Category: Straipsniai – 2022

Daliai žmonių namai tampa pragaru: sugrįžus čia laukia šeimos narys prievartautojas. Anot specialistų, seksualinė prievarta šeimoje Kaune – opi problema, prie kurios sprendimo gali aktyviai prisidėti visuomenė. Patyrus ar sužinojus apie seksualinį smurtą reikia kreiptis pagalbos visą parą veikiančiu tel. nr.: 8679 61 617 (Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras) arba 112.

Prievartauja metų metus

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė varto paskutinę organizacijos laimėtą bylą: patėvis nuo vaikystės iki paauglystės – net 7 metus prievartavo podukrą.

Kauno apskrities moterų krizių centro pirmininkė Naura Daukšienė remdamasi darbine praktika pažymi, kad seksualinė prievarta šeimoje tęsiasi metų metus – žmona prievartaujama, nes „tai“ esą „žmonos pareiga“. Ši klaidinga nuostata tąsoma viešojoje erdvėje, diskusijose, socialiniuose tinkluose.

„Reiškia, jei žmogus turi pareigas ir jų nevykdo, kokia laukia pasekmė? Bausmė. Galbūt tai bus psichologinis smurtas, kai moteris bus terorizuojama, gal fizinis, o gal seksualinis smurtas, nes jis turi „pasiimti“ tai, kas yra „jos pareiga“. Po menkos frazės „moters/žmonos pareiga“ – slypi tai, ko visuomenė turbūt nelabai suvokia“, – rimtai susimąstyti ragino Kauno apskr. moterų krizių centro pirmininkė N. Daukšienė.

Artimieji mato, bet tyli

„Vaikas žino, kad aplinkiniai supranta kas čia vyko, kad tai negerai, bet niekas nepadėjo, neištiesė pagalbos rankos, nepranešė pareigūnams, kitoms tarnyboms. Tada vaikas ima klaidingai svarstyti: gal tai buvo normalu, gal taip reikėjo, gal taip vyksta šeimose?“, – skaudžias tvirkinamų mažamečių patirtis perpasakojo KOPŽI vadovė K. Mišinienė.

Ji pridūrė, kad nukentėję mažamečiai į institucijas patys retai kreipiasi pagalbos, kartais praneša jų artimieji: mama, močiutė, teta, pusseserė. Kodėl tik kartais?

„Kaip tvarkinga, pavyzdinga šeima visuomenės, bendruomenės akyse pasakys, kad aukštas pareigas užimantis tėvelis tvirkina dukrą? Tai baisi gėda, negarbė. Deja, artimieji pasirenka tylėti“, – sunkiai suvokiamą tiesą atskleidė K. Mišinienė.

Ji pridūrė, kad būna, jog mergaitės pastoja nuo giminaičių prievartautojų, pagimdo vaikus.

„Prievartautojai kaip vampyrai nepalieka savo aukų. Išsunkia iš jų gyvastį“, – pažymėjo K. Mišinienė.

Pasak jos, žiauriausia, kad visuomenė prievartautoją bando savotiškai toleruoti: „Na, vyrai yra tokie, jie turi keistų fantazijų, ką padarysi, bet žiūrėkit, tai žmogus, kuris daug pasiekė gyvenime“, – visuomenės balsą atkartojo pašnekovė.

Aplinkiniai – nusikaltimo bendrininkai

Anot KOPŽI vadovės, žmonės, kurie žino apie šalia tvirkinamą artimąjį, bet tyli, yra nusikaltimo bendrininkai.

„Vienareikšmiškai. Jūs, tie, kurie tylit, įstumiate prievartautoją į vaiko kambarį ir dar užrakinate duris: daryk su juo ką nori. Aš tik šitaip suprantu motinos tylėjimą, močiutės tylėjimą, tetos tylėjimą, auklėtojos nesikišimą „aj, čia ne mano reikalas“. Deja, šių žmonių mes niekada nematome teisiamųjų suole, tai būna tik liudytojai, kurie pasakoja: taip, mačiau, žinojau, bet ką aš galiu padaryti?“, – kalbėjo KOPŽI vadovė ir tęsė: „Kaip gali 7 metus trukti seksualinė prievarta šeimoje ir mes teisiamųjų suole matome tik vieną mekenantį prievartautoją? Ką tuo metu veikė artimieji, kodėl auka nebuvo gelbėjama?“, – klausė K. Mišinienė.

Ji teigė, kad per mažai atsakomybės prisiima ir bendruomenės, apie vaiko situaciją nesiteiraujama mokyklose, nekalbinami socialiniai darbuotojai, auklėtojai, kiti šeimos nariai.

„Ne kartą teko girdėti riksmus teismų salėse, kai auka šaukia teisiamam prievartautojui: „Tu sužlugdei mano gyvenimą, aš tavęs prašiau pasigailėti, kodėl nepasigailėjai?!“, – perpasakojo K. Mišinienė.

Vaikai bėga iš namų po 30 ar 100 kartų

Kaip atpažinti, kad prieš vaiką yra smurtaujama? Anot K. Mišinienės, vaikas pastebimai keičiasi, kinta jo psichologinė būsena. Prievartaujami vaikai dažnai ima maištingai elgtis, save žaloti, kiti apsileidžia, gali priaugti svorio, nesirūpina savo išore, tampa apatiški, paaugliai, jauni žmonės gali mestis į rizikingą seksualinį elgesį ir dažnai keisti partnerius – tai savotiškas savęs naikinimas.

Skriaudžiami vaikai dažnai bėga iš namų.

„Pilni laikraščiai skelbimų, kad pabėgo vaikas. Galbūt nėra noro pažiūrėti giliau, o kas už to bėgimo slypi, kodėl iš tų pačių namų per metus vaikas pabėga 30 kartų? Arba iš globos įstaigos, kodėl šimtais skaičiuojami pabėgimai? Yra etatiniai bėgliai, ką tai reiškia?“, – retoriškai klausė KOPŽI vadovė.

Ji ragino būti budresnėms ir aktyvesnėms vietos bendruomenėms.

„5-7 metai prievartos čia pat, šalia mūsų – bendruomenė turi blogai jaustis. Turime jaustis labai kalti, kad kasdieną matėm šitą vaiką, matėm mėlynes po akim, matėm nelaimingą mergaitę, gal ir kažką girdėjom, bet mes nesikišom“, – sakė K. Mišinienė.

Nusikaltimas ir bausmė

LR generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyr. specialistės Tautvilės Merkevičiūtės duomenimis, Kauno apygardoje 2020 m. buvo gautos 102 bylos dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, o 2021 metais – 105.

2020 m. Kauno apygardos prokuratūra į teismą perdavė 38 bylas susijusias su seksualiniais nusikaltimais, 2021 m. – 54 bylas.

Pagal Baudžiamąjį kodeksą mažiausia bausmė už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui yra areštas arba laisvės atėmimas iki 3 metų (BK 151 str. 1 d.), didžiausia bausmė – laisvės atėmimas iki 10 metų (BK 149 str. 2 d.). Kai nukentėjusysis yra mažametis skiriamas laisvės atėmimas nuo 5 iki 15 metų (BK 149 str. 4 d.).

Su mažamečiais susijusiose seksualinių nusikaltimų bylose, jeigu apie tai žinojo ir nieko nedarė vaiko tėvai arba globėjai – juos galima laikyti nusikaltimo bendrininkais ir už tai taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Nėra seksualinių nusikaltėlių registro

Lietuvoje nėra seksualinių nusikaltėlių registro, toks jau gyvuoja Lenkijoje, kitose šalyse. Lenkijoje šis registras yra pusiau atviras visuomenei, tad gyvenantieji šalia teisto pedofilo, prievartautojo gali suklusti ir būti budresni šalia augindami savo vaikus, pasisaugoti gali ir patys suaugusieji.

„Lenkijoje visi gali pažiūrėti į šį registrą, jame – tūkstančiai vyrų ir moterų, kunigų, profesorių, muzikantų, mokytojų, gydytojų, bedarbių, tvirkinusių vaikus. Matot, kaip tai aktualu?“, – teigė K. Mišinienė.

Ji svarsto, kad jei žmogus 6-7 m. prievartavo vaiką, paauglę, ką įkalinimo įstaiga gali jame pakeisti?

„Gali izoliuoti tam tikram laikui, bet jo mąstymo nepakeisi. Pedofilija yra sutrikimas. Seksualinių nusikaltėlių registras leistų bendruomenei žinoti, kad jų teritorijoje gyvena žmogus, teistas už seksualinius nusikaltimus, būtų galima stebėti ar asmuo vėl neieško aukų, būtų galima to rajono vaikus bei suaugusius įspėti prevencinėmis priemonėmis, stengtis apsaugoti“, – sakė K. Mišinienė.

Ji siūlo, kad teismas įpareigotų atlikus įkalinimo bausmę kažkiek metų registruotis prievartautoją seksualinių nusikaltėlių registre ir pranešti savo gyvenamąją vietą.

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius turi kitą nuomonę. Jis teigė, kad teisėsaugos institucijų pareigūnai turi sistemas, kuriose yra informacija apie asmenų teistumus, todėl seksualinių nusikaltimų registras galimai būtų informacijos dubliavimas.

„Manome, kad prioritetą turime skirti nukentėjusiųjų apsaugai, o viešai prieinama tokio pobūdžio informacija nukentėjusiesiems neabejotinai padarytų neigiamą įtaką. Viešoje erdvėje aptarinėjami įvykiai anksčiau ar vėliau leistų identifikuoti asmenį, taip pat turime įvertinti ir visuomenės pasmerkimo riziką – dėl nusikaltimo kaltinant pačią auką. Būtent dėl siekio apsaugoti nukentėjusiuosius teismo posėdžiai taip pat rengiami nevieši. Todėl manome, kad dabartiniais teisės aktais numatyta tvarka neturėtų keistis“, – teigė D. Valkavičius.

Pasak jo, prevencija ir atitinkamai griežtos bausmės turėtų būti pagrindinės priemonės užkirsti kelią tokiems nusikaltimams.

Keisti smurtinį elgesį

Kauno apskrities moterų krizių centro vadovė N. Daukšienė darbinėje praktikoje pastebi, kad kai ištrauki auką iš smurtinės aplinkos, smurtautojas negyvena vienas, netrukus jis ieško naujos aukos.

„Krizių centrų praktika rodo, kad smurtautojas būna tas pats, keičiasi tik partnerės. Vieną ištrauki iš tos aplinkos, po kiek laiko atsiranda kita. Bet smurtautojas savo elgsenos nekeičia, jo elgsenos niekas nekoreguoja. Tiesa, yra smurtinio elgesio keitimo programos, tačiau kiek vyrų jas lanko ir kiek jos efektyvios – kitas klausimas“, – pastebėjo N. Daukšienė.

Pasaulinė statistika rodo, kad iš tų, kuriems siūloma smurtinio elgesio keitimo programa tik 30 proc. norėtų ją lankyti. Norvegai skaičiuoja, kad tik 5-7 proc. iš programos dalyvių pakeitė savo smurtinį elgesį.

„Įsivaizduojate, koks tai mažas skaičius? Lašas jūroje. Labai sunkus psichologo darbas pakeisti, kas yra žmogaus galvoje. Bet įmanoma“, – vilties nepraranda N. Daukšienė.

Ragina steigti Išprievartavimo krizių centrą

Islandijos sostinės Reikjaviko ligoninėje jau 33 metus veikia Išprievartavimo krizių centras. Į visą parą dirbantį centrą patekusi seksualinę prievartą patyrusi moteris vienoje vietoje gauna visų specialistų paslaugas. Žmogus apžiūrimas, esant asmens valiai kviečiami pareigūnai, teisininkas, psichologas.

Lietuvoje tokio centro nėra.

„Nėra vieningos sistemos kaip elgtis su nukentėjusiu asmeniu, kokias sąlygas jam sudaryti, nėra specializuotos pagalbos centrų, kur žmogus gautų ir psichologo pagalbą, ir apžiūrą, kad viskas būtų diskretiška ir nežeminant, nepažeidžiant žmogaus, kuris ir taip yra sutryptas psichologiškai, jau nekalbant apie fizinę būseną“, – sakė N. Daukšienė.

Tiesa, vaikams Lietuvoje panašias paslaugas teikia Vilniuje esantis centras „Užuovėja“.

„Išprievartavimo krizių centrai labai reikalingi. Šiandien matome pasekmes to, kad neturime tokių centrų. Aukai reikia važinėti pas ginekologą, ten priėmė, nepriėmė, paskui pas pareigūnus, socialinius darbuotojus ir pan. Specialiame centre būtų galima viską atlikti vienoje vietoje“, – aiškino K. Mišinienė.

Visuomenei – nesmerkti aukų

Visgi, Kauno apskrities moterų krizių centro pirmininkė N. Daukšienė pastebi, kad Išprievartavimo krizių centrai yra kova jau su pasekmėmis. Anot jos, būtina ugdyti vertybių sistemą mokyklose, jaunimo bendruomenėse, aiškinti, kaip turi būti elgiamasi su partneriais, kas yra žmogaus asmenybė ir kur yra ribos, kurių jokiais būdais negalima peržengti.

N. Daukšienė kelia klausimą policijos struktūrai: kodėl taip nenoriai seksualinis smurtas yra fiksuojamas ir kodėl tokie maži skaičiai?

„Tai parodo pačios sistemos nejautrą, kai kreipiasi išprievartauta moteris. Nes jeigu viskas būtų gerai – moteris išdrįstų kalbėti. Bet pirmiausiai ji patiria institucinį smurtą dėl požiūrio į ją, pradedant kas ji tokia ir ko ten „prisidirbo“, kad su ja taip pasielgė, tyrėjų replikų ir baigiant visuomenės smerkimu. Juk dar vienas paplitęs posakis: „gerų žmonų nemuša“, kaip ir „gerų moterų neprievartauja“, – kalbėjo N. Daukšienė.

Atlaikyti šį spaudimą daugeliui moterų pernelyg sunku ir jos prievartavimo faktą neretai nuslepia, į policiją kreipiasi mažai nukentėjusiųjų. Be to, nemažai seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų ikiteisminių tyrimų yra nutraukiama (pernai Kaune – 25 proc.).

D. Valkavičiaus teigimu, aukas kreiptis į teisėsaugos institucijas atgraso visuomenės pasmerkimas, nukentėję asmenys dažnai net bijo apie tai papasakoti savo artimiesiems. Tai klaidinga nuostata, kurią būtina keisti.

„Aukoms neturi būti gėda kreiptis dėl seksualinio smurto arba dėl smurto artimoje aplinkoje. Tačiau šiandien galime matyti atvejų, kai aukos visuomenėje yra smerkiamos, neigiamai komentuojamos ir susiduria su patyčiomis. (…) Turėtume daugiau kalbėti apie būdus kaip šviesti visuomenę, kad ji galėtų identifikuoti galimai kenčiančius ar nukentėjusius asmenis ir sugebėtų jiems padėti. Taip pat būtina skirti prioritetą nukentėjusių asmenų apsaugai ir imtis tokių priemonių, kurios jiems neturėtų rizikos“, – teigė D. Valkavičius.

Teikia nemokamą pagalbą

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centre (KOPŽI) seksualinę prievartą patyrusiems vaikams, moterims ir vyrams teikiama nemokama teisinė, psichologinė, socialinė, saugaus būsto pagalba. Pagalba – konfidenciali.  Darbuotojai būna šalia aukos nuo pat pareiškimo parašymo iki teismo procesų pabaigos, padeda skųsti nepatikusius teismo nuosprendžius, ieško patyrusių advokatų. Skambinti visą parą veikiančiu SOS numeriu: 8679 61617.

„Iš darbinės patirties galiu pasakyti, kad Kauno mieste teisėsauga į pranešimus apie seksualinius nusikaltimus reaguoja žaibiškai. Užtenka pakelti ragelį, pasakyti, kad noriu pranešti apie išžaginimą ir tuoj pat prisistato pareigūnai, vyksta apklausos“, – kreiptis drąsino K. Mišinienė.

Kauno apskrities moterų krizių centre teikiama nemokama psichologo, teisininko ir kt. pagalba. Skambinti: 8679 31930 (darbo dienomis).

Apie nusikaltimą galima tiesiogiai pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112.

Jei straipsnį skaito skriaudžiami vaikai, kurie nedrįsta kreiptis į instancijas, patariama papasakoti apie smurtą suaugusiajam, kuriuo pasitiki: gal tai auklėtoja, kaimynė, mokytoja, treneris ar kt.

„Bet privalai kreiptis! Tikrai yra suaugęs žmogus šalia, kuris tau padės. Tau tik atrodo, kad esi vienas. Kreipkis į suaugusį žmogų ir papasakok, kas tau atsitiko, o jis perduos atsakingoms institucijoms”, – į vaikus kreipėsi KOPŽI vadovė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2022-06-30

Prieš metus prasidėjusi migrantų krizė šiandien jau yra aprimusi, tačiau tūkstančiai įleistų užsieniečių tebėra čia. Jau nuspręsta, kad dauguma jų galės išeiti į laisvę, bet ką su jais daryti po to – tebediskutuojama. Dabar Seime svarstomas įstatymas, kad neteisėtai šalyje esantys migrantai galėtų įsidarbinti, tačiau ne iš karto, o tik tada, kai Lietuvoje prabus 18 mėnesių, o iki tol turės išgyventi gaudami 12 eurų mėnesinę pašalpą.

Lietuva jau nusprendė, kad metus stovyklose priverstinai apgyvendintų migrantų daugiau nebelaikys įkalintų. Tačiau dabar Seime svarstoma, ką daryti su tais, kurie negavo prieglobsčio ir šalyje yra neteisėtai, tačiau grąžinti jų namo nėra kaip. Tokių žmonių šiuo metu yra maždaug 2,5 tūkst.

Parlamentarai diskutuoja, ar leisti tokiems žmonėms dirbti, ar paleisti juos į laisvę be tokios galimybės. Kol kas kelią skinasi kompromisinėmis vadinamos įstatymo pataisos, kurios neteisėtiems migrantams suteiktų galimybę legaliai įsidarbinti Lietuvoje prabuvus pusantrų. Tokiai idėjai pritaria didžioji dalis Seimo, jį palaikyti siūlė ir vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.

„Kai prasidėjo visas neteisėtos migracijos klausimas, ėmėmės visų veiksmų, siekdami neatverti naujo migracijos kelio. Šiandien, manau, reikia priimti kompromisinį variantą, kuris leistų tiems žmonėms po tam tikro laiko užsidirbti, bet turime galvoti ir apie tai, kad žmonės, kurie neteisėtais būdais patenka į Lietuvą, nesijaustų taip, kad išbuvę tam tikrą laiko tarpą gali gauti iš to naudos. Labai intensyviai dirbame prie tų asmenų grąžinimo į jų kilmės šalis. Nepaisant to, kad jie laisvai galės išeiti iš apgyvendinimo vietų, ir toliau bus tęsiamas procesas siekiant asmenis išsiųsti į namus“, – kalbėjo A. Bilotaitė.

Tiesa, nelabai aišku, kaip migrantams teks išgyventi paleistiems į laisvę, nes jiems priklausanti pašalpa – 12 eurų per mėnesį. Vytautas Bakas nuogąstavo, kad sprendimas neleisti neteisėtai Lietuvoje esantiems migrantams dirbti iš karto gali turėti neigiamų pasekmių mūsų šalies saugumui.

„Moterys greičiausiai bus įtrauktos į prekybos žmonėmis tinklą, vyrai gali būti įtraukti į kriminalinius nusikaltimus arba tapti jų aukomis. Mes einame prieš visas geriausias praktikas. Galime sukurti problemų mūsų pačių saugumui. Siūlau leisti žmonėms, kurie turi kvalifikaciją, kai darbdaviams bus reikalinga jų pagalba, leisti dirbti“, – svarstant šį įstatymą kalbėjo Vytautas Bakas.

Migrantai: galime būti naudingi

Apie užsieniečių ateitį šią savaitę kalbėta Seime surengtoje diskusijoje, kur pirmą kartą istorijoje prie vieno stalo susėdo politikai, valdininkai, pareigūnai, nevyriausybininkai ir patys migrantai.

Prieš šią diskusiją buvo atidaryta migrantų piešinių paroda, kuriuos jie sukūrė būdami įkalinti stovyklose. Panašią parodą jau ne pirmą kartą organizuoja „Sienos“ grupės savanoriai.

Lygiai metus Lietuvoje jau esanti irakietė Rojina šiuo metu yra laikoma Medininkų stovykloje.

„Visą laiką matau ir girdžiu tokias pastabas, kad migrantai yra nereikalingi, neišsilavinę, negali duoti jokios naudos Lietuvai, jos visuomenei, jos žmonėms“, – kalbėjo ji.

Tokį požiūrį mergina kategoriškai neigė, ji pasakojo, kad daug užsieniečių stovyklose buvo nepamainomi pagalbininkai pareigūnams, dirbo vertėjais ir kitaip padėdavo. Daug žmonių yra išsilavinę ir turi diplomus, yra nemažai pasiekę, bet apie tai niekas nenori girdėti.

„Yra naudingų, išsilavinusių žmonių, – sakė ji. – Bet mes tarsi slepiami, vadinami neteisėtais migrantais, kurie neteisėtai perėjome sieną, pažeidėme įstatymus. Bet tarp mūsų yra daug žmonių, kurie gali prisidėti prie šalies gerovės, galime padėti visuomenei ir Lietuvai.“

Ji pasidžiaugė, kad čia bent gali laisvai reikšti nuomonę, ko niekada negalėjo padaryti Irake, iš kurio buvo priversta bėgti.

Nustebino politikų sprendimai

Kalbėdamas diskusijoje apie migrantų ateitį Pabradės užsieniečių registracijos centro vadovas Aleksandras Kislovas prisiminė, kad Lietuva su panašią krize buvo susidūrusi prieš 25-erius metus, tada į Vakarus per mūsų šalį bandė patekti šimtai pakistaniečių, afganistaniečių ir indų. O 2015 m. pasieniečiai turėjo tvarkytis su vietnamiečiu banga. Tačiau tada viskas buvo paprasčiau.

„Prieš tai viskas buvo labai paprasta. Prieglobsčio prašytojai likdavo Lietuvoje, tai maždaug 15-20 proc. žmonių, o nelegalūs migrantai važiuodavo namo, – kalbėjo Pabradės URC vadovas. – Dabar nelegalių migrantų atžvilgiu yra šioks toks vakuumas, nes pas mus niekada nebuvo sprendžiama dėl tolerancijos ir ką darysime su nelegaliais migrantais, jei jų negalėsime išsiųsti.“

Jis pastebėjo, kad žmonės tebebando per Baltarusiją patekti į Lietuvą, todėl reiktų pradėti kurti aiškesnę sistemą, kaip elgtis su migrantais.

„Sistema turėtų tapti lankstesnė ir būti labiau pasiruošusi didesniam skaičiui. Turėtume kalbėti ne tik apie apgyvendinimą ir problemas, bet apie patį mechanizmą“, – sakė jis.

Pareigūnas, ilgus metus vadovaujantis centrui, kuris laikomas pavyzdiniu, paminėjo, kad jį kiek nustebino tai, jog daugiausiai dėmesio buvo skiriama užsieniečių apgyvendinimui ir sulaikymui, tačiau nebuvo dėliojamas planas ateičiai.

„Per 20 metų, dirbant šioje sistemoje, mane nustebino Užsieniečių teisinės padėties įstatymo teisės normų kaita ir nenuoseklumas“, – sakė A. Kislovas.

Paprašytas patikslinti, kas konkrečiai jį nustebino, A. Kislovas paminėjo, kad keistas jam pasirodė ir traktavimas, jog atvykusiems migrantams teisės buvo suteikiamos ne tada, kai jie faktiškai sulaikomi, o tik tada, kai jie buvo užregistruojami.

„Taip pat nustebino tam tikrų teisės normų interpretavimas tų pačių teismų. Buvau nustebęs, kad teismai sugebėjo taip greit persiorientuoti, aišku, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dinamika yra, bet kad toks pagreitis tos dinamikos, mane nustebino“, – kalbėjo jis.

Pareigūnui pritarė ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Prieglobsčio ir migracijos programos vadovė Eglė Samuchovaitė, sakiusi, kad dėl nuolatinio UTPĮ kaitaliojimo jį suprasti sunku net teisininkams.

„Palinkėčiau ne įstatymus kurti konkrečioms situacijoms, bet turėti į ilgalaikę perspektyvą orientuotą planą, kokias teises kokioms grupėms kada suteikiame. Taip pat žiūrėti į integracinį elementą, nes ne visi žmonės iš čia išvyks“, – sakė ji.

E. Samuchovaitė minėjo, kad dar prieš metus galiojo tvarka, kai atvykę migrantai galėjo gyventi be judėjimo laisvės ribojimų, laukdami, kol jų prieglobsčio prašymai bus išnagrinėti. Tačiau susidūrus su didesniu atvykėlių srautu Europos sąjungos (ES) direktyvas atitinkančios tvarkos buvo pakeistos.

„Valdant migracijos srautus, ir neteisėtos, ir teisėtos, turime užtikrinti žmogaus teises ir užtikrinti jas neselektyviai“, – pažymėjo ji.

Migrantai demonizuoti

Dar viena Migracijos departamento ir VRM siūloma idėja – galimybė lietuviams laiduoti už migrantus ir priimti juos pas save.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vadovė Birutė Sabatauskaitė tokį pasiūlymą pavadino cinišku.

„Per metus Lietuvoje visuomenės nuostatos ypatingai smarkiai pablogėjo migrantų ir pabėgėlių atžvilgiu. Klaidų buvo padaryta ir iš valstybės, gąsdinant žmones atvykstančiai žmonėmis. Jeigu mūsų valstybės planas žmonių integracijai ar buvimui čia, kad piliečiai gali už juos laiduoti, tai ciniškas požiūris, nereaguojantis į tai, kad turime ksenofobiškas nuostatas“, – sakė ji.

Tam pritarė ir E. Samuchovaitė, pažymėjusi, kad 80 proc. apklaustų lietuvių neigiamai atsiliepia apie migrantus.

„Ta pradinė retorika buvo, kad tai grėsmė, kad tai Lukašenkos ginklas, kad tai – netikri pabėgėliai, nors net nebuvo išnagrinėti jų prašymai.

Apklausus lietuvius 80 proc. respondentų pasakė, kad pabėgėliai atneša socialinius neramumus, didesnį nusikalstamumą. Tik 16 proc. įvertino tai, kad pabėgėlis į šalį gali atnešti įvairovę. Ir tai visų atsakomybė, tiek institucijų, tiek žiniasklaidos“, – kalbėjo ji.

O Vytautas Bakas įžvelgė grėsmę, kad mūsų pasirinkta politika yra klaidinga ir gali atsisukti prieš mus pačius.

„Pastatyti sienas, atstumti, uždaryti į kalėjimus nėra sprendimas. Tai blogas sprendimas. 47 mln. Eur metams buvo skirta migrantų krizei suvaldyti ES. Mes turėjome 4500 migrantų. Vienam žmogui metams skiriama virš 10 tūkst. eurų. Kur šitos lėšos? Ką su jomis padarėme? Kaip pasirengėme naujiems iššūkiams? Putinas grasina, kad sukels maisto krizę. Mes galėjome išleisti juos ne smurtui stovykloje. 11 tarptautinių organizacijų pateikė išvadas apie grubius žmogaus teisių pažeidimus. Mes finansuojame žmogaus teisių pažeidimus“, – pažymėjo jis.

Politikas pridūrė, kad 2020 m. Manheimo universiteto mokslininkai atliko tyrimą ir nustatė, kad blogos sąlygos migrantų stovyklose ir prastos integracijos priemonės gali prisidėti prie užsieniečių radikalizavimo – jie net gali būti įtraukti į teroristinių organizacijų veiklą.

„Pasirinktas planas dėl migrantų, gąsdinimo visuomenes, veda į labai sudėtingas saugumo, reputacijos pasekmes mums patiems“, – sakė jis.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Prieglobsčio prašytojo apibrėžimą galėtume apibūdinti kaip „baisi nežinomybė“. Išvykę visi laukia: ar bus įleisti į šalį, ar bus suteiktas prieglobstis, ar bus išsiųsti ten, iš kur bėgo. Būtent paskutinį verdiktą iš Lietuvos migracijos departamento išgirdo iš Irako į Lietuvą pabėgusi jazidė. Po išsilaisvinimo iš „Islamo valstybės“ (ISIS) nelaisvės, mergina ir vėl įkalinta. Ji sako negalinti grįžti namo – jai kiltų grėsmė gyvybei. 

„Aš vėl toje pačioje situacijoje. Esu sugauta, įkalinta. Vėl viskas iš naujo. Ar aš kada būsiu saugi? Kada tai pasibaigs?“ — klausia Irako pilietė (tapatybė KOPŽI – žinoma, bet dėl pašnekovės prašymo neatskleidžiama).

„Seksualinio smurto ir pavergimo auka tapusią jazidę priversti grįžti į Iraką iš tikrųjų yra mirties nuosprendis. Lietuvos valdžia turi parodyti užuojautą ir persvarstyti savo sprendimą“, – teigia Artimųjų Rytų instituto (MEI) mokslininkė, „Middle East Voices“ vykdomoji direktorė Dalal Yassine.

Vos 16-olikos pagrobta ir kankinta ISIS

Atvykus į stovyklą Medininkuose dieną pasitinka VSAT pareigūnas, kuris nurodo palaukti šalimais esančiame nedideliame moduliniame namelyje, kur supažindinama su taisyklių reikalavimais. Vietos čia nedaug – kėdė, suolas, ant kurio prisėdau, ir stalas. Po kurio laiko pareigūnas atlydi pašnekovę — Irako pilietę — ir užrakinęs namelį palieka mus pasikalbėti lygiai valandai.

Prisistatau anglų kalba, bet tuoj pat traukiu telefoną ir verčiuosi pasisveikinimo žodžius į arabų kalbą. Po kelių minučių pokalbis vyksta su vertėjo pagalba telefonu.

„Tik liūdesys, jokių laimingų atsiminimų“, – taip savo vaikystę prisimena jazidė. Kai Chatar kaimą, kuriame ji gyveno su šeima, užpuolė ISIS, ji buvo priversta palikti gyvenvietę ir persikelti į Babir kaimą. Kai buvo užpultas ir šis – persikėlė į Mosulo apskritį, Ninevijos provinciją.

Jazidei buvo vos 16 metų, kai keliaujant su sesers vyru atgal į Chatar kaimą atsiimti reikalingų dokumentų iš jos mokyklos, ją paėmė į nelaisvę ir pavergė teroristinė grupuotė ISIS. 6 mėnesius – tiek laiko pagrobėjai ją kankino.

„Mane mušė, prievartavo, kandžiojo, darė, ką norėjo“, – jai pradėjus verkti, paprašau sustoti ir detalių nepasakoti.

Mergina kartu su kitais vaikais nelaisvėje buvo priversta mokytis pagal ISIS mokymo programą. Iš čia vieną dieną jai pavyko pabėgti, saugumo pajėgoms surengus gelbėjimo operaciją. Pas šeimą jazidė galėjo grįžti tik po mėnesio.

Vis tik grįžus namo merginos kančios nesibaigė. Kaip pati pasakoja, ji tiesiog nebeišėjo iš namų, nes bijojo aplinkinių požiūrio, elgesio, jautėsi išsekusi, galiausiai susirgo depresija ir ėmė vartoti antidepresantus.

Irake toliau nuolat vykdomi išpuoliai prieš jazidus, todėl baimindamiesi dėl dukros, tėvai patarė jai išvykti į Europą. Mergina sako niekada nepamiršianti, kaip tėvai pardavė savo vestuvinius žiedus, kad galėtų nupirkti jai bilietą į Europą, tiksliau – į Baltarusiją.

„Niekada nepamiršiu to, kai jie įdėjo lėktuvo bilietus į kišenę“, – sako ji.

2021 m. mergina išvyko iš Irako – iš Bagdado skrido į Minską ir vėliau pėsčiomis kirtusi Lietuvos sieną pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Pati jazidė sako nė nežinojusi, kad tokia šalis kaip Baltarusija egzistuoja, žinojo tik Rusijos pavadinimą. Kelionę atlaikė kartu su grupele iš Irako, o Baltarusijoje ją pasitiko du vyrai – vienas kalbėjo turkiškai, kitas – arabiškai.

Grįžus į Iraką jai grėstų didelis pavojus, todėl kartoja, kad norėtų likti čia, Lietuvoje. Mergina pradėjo mokytis lietuvių kalbos, svajoja tęsti mokslus, dirbti ir galiausiai įsigyti namą. Ji neslepia – turi giminių Vokietijoje, tačiau jie sako negalintys padėti įsikurti ten – nėra vietos, šeimos turi vaikų. Tačiau giminaičiai, pasakoja, atsiunčiantys drabužių, reikalingų daiktų.

„Noriu padėti sau, noriu būti nepriklausoma. Galiausiai mokytis ir vėliau padėti tokiems, kaip aš“, – planais dalijasi mergina.

„Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) mano, jog nėra prasmės laikyti šią, daug iškentėjusią jauną moterį izoliuotoje aplinkoje, atvirkščiai – mūsų šalis turėtų ištiesti pagalbos ranką seksualinės prievartos aukoms. Norėtume padėti straipsnio herojei integruotis į bendruomenę, pasiimti ją pas save“, – reaguodama į esamą situacija sako KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė, kuri reguliariai palaiko ryšį su mergina.

Vakarų šalys ieško pretekstų

Nepaisant patirtų išgyvenimų, Migracijos departamento sprendimas merginai – aiškus: ji turi palikti Lietuvą ir grįžti į Iraką, o realios persekiojimo rizikos grįžus į gimtąją šalį – nerasta.

Artimųjų Rytų instituto mokslininkė D. Yassine sako, kad beveik dvejus metus Vakarų šalys, priimančios pabėgėlius iš Irako, prisidengia Irako saugumo padėties gerėjimu kaip pretekstu priversti migrantus grįžti namo.

„Tačiau ISIS tebėra grėsmė, organizacija vis dar veikia Irake. Ir tai net ne vienintelė kliūtis saugumui ir apsaugai, su kuria susiduria jazidų mažumos nariai“, – tvirtina D. Yassine.

Jos teigimu, jazidų mažuma taip pat yra pavojuje dėl besitęsiančių susirėmimų tarp Irako armijos ir „Sinjaro apsaugos vienetų“ (angl. Sinjar Protection Units), kurie siejami su Kurdistano darbininkų partija (PKK), o pastaroji įtraukta į teroristinių organizacijų sąrašą Turkijoje, Europoje ir JAV. Šie susidūrimai prisidėjo prie maždaug 4000 jazidų išvykimo į Kurdistano regioną.

Jazidai yra kurdų etnoreliginė grupė, kurios didžioji dalis įsikūrusi šiaurės Irake. D. Yassine pasakoja, kad Ninevijos gubernijos Sinjaro regionas Irako šiaurėje yra istoriniai jazidų mažumos namai, kurie šimtmečius kentėjo nuo persekiojimų. Kadangi dėl savo doktrinos „Islamo valstybės“ fundamentalistų akyse jazidai yra dar didesni „kenkėjai“ nei krikščionys, jiems buvo pateikti du pasirinkimai: atsiversti į islamą – pagal jų supratimą, būti nužudytiems arba, jei kalbama apie moteris ir merginas, pavergtoms.

2014 metais ISIS užpuolė jazidų miestą Sinjarą ir nužudė tūkstančius jazidų vyrų. Jauni berniukai ar paaugliai paimti „perauklėjimui“. Jungtinių Tautų duomenimis, ISIS pagrobė tūkstančius moterų ir vaikų. Daugiau nei 2719 moterų likimas vis dar nežinomas.

„2020 m. Jungtinės Tautos prižiūrėjo susitarimą tarp Irako ir kurdų vyriausybių atkurti Sinjarą ir užtikrinti saugų jazidų grįžimą į savo kaimus ir miestelius. Tačiau po dvejų metų tūkstančiai jazidų šeimų lieka stovyklose Dobuko gubernijoje ir gyvena atšiauriomis sąlygomis. Dėl PKK ir Irako armijos susirėmimų, taip pat ISIS tęsiamų operacijų rajone, valdžia negali garantuoti saugaus jazidų grįžimo į savo namus“, – aiškina mokslininkė.

Jazidės moterys nesulaukia teisingumo

2021 m. kovo 1 d. Irako parlamentas priėmė išgyvenusių jazidų asmenų įstatymą (angl. The Yazidi Survivoes Law (YSL), kuriame numatyta kompensacijų sistema daugeliui ISIS nusikaltimus išgyvenusių asmenų, įskaitant moteris ir mergaites, patyrusias seksualinį smurtą, taip pat išgyvenusius vaikus, kurie buvo pagrobti iki 18 metų, skelbia „Amnesty International“. Įstatymas numato mėnesinį atlyginimą, žemės sklypą ar būstą, paramą grįžimui į mokyklą, galimybę gauti psichologines ir kitas sveikatos priežiūros paslaugas bei kitą būtinąją pagalbą.

Praėjusiais metais paskelbtoje ataskaitoje „Amnesty International“ dokumentavo, kaip beveik 2000 jazidų vaikų, kurie grįžo į savo šeimas po to, kai buvo laikomi IS nelaisvėje, susiduria su fizine ir psichikos sveikatos krize. Ataskaitoje „Teroro palikimas: ISIS išgyvenusių jazidų vaikų sunkumas“ taip pat buvo aptartas neatidėliotinas poreikis nutraukti priverstinį jazidžių moterų ir jų vaikų, gimusių iš seksualinės ISIS prievartos, atskyrimą.

Tiesa, nors įstatymas buvo priimtas, anot D. Yassine, įgyvendinant jį apčiuopiamos pažangos nepadaryta: „Koalicija už teisingą žalos atlyginimą (angl. Coalition For Just Reparations, C4JR) neseniai paskelbė, kad uždelstas įstatymo įgyvendinimas „ilgina išgyvenusiųjų agoniją ir traumas“. Koalicija pridūrė, kad išgyvenusieji, jų šeimos ir nukentėjusios bendruomenės „jaučiasi palikti Irako vyriausybės.“.

„Human Rights Watch“ 2022 m. metinėje ataskaitoje dokumentuojama, kad Irako teismai nesugebėjo patraukti baudžiamojon atsakomybėn ISIS narių už nusikaltimus prieš jazides moteris ir mergaites, už kuriuos gresia iki 15 metų nelaisvės, net ir tais atvejais, kai kaltinamieji prisipažino grobę jazides seksualinei vergovei. Be to, šie nusikaltimai apima sistemingą prievartavimą, seksualinę vergiją ir priverstines santuokas. Vietoj to, nariai buvo teisiami už ryšį su organizacija.

Beveik aštuonerius metus nuo Sinjaro regiono užpuolimo jazidės moterys nesulaukė teisingumo, sako D. Yassine. Maža to, išgyvenusieji, grįžę į Sinjarą, vis dar sunkiai atsigauna ir dėl Bagdado ir Erbilio politinių nesutarimų.

„Imigracijos departamentui Lietuvoje būtina visapusiškiau žiūrėti į jazidžių moterų padėtį Irake, ypač prieglobsčio prašymo atveju. Jazidų mažuma susiduria su nuolatine ir ilgalaike diskriminacija ir atskirtimi. Tai dar labiau apsunkina teisingumo stoka dėl seksualinį smurtą patyrusių jazidžių moterų. Situacijos neišspręs ribotas saugumo situacijos pagerėjimas, kai bendra politinė aplinka išlieka labai nestabili“, – konstatuoja D. Yassine.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Taškas seksualinio prievartavimo, galimai vykusio Užsieniečių registracijos centre Medininkuose, istorijoje dar nepadėtas – iki šiol vyksta ikiteisminis tyrimas. Įtariamasis kol kas vaikšto laisvėje. Tuo metu prabyla vis daugiau galimo nusikaltimo aukų, pasakojančių apie košmarišką savo patirtį, kai jos liko uždarytos už aklinų migrantų stovyklos sienų ir net negalėjo pabėgti iš nesaugios aplinkos, nes valstybė jas laiko nelegaliais žmonėmis. Iš viešai pateikiamos informacijos galima suprasti, kad buvęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) darbuotojas įtariamas seksualiai prievartavęs LGBTQ+ asmenų sektoriuje įkalintus jaunus vaikinus. 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Kauno apygardos teismas paskelbė savo verdiktą sukrečiančios istorijos byloje, kurią, paaiškėjus, kad galbūt padarytas dar sunkesnis nusikaltimas nei manyta iš pradžių, turėjo perimti iš Kauno apylinkės teismo, šiam jau bebaigiant ją nagrinėti.

Dėjosi psichikos ligoniais

Toks sprendimas buvo priimtas po nukentėjusiosios, kuri, būdama penkiolikos, pagimdė nuo šeštą dešimtį jau beveik įpusėjusio kaltinamojo jos išžaginimu vaiką, parodymų Kauno apylinkės teisme. Jų metu paaiškėjus naujoms detalėms, prokuroras Virginijus Mizaras perkvalifikavo garliaviškui Arūnui Krivinskui pareikštą kaltinimą dėl nepilnametės išžaginimo į dar sunkesnį – mažametės išžaginimą, už ką jau gresia laisvės atėmimas nuo penkerių iki penkiolikos metų. Ir tokius nusikaltimus jau nagrinėja ne apylinkių, o apygardų teismai.

Nukentėjusioji tada teisme prabilo apie tai, kad A.Krivinskas naudojosi ja seksualiai jau nuo trylikos metų. Ir tai būdavo ir ne po kartą per mėnesį.

Kartu su A.Krivinsku šios bylos teisiamųjų suole atsidūrė ir jo aštuntą dešimtį įpusėjusi motina Elena Krivinskienė. Ši kaltinta dariusi poveikį nukentėjusiajai, kad ji pakeistų parodymus. Toks pats kaltinimas buvo pareikštas ir jos sūnui.

Ši byla buvo įstrigusi Kauno apylinkės teisme nuo 2019-ųjų rugsėjo. Ne tik dėl pandemijos, bet ir dėl teisiamųjų bandymų tapti ligoniais. Pavyzdžiui, kaltinamajam išžaginimu kartu su savo advokatu, skirtu jam valstybės, buvo pavykę pasiekti, kad jam būtų skirta psichiatrinė ekspertizė. Tačiau psichiatrų verdiktas nuo tolesnio teismo proceso jo neišgelbėjo.

Bandė tapti nepakaltinama ir A.Krivinsko motina. Tačiau šiai, iškvietus psichiatrą ekspertą į teismo posėdį – kad susipažintų su jos pateiktais medicinos dokumentais, tokia ekspertizė net nebuvo skirta.

Sunkios įtariamojo paieškos

Sunkiai sekėsi Kauno teisėsaugininkams tirti ir nusikaltimus, kuriais kaltinti šie garliaviškiai.

Viskas prasidėjo dar 2018-aisiais, kai į juos pagalbos kreipėsi penkiolikmetės mama. Ji įtarė, kad dukra gali būti nėščia. Tačiau, nuvedus paauglę pas ginekologą, ši kategoriškai atsisakė būti apžiūrima.

Šiaip taip pavyko prikalbinti ją tik apžiūrai echoskopu. Tada ir konstatuota, kad penkiolikmetė – jau keli mėnesiai nėščia. Nepaisant to, ji ir toliau neigė turėjusi lytinių santykių. Esą sugedęs echoskopas.

Ikiteisminį tyrimą pradėjusiems pareigūnams teko gerokai pavargti, kol pavyko nustatyti ir galimus įtariamuosius.

Iš pradžių didžiausi įtarimai krito ant mįslingo šios paauglės draugo, su kuriuo ji susipažino socialiniame tinkle „Facebook“. Tačiau, anot mamos, jos namisėda dukra tik porą kartų buvo nakvojusi pas draugę.

Šios istorijos finalo penkiolikmetės mama nesulaukė. Kaip ir anūko, kurio dokumentuose nėra tėvo duomenų, gimimo. Tada ir buvo atliktas DNR tyrimas, po kurio nustatyta, kad mažylio tėvas – buvęs velionės sugyventinis A. Krivinskas. Tačiau šiam pareiškus įtarimą, jis dievagojosi, kad to negali būti. Bet vėliau prisipažino turėjęs su penkiolikmete lytinių santykių. Tačiau, esą abipusiu susitarimu, pačiai paauglei parodžius iniciatyvą.

Vienas kartas nemelavo

Iš pradžių A. Krivinskui buvo pareikštas įtarimas dėl lytinės aistros tenkinimo pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą. Tačiau vėliau teisėsaugininkams galų gale pavyko prakalbinti ir pačią paauglę. Ši atskleidė ne tik, kad buvo išžaginta, bet ir tai, jog kentė mamos sugyventinio kabinėjimąsi jau nuo devynerių metų. O kai jai suėjo penkiolika, priekabiautojas nutaikė momentą, kai mama išėjo pas gydytoją, ir, panaudojęs fizinę prievartą, ją išžagino.

Nukentėjusiosios teigimu, pasipriešinti neblaiviam prievartautojui jai neužteko jėgų. O papasakoti apie šio poelgį grįžusiai mamai ji taip pat negalėjo, nes tuo metu jos buvo priklausomos nuo žagintojo.

Tai įvyko kitame pakaunės miestelyje – ne Garliavoje, kuriame A.Krivinskas tuo metu gyveno.

Minėti nukentėjusiosios parodymai buvo patvirtinti pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tačiau vėliau paauglė teigė patyrusi ne tik žagintojo spaudimą juos pakeisti, bet ir sulaukusi šio motinos skambučių telefonu. Dėl to E. Krivinskienė ir buvo teisiama kartu su sūnumi, kuris be poveikio nukentėjusiajai bei šios išžaginimo dar kaltintas ir jos tvirkinimu nei nesunkiu mažametės sveikatos sutrikdymu.

Jau pilnametystės sulaukusi nukentėjusioji, kuriai auginti vaiką padeda valstybė, pareiškė šio tėvui bei jo motinai ieškinius. Ji prašė priteisti iš žagintojo 50 tūkst. eurų moralinį atlygį, o iš jo motinos – 5 tūkst. eurų. Be to, ji yra padavusi A.Krivinską, kurio tėvystė nustatyta jau minėtu DNR tyrimu, į teismą dėl to, kad šis nemoka savo vaikui alimentų.

Kaltės nepripažino

Savo kaltės nepripažįstantys A. ir E. Krivinskai teismo sprendimo laukė laisvėje, nes nė vienas iš jų iki šios šokiruojančios istorijos į teisėsaugininkų akiratį patekęs nebuvo.

Tokios pačios pozicijos jie laikėsi ir stoję prieš teismą. Labiau nei jo motina žiniasklaidos fotoobjektyvų vengęs A.Krivinskas ir toliau tikino, kad turėti lytiniai santykiai su nukentėjusiąja nebuvo prievartiniai. O jo motina, kuriai už poveikį nukentėjusiajai grėsė laisvės atėmimas iki dvejų metų, teigė, kad neprisimena pokalbio su šia telefonu, kurį užfiksavo tuo metu jų klausęsi teisėsaugininkai. Ir tikino, kad nieko jos neprašė, kaip ir neketino jos paveikti.

Per baigiamąsias šios už uždarų durų nagrinėtos bylos, kuri buvo įstrigusi teismuose daugiau kaip pustrečių metų, kalbas prokuroras pasiūlė A.Krivinskui devynerių metų įkalinimą. O E.Krivinskienei – laisvės apribojimą vieneriems metams, uždraudžiant tiek laiko bendrauti su nukentėjusiąja bei įpareigojant dalyvauti elgesį keičiančiose programose.

A.Krivinskas, suteikus jam teisę į paskutinį žodį, tikino, kad labai gailisi dėl savo elgesio ir prašė teismo jo „smarkiai“ nebausti. E.Krivinskienė per paskutinį žodį pakartojo, kad nepadarė nusikaltimo, kuriuo yra kaltinama, o jeigu teismas nuspręstų kitaip, prašė švelnesnės bausmės.

Labiausiai jai nepatiko prokuroro siūlymas dėl įpareigojimo dalyvauti elgesį keičiančiose programose. Esą, ką tokiame amžiuje, kaip jos, dar galima pakeisti.

Bylą nagrinėjusi Kauno apygardos teismo teisėja Jurga Vasiliauskienė šiandien paskelbė, kad E.Krivinskienę išteisina, neįrodžius, kad ši padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. O jos sūnų pripažino kaltu dėl visų nusikaltimų, kuriais šis kaltintas. A.Krivinskui skirtas aštuonerių metų įkalinimas, iki šio nuosprendžio, kurį dar gali apskųsti ne tik nuteistasis, bet ir prokuroras, įsiteisėjimo paliekant laisvėje. Tačiau nukentėjusiosios iš A.Krivinsko prašytas moralinis atlygis sumažintas penkis kartus, priteisiant jai 10 tūkst. eurų neturtinę žalą. O prašymas priteisti ją ir iš E.Krivinskienės atmestas, šią išteisinus.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Kai Baltarusija pasiuntė į Lietuvos pusę tūkstančius migrantų, šie ilgam įstrigo mūsų šalyje. Lietuva apsisprendė mažiausiai 12 mėnesių apriboti daugumos neteisėtai sieną kirtusių migrantų judėjimo laisvę, bet net ir paskui 5 metus neleisti dirbti, tikriausiai tikėdamasi, kad jie išsilakstys.

Labiausiai tai liečia prieglobsčio ar laikinos apsaugos negavusius atvykėlius iš Irako, kurie patys išvykti į savo šalį jokiu būdu nesutinka, o išsiųsti Lietuva jų negali, nes Irakas nėra pasirašęs readmisijos sutarties su Europos Sąjunga.

Ekspertai teigia, kad tokia valstybės politika yra absoliučiai nesuprantama. Atgavę laisvę tokie žmonės negalės savęs išlaikyti, todėl arba toliau bus išlaikomi Lietuvos lėšomis ir priversti vegetuoti, arba dirbs nelegaliai, galbūt įsitrauks į nusikalstamą veiklą, paklius į prekybos žmonėmis pinkles, arba išvyks į Vakarų Europą, bet ir ten neturės legalaus statuso, todėl pagauti galės būti grąžinami į Lietuvą.

Vidaus reikalų ministerija, regis, jau suprato klaidą, todėl teigia siūlanti įstatymo pataisą, kuria leistų šiems migrantams dirbti. Pasirodo, tokią nuostatą į įstatymą anksčiau įtraukė Seimo Užsienio reikalų komitetas, kuris neva norėjo nesukurti traukos į Lietuvą faktoriaus. Bet nepagalvojo apie tai, ką šie žmonės veiks išėję iš registracijos centrų. Tačiau Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas tam priešinasi ir siekia, kad 5 metų draudimas dirbti išliktų.

Neleidžia dirbti 5 metus

Mykolo Romerio universiteto docentas Laurynas Biekša pasakoja, kad draudimas 5 metus suteikti leidimą laikinai gyventi ir dirbti migrantams, kurie atvyko nelegaliai masinio antplūdžio metu, bet niekaip negali būti išsiųsti į savo valstybę, įsigaliojo nuo šių metų pradžios.

Iki tol galiojo įprasta praktika, kad nesuteikus prieglobsčio ar papildomos apsaugos, migrantą bandoma išsiųsti į jo šalį, bet jeigu per metus tai nepavyksta ar dėl kilmės valstybės nebendradarbiavimo, ar dėl žmogaus sveikatos būklės, tuomet jis gali prašytis laikino leidimo gyventi ir dirbti Lietuvoje. Dabar tokia galimybė irgi galioja, bet tik ne migrantams, kurie atvyko per Baltarusiją masinio antplūdžio metu.

Labiausiai naujoji tvarka liečia atvykėlius iš Irako. Taip yra dėl to, kad irakiečių ir Irako kurdų į Lietuvą atvyko daugiausia, bet Lietuva jiems retai suteikia prieglobstį ar laikiną apsaugą, nes laikosi požiūrio, jog Irakas yra santykinai saugi šalis.

Iš Sirijos ar Afganistano atvykę asmenys yra šiek tiek kitokioje padėtyje, nes jiems arba suteikiamas prieglobstis, arba laikina apsauga, arba konstatuojama, kad tokių žmonių išsiųsti neįmanoma, todėl jie gali prašytis laikino leidimo gyventi, vadinasi, ir dirbti.

Aliaksandro Lukašenkos kovos įrankiais tapę migrantai Lietuvoje šiuo metu yra apgyvendinti užsieniečių registracijos centruose be teisės judėti, išskyrus retus atvejus, jeigu laisvė išsikovojama teismuose. Pagal Lietuvos teisės aktus, daugumai į Lietuvą per Baltarusiją atvykusių žmonių judėjimo apribojimai taikomi iki 12 mėnesių, bet ilgiausias įmanomas judėjimo apribojimo ar sulaikymo terminas – 18 mėnesių.

„Iš pradžių buvo klausimas, ar nebandys migrantų sulaikyti visiems penkeriems metams, nors tai nesivadina sulaikymu, o vadinasi apgyvendinimu be teisės išeiti iš centro, tačiau teismai pasakė, kad vis tiek ir tokiam apgyvendinimui jie taikys įstatyme numatytą maksimumą 18 mėnesių“, – pasakoja L. Biekša.

Išlaukę visą terminą šie žmonės atgaus tik judėjimo laisvę, bet net 5 metus nuo sprendimo išsiųsti priėmimo negalės prašyti leidimo laikinai gyventi ir legaliai dirbti. Nesvarbu, kad savo noru sugrįžti jie neketina, o prievarta išsiųsti neišeis.

„Žmonės išeis arba po 12 mėnesių, arba po 18 mėnesių, bet kaip jie gyvens tuos penkerius metus? Nes įstatyme parašyta, kad tiktai kai sueis penkeri metai jie gali tikėtis leidimo gyventi su teise dirbti. Ar juos paliksime centruose gyventi ir išlaikysime tuo metus?“ – stebėjosi teisininkas L. Biekša.

Laisvę tikriausiai atgaus šią vasarą

Jeigu bus taip, kaip sako vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė – kad judėjimo ribojimai nebus tęsiami ilgiau nei 12 mėnesių – tai dauguma migrantų į laisvę jau turėtų išeiti šią vasarą, priklausomai nuo to, kada atvyko į Lietuvą.

Ministrė viešai svarstė, kad atgavę laisvę dauguma žmonių išvyks iš Lietuvos, bet net jei ir taip, išvykę jie negalės legaliai dirbti kitose Europos Sąjungos šalyse, šiuos žmones kitos valstybės galės grąžinti Lietuvai. Jau nekalbant, kad dalis žmonių gali nutarti neišvykti, todėl bus išlaikomi mokesčių mokėtojų lėšomis, gali pablogėti kriminogeninė padėtis, migrantai gali tapti prekybos žmonėmis aukomis.

„Jie arba išsilakstys, arba gyvens centruose ir tuomet turėsime penkerius metus juos išlaikyti, nes nusprendėme nesuteikti teisės dirbti. Iš tiesų labai sunku suprasti, kam apskritai valstybė keitė šią tvarką. Anksčiau buvo kaip ir suprantama, kad arba tu tą žmogų išsiunti, o, jeigu neišsiunti, po metų tu jam duodi galimybę dirbti, tegul pats galvoja, ką daryti. O dabar padaryta taip, kad jie išsilakstys, bet jeigu lenkai juos sugaudys ir sugrąžins, tai tada gali būti, kad iš naujo prasidės tas sulaikymo ratas, nes asmuo bandė bėgti“, – pasakojo L. Biekša.

„Klausimas, kodėl reikėjo įvesti šį penkerių metų laikotarpį, koks tikslas valstybei šiuos žmones užsikrauti sau ant galvos? Nes nėra varianto, kad jie patys galėtų išeiti į laisvę, pradėti dirbti ir tuomet nereikėtų jų išlaikyti“, – pridūrė teisininkas.

Ilgas neteisėtai atvykusių asmenų judėjimo laisvės apribojimas pirmiausia buvo pasitelktas kaip priemonė atgrasinti Vidurio Rytų gyventojus nuo kelionės į Europos Sąjungą per Baltarusijos ir Lietuvos sieną, nes Lietuva dar nėra visos sienos užtvėrusi fiziniu barjeru ir koncertina.

„Mes neleidome padaryti Lietuvos dar vienu nelegalios migracijos keliu. Mes užkirtome kelią antrinei migracijai į Vakarų Europą. Mes sumažinome traukos faktorių. Tai labai svarbu“, – gegužės 24 dieną Seime vykusioje diskusijoje didžiuodamasis teigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.

Migrantų uždarymas užsieniečių registracijos centruose taip pat pasitarnavo kaip būdas paskatinti jau atvykusius migrantus pamąstyti apie išvykimą savo noru: jiems netgi buvo pasiūlytos 1000 eurų išmokos. Tai yra vadinamasis „lazdos ir botago“ principas – ilgas judėjimo apribojimas, palyginti prastos apgyvendinimo sąlygos ir piniginė išmoka, jeigu migrantai norėtų greičiau pabaigti savo kančias Lietuvoje. Bet kai kurie jų visa tai tikriausiai ištvers ir jiems registracijos centrų durys atsivers.

Skiriasi politika afganistaniečių ir irakiečių atžvilgiu

Paklaustas, kam reikalingas 5 metų trukmės draudimas prašyti leidimo gyventi ir dirbti Lietuvoje, kai asmens neišeina išsiųsti, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L. Kasčiūnas paaiškino, jog šiuo sprendimu mažinamos paskatos atvykti į Lietuvą nelegaliai – juk nedaug kas pageidautų po 12-18 mėnesių praleistų registracijos centruose dar 5 metus neturėti jokio normalaus statuso.

„Šiuo metu galiojantis draudimas užsieniečiams penkerius metus gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje grįstas tuo, jog į šalį neteisėtai atvykusiems užsieniečiams nebūtų suteikta galimybė legalizuotis Lietuvoje per trumpą laikotarpį. Priešingu atveju būtų sukurtas traukos faktorius ir Lietuva galimai taptų tranzitine valstybe“, – teigia Vidaus reikalų ministerija.

Tačiau L. Biekša atkreipia dėmesį, kad Lietuvos politika labai skiriasi afganistaniečių ir irakiečių atžvilgiu: tarkime, dauguma afganistaniečių negavo prieglobsčio ar apsaugos, bet gavo leidimą gyventi Lietuvoje, nes jų neįmanoma išsiųsti, o irakiečiai negauna nei prieglobsčio, nei apsaugos, nei leidimo gyventi, nors jų irgi neįmanoma išsiųsti – tik ne dėl Talibano įsigalėjimo, kaip yra Afganistano atveju, o dėl readmisijos susitarimo tarp šalių nebuvimo.

„Su leidimu gyventi asmuo gali visiškai legaliai nuvažiuoti į Vokietiją, jis nieko nepažeidžia, iki 3 mėnesių jis gali važiuoti į bet kokią Europos Sąjungos šalį ir ten jis kur nors pritaps ir pats save išlaikys. Išduodamas leidimą gyventi tu iškart išsprendi problemą. Nes dabar jeigu paleisime šiuos žmones po 12 ar po 18 mėnesių ir jie išsivaikščios, bet kiek jų sugaus Vokietija ar Lenkija, tiek jų siųs atgal. Ir siųs atgal, nes jie vaikščios be jokio statuso, jie vaikščios su kažkokiu Lietuvos išsiuntimo sprendimu. Kai vietoje to, mes galėtume, kaip afganams, surašyti, kad mes jų negalime išsiųsti, duoti tuos leidimus, kurie yra be jokių teisių, tik kad leidžia dirbti ir plius, kur tu benuvažiuoji, niekas negali atgal parsiųsti“, – teigia L. Biekša.

Paskatinsime dirbti nelegaliai ir daryti nusikaltimus?

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė nesupranta, kaip politikai galėjo priimti teisės akto nuostatą, kuri tokį ilgą laiką draudžia prieglobsčio negavusiems migrantams dirbti, nes šiaip ar taip darbas yra esminis integracijos aspektas, o be darbo žmonės būna pikti, nusivylę, daro nusikaltimus vardan išgyvenimo.

„Pasakysiu atvirai, mūsų komandai, daugybę metų siekiančiai integruoti – o darbas yra esminis integracijos aspektas – pažeidžiamų grupių asmenis, yra labai sunku suvokti, kad mūsų valstybėje yra, bus žmonių, kuriems sąmoningai, apeliuojant į kokius tai „aukštesnius“ tikslus, bus uždrausta dirbti. Nesinorėtų net rimtai vertinti tokių svaičiojimų, kurie ves ne į ką kita, kaip į benamių, piktų, nusivylusių išlaikytinių, galbūt net darančių tam tikrus nusikaltimus vardan išgyvenimo, organizavimą valstybės vardu. Tokius sprendimus gali priimti tik politikai, kurie nori nesibaigiančios suirutės, kuriems migrantų integravimas, pozityvus problemos dėl tos saujelės užsieniečių išsprendimas kelia siaubą“, – teigia K. Mišinienė.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto kriminologas Gintautas Sakalauskas teigia manantis, kad 5 metų trukmės draudimas gauti leidimą gyventi galėjo būti įteisintas ir dėl siekio apsaugoti darbo rinką, tačiau įžvelgia, kad Lietuva gali sulaukti blogų pasekmių: pirma, migrantai bus paliekami be legalaus pragyvenimo šaltinio, beprasmiškai vegetuos, nors darbdaviai Lietuvoje kaip tik skundžiasi darbuotojų trūkumu, antra, gali pablogėti kriminogeninė padėtis, nes nedirbantys asmenys vis tiek ieškos, kaip galėtų verstis.

„Kas turės kokį šansą, turbūt, eis dirbti nelegaliai ir klausimas, kam nuo to tada geriau? Yra pavojų ir dėl prekybos žmonėmis. Ši grupė yra jautri integracine prasme, nes nemoka kalbos, nesupranta taisyklių, nežino tvarkos, neturi vietinių draugų, tada labai galima jais manipuliuoti“, – teigė G. Sakalauskas.

Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ Seimo narys Vytautas Bakas sako niekur pasaulyje negirdėjęs apie tokį migracijos valdymo būdą, kaip kad palikti asmenis be darbo ir be integracijos į visuomenę.

„Nėra pasaulyje tokių absurdų, kad kur nors kas nors žmones laikytų be darbo penkerius metus. Jeigu norima išvengti migrantų radikalizacijos, kriminogeninės situacijos pablogėjimo, iššūkių, tai yra dvi priemonės: būtina užtikrinti prieigą prie darbo, antra, tai integracijos priemonės – kalbos mokymas, vaikų mokymas ir taip toliau. Jeigu to nėra, tai tuomet galime pažvelgti į graudžią prancūzų patirtį prieš kelis dešimtmečius, kai susiformavo migrantų getai, išaugo kelios kartos, kurios nekenčia valstybės, atsiranda radikalizacijos rizika, auga terorizmo rizika. Nes žmonės gyveno getuose. Tai praėjusio amžiaus priemonė, kuri visiškai nepasiteisino“, – pažymi V. Bakas.

Jau suprato klaidą ir bandys taisyti

Regis, Vidaus reikalų ministerija jau suvokia, kokį absurdą įteisino Seimas, todėl teigia pasiūliusi naujas pataisas, kuriomis būtų atsisakoma draudimo dirbti prieglobsčio ar apsaugos negavusiems migrantams, kurie negali būti išsiųsti iš mūsų šalies. Pataisą pateikė Seimo narys, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė.

„Seimui yra pateiktas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisų projektas, kurį siūloma tikslinti ir suteikti teisę dirbti prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams, kurie nėra prieglobsčio prašytojai. Šiuo metu projektas ir siūlymas dėl teisės dirbti svarstomas Seimo komitetuose. Vidaus reikalų ministerija tikisi, kad šiam siūlymui bus pritarta, ir neteisėtai į Lietuvą patekę migrantai turės galimybę dirbti“, – per daugiau kaip parą atsakė ministerija.

A. Bilotaitės vadovaujama ministerija teigia žinanti visas rizikas, kurios gali kilti, kai migrantai atgaus laisvę, tačiau nepaaiškino, dėl kokių priežasčių siūlo atšaukti nuo metų pradžios įsigaliojusią nuostatą dėl 5 metų draudimo dirbti – ar baiminasi nusikalstamumo išaugimo, ar bijo, kad migrantai radikalizuosis, patirs skurdą, manipuliacijas šešėlinėje darbo rinkoje.

Seimo narys M. Lingė pasiūlė, kad prieglobsčio prašantys migrantai galėtų dirbti po 9 mėnesių nuo jų registracijos Lietuvoje, o kiti migrantai, kurie nė neprašo prieglobsčio arba jis nesuteiktas, bet neišeina jų išsiųsti – po 12 mėnesių.

„Kadangi Europos Sąjungos fondai finansavimo neteisėtai migracijai per Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybės sieną nebeskiria papildomų lėšų, šiam siūlymui pritarus, sumažėtų našta valstybės biudžetui, nes migrantų išlaikymas centruose (apgyvendinimas, aprūpinimas ir maitinimas) kainuoja labai brangiai (40 mln. per metus). Be to, dirbančių migrantų mokami mokesčiai, kaip tik prisidėtų prie valstybės biudžeto papildymo“, – argumentuoja parlamentaras.

Tačiau Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas priešinasi tokiam Vyriausybės ir parlamentaro M. Lingės sumanymui ir trečiadienį balsavo nepritarti, kad prieglobsčio negavę, bet neišsiųsti migrantai galėtų dirbti anksčiau nei po 5 metų.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Šiaulių apskrities policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo pareigūnai, vadovaujami Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, baigė tirti baudžiamąją bylą, kurios tyrimas truko net ketverius metus. Nusikalstamos veikos organizatoriai buvo lietuviai, jos vykdytojai ir nukentėjusieji – taip pat lietuviai, o nusikalstamumo mastas – tarptautinis. Kaltinimai dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, jų kontrabandos, prekybos žmonėmis, pelnymosi iš kito asmens prostitucijos, melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą ir disponavimo suklastotu dokumentu pareikšti 5 asmenims – Šiaulių, Tauragės ir Telšių gyventojams.

Tyrimo metu nustatyta, kad 2017 metų pavasarį minėti kaltinamieji, gimę 1996 m., 1988 m., 1971 m., 1977 m., 1983 m.) verbavo socialiai pažeidžiamus asmenis nusikalstamai veikai vykdyti – narkotinių medžiagų gabenimui į užsienį. Kvaišalai buvo gabenami į Islandiją asmens gyvybei pavojingu būdu – užverbuotų asmenų skrandyje.

Įtariama, kad kaltinamieji, naudodamiesi jaunuolių bloga materialine padėtimi, socialinių įgūdžių stoka bei apgaulingai žadėdami didelį piniginį atlygį, užverbavo tris asmenis – dvi 23 metų merginas ir 21 metų vaikiną, minėtai nusikalstamai veikai vykdyti. Jiems buvo žadamas atlyginimas nuo pergabentų plastmasinių rutuliukų su juose supakuotu kokainu skaičiaus. Užverbuotieji savo skrandžiuose gabeno nuo 40 iki 150 tokių rutuliukų. Atlygis turėjo siekti 2000 tūkstančius ir daugiau eurų. Deja, tai buvo tik pažadai. Realiai narkotikų gabentojai gavo tik keletą šimtų eurų. Atvykusius Į Islandiją juos pasitikdavo tuo metu šioje šalyje gyvenęs vienas kaltinamųjų. Jam ir būdavo perduodamos narkotinės medžiagos.

Viena kaltinamųjų įtariama dar ir pelnymusi ir iš kito asmens prostitucijos. Surinkta duomenų, kad ji kurį laiką pas ją gyvenusiai radviliškietei per skelbimus internete surasdavo lytinių paslaugų pageidaujančių klientų, susitardavo su jais dėl užmokesčio ir susitikimo vietos.

2017 metų gruodį visiems kaltinamiesiems buvo skirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Šiuo metu jiems suėmimas pakeistas į kitas kardomąsias priemones, nesusijusias su laisvės atėmimu.

Greitu laiku jiems teks stoti prieš teismą ir išklausyti nuosprendžio už padarytas nusikalstamas veikas.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Migrantų apgyvendinimo centruose yra palanki terpė seksualiai išnaudoti, sako LRT.lt kalbintos ekspertės. Pasak jų, egzistuoja didelis galios neproporcingumas tarp migrantų ir pareigūnų, o, gyvendami tokiomis sąlygomis, stipresnieji ieško „iškrovos“ objektų, pažeidžiamų, negalinčių apsiginti žmonių. Tačiau, Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) atstovo teigimu, pastabos apie efektyvių saugumo priemonių nebuvimą nėra tikslios.

Portalas LRT.lt primena, kad balandžio mėnesio pradžioje Vilniaus apygardos prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo migrantų, apgyvendintų viename iš VSAT užsieniečių registracijos centrų, ilgalaikio seksualinio prievartavimo.

LRT.lt žiniomis, nusikaltimu įtariamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos darbuotojas, anksčiau dirbęs Raudonojo Kryžiaus organizacijoje psichologu. Tuo metu, kai dėl prievartavimo aukos kreipėsi į policiją, jis dirbo VSAT.

Nukentėjusiais pripažinti trys asmenys

Kaip portalui LRT.lt praneša Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovė Gintarė Vitkauskaitė-Šatkauskienė, šiuo metu tyrime vienam asmeniui yra pareikšti įtarimai, trys asmenys pripažinti nukentėjusiais.

Ikiteisminį tyrimą dėl, įtariama, seksualinio pobūdžio nusikaltimo (pagal Baudžiamojo kodekso 151 str. 1 d.). organizuoja Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras.

Siekiant nepakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei, detalesnė informacija apie atliekamą tyrimą šiuo metu neviešinama.

Pasak VSAT atstovo, po galimos seksualinės prievartos atvejo Medininkų URC imtasi papildomų priemonių.

Galios disproporcija ir nepasitikėjimas

„Diversity Development Group“ tyrėja, Oksfordo universiteto migracijos studijų absolventė Akvilė Kriščiūnaitė atkreipia dėmesį, kad dabartinės sąlygos migrantų apgyvendinimo centruose yra palanki terpė seksualiniam išnaudojimui.

Anot A. Kriščiūnaitės, visų pirma taip yra dėl sociopsichologinės aplinkos: „Egzistuoja didelis galios neproporcingumas tarp migrantų ir pareigūnų, migrantai turi ribotą informaciją apie Lietuvos teisinę sistemą, galimybę pranešti apie netinkamą pareigūnų ar kitų centruose esančių asmenų elgesį tiek dėl kalbos barjero, tiek dėl prieinamos informacijos trūkumo, nepasitikėjimo ar netikėjimo, kad pranešus asmenys bus apsaugoti.“

Be to, priduria „Diversity Development Group“ tyrėja, migrantai gyvena nežinomybėje dėl savo ateities, o tuo, esant galios pozicijoje, galima manipuliuoti.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

200 tūkst. JAV dolerių – tokią sumą organų prekeiviai gali gauti iš paciento. Tiesa, nors donorui žadama sumokėti ir 10 tūkst. JAV dolerių, neretais atvejais jis būna apgautas ir už organą negauna nė 700 dolerių, portalui LRT.lt sako Liverpulio universiteto Teisės ir socialinio teisingumo fakulteto dėstytojas dr. Seanas Columbas.

S. Columbas pasakoja, kad prekyba organais vis dar yra gana užslėptas nusikaltimas – neturime tikslių skaičių, kiek tokių atvejų būna per metus, o viešai jų žinoma nedaug. Vis dėlto prekyba organais, dažniausiai – inkstais, paprastai vyksta tose šalyse, kurios turi tam pritaikytą infrastruktūrą, taip pat paklausą ir potencialių donorų, priduria ekspertas.

Egiptas, Pakistanas, Indija ir Kinija, Turkija, Šri Lanka – dalį šalių, kuriose vyksta prekyba žmonėmis, vardija Liverpulio universiteto dėstytojas. Pavyzdžiui, išskiria S. Columbas, Egipte yra daug žmonių, kurie yra pasiryžę parduoti organą, taip pat gerai įrengtų medicinos centrų, todėl dėl transplantacijos į Egiptą atvyksta ir žmonių iš kaimyninių valstybių. Medicininis turizmas taip pat vyksta Turkijoje.

S. Columbas nėra girdėjęs apie prekybos organais atvejus Europoje, tačiau, teigia jis, yra pacientų, kurie dėl transplantacijos iš Europos vyksta svetur.

„Manau, Europoje didesnė problema yra transplantacijos turizmas. Pacientai organo laukia trejus–ketverius metus, negali jo gauti, jaučiasi turintys veikti ir kontroliuoti savo gyvenimą, todėl keliauja į užsienį, ten įsigyja inkstą“, – dalijasi Liverpulio universiteto ekspertas.

Dažniausiai nukenčia migrantai

„Žmonės, kurie sutiko parduoti organą, tai darė dėl ekonominių priežasčių, tai darė matydami paskutinę galimybę, nes jautėsi neturintys kitų išeičių. Dauguma žmonių, su kuriais kalbėjau Egipte, buvo migrantai, prieglobsčio prašytojai ir pabėgėliai.

Didžioji dalis jų buvo prieglobsčio prašytojai, kurių prieglobsčio prašymas buvo atmestas. Jie neturėjo prieigos prie darbo, legalaus leidimo gyventi šalyje, tad jautėsi neturintys kito varianto, kaip parduoti savo inkstą, kad išlaikytų save ir savo šeimas“, – aiškina S. Columbas.

Pasak jo, Egipte prieglobsčio ieškosi daug žmonių, pavyzdžiui, iš Sudano, Eritrėjos ar Etiopijos. Migrantai siekia įgyti pabėgėlio statusą ir nebūtinai gauna jiems reikalingos pagalbos, todėl sutinka parduoti savo organą.

„Dauguma žmonių, su kuriais kalbėjau, sutiko parduoti inkstą už pinigus, bet jie niekada nebūtų sutikę to padaryti, jei būtų galėję susirasti darbą. Jie jautėsi turintys apsvarstyti šią galimybę dėl patiriamo skurdo“, – LRT.lt sako S. Columbas.

Tyrėjo teigimu, migrantai be dokumentų yra labiau pažeidžiami dėl savo statuso, tačiau yra ir kitų socialinių grupių, kurios sutinka parduoti organą dėl finansinės situacijos. Apie tokius atvejus, sako jis, kalbama ir Afganistane: „Jiems tai yra išgyvenimo mechanizmas.“

Dauguma žmonių, su kuriais bendravo Liverpulio universiteto dėstytojas, susidūrė su finansiniais sunkumais arba problemomis dėl teisinio statuso, dauguma jų buvo pabėgėliai, kurie šalyje gyveno 5–6 metus, tačiau negalėjo dirbti arba jų darbas nebūdavo formalus ar ilgalaikis, tad žmonės neturėjo jokių garantijų.

Vengia kreiptis pagalbos, baiminasi deportacijos

Nors prekyba organais yra prekybos žmonėmis forma, ne visi organą pardavę žmonės institucijų būtų traktuojami kaip nukentėjusieji, tvirtina S. Columbas. Dėl šios priežasties, pabrėžia pašnekovas, žmonės vengia apie tai pranešti.

„Žmonės sutiko parduoti inkstą dėl tam tikrų aplinkybių – jie buvo išnaudoti, o kiti pasinaudojo jų situacija. Bet žmonės bijo kreiptis į institucijas, nes parduoti inkstą yra nusikaltimas. Turi įrodyti, kad buvai išnaudotas ir tapai prekybos žmonėmis auka, o tai gali būti labai sudėtinga, ypač jei esi migrantas, neturintis dokumentų. Tada vengi kreiptis pagalbos, nes gali būti sulaikytas, gali grėsti deportacija“, – pasakoja tyrėjas.

Kartais donorams ir grasinama, kad, kam nors apie tai prasitarę, patys donorai bus teisiami. Tokių atvejų taip pat yra – pavyzdžiui, Singapūre buvo nuteisti keli asmenys, pardavę organus, nors jie turėjo būti vertinami kaip nukentėjusieji nuo prekybos žmonėmis, akcentuoja S. Columbas.

„Parduodi inkstą ne dėl to, kad nori padaryti nusikaltimą – parduodi inkstą, nes neturi kitų pasirinkimų, kurie tau prieinami“, – portalui LRT.lt sako Liverpulio universiteto ekspertas.

Jis taip pat priduria, kad organų transplantacija yra legali, tai tampa nelegalu tik tada, kai sumokami pinigai, o įrodyti, kad transplantacija nebuvo altruistiška, nėra paprasta.

„Labai sudėtinga duoti apgalvotą sutikimą, kai tarsi neturi kito pasirinkimo ir jauteisi taip, kad parduoti organą yra viskas, ką gali padaryti, kad padėtum sau ir savo šeimai. (…) Žmonės bijo apie tai pasakoti, jei bus matomi kaip nusikaltėliai, o ne kaip aukos“, – kalba S. Columbas.

Sumoka ir 200 tūkst. dolerių

Kaip pasakoja S. Columbas, kaina už parduotą organą priklauso nuo susitarimo, dėl to ir siekiama verbuoti migrantus, kuriems tokioje pozicijoje sunkiau derėtis.

Paprastai už organą donorui siūloma 5–10 tūkst. JAV dolerių, tačiau daugumai buvo sumokėta daug mažiau. Pavyzdžiui, žmogui buvo pažadėta 10 tūkst. JAV dolerių, bet sumokėta 10 tūkst. Egipto svarų, kas nesiekia nė 700 JAV dolerių.

Kaina brokeriui, tarpininkaujančiam tarp donoro ir recipiento, taip pat svyruoja ir gali siekti nuo 50 tūkst. iki 200 tūkst. JAV dolerių, informuoja tyrėjas.

Organą pardavusiems žmonėms neretai ne tik sumokama mažiau, nei buvo žadėta, – daug žmonių po operacijos nesulaukia reikalingų medicinos paslaugų, teigia S. Columbas.

Anot jo, nors po transplantacijos kelias savaites donoras turėtų būti stebimas ir jam turėtų būti atliekami tyrimai, daugelis donorų iš ligoninės išrašomi beveik iš karto po transplantacijos.

Verbuoja ir internete, socialiniuose tinkluose

Pasak Liverpulio universiteto eksperto, kai kurie donorai patys ieško tarpininkų, nes nori parduoti organą ir užsidirbti, o kiti būna užverbuojami.

„Brokeriai lankosi įvairiose vietose, kuriose yra daugiau šansų ką nors užverbuoti. (…) Kai kurie verbuoja svetimose šalyse – tose vietose, kuriose yra skurdo ir nėra prieigos prie darbo“, – pastebi S. Columbas.

Jo teigimu, kartais informacija apie organų prekybą perduodama iš lūpų į lūpas, randama internete, socialiniuose tinkluose ar įvairiuose forumuose. Donorai gali būti verbuojami įvairiais būdais, o pacientai paprastai patys ieško galimybių nusipirkti organą, nes yra kilusi grėsmė jų gyvybei.

„Jie kovoja su mirtina liga – tai nėra prabangos dalykas kaip sekso turizmas, tai visiškai kas kita – bandai išgyventi. Donoras taip pat bando išgyventi, tačiau dėl kitų priežasčių – dėl finansinių“, – pažymi pašnekovas.

Jaučia gėdą ir nusivylimą

Kai kuriems donorams po operacijos kyla infekcijų, daugelis skundžiasi praradę energiją, dar skaudesnės pasekmės – psichologinės, kai žmonės jaučia gėdą ir nusivylimą, pasakoja S. Columbas.

Pasak jo, nors parduoti inkstą žmonės pasiryžta dėl pinigų stygiaus, vėliau susiduria su daugiau problemų – už organą negauna pinigų, o po operacijos nebegali dirbti.

„Vyrai paprastai būdavo dirbę sunkius fizinius darbus, o po operacijos nebegalėjo to daryti, turėjo ieškoti kitų darbų. Darbą susirasti ir taip nėra paprasta, o operacija galimybių ratą dar labiau susiaurino. Kai kurie jaunesni, 19–20 metų amžiaus, žmonės sakė nebeturintys tiek energijos, kiek anksčiau. Operacija pakeitė jų gyvenimo kokybę“, – priduria tyrėjas.

Paprastai pacientams neleidžiama susipažinti su organo pardavėjais, bet dauguma jų norėjo pasikalbėti ir padėkoti, pasakoja S. Columbas. Anot jo, kai kurie pacientai mano, kad donoras pasielgė kilniai, jiems atrodo etiškiau už organą sumokėti nepažįstamam žmogui, nei prašyti paaukoti organą šeimos nario.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.