… ne“; „na taip labai jau – tai ne…; pas mus tikrai nėra tokių atvejų; nelabai mane kas nors informavo, ne ką ir žinau…“ ir pan. Dalis tarsi laukia, jog kažkas turėtų apie tai informuoti. Tik paskui specialistai pripažįsta girdėję, kad išvažiavę vaikinukai kažkur dingo… Prekyba žmonėmis atvejai akivaizdžiai patvirtina šio nusikaltimo identifikavimo sudėtingumą- dažnai teigiama, kad tikro, patvirtinto atvejo kaip ir neturėjo, bet įtarimų buvę… 

Atsivėrusios globaliojo pasaulio piktžaizdės – vergiškas darbas, seksualinis išnaudojimas (prostitucija), išnaudojimas nusikaltimams vykdyti (vagystės, kontrabanda, narkotikų gabenimas, priverstinės vedybos, kitos pasinaudojimo asmenų pažeidžiamumu formos –„ledkalnio“ viršūnė, bet jos skaudžios bendruomenėms ir valstybei. 

Prekyba žmonėmis – kriminaliniai nusikaltimai. Jie – latentiniai (išoriškai nepasireiškiantys, slaptieji- aut.), juos slepia ne tik nusikaltėliai, bijantys bausmės ir nusikaltimų aukos, dažnai net nesuprantančios, kad tapo aukomis ir kaltinančios save, specialistai, esantys arčiausiai pažeidžiamų asmenų. Taip yra ne tik dėl žinių trūkumo, bet ir dėl pagalbos sistemos nebuvimo. 

Būtina kuo skubiau priimti bendrą nacionalinį reglamentą dėl seniūnijų socialinių darbuotojų, dirbančių su rizikos šeimomis, saugumo darbe, įpareigoti savivaldybes užtikrinti bendrąsias bei ilgalaikes saugumo priemones (specialūs mokymai, palydos sistema, pagalbos skambutis arba mygtukas automobilyje, kitos saugumo priemonės. 

Pernai KOPŽI duomenimis, prekybos žmonėmis nusikaltimų darymu, pagalba suteikta 321 asmeniui, iš jų nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiųjų – 138, nusikaltimų darymui 48. 

Konferencijos pranešėjų nuomone, prekybos žmonėmis problemos pripažinimas aktualia nereiškia blogai atliekamo darbo. Be atvirų, užtikrintų ir su teisėsaugos institucijomis suderintų veiksmų, be aktyvaus bendradarbiavimo su bendruomenėmis, prekybos žmonėmis reiškinio plitimo sustabdymas gali užtrukti dar ne vieną dešimtmetį. 

Algis PADORA 

Dėmesio!                                                    

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                    

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                   

 

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio apskrities bibliotekoje vyko konferencija „Užverbuoti nusikaltimams: prekybos žmonėmis nusikaltimų darymui aukų identifikavimas ir iššūkiai teikiant pagalbą“. Aktualiomis patirtimis dalijosi šalies ir užsienio atstovai, teisininkai, ekspertai, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) darbuotojai.
KOPŽI vadovės Kristinos Mišinienės teigimu, Šiauliuose nusikalstamumas prekybos žmonėmis forma ganėtinai dažnas tiek kalbant apie susibūrusias grupuotes, tiek apie nukentėjusius asmenis.

Renginyje Šiauliuose kalbėjo LR Konstitucinio teismo teisėjas dr. Aurelijus Gutauskas, prekybos žmonėmis lauko ekspertė Dovilė Vainorė. Patirtimi teikiant prekybos žmonėmis aukoms socialinę, psichologinę, teisinę pagalbą dalijosi KOPŽI atstovės, advokatas Dalius Povilius ir kiti. Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroras Egidijus Kerys apžvelgė situaciją Šiaulių regione. 

Patirtimi identifikuojant nuo priverstinio nusikalstamumo nukentėjusius tautiečius Jungtinėje Karalystėje online būdu dalijosi LR ambasados Jungtinėje Karalystėje konsulinis darbuotojas Tadas Adomaitis. 

KOPŽI vadovė K. Mišinienė „Šiaulių kraštui“ sakė, kad konferencija Šiauliuose surengta, siekiant surinkti specialistus, kurie dirba su nukentėjusiaisiais ir kurie turi tokių tyrimų kompetencijų. 

„Matome nukentėjusius asmenis ir grupuotės Šiauliuose buriasi. Nors jos sėkmingai tramdomos, bet vis tiek kelia galvas“, – teigė pašnekovė. 

Pasak K. Mišinienės, prekybos žmonėmis formos, bėgant laikui, keičiasi visai nežymiai – ir toliau tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje išlieka seksualinis išnaudojimas, vergiškas darbas, išnaudojimas nusikaltimams daryti. 

„Šiandien mes Šengeno erdvės dalyviai, tai ir nusikalstamumo sienos smarkiai išsiplėtusios, jos lengvai kertamos, patikrų nėra. Tai nulemia nusikaltimų vietas – nusikalstamos grupuotės apskaičiuoja, kur joms naudingiau, kur yra daugiau galimybių vykdyti veikas“, – teigė K. Mišinienė. 

Pasak jos, prekybos žmonėmis atvejų fiksuojama ir Lietuvoje, čia gali nukentėti atvykėliai iš kitų šalių, ir užsienyje, kur lietuviai gali tapti nukentėjusiais. Metų metus Jungtinė Karalystė, Vokietija, Airija, Italija – tos šalys, kur mūsų tautiečiai išvežami seksualiniam, darbo išnaudojimui ir nusikaltimams daryti. 

Šiauliai, pasak Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės, nėra išimtis. Teigia, kad miesto grupuotės pagarsėjo veiksmais, kai globos įstaigų auklėtinius vežė į Jungtinę Karalystę vergiškam darbui. Teismai, pašnekovės žodžiais, nematė to, kaip prekybos žmonėmis, nors išnaudojimo sumanytojai ir pašalpas tų vaikų ėmė, ir šiaip laikė juos kaip darbinius gyvulius. Šita byla buvo pralaimėta. 

Yra ir laimėtų bylų. Paskutinė – Šiaulių apygardos teisme, kai žmonės buvo verčiami savo kūnuose vežti narkotikus į Rusiją, kitas Europos šalis. 

„Labai didelis dalykas, kad teismas čia įžvelgė nusikaltimą. Juk tai buvo ne bendrininkai, tai buvo aukos, kurių pažeidžiamumu, konkrečiai sunkia finansine padėtimi arba situacijos nesuvokimu, buvo pasinaudota ir žmonės buvo panaudoti kaip gyvieji konteineriai. Yra tikrai stiprių Šiaulių apygardos teismo nuosprendžių, manau, turime kalbėti apie juos garsiai. Ir bendruomenė turi išeiti iš nekalto būvio, kad štai nejaugi yra Lietuvoje prekyba žmonėmis, gi ji yra tik Azijoje ir Afrikoje! Deja, ne. Lietuvoje tokie nusikaltimai taip pat egzistuoja.“ 

Anot K. Mišinienės, Lietuvoje klesti prostitucija, migrantės yra išnaudojamos. Tačiau ne visa prostitucija vertinama kaip prekyba žmonėmis, dalis jos vertinama kaip paslaugos – nelegalios, bet paslaugos, ir tai kelia labai didelį rūpestį. 

Patirtis rodo, kad bendrieji Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro įspėjimai apie prekybos žmonėmis grėsmes mažai veikia. Nukentėjusieji centro specialistams neretai aiškina žinoję, kad egzistuoja prekyba žmonėmis, bet netikėję, kad aukomis gali tapti patys.

K. Mišinienė pataria: priimant bet kokį sprendimą ar pasiūlymą dirbti už gerą atlygį, labai kritiškai jį įvertinti. Pavyzdžiui, žmogus nemoka užsienio kalbos, o jam siūlo vis tiek važiuoti, nes labai geras atlygis – kritinis mąstymas turėtų padėti suvokti, kad už dyką nėra kažko labai gero siūloma. Ir privalu į išvažiavimą dirbti į kitą šalį žiūrėti ne tik kaip į migracinį procesą, bet ir apsidrausti, pasitikrinti, apsiskaityti. Būtina palaikyti ryšį su šeima, pateikti koordinates, kur vykstama.

„O paskui mums skambina verkiantys tėvai, kad dingo artimasis. Ir žino tik šalį, į kurią išvyko, bet nežino nei miesto, nei gatvės, kur jis gali būti. Neretai iš užsienio ir Lietuvos teisėsaugos pareigūnų gauname žinią, kad žmogui reikia pagalbos ir kad jis bijo pats prabilti“, – sakė K. Mišinienė. 

Dėmesio!                                                   

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                   

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                  

 

 

 

„Daugybė atvejų, su kuriais dirbame, būtent tokie“, – paklausus, ar dažnai seksualiai smurtaujama prieš negalią turinčias moteris, teigia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. 

Išnaudotojų taikinyje

Nors pasaulis padarė pažangą pripažindamas žmonių su negalia teises ir poreikius, pastarieji vis dar yra itin pažeidžiami. „Moterys, turinčios negalią, dažnai tampa seksualinių smurtautojų taikiniu, nes yra pažeidžiamos, joms sunkiau apsiginti“, – teigia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė ir priduria, kad reaguodamas į šios temos aktualumą centras neseniai išleido leidinį „Pastebėk mane“.

Jame pasakojama, kad neįgaliųjų išnaudojimas kyla dėl jų riboto mobilumo, bendravimo įgūdžių stokos, priklausomybės nuo globėjų ir kitų specifinių priežasčių. Jiems gresia didesnė priverstinio darbo, seksualinio išnaudojimo ir kitokios prievartos rizika. Nusikaltėliai išnaudoja jų pažeidžiamumą, dažnai palikdami jas nuolatinėse kančiose ir nevilties būsenoje.

Deja, nemaža dalis aukų negauna tinkamos pagalbos. 

„Mes vis daugiau sužinome apie žmonių su negalia pažeidžiamumą, tačiau realybėje matome, kad net ir specialistai ne visada jį atpažįsta“, – teigia centro vadovė K.Mišinienė. 

„Galiu užtikrinti: piktavaliams asmenims, seksualiniams prievartautojams neįgalūs vyrai, moterys ir vaikai yra ypač „patraukli“ kategorija, jie puikiai žino, kad aukos bijos ar nesugebės pasiskųsti, prašyti ar priimti pagalbą, galų gale, šių aukų parodymų patikimumu gali būti suabejota ir teisiniuose procesuose. Tad atkakliai kovokime už negalią turinčių asmenų teises, drąsiai jiems atstovaukime“, – teigia centro vadovė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. 

Bylų pavyzdžiai

Leidinyje „Pastebėk mane“ konstatuojama, kad negalios atpažinimas yra sudėtingas procesas. Neįgalumas gali būti matomas, pavyzdžiui, judėjimo ar jutimo sutrikimai, o taip pat ir nematomas, kai jį lemia psichikos ar lėtinės ligos.
Intelekto negalią turintys žmonės tampa dažnu piktų kėslų turinčių žmonių taikiniu, nes yra patiklūs, sunkiai orientuojasi situacijoje. Tai rodo ir leidinyje pateikiami įvairūs bylų pavyzdžiai.

Vienoje byloje vyriškis susipažino su nukentėjusiąja per „Messenger“, užmezgė bendravimą ir pasinaudodamas lengvu protiniu atsilikimu, socialinių įgūdžių stoka, piktnaudžiaudamas įgytu jos pasitikėjimu, siekė pasinaudoti ja seksualiai. Išgavo susitikimą, kad ši teiks įvairaus pobūdžio seksualines paslaugas ir kitiems asmenims, o jis tuo metu viską stebės vaizdo skambučiu per susirašinėjimo ir pokalbio programą „Messenger“. Internetiniame tinklapyje jis patalpino moters adresą, teikiamas seksualines paslaugas.

Ne vienoje byloje nagrinėjami grupiniai intelektinę negalią turinčių merginų prievartavimai, taip pat seksualinis išnaudojimas tarp vyriškos lyties šeimos narių. Ne viena moteris buvo išnaudota ir fiktyviai santuokai.

Informaciniame leidinyje pabrėžiama, kad aukos gali ne visiškai suprasti išnaudojimo pobūdį dėl intelektinių galimybių apribojimų, patirties stokos arba nepakankamų žinių apie tokius dalykus. Asmenims su negalia sunku pasipriešinti nusikaltėliams. Smurtautojai aukas paveikia grasindami sužaloti fiziškai arba manipuliuodami emociškai, esą nutrauks „draugystę“.

Statistika

Leidinyje „Pastebėk mane“ konstatuojama, kad tikrieji smurto prieš moteris su negalia mastai Lietuvoje kol kas nežinomi. Europos Parlamento Rezoliucijoje dėl moterų ir mergaičių su negalia teisių pabrėžiama, kad moterys su negalia turi nuo 2 iki 5 kartų didesnę riziką patirti smurtą artimoje aplinkoje. 

„Tačiau Lietuvoje statistiniai duomenys – prieštaringi. Štai 2022 m. Lietuvos negalios organizacijų forumo tyrimas parodė, kad daugiau negu pusė (56 proc.) smurtą patyrusių moterų su negalia susidūrė su seksualine prievarta. 19 proc. teigė ją patiriančios kas savaitę, 13 proc. – kas mėnesį“, – rašo leidinio autoriai.

Jie pateikia ir Informatikos ir ryšių departamento duomenis, per pastaruosius penkerius metus (2019–2023 m.) per metus vidutiniškai užregistruoti 132 smurto atvejai prieš moteris su negalia artimoje aplinkoje. Šokiruoja, kad seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš jas – vos vienas atvejis. Ekspertai sutaria, kad tai neatspindi tikrovės.

Nežino, kad gali skųstis

Julija Šakytė-Sarapė iš Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro leidiniui pasakoja, kad moterys ir mergaitės, ypač turinčios intelektinę ar psichosocialinę negalią, gali net nežinoti, kad lytiniai santykiai be sutikimo yra nusikaltimas ir apie juos reikia pranešti, nes joms trūksta prieinamos informacijos. Be to, joms vis dar sunku kreiptis į teisėsaugą daugiausia dėl stigmos, susijusios su jų seksualumu ir negalia. 

Asmenims su negalia gali būti sunku apsiginti ar kreiptis pagalbos ir dėl fizinių, pažintinių ar bendravimo sutrikimų.

Šalyje mes vis dar neturime ir aiškios sistemos, kaip padėti šioms moterims po patirto seksualinio smurto, o dėl duomenų trūkumo smurtas prieš moteris su negalia tampa nematomas. Tai dar labiau didina jų pažeidžiamumą.

Atpažinti ir kreiptis

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertė Mintautė Jurkutė pažymi, kad įvykus smurto protrūkiui, svarbu jį atpažinti ir nedelsiant kreiptis pagalbos.
Leidinyje ji dalijasi įžvalgomis, kad fizinis smurtas yra ne tik žmogaus mušimas ar spardymas.

„Smurtautojas įniršį gali išlieti mėtydamas į asmenį įvairius daiktus, stumdydamas, tampydamas už plaukų, žnaibydamas. Pasitaiko, kai moterys žalojamos jas deginant žiebtuvėliu, kandžiojamos. Smurtinių incidentų atveju, nukentėjusiosios kartais užrakinamos kambaryje, vonioje ar balkone ir neišleidžiamos – tai taip pat yra fizinio smurto apraiška“, – teigia ji.
Pasak M.Jurkutės, smurtautojai dažnai specifiškai naudojasi tuo, kad jų auka turi negalią, nesvarbu, kokia ji būtų – judėjimo, regos, klausos, intelekto ar kompleksinė. 

„Būdų sukelti fizinį skausmą yra daug ir toli gražu ne visi jie baigiasi žymėmis ant kūno. Pavyzdžiui, partneris gali tiesiog neleisti naudotis mobilumo priemonėmis, paslėpti vežimėlį, jį staiga patraukti, atimti neregio lazdelę ir panašiai“, – sako Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertė Mintautė Jurkutė. Moteris su negalia taip pat gali patirti manipuliavimą vaistais, keisti dozes, juos slėpti, siekdamas sukelti fizines komplikacijas, sąmoningai slopinti žmogų. 

Dar vienas fizinio smurto aspektas, kaip pamini M.Jurkutė, yra kūno autonomijos ribojimas. Pavyzdžiui, pastojusi moteris verčiama nutraukti nėštumą, gali patirti priverstinę sterilizaciją ar priverstinį invazinį gydymą. 

 

Dėmesio!                                                    

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                    

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.