Category: Straipsniai – 2022

Klaipėdos apygardos teismui nagrinėjant galimą trijų užsienio piliečių išnaudojimą Šventosios atrakcionuose, liudytojai teigia, kad purvini, nesikirpę ir tarsi benamiai atrodę darbuotojai buvo įbauginti, neturėjo dokumentų, gyveno užrakinti vagonėlyje bei prašė pagalbos pabėgti.

Bylos duomenimis, tris užsieniečius darbuotojus Šventosios atrakcionų parke galėjo išnaudoti čekų šeima – vyras, žmona ir jų sūnus.

44 metų Františekas Kolomazničekas, 41 metų jo žmona Marta ir 20-metis jų sūnus, tėvo bendravardis, kaltinami prekyba žmonėmis, tai yra vergiškomis sąlygomis vertę dirbti du savo tautiečius ir vieną lenką Šventojoje veikusiuose atrakcionuose.

Nukentėjusieji 2019 metų vasarą Čekijoje buvo pasamdyti dirbti atrakcionuose ir į Lietuvos pajūrį atvežti sunkvežimio priekaboje.

Šią savaitę teisme apklausti keturi liudytojai, jie pasakojo, kad užsieniečiai, atrodę tarsi benamiai, dirbo kone vergiškomis sąlygomis. Jie buvo nesiprausę, neapsikirpę, purvinais drabužiais, kontroliuojami savininkų, neretai alkani, pasirodydavo ir sumušti – patinusiais paakiais ar rankomis.

Vyrai prašydavo darbuotojų maisto, kreipėsi ir pagalbos, prašydami padėti pabėgti.

Bylos duomenimis, vyrai gyveno vilkiko priekaboje, kur nebuvo dušo, tualetu buvo tapęs kibiras, miegodavo ant porolono lakštų, be to, būdavo rakinami, ribojama jų laisvė.

Šeimininkai į vyrus, anot liudytojų, kreipdavosi įžeidžiančiais kreipiniais ir keiksmažodžiais.

Atrodė tarsi sumušti

Teisme liudijusi Roma K. teigė, kad minėti asmenys 2019 metų vasarą „dirbdavo, kai atvažiuodavau, ir dirbdavo, kai išvažiuodavau“.

„Man tie darbininkai atrodė išnaudojami. Sprendžiu iš jų elgesio, reagavimo į nurodymus. Nežinau, kodėl jie turėdavo būti mušami, skriaudžiami dėl neatlikto darbo, nes darbo metu jie viską darė nuoširdžiai“, – tvirtino liudytoja.

Kolegoms į akis krito darbuotojų išvaizda. Jų teigimu, vyrai atrodė tarsi benamiai – nesiprausę, nesikirpę, drabužiai suplyšę ir purvini, o besiprausiantys jie buvo pastebėti po vandens žarna.

Pasak liudytojos, kai kurie iš šių darbininkų atrodė sužaloti, nors smurto prieš juos teigė nemačiusi.

„Pats vyriausias darbininkas buvo sužalotas, ranka sužalota ir akis, dažniausiai nešiodavo akinius. Kiek prisimenu, du buvo sužaloti“, – sakė Roma K.

„Atrodė kaip bomžai (benamiai – BNS). Pasirodė man iškart. Veidas sudaužytas, su krauju, dirbo nuo ankstaus ryto iki vėlumos. Prašydavo cigarečių ir pavalgyti. Bijodavo, slėpdavosi. Man nereikėjo slėptis ir dirbti nuo ankstyvo ryto“, – teigė liudytojas Paulius B.

Drebėdavo nuo šalčio

Anot liudytojų, vyrai tarpusavyje nebuvo susimušę, nebuvo pastebėti neblaivūs, nes iš atrakcionų aikštelės niekur neišeidavo, nesilankydavo parduotuvėje ar pajūryje.

„Vienas buvo su akiniais, kad mėlynės nesimatytų. Rankos būdavo ne kaip žmogaus – dvigubos. Kiek žinau, girdėjau, elektra buvo nupurtytas, pagaliais luptas, iš metalo gavęs per nugarą. Tiksliai atsimenu vieną kartą, kai gavo, tada jis dingo“, – pasakojo liudytojas Šarūnas J.

Jo teigimu, vyrai galėjo būti mušami, kai „kažkas blogai padaryta“.

„Esame padėję surinkti prieš Jūros šventę atrakcioną. 2–3 val. nakties girdėjau kaip klykdavo, o atėjus į darbą pamatai, kad rankos nebe tokios kaip vakar buvo“, – sakė Šarūnas J.

Lyjant lietui, anot liudytojų, vyrai stovėdavo prie karuselių, eidavo jų tvarkyti, drebėdavo nuo šalčio, nes neturėjo šiltų drabužių.

Gabrielės B. teigimu, vakarai buvo vėsūs, „aš dirbau su žiemine striuke, o jie trumpomis rankovėmis, matydavosi, kaip dreba“. Pasak jos, vienas iš vyrų turėjo šiltą striukę, tačiau ši buvo atimta.

Ketvirtadienį teisėja liudytojo Šarūno J. teiravosi, ar su nukentėjusiais elgtasi kaip su vergais.

„Tikrai taip“, – sakė jaunuolis.

Prašė pagalbos

Minimi darbuotojai, anot liudytojų, atrakcionų parke taisė karuseles, šveisdavo, valydavo, pjaudavo žolę, aptarnaudavo klientus, dirbdavo ir kitus darbus.

„Šveisdavo laiptus esant didžiausiam karščiui, nors atrodė nebūtų būtina“, – sakė liudytoja.

Anksčiau atrakcionuose dirbę asmenys teigė girdėję, esą vyrai naktį priekaboje užrakinami, o pas čekų šeimą buvo darbininkų asmens dokumentai.

Liudytojas Šarūnas J. pasakojo sulaukęs prašymo padėti pabėgti, kai vienam darbininkų buvo metaliniu veržliarakčiu suduota per nugarą.

Nukentėjusysis žadėjo vėliau atsilyginti, nors pinigų turėjo ribotai. Liudytojo teigimu, vyrai per mėnesį galėjo uždirbti iki 100 eurų, susirinkdavo monetas, iškritusias iš besisupančių atrakciono lankytojų.

„Prašė nuvežti į oro uostą, kad parskristų namo, bet neturėjo ID kortelės, sakė, kad atėmė, tai nežinau, kur būčiau jį nuvežęs. Prašė pagelbėti ir išvežti lauk“, – sakė Šarūnas J.

Gabrielė B. tvirtino sulaukusi vieno vyrų prašymo padėti nupirkti bilietus, kad šie galėtų išvykti į Vilnių.

Įžeidinėjo ir keikėsi

Tą pačią 2019-ųjų vasarą atrakcionuose dirbęs Šarūnas J. teisme pasakojo, kad susikalbėti su užsieniečiais darbuotojais būdavo nelengva, padėdavo vertimų programėlės, gestai, šį tą vyrai suprasdavo rusų kalba.

„Bandėme šnekėti, klausti vardų, bet nežinojome“, – sakė liudytojas.

Jo teigimu, į darbuotojus buvo kreipiamasi žodžiais, kurie skambėjo kaip keiksmažodžiai. Teismo vertėja sakė, jog vienas minimų žodžių – lytinių organų pavadinimas, kitas reiškia „gaidys“. Liudytojai teigė girdėję ir kreipinius „debilas“.

„Tai netiesa“, – sakė kaltinamoji M. Kolomazniček.

Šarūno J. teigimu, vyrai pasakojo, jog naktį yra užrakinami.

Prašė maisto

Liudytojų teigimu, kad nori valgyti vyrai parodydavo gestais, taip pat prašydavo ir cigarečių. Maistą kolegos pasakojo palikdavę kokioje nors vietoje, nes bendrauti užsieniečiams su kolegomis lietuviais atrodė tarsi būtų uždrausta. Vos prašnekus esą prisistatydavo vienas čekų šeimos narių.

Liudytojai teigė matydavę, jog M. Kolomazniček atneša vyrams šiokio tokio maisto.

„Darbuotojai valgydavo „batoną, geriausiu atveju dar kokių dešrelių jiems nupirkdavo“, – sakė vienas liudytojų.

Pagelbėti stengėsi kolegos, vyrams atnešdavę maisto, tačiau stengdavosi tai padaryti slapčia, nes pastebėjo, jog už kontaktą su kolegomis vyrai buvo mušami.

„Paklausiau, ar normalu mušti žmones jaunojo vyro, jis sakė: „O ką, negalima?“. Man tai didelę nuostabą padarė“, – sakė Paulius B.

Pranešė policijai

Vienas liudytojų teigė apie čekų smurtą prieš darbuotojus pranešęs šalia veikusių atrakcionų šeimininkams. Pastarieji ne kartą įspėjo, kad su darbuotojais taip elgtis nevalia, ir patikino, jog kreipsis į policiją.

„Kai dingo vienas žmogus, kur dirbo, tada kreipėsi į policiją“, – pasakojo Paulius B., pas greta veikiančių atrakcionų savininkus dirbantis jau 12 metų.

M. Kolomazniček liudytojo teiravosi, kiek atrakcionų Šventojoje šie savininkai turėjo anksčiau ir dabar. Esą dėl konkurencijos jų šeima galėjo būti apšmeižta.

Anksčiau teisme liudijusi ir apie nederamą elgesį su darbuotojais policijai pranešusi moteris teigė, kad jos kantrybė trūko, kai vyriausias čekų sūnus metaliniu veržliarakčiu daužė vienam atvykėlių per šonkaulius.

Tuomet moteris pareikalavo vyro dokumentų ir ketino jį išsiųsti namo, tačiau sulaukė čekų atsako, jog savo aikštelėje su darbuotojais jie daro, ką nori.

Netrukus po šio įvykio, sumuštas užsienietis, anot moters, buvo nupraustas po vandens žarna ir kažkur išvežtas. Po to įvykio vyras tiesiog dingo.

Apie situaciją jai pranešus pareigūnams, galimu darbuotojų išnaudojimu ėmė domėtis policija.

Anksčiau parodymus davę nukentėjusiaisiais byloje laikomi vyrai teismo procese nedalyvauja. Apie jų dabartinę padėtį informacijos neturima. Nukentėjusiesiems atstovaujantis advokatas siekia iš kaltinamųjų priteisti 30 tūkst. eurų.

Už prekybą žmonėmis organizuotoje grupėje Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 4 iki 12 metų.

Bylos nagrinėjimas bus tęsiamas spalio pradžioje.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Socialiniuose tinkluose – merginų istorijos apie patirtą prievartą ir seksualinį priekabiavimą. Tokie kaltinimai metami tam pačiam vyrui, dalijamasi pasakojimais dar iš 2013 metų. Policijos teigimu, trūksta konkretesnės informacijos, o srities ekspertė pabrėžia – signalai iš merginų, patyrusių priekabiavimą, persekiojimą ir seksualinę prievartą, yra labai neraminantys.

Socialiniuose tinkluose paviešinti vyro asmens duomenys, publikuojamos jo nuotraukos. Savo istorijomis taip pat pasidalijo su portalu LRT.lt susisiekusios merginos. Pašnekovių prašymu, vardai pakeisti.

„Vieną dieną ėjau namo iš draugės namų, jis pradėjo mane sekti, pamojavo. Aš, aišku, pamojavau atgal, nes atrodė draugiškas. (…) Labai keistai nužiūrinėjo mane, paklausė mano „Instagramo“, bandė kartu eiti su manimi į laiptinę, bet pasakiau, kad turiu reikalų. Siūlėsi arbatos, kavos.

Kitą dieną pradėjo rašyti, kviesti į klubus. Vieną kartą ir sutikau. Jis mane paėmė su savo mašina, nuvežė iki Kauno centro, nuėjome į klubą. Jis pradėjo mane liesti, graibyti, prispaudė prie sienos, vos neįgrūdo į tualetą, bet, ačiū Dievui, buvo barmenas šalia, tai išprašė jį iš klubo“, – apie savo patirtį LRT.lt pasakojo Agnė.

„Pažinojau jį gana gerai. Sutikau vieną kartą kavinėje (…). Jis mane užkalbino ir tiesiog paklausė, kaip sekasi. Sustojau pakalbėti ir staigiai iš niekur nieko jis griebė atseginėti man kelnių užtrauktuką“, – dalijosi Laura.

Pasakoja apie persekiojimą, primygtinius kvietimus į namus

Su LRT.lt susisiekusi Emilija sakė, kad su minėtu vyru dar 2016 metais ėjo į pasimatymą, kurio metu, kaip pasakojo mergina, jis reikalavo, kad mergina eitų į jo namus.

„Jis buvo apsikabinęs ir šiaip visą laiką buvo labai nemalonus jausmas būti šalia jo, tiesiog jaučiasi, kad su juo kažkas blogai. Kelis kartus po to susirašinėjau su juo per „Tinder“ (…), daviau jam „antrą šansą“, bet tąkart, man atsisakius vėl su juo susitikti pas jį, jis pasakė, kad vaidinu nepasiekiamą ir per daug sureikšminu seksą“, – prisiminė Emilija.

Kita mergina Luka pasakojo su juo susipažinusi pažinčių programėlėje: „Dabar sunku suvokti, kaip man pasisekė. (…) Pasirodė jis man labai keistas, tačiau ganėtinai įdomus (…). Po pasivažinėjimo po Kauną nusprendėme atsigerti pas jį arbatos. Baisiausia yra tai, kad grįžusi iš susitikimo draugei juokais sakiau: „Tikiuosi, nieko į arbatą neįpylė, nes jaučiuosi keistai”. Jis lindo, kaip gi kitaip, tačiau kažkaip pavyko saugiai išlipti, bent jau taip pati iki šiol galvoju“.

Vytautė pasakojo, kad aptariamas vyras ją užkalbino bibliotekoje, išėjus iš tualeto: „Jis pradėjo klausinėti, koks mano vardas, kad jis jau kelias valandas mane stebi ir aš esu pati gražiausia jo matyta panelė. Nedaviau numerio, nors prašė, pasakiau tik vardą, kad greičiau atstotų. (…)

Nuo tos dienos prasidėjo nuolatinis stebėjimas, atsisėdimai šalia, jis ten taip dažnai eiti pradėjo. (…) Po keliu dienų man nebejauku buvo, pasiskundžiau jaunesnei sesei ir nusprendžiau į biblioteką viena nebeiti, tik su didesne kompanija“.

„Manau, net tokios visai neįtartinos vietos turėtų saugotis iškrypėlių. (…) Vėliau jis mane dar susirado feisbuke, žinodamas tik vardą, ir rašė tik vieną kartą. (…) Studijavau Vilniuje 6 metus, tai jis etatinis vežiotojas iš taško A į tašką B“, – pridūrė Vytautė.

„Merginas jis apsvaigina narkotikais ir prievartauja“

Aistė taip pat dalijosi nemaloniais nutikimais – anot jos, pirmųjų žinučių su siūlymais susitikti sulaukė dar 2013 metais.

„Kažkada atsitiktinai buvau Kaune ir susitikom, iš pradžių viskas buvo normaliai, tuomet jis užmetė ranką per nugarą, lyg apsikabinant, per miglą prisimenu temos pakrypimus į nepatogias temas. Viskas ėmė darytis nejauku, bet buvau susitarusi vėliau susitikti su drauge, kuri buvo beateinanti ir išgelbėjo iš situacijos, nors jis norėjo eiti kartu. Realiai išvengta situacija.

Bet rašyti nesiliovė, prašė dar susitikti, paklausė, kur gyvenu tuo metu, klausė, ar galėtų pernakvoti, vėliau klausė, kada jį aplankysiu. (…) Po metų vėl pasirodė su žinute iškart, ar neatvykstu į Kauną. (…) Klausinėjo, su kuo gyvenu, klausė, ar galės atvykti pagyventi. Ignoravau. (…) 2021 metais vėl parašė klausdamas, kiek man metų ir kur gyvenu, sakė, reikės vėl susitikti“, – pasakojo Aistė.

„Kas žinoma bendrai, tai kad jis visiems sakė kitokį savo amžių, (…) merginas jis apsvaigina narkotikais ir prievartauja, susivilioja įsitempdamas į mašinas, kalbindamas kavinėse, klubuose, taip pat jis nešioja lytiškai plintančias ligas“, – teigia Aistė.

Dar viena istorija – Laurynos: „Šį birželį Klaipėdoje jis mane susistabdė, išgyrė visaip, pasiūlė susitikti po valandos. Sutikau, nes atrodė toks, kuris nenuskriaustų. (…) Nuvažiavome prie jūros, atsigėrėme arbatos, viskas buvo gerai, tik jis buvo tylus, kol nepasiūlė pasivaikščioti. Išėjom pasivaikščioti, tuomet jis lindo apsikabinėti, liesti, bučiuoti, staiga jį pastūmiau ir atsakiau, kad, jeigu palies dar sykį, kviesiu policiją. Palikau jį stovėti ir išėjau, tikrai pagalvojus galėjo baigtis daug baisiau…“

Konkrečių duomenų neteikia

Lietuvos policijos atstovė Revita Janavičiūtė nepateikė konkrečių duomenų, ar dėl šio asmens veiksmų yra kreiptasi į policiją. Kaip LRT.lt informavo policijos atstovė, remiantis bendra šalies statistika, pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį dėl seksualinio priekabiavimo šiais metais ir per praeitų metų atitinkamą laikotarpį policija pradėjo po 2 ikiteisminius tyrimus.

Baudžiamojo kodekso 152 straipsnis nurodo, kad tas, kas siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu.

Nurodoma, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

Signalai kelia nerimą

Tuo metu Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė teigė, kad pasiekę signalai iš merginų, patyrusių priekabiavimą, persekiojimą, net seksualinę prievartą, yra labai neraminantys.

„Atkreipčiau dėmesį į tai, jog žinutėse pasakojama ir apie kelerių metų senumo, ir dabar atsitikusius įvykius, vadinasi, toks liguistas, nusikalstamas elgesys negavo jokio atkirčio? Primygtinai rekomenduočiau susidūrus su tokiu elgesiu pranešti policijai, nebijoti įvardinti aplinkybių“, – kalbėdama su LRT.lt ragino K. Mišinienė.

Pasak centro vadovės, prabilti socialiniuose tinkluose ir bendravimo grupėse – labai gerai, kadangi neretai toks būdas leidžia papasakoti apie labiausiai trikdančias patirtis, tačiau, norint „užkirsti kelią tokio žmogaus nebaudžiamam merginų užpuldinėjimui ir pasiekti teisingumą, reikia kreiptis į pareigūnus“.

„Ir ne tik kreiptis, bet dalyvauti jų tolimesniuose veiksmuose, domėtis tyrimo eiga“, – pridūrė K. Mišinienė.

Ji atkreipė dėmesį, kad asmenys, nekontroliuojantys savo impulsyvaus seksualinio elgesio, aukų ieško tarp negalinčių ar nedrįstančių pasipriešinti merginų ir vaikinų.

„Lipant į nepažįstamojo automobilį, viešoje vietoje vartojant alkoholį ir panašiose situacijose reikia prisiminti, jog tam tikru momentu tapsite pažeidžiama, kuo piktavaliai asmenys gali pasinaudoti. Pasitikėkite savo intuicija, drąsiai šaukitės pagalbos, reaguokite, jei matote, kad nederamai yra elgiamasi su kitomis merginomis – tik taip galima tokius užpuolikus sustabdyti, jiems nespėjus dar nuskriausti nusižiūrėtos aukos“, – akcentavo K. Mišinienė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Iš Lietuvos į Ukrainą antradienio vakarą išvežti 39 privačių Ukrainos vaikų namų „Perlinka“ globotiniai. Vilniaus prokuratūra dėl šių namų yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą įtarus, kad juose gali vykti prekyba vaikais.

Grąžinti šių vaikų namų globotinius paprašė Ukraina, LRT sakė Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė. Ukraina taip pat yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl šių globos namų.

Keturios mergaitės, kurios išvykti atsisakė, liko Lietuvoje. Šios mergaitės pateikė parodymus dėl neteisėtos prekybos vaikais, smurto globos namuose, grasinimų. Viena mergaitė yra pilnametė. Visoms teikiama psichologinė pagalba.

„Mes teigiame, kad jos kol kas nėra pasiruošusios grįžti į Ukrainą. Ir nuotaika, ir jų savijauta tikrai neleidžia to padaryti. Kada jos bus pasiruošusios šiai dienai turbūt sunku pasakyti. Buvo išsakyta jų nuomonė ir mes tą girdėjome, kalbėjome su Ukrainos institucijomis, kad šiuo metu šios merginos tikrai nėra pasiruošusios grįžti“, – aiškina I. Skuodienė.

I. Skuodienė teigia, kad privačių vaikų namų direktorius yra laikinai nušalintas, o 43 „Perlinka“ vaikų globą Ukrainoje perima valstybinė įstaiga.

Nuo liepos pirmosios dienos už „Perlinkos“ vaikus atsakingas Ukrainos socialinės ir psichologinės reabilitacijos centras.

LRT.lt primena, kad kovo pradžioje dėl karo iš Ukrainos į Lietuvą atkelti vaikų globos namai įtariami dėl neteisėtos prekybos vaikais. Dėl to balandį pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Vėliau „dėl vieno galimai įvykdyto nesunkios nusikalstamos veikos epizodo“ pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Generalinės prokurorės Nidos Grunskienės iniciatyva balandį pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl įtarimų neteisėta prekyba vaikais. Teisėsaugai parodymus davę vaikai sulaukia nevaikiškų grasinimų.

Nusigręžė savi

Ukrainos vaikų globos namų „Perlinka“ našlaičiai apgyvendinti Lentvario globos centre. Apie nepaprastą keturių paauglių mergaičių situaciją pranešė visuomenės veikėja, globos ambasadorė Diana Gaičiūnaitė-Dirmė.

„Joms gresia persekiojimo pavojus, nes jos papasakojo Lietuvos teisėsaugos institucijoms apie tai, kas vyko globos namuose Ukrainoje. Joms kiekvieną dieną socialinis darbuotojas sako, kad jos turi grįžti atgal. Globėjai mergaites pavadino išdavikėmis ir pasakė, kad grįžusioms į Ukrainą joms jokios teisės nepadės. Suprantate, ką tai reiškia?“ – žiniomis apie į bėdą papuolusias paaugles dalijosi visuomenės veikėja.

D.Gaičiūnaitė-Dirmė prieš metus savanoriavo Ukrainos globos namuose. Tada susipažino su mergaitėmis ir nuo to laiko palaiko artimus ryšius. Mergaitės pasakoja kasdien išgyvenančios psichologinį smurtą, patyčias, nes kiti vaikai yra nuteikti prieš jas. Anot D.Gaičiūnaitės-Dirmės, paauglės jaučia didelę grėsmę iš buvusių Ukrainos globėjų. Jie manipuliuoja kitais vaikais, skatina konfliktus. Globėjai viešai žada perauklėti nepaklusniąsias įdarbinant prostitutėmis ir uždarant į psichoneurologijos ligoninę.

„Taip paskatinti kiti auklėtiniai atvirai tyčiojasi iš merginų, vadina prostitutėmis ir išdavikėmis, žemina, stumdo, apipila vandeniu, prasivardžiuoja, veržiasi į asmeninę erdvę. Jos pastarosiomis savaitėmis, būdamos Trakų rajono Lentvario vaikų globos namuose, neišeidavo iš kambario, jautė nuolatinę įtampą ir baimę“, – tęsė ukrainiečių našlaičių draugė.

Moteris tvirtino, kad šiuo metu ukrainiečiais našlaičiais rūpinasi ne tik lietuviai specialistai. Yra atvykusių suaugusiųjų iš Ukrainos, kurie esą mergaitėms nuolat aiškina apie integraciją ir grįžimą atgal į savo šalį.

„Kai tik jos išvažiuos, mes prarasime galimybę joms padėti. Situacija kritinė. Jos neturi nei motinos, nei tėvo, kurie kaip siena apsaugotų nuo priešiško ir grobuoniško pasaulio. Nėra kam jų ginti. Jos negali pasirūpinti savimi, nes kiekviename žingsnyje reikia globėjo sutikimo. Nuolat žeminamos, nepaisoma jų teisių. Štai kodėl joms reikia mūsų pagalbos“, – supratimo viliasi D.Gaičiūnaitė-Dirmė.

Nori prieglobsčio Lietuvoje

Su ukrainietėmis našlaitėmis bendraujanti moteris šiek tiek papasakojo ir apie globos namus „Perlinka“. Anot D.Gaičiūnaitės-Dirmės, tai ne valstybiniai, o privatūs vaikų globos namai.

„Susiklostė tokia situacija, kad, bendraujant su vaikų namų „Perlinka“ vaikais, jie pasitikėjo atsakingomis Lietuvos institucijomis ir papasakojo, kad vaikų namai priklauso religinei bendruomenei, apie juose nuolat patiriamą spaudimą, kad vaikus periodiškai išveža į JAV, taip pat, kad prieš juos naudoja psichologinį smurtą, draudžia bendrauti, palaikyti ryšį su ne jų religinės bendruomenės nariais“, – ukrainiečių paauglių pasakojimus persakė moteris.

Ji taip pat girdėjo, kad su į JAV išvežtais vaikais ryšys palaipsniui nutrūksta, nors likusieji esą mėgina susisiekti su buvusiais likimo broliais, – neaišku, nei kaip jiems sekasi, nei kaip susiklostė jų likimas. Ši nežinomybė, natūralu, kelia baimę išgirdus apie galimą išvežimą.

„Mano mergaitė pasakojo, kad ir ją norėjo išvežti, bet ji įstojo į medicinos kolegiją ir jie negalėjo to padaryti, nes būtų turėję kažkaip paaiškinti jos dingimą“, – tęsė D.Gaičiūnaitė-Dirmė.

Kita problema – keturios paauglės iš globos namų nori likti Lietuvoje, tačiau išsipildyti jų norui kliudo tai, kad jos neturi dokumentų. D.Gaičiūnaitė-Dirmė pasakoja, kad sužinojusios apie rengiamą globos namų vaikų grįžimą į Ukrainą, mergaitės taip išsigando, kad buvo nusprendusios nusižudyti, viena jų netgi parašė atsisveikinimo laišką.

„Mergaitės nori ir siekia prašyti Lietuvoje prieglobsčio suprasdamos, kad joms gresia pavojus. Aš žinau tuos žmones, – apie Ukrainos vaikų globos namų „Perlinka“ globėjus sakė D.Gaičiūnaitė-Dirmė. – Matyti, kad jie nenorėjo prarasti vaikų kontrolės ir labai daug pastangų dėl to dėjo. Tie žmonės yra buvę narkomanai. Man pasakojo, kad tas globėjas sėdėjęs kalėjime, jis gydėsi priklausomybių centre, jis bet kur suras merginas ir atkeršys. Tie vaikų globos namai yra privatūs, gal todėl daug metų niekas nežinojo, kas ten darėsi, bet atvyko pas mus ir atsiskleidė negražių dalykų.“

D.Gaičiūnaitė-Dirmė žino, kad dalis ukrainiečių našlaičių nori grįžti į savo šalį. Tačiau moteris kelia klausimą: „Grįžti kur? Į karo lauką?“ Labiausiai moteriai širdį skaudą dėl mergaičių. Net tėvų skyrybų atveju vaiko paklausiama, su kuriuo iš jų vaikas norėtų gyventi. Ar bus išgirsti šių mergaičių norai? Ukrainietės našlaitės tik Lietuvoje sužinojo, kad ant vaikų negalima rėkti, vaikų negalima mušti, kad vaikai turi savo teises.

Apie tyrimą

Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja Elena Martinonienė priminė, kad šių metų kovo mėnesį su pareiškimu dėl galimai planuojamų neteisėtų įvaikinimo atvejų į policiją kreipėsi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, prašydama išnagrinėti ir įvertinti įtarimus sukėlusias aplinkybes, susijusias su 43 vaikų iš Ukrainos atvežimu į Lietuvą.

Pareiškime, be kitų pirminių ir tikrintinų duomenų, buvo nurodyta, kad keli kartu su šiais vaikais kovo 2 d. į Lietuvą atvykę suaugę asmenys galimai turi ketinimų dalį šių vaikų išvežti į kitą valstybę, neva laikinai pasisvečiuoti šeimose, tačiau kiti pirminiai duomenys leido manyti, kad šiuos vaikus ketinama įvaikinti.

Abejonių dėl tokių ketinimų teisėtumo ir skaidrumo sukėlė tai, kad Ukrainoje šiems vaikams atstovaujantys instituciniai globėjai neturėjo jokių šių vaikų tapatybę leidžiančių identifikuoti asmens dokumentų, taip pat ir kitų Ukrainos institucijų išduotų oficialių dokumentų, kurie patvirtintų, kad toks šių vaikų išvežimas iš Ukrainos ir jų įvaikinimas kitoje valstybėje yra visiškai suderintas, pagrįstas ir teisėtas.

Šiuo metu jau yra apklausti visi į Lietuvą atvežti vaikai ir juos lydėję asmenys, kiti liudytojai. Išsiųsti tarptautinės teisinės pagalbos prašymai, pradedama gauti informacija apie ankstesnius šio Ukrainoje registruoto institucinio globėjo organizuotus vaikų vizitus užsienyje, renkami kiti tyrimui reikšmingi duomenys.

Nuolat bendraujama su atsakingais Ukrainos pareigūnais. Generalinės prokurorės N.Grunskienės iniciatyva, bendradarbiaujant su Ukrainos generalinės prokuratūros Tarptautinio teisinio bendradarbiavimo departamento vadovu Dmitro Litkevič, yra įvykę keli nuotoliniai pasitarimai su Ukrainos prezidento patarėja vaiko teisių ir vaikų reabilitacijos klausimais Darja Gerasymchuk, Ukrainos generalinio prokuroro pavaduotoju Igoriu Musteca, Ukrainos Aukščiausiosios Rados, Generalinės prokuratūros, policijos ir Ukrainos ambasados Lietuvoje atstovais.

„Šių vaikų grįžimo į Ukrainą klausimas šiuo metu sprendžiamas kartu su atsakingomis Lietuvos ir Ukrainos institucijomis, siekiant užtikrini šių vaikų saugumą ir visus kitus teisėtus jų interesus. Grįžus vaikams į Ukrainą, ikiteisminis tyrimas bus tęsiamas ir numatyti procesiniai veiksmai bus atliekami toliau“, – pabrėžė E.Martinonienė.

Generalinės prokuratūros atstovė taip pat atkreipė dėmesį, kad perdavus vaikus Ukrainos atsakingų institucijų globai, šios institucijos prisiims visą atsakomybę už šių vaikų saugumą ir kitus teisėtus jų interesus.

Patvirtino išvežimo planus

Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vedėja Alina Žilinaitė patvirtino, kad dėl ukrainiečių vaikų buvo rimtų skundų ir įtarimų, susijusių su galimu smurtu ir prekyba žmonėmis. Tačiau išsamiau komentuoti įvykių tarnyba negali dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo.

„Siekiant atliepti geriausius Ukrainos vaikų interesus, sukurti jiems maksimaliai saugią aplinką, visus veiksmus deriname su Ukrainos vaiko teisių apsaugos tarnybomis, Ukrainos konsulu, vietos savivaldybe, globą užtikrinančia įstaiga – su visais glaudžiai bendradarbiaujame ir kartu ieškome sprendimų“, – nurodė A.Žilinaitė.

Nuo liepos 1 d. Ukrainos atsakingos institucijos pakeitė vaikų globėją Ukrainoje, o Lietuvoje vaikų atstovu pagal įstatymą išlieka globos centras.

Anot Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovės, vaikai šiuo metu yra saugūs ir jų saugumas bus užtikrintas viso buvimo Lietuvoje metu. Įgalioti asmenys su jais bendrauja, aiškinasi poreikius ir stengiasi juos užtikrinti. „Mūsų tikslas yra užtikrinti geriausius vaiko interesus, tad Ukrainos vaikais rūpinamės taip, kaip ir Lietuvos vaikais, kad jų teisės nebūtų pažeistos, o vaikai nepatirtų jokios formos smurto“, – tęsė A.Žilinaitė.

Ji patvirtino, kad vaikų grįžimo į Ukrainą klausimas šiuo metu sprendžiamas kartu su Lietuvos prokuratūra ir atsakingomis Ukrainos institucijomis, siekiant užtikrinti šių vaikų saugumą ir visus kitus teisėtus jų interesus. Ukrainos pusė, rengdamasi vaikus grąžinti atgal, specialiai išvykimui pasiruošti, atsiuntė savo specialistus ir įsipareigojo pateikti visus vaikų grąžinimui reikalingus dokumentus, bet apie tikslias grąžinimo datas Ukraina planuoja informuoti papildomai.

Tarnybos atstovė užtikrino, kad kiekvieno globos namų „Perlinka“ vaiko situacija yra vertinama individualiai. Su vaikais dirba ne tik Lietuvos specialistai – psichologai, socialiniai darbuotojai, vaiko teisų gynėjai, bet ir iš Ukrainos atvykę specialistai. Jie šiuo metu bendrauja su vaikais, vertina jų psichologinę būklę, ruošia juos grįžimui į savo šalį.

„Mūsų šalies ir Ukrainos atsakingos institucijos nagrinėja individualius vaikų atvejus ir priims atitinkamus sprendimus, geriausiai užtikrinsiančius vaikų gerovę ir interesus“, – nurodė A.Žilinaitė.

---

Svarbu teisingumas patiems silpniausiems

Kristina Mišinienė

Kovos su prekybos žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė

Ilgametė mūsų šalies patirtis vykdant prekybos vaikais tyrimus, suprantant, kaip veikia nusikaltėliai, norintys užčiaupti prabilusias aukas, leidžia geriau įvertinti ir šią painią situaciją su mūsų šalyje atsidūrusiais ukrainiečiais vaikais. Dirbu šioje srityje jau 20 metų, tačiau neteko susidurti su tokiu įtariamu baisiu vadovų, atsakingų už našlaičius, piktnaudžiavimu – bandymu parduoti savo globotinius. Pasitikiu mūsų šalies teisėsauga, manau, kad šioje situacijoje bus svarbu ne įtariamųjų tautybė, ne politinis korektiškumas, o atvirkščiai – teisingumas patiems silpniausiems. Tokio pat aukšto profesionalumo, vertybinio sąžiningumo tikėčiausi ir iš vaiko teisių apsaugos tarnybos. Puikiai visi suprantame, kad įtariamųjų siekis yra išvežti vaikus iš Lietuvos – taip netikėtai sugriovusios „verslininkų“ planus – išvežti bet kur, atgal į karą, į kitą šalį. Poveikis liudijantiems vaikams jau vyksta, pradėtas dar vienas tyrimas dėl smurto prieš juos. Dilema – jei leisime vaikus išgabenti iš mūsų šalies, atsikratysime didelio „galvos skausmo“, tačiau galimai atiduosime juos piktavalių ir jų parankinių valiai – šiandien sprendžiama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kabinetuose. Nenuvilkite mūsų, savo rankose laikote ir visų šalies organizacijų, atkakliai kovojančių su vaikų išnaudojimu, garbę!

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Kasdien registruojama šimtai nusikaltimų, tačiau egzistuoja požeminis, plika akimi nematomas kriminalinis pasaulis. Jame verda prekyba žmonėmis, klesti moderni vergija ir išnaudojimas. Tikrų nusikalstamumo mastų niekas nežino, bet Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė pripažįsta: šios bėdos Lietuvą kankina jau seniai.

Ekspertė pastebi, kad prekeiviai žmonėmis arba išnaudotojai neretai išsisuka nuo įstatymo, o nekalti gyventojai lengvai pakliūva į nusikaltėlių pinkles.

Su K. Mišiniene kalbamės apie tai, kokį pėdsaką Lietuvoje palieka juodoji prekybos žmonėmis ir išnaudojimo rinka. Ji apgailestauja, kad teisėsauga nutraukia ne vieną ikiteisminį tyrimą arba panaikina kaltinimus žmogaus teisių pažeidėjams.

Kokia padėtis Lietuvoje – ar daugėja išnaudojimo, prekybos žmonėmis atvejų, kokias tendencijas pastebite šiuo metu?

Žinant, jog prekyba žmonėmis yra latentinis nusikaltimas, jo galime ilgai nepastebėti, yra sunku pasakyti, kokia yra šiuo metu tiksliai situacija. Oficiali statistika irgi svyruoja, kasmet deklaruoja apie pusšimtį žmonių tapus oficialiomis prekybos žmonėmis aukomis, tačiau realiai manyčiau, jog šį skaičių reikia dauginti bent iš 3. Paskutiniais metais padaugėjo pradėtų ir nutrauktų ikiteisminių tyrimų prekybos žmonėmis lauke, šiais metais prokurorai jau panaikino kaltinimus gražiam būreliui įtariamųjų. Šalyje matome beveik visas prekybos žmonėmis formas: aukos išnaudojamos prostitucijoje, pornografijoje, fiktyviose santuokose, vergiškame darbe, priverstiniame nusikaltimų atlikime.

Kokie žmonės kreipiasi į jūsų centrą pagalbos? Koks jų paveikslas? Įtariu, kad asmenys būna įvairių tautybių.

Labai įvairūs. Nenorėčiau stigmatizuoti besikreipiančių pagalbos – sutinkame ir beraščių, gatvėje gyvenančių benamių, įvairaus amžiaus bedarbių vyrų ir moterų, vienišų tėvų, asmenų su fizine ir psichine negalia, moksleivių, studentų, tarnautojų su aukštaisiais išsilavinimais… Taip, paskutinius porą metų kartais atrodo, kad mūsų nedidelėje organizacijoje susitinka pusė pasaulio – pagalbą teikiame lietuviams, ukrainiečiams, baltarusiams, Centrinės Azijos buvusių sovietinių respublikų gyventojams, Indijos, Kambodžos, Tailando, Irako, daugybės Afrikos šalių žmonėms.

Koks buvo paskutinis atvejis, kai į jus kreipėsi žmogus, prašydamas pagalbos? Kokia jo istorija?

Iš labiausiai įstrigusių paskutinių metų atvejų paminėčiau tokią neįprastą mūsų lauke situaciją. Į mus pareigūnai nukreipė visą būrį pagyvenusių, labai senyvo amžiaus vyrų ir moterų. Kai kurie jų – buvę tremtiniai, kai kurie benamiai, invalidai. Visi jie buvo patekę apsukriam „verslininkui“ į rankas, jis juos laikė uždarytus, naudojosi jų pensijomis, girdė vaistais, laikė pusbadžiu. Tai, ko gero, unikalus atvejus per visą mano 20 metų darbo praktiką. Tenka tik apgailestauti, kad  tyrimui vadovaujanti prokurorė galiausiai panaikino kaltinimus dėl prekybos žmonėmis. Aukų advokatai tokį jos sprendimą šiuo metu yra apskundę.

Ką tai reiškia, ar šiuo metu kaltinamasis yra laisvėje? Kaip jaučiasi nukentėję žmonės?

Tikriausiai, kad taip. Jis nebuvo suimtas. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamieji būna labai trumpą laiką suimti, jis jau seniai laisvėje.

Nukentėjusieji jaučiasi labai baisiai, labai blogai. Jie itin bijo. Jų pažeidžiamumas ryškus. Būdami senyvi, jaučiasi bejėgiai. Net jeigu ir nebūtų išnaudoti, jie yra socialinio gyvenimo paribyje. O dar tas išnaudojimas juos išvis tarsi išsviedė už visuomenės ribų. Sužinoję, kad panaikinti kaltinimai įtariamajam, jie labai nusiminė. Sako: Mes taip ir žinojome, kad taip bus. Tai labai galingas žmogus, tikriausiai ir teisėsauga jo negali pagauti. Tai patvirtino jų pačius baisiausius įtarimus, kad teisingumo nėra.

Moderni vergovė – kas tai, kaip ji atrodo ir ar šiandien egzistuoja Lietuvoje?

Taip, ji niekur nedingusi. Tai yra prekyba žmonėmis, kuri reiškiasi įvairiomis formomis. Manau, šios formos yra būdingos visai Rytų Europai: moterų išnaudojimas prostitucijai, pornografijos kūrimui, fiktyvioms santuokoms, vyrų ir moterų darbinis išnaudojimas, įvairaus amžiaus vyrų vertimas daryti nusikaltimus – jie verčiami vogti, plėšti, sukčiauti, gaminti ir platinti narkotikus.

Pakalbėkime apie moteris, tapusias prekybos žmonėmis aukomis. Kokio masto problema Lietuvoje yra prostitucija?

Deja, negaliu tiksliai pasakyti apie mastus, norėčiau ir aš juos žinoti. Bet ką tikrai matome, tai prostitucijos klestėjimą didmiesčiuose, daug jos formų persikėlė į internetą. Mes esame paradoksalioje situacijoje – prostitucija (vadinama „seksualinių paslaugų teikimu“) yra nelegali, tačiau matome atvirus skelbimus, ją reklamuoja viešbučiai turistams, įvairūs klubai savo lankytojams. Taip, prekeiviai žmonėmis, suteneriai yra traukiami atsakomybėn, tačiau dažnas, žiūrėdamas į komercinio seksualinio išnaudojimo auką, linkęs jai moralizuoti, ją gėdinti. Populiarūs spaudoje straipsniai, kur policijos reidų metu žurnalistai „atskleidžia visą tiesą“ apie prostitučių gyvenimą, talpinamos jų nuotraukos, asmeninio gyvenimo detalės. Bet ar skaitėte bent vieną straipsnį, kur būtų dalinamasi panašia informacija apie sekso pirkėjus?

Tokiu atveju, kaip reikėtų pažaboti sutenerius ir sekso pirkėjus?

Vienareikšmiškai reikia keisti įstatymus, nėra kito kelio. Administracinių nusižengimo kodekso 487 straipsnis seniai yra tapęs stabdžiu apsaugoti moteris (beje, ir vyrus) nuo išnaudojimo prostitucijoje. Baudos yra betikslės – reikia pagalbos programų, švietimo.

O sekso pirkėjui, manyčiau, mūsų šalyje yra saugu. Jis nedomina teisėsaugos, nors pagal tą patį ANK 487 straipsnį taip pat turėtų būti baudžiamas. Šis veikėjas yra sekso industrijos šerdis, dėl jo ir sukasi visa ta „pasilinksminimo“ karuselė. Jis savo pinigais išlaiko visą sutenerių ir jų parankinių kastą, tačiau jis yra tarsi nematomas, tarsi koks fantomas, nuolat išsisukantis, visada ištroškęs naujų potyrių, naujų kūnų. Tad palaikytume idėją kriminalizuoti sekso pirkimą, grąžinant sekso pirkėjui atsakomybę už savo veiksmus, tai yra prostitucijos skatinimą.

Dėl kokių priežasčių žmonės pakliūva į nusikaltėlių pinkles? Kiek gyventojai yra sąmoningi, kaip dažnai pastebi nedorus ketinimus jų atžvilgiu?

Prekyba žmonėmis jau seniai kankina Lietuvą, daugybę metų kalbama, kaip apsisaugoti. Mes rašome skrajutes, filmukus kuriame ir vis sakome: neatiduok savo paso, sudaryk darbo sutartį, nepasitikėk pasiūlymais viliojančiais. Didelis uždarbis ir malonios kelionės gali slėpti didelius pavojus. Tačiau kiekvienais metais matome pakliūvančius žmones į pinkles.

Manome, kad patarimai, kuriuos daliname į kairę, į dešinę, pasiekia sąmoningesnius žmones. O tas kontingentas, kuris galbūt turi negalių, išgyvena skurdą, atskirtį, – jų nepasiekia šie patarimai arba grėsmė neatrodo tokia reali. Arba jų situacija yra tokia bloga, gali būti skolos, patiriamas smurtas ar kita, kad jiems atrodo, kad blogiau nebus ir jie turi bėgti iš dabartinės situacijos. Ir jie tada nežiūri jokių patarimų. Turėtume pagalvoti, kaip pažeidžiamas grupes labiau apginti. Ne visi žmonės sugeba paprašyti pagalbos, internete surasti ambasadų adresus ir kreiptis.

Vis minite taisyklę „neatiduok paso“. Kokių dar yra būdų apsisaugoti ir nepatekti į prekybos žmonėmis, išnaudojimo tinklą?

Prekiautojai žmonėmis vilioja įvairiai. Pavyzdžiui, siūlomas darbas, didelis atlyginimas, bet nekeliami jokie kvalifikaciniai reikalavimai. Darbas užsienyje, bet skelbimas vilioja tuo, kad nereikia užsienio kalbos mokėti. Sakoma, kad darbdavys ne tik pasiryžęs priimti žmogų, kuris nemoka užsienio kalbos, bet ir kelionę apmokėti, suteikti gyvenamą vietą. Tai turėtų būti raudonos vėliavėlės. Logiškai galvojant, jeigu asmuo nieko nemoka, neturi gebėjimų, ir jam bus mokamas didelis atlyginimas, kas už tuo slepiasi?

Dažnai viliojimai į prostituciją gali būti atviri arba paslėpti. Atvirai viliodami, nusikaltėliai sako, kad čia laikinas darbas, kad tu būsi šeimininkė savo laiko, savo kūno, tu galėsi rinktis. Tačiau realybėje to visiškai nebūna. Paslėpti viliojimai į prostituciją daugiau pasižymi tokiais aspektais: skelbiama, kad darbas merginoms, nereikia jokios kvalifikacijos, bet aprašo kūno išmatavimus, amžių konkretų nurodo. Tai irgi turėtų sukelti nepasitikėjimą. Žmogus turėtų tikrinti tokius pasiūlymus.

Įspėjame, kad žmonės nesirinktų darbų, kur akivaizdžiai siūloma daugiau, kažkas maloniau, lengviau negu kad realybėje egzistuoja. Visada kviečiame pasitikrinti internete atsiliepimus apie darbdavį. Vis daugiau ir daugiau svetainių, galimybių darbuotojams parašyti savo nuomonę apie tą darbą. Šiukštu nevažiuoti neišsiaiškinus, kur gyvensi, konkrečiai kokį darbą dirbsi, kaip bus atsilyginama už viršvalandžius. Darbo sutartis turi būti tau suprantama kalba. Atrodo logiški dalykai, bet kiekvienais metais matome žmonių, kurie įsivaizduoja, kad be darbo sutarties uždirbs daugiau. Atsitikus problemai, negalima įrodyti, kad žmogus toje vietoje dirbo.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Lietuvoje gyvenantys migrantai, uždaryti užsieniečių registracijos centruose, tapo puikia aukso gysla asmenims, norintiems uždirbti iš Lietuvos teisės nežinančių, lietuviškai nesuprantančių ir pažinčių neturinčių užsieniečių.

Migrantai skundėsi, kad Liberalų sąjūdžiui priklausantis teisininkas Simonas Rėksnys paima pinigus už pažadą išrūpinti „žalią kortelę“, leidžiančią išeiti iš registracijos centro, bet nesuteikia žadėtų paslaugų, neatsako į užklausas. Dėl jo jau skųstasi policijai, iš Vidaus reikalų ministerijos gautą informaciją apie jį šiuo metu tikrina Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

„Kiekvienas užsienietis turi identifikacinę kortelę, kur yra jo vardas, pavardė, nuotrauka, gimimo data, taip pat pažymėta žalia, raudona arba juoda juosta. Tai žalia juosta reiškia, kad užsienietis turi galimybę išeiti už centro teritorijos ribų“, – apie „žaliąją kortelę“ paaiškina Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pabradės užsieniečių registracijos centro direktorius Aleksandras Kislovas.

„Jeigu asmuo apgyvendintas centre be judėjimo ribojimų Migracijos departamento sprendimu, tai jis gali išeiti iki 72 valandų, o jeigu jam pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemonė, tai jis gali iš centro išeiti iki 24 valandų“, – paaiškino pašnekovas.

Sprendimus dėl užsieniečių apgyvendinimo registracijos centre be judėjimo apribojimų gali priimti arba Migracijos departamentas, arba teismas.

Rukla jau skundėsi policijai Iš viso

Lietuvoje yra penki užsieniečių registracijos centrai – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldūs centrai Rukloje ir Naujininkuose bei Valstybės sienos apsaugos tarnybai pavaldūs centrai Pabradėje, Medininkuose ir Kybartuose.

Pirminę informaciją, kad teisininku prisistatantis S. Rėksnys už pinigus žada migrantams kelią į laisvę, bet paslaugų galimai nesuteikia, migrantai pateikė kai kurioms jais besirūpinančioms nevyriausybinėms organizacijoms.

Remiantis migrantų pasakojimais, „žaliąją kortelę“ teisininkas žadėdavo parūpinti už 200 eurų, vienas migrantas portalui tv3.lt pasakojo, kad S. Rėksnys jam laisvę žadėjo už 800 eurų, bet šių jis nemokėjo, nes nepasitikėjo: jau buvo turėjęs patirties su advokatu Pauliumi Vinkleriu, kuriam teigia sumokėjęs 1787 JAV dolerius, nors migrantams pirmines ir antrines teisines paslaugas šis advokatas gali teikti nemokamai pagal sutartį, pasirašytą su Migracijos departamentu.

Migrantams S. Rėksnys atsiųsdavo savo teisininko diplomą bei individualios veiklos pažymą, pagal kurią jis gali teikti vertimo žodžiu ir raštu paslaugas, užsiimti konsultacine verslo ir kito valdymo veikla, teikti bendruosius patarimus rengiant teisinius dokumentus, užsiimti kita niekur nepriskirta profesine, moksline ir technine veikla.

S. Rėksnys nėra advokatas ar advokato padėjėjas, todėl negali atstovauti klientams teismuose, bet jis gali padėti rengti dokumentus, juos perduoti, tai nėra draudžiama. Pats S. Rėksnys pasakoja dirbantis su dviem vyresnio amžiaus advokatais.

Ruklos pabėgėlių priėmimo centras dėl S. Rėksnio veiklos kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policiją.

Kaip teigia Ruklos pabėgėlių priėmimo centro komunikacijos specialistė Kristina Baradinskienė, centre gyvenantys migrantai pareiškė norą susitikti su teisininkais, todėl toks susitikimas buvo suorganizuotas. Bet vėliau migrantai pradėjo skųstis, kad pinigus S. Rėksniui sumokėjo, bet į tolesnes užklausas jis nebeatsakė, žadėtų paslaugų nesuteikė.

„Migrantai informavo, jog jie nesulaukė jokio atsakymo iš šio asmens, nebuvo suteiktos žadėtos paslaugos, todėl kreiptasi į Jonavos rajono policijos komisariatą“, – portalą tv3.lt informavo K. Baradinskienė.

Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad skundas išties buvo gautas, bet pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo atsisakyta.

Užsimena apie kontroversiškus teisininko veiksmus

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Komunikacijos skyriaus atstovas Rokas Pukinskas patvirtino, kad S. Rėksnys tikrai lankėsi visuose tarnybos kuruojamuose užsieniečių registracijos centruose, tai yra Medininkuose, Kybartuose ir Pabradėje. Jis pridūrė, kad visais atvejais tai buvo daroma turint užsieniečių ir šio asmens prašymus leisti susitikti.

Bet kad valstybės institucijoms kyla klausimų, išduoda tai, jog pasiteiravus, ar nebuvo gauta skundų dėl S. Rėksnio, R. Pukinskas nurodė: „Informaciją apie jūsų minimo asmens veiklą Valstybės sienos apsaugos tarnyba yra gavusi iš Vidaus reikalų ministerijos, ją patikrins pagal savo kompetenciją bendradarbiaudama su kitomis teisėsaugos institucijomis“.

Pabradės užsieniečių registracijos centro vadovas A. Kislovas portalui tv3.lt pasakojo, kad S. Rėksnys buvo atvykęs į Pabradę, bet esą jam buvo išaiškinta, kas bus, jeigu bandys atlikti „tam tikrus kontroversiškus veiksmus“.

„Šis žmogus nėra joks advokato padėjėjas, jis yra, kaip čia pasakius, teisininkas. Iš esmės ir aš esu toks pats teisininkas, kadangi turiu aukštąjį teisinį išsilavinimą. Ką jis siūlė? Jis buvo pateikęs sutarčių išrašus. Fiziškai toks žmogus gali atvykti į centrą ir teikti ne teisines paslaugas, o kažkokias organizacines paslaugas, pavyzdžiui, paimti kažkokį dokumentą iš užsieniečio arba perduoti dokumentą. Man teko pačiam su juo bendrauti, tai pirmame susitikime jam buvo išaiškinta, kad jis neturi teisės sudaryti sutarčių. Mes gerbiam susitikimų privatumą, bet netoleruosime tam tikros informacijos apie jo tam tikrus kontroversiškus veiksmus. Jeigu bus problemų, mes rašysime apie tai advokatų kontorai, kurioje jis priglaustas arba dirba, ir bus neleidžiami jam pasimatymai“, – pasakojo A. Kislovas.

Rėksnys: tai nesąmonė, esam išleidę daug migrantų

Pats S. Rėksnys abejones dėl jo darbo kokybės vadina nesąmone. Pašnekovas sako dirbantis su dviem advokatais: 92-ejų metų Kaziu Rakausku ir 82-ejų Kazimieru Baranausku. Su klientais esą sudaroma trišalė sutartis: tai yra, ją pasirašo vienas advokatų, pats S. Rėksnys ir migrantas. Paklaustas, kam šioje situacijoje reikalingas trečias asmuo, jeigu yra klientams atstovauti galintys advokatai, S. Rėksnys paaiškino, jog abu advokatai yra vyresni, jiems sunku atvykti į centrus, be to, jie prastai kalba užsienio kalbomis.

„Nesąmonė. Esam daug išleidę migrantų“, – sureagavo S. Rėksnys.

„Labai kvaila, kad jūs užsiimate tokiais nerimtais dalykais. Aš 22 metus praktikos turiu po penkerių metų stacionarinio mokymo universitete. Moku eilę užsienio kalbų, apie dešimt užsienio kalbų. Ir jeigu jūs kažką bandysite rašyti, kad kenkti mano reputacijai, tai, žinokite, užsidirbsite tokį ieškinį, kokio anksčiau neturėjot“, – pažymėjo pašnekovas.

S. Rėksnys pripažįsta, kad dažniausiai padeda migrantams gauti „žalią kortelę“ ir teigia, jog nemažai migrantų išleido į laisvę. Save vyras vadina „teisinių paslaugų menedžeriu“. Jis aiškina rengiantis skundus, verčiantis juos į užsienio kalbas ir kartu su advokatu atstovaujantis klientams teismo posėdžiuose.

„Jūs galite pasakyti (migrantams), kad jeigu jie yra nepatenkinti paslaugomis, tai aš esu apsidraudęs 29 tūkst. eurų sumai. Tai tiek aš iš jų tikrai nesu gavęs, nė dešimtadalio. Jie galėtų pasikreipti į draudimą ir jiems atlygintų, jeigu jie mano, kad taip yra. Nes mano, kaip ir advokato, paslaugų kokybė yra garantuota draudimo mechanizmu. O kad čia rašinės kažką, tai nebus didelio efekto“, – svarstė pašnekovas.

Advokatas Baranauskas: migrantų bylomis neužsiimu

Advokatas K. Baranauskas portalui tv3.lt patvirtino, kad S. Rėksnys jam kartais dirba, kai reikia išversti teisinius dokumentus, tačiau paneigė kaip nors dalyvaujantis su migrantais susijusiose bylose.

„Oi, ne, aš šito ne. Jis siūlė, ten kiti advokatai užsiima, bet aš su migrantais jokių ryšių, ne. Aš civilinėmis bylomis perkrautas, su mašina nevažinėju, o man ten važiuoti… Aš atsisakiau“, – teigia K. Baranauskas.

Advokatas net keletą kartų pakartojo neužsiimantis jokiomis su migrantais susijusiomis bylomis ir neatstovaujantis migrantų interesams. „Man nepriimtina. Tenai, matote, pagelbėti, jeigu atvirai… Jie tikisi čia visko, o situacija tokia kebloka“, – pažymėjo K. Baranauskas.

„Jis dirba su manimi tik tiek, kiek man reikia jo paslaugų. Anglų kalbos reikia, dokumentus gauna, išverčia, tai toje srityje teisingai, dirbame. O su migrantais nedirbame“, – pakartojo advokatas.

Advokatas Rakauskas: apie jokį sukčiavimą nežinau

Skirtingai nei K. Baranauskas, advokatas Kazimieras Rakauskas patvirtino, kad kartu su S. Rėksniu dalyvauja migrantų bylose. Tai yra S. Rėksnys užsieniečių registracijos centruose susitaria su migrantais dėl atstovavimo, o advokatas K. Rakauskas tampa jų advokatu, nors su pačiais migrantais nebendrauja. Viskas vyksta per S. Rėksnį.

„Nežinau, kaip čia viskas prasidėjo. Ai, per kalbų mokėjimą. Jis susikontaktavo su tais migrantais, migrantams, matyt, patiko žmogus, kuris kalba visomis kalbomis, yra teisininkas ir jis, turbūt, sudarinėja su jais sutartėles. Nežinau, kaip tenais“, – pasakojo K. Rakauskas, paaiškinęs, kad S. Rėklys kalba vos ne visomis Europos kalbomis bei yra poliglotas.

„Kadangi jisai nėra advokatas, tai negali dalyvauti teismo posėdžiuose. Tai jis pasikvietė mane, kad aš dalyvaučiau bylose, teismo posėdžiuose. Aš esu advokatas su milžinišku stažu, Lietuvoje, turbūt, antro tokio nėra, esu vienas iš paskutinių mohikanų. Na, ir jis užeina pas mane, susitinkam, jis man duoda duomenis, aš maždaug užmetu prašymo (priklauso, kokioje teisinėje padėtyje yra tas migrantas) matmenis, jam liepiu perrašyti viską, sutvarkyti, jis atneša, pasirašo ieškinį klientas arba aš pagal orderį, nes administracinėse bylose nebūtinai reikalingas įgaliojimas atstovaujamojo, užtenka advokatūros orderio“, – sako advokatas.

Pasak K. Rakausko, su pačiais migrantais dėl visko susitaria S. Rėksnys, o jam už suteiktas paslaugas sumoka panašiai po 50 eurų už vieną asmenį. Advokato nuomone, tai normali suma palyginus su tuo, kiek darbo jis įdeda. Kai kuriais atvejais, jeigu reikia rinkti daugiau informacijos, K. Rakauskas iš S. Rėksnio paprašo daugiau pinigų. „Aš labai pasyviai bedirbantis esu, man jau daug metų yra, aš esu seniausias advokatūroje žmogus, tai aš nesu rodiklis. Aš esu, kaip čia pasakyti, pigus advokatas“, – sakė pašnekovas.

Paklaustas dėl migrantų skundų dėl galbūt neatliktų S. Rėksnio paslaugų, K. Rakauskas svarstė, kad tokiomis situacijomis supratimas gali skirtis: esą, kai teisininkas paima pinigus, bet bylą numeta, tuomet tai sukčiavimas, o kai teisininkas paima pinigus, dirba vardan kliento, bet klientas rezultatu nepatenkintas, tuomet tai tiesiog nesėkminga bylos baigtis.

„Aš apie tokius atvejus nežinau“, – dėl skundų sukčiavimu sakė K. Rakauskas.

Lietuvos advokatūra: advokatai turi užtikrinti nepriklausomumo principą

Lietuvos advokatūros Drausmės komiteto pirmininkė, advokatė Lina Sakalauskienė pažymi, kad teisininkas, teikiantis teisines paslaugas advokatui arba advokatų profesinei bendrijai, gali sudaryti teisinių paslaugų sutartį su klientu. Tačiau tokiu atveju sutartyje reikia aiškiai apibrėžti, kokias teisines paslaugas teikia advokatas ir kokias paslaugas teikia teisininkas. Teisinių paslaugų sutartyje, be kita ko, turi būti nurodytos sutarties dalyvių atsakomybės ribos.

„Svarbu, kad teisinių paslaugų sutarties nuostatomis nebūtų klaidinamas klientas“, – sako L. Sakalauskienė.

Pašnekovė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu advokatas bendradarbiauja su teisininku, neteikiančiu advokatui arba advokatų profesinei bendrijai teisinių paslaugų, tuomet gali kilti kitas rimtas klausimas dėl advokato nepriklausomumo principo.

Pasak jos, Lietuvos advokatų etikos kodekse yra aptariama advokatų veiklos laisvė ir nepriklausomumas. Atlikdami savo profesines pareigas advokatai turi būti nepriklausomi, vengti bet kokios neteisėtos pašalinės įtakos, kuri gali paveikti profesinių funkcijų atlikimą, netoleruoti neteisėto kišimosi į profesinę veiklą, imtis priemonių tokiems veiksmams nutraukti ir pašalinti.

Anot L. Sakalauskienės, praktikoje yra pasitaikę tokių atvejų, tiesa, nedažnai, kai advokatas, bendradarbiaudamas su teisininku, suteikia klientui tik dalį teisinių paslaugų, o likusias suteikia teisininkas, nors pagal savo kvalifikaciją to daryti negalėtų.

Tokiais atvejais Lietuvos advokatūra, gavusi skundą, advokato atžvilgiu atlieka tyrimą ir, jeigu Advokatų taryba įžvelgia galimus profesinės veiklos ar etikos pažeidimus, iškelia advokatui drausmės bylą. Drausmės bylą nagrinėja Advokatų garbės teismas, kuris pagal kompetenciją ir konstatuoja, ar yra advokato veiksmuose profesinės veiklos ir profesinės etikos pažeidimų, ar ne.

Pavyzdžiui, 2020 m. Lietuvos advokatūros veiklos ataskaitoje nurodoma, jog Advokatų garbės teismas išnagrinėjo drausmės bylą, kurioje klientas sudarė teisinių paslaugų sutartį su teisininku, o atstovavimo teisme sutartį – su advokatu. Šiuo atveju, klientas buvo nepatenkintas advokato teikiamomis teisinėmis paslaugomis, kadangi neturėjo galimybės tinkamai bendradarbiauti su advokatu ir aptarti strategijos, nes visas bendravimas vyko per teisininką. Advokatų garbės teismas pripažino pažeidimą, konstatuodamas, kad santykyje su klientu advokatas neišvengė pašalinės įtakos, nebuvo nepriklausomas ir tinkamai nesudarė teisinių paslaugų sutarties su klientu.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Dvejus metus kęstas vyro smurtas, septyneri metai nelaisvės tėvų namuose ir šeimos priimtas sprendimas ją nužudyti. Paskui – kelias į Lietuvą ir čia migrantų stovykloje netikėtai surasta meilė. Tokia istorija su portalu LRT.lt dalijasi irakietė Noora Neamahkareem. Migrantų stovykloje ji susipažino su Soumaru Alali, susituokė, laukiasi vaikelio ir džiaugiasi gyvenimu Lietuvoje.

Į Lietuvą Noora atvyko prieš kiek daugiau nei metus. „Pabėgau nuo savo šeimos Irake. Jei būčiau pasilikusi Irake, jie būtų mane nužudę. Šį kelią per Baltarusiją pastebėjau internete – mačiau, kaip per Baltarusiją žmonės atvyksta į Europą. Pasirinkau šį kelią, nes neturėjau jokių kitų galimybių pabėgti. Radau šį būdą išsigelbėti, išgyventi, tad atvykau čia“, – sako ji.

Dveji metai su smurtaujančiu vyru, vėliau – įkalinimas namuose

Noora pasakoja, kad istorija, privertusi bėgti iš šalies, prasidėjo tuomet, kai jai buvo 17 metų ir šeima ją prievarta ištekino už vyresnio vyro. Dvejus santuokos metus irakietė patyrė smurtą ir vyro agresiją.

„Kol buvome susituokę, vyras mane mušė, kandžiodavo, su manimi jis buvo labai agresyvus, smurtavo“, – prisimena moteris.

Kai per dvejus metus Noora su vyru nesusilaukė vaikų, vyras ją paliko ir išsiskyrė.

„Tai, kad mergaitė ar moteris yra išsiskyrusi, mūsų visuomenėje ir kultūroje suprantama kaip gėda. Tai vertinama kaip gėda šeimos nariams, kaip bloga reputacija šeimai“, – aiškina Noora.

Palikta vyro, moteris sugrįžo į tėvų namus, juose praleido septynerius metus ir buvo stipriai kontroliuojama: „Kadangi buvau išsiskyrusi moteris, man nebuvo leidžiama išeiti į lauką, mane bandė slėpti. Taip praleidau septynerius metus, man nebuvo leista naudotis savo laisve.“

Šeima kontroliavo visus Nooros gyvenimo aspektus – kaip ji elgiasi, kokiais drabužiais rengiasi: „Viskas, kas vyko mano gyvenime, buvo kontroliuojama šeimos.“

Šeimos sprendimas – nužudyti

Visą laiką praleisdama namuose, balkone Noora susipažino su kaimynu. Ji pasakoja, kad kalbėdavosi su kaimynu, nes daugiau ir nebuvo su kuo bendrauti. Kartą, kol šeimos nebuvo namuose, kaimynas užėjo pasisvečiuoti, tačiau neilgai trukus sugrįžo vyriausiasis Nooros brolis.

„Mano brolis pradėjo mane mušti, jis buvo agresyvus, pakvietė kitus šeimos narius. Visi susirinko ir pasakė, kad esu išsiskyrusi moteris, keliu problemų ir šeimai užtraukiu blogą reputaciją, tad turime surasti išeitį.

Mūsų kultūroje sprendimas yra nužudyti moterį. Mūsų kultūroje yra normalu nužudyti moterį, kad būtų apsaugota reputacija. Tai yra tam tikra rutina – jei moteris padaro ką nors blogo, ji turi būti nužudyta“, – sako Noora.

Pasak irakietės, tėtis su broliais ir kitais giminaičiais ją uždarė dviem dienoms, o per jas priėmė sprendimą – nužudyti.

„Apie tai sužinojo mano mama – mamai nebuvo svarbu, kas nutiko, ji bet kokiu atveju myli savo vaikus, taigi ji atnešė pasą, davė pinigų ir padėjo pabėgti“, – dalijasi Noora.

Kelias dienas ji praleido Bagdado viešbutyje, tačiau ir ten baimė ir nesaugumas neapleido. Kaip sako Noora, jos šeimos nariai bendruomenėje yra svarbūs, tad pareigūnai būtų vykdę jų nurodymus ir, suradę moterį, grąžinę ją šeimai.

Tada Noora internete rado informacijos apie kelią iš Baltarusijos į Europą, į Lietuvą.

„Neturėjau galimybių pabėgti kitur, tad pabandžiau šį kelią – į Baltarusiją, o iš Baltarusijos – į Lietuvą“, – tvirtina pašnekovė.

Migrantų stovykloje – netikėtai gimusi meilė

Kaip teigia Noora, nusileidus Baltarusijoje, pareigūnai oro uoste dar ilgai ją klausinėjo, tikrino informaciją. Nuvykusi į viešbutį, ji susipažino su keliais vaikinais, kartu su jais paliko Baltarusiją ir atvyko į Lietuvą.

Čia Noora du mėnesius praleido migrantų stovykloje palapinėje: „Nuo pat pradžių lietuvių pasieniečiai buvo malonūs ir su manimi elgėsi gerai, (…) neturiu jokių nusiskundimų dėl Lietuvos valdžios ar pareigūnų. (…) Jie davė maisto, daiktų, niekas manęs nelietė, nesmurtavo, visi elgėsi gerai.“

Šioje stovykloje Noora susipažino su būsimuoju vyru Soumaru. Soumaras – siras, į Lietuvą atvykęs bėgdamas nuo karo.

„Sirijos istorija yra žinoma – Sirijoje vyksta karas. Mano vyras buvo pašauktas į kariuomenę, jis nepriėmė šaukimo, kadangi priklausė grupei žmonių, vykdžiusių prieš valdžią nukreiptas demonstracijas, socialiniuose tinkluose skelbusių prieš valdžią nukreiptus pranešimus. Jį norėjo suimti, bet jis pabėgo iš šalies“, – Soumaro istoriją pasakoja Noora.

Į ateitį žvelgia drąsiai – pora susituokė, laukiasi naujagimio

Deja, netrukus mylimieji buvo išskirti – Noorą perkėlus į Medininkus, porai nebuvo leista gyventi kartu: „Jaučiausi negerai, kadangi buvau atskirai nuo savo mylimo žmogaus.“

Naujojoje stovykloje buvo sunkiau ne tik dėl laikino išsiskyrimo su mylimuoju Soumaru. Pasak Nooros, Medininkuose kai kurios migrantės pykdavosi, kovodavo dėl maisto, vonios, virtuvės…

„Kiekvieną dieną, rytą, vakarą vyko konfliktai“, – sako Noora.

Situacija pasisuko į gerąją pusę, kai Soumaras gavo leidimą palikti migrantų stovyklą ir jam buvo suteiktas prieglobstis. Po keturių mėnesių tokį leidimą gavo ir Noora – tuomet pora susituokė.

Nors Noorai nesuteiktas prieglobstis, ji džiaugiasi, kad prieglobstį Lietuvoje gavo vyras, jis įsidarbino restorane.

„Aš neturiu prieglobsčio, o tai apsunkina situaciją. Tikiuosi, kad vieną dieną, kaip ir vyras, gausiu prieglobstį Lietuvoje, turėsiu sveikatos draudimą. Lietuvoje su mumis elgiasi gerai, nesu susidūrusi su rasizmu ar kitomis problemomis. Vienintelė problema – neturiu prieglobsčio“, – atvirauja Noora.

Šiuo metu sutuoktiniai laukiasi naujagimio ir džiaugiasi galėdami kurti gyvenimą Lietuvoje. „Tikimės, kad viskas pasikeis į gera. Esame dėkingi savo advokatams, organizacijoms, kurios palaiko moteris, Lietuvos valdžiai, kadangi visi mums padėjo. Taip pat advokatams, kurie padėjo gauti leidimą išeiti iš stovyklos ir susituokti“, – sako irakietė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Kovo pradžioje dėl karo iš Ukrainos į Lietuvą atkelti vaikų globos namai įtariami dėl neteisėtos prekybos vaikais. Dėl to balandį pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vėliau „dėl vieno galimai įvykdyto nesunkios nusikalstamos veikos epizodo“ pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas. Nors tyrimai nėra pasibaigę, globėjai nerimauja – gauta duomenų, kad vaikai liepos pabaigoje bus išvežti į Ukrainą. Globėjai baiminasi dėl vaikų saugumo ir sako – globotiniai pasakoja ir apie smurtą, ir apie grasinimus.

Šiuo metu Ukrainos vaikų namų „Perlinka“ vaikai yra globojami Trakų rajono paramos šeimai ir vaikams centre, tačiau gauta duomenų, kad liepos pabaigoje jie išvyks atgal į Ukrainą.

Portalas LRT.lt taip pat bandė susisiekti su globos namų vadovu, tačiau to padaryti nepavyko.

Įtarimai dėl prekybos vaikais

Balandžio 1 dieną generalinė prokurorė Nida Grunskienė pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl, įtariama, neteisėtos prekybos vaikais, primena Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja Elena Martinonienė.

Tyrimą organizuoja ir kontroliuoja Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras.

Pasak jos, tuomet kovo mėnesį su pareiškimu dėl galimai planuojamų neteisėtų įvaikinimo atvejų į policiją kreipėsi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, prašydama išnagrinėti ir įvertinti įtarimus sukėlusias aplinkybes, susijusias su 43 vaikų iš Ukrainos atvežimu į Lietuvą.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vedėja Alina Žilinaitė, kalbėdama su portalu LRT.lt, taip pat antrina, kad buvo rimtų skundų bei įtarimų, susijusių su galimu smurtu bei prekyba žmonėmis.

„Dėl šios turimos informacijos kreipėmės į teisėsaugą, tad plačiau komentuoti įvykių negalime“, – pažymi A. Žilinaitė.

Kaip LRT.lt sako E. Martinonienė, pareiškime, be kitų pirminių bei tikrintinų duomenų, buvo nurodyta, kad keli kartu su šiais vaikais į Lietuvą atvykę suaugę asmenys galimai turi ketinimų dalį šių vaikų išvežti į kitą valstybę, neva laikinam svečiavimuisi šeimose, tačiau kiti pirminiai duomenys leido manyti, kad šiuos vaikus ketinama įvaikinti.

„Abejones dėl tokių ketinimų teisėtumo bei skaidrumo sukėlė ir tai, kad Ukrainoje šiems vaikams atstovaujantys instituciniai globėjai neturėjo jokių šių vaikų tapatybę leidžiančių identifikuoti asmens dokumentų, o taip pat ir kitų Ukrainos institucijų išduotų oficialių dokumentų, kurie patvirtintų, kad toks šių vaikų išvežimas iš Ukrainos ir jų įvaikinimas kitoje valstybėje yra pilnai suderintas, pagrįstas ir teisėtas“, – LRT.lt komentuoja E. Martinonienė.

Dar vienas ikiteisminis tyrimas

Generalinės prokuratūros atstovės teigimu, šiuo metu jau yra apklausti visi į Lietuvą atvežti vaikai bei juos lydėję asmenys, kiti liudytojai, išsiųsti tarptautinės teisinės pagalbos prašymai, pradedama gauti informacija apie ankstesnius šio Ukrainoje registruoto institucinio globėjo organizuotus vaikų vizitus užsienyje, renkami kiti tyrimui reikšmingi duomenys.

„Šių vaikų grįžimo į Ukrainą klausimas šiuo metu sprendžiamas kartu su atsakingomis Lietuvos bei Ukrainos institucijomis, siekiant užtikrinti šių vaikų saugumą bei visus kitus teisėtus jų interesus“, – tvirtina E. Martinonienė.

Ji taip pat informuoja, kad dėl vieno galimai įvykdyto nesunkios nusikalstamos veikos epizodo vėliau yra pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas. Surinkus daugiau duomenų, bus priimti atitinkami procesiniai sprendimai (dėl tyrimo nutraukimo, jo užbaigimo ar tyrimų apjungimo), tačiau šiuo metu, tikslinant faktines aplinkybes ir renkant duomenis, jokia detalesnė informacija neteiktina, aiškina Generalinės prokuratūros atstovė.

Pasak jos, vaikams grįžus į Ukrainą, minimi ikiteisminiai tyrimai bus tęsiami ir numatyti procesiniai veiksmai bus atliekami toliau.

E. Martinonienė priduria, kad taip pat nuolat bendraujama su atsakingais Ukrainos pareigūnais, bendradarbiaujant su Ukrainos generalinės prokuratūros Tarptautinio teisinio bendradarbiavimo departamento vadovu Dmitro Litkevič, yra įvykę keli nuotoliniai pasitarimai su Ukrainos prezidento patarėja vaiko teisių ir vaikų reabilitacijos klausimais Darja Gerasymchuk, Ukrainos generalinio prokuroro pavaduotoju Igor Musteca, Ukrainos Aukščiausiosios Rados, Generalinės prokuratūros, policijos bei Ukrainos ambasados Lietuvoje atstovais.

Sugriauti „verslininkų“ planai

Kovos su prekyba žmonėmis iš išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė pažymi – nors šiame lauke dirba 20 metų, tačiau „neteko susidurti su tokiu įtariamu baisiu vadovų, atsakingų už našlaičius, piktnaudžiavimu – bandymu parduoti savo globotinius“.

„Pasitikiu mūsų šalies teisėsauga, manau, kad šioje situacijoje bus svarbu ne įtariamųjų tautybė, ne politinis korektiškumas, o atvirkščiai – teisingumas patiems silpniausiems. Tokio pat aukšto profesionalumo, vertybinio sąžiningumo tikėčiausi ir iš vaiko teisių apsaugos tarnybos“, – portalui LRT.lt sako K. Mišinienė.

Centro vadovė taip pat pabrėžia, kad įtariamieji siekia išvežti vaikus iš Lietuvos, kuri „netikėtai sugriovė „verslininkų“ planus išgabenti vaikus atgal į karą ar kitą valstybę.

„Poveikis liudijantiems vaikams jau vyksta, pradėtas dar vienas tyrimas dėl smurto prieš juos“, – atkreipia dėmesį K. Mišinienė.

Pasak ekspertės, leidusios vaikus išgabenti iš Lietuvos, institucijos atsikratytų „galvos skausmo“, tačiau taip vaikai būtų galimai atiduoti „piktavalių ir jų parankinių valiai“.

Globėja: vaikai pasakoja apie smurtą, grasinimus

Globos ambasadorė Diana Gaičiūnaitė-Dirmė bendrauja su „Perlinka“ vaikų namų vaikais. Pasak jos, vaikai atsakingoms Lietuvos institucijoms papasakojo apie nuolat patiriamą spaudimą, planus prieš jų valią išvežti į JAV, patiriamą psichologinį smurtą. Kaip priduria globėja, vaikai pasakoja, kad namai priklauso religinei bendruomenei, kad jiems draudžia bendrauti ir palaikyti ryšį su ne jų religinės bendruomenės nariais.

„Tokia informacija buvo gauta bendraujant su vaikų namų auklėtinių paauglių merginų grupe. Už tai, kad merginos papasakojo apie joms žinomas aplinkybes Lietuvos institucijoms, iš Ukrainos globėjų pusės prasidėjo grasinimai, kad „išdavikės“ bus nubaustos, kai vaikai grįš atgal į Ukrainą“, – LRT.lt komentuoja D. Gaičiūnaitė-Dirmė.

Jos teigimu, mergaitės papasakojo apie savo išgyventą patirtį, kad jų atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, ir dabar bijo, kadangi jaučia didelę grėsmę iš buvusių Ukrainos globėjų.

„Pastarieji manipuliuoja kitais vaikais, kiršina, skatina konfliktus, viešai žada perauklėti nepaklusniąsias įdarbinant prostitutėmis ir uždarant į psichoneurologinę ligoninę. Tokiu būdu paskatinti kiti auklėtiniai atvirai tyčiojasi iš merginų, naudoja psichologinį ir fizinį smurtą, vadina prostitutėmis ir išdavikėmis, žemina“, – mergaičių išgyvenimais dalijasi globėja.

„Egzistuoja rimta grėsmė”

D. Gaičiūnaitė-Dirmė pažymi, kad mergaitės nenori grįžti į savo kilmės šalį dėl baimės, kad su jomis bus žiauriai elgiamasi, bus žeminamas jų orumas.

„Egzistuoja rimta ir asmeninė grėsmė jų gyvybei, sveikatai ir saugumui. Jos nori pasilikti ir būti saugios Lietuvoje“, – priduria D. Gaičiūnaitė-Dirmė.

Ji baiminasi, kad susidariusi situacija kelia realią grėsmę vaikams, jų interesams ir saugumui: „Jau dabar buvo uždrausta bendrauti ne su jų bendruomenės nariais, o, išvykus į Ukrainą ar į kitą šalį, bus uždrausta palaikyti ryšį su Lietuva, teirautis dėl jų gyvenimo, teikti jiems pagalbą, paramą, jų atžvilgiu bus naudojamas spaudimas ir galimai ne tik psichologinis, bet ir fizinis smurtas“.

D. Gaičiūnaitė-Dirmė akcentuoja – blogiausia, ką galime pasiūlyti šiems vaikams, „yra gyvenimas vaikų namuose, neužtikrinant jiems saugumo ir gyvenimo be pavojaus, tuo labiau, gražinti vaikus ten, kur jie bus persekiojami ir kur jiems gresia keršto rizika“.

„Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovų blakstienos yra užmerktos. Galbūt jos atsimerkia tik tada, kai gauname jaunų merginų kūnus, įvyniotus į kilimą. Noriu tikėti, kad taip nėra“, – kritikuoja globėja.

Veiksmus derina su Ukrainos tarnybomis

Anot Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovės A. Žilinaitės, Ukrainos globos namų „Perlinka“ vaikų grįžimo į Ukrainą klausimas šiuo metu sprendžiamas kartu su Lietuvos prokuratūra bei atsakingomis Ukrainos institucijomis, siekiant užtikrinti šių vaikų saugumą bei visus kitus teisėtus jų interesus.

„Ukrainos pusė, rengdamasi vaikus grąžinti atgal, specialiai išvykimui pasiruošti atsiuntė savo specialistus ir įsipareigojo pateikti visus vaikų grąžinimui reikalingus dokumentus, bet apie tikslias grąžinimo datas Ukraina planuoja informuoti papildomai“, – sako A. Žilinaitė.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovės teigimu, ši vaikų grupė buvo pirmoji nuo karo pradžios iš Ukrainos atvykusi į Lietuvą, tačiau tai ne pirmoji vaikų grupė, išvykstanti iš Lietuvos atgal į Ukrainą.

Kalbėdama apie įtarimus dėl galimo smurto ir prekybos žmonėmis, A. Žilinaitė atkreipia dėmesį, kad visi veiksmai derinami su Ukrainos vaiko teisių tarnybomis, Ukrainos konsulu, vietos savivaldybe, globą užtikrinančia įstaiga.

„Su visais glaudžiai bendradarbiaujame ir kartu ieškome sprendimų“, – LRT.lt sako A. Žilinaitė.

Kaip informuoja ji, nuo liepos 1 dienos Ukrainos atsakingos institucijos pakeitė vaikų globėją Ukrainoje, Lietuvoje vaikų įstatyminiu atstovu išlieka globos centras.

„Svarbiausia, kad vaikai šiuo metu yra saugūs ir jų saugumas bus užtikrintas viso buvimo Lietuvoje metu. Siekdami užtikrinti kuo didesnį iš karo zonos atvykusių vaikų saugumą, nuolat su jais bendraujame, aiškinamės poreikius ir stengiamės juos užtikrinti.

Pas vaikus vyksta mobilios komandos, psichologai. Mūsų tikslas yra užtikrinti geriausius vaiko interesus. Tad Ukrainos vaikais rūpinamės taip, kaip ir Lietuvos vaikais, kad jų teisės nebūtų pažeistos, o vaikai nepatirtų jokios formos smurto“, – pabrėžia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Prieš pradėdami kalbėti apie seksą parduodančių ir patiriančių traumą moterų temą, pasakysime, kad apie psichologinę traumą, apskritai, būtina kalbėti – kaip ji suprantama, kaip reaguojame į traumą ir kokie yra jos fiziniai, psichologiniai ir socialiniai rezultatai. Per pastaruosius 20 metų atlikti tyrimai parodė, kad psichologinės traumos paplitimas yra daug platesnis, nei manyta anksčiau.

Apie traumas informuota praktika pripažinta daugelio valstybių paslaugų tarnybose. Tai leidžia suprasti individualius, tarpasmeninius ir struktūrinius traumą lemiančius veiksnius, o paslaugų vartotojams ir personalui padeda sukurti emociškai, kultūriškai ir fiziškai saugias erdves. Apie traumas informuotas pagalbos teikimas reikalauja politinės lyderystės ir įsipareigojimo.

Kalbant apie seksą parduodančias moteris, praktika ir tyrimai atskleidžia didelį traumų, susijusių su jų gyvenimu, paplitimą ir sudėtingumą. Kadangi moterys nėra vienalytė grupė, traumos gali pasireikšti įvairiai, tačiau būtent jos gali paskatinti moteris parduoti seksą, kas turės įtakos tolesniems jų sprendimams – likti prostitucijoje ar iš jos išeiti.

Pažiūrėkime į traumą kaip į stumiantį faktorių. „Encompass“ – Škotijos septynių organizacijų, teikiančių paslaugas komercinio seksualinio išnaudojimo aukoms, 2021 m. ataskaita parodė, kad 23,5 proc. moterų vaikystėje patyrė seksualinę prievartą, 54 proc. – smurtą aplinkoje, ir 38,5 proc. – prekybą žmonėmis. Kalbėdami apie pastarąsias dvi traumines patirtis – smurtą šeimoje ir prekybą žmonėmis – negalime atskirti, ar tai vyko prieš įsitraukiant į prostituciją, tačiau tai gali būti taikoma kai kurioms moterims.

Traumos taip pat gali paskatinti moteris likti prostitucijoje. Ką girdime iš NVO ekspertų apie piktnaudžiavimą narkotinėmis medžiagomis ir seksą parduodančias moteris? Tai dažna problema – „Encompass“ ataskaita atskleidė, kad 47 proc. moterų turėjo priklausomybės problemą. Kai kurios pradeda vartoti prieš įsitraukdamos (dažnai dėl traumos), kai kurios – užsiiminėdamos prostitucija – pastarajame kontekste narkotinės medžiagos atlieka emocinio reguliavimo funkciją.

Specialistai pabrėžė, kad daugelis piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis paslaugų skirtos detoksikacijai, tačiau jei tai per greitai taikoma, moterys lieka priblokštos traumuojančių prisiminimų ir emocijų. Jei tarnybos nekreipia dėmesio į traumas ir susitelkia tik į priklausomybę, tikėtina, kad moterys ir toliau vartos medžiagas, kaip priemonę, nepakeliamoms emocijoms valdyti. Be to, kai kurios iš jų toliau pardavinėja seksą tam, kad finansuotų priklausomybę.

Psichikos sveikatos pažinimas – labai svarbus, norint suprasti seksą parduodančių moterų tikrovę. Vadovaujantis „Encompass“ ataskaita, 80 proc. moterų, įtrauktų į komercinį seksualinį išnaudojimą, atskleidė psichikos sveikatos problemas, dauguma jų patyrė nerimą ir depresiją, o kai kurioms oficialiai diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas, emociškai nestabilaus tipo asmenybės ir ribinis asmenybės sutrikimai.

Disociacija ypač paplitusi tarp seksą parduodančių moterų ir nusipelno atskiro paminėjimo. Moterys kalba apie sustingimą, suskilusią tapatybę arba neprisimena nieko, kas susiję su prostitucija. Tačiau disociacija dažnai neteisingai suprantama ir todėl nediagnozuojama. Ji nėra laikoma traumos požymiu. Nerimą kelia tai, kad naujausiame tyrime teigiama, jog disociacija gali rodyti didelę sunkaus potrauminio streso, depresijos, nerimo, fizinio skausmo ir socialinio sutrikimo riziką.

Mums reikia turėti daugiau žinių apie psichologinę traumą, kad galėtume geriau suprasti ir paaiškinti netinkamas adaptacijos reakcijas bei padėti moterims rasti patikimesnes įveikos strategijas.

Galiausiai, traumos moterims gali kliudyti palikti prostituciją. Apibūdintos neigiamos psichinės pasekmės gali pakenkti moterų tapatybės jausmui. Daugelis kalba apie gėdą ir pasibjaurėjimą. Tai, kartu su socialine stigma ir neprieinamomis paslaugomis, gali sudaryti kliūtis moterims siekti alternatyvų.

O kas naujesnio mūsų šalyje, bandant suprasti priežastis, traumas, įstūmusias mergaites ir moteris į savęs pardavinėjimą?

Nuo 2004 metų – nieko naujo. Kokios traumos, kam jos rūpi – pirmiausia tegul susimoka baudas.

Apie komercinį seksualinį išnaudojimą vis dar galvojame kaip apie nusižengimą viešajai tvarkai.

Gal todėl moterys ir nekalba apie savo patirtis bei išgyvenimus „slaptuose“ Lietuvos viešnamiuose bei visokio plauko agentūrose, klubuose, nes šalia – tik suteneris, sekso pirkėjas, na, ir policijos pareigūnas.

Kuris iš jų buvimą prostitucijoje laikys traumuojančia patirtimi, susimąstys dėl žlungančios moterų psichinės sveikatos, pergyvens, jog šalyje vis dar neturime išėjimo iš prostitucijos programų?

 

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

„Karas – ne šiaip baisu. Jis permala visam laikui. Daugelis ukrainiečių, priverstų bėgti nuo karo žvėriškumų, kenčia nuo pabėgėlio sindromo“, – sako pabėgėlė ukrainietė psichologė ir psichiatrė Julija Krasnovidova. Su dviem vaikais Šiauliuose gyvenanti moteris jau susirado darbą, keletą vietinių draugų, padeda pabėgėlių bendruomenėms. Bet specialistė įspėja, kad dėl pabėgėlio sindromo gilėja praraja, bręsta konfliktas tarp atvykėlių ir vietinių.

– Jau ketvirtas mėnuo nuo karo pradžios. Ukrainiečiai pabėgėliai, regis, jau turėjo adaptuotis, tačiau prasideda trintis, kyla nepasitenkinimas. Kas vyksta?

– Aš iš anksto žinojau, kad bus konfliktas tarp ukrainiečių pabėgėlių ir vietinių, nesvarbu, kurioje šalyje: Lietuvoje, Lenkijoje, Moldovoje ar Vokietijoje. Tai jau ne pirmas atvejis istorijoje ir tai jau aprašyta moksliniuose tyrimuose. Tiesiog mums ir jums tai pirmas kartas.

Daugelis ukrainiečių, priverstų bėgti nuo karo žvėriškumų, dabar kenčia nuo pabėgėlio sindromo. Pabėgėlio sindromas – tai psichologijoje populiarus pavadinimas, po kuriuo slypi visa krūva simptomų ir žmogų veikiančių faktorių.

Karo bėgliai susiduria su gimtų namų netektimi, turto, nuosavybės praradimu, svetimumo, žmogaus be tėvynės jausmu, didžiule baime dėl savęs, savo vaikų ir artimųjų, kurie liko namie. Vienatvę lydi ir kaltės, kad palikai gimtą šalį ir išgyvenai, kai kiti žūva, jausmas. Pojūtis, kad esi nereikalingas ir pamestas. Perspektyvų nebuvimas, neužtikrintumas dėl rytdienos, ligoninių ir gydytojų baimė užsienyje, kur baisu, kad tave svetima kalba ne taip supras, tu ne taip suprasi.

Visa tai sukelia didžiulę skalę emocijų – nuo euforijos ir įkvėpimo iki jaudulio, liūdesio, nevilties, neigimo ir net panikos. Dėl ilgalaikio streso atsiranda miego, apetito sutrikimai, nerimo priepuoliai, psichologinis stuporas. Žmogus sveikas, bet neįgalus.

Karas – tai ne šiaip baisu. Jis permala žmogų visam laikui, vertybės pasikeičia visam laikui. Gyvenantys taikiu metu, negirdintys sprogimų, nuolatinių sirenų žmonės nesupras to niekada. Nesupras net tie, kurių artimas žmogus – pabėgėlis.

– Lietuviai skyrė tiek pagalbos, kiek tik įstengė. Ar to nepakanka? Ko dar trūksta?

– Kai karas prasidėjo ir atvykome, mes čia gavome labai daug pagalbos, bet ji visa buvo nuasmeninta: surenka daiktų, atneša maisto, duoda kraujo, perveda pinigų. Visa tai puiku ir būtina, tai didžiulis indėlis, už kurį mes labai dėkingi. Bet to nepakanka.

Asmeninė pagalba – tai visai kas kita. Tai daug sudėtingiau, sunkiau, nemaloniau. Bet ji labai reikalinga. Gal net labiau. Ukrainiečiai susiduria ir su tuo, kad tokiu sunkiu jiems periodu netenka artimųjų paramos, šie nusigręžia. Apie tai pabėgėlis nekalba. Tuo metu jis vienišas ir baisiai nelaimingas.

Sakyčiau, kad dabar pabėgėliui net svarbesnė juridinė, socialinė, medicininė pagalba. Keitimasis informacija – irgi didžiulė pagalba.

– Kuo tai gresia? Konfliktu?

– Pavyzdžiui, tūkstančiai gerų ir empatiškų Lietuvos žmonių atsiliepė ir suteikė pagalbą: įsileido gyventi į savo namus mus, svetimus nepažįstamus žmones, rinko pinigų, daiktų ir pan.

Po kurio laiko, kai pabėgėlis jau supranta, kad laikas ieškotis darbo, kyla baimė: namie turėjai profesiją, čia – ne, siūlo darbą slenkančiu grafiku – kam palikti vaikus (močiučių čia nėra)? Prasideda stuporas, žmogus sustingsta. Jam sako: „Eik, daryk ką nors“, o jis negali.

Prasideda konfliktai ir vietinių užuojauta virsta nepasitenkinimu ir net pasmerkimu. Tuomet pabėgėlis dar labiau užsisklendžia ar užsidaro tik savo bendravimo rate. Praraja didėja. Atsiranda susipriešinimas, bręsta konfliktas.

– Persekioja kaltės ar aukos jausmas?

– Pabėgėliai jaučia baimę, nuolatinę įtampą, kaltę, kad dar yra gyvi, nepasitikėjimą savimi, agresyvaus elgesio priepuolius, sulėtėjusį mąstymą ir veiksmus. Ypač kenčia vaikai, matome tai pagal jų piešinius, kai ateina į užsiėmimus dienos centre. Jų labai aukštas nerimo slenkstis.

Net suaugusieji patiria psichologinį infantilumą. Pabėgėliai dažnai elgiasi kaip dideli maži vaikai: įsižeidžia dėl smulkmenų, gailisi savęs kaip vaikas, kuris užsigavo. Tai normali nervų sistemos reakcija į traumos situaciją.

Vietiniai žmonės priima viską kaip tingėjimą, nenorą prisitaikyti, kaprizus, apsimetinėjimą, nesuprasdami, kad tai nesąmoningas paguodos, palaikymo ir priėmimo prašymas. Jie mato prieš save visiškai suaugusį žmogų ir stebisi: na, kodėl gi tu nenori eiti dirbti, kodėl nenori nors ko daryti?

Žmonės, kurie buvo priversti bėgti nuo karo į kitą šalį, turėjo profesiją, pilietybę, socialinį ir turtinį statusą. Jie akimirksniu tapo niekuo, yra visiškai sutrikę dėl to, kas jie tokie, kokie jų sugebėjimai čia. Jie niekaip negali adaptuotis prie naujos situacijos. O vietinius tai erzina, jie galvoja, kad pabėgėliai – tinginiai, nenori dirbti, ypač prastesnio darbo. Pabėgėliai nori dirbti, bet tokios būsenos negali – jie psichologiškai paralyžiuoti. Toks paralyžius gali tęstis iki vienų metų!

Antra, čia jie neturi pilietybės ir įstatymiškai nėra užtikrinama teisė į darbą, nėra galimybės dirbti pagal savo specialybę. Tai sukelia dar didesnį pasyvumą ir apatiją.

– Kokia to priežastis?

– Mentalitetų skirtumas. Nesuprantant pabėgėlio psichologijos, ir padėti jam sunku. Reikia suprasti, kad jis išgyvena potrauminį periodą po to, kai akimirksniu prarado keletą svarbių dalykų: tėvynę, namus, nuosavybę, darbą, statusą, gal ką nors iš artimųjų.

Daugelis pabėgėlių ukrainiečių – tai mamos su mažais vaikais. Didžioji jų dalis niekada nebuvo užsienyje. Kai jos patenka į kitą šalį su kitokiu mentalitetu, taisyklėmis, principais, bijo visko, nes nežino net smulkmenų: kur kreiptis, jei vaikas susirgs, ar ji ten gaus pagalbą, net gatvių pavadinimus mums sunku perskaityti, informacijos internete gal yra, bet mums neįmanoma perskaityti. Kai atvyksta, jos bijo gatvėje ko nors paklausti, nes lietuviškai nemoka, žino, kad rusų kalba lietuviams – okupantų kalba. Kai žmogus sutrikęs, jis neatsako už savo veiksmus.

Daugelis čia pabėgo iš aktyvių karo veiksmų zonų, kur sproginėja užtaisai, švilpia kulkos, kur žūsta ir yra žudomi žmonės, vaikai. Todėl spręsti apie pabėgėlį ir juolab jį teisti pagal tas pačias taisykles, kaip taikaus gyvenimo žmones, visiškai neįmanoma.

Žmonės labai sunkioje kritinėje psichologinėje būsenoje nori pabėgti nuo tokios realybės, gali ir užgerti. Dar būna, kad giminingos šeimos nutraukia ryšius, nebendrauja, pykstasi, galimas chuliganizmas, muštynės. Ir kai problemų kamuolys iš gniūžtės pasidaro labai didelis, emocinio piko metu įvyksta sprogimas: isterija, konfliktai. Tai matydami, vietiniai gyventojai pradeda apibendrinti: pavienį atvejį taiko visiems pabėgėliams.

Nepasitenkinimo kamuolys didėja ir požiūris į pabėgėlius prastėja. Prasideda atstūmimas ir pabėgėliai dar daugiau šliejasi prie savų, bendrauja tik su jais. Nebelieka jokios galimybės adaptuotis ir integruotis.

Pabėgėliai apsisprendžia grįžti į savo šalį, nepaisant apšaudymų, net ir rizikuodami savo gyvybėmis. O priežastis ta, kad jie tiesiog nesugebėjo prisitaikyti naujoje vietoje, nesusitvarkė su problemų kamuoliu. Dabar labai daug grįžta namo. Pirma, labai didelis namų ilgesys. Antra, jie tiesiog neatlaikė tos įtampos dėl distancijos tarp savęs ir vietinių.

– Tai ką daryti? Juk niekas nenori to konflikto, kuris jau bręsta?

– Ko reikia pabėgėliui? Gyvenamo ploto, pagalbos įsidarbinant, medicininių paslaugų. Bet pirmiausia – supratimo. Jei specialistas – socialinis darbuotojas, gydytojas, juristas – bandys padėti pabėgėliui, nežinodamas jo problemų komplekto ir psichologijos, ta pagalba bus mažai efektyvi.

Netgi tada, kai jis sprogsta arba užsisklendęs tyli, tai yra pagalbos klyksmas. Tuo metu jam reikia pagalbos – tiesiog apkabinti, išklausyti, paguosti. Atrodo, kad tai suaugęs žmogus, kuris turi save valdyti. Ne. Tuo metu tai mažas išsigandęs vaikas.

Pabėgėliai dabar atskirti nuo šalies, kurioje gyvena, visuomenės, nežino jos papročių, nesupranta elgesio principų. Jiems labai reikalingas bendravimas su vietiniais gyventojais. Paprastas bendravimas: pasikalbėti, išgerti kartu kavos, pasiūlyti savo kontaktus, jei reiktų, perskaityti informaciją, kai ieško gydytojų, darbo, tvarkosi dokumentus. Jums tai – kasdienė smulkmena, o mums – problema, kuri stabdo.

Dabar vyksta kažkokie užsiėmimai suaugusiesiems, vaikams, bet tai skirta ukrainiečiams, o reikėtų, kad ukrainiečiai tai darytų kartu su lietuviais. Pabėgėlius reikia ištraukti iš to uždaro rato.

Jei atsiras bendravimas, pasitikėjimas, dings barjeras, konfliktų net nekils.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.