Category: Straipsniai – 2022

  • Įvertino pradėtą tyrimą dėl galimo seksualinio priekabiavimo migrantų stovykloje: turbūt tai buvo tik laiko klausimas

    Prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo grupės užsieniečių seksualinio prievartavimo Medininkų Užsieniečių registracijos centre. Įtariamasis – buvęs Raudonojo Kryžiaus, o vėliau Valstybės sienos apsaugos tarnybos psichologas. Kovos su prekyba žmonėmis centro teigimu, nukentėjusieji pasakoja, jog buvo prievartauti tiek gyvenamosiose patalpose, tiek konsultacijų kabinete. Vienas iš nukentėjusių jaunuolių sako, jog psichologas grasino grąžinimu namo, tačiau paklusus žadėjo padėti pasilikti šalyje.

    „Buvau įsitikinęs, kad jis yra labai galingas pasienio pareigūnas, jis ir rengdavosi panašiai, aš nemoku anglų kalbos, negalėjau suprasti, kokias pareigas jis užima, bijojau jam pasipriešinti, jis žadėjo sutvarkyti „kaip reikia“ mano dokumentus“, – pranešime cituojamas vienas iš nukentėjusiųjų asmenų.

    Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) atstovo Giedriaus Mišučio teigimu, įtariamasis bendru sutarimu tą pačią dieną buvo atleistas.

    „Žmogus dirbo VSAT tik dvi savaites. Tą pačią dieną sužinojus apie tuos galimus įvykius jis buvo atleistas iš tarnybos. Iš darbo, tiksliau. Nes jis nebuvo nei valstybės tarnautojas, nei statutinis pareigūnas“, – Delfi žurnalistams sakė G. Mišutis.

    Jis dar ragino prieš vertinant ar darant preliminarias išvadas, sulaukti ikiteisminio tyrimo duomenų.

    Žmogaus teisių aktyvistus tokios žinios iš Medininkų šokiravo. Sunkiai suvokiama ir tai, jog seksualinį smurtą galimai vykdė žmogus, turintis suteikti užsieniečiams pagalbą.

    „Jeigu tai, kas šiandieną yra paskelbta žiniasklaidoje yra tiesa, tai tai yra ne tik šokiruojanti, bet ir labai liūdna diena mūsų valstybei“, – sakė Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė.

    Ji dar pridūrė, jog atvejai, kai žmonės yra uždaromi į uždaras institucijas, uždaras stovyklas ar laikino apgyvendinimo vietas, „jos savaime neša šitą riziką – tiek seksualinės prievartos, seksualinio priekabiavimo, smurto, patyčių“.

    „Turbūt buvo tiktai laiko klausimas, kada tokia ar panaši istorija išlįs į viešąją erdvę ir kada mes apie tai sužinosime“, – Delfi sakė J. Juškaitė.

    „Sienos grupės“ savanoris Vuk Vukotic teigė, jog ši situacija šokiravo, tačiau nenustebino.

    „Kai žmogus yra tokioj negalios pozicijoj, tikrai yra sudarytos puikios sąlygos ta situacija pasinaudoti tam žmogui, kuris galią turi. Tai taip bendrai, kaip sakoma, mes esam šokiruoti, bet mus bendrai tai nenustebino“, – sakė jis.

    Pranešimai apie seksualinę prievartą tebuvo laiko klausimas, sako specialistai. Pasak jų, migrantų apgyvendinimo centrai, kuriuose jau beveik metus gyvena neteisėtai į šalį patekę žmonės, yra puiki terpė vystytis patyčioms, seksualiniam ir fiziniam smurtui bei kitiems nusikaltimams. Negana to, centrų uždarumas leidžia pasirūpinti, kad informacija apie nusikaltimus nepatektų į viešumą.

    „ Nori nenori, koks bebūtų pareigūnų profesionalumas ar neprofesionalumas, susiformuoja tam tikra kalėjimo kultūra“, – kalbėjo „Sienos grupės“ savanoris.

    „Kai žmogus atsiduria tokioje situacijoje, kurioje jis negali pasiskųsti, gauti adekvačios pagalbos, kai į žmogų yra žiūrima kaip į savaime problemą, jis yra nužmoginamas“, – teigė Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė J. Juškaitė.

    Parlamentarų nuomonės apie migrantų gyvenimo sąlygas išsiskiria. „ Medininkų stovykloje yra labai sunki situacija. Labai prasta psichologinė atmosfera. Vat, kad ir šiandien man parašė, kad niekaip negali išsikviesti greitosios pagalbos. Man teko rašyti oficialų raštą“, – Delfi sakė Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ atstovas Tomas Tomilinas.

    Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas turėjo kitokią nuomonę.

    „Nepamirškim, vėlgi, kurie kalba apie blogas sąlygas, viską – pamirškim, tūkstantis eurų kiekvienam su bilietu namo. Namo. Kokiam kalėjime moka tūkstantį eurų ir bilietą namo? (…) Aš manau, kad tos sąlygos yra pakankamos, tai nėra liuksas, bet ir gerai – negali kurti šiltnamio sąlygų“, – savo poziciją dėstė L. Kasčiūnas.

    Aktyvistai pabrėžia – užsieniečių problemas, susijusias ir su psichologiniu bei seksualiniu smurtu, ir su bendra migrantų padėtimi, išspręstų jų paleidimas į laisvę, integracija į visuomenę.

    „Taip pat kaip elgiamės su ukrainiečiais, taip reiktų elgtis ir su visais pabėgėliais. Nesvarbu, koks jų statusas. Ar gavo tą prieglobstį, ar dar negavo“, – kalbėjo „Sienos grupės“ savanoris V. Vukotic.

    „Faktas, kad laikas spręsti šitą klausimą iš esmės. Tuo labiau, kad ir įstatyme numatytas iki vienerių metų laiko sulaikymo terminas jau eina į pabaigą“, – savo ruožtu sakė J. Juškaitė.

    „Mums jau laikas pagaliau išlaisvinti tuos žmones, nes jeigu tai trauktume kaip, kabutėse, perkeltine prasme, kaip bausmę, tai jau bausmę jie atliko“, – teigė Seimo narys T. Tomilinas.

    Tačiau atrodo, kad procesas nebus lengvas – L. Kasčiūno teigimu, Seimas neturėtų pratęsti migrantų sulaikymo laikotarpio, tačiau dėl kiekvieno jų paleidimo turės būti priimti individualūs sprendimai.

    „Labai tikėtina, kad sprendimas bus, kad įstatymiškai nepratęsinėsim, šito nebenus, bet tikėtina bus, kad VSAT arba Migracijos departamentas, pagal kuruojamas migrantų grupes, kreipsis į teismą kiekvienu individualiu atveju“, – sakė Seimo NSGK vadovas L. Kasčiūnas.

    Šiuo metu Lietuvoje vis dar gyvena 2797 neteisėtai į šalį patekę migrantai.

    Jie gyvena penkiuose užsieniečių registracijos centruose – Medininkuose, Pabradėje, Kybartuose, Vilniuje bei Rukloje.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Pedofilo nepagydys jokios Pravieniškės

    Nuo 2016 m. kalbama apie seksualinių nusikaltėlių registro būtinybę. Tačiau asmens duomenų apsaugos ir žmogaus teisių sargai tam nepritaria, nors jų argumentai ir kelia abejonių.

    Skausmas nepraeina

    Teismo posėdžio dėl vaiko seksualinės prievartos metu buvo viešinami surinkti parodymai. Proceso dalyviams norėjosi užsikimšti ausis, išgirdus sunkiai suvokiamą kaltinamojo  pasakojimą. Visiškai priešingos emocijos, regis, buvo apėmusios kaltinamąjį.

    Už seksualinę vaiko prievartą teisiamas vyras, atrodė, klausytų ir klausytų tų parodymų kaip maloniausios širdžiai melodijos – ką jis išdarinėjo su mergaičių kūneliais, kaip tuo metu jam viskas atrodė. Iš malonumo klausant prasidėjo seilėtekis, ėmė visas drebėti. Posėdžio metu jis ėmė skaityti eiles apie mergaičių lytinius organus.

    „Aš jau žinojau, kai gimė, kad ji bus mano auka“, – teisme atviravo už pedofiliją teisiamas mergaitės tėvas. Jai buvo penkeri, kai tėvas nuskriaudė. Visus tuos metus nuo dukros gimimo tėvas išgyveno didžiulį pakilimą, laukdamas, kada gi išmuš jo valanda.

    Tai vos kelios teismų procesų patirtys, kuriomis pasidalijo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė.

    „Tikrasis pedofilas yra medžiotojas. Kantrybės medžioklei jam užtenka. Jie yra ilgalaikiai medžiotojai. Tie, kurie prievartauja apsvaigę ir viską, kas juda, sakyčiau, labiau degradavusios asmenybės“, – sako K.Mišinienė.

    KOPŽI vadovė neabejoja, kad seksualinių nusikaltėlių registras būtų labai stipri priemonė, apsauganti vaikus nuo seksualinį potraukį jiems jaučiančių suaugusiųjų.

    „Sąmoningoje visuomenėje tai būtų labai stipri priemonė. Registrą matau pusiau atvirą, kad bendruomenės, seniūnijos, mokyklos galėtų pasitikrinti, kiek jų apylinkėse gyvena asmenų, atlikusių bausmę už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, gal galėtų pamatyti ir nuotraukas. Taip, gyvenamosios vietos adresas neturėtų būti skelbiamas, jį galėtų žinoti tik specialiosios tarnybos“, – vizija dalijosi K.Mišinienė.

    Anot jos, registro prasmė tampa labai aiški, kai į tai žvelgi iš aukos pusės. Nusikaltėlis atsėdėjo kalėjime ir išėjo, o aukai tik prasidėjo kančios kupinas gyvenimas. Labai didelis klausimas, kaip seksualinės prievartos padariniai išnyks augančio žmogaus gyvenime.

    „Prieš mane sėdėjo brandaus amžiaus vyrai ir moterys, patyrę prievartą vaikystėje, ir raudojo, lyg tai būtų patyrę vakar. Niekas nepraeina, tas skausmas niekur nedingsta. Terapijos apmalšina, bet auką ir toliau slegia didelė kančia. Su ta patirtimi jie gyvena visą likusį gyvenimą“, – dėstė K.Mišinienė.

    Pavyzdžiai ir argumentai

    JAV 50 valstijų turi seksualinių nusikaltėlių registrus. Vieno bendro nėra.

    K.Mišinienė papasakojo, kaip registras atsirado JAV. „Pasigirdo žiaurių vaikų pagrobimo, išprievartavimo ir nužudymo atvejų ir tada visuomenė pradėjo reikalauti griežtesnių įstatymų, akcentuodama, kad vienas ar kitas žmogus yra po keliolika kartų teistas už panašius dalykus ir kiek vaikų jis jau sužalojo“, – minėjo K.Mišinienė.

    Pasak KOPŽI vadovės, JAV psichologų asociacija aiškina, kad už kiekvieno pedofilo, kuris patenka į teisėsaugos akiratį, – 100 arba 150 nuskriaustų vaikų. „Čia, žinoma, JAV mastai ir skaičiai. Lietuvoje mes neturime panašių tyrimų. Tie skaičiai JAV rodo, kiek pedofilas nuskriaudžia vaikų, kol jis patenka į teisėsaugos rankas. Tad registras ir įstatymų pakeitimai buvo padaryti atsižvelgus į padaromą žalą“, – aiškino K.Mišinienė.

    Kurti registrą paskatino ir informacijos srautas apie pedofiliją, apie tai, kad ji neišgydoma. K.Mišinienė remiasi amerikiečių aiškinimu, kad dėl šio potraukio gali žmogų išgąsdinti, pamokyti, kaip valdyti tą potraukį, tačiau jis neišnyksta. „Buvo kalbama, kokią grėsmę jie kelia vaikams, kokios žalos padaro. Atsižvelgus į tai, buvo kuriami registrai, o ne kalbama apie šių nusikaltėlių teises, kaip yra pas mus“, – tęsė K.Mišinienė.

    Lenkijoje jau keletą metų veikia seksualinių nusikaltėlių registras. Jame nusikaltėliai yra suskirstyti pagal nusikaltimo pobūdį. Prie lengvas nusikalstamas veikas padariusių asmenų informacijos praktiškai negali prieiti arba tik minimaliai, tačiau visai kitaip yra su sunkius nusikaltimus padariusiais asmenimis.

    „Gali matyti nuotrauką, vardą, pavardę, kokio amžiaus, kur gyvena, kad bendruomenė žinotų. Toks yra registro tikslas ir galimybė kontroliuoti pedofilo judėjimą“, – Lenkijos registro pavyzdį minėjo K.Mišinienė.

    Tarsi bausmės dalis Kol kas apčiuopiamos Lietuvos registro vizijos nėra. Negalima atmesti ir varianto, kad bausmę atlikęs asmuo niekada negrįš prie buvusios veiklos, o registras keltų pavojų būti nulinčiuotam apie seksualinį nusikaltimą sužinojusios bendruomenės. K.Mišinienė pabrėžia, kad registras yra subrendusios visuomenės sprendimas.

    „Sutikčiau, kad registras neturėtų būti viešai prieinamas visiems be išimties. Jis galėtų būti pusiau uždaras. Norintys gauti informacijos, turėtų registruotis, atsakyti į kai kuriuos klausimus ir pan. Atvirumas yra tai, kad gali matyti nuotraukas ir vardus, pavardes, bet nežinai, kur pedofilas gyvena“, – teigė K.Mišinienė.

    KOPŽI vadovė registrą vadina ne kažkokia papildoma bausme, o jos dalimi. Pagal nusikaltimo sudėtingumą teisėjas spręstų, kuriam laikui asmuo būtų įtraukiamas į registrą. Daugiau dėmesio  seksualiniam nusikaltėliui, anot K.Mišinienės, naudinga ir jam pačiam, nes galėtų sulaukti daugiau pagalbos.

    „Mūsų šalyje ši problema lyg marška uždengta – nuteisia, keleri metai Pravieniškėse ir pedofilas grįžta. Kas su juo įvyko Pravieniškėse? Gavo terapiją? Jis negavo jokios terapijos, nes nėra specialistų. Kas jam padeda toliau gyventi, kas jį prižiūri? Jei jie skriaudė vaikus artimoje aplinkoje, jie vis tiek grįžta į tą pačią aplinką ir vaikai vėl šalia jų. Registras priverčia ir pačią valstybę pradėti galvoti, kaip kurti pagalbos tarnybas“, – įsitikinusi KOPŽI vadovė.

    K.Mišinienę stebina, kai pasisakantieji prieš registrą ima aiškinti, kad vaikus reikia mokyti, kaip pasipriešinti seksualinei prievartai. Ar trejų metų vaikas tikrai pasipriešintų? Lietuvoje jau buvo atvejis, kai prievartą patyrė nė metukų neturintis vaikas. Apie kokius mokymus tokio amžiaus vaikams galima kalbėti?

    „Galų gale, kodėl atsakomybę reikia užkrauti vaikams? Ai, nesugebėjai pasipriešinti prievartai, tai ką darysi. Kalbėti reikia, bet tai negali būti vienintelis kelias. Ar aštuonerių metų mergaitė galėjo atstumti ją išnaudojantį tėvą? Subarti: „Oi tu, pedofile, ką darai?“ Taip įsivaizduoja registro priešininkai“, – emocijų neslėpė K.Mišinienė.

    KOPŽI vadovė ragina pagalvoti ir paklausti nuskriaustų, išniekintų vaikų artimųjų, pačių vaikų, kai jie jau gali kalbėti apie patyrimus, ar jų žaizdos užgijo, ar jų gyvenimai pasikeitė per tą laiką, kai skriaudėjas, atsėdėjęs trejus metus, išėjo į laisvę.

    Gerėja, bet nedžiugina

    2018 m. seksualinių nusikaltėlių registro steigimą inicijavo Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė. Nors tuo metu dėl asmens duomenų apsaugos tokio sprendimo buvo atsisakyta, parlamentarė patvirtino, kad klausimas greitu metu vėl bus svarstomas, nes situacija vis dar negerėja.

    „Tada Vyriausybėje, pasitarimuose buvo pasakyta, kad kol kas situaciją bandome keisti kitaip, o paskui žiūrėsime, kaip tai padės. Pokyčių tikrai gerų padaryta, bet aš vėl gavau statistiką iš Policijos departamento – skaičiai geresni, bet nedžiuginantys“, – teigė R.Šalaševičiūtė.

    Ji pasakojo, kad šiame procese Vidaus reikalų ministerijos iniciatyva buvo pakeisti ir papildyti keli Baudžiamojo kodekso straipsniai. Įvedus pakeitimus, dabar nusikalstamas veikas prieš mažamečius ir nepilnamečius asmenis padariusiems asmenims numatoma baudžiamojo poveikio priemonė – terminuotas įsipareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą arba išvykimą iš jos. Jei asmuo apie tai nepraneša, taikomos baudos numatytos Administraciniame kodekse.

    Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) jau pernai susiejo Pedagogų registrą su Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registru. Tokia asmens duomenų patikra yra numatyta tiek dirbantiems bendrojo lavinimo mokyklose, tiek ikimokyklinio ugdymo įstaigose.

    Informatikos ir ryšių departamentas per šį laikotarpį patobulino oficialias statistines ataskaitas. Nusikalstamų veikų žinybiniame registre kiekvienas asmuo gali peržiūrėti, kokių nusikaltimų yra padaryta šalyje tam tikru laikotarpiu ir konkrečiose savivaldybėse. Teisingumo ministerijos iniciatyva buvo pakeisti Administracinių nusižengimų kodekso keli punktai. Šiuo pakeitimu buvo praplėstas sąrašas institucijų, kurių darbuotojams surašius protokolus gali būti pradėta administracinių nusižengimų teisena, – sąrašą papildė Socialinių paslaugų priežiūros departamentas ir Valstybinė darbo inspekcija (VDI).

    Seimo narė išskyrė VDI. „Pas mus buvo draudžiama seksualines nusikalstamas veikas padariusiems asmenims dirbti tik švietimo sistemoje. Dabar žiūrima, kad tokių asmenų nebūtų sveikatos sistemoje, pomokyklinę veiklą organizuojančiose, privačiose ar nevyriausybinėse įstaigose“, – teigė R.Šalaševičiūtė.

    Naudinga priemonė

    Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija – saugoti ir ginti kiekvieno vaiko teises ir teisėtus interesus, taip pat ir nerūpestingą, be seksualinės prievartos vaikystę.

    Tarnybos direktorė Ilma Skuodienė tiki, kad seksualinių nusikaltėlių registras būtų naudinga priemonė, tarnybai siekiant apsaugoti vaikus nuo gyvenimą laužančių patirčių.

    „Manome, kad atskiras seksualinių nusikaltimų registras padėtų tarnybai atlikti darbą ir lengviau identifikuoti žmones, kurie negali dirbti su vaikais ar juos globoti. Vis dėlto yra atviras diskusijų klausimas, kaip toks registras galėtų atrodyti, prireikus bendradarbiausime ir diskutuosime dėl šios naujos duomenų bazės“, – sakė I.Skuodienė.

    Anot direktorės, tam tikrais atvejais, vaiko teisių gynėjai turi patikrinti, ar konkrečiam žmogui galima dirbti su vaikais, juos globoti.

    „Pavyzdžiui, tarnyba, gavusi prašymą globoti vaiką, visuomet iš pradžių įvertina globėją ir patikrina, ar žmogus, siekiantis tapti vaiko globėju, neteistas už seksualinio pobūdžio nusikaltimą. Be abejo, žmonės, kurie buvo teisti už seksualinio pobūdžio nusikaltimą, vaiko globėjais tapti negali. Šiuo metu informacija yra tikrinama kiekvienu konkrečiu atveju, kai to prireikia“,– aiškino I.Skuodienė.

    Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, gavusi pranešimą dėl galimo smurto prieš vaiką, taip pat ir seksualinio pobūdžio, nedelsdama reaguoja, vertina vaiko situaciją, teikia ir inicijuoja pagalbą jam, o gautą informaciją apie galimą nusikaltimą perduoda teisėsaugos institucijoms.

    Vis dėlto registro šalininkai pabrėžia, kad galbūt tik nedidelė dalis vaikus nuskriaudusių asmenų būna patraukiami atsakomybėn. Net jei tai pavyksta padaryti, tokios bylos nagrinėjamos uždaruose teismo posėdžiuose. Siekiant išvengti vaiko tapatybės identifikavimo, apie tokias bylas žiniasklaida turi labai menkų galimybių parašyti. Tad visuomenei gali susidaryti įspūdis, kad seksualinė vaikų prievarta yra menka problema.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Negalią turinti nepilnametė prostitucijos gniaužtuose: manęs prašė meilę įrodyti lytiniais santykiais su kitais vyrais

    Užverbuoti labai pažeidžiamą, intelekto negalią turinčią paauglę merginą prostitucijai, o pačiam per nuotolį stebėti lytinius aktus. Pasinaudoti jos negebėjimu suvokti tikrosios situacijos ir dangstytis po siūloma „draugyste“. Tai – realybė, kurią teko išgyventi merginai, gyvenančiai šiaurės Lietuvoje. Dirbantieji su seksualinių nusikaltimų aukomis sako, kad moterys su negalia itin pažeidžiamos. Jos gali lengvai tapti sukčių, sutenerių, seksualinių iškrypėlių aukomis, bet teismuose tokių bylų – vienetai. Seksualinį išnaudojimą patiriančios moterys su negalia niekur nesikreipia, nes nesitiki, kad situacija gali pasikeisti.

    Su kokiais iššūkiais susidurta gelbėjant šią merginą iš nusikaltėlių gniaužtų? Ar asmenys, turintys intelekto ar psichosocialinę negalią dažnai patenka į iškrypėlių pinkles? Ar dažniausiai tokios istorijos ir perspėjimai apie galimus pavojus nelieka „tarp keturių sienų“? Tai aiškinosi Bendra.lt žurnalistės.

    Dangstymasis „draugyste“ uždirbo bylą 

    Dangstymasis po draugystės ir meilės epitetais vyrui nepadėjo. Istorija baigėsi byla teisme ir praėjusiais metais paskelbtu nuosprendžiu, kuriuo merginą apgavęs vyriškis pripažintas kaltu ir pasiųstas trejiems metams už grotų. Jam taip pat priteisti 5000 Eur merginos neturtinei žalai atlyginti, dar 600 Eur priteista jos advokato išlaidoms atlyginti.

    Ištyrus visas aplinkybes, pirmos instancijos teismo nutartyje paskelbta, kad šis vyras, gyvendamas užsienyje, susipažinęs su nukentėjusiąja pasinaudojo jos pažeidžiamumu – lengvu protiniu atsilikimu, socialinių įgūdžių stoka, silpnu socialiniu suvokimu ir gebėjimu orientuotis. Vyras sąmoningai siekė panaudoti nukentėjusiąją savo seksualinei aistrai tenkinti, o už sutikimą, kad ji nepažįstamiems asmenims teiks įvairias seksualines paslaugas, jam stebint tai per vaizdo skambučius, pažadėjo savo draugystę. Manipuliuodamas asmeniniu ryšiu vyras pastūmėjo merginą pritarti „draugystės“ sąlygoms. Internete netrukus atsirado skelbimai apie jos teikiamas seksualines paslaugas, kurios buvo fiksuojamos vaizdo priemonėmis, kad vyras, esantis ne Lietuvoje, jas galėtų stebėti.

    Pats kaltinamasis pasakojo, kad mergina jam išties patikusi, todėl pasiūlęs jai draugystę. Merginos šeima teisme liudijo, jog ji buvusi itin pažeidžiama.

    Signalas apie „liguistą žmogaus psichiką“

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė sako, kad ši istorija nepatenka į panašių istorijų statistiką.

    „Ji unikali visomis prasmėmis. Reiktų pradėti nuo akivaizdžiai seksualiniams iškrypėliams priskirtino nusikaltimo sumanytojo – jo planas surasti, pririšti prie savęs, užverbuoti neįgalią jaunutę merginą prostitucijai, o pačiam stebėti per nuotolį lytinius aktus neabejotinai signalizuoja apie liguistą žmogaus psichiką. Didelė tragedija, kad šiam „stebėtojui“ pavyko surasti dar silpnesnį už save žmogų, suvaidinti „meilę“, – istoriją komentuoja K.Mišinienė. Jos teigimu, tai nežmoniškas mergaitės, kuri savo branda, gyvenimo supratimu buvo dar vaikas, jausmų išniekinimas: jei tu mane myli, santykiauk su tais nepažįstamais vyrais.

    Kitas ją ir kolegas stipriai sukrėtęs momentas yra tas, kad atsirado tokio perkamo sekso mėgėjų, jie, K.Mišinienės žodžiais tariant, „ėjo ir ėjo…“

    Vis dėlto, pasak K.Mišinienės, jei šiame nusikaltime patyrę teisininkai įžvelgė prekybą moterimis, dar daugiau, ją įrodė, merginos su negalia prievartavimas nebuvo matomas „kaip labai rimtas išpuolis“.

    „Taip, ji sutiko, taip, ji nesipriešino, tačiau prekybos moterimis aukos pasidavimas nėra „taip“. Esu visiškai tikra, jog tie „tranai“, sukę ratus apie pažeidžiamą auką, tą puikiai suprato, tikriausiai jiems tai visai patiko“, – svarsto pašnekovė.

    Daugybė moterų su negalia patiria seksualinį smurtą 

    Praėjusiais metais Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) atliktas tyrimas parodė, kad daugiau negu pusė (56 proc.) smurtą patyrusių moterų su negalia susidūrė su seksualine prievarta. 19 proc. iš jų teigė seksualinį smurtą patiriančios kas savaitę, 13 proc. – kas mėnesį. Dažniausiai smurtautojai buvo artimieji – vyras, partneris.

    Pasak LNF komunikacijos vadovės Simonos Aginskaitės, tyrimo duomenys sutampa su Europos Parlamento Rezoliucijoje dėl moterų ir mergaičių su negalia teisių pateikiama informacija. Joje pabrėžiama, kad moterys su negalia turi nuo 2 iki 5 kartų didesnę riziką patirti smurtą artimoje aplinkoje, negu kitos moterys. Taip pat 34 procentai negalią ar kitų sveikatos sutrikimų turinčių moterų nors kartą gyvenime yra patyrusios fizinį ar seksualinį smurtą.

    Jos teigimu, tai labai dideli skaičiai, bet oficiali statistika to visiškai nerodo. Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos per metus registruoja vidutiniškai apie 150 smurto atvejų prieš moteris su negalia artimoje aplinkoje, tačiau seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš jas nėra fiksuojama. „Tai rodo, kad statistiniai duomenys visiškai neatspindi realios negalią turinčių asmenų psichologinio ir seksualinio smurto viktimizacijos“, – teigia S. Aginskaitė.

    Pasak kriminologo viktimologo Roko Uscilos, žmonės su negalia dažnai yra priklausomi nuo smurtautojo, aukos yra izoliuotos, dėl to išaiškėja tik pavieniai atvejai. „Kiek iš tikrųjų yra tokių viktimizacinių procesų, kokiomis formomis, labai sunku pasakyti, – svarsto kriminologas. – Jei mes kalbame apie žmones su fizine negalia – judėjimo, klausos, regos, tai jie aktyvūs, įsitraukia į visuomenės veiklas. O ta dalis aukų, kurios yra su kompleksine, intelekto negalia, jos yra izoliacijoje, atribojime. Mes tų žmonių nematome.“

    Neįgaliųjų reikalų departamento vykdomo ES projekto „Nuo globos link galimybių bendruomenėje“ koordinatorius, ekspertas Gytis Baltrūnas paaiškina, kodėl tokie žmonės tampa aukomis panašiose situacijose.

    Jo nuomone, didžiausia problema ta, kad psichikos negalią turintys žmonės itin vieniši. Iš to kyla noras ieškoti draugų, pasitikima bet kuo.

    „Turiu tokį pavyzdį. Kalbu apie prekybą žmonėmis, ne apie sekso vergiją. Tas vaikinas, kuriam dabar jau 30 m, pateko į bandelių kepimo fabriką. Atėmė jo pasą. Jis pabėgo iš ten, buvo deportuotas į Lietuvą. Antrą kartą išvažiavus – vėl ta pati istorija, tik automobilių plovykloje“, – pasakoja G. Baltrūnas.

    Taigi, anot pašnekovo, dažniausiai panašiose situacijose atsiduria vieniši žmonės: „Kai atimtas pasas, jis neturi kam paskambinti, yra vienas toje šalyje, tie, kurie dėjosi jo draugais, tapo visai ne draugai. Įsivaizduokim, ta pati istorija, tik žmogus turi šeimą – kažkas juk prisikasa iki žmogaus, jei jis neskambina, o čia nėra kam tą padaryti“, – apgailestauja pašnekovas.

    Apsaugoti neįgalias mergaites – iššūkis

    K.Mišinienės teigimu, mergaičių, moterų su negalia apsaugojimas nuo lytinio išnaudojimo Lietuvoje yra didelis iššūkis .

    „Jos vis tiek nieko nesupranta“, „joms tai patinka“, „žinokit, čia tokios hiperseksualios paauglės, jau čia nieko nepadarysi“ – tą girdime ne kur nors turgavietėse ar viešajame transporte, o iš specialistų, neretai dirbančių su neįgaliais vaikais, pavargusių, taip nieko ir nesupratusių apie savo auklėtinius ilgamečių darbuotojų specialiose mokyklose“, – realybę konstatuoja Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.

    Iššūkių dėl straipsnyje aprašomo atvejo būta rimtų ir K.Mišinienei su kolegomis – teko skatinti bendradarbiauti su teisėsauga merginą, kuri tikėjo tokia „meile“, emocingai reagavo į bandymus parodyti kitą tokio ryšio pusę, galų gale neapsakomai gėdijosi tapusi manipuliacijų auka.

    Nesikreipia, nes netiki, kad kas nors pasikeis 

    R.Uscilos teigimu, dalis aukų, patiriančių ilgalaikį sisteminį smurtą, susigyvena su tuo ir nebemato kitokio gyvenimo. „Smurtautojas savo auką visiškai kontroliuoja, ji neturi jokios nuomonės, nesipriešina, nes priešinimasis bus susijęs su dar didesniu smurtu ir prievarta jos atžvilgiu“, – įžvalgomis dalijasi kriminologas.

    Kita vertus, labai maža dalis žmonių kreipiasi pagalbos, nes netiki, kad gali kas nors padėti. Baiminamasi to, kas vadinama antrine viktimizacija. „Jeigu apie smurtą praneša žmogus su kompleksine negalia, klausimas, kiek tas jo pranešimas yra priimamas kaip faktinis, ir kiek jis turės tolimesnę eigą ir ta situacija bus išspręsta. Jeigu to nėra, situacija dar pablogės, izoliacija dar padidės, smurtautojo kerštas ir poveikis aukai gali dar suintensyvėti. Tai yra paprasčiausiai baimė, kad bus dar blogiau, dar labiau skaudės“, – svarsto R.Uscila. Jo teigimu, reikia suprasti, kad žmogus su negalia gali būti patyręs izoliaciją iš vaikystės. Kai kurie žmonės niekada neišeina iš nuolatinės baimės jausmo, įtampos. Potrauminis sindromas žmonės stipriai žaloja .

    Kriminologo teigimu, seksualinis smurtas yra ypač jautri sritis, apie kurią moterys nekalba. Kai jos yra įtraukiamos į prostituciją, dažnai pačios sulaukia neigiamų vertinimų. Žmonės nesuvokia, kad ta pati moteris yra auka, ji yra išnaudojama.

    „Seksualinis smurtas yra ypač pavojingas prieš moteris su negalia. Kartais jis tampa ir negalios priežastimi. Labai dažnai tas smurtas lieka latentinis, nes moterys dėl savo negalios tampa labai priklausomos nuo savo aplinkos. Galbūt jos negavo išsilavinimo, žinių, kas tai yra smurtinis elgesys, dėl to labai lengva manipuliuoti, kad jos pačios kaltos. Kai kada joms yra sudėtinga atpažinti tą smurtinį elgesį, jau nekalbant kad dėl jo kreiptųsi“, – pritaria ir LNF komunikacijos vadovė S.Aginskaitė.

    Ką daryti, kad situacija keistųsi? 

    Pasak S.Aginskaitės, esminė smurto prieš moteris priežastis yra įsivaizdavimas, kokia yra moters vieta, koks jos vaidmuo ir tam tikras nelygiavertis santykis tarp vyro ir moters. Moterys su negalia patiria dvigubą diskriminaciją. Jos dažnai neturi galimybės pasirinkti su kuo gyventi, negali apsiginti fiziškai, yra daugiau būdų jomis manipuliuoti. Prie kitų moterų patiriamo psichologinio, fizinio, ekonominio, seksualinio smurto, čia prisideda dar viena smurto forma – gali būti manipuliuojama vaistais (neduodama arba duodama per daug), paslepiamos, neduodamos judėjimo priemonės. R. Uscilos teigimu, dabar yra daug informacijos, socialinių reklamų apie smurtą artimoje aplinkoje, tačiau apie žmones su negalia, kurie patiria smurtą, beveik nežinome.

    „Pirmiausia reikia atsimerkti ir pamatyti tuos žmones su ta problema. Tada pasikeičia požiūris šiek tiek. Kalbant apie smurtą prieš moteris prieš 10–15 metų buvo toks naratyvas, kad nereikia kištis, čia šeimos reikalas, čia nėra tokia problema, kaip bandoma įvardinti. Dabar požiūris pasikeitė“, – R. Uscila įsitikinęs, kad reikia kuo daugiau viešumo.

    Pasak kriminologo, turėtų būti nulinė tolerancija bet kokiam smurtui: „Suprantu, šie žmonės yra izoliuoti, atitraukti, nematomi, bet turi reaguoti visi, kas mato, kad tas žmogus patiria smurtą, netylėti. Nesvarbu, ar savivaldybės darbuotojas, ar kaimynas. Reikia suprasti, kad tas žmogus yra labai pažeidžiamas ir jam reikia realios pagalbos.“

    R.Uscilos teigimu, labai svarbu, kad smurto aukoms būtų teikiama specializuota pagalba. „Tą būtinai reiktų daryti per socialinių, psichologinių, teisinių paslaugų lygmenį. Žmogus nori, kad sistema veiktų taip, kad pranešdamas apie įvykį jis būtų apsaugotas, gautų paslaugas, kažkas padėtų išeiti iš tos situacijos, įgalintų tai padaryti. Turi būti darbuotojai, kurie yra apmokyti, kurie žino, kaip bendrauti su šiais žmonėmis, kaip prie jų prieiti, kokios pagalbos jiems reikia.“

    Pasak R. Uscilos, mokymų reikia ir teisėsaugos pareigūnams, policijai, pagalbą smurtą patyrusioms moterims teikiančioms nevyriausybinėms organizacijoms: „Iš tiesų žmones su negalia kartais suprasti labai sudėtinga. Gali kilti klausimų, kodėl jis taip elgėsi tokioje situacijoje, kodėl anksčiau nesikreipė, kodėl tylėjo. Vos ne kaltos aukos fenomenas gaunasi – kentėjai, tylėjai, pati kalta.“

    Kaip užkirsti kelią tokiems atvejams? 

    Pasak S.Aginskaitės, kuo greičiau  būtina padaryti du dalykus: kuo greičiau priimti Stambulo konvenciją, kuri skirta smurto prieš moteris prevencijai ir kovai su juo. Numatytas ir visas kompleksas priemonių – ir smurtinio elgesio mokymai, ir pagalbos tinklai. Moterims ši konvencija ypač svarbi dėl jų patiriamos dvilypės diskriminacijos.

    Taip pat reikia kuo greičiau įgyvendinti Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas, kuri numato, kad žmogus su negalia turi gyventi kuo savarankiškesnį gyvenimą. „Jei žmonės su negalia negauna darbo, negauna paslaugų, pavyzdžiui, asmeninio asistento, jie yra palikti priklausomybei nuo savo šeimos. Tai kenkia visai šeimos psichologinei būklei ir dėl to atsiranda dirva smurtui. Net pačioje geriausioje šeimoje gali kilti smurtas prieš tuos žmones, kuriais rūpiniesi, jei šeima negaus pagalbos, bus pervargusi“, – įsitikinusi S.Aginskaitė.

    Jos teigimu, reikalingi kompleksiniai sprendimai, kuriems įgyvendinti reikia laiko. „Ką galime padaryti greitai – rekomenduojame kuo labiau tas moteris įtraukti į veiklas, kad ir į mezgimo, nes tada gali išgirsti, kas vyksta, ir reaguoti. Reikia plėsti asmeninio asistento paslaugas, kad žmogus su negalia galėtų kažką savarankiškai daryti, būtų mažiau priklausomas. Svarbu įsiterpti į tas šeimas ir tada suteikti pagalbą“, – sprendimus siūlo LNF atstovė.

    K.Mišinienės nuomone, nepakanka pavienių nevyriausybinių organizacijų ar pareigūnų veiksmų šioms problemoms spręsti.

    „Atrodo, tiek daug kalbame, viešiname, keliaujame po miestus miestelius su paskaitomis, pristatome bylas, pasakojame apie nusikaltėlio portretą, tačiau nepraeina nė metai, o mūsų edukacinių pastangų nė pėdsako nebelieka, vėl ateina naujos aukos, o specialistai vaitoja: „Mums trūksta žinių, mūsų to nemokė, nežinome, ko griebtis“, – svarsto K.Mišinienė.

    Ji mano, kad reikia iš esmės perprogramuoti švietimo sistemą, surasti resursų neįgaliųjų mokymui apie panašias grėsmes, išsiaiškinti, kokių teorinių ir praktinių žinių trūksta socialiniams darbuotojams, pedagogams, kad jie nesijaustų bejėgiais specialiųjų poreikių akivaizdoje.

    Panašios nuomonės laikosi ir Neįgaliųjų reikalų departamento vykdomo ES projekto „Nuo globos link galimybių bendruomenėje“ koordinatorius, ekspertas Gytis Baltrūnas.  Jo manymu, specialios švietimo programos šiuo metu nepasiekia tikslinės grupės, pavyzdžiui, vaikų, užaugusių globos namuose. Tad pašnekovas siūlytų pagalvoti apie tai, kad tokiems žmonėms būtų galima pasiūlyti individualias konsultacijas tų žmonių, kuriais jie pasitiki.

    „Labai svarbus asmeninis santykis, kad kažkas kalbėtųsi individualiai, nes paskaita tokio poveikio neturės“, – įsitikinęs G. Baltrūnas.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Švedijos piliečiui – įtarimai dėl psichologinės, fizinės ir seksualinės prievartos

    Kauno apylinkės prokuratūroje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimos psichologinės, fizinės bei seksualinės prievartos prieš Kazachstano pilietę.

    Ikiteisminį tyrimą byloje atlieka Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus pareigūnai. Tyrimui vadovauja Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorai.

    Bylos duomenimis, šių metų kovo pabaigoje į vieną Kauno ligoninę pristatyta Kazachstano pilietė. Mergina teigė, kad maždaug nuo vasario mėnesio patyrė ilgalaikę psichologinę, fizinę bei seksualinę prievartą. Ji Lietuvoje gyveno su Švedijos pilietybę turinčiu vyru. Neapsikentusi jo smurto, mergina pabėgo į viešbutį. Iš ten ji paskambino mamai ir papasakojo apie situaciją, kurioje atsidūrė. Supratusi, kad dukrai reikia skubios specialistų pagalbos, motina į jos buvimo vietą iškvietė greitosios pagalbos medikus.

    Kai mergina buvo pristatyta į ligoninę, apie įvykį ir merginos būseną medikai pranešė policijos pareigūnams. Kazachstano pilietei pagalbą suteikė ne tik operatyviai sureagavę policijos pareigūnai, bet ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, kuris pasirūpino merginos psichologine būsena.

    “Labai svarbu kalbėti apie tokius atvejus, kad nukentėjusiųjų nuo įvairių prievartos formų būtų kuo mažiau. Kiekvienas turime išmokti pamatyti ir pajausti panašius atvejus, kad galėtume apsaugoti šalia esantį, kuris galbūt kenčia.”, – teigia Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius.

    Atliekant ikiteisminį tyrimą, įtariamajam paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš šalies ir dokumentų paėmimas.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Kare ukrainietės susiduria su seksualiniu smurtu: iš Lietuvos – parama nukentėjusiosioms

    Moterys ir mergaitės karo akivaizdoje susiduria tiek su mirties, tiek su seksualinio smurto pavojumi. Pasaulį pasiekia vis daugiau šokiruojančių pranešimų, kad rusų karių nežaboto siautėjimo Ukrainoje aukomis tampa išprievartautos moterys ir mergaitės. Karas Ukrainoje privertė milijonus ukrainiečių palikti savo namus. Tačiau kas nutinka su moterimis ir mergaitėmis, kai jos tampa pabėgėlėmis? Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė teigia, kad jos gali tapti prekeivių žmonėmis aukos.

    Pietryčių Ukrainoje, Donecko srityje esantis Mariupolis Rusijos armijos buvo kone nušluotas nuo žemės paviršiaus. Apie čia buvusį miestą liudija pastatų likučiai ir dar likęs vienas kitas namas. Ukrainos Bučos miestelyje neseniai įvyko tikros skerdynės – Rusijos kariuomenė sušaudė šimtus taikių gyventojų. Iš karo siaubo ištrūkusios moterys liudija ne tik apie skriejusius šūvius, mėtomas bombas ant civilių, bet ir apie žvėrišką rusų karių elgesį – prieš jas seksualiai smurtauta, dalis aukų nužudytos, kitos – smarkiai sužalotos.
    Seksualinis smurtas – net ištrūkus iš Ukrainos
    Tačiau net ir palikusios Ukrainą, šios moterys susiduria su pavojais. „Jos gali tapti seksualinės prievartos ir prekybos žmonėmis aukomis“, – kalbėjo K. Mišinienė šią savaitę Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis surengtoje konferencijoje „Moterys ir mergaitės migracijos kryžkelėse“.
    Jai antrino ir asociacijos „Lygiai“ vadovė Reda Jureliavičiūtė, kuri teigė, kad žiniasklaidoje jau nuskambėjo atvejų, kai net pasiekusios saugiomis nuo karo laikomas valstybes moterys susiduria su seksualiniu smurtu: viena jų buvo išprievartauta Vokietijos viešbutyje, kita – ieškodama pagalbos Lenkijoje. Tokių atvejų – ne vienas ar keli. „Chaosas ir pažeidžiamumas yra didelis“, – konstatavo „Lygiai“ vadovė.
    Ukrainietės raginamos saugotis pasienyje prekeivių žmonėmis: nesėsti į automobilį su ne itin pažįstamu žmogumi, o jeigu ruošiamasi tai daryti – nufotografuoti automobilį, valstybinius numerius, apie tai informuoti kitus žmones.
    Pastebėti įtartini asmenys
    Portalas lrt.lt rašo, kad Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato vyriausioji tyrėja, pabėgėlių registracijos centro koordinatorė Rasa Švanienė patvirtino, jog jau pirmąją centro veikimo dieną buvo identifikuoti keli įtartini asmenys, neva siūlantys darbus ukrainietėms.
    Registracijos centro koordinatorė teigė, kad žmogus paaiškino esantis darbdavys ir siūlantis gerą darbą, tačiau R. Švanienė jam atkirto, kad „čia yra registracijos centras ir čia jokios prekybos vergais nebus.“
    Renkama parama
    Anot „Lygiai“ vadovės R. Jureliavičiūtės, yra visiškai akivaizdu, kad karo metu seksualinio smurto problema itin išryškėjo. R. Jureliavičiūtė teigė, kad Lietuvoje šiuo metu aktyviai renkama parama seksualinės prievartos aukoms Ukrainoje.
    „Prasidėjus karui Ukrainoje rinkome bendrojo pobūdžio paramą: higienos priemonės, vaistus, medikamentus. Bet bendradarbiaudami su savanoriais, kurie yra ten nuo pat karo pradžios – veža tiek vaistus, tiek kitus reikmenis – susikalbėjome su jais ir jie mūsų pasiteiravo apie nėštumo testus. Ir šis klausimas tapo lūžio tašku. Tuo metu supratome, kad kalba eina apie seksualinę prievartą, kurią atneša karas. Gerą dieną leidę sau pabūti šoke, nerime, jau kitą dieną nusprendėme imtis veiksmo“, – kalbėjo R. Jureliavičiūtė.
    Asociacijos „Lygiai“ atstovai ėmė rinkti nėštumo testus, greitosios kontracepcijos tabletes, priešuždegiminius vaistus, moteriškos higienos priemones. „Ši mūsų akcija stipriai išaugo. Sulaukėme daug paramos. Informacija pasidalijo žiniasklaida. Prisidėjo žinomi veidai“, – dėstė „Lygiai“ vadovė.
    Konferencijoje ji pateikė ir duomenis, kiek buvo suteikta pagalbos priemonių Ukrainos gyventojams. Karo siaubiamą šalį jau pasiekė daugiau nei 782 moteriškos higienos priemonių, 144 iš jų – menstruacinės taurelės. Į Ukrainą taip pat išvežta 337 vnt. priešuždegiminių vaistų, 973 vnt. nėštumo testų, 977 vnt. greitosios kontracepcijos, 459 vnt. moterims skirti vaistai, ir daugiau nei 300 kitų prekių.
    Skaičiai kol kas nežinomi
    R. Jureliavičiūtė teigė, kad šiuo metu nėra žinių, kiek Ukrainoje moterų nukentėjo nuo seksualinės prievartos vykstant karui. „Situacija keičiasi kasdien, tikslių skaičių nėra. Galima nebent galvoti. Štai Antrasis pasaulinis karas atnešė nuo kelių šimtų tūkstančių iki kelių milijonų seksualinės prievartos aukų, karas Jugoslavijoje – nuo 30 tūkst. iki 60 tūkst. Visai neseniai skaičiau, kad karo Konge metu kas valandą seksualinę prievartą patiria maždaug 48 žmonės. Skaičiai beprotiškai dideli, karo metu seksualinio smurto labai padaugėja“, – teigė ji.
    Pasak R. Jureliavičiūtės, seksualinė prievarta priešo yra pasitelkiama siekiant parodyti kontrolę, galią ir jėgą. Tai – strateginis, sisteminis ir gerai apskaičiuotas karo ginklas, kuriuo mėginama pažeminti, įbauginti ir terorizuoti žmones.
    „Kadangi ne karo metu apie 60-80 proc. seksualinę prievartą patyrusių moterų niekur nesikreipia, <…> tai karo metu prie to prisideda dar ir tai, kad yra sunku kreiptis, nes ne visuomet tam sudarytos sąlygos. Dar priklauso nuo to, kur tai vyksta: jeigu tai yra okupuotoje teritorijoje, sunkumų tikrai apstu, nežinoma, kaip sau padėti. Taip pat pasireiškia trauma: baimė, šokas“, – kalbėjo ji.
    Į ligoninę atvežti sužaloti vaikai
    Be to, dalis seksualinę prievartą patyrusių moterų, vaikų ir vyrų nužudomi arba miršta dėl sužalojimų, pabrėžė R. Jureliavičiūtė.
    „Su seksualine prievarta susiduria ir vaikai. Neseniai mačiau ukrainiečių žurnalistės pasidalintą istoriją, kai į ligoninę atgabenti vaikai su išangės trūkiais. Vyriausiajam buvo vos 10 metų. Situacija dėl vaikų dar sudėtingesnė, nes vaikai ne visuomet supranta, kas su jais buvo padaryta, ne visą laiką žino, kur kreiptis, ką daryti, patiria ir stigmą, nes šeimos nenori dalintis šiomis istorijomis“, – kalbėjo ji.
    Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos Lietuvoje teisės klausimais patarėjas Vladimiras Siniovas konferencijoje dėstė, kad su lytimi susijęs smurtas gresia tiek moterims, tiek vyrams, tiek mergaitėms, tiek berniukams. „Savo praktikoje – ilgus metus dirbu šioje srityje – susiduriu su situacijomis, kai nukenčia būtent vyrai arba smurtas gresia vyrams. Bet mūsų patirtis rodo, kad dažniausiai nukenčia moterys ir mergaitės“, – pabrėžė jis.
    „Jeigu moteris ieško pagalbos, jeigu jai gresia su lytimi susijęs smurtas kilmės šalyje, svarbiausias darbas yra užtikrinti, kad ji šitą apsaugą kitoje šalyje gautų: jai negrėstų išsiuntimas, išvykimas į savo kilmės šalį“, – akcentavo V. Siniovas
    „Mirror“ rašo, kad, ekspertų vertinimu, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pakeitė puolimo strategiją nukreipdamas smurtą į labiausiai pažeidžiamas žmonių grupes – moteris ir vaikus.
    Ukrainos Liaudies partijos narė Maria Mezentseva pareiškė, kad apie rusų karių vykdomus prievartavimus ir išnaudojimą yra renkami įrodymai, pateikiami Tarptautiniam Teisingumo Teismui.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Lietuvoje dirbančios prostitutės atvirai reklamuojasi didžiausiame skelbimų portale

    Į Lietuvą plūstant karo pabėgėliams iš Ukrainos viešojoje erdvėje vėl atgijo prostitucijos problemos klausimas. Pasirodžius informacijai, kad karo pabėgėlių registracijos centruose buvo bandoma ukrainietes pabėgėles įtraukti į prostituciją, netruko sureaguoti ir vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Ministrė tikino, kad į šią problemą yra žiūrima rimtai, patikinta, kad imtasi papildomų priemonių situacijai kontroliuoti.

    Visgi panašu, kad, nepaisant deklaruojamų mėginimų spręsti prostitucijos klausimą, realybėje tą padaryti nėra taip paprasta. Nors Lietuvoje verstis prostitucija nėra legalu, lytinį aktą galima be vargo nusipirkti bet kuriame didžiajame Lietuvos mieste. Ir ne tik pasiūla, tačiau ir galimybės išsirinkti patinkančią prostitutę yra itin patogios. Tą padaryti galima tiesiog užsukus į lankomiausią Lietuvoje skelbimų portalą „skelbiu.lt“. Čia pateikta daugiau nei šimtas skelbimų, kuriose merginos kone atvirai siūlo „malonius trumpalaikius susitikimus“ už pinigus.

    Tačiau situacija, kad nelegali veikla Lietuvoje reklamuojama visiškai atvirai, kad skelbimų, kuriuose kviečiama už pinigus susitikti pusvalandžiui ar valandai, peržiūros siekia šimtus tūkstančių, yra vertinama skirtingai. Policijos atstovai sako, kad sprendžiant šį klausimą turėtų įsitraukti skelbimus spausdinantys portalų savininkai, savo ruožtu portalų savininkai teigia, kad galimybė identifikuoti, jog merginos, kvietimuose nurodžiusios susitikimo kainas, iš tikrųjų siūlo už pinigus lytinį aktą, yra kone neįmanoma.

    Suabejoti pastarąja pozicija galima ne tik paskambinus nurodytais kontaktais dėl siūlomos „pažinties“. Atsiliepusios merginos bematant išvardina, kiek ir koks seksas su jomis kainuoja. Tam, kad kiltų abejonių, ar viskas legalu, užtenka vien pažvelgti į „skelbiu.lt“ prieinamų kvietimų „pažinčiai“ turinį. O tokių čia – gerokai virš šimto. Galiausiai įtarimų kelia ir tai, kad skirtingų merginų skelbimai įkeliami to paties asmens.

    KOPŽI vadovė: mergaitės – tiesiog tarp buitinių prekių

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė sako, kad pastaraisiais metais prekybos žmonėmis ir prostitucijos problemoms Lietuvoje buvo skiriama per mažai dėmesio. Todėl, pabrėžia ji, nieko keisto, kad šiuo metu nelegali veikla vyksta gana legalioje erdvėje.

    „Prostitucijos problemą Lietuvoje matėme nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Ir vis tik sekso pirkėjams labai didelis dėmesys nebuvo skiriamas. Tai niekada nebuvo prioritetu ir šiandien mes turime savotiškai išvešėjusią industriją“, – teigė K. Mišinienė, kartu pridurdama, kad, norint įsigyti nelegalių intymių paslaugas, tereikia turėti pakankamai finansų.

    „Sakome, kad prostitucija Lietuvoje nelegali, bet kas turi pinigėlių, turi noro, gali nusipirkti ir moterį, ir vyrą, ir berniuką, ir mergaitę. Tai tam tikras dėmesio nekreipimas į šitą lauką ir leido atsirasti tam, kad šiandien žmogaus pirkimas vyksta gana legalioje erdvėje“, – pridūrė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.

    Be to, K. Mišinienė atkreipia dėmesį, kad prostitucijos problema išryškėja ir elektroninėje erdvėje. Įvairūs portalai, anot jos, tampa „internetinėmis lentomis“, kuriose tarp įvairių buitinių prekių tampa paprasta įsigyti ir nelegalias paslaugas.

    „Kai kalbame apie skelbimus, apie klientus, sekso pirkėjus, tai dažniausiai naudojami savotiškai nekalti, neutralūs portalai. Tokios, pavadinčiau, internetinės lentos, kuriose siūlomos įvairios paslaugos, daiktai, objektai, bet gali nusipirkti ir moters paslaugas“, –sakė K. Mišinienė.

    Anot jos, nors portaluose susekti nelegalias paslaugas siūlančius skelbimus nėra sudėtinga, vis tik, pažymi ji, iki šiol institucijos nesiėmė priemonių patraukti nė vieno subjekto atsakomybėn.

    „Esame turėję mūsų centro praktikoje labai rimtų bylų, kai buvo pardavinėjamos per portalus mergaitės tiesiog tarp buitinių prekių. Per 22 darbo metus pagalbos aukoms lauke nemačiau nė vieno portalo, nė vieno ūkinio subjekto, patraukto atsakomybėn. Tai mes, socialiniai darbuotojai, psichologai stengiamės padėti aukoms, tačiau, kita vertus, matome, kad valstybė į tai žvelgia gana atsainiai“, – nuogąstavo KOPŽI vadovė.

    „O grįžtant prie verslų, kuriuose prekyba vaikais… Tai nei prokuratūra, nei teisinio tyrimo įstaiga nepatraukė šitų portalų atsakomybėn. Tiesiog galbūt tai neatrodo kažkas rimto bei svarbaus, ir šitas klausimas mūsų šalyje yra neišspręstas“, – pridūrė ji.

    Policijos departamento atstovas: pareigūnai vykdo reidus ir baudžia

    Visgi nepanašu, kad atsakingos institucijos sugebėtų kiek rimčiau apriboti ar kontroliuoti skelbimus, kuriuose kone atviru tekstu kviečiama nusipirkti seksualines paslaugas. Viena vertus, Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis Eltai teigė, kad policija žino šią problemą esant ir pažymėjo, kad ji sprendžiama tiek fizinėje, tiek internetinėje erdvėse.

    Kita vertus, R. Matonis leido suprasti, kad nėra taip paprasta identifikuoti ir nubausti atvirai internetiniuose puslapiuose besireklamuojančias „plaštakes“. Pasak jo, prie to galėtų prisidėti ir internetinių svetainių, kuriose paskelbti tokie skelbimai, savininkai.

    „Kaip juos (skelbimus – ELTA) panaikinti… Tai čia turbūt ir patys skelbimų portalų savininkai, kuriuose yra skelbiama, galėtų prisidėti. Jie galėtų tokių skelbimų nedėti, bet turbūt jiems irgi nėra tokios pareigos ar kažko, kad jie tai turėtų stebėti. Tai čia priklauso nuo jų geranoriškumo, nuo suinteresuotumo“, – Eltai sakė R. Matonis.

    „Skelbiu.lt“ vadovas tikina, kad sunku atpažinti, ką iš tiktųjų siūlo susipažinti kviečiančios moterys

    Vieno populiariausių skelbimų portalo vadovo teigimu, nėra taip jau paprasta identifikuoti skelbimus, kuriuose siūlomos uždraustos prostitucijos paslaugos. Bendrovės „Diginet LTU“ direktorius Simonas Orkinas teigia, kad nustatyti, ką iš tikrųjų siūlo į pusvalandžio ar valandos trukmės susitikimą kviečiančios damos labai sunku. Pasak jo, tik labai nedidelė dalis skelbimų būna identifikuoti kaip netinkami, galimai siūlantys prostitucijos paslaugas.

    „Daug skelbimų yra masažai. Kokie tie masažai – mes patys tokių paslaugų negalime patikrinti, nueiti ir išbandyti. Todėl mes sprendžiame iš skelbimo turinio. Jei nėra rodoma, kad ten yra parduodamos sekso paslaugos, tai mes tokių skelbimų neblokuojame. O jei matome, kad yra kažkas tokio – skelbimų nepraleidžiame“, – aiškino S. Orkinas.

    Dalyje skelbimų, kuriuose reklamuojamas erotinis masažas, net pažymima, kad seksualinių paslaugų susigundžiusiems klientams nereikėtų tikėtis. Visgi tai labiau pavieniai skelbimai, likusiuose – kurių dauguma – merginos, kviesdamos į svečius, nurodo kainas eurais už pusvalandį ir valandą. Tai, kad tokiuose skelbimuose gali būti reklamuojamos intymios paslaugos – S. Orkinui neatrodo savaime suprantama.

    „Net jei nėra žodžio masažas, yra tokių skelbimų, kai vaikinas ieško draugės ar mergina – vaikino… Tai viskas į mūsų kategoriją telpa šiuo atveju. Kaip ir minėjau, jei nėra tai aiškiai pateikta, kad ten nėra nelegali veikla, tai (…) Masažas nėra nelegali veikla. Ar gali taip būti, kad apsimetama masažu, o iš tikrųjų galima gauti ir kitų paslaugų… Taip gali būti, ir mes to negalime kontroliuoti“, – sakė jis.

    „Mums reikia turėti kažkokių argumentų, kaip pasakyti savo klientui, kodėl mes jo skelbimo neleidžiame. Tai nebūtinai su šia kategorija susiję. Mums reikia turėti kažkokią argumentaciją. Čia ir Vartotojų teisių apsaugos tarnyba tokius atvejus nagrinėja ir atsižvelgia. Jei gauname iš teisėsaugos raštą, kad tai yra įtartina prekė – mes tuos skelbimus blokuojame, perspėjame. Įvairių gali būti situacijų“, – aiškino jis, pažymėdamas, kad užblokuojami tik pavieniai skelbimai.

    Skelbimuose aiškios užuominos: „40 eurų, ir aš tavo“

    Peržvelgus didžiąją dalį „pažintims“ skirtų portalo „skelbiu.lt“ skelbimų, nesunku suprasti, kad savo kontaktus nurodančios damos kviečia vyriškius ne pažinčiai užmegzti. Dėl to nesunkiai galima įsitikinti paskambinus nurodytu numeriu. Praktiškai visos merginos, kurių skelbimuose nebuvo nurodyta, kad siūlomas erotinis masažas, patvirtino, kad teikia sekso paslaugas.

    Kita vertus, tai suprasti galima vien pažvelgus į skelbimų turinį. „Pažintims“ skirtuose skelbimuose pateikiamos apsinuoginusių ir įvairiausiomis pozomis save demonstruojančių moterų nuotraukos, o apraše nurodytos ne tik kūno apimtys, bet ir kainos už susitikimo valandą ir pusvalandį. Siūloma susitikti „dvigubam malonumui“ iš karto su dviem merginomis. Tokiu atveju taip pat nurodytos kainos: kiek susitikimo pusvalandis kainuoja su dviem vienu metu ir kiek su viena atskirai.

    Skirtinguose skelbimuose figūruoja panašūs teksto akcentai, dažniausiai parašyti rusų arba lietuvių kalbomis: „Kviečiu į svečius“, „Malonūs susitikimai“, „Suteiksiu švelnumą ir malonumą A+“, „40 Eur, ir aš tavo“, „Pati karščiausia brunetė A+“, „Susitikus pajausi malonumą“, „Būsiu švelni ir aistringa“ ir t.t. Kai kuriuose skelbimuose nurodyta, kad galima susitikti tik trumpam ir tik pas merginą, kai kuriuose – kad įmanomas atvykimas ir į „vietą“. Dažnai nurodoma, kad įkeltos erotinį kontekstą turinčios nuotraukos yra tikros ar, pavyzdžiui, merginos tautybė – ukrainietė, lietuvė ir pan. Ir tokių skelbimų vien Vilniuje – dešimtys, o visos Lietuvos mastu – gerokai daugiau nei šimtas.

    Galima atkreipti dėmesį į tai, kad dalis tokių skelbimų įdėti to paties asmens. Skelbiu.lt puslapyje nurodyta, kad bent jau trylika skirtingų skelbimų, kuriuose reklamuojami susitikimai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje su viena ar dviem merginomis, įdėjo tas pats „Kristalo“ vardu pasivadinęs „pardavėjas“. Portale rašoma, kad „Kristalo“ iš viso yra/buvo įdėjęs 30 skelbimų.

    Kaip nurodyta portale, šių skelbimų lankomumas ganėtinai intensyvus – siekia dešimtis ar net šimtus tūkstančių peržiūrų. Susidarė įspūdis, kad keli skelbimai buvo tiesiog „atnaujinti“ pakeitus merginų nuotraukas, bet palikus tuos pačius skelbimo tekste akcentuojamus tikslus.

    Galiausiai dėl to, kad šiuose skelbimuose tikrai yra siūlomos prostitucijos paslaugos, nebelieka pabandžius skambtelėti nurodytais numeriais. Atmetus kelis išjungtus telefono numerius, atsiliepė merginos, kurios visos be išimties ir be jokių užuominų bei dviprasmybių išvardino, kiek kainuoja pusvalandis ar valanda sekso su jomis, kur reikėtų atvykti ir kokių konkrečiai paslaugų tikėtis ir t. t.

    ELTA primena, kad prostitucija Lietuvoje yra nelegali ir administracinė atsakomybė gresia tiek prostitucijos paslaugų teikėjui, tiek pirkėjui ir vartotojui.

    Už paslaugos suteikimą taikomos baudos nuo 90 iki 140 eurų. Nusižengus pakartotinai, baudų sumos atitinkamai auga nuo 140 iki 300 eurų.

    Asmenys, nukentėję nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgę nepilnamečiai kviečiami kreiptis į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą. Paskambinus bus suteiktos konsultacijos, patarimai ir reikalinga informacija.

     

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Marijampolėje – tyrimas dėl moterų iš Ukrainos išnaudojimo: atskleidė, kaip „agentūra“ jų ieško

    Kai kuriems Suvalkijos sostinė buvo tik tarpinė stotelė, – užsiregistravo, pailsėjo ir išvyko į kitus miestus. Per pastarąsias kelias dienas į registracijos centrą neatvyko nei vienas pabėgėlis. Marijampolės regione pasilikusios ukrainietės pradėjo ieškoti darbo ir, pabėgėlių centro savanorių teigimu, neišvengė nemalonios patirties.

    Vienoje iš Marijampolės įmonių įdarbintos ukrainietės gauna tik 300 eurų atlyginimą. Iš jų darbe reikalaujama daugiau nei iš lietuvių. Vienai ukrainietei įdarbinimo agentūra pasiūlė darbą Utenoje, tačiau iš Marijampolės į kitą Lietuvos kraštą nuvykusi moteris negavo jokio darbo.

    Tokią informaciją Valstybinės darbo inspekcijos (VDI), policijos pareigūnams bei Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrui perdavė viena Marijampolės pabėgėlių registravimo centro savanorė.

    „Į mūsų centro SOS pagalbos numerį paskambinusi moteris pasakojo, jog kurį laiką savanoriauja Marijampolės pabėgėlių centre.

    Ją sukrėtė vienos iš įdarbinimo agentūrų darbuotojo lankymasis centre, ieškant pigios darbo jėgos.

    Ukrainiečiai pasakojo, jog ši agentūra jau Lenkijos pasienyje ieško sau klientų. Kai kurie susimokėjo zlotais už „labai gerą“ darbą Lietuvoje.

    Buvo atvejis, kai tiesiai iš karo zonos atvykusi moteris buvo išsiųsta į Uteną neva į darbą, kur jos laukia išskėstomis rankomis.

    Tačiau kai moteris nuvyko, nieko nerado, net tokio pastato.

    Šios agentūros darbuotojas siūlo pabėgėliams puikią perspektyvą vienoje įmonėje, kurioje reikės dirbti 12 val. per dieną, 6 dienas per savaitę už 300 eurų“, – teigė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu darbuotojos.

    Marijampolės pabėgėlių registravimo centro darbą koordinuojantis Marijampolės apskrities policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininkas Raimundas Antanavičius teigė, jog jam savanorės papasakojo savo nuogąstavimus: „Buvo požymių, jog ukrainietės gali būti išnaudojamos dėl darbo sąlygų. Ar tai pasitvirtins, paaiškės po tyrimo“.

    Darbo inspekcijos pareigūnai pradėjo tyrimą ir, kol jis nebaigtas, įmonės, kuria skundžiamasi, neviešina.

    „Mums buvo pranešta, jog per ilgas darbo grafikas, nemokama už darbą naktinėje pamainoje, atlyginimas tik 300 eurų. Buvo kalbama apie tris moteris. Kol kas nežinome, ar jos ten dirba, ar ne. Gal sužinojo apie sąlygas ir neįsidarbino. Viskas paaiškės, tyrimas dar tik pradėtas.

    Jei nustatysime, jog buvo pažeistas Darbo kodeksas, įmonė bus baudžiama.

    Šioje įmonėje dirba daug vietinių, tačiau iki šiol jie mums nesiskundė“, – teigė Marijampolės darbo inspekcijos atstovai.

    Ar iš tiesų ukrainietės buvo skriaudžiamos, ar nemalonią situaciją sukėlė apmaudus nesusipratimas, nesusikalbėjimas, paaiškės po tyrimo.

    Įmonė, kurią dabar dėl skundo tikrina darbo inspekcija, sutiko pakomentuoti reiškiamas pretenzijas.

    „Šiuo metu gamybos padaliniuose dirba 14 ukrainiečių. Jiems ir lietuviams užtikrinamos vienodos darbo sąlygos, įkaitant darbo apmokėjimą, darbo ir poilsio laiką, nediskriminavimą ar darbuotojų saugos ir sveikatos taisykles.

    Visiems darbuotojams nustatytas ir mokamas darbo užmokestis ne mažesnis nei nustato darbo santykiams taikomi įstatymai, patvirtinta darbo apmokėjimo sistema bei šalių sudaryta darbo sutartis.

    Šiai dienai, nors turime pakankamai darbuotojų, esame atviri ir laukiame besikreipiančių motyvuotų ir iniciatyvių kandidatų.

    Visuomet išklausome, kokį išsilavinimą bei patirtį turi asmuo ir, esant galimybei, pasiūlome jo kompetencijas atitinkančias pareigas“, – portalui lrytas.lt raštu atsakė įmonės atstovai.

    Jie akcentavo, jog įmonėje mokamas ne mažesnis nei teisės aktuose nustatytas darbo užmokestis: „Kaip pavyzdys, – nekvalifikuotiems gamybos darbuotojams mokamas nuo 600 iki 800 eurų užmokestis į rankas.

    Tuo pačiu pažymime, kad mums nepriimtina, jog viešai skleidžiama tokio pobūdžio niekuo nepgrįsta ir neteisinga informacija apie įdarbinimo santykius“.

    Įmonės atstovai pakomentavo ir skundą dėl esą per ilgų darbo valandų – nuo 7 val. iki 19 val.

    „Į šias valandas patenka ir pietų pertrauka, kuri neįskaičiuojama į darbo laiką, taip pat darbuotojams suteikiamos papildomos poilsio pertraukos.

    Gamybos darbuotojų darbo laikas organizuojamas pagal suminę darbo laiko apskaitą, kai viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį laikotarpį.

    Organizuodami darbą laikomės maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimų“, – patikslino įmonės atstovai.

    Šios įmonės darbuotojas, kurio pamaina yra nuo 7 val. iki 19 val., dvi dienas dirba, dvi turi laisvas. Darbo inspekcijos darbuotojai teigė, jog iš kitose įmonėse dirbančių ukrainiečių skundų negavo.

    Šiomis dienomis Užimtumo tarnybos Marijampolės skyriuje registruota per 100 karo pabėgėlių.

    Moterys tikisi įsidarbinti mokytojomis, buhalterėmis, slaugytojomis, tačiau dėl kalbos barjero sutinka dirbti ir mažesnės kvalifikacijos darbus.

    Ukrainietės jau įsiliejo į bendrovių „Juodeliai“, „Kirvilė“, „ICECO žuvis“, „ICECO ledai“, slaugos bei globos namų kolektyvus.

    „Jaučiame savo, kaip verslo, atsakomybę padėti ukrainiečiams.

    Pirmiausia sustabdėme savo produkcijos eksportą į Rusiją bei Baltarusiją, – pasakojo bendrovės „Mantinga Group“ personalo direktorė Nijolė Daukšienė. – Karo pabėgėlius bei nukentėjusią šalį remiame ir maisto produktais, ir įvairiomis formomis finansiškai.

    Įmonės darbuotojams suteikiame laisvadienį savanoriauti, kartu su jais renkame paramą daiktais.

    Šiuo metu esame įdarbinę 13 ukrainiečių, iš kurių 9 atvyko į Lietuvą dėl karo. Tai – gamybos operatoriai, fasuotojai, krovėjai.

    Artimiausiu metu pradės dirbti dar trys ukrainiečiai.

    Pabėgėliams mokame tokius pačius atlyginimus, kaip ir jų kolegoms pagal pareigybes.

    Mes, turėdami padalinį Ukrainoje, nuolat bendraujame su ten gyvenančiais kolegomis, suteikiame galimybę atvykti ir dirbti iš Lietuvos, pasirūpiname apgyvendinimu ir kitokia pagalba“.

     

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • How ‘The Russians’ Took Hold of Ireland’s Heroin Trade

    A violent gang of heroin dealers from Lithuania fuelled Ireland and Northern Ireland’s drug trade by forcing trafficking victims to sell drugs, a joint investigation by VICE World News and the OCCRP reveals.

    DUBLIN — In August 2020 armed police, including officers from Europol, carried out a string of raids on properties across the Republic of Ireland, Northern Ireland, and Lithuania. Their aim was to take down the ringleaders of “the Russians”, an elusive and violent gang that had become major players in Ireland and Northern Ireland’s heroin trade by forcing trafficked people to sell Class A drugs on the streets of numerous cities.

    Among the 18 people arrested was a Lithuanian businessman in his 30s, Kęstutis Klemauskas, the alleged boss of the gang, which, over 15 years, used job offers to trick scores of unemployed Lithuanians into travelling to Ireland for paid work, only to be coerced into becoming full-time heroin and crack-dealing slaves.

    The raids unearthed a treasure trove of guns and jewellery, as well as thousands of pounds and euros in vacuum-packed bundles, hidden underground. As those arrested await extradition for trial in Lithuania on a raft of charges including drug supply and human trafficking, a joint investigation by VICE World News and the Organized Crime and Corruption Reporting Project (OCCRP) has uncovered how the gang managed to take hold of Ireland and Northern Ireland’s heroin markets, building a highly lucrative business on the back of a workforce of scores of modern-day slaves supplied from 2,500 km away in Baltic Europe.

    The racket – believed to have been carried out by more than one Lithuanian gang, although the Russians were the biggest players – contributed to a rise in heroin injecting and heroin deaths in the Republic of Ireland and Northern Ireland from the mid-2000 onwards. It also made life a misery for at least 65 and possibly hundreds of victims of this unique form of modern drug slavery. Meanwhile, those running the gang cleaned their drug profits by investing in property back home in Lithuania.

    Ruslanas Ušinskas, prosecutor of the Organized Crime and Corruption Investigation Division of the Klaipėda Regional Prosecutor’s Office in Lithuania,  said in August 2020 that the gang’s bosses allocated roles to various supervisors, from recruiters to drug dealers and fund-raisers across cities in Ireland, and in parts of Belfast.

    “People who were socially vulnerable were found and promised a good job abroad. Through that scheme, they were deported, forced to distribute drugs on the streets of Ireland and Northern Ireland, and some were abused. The lowest link, the street distributors, were the vulnerable people,” Ušinskas said.

    According to arrest warrants, and interviews conducted by VICE World News and OCCRP, the Russians – whose nickname likely stemmed from some Irish people’s inability to tell people from different Eastern European countries apart – used intimidation and extreme violence to control every aspect of their victims’ lives, right down to when they ate meals.

    So-called “supervisors”, members of the gang who presided over runners’ day-to-day drug sales, ordered their victims not to have breakfast before they had sold enough heroin each day, so that it would be easier to swallow packages if they were stopped by police. One victim in Belfast was seen having their stomach cut open as punishment for eating without permission. Another man was also “gutted” by the gang in the middle of a busy street over a small debt. Crimes such as these were often not investigated because runners were too afraid to go to the police.

    “There were hundreds of people trafficked,” Tadas, a former member of the Russians whose name has been changed for his own safety, told VICE World News and OCCRP. “They [the trafficked people] would get beaten brutally if they did not obey or made mistakes. I saw people dying. I realised that there were horrible things happening. I am not that kind of person.” Tadas says that when he saw the reality of the business he had joined, he fled.

    But those at the bottom of the gang’s pyramid found themselves trapped.

    Robertas, whose name has also been changed out of fears for his safety, left Lithuania after a friend of a friend offered him some “security work” in Ireland. It was an opportunity to leave a life of poverty and problems with addiction behind.

    His mysterious new employers were very accommodating, hiring a private minibus to take him and others, via ferries, from Lithuania to Dublin. Someone else would fill out all the relevant work-related forms, ensuring that everything was legitimate.

    Arriving in Dublin with no English-language skills and very little money to his name, Robertas met another Lithuanian man, who informed him that he’d be stationed in Ireland’s southernmost county, Cork. After a brief rest in a nearby house, Robertas hopped on a commercial bus in possession of contact details for his new manager, who would help him get set up.

    But something had seemed off back at the Dublin address. His new employers avoided telling him what exactly the new job entailed. Then they took his passport.

    Robertas met his new boss at a bus station in Cork. After introducing himself to Robertas, the man turned around and started distributing small plastic wraps to a group of intimidating-looking Irish people who were gathered in the street nearby. Robertas quickly realised it was heroin being sold to drug users.

    “No one explained anything,” says Robertas. “But I understood exactly what was happening.” He was now a prisoner. His new job was to sell heroin on the streets of Cork. The gang threatened to murder him if he didn’t comply with their demands. Later, he met other victims who had been subject to extreme violence, and heard stories of people trafficked by the gang who had simply vanished without a trace.

    Although most victims are too scared to give evidence and many go missing,  authorities have managed to so far identify at least 65 people, the vast majority Lithuanian men, who were forced to sell drugs on this gang’s behalf in Ireland and Northern Ireland between 2015 to 2020. But former gang affiliates who helped victims say that’s likely just the tip of the iceberg and that “hundreds” were likely recruited by the gang, who have been significant players in Ireland’s heroin trade since around 2010, and active since at least 2005.

    Why was Ireland chosen by the gang? It was partly by chance. Like thousands of other Lithuanians, witness testimonies show that in the late 2000s, Klemauskas moved to Ireland to look for work. Once he was there, he started a shoplifting racket and dealt in stolen goods. Afterwards he moved to selling drugs, presumably because profit margins for drug dealing were, and still are, very high in Ireland. Data released in 2019 by the United Nations Office on Drugs and Crime found that the street price of heroin in Ireland is the second highest in Europe. Drugs are very expensive in Northern Ireland, too: An eighth of a gram of heroin sells for approximately £25, a substantially higher price than in most other European countries.

    Besides the money, police weren’t attuned to disrupting the ‌kind of business model used by the Russians, and it was easy for Klemauskas to recruit a slew of extremely poorly paid runners for almost nothing—straight from Lithuania. Victims were forced to sell heroin in almost every major city on the island of Ireland, with substantial operations in Dublin, Cork, Belfast, Waterford, and Tralee, county Kerry. According to eyewitnesses who spoke with VICE and OCCRP, the gang is linked to shootings, stabbings, weapon smuggling, and other violent crimes.

    Using several members stationed in Lithuania who acted as recruiters, the gang primarily preyed on the vulnerable: alcoholics, addicted drug users, and prison leavers. Some victims, like Robertas, report being approached with word-of-mouth offers of employment abroad. Others responded to advertisements placed in Lithuanian broadsheet newspapers, as well as online platforms.

    In Cork, as in other cities, the gang ran phone lines for prospective customers, developing a reputation for arranging drug deals within 10 minutes, a lot quicker than rival dealers. They specialised in heroin, but also sold cocaine, crack, ecstasy and, for a time, the mephedrone-like MEC, which they referred to as “white”.

    Robertas was paid a pittance and stayed in squalid accommodation in Cork City centre. His supervisor, who managed several other trafficked Lithuanian men, gave him strict instructions. He’d carry around 10 wraps  of heroin in his mouth, and replenish them from a hidden stash. Throughout the day, someone would call Robertas with directions for where to meet customers. Once he’d finished selling a consignment, Robertas was to contact his supervisor, who would collect the proceeds and give him more drugs. If confronted by Ireland’s police force, An Garda Síochána, Robertas would swallow whatever drugs he had.

    “Of course we were scared. We were all afraid. Imagine, you don’t have a passport, you don’t know the language. We were afraid to go to the police, because we thought of ourselves as criminals,” says Robertas.

    Street dealers were easily replaced if arrested, deported, or killed. As soon as police took one Lithuanian dealer off the streets, another would replace them. The gang simply relocated runners identified by police, creating a conveyor belt of vulnerable, trafficked people moving around the island of Ireland. This posed considerable difficulties for police. In 2014, Belfast High Court heard how a Police Service of Northern Ireland sting that got 20 people arrested  had zero impact on the gang’s activities.

    The threat of violence was ever present. Supervisors often broke limbs for insubordination or the mishandling of drugs. The drug sellers not only suffered beatings and stabbings from their bosses but also functioned as a buffer between higher-up members of “the Russians”, rival local gangs and drug users who didn’t want to pay for their latest fix. On one occasion, Robertas was stabbed by heroin users as he stood selling drugs in the street.

    “There were maybe four [attackers],” he says. “It all happened so quickly. I didn’t understand why they did it. I looked around and they had all left, so I headed for the hospital.” As he received treatment, Robertas’ supervisor, who spoke fluent English, conversed with the doctors treating his wounds, ensuring that he kept quiet about the gang’s activities. Robertas needed surgery because of an injury he received trying to stop the knife attack, but the supervisor brought him to another city, where he would sell more heroin, alongside other victims.

    VICE World News and OCCRP traced the gang’s activities back to 2005. At that time, according to witnesses, members moved into a house on Belfast’s Donegall Road, a Loyalist community, and began dealing heroin they had sourced from Dublin.

    Soon, they engaged in tit-for-tat drive-by shootings with a group of local paramilitaries who were unhappy about their activities. Eventually, the shootings ceased, and the gang continued to sell heroin in South Belfast, especially around the Holylands area. This suggests, according to two sources with knowledge of Northern Ireland’s drug trade, that the Russians negotiated a financial arrangement with paramilitaries – the armed sectarian groups who controlled the criminal underworld in the region at the time.

    The Russians reportedly encouraged confusion about their origins, telling victims to claim they were Russian if picked up by authorities. It’s possible that portrayals of Russian gangsters in popular culture — a lot of films in the last 20 years contain imagery of hyper-violent, hyper-organised Russian crime groups — worked in their favour.

    “Eastern European gangs can come in with a readymade reputation; it can be incredibly useful for them,” says James Windle, a professor and lecturer in criminology at University College Cork. “When people talk about ‘the Russian mafia’, it tends to include all former Eastern European states, and I think some have almost used that because there’s a global reputation.”

    It’s also important to acknowledge that the Russians could not have operated without the assistance of Irish criminals, most notably in their sourcing of heroin. They became a convenient group for the authorities, paramilitaries and politicians to blame for any crimes deemed to be connected to drugs or violence.

    What’s clear is that once they settled, the Russians transformed the drug trade across the island of Ireland. They were the first crime group to sell heroin on a large scale in Northern Ireland, where organised drug dealing is a relatively recent phenomenon. Heavy policing, border security, and the targeting of users by paramilitary groups during the Troubles – an extremely violent sectarian conflict that took place in Northern Ireland and Ireland over the course of about four decades – largely kept a lid on the trade. Peace, in the form of the 1998 Good Friday Agreement, mostly ended the fighting, but it also freed up the drug trade.

    In particular, the Provisional IRA, a Republican group which, before formally ending its activities in 2005, attempted to establish a United Ireland through armed struggle, saw “addicts” as weak links within communities. They thought that for a bag of drugs, heroin users could be coerced into revealing Republican activity by both British armed forces and Loyalist paramilitaries – both of which sought to secure the continued existence of Northern Ireland by violent means, often colluding with each other. Post-Good Friday, many paramilitary groups, especially Loyalist ones, stepped up their involvement in dealing, both selling drugs themselves and receiving payments from criminal gangs who wanted to operate in various parts of Northern Ireland.

    Republican paramilitaries have largely stopped shooting dealers and users in recent years, particularly after the 2015 murder of Gerard “Jock” Davison, a member of the Provisional IRA’s “Direct Action Against Drugs” group throughout the 1990s. A report from the Irish News, a Belfast newspaper, suggested that a Lithuanian gang was involved in supplying weapons to the criminals who killed the former Republican activist.

    Gintas Vengalis was a supervisor for the gang’s Belfast operation, overseeing several runners, arranging drug shipments, and sending money back to Lithuania. In 2012, the Irish government began extradition proceedings against him, but high court records indicate that the hearing never went ahead. In May 2015, when living in Northern Ireland and going by the nickname “Russian Anton”, he received a 42-month prison sentence after being caught in a PSNI sting under Operation Envimo, which sought to tackle heroin-dealing in Belfast. His imprisonment made little difference: By 2016, the Belfast Telegraph reported how the Russians openly sold heroin outside Royal Victoria and Belfast City hospitals.

    After his release from prison sometime in 2017, Vengalis appears to have spent some of his time travelling around Ireland, moving between cities where the Russians operated. He received a four-month suspended sentence in January 2020 for producing a fake Lithuanian driving licence at Prince’s Quay, Tralee, in October 2019. He was also disqualified from driving for four years for driving without insurance or a licence that same month, ultimately receiving another suspended sentence of three months. Arrested during the 2020 raids, Vengalis now awaits an extradition hearing.

    Lukas also speaking on condition of anonymity and whose name has been changed because of safety concerns, said he was enslaved by Vengalis and others, including a number of Irish people who did business with the Russians. Like Robertas, he was living in poverty in Lithuania and offered work abroad. When he arrived in Dublin, the gang took his documents and shipped him to a different city, where he sold heroin on the streets under duress.

    “They told me that there is a well-paid job in construction, but that it was in Ireland, and if I have the documents, if I want to make money, I can go to Ireland with him the next day,” he said, speaking with VICE World News and OCCRP. “I agreed because I wanted to work… I was told that I had to give my details, and better yet, an ID card, because his friends had to buy me plane tickets for which they would pay, and I would later refund them in instalments.”

    Upon arrival in Belfast, Lukas was brought to a large house with at least three floors. Tired from travelling, he ate and retired to his room, where he went to sleep. Soon he woke up to the sounds of a man screaming in agony in another room, begging for his life, as other men beat him to near death with what sounded like blunt instruments.

    “There were muffled pounding sounds… I was really scared because it all happened suddenly and unexpectedly,” he says. “Then everything fell silent. I can’t remember all the small details now, but I was told that I was indebted for the trip from Lithuania, and until I repaid the debt, I would have to live here and pay off my debt by selling their product. When I said I wouldn’t sell [drugs], and that I was better working in construction, I was told I could only build a tombstone for myself, and if I made trouble, I would end up under the ground.”

    Lukas now understood why the gang’s recruiter had been so interested in whether he had relatives or friends in Lithuania. They wanted to know if anyone would come looking if he went missing.

    He’d heard rumours that there were several gangs who gathered vulnerable Lithuanians and sent them to Spain, England, Ireland, and other countries, where they’d be forced to steal from shops, withdraw money from ATMs, and sell drugs. Anyone who disobeyed was simply killed. Like Robertas, he waited for phone calls telling him where to meet customers. He sold to random people on the street, too.

    “I was locked in a room, and when I said I wanted to go to the toilet, they threw in ​​a bucket. If I talked back, I was beaten. It really got scary for me because I realised that if I disobeyed, they would kill me. That’s how I became a slave in Northern Ireland.”

    Members of the gang forcibly injected Lukas with heroin during the first two weeks of his captivity so that he couldn’t escape. He says he was blindfolded each morning and driven to various locations across Belfast, with instructions to sell heroin from around 10AM until 10PM. When the workday ended, someone picked him up, blindfolded him again, and brought him back to the large house. Higher-up members of the gang then paid him in heroin, locking him in his room until the next day, when it was time to sell drugs again.

    At least 20 key people were involved in managing the Russians’ operation since 2015, according to an arrest warrant seen by VICE World News and OCCRP. Five supervisors assigned to various locations received orders from two lieutenants, who were to arrange the distribution of drugs once the leader of the gang had purchased them from Dublin gangs at a price of around €45,000 (about £38,000) a kilo.

    According to one source, a chemist cut the drugs before they were sent across the country. While moving large amounts of drugs, the gang used trusted carriers, including Mantas Narkus, who in 2019 was described in Tralee Circuit Criminal Court as “not the top man… but well up the chain of command”. Narkus, caught on a bus in Tralee, in the south of Ireland, with 230 wraps of heroin inside a black sock, was sentenced to four years prison for his role of distributing heroin across Ireland for the gang.

    On other occasions, trafficking victims held drugs while riding public, cross-country coaches. When bringing their product to Belfast, the gang often travelled the Dublin-Drogheda-Dundalk-Belfast corridor, a well-known route for smuggling drugs into Northern Ireland from the Republic of Ireland. Cash from selling heroin was shipped back to Lithuania by couriers or concealed in packages. The gang subsequently laundered their proceeds through Lithuanian businesses, or just physically hid cash.

    Scores of cases involving Lithuanian men selling heroin have been before Irish courts since the Russians showed up. Many claimed to have been victims of human trafficking.

    In 2013, Lithuanian national Rustam Riabov told Judge Eugene O’Kelly at Limerick District Court how a trafficking gang ordered him to sell heroin in Limerick city. In 2014, Zilvinas Antonovas explained that a trafficking gang had tricked him into coming to Ireland after police caught him selling heroin on Dublin’s Exchequer Street. In March 2016, Judge Mary Fahy described a house in Galway, a city on Ireland’s west coast, as “like a type of Lithuanian embassy for known drug dealers.” At one point, the gang had trafficked so many victims to the island of Ireland from its base in Plungė, in Western Lithuania, that it had no choice but to shift recruitment efforts to a different city, Šiauliai.

    Toward the end of 2017, the Russians were referred to Eurojust, the European Union Agency for Criminal Justice Cooperation, which assists police forces from different countries in conducting multi-jurisdictional operations. In 2018, members of the PSNI, AGS, and the Lithuanian police established a cross-border team to dismantle the Russians. The three police forces held six meetings facilitated by Eurojust. They adopted a “common strategy” and planned joint actions.

    The Russians responded with a campaign of intimidation against authorities attempting to rein in their activities. In 2018, it was reported that a member of An Garda Síochána’s Drugs Unit suffered an acid attack at the hands of the gang. The officer is understood to have been travelling home along Dublin’s N2 motorway when a man drove by and sprayed him with acid. Authorities are said to believe the officer was followed as he left Blanchardstown Garda station in West Dublin. Members of the gang also reportedly turned up at his child’s school.

    In August 2020, police were ready to move. Using European Arrest Warrants issued the previous month, the Lithuanian police, the PSNI, AGS, and Europol conducted eight raids that took place in Dublin, Waterford, Kerry, and Cork, as well as five properties in Belfast, and Lithuania. Over €700,000 (about £590,000) of assets were seized, and authorities found separate cash piles of approximately €136,000 (about £115,000), and €12,400 (about £10,500) belonging to the gang buried underground.

    Commenting on the raids at the time, Jari Liukku, the head of Europol’s Serious Organised Crime Centre, said: “These are fantastic results that are the culmination of a major investigation involving teams from across Europe working closely together to target criminals who are causing harm in local communities. I hope people are reassured by this robust and coordinated approach, which sends a loud and clear message to those involved in the supply of Class A drugs: We will pursue you tirelessly and relentlessly.”

    Of the eight suspected ringleaders arrested, one was Klemauskas, the alleged kingpin. He had had a presence in Ireland since at least 2009, with an address in Dublin’s North Strand, and flitted between homes in Ireland and Lithuania multiple times each year.

    He owns at least two companies in his home country, one of which, UAB Skrajeta, exists only on paper. The other is a large car garage called UAB Transfortas, in Plungė, which was established in 2016 and formally registered in 2016. According to the financial documents of Transfortas, the company’s assets are worth some £363,000 (about €436,000), and many of the initial investments came as loans from Klemauskas. Some sources interviewed by VICE and OCCRP claim the value of the business might be much bigger than the official figures.

    Documents seen by VICE World News and OCCRP indicate Klemauskas may have purchased multiple properties using the names of his associates, friends and relatives. This includes his partner Jurgita Rupeikiene, who has multiple properties in her and her family’s name. She declined to comment when contacted by VICE World News and OCCRP. Among the gang’s properties were two apartments in Palanga, a resort town on Lithuania’s Baltic coast, as well as three houses and a plot of land in the north west district of Plungė. Additional apartments and newly built houses purchased by other affiliates of the gang indicate that it had amassed a fortune worth millions of euros before being apprehended.

    Klemauskas was well known to both Irish and Lithuanian authorities prior to the August 2020 raids on the gang. In December 2009, he received a six-month suspended sentence from Cork’s Bandon Court for stealing groceries worth €730 in June of that year. He was charged by Irish authorities in mid-2014 with possession of a controlled substance as well as possession of a controlled substance with intent to supply, at Crosby’s Yard Apartments, in Dublin. The Irish government later, for unknown reasons, dropped the charges, and he walked free. Klemauskas was fined €2,500 by Ireland’s Revenue for possession of untaxed tobacco for sale in March 2020.

    In May 2020, after UAB Transfortas did not win a tender for a car repair service contract, Klemauskas allegedly ordered two men, Egidijus Šliuoža and Vitalijus Novokreščenovas, to set fire to a car belonging to Mindaugas Kaunas, the head of the Plungė District Municipality Administration. Kaunas believes the arson attack was likely sparked by the public tenders the Russians failed to win. If convicted of the offence of destruction of property in a dangerous manner, Klemauskas faces up to five years in prison, in addition to any sentence he may receive related to drug dealing or human trafficking.

    One of Klemauskas’ two alleged lieutenants, Andrius Pagojus, was among those arrested in the August 2020 raids. It’s unclear if the other lieutenant, who cannot be identified for legal reasons, was arrested at that time. Pagojus, 39, stood accused of collecting and storing money gained from the sale of illegal drugs. But it is believed he killed himself in January 2021, in Dublin’s Wheatfield Prison, after reportedly ingesting an unknown substance. Another alleged supervisor, Aurimas Mecius, based in the southern Irish port city of Waterford, who is accused of violently controlling seven street dealers, was reported to have been hospitalised because he ingested the same substance on the same occasion. 

    Donatas Ravickas, who allegedly controlled at least 15 dealers in Cork and Belfast, is on remand as he awaits an extradition hearing. Rokas Venckus, who allegedly supervised five heroin dealers in Tralee, county Kerry, and Belfast, has consented to surrendering himself to Lithuania to face trial, but the Irish government wishes to delay the process so he can serve a sentence related to heroin possession. It is claimed  Venckus took part in a credit card scam in Northern Ireland in 2010. His case is due to appear at Ireland’s High Court again in April 2023. And Sandra Pagojé, Pagojus’ widow, is currently out on bail awaiting an extradition hearing, having purportedly booked flights for men who later became victims of criminal exploitation.

    Another man, who cannot be named for legal reasons, was one of the group’s five supervisors, overseeing several trafficked individuals in an Irish city. Reports indicate that he was previously convicted by a UK court of assault and burglary, serving a stint in prison afterwards.

    Other than Venckus, alleged members of the Russians facing charges in Ireland argue that they should not face extradition because prison conditions in Lithuania are inhumane. Whether they face trial in Lithuania will likely depend on a precedent set by another case before the Irish High Court, involving Irish man Liam Campbell, whom authorities have accused of travelling to Lithuania to smuggle weapons for the Real IRA sometime between 2006 and 2007. Campbell is currently challenging a ruling by the High Court that he faces trial in Lithuania. If convicted, he could be imprisoned for up to 20 years.

    In Northern Ireland, Gintas Vengalis, supervisor for the gang’s Belfast operation, remains on remand in Maghaberry prison since the August 2020 arrests. Lithuanian authorities are seeking him in relation to charges of human trafficking, criminal association, unlawful possession of narcotic or psychotropic substances for the purposes of distribution, and laundering criminal property. He faces a maximum sentence of life imprisonment. In his arrest warrant, Vengalis is referenced as being directly responsible for sourcing vulnerable people for the purposes of trafficking into the UK and Ireland. His extradition hearing is due in May.

    Extradition notwithstanding, prosecuting alleged traffickers is a lengthy and challenging process. In Lithuania, victims are sometimes reluctant to cooperate with authorities because they are offered very few protections. Those who take part in criminal proceedings may be threatened, intimidated, stalked, financially influenced, or even physically punished, says Mažvydas Karalius, a researcher at the Diversity and Development group, in Vilnius, Lithuania. Victims can be found by their traffickers, who are often embedded in the same communities.

    “It can be one of the reasons why pretrial investigations are terminated in Lithuania,” he says. “Undoubtedly, it gives justifications for some to claim trafficking victims as untrustworthy. But before stating so, shouldn’t we ask how many of us would participate in proceedings under such circumstances?” Victims who spoke with VICE World News and OCCRP are now in hiding, having received little or no protection from the authorities.

    People have been asking why this trafficking ring was able to run for well over a decade without being stopped. The truth is that Ireland’s record on human trafficking is dismal. Just two people have been convicted of human trafficking in Ireland despite evidence that the country is being targeted by trafficking gangs from Eastern Europe and Vietnam. Meanwhile, Northern Ireland is also fertile ground for gangs involved in trafficking. In 2019, 39 people died in the back of a lorry in Essex as they were driven along a smuggling route linked to Northern Ireland. Last March, the PSNI dismantled a Georgian gang which had been providing forged documents to traffickers bringing people to Ireland.

    The U.S. State Department’s last two Trafficking in Persons Reports criticised Ireland for its lax approach to tackling human trafficking, and in 2020, the Organisation for Security and Cooperation in Europe (OSCE) highlighted Ireland’s failure to establish a robust National Referral Mechanism (NRM). The country has historically relied on its police force to identify victims. The reports also call on Ireland to increase efforts to protect all victims, especially of labour trafficking and forced criminality, plus a specific legal provision on the non-punishment of victims of trafficking.

    The Irish government says it is working on a new national strategy that will particularly promote public awareness of trafficking, complementing a new, multidisciplinary NRM, a move that the Irish Human Rights and Equality Commission says would “significantly” enhance efforts to identify victims.

    “It won’t just be about encouraging victims to come forward; it will be about what we as a society can do,” said Helen McEntee TD, Ireland’s minister for justice since June 2020, speaking to VICE World News and OCCRP.

    “We’re looking at how people can come forward–that it’s not just the police [victims can turn to], they can go to the NGOs… other government agencies, whether it’s Tusla or the Department of Social Protection, or even the industry that they might work in… It’s about putting a new mechanism in place… that covers as many bases as possible and encourages as many people to come forward.”

    Robertas and Lukas ultimately escaped by engaging with authorities, anti-trafficking groups and the Lithuanian embassy in Ireland. But other vulnerable people are still being preyed upon by trafficking gangs. Advertisements exactly like the ones the gang placed in newspapers are still commonplace in Lithuania.

    “Today if we flipped through certain pages, we would find the same advertisements, and they wouldn’t look suspicious,” said Kristina Mišinienė, a social worker with Lithuania’s Centre Against Human Trafficking and Exploitation. “The job offered, the reward… it doesn’t stand out from hundreds of other similar offers – that is what their deception can and does manifest.”

    She wants people to remember the victims of the gang who left their homes and didn’t return – several sources told VICE World News and OCCRP that “runners” often disappeared, never to be seen again. Many are presumed dead.

    “Think of their fates: They perished in the countries they travelled to in search of happiness,” she said.

    At the time of writing, the alleged ringleaders of the Russians are still awaiting a trial date.

    If you have been affected by the issues raised in this article, there are organisations that can help you. These include, but are not limited to: the Immigrant Council of Ireland, Migrant Rights Centre Ireland, Flourish NI, Migrant Help UK, the International Organization for Migration, and the Centre Against Human Trafficking and Exploitation.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Liudytojai: čekų šeima išnaudojo, įžeidinėjo Šventosios atrakcionuose įdarbintus benamius

    Nakvynė ant porolono, tualetas – į kibirą arba prie medžio, galimybė nusiprausti tik po vandens žarna bei įžeidinėjantys kreipiniai – tokias aplinkybes pirmadienį Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje čekų vergovės byloje nurodė liudytojai.

    Jų teigimu, tris užsieniečius darbuotojus Šventosios atrakcionų parke išnaudojo čekų šeima – vyras, žmona ir jų sūnus.

    Bylos duomenimis, užverbuoti Čekijoje 2019 metų vasarą sunkvežimio priekaboje į Lietuvos pajūrį dirbti buvo atvežti du čekai ir vienas lenkas. Juos į Lietuvą atgabeno kaltinamaisiais byloje tapusi šeima, kuriai Šventojoje priklausė įvairūs atrakcionai.

    44 metų Františekas Kolomazničekas, 41 metų jo žmona Marta ir 20-metis jų sūnus, tėvo bendravardis, kaltinami prekyba žmonėmis, tai yra vergiškomis sąlygomis vertę dirbti du savo tautiečius ir vieną lenką Šventojoje veikusiuose atrakcionuose.

    Pirmadienį byloje liudijo sutuoktiniai, Daina ir Gintaras Lisinskai, tą pačią vasarą taip pat darbavęsi su savo atrakcionais Šventojoje. Čekų šeima jiems buvo pažįstama jau anksčiau, atrakcionų verslai žmones buvo suvedęs ir sostinėje.

    Atnešdavo maisto

    Nors nuo įvykių praėjo daugiau kaip pora metų ir kai kurios detalės pasimiršo, D. Lisinskienė teigė, jog tai, kas vyko Šventojoje čekų šeimos valdomuose atrakcionuose su darbuotojais, „buvo baisu“.

    Anot jos, trys užsieniečiai iš pažiūros atrodė kaip benamiai – nesiprausę, purvinais rūbais, nesikirpę. Išgėrusių vyrų sutuoktiniai teigė nematę.

    Anot liudytojos, tik gerokai vėliau vyrai papasakojo, jog Lietuvoje atsidurti neturėjo. Nukentėjusieji tikino buvę atvežti užmigdyti ir tik pasienyje su Lietuva pabudę ir supratę, kur yra.

    Moteris teismui pasakojo vis matydavusi vyrus su mėlynėmis. Jie nuolat vilkėjo tuos pačius rūbus, net ir esant šaltam orui, lietui, drebėdami vaikščiojo vilkėdami marškinėlius trumpomis rankovėmis. Vyrai niekur negalėdavo išeiti, juos retai buvo galima išvysti kažką valgančius.

    „Pradėjau sakyt, perspėt, kad taip negalima elgtis, mušti negalima. Sakė, kad patys susimušė“, – prisiminė D. Lisinskienė.

    Vos prisiartinus prie galimai engiamų vyrų, liudytojos teigimu, kaipmat prisistatydavo čekų šeimos atstovas, vyras arba moteris. Atrodė, kad darbuotojai yra stebimi.

    Abu sutuoktiniai bandė pagelbėti atvykėliams, paslapčia nunešdavo jiems prie durų maisto, davė šiltesnių rūbų. Atvykėliai dažniausiai valgydavo šalia augančios obels, prie kurios praeiviai nevengdavo nusišlapinti, obuolius, maisto ieškodavo konteineriuose, o cigarečių nuorūkas rinkdavo nuo žemės.

    Vyrai buvo apgyvendinti vilkiko priekaboje, miegojo ant porolono, o tualetu buvo tapęs kibiras. Teigiama, jog nakčiai jie būdavo užrakinami. Darbą pradėdavo anksti ryte ir dirbdavo iki išnaktų, kai tuo metu kiti atrakcionų darbuotojai ateidavo tik apie 17 valandą.

    Vienas vyrų nakvynei buvo atskirtas, nes kartą bandė pabėgti.

    Apie nederamą darbdavių elgesį ėmė kalbėti ir kiti pas čekus dirbę lietuviai. D. Lisinskienė teigė kentusi iki paskutinės akimirkos, tačiau keletas paskutiniųjų įvykių ją pribloškė. Vienas jų – kai poros vyriausias sūnus metaliniu veržliarakčiu daužė vienam atvykėlių per šonkaulius.

    „Pasakiau, kad arba atiduotų man tą žmogų, dokumentus, nes labai sumuštas, pati nupirksiu bilietus, išsiųsiu namo, arba imsimės veiksmų. Pasakė – čia mano aikštelė, mano parkas, mano atrakcionai, mano darbuotojai, ką noriu, tą darau. Kreipkis, turiu gerus advokatus, mane ištrauks“, – teisiamųjų suole atsidūrusio čeko žodžius prisiminė liudytoja.

    Netrukus po šio įvykio, sumuštas užsienietis, anot moters, buvo nupraustas po vandens žarna ir kažkur išvežtas. Po to įvykio vyras tiesiog dingo.

    Angaruose, kur buvo laikomi atrakcionai, dingusio vyro ieškojusi liudytoja galiausiai kreipėsi į policiją. Netrukus apie įvykius papasakojo liudytojais tapę atrakcionų darbuotojai.

    D. Lisinskienė teisme pasakojo apmokėjusi už svetimšalių gydymą ligoninėje, vėliau aplankiusi galimai išnaudotus vyrus prieglobsčio vietoje.

    „Ligoninėje, jei būtum degtuką turėjęs, būtų kaip fakelas užsidegęs. Tais pačiais rūbais ir dirba, ir remontuoja“, – teigė liudytoja, mačiusi, jog jų rūbai būdavę užmerkti į dubenis purviname šaltame vandenyje, nes karšto vandens jie tiesiog neturėjo.

    Buvo įbauginti

    Moters sutuoktinis Gintaras Lisinskas teigė, jog į akis ėmė kristi mėlynės ant vyrų veidų.

    „Matau vienas pamuštas, kitas pamuštas, prieit neįmanoma. Kvapas buvo nemalonus nuo jų, nesikirpę, atrodo labai baisiai“, – sakė vyras.

    „Paklausiau pas Frantą, kodėl nesiprausia. Sakė, vandens šlangų pilna mėtosi, norės galės nusipraust“, – teigė liudytojas, išgirsdavęs vyrų prašymų atnešti maisto ir cigarečių.

    „Pradėjo žmonės prašyt pagalbos. Išgirdau iš darbuotojų lietuvių, sakė, čia kasdienybė. Frantui pasakiau, raminkis, nes bus problemų, kreipsimės į policiją. Keletą dienų ramu, praeina kiek laiko, vėl sumušti žmonės“, – pasakojo liudytojas.

    Vyras teigė matęs vieną užsieniečių kruviną, vėliau – mušamą šeimininkų sūnaus veržliarakčiu.

    „Paskui klausiau, kodėl muši? Sako – tėvas liepė“, – teigė liudytojas.

    „Klausė, ar mes taip nedarom, ar nemušam darbuotojų“, – prisiminė G. Lisinskas.

    Jis teigė nematęs vyrų einančių pietauti, o naktį vyrai būdavo užrakinami.

    „Nemačiau nė karto, kad būtų išgėrę. Buvo taip sugniuždyti, nieko nenorėjo, baigėsi darbas į lovas ir viskas. Nualinti iki negaliu. Nusilpę“, – teigė liudytojas.

    Anksčiau parodymus davę vyrai byloje nedalyvauja, apie jų dabartinę padėtį informacijos neturima. Nukentėjusiesiems atstovaujantis advokatas siekia iš kaltinamųjų priteisti 30 tūkst. eurų.

    Kaltinamųjų advokatai savo klausimus liudytojams formuoja taip, jog asocialų gyvenimą vedę vyrai savo šalyse buvo benamiai ir apskritai neturėjo stogo virš galvos ir darbo.

    Už prekybą žmonėmis organizuotoje grupėje Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 4 iki 12 metų.

    Bylos nagrinėjimas bus tęsiamas trečiadienį.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Autobusai tik jaunoms ukrainietėms: bėgančiųjų nuo sprogimų tyko prekybos žmonėmis pavojai

    Nepažįstamų „geradarių“ pasiūlytas nemokamas transportas ir apgyvendinimas tik jaunoms moterims gali baigtis kelionėje atimtais dokumentais ir vergyste Europos viešnamiuose. Nuo karo Ukrainoje bėgančių pavargusių ir sutrikusių žmonių tyko nauji prekybos žmonėmis, sukčiavimo pavojai. Lenkijos pasienyje ir pabėgėlių centruose kai kur jau įdiegta privaloma pabėgėlius vežančių asmenų registracija. Lietuva taip pat stiprina kontrolę – žadama pasirinktinai tikrinti iš Lenkijos atvykstančius autobusus.

    Daugiau nei trys milijonai ukrainiečių dėl Rusijos karinės agresijos buvo priversti palikti tėvynę, iš jų daugiau nei du milijonai atvyko į Lenkiją. Šios šalies pareigūnai bei įvairios nevyriausybinės organizacijos sako sulaukiantys vis daugiau signalų, kad prekeiviai žmonėmis yra nusitaikę į ukrainiečius. Didžiuliai nuo karo bėgančių pabėgėlių, daugiausia moterų ir vaikų, srautai sukuria palankias galimybes ieškoti aukų nusikalstamoms grupuotėms.

    „Suteneriams šis laikas yra labai palankus“, – 15min įspėja Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.

    Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė trečiadienį pranešė apie numatomą prevencinę autobusų bei mikroautobusų, atvykstančių iš Lenkijos, kontrolę: „Tam, kad užtikrintume prevenciją, susijusią su prekyba žmonėmis, bei reguliuotume srautus į registracijos centrus“.

    Autobusas – tik jaunoms merginoms

    Lenkijos pasienio punktuose, pabėgėlių centruose dar prieš kelias savaites būta nemažo chaoso. Tarp tūkstančių įvairiais būdais atvykstančiųjų ukrainiečių pabėgėlių sukosi ir gausūs lenkų savanorių būriai, įvairių tarnybų pareigūnai, taip pat – šimtai žmonių, siūliusių nemokamo pavėžėjimo į įvairias šalis paslaugas. Centruose be jokios kontrolės galėjo judėti kas ir kiek nori.

    Šiuo metu 15min žurnalistai stebėjo gerokai pasikeitusią situaciją – pabėgėlių centruose griežtai draudžiama filmuoti, fotografuoti ar net kalbinti žmones, kai kur ribojamas ir įėjimas į juos – užeiti į centrus leidžiama tik specialias apyrankes dėvintiems juose registruotiems pabėgėliams.

    Kai kur gerokai sugriežtinta tvarka ir siūlantiems transporto ar apgyvendinimo paslaugas – tokią pagalbą siūlantieji kai kur privalo registruotis, pateikti dokumentus.

    Šiuos pokyčius lėmė Lenkijos pareigūnų gaunami vis dažnesni signalai apie įtartinus asmenis, kurie vos tik sulaukę klausimų apie jų siūlomą nemokamą pavėžėjimą, tuoj pat pasišalina, ypač vengia bet kokio kontakto su policijos pareigūnais.

    „Štai ten stovėjo autobusiukas su plakatais „nemokama kelionė į Varšuvą tik jaunoms moterims“. Vyrai prisistatė bažnyčios bendruomenės atstovais, tačiau kai paklausiau, kodėl tik moterims ir pasakiau, kad tai kelia įtarimą, todėl perduosiu informaciją policijai, nespėjau net nueiti, kaip greitai vyrai išvažiavo“, – Medykos pasienio punkte 15min praėjusią savaitę pasakojo Benis iš Meksikos. Jis į pasienį atvykęs vos kelias dienas, o jau pats teigia stebėjęs kelis įtartinus atvejus.

    Šis savanoris vadovauja vienai Meksikos nevyriausybinių organizacijų, kovojančiai su prekyba žmonėmis. Anot jo, organizacija turi sukaupusi nemažai darbo patirties Centrinėje Amerikoje, Meksikoje, Tailande ir kitose šalyse. Į Lenkijos pasienį Benis atvyko sulaukęs draugų prašymo – čia atlieka stebėseną, apmoko kitas vietos organizacijas atpažinti prekybos žmonėmis atvejus.

    Ieško konkretaus amžiaus vaikų

    Aleksas iš Jungtinių Valstijų savanoriauja kitame pasienio su Ukraina punkte – Krakoviece. Vyras padeda iškrauti ir įkrauti čia gabenamą humanitarinę pagalbą. Amerikietis kovo 16 dieną tapo liudytoju įvykių, kurie kelioms jaunoms ukrainietėms galėjo baigtis labai blogai.

    Atokiau nuo centrinio įėjimo į pabėgėlių centrą sustojo baltas mikroautobusas. Keletas vyrų siūlė pagalbą jaunoms moterims – nemokamai nuvežti į Vokietiją, apgyvendinti. Kelios ukrainietės pasinaudojo galimybe ir įsėdo į mašiną. Tuo metu humanitarinę pagalbą į sunkvežimį krovęs Aleksas pastebėjo įtartinus vyrus ir iškvietė policiją. Vyrai pabėgo, moterys liko saugios.

    Plačiau apie įvykį savanoris su žurnalistais atsisakė kalbėti. Jo nuomone, tai sukeltų baimę pabėgėlių centre esantiems ukrainiečiams.

    Savanorė Daria iš Danijos 15min žurnalistams teigė, kad situacija dabar kur kas geresnė nei prieš keletą savaičių. Šiuo metu visi Krakovieco punktą kirtę pabėgėliai su autobusais atvežami į pabėgėlių centrą. Anksčiau prie sienos kirtimo punkto ukrainiečius pasitikdavo artimieji, tarp jų mergina matydavo ir įtartinų asmenų, kurie kalbindavo tik jaunas moteris be vaikų, siūlydavo nemokamą transportą, apgyvendinimą, darbą arba ieškodavo moterų su vaikais nurodydami konkrečiai, koks turėtų būti vaikų amžius.

    Stengiasi vairuotojus registruoti

    Nemokamas transporto paslaugas į įvairius Lenkijos, taip pat kitų Europos šalių miestus siūlantys asmenys anksčiau galėjo sodintis į mašinas pabėgėlius be jokios kontrolės. Svarbiausios sąlygos tik kelios – atvykusiesiems tinka maršrutas, automobilyje ar autobuse pakanka vietos.

    Šiuo metu kai kuriuose Lenkijos pabėgėlių centruose imtasi griežtesnės priežiūros. Ją užtikrina ne tik pareigūnai, bet ir savanoriai. Vienas tokių savanorių Krakovieco centre pasakojo, kad dabar visi vairuotojai yra registruojami – nufotografuojami jų asmens dokumentai, užregistruojama šalis, į kurią veža pabėgėlius, bei užduodami keli klausimai.

    Be to, centruose fiksuojami ir pabėgėliai, kurie įsėda į konkretų transportą. Savanoriai palaiko ryšį su ukrainiečiais, kol šie saugiai pasiekia savo kelionės tikslą.

    Aplink pabėgėlių centrus iškabinti plakatai bei dalinami lankstinukai ukrainiečių, rusų, lenkų kalbomis. Juose išvardintos atsargumo priemonės, kurių reikia imtis prieš priimant transporto pasiūlymą su privačiu vairuotoju. Pavyzdžiui, nusifotografuoti automobilį bei vairuotojo asmens dokumentą.

    Įvairių nevyriausybinių organizacijų atstovai 15min žurnalistams teigė, kad nors šiuo metu situacija geresnė, tikrai ne visi vairuotojai ir transporto priemonės yra užregistruojamos. Geležinkelio stotyse, pabėgėlių centruose vis dar daug savanoriškai atvažiuojančių žmonių, siūlančių nemokamai pavežti, tačiau niekur nesiregistravusių.

    Gausios policijos pajėgos

    Lenkijos policija teigia, jog sieną kertančiomis išsekusiomis, sutrikusiomis moterimis su vaikais gali pasinaudoti įvairios nusikalstamos grupuotės. Todėl pareigūnai skiria daugiau dėmesio būtent moterims ir vaikams.

    Sienos kirtimo punktuose, pabėgėlių centruose budi sustiprintos policijos pajėgos. Pareigūnai su ukrainiečiais taip pat rengia susitikimus pabėgėlių centruose. Juose įspėja apie pavojingas situacijas, susijusias su prekyba žmonėmis ar sukčiavimu.

    „Pasitaiko ir tokių atvejų, kai nemokamą pavežimą siūlantys asmenys nuveža žmones 10 kilometrų į miško gilumą ir ten pasiūlo jau susimokėti 1000 eurų arba liepia lipti iš automobilio“, – 15min neoficialiai pasakojo vienas lenkų pareigūnas.

    Saugumo priemonių imasi ne tik Lenkija, bet ir kitos šalys. Pavyzdžiui, Vokietijos policija perspėjo ukrainiečius, kad vienoje centrinėje stotyje buvo žmonių, kurie apsimetė apgyvendinimą siūlančiais tarnautojais. Taip pat pasitaikė net tokių, kurie bandė vilioti pabėgėlius už nakvynę siūlydami jiems sumokėti pinigų.

    Signalai – ir Lietuvoje

    Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis teigė, kad pareigūnai buvo gavę pranešimų apie įtartinus asmenis, galbūt susijusius su prekyba žmonėmis, tačiau konkrečių atvejų iki šiol neužfiksuota.

    Raudonojo kryžiaus komunikacijos vadovė Luka Lesauskaitė teigė, jog organizacija pastebi prekybos žmonėmis rizikas, tačiau konkrečių atvejų kol kas nefiksavo.

    „Turėtų būti užtikrintas saugumas registracijos centruose, kad kuo mažiau pašalinių būtų, tai jau yra pradėta daryti. Pasienyje yra daugiau rizikų.

    Pavyzdžiui, „Stiprūs kartu“ organizacija, sunku pasakyti, ar ten yra užtikrinti saugikliai. Žmogus užregistruoja būstą, tačiau neturime informacijos, kas tas žmogus“, – pasakojo Raudonojo kryžiaus atstovė. „Stiprūs kartu“ savanoriai per elektroninę sistemą registruoja tiek siūlančius pabėgėliams apgyvendinimo pagalbą lietuvius, tiek ir šios pagalbos ieškančius ukrainiečius.

    Vienas iš „Stiprūs kartu“ iniciatorių Edmundas Jakilaitis aiškino, kad informacija apie prekybos žmonėmis grėsmes ir rizikas pabėgėlius pasiekia dar Lenkijoje.

    ,,Daugelis žmonių atvažiuoja jau turėdami atmintinę, taip pat jų naudojamuose komunikacijos tinkluose yra daug tokio pobūdžio informacijos, todėl jie žino apie grėsmes. Be to, kai savanoris suranda būstą, jeigu kils bet kokių nesklandumų ar įtarimų, paprašo susisiekti“,– pasakojo E.Jakilaitis.

    „Mes patys matome, kad žmonės lipdami į mūsų autobusiukus Lenkijos ir Ukrainos pasienyje dažnai nusifotografuoja su vairuotoju, dažnai nusifotografuoja automobilio numerius“, – pridūrė jis.

    „Suteneriams palankus laikas“

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė teigia, kad organizacija iš kolegų Rumunijoje, Moldovoje, Lenkijoje sulaukia nemažai žinių apie piktavalius, besinaudojančius karo situacija.

    „Suteneriams šis laikas yra labai palankus, nereikia daug pastangų, kad užverbuotų moteris į viešnamius, kai jos yra tokioje pažeidžiamoje būklėje“, – pasakojo centro vadovė. Specialistės teigimu, tokioje pažeidžiamoje būklėje esantys žmonės neįvertina galimų grėsmių, lengviau gali patikėti melu ir apgavystėmis.

    Moteris teigia, jog Rumunijoje bei Moldovoje situacija sudėtinga, šios šalys mažiau pasirengusios užkardyti prekybą žmonėmis. Organizacijos iš šių šalių yra užfiksavusios atvejų, kai moterys nuo sienos kirtimo punktų būna tiesiog išvežamos nežinomomis kryptimis.

    Taip pat, anot K.Mišinienės, kovos su prekyba žmonėmis organizacijos iš Lenkijos, Rumunijos, Moldovos praneša apie pasienyje dingusius vaikus.

    „Išvažiuojam dabar“

    Ar įmanoma atpažinti piktavalius, užsiimančius prekyba žmonėmis?

    K.Mišinienė teigia, jog tokie asmenys vengia atvirumo, viešumo. Be to, derėtų atkreipti dėmesį į asmenis, siūlančius darbą neįprastai geromis sąlygomis, pabrėžiančius, kad į jį būtina išvykti nedelsiant.

    Į registracijos centrus ateina asmenys, siūlantys pagalbą moterims, kurios atitinka tam tikras charakteristikas. Pavyzdžiui, neturinčios vaikų, iki 30 metų amžiaus.

    Anot specialistės, nereiktų paranojiškai į viską žiūrėti, tačiau įtarimų tokie reikalavimai turėtų sukelti.

    ,,Išvažiuojam dabar“, sakė vyrai. Esą daug užsidirbsi, gerai gyvensi Vokietijoje, tik reikia greitai išvažiuot“, – toks spaudimas priimti greitą sprendimą apriboja žmogaus galimybes gerai apgalvoti savo pasirinkimą.

    Prostitucijai jaunas moteris medžiojantys suteneriai dažniausiai vilioja viešbučių padavėjų, kambarių tvarkytojų pasiūlymais. O kartais pasiūlo prostitutės darbą ir visai atvirai – patikina, kad ukrainietės galės rinktis klientus, gaus daug pinigų, galės padėti artimiesiems.

    Vienu didžiausių iššūkių K.Mišinienė įvardina pabėgėlių srautų mastą. ,,Sunku žinoti, kur kuri moteris gyvena, užtikrini jos saugumą, užkirsti kelią išnaudojimui. Pabėgėlių srautai užklupo netikėtai, neturime sistemų, kurios padėtų užtikrinti saugumą“, – teigė specialistė.

    Centro vadovė sako esanti nustebusi, jog ir iki šiol, tai yra dar prieš karą Ukrainoje, ukrainiečių merginų, pakliuvusių į prekybos žmonėmis tinklus, problemomis mažai kas rūpinosi. Nors šios šalies moterys, K.Mišinienės duomenimis, sudaro apie 90 proc. Lietuvos viešnamių rinkoje.

    Įspėja ir apie išnaudojimą darbe

    K.Mišinienė teigia, kad šiuo metu ukrainiečiai Lietuvoje dažnai gauna darbo pasiūlymų už 300-350 eurų per mėnesį atlygį. Specialistė atkreipia dėmesį, kad žmonėms, pirmą kartą keliaujantiems už Ukrainos ribų ir nesusidūrusiems su algų sistemomis, darbo teisėmis, kyla didelis pavojus būti išnaudotiems darbe.

    ,,Iki karo pradžios mes turėjome Ukrainos žmonių išnaudojimą statybų, transporto sektoriuose, todėl užtikrini jų darbo teises bus sudėtinga. Trūksta sistemingos informacijos pabėgėliams apie jų darbo teises, galimą išnaudojimą“, – teigė specialistė.

     

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.