Category: Straipsniai – 2022

Garsiausiai Panevėžio rajono šeimynai, dešimtis svetimų vaikų globojusiems 71-erių Gražinai Grigaliūnienei ir ketveriais metais vyresniam jos vyrui Vidantui Grigaliūnui nepavyko teisme įrodyti, kad apie patirtą seksualinę prievartą prabilusios globotinės tiesiog bandė juos šantažuoti.

Panevėžio apygardos teismas sutuoktinius bei G. Grigaliūnienės brolį nuteisė beveik dėl visų jiems inkriminuotų baisių nusikaltimų.

Teismo sprendimu, V. Grigaliūnas siunčiamas už grotų šešeriems metams. Teismas pripažino, kad nuo jo nukentėjo trys globotinės.

G. Grigaliūnienė už piktnaudžiavimą globėjos teisėmis nubausta laisvės apribojimu 9-iems mėnesiams bei privalės atsiprašyti jos vyro aukomis pripažintų penkių buvusių globotinių.

Globėjos brolis Raimundas Rutkauskas, žinojęs, bet nutylėjęs apie šeimynoje vykusią dramą, sulaukė 1318 eurų baudos.

Teismas patenkino ir nukentėjusiųjų pateiktus civilinius ieškinius. R. Rutkauskas turės sumokėti 1000 eurų, o Grigaliūnai aukoms išmokėti privalės 16 tūkst. eurų.

Išklausyti teismo verdikto atvyko visi trys kaltinamieji.

Daug metų pavyzdžiu laikytus globėjus dėl pačių šlykščiausių nusikaltimų – mažamečių seksualinio prievartavimo, žaginimo – nuteisusio Panevėžio apygardos teismo sprendimas nėra galutinis.

Per 20 dienų jis dar gali būti skundžiamas aukštesnės instancijos teismui.

Pylėsi kaltinimų lavina

Sunkiausi kaltinimai krito šeimynos tėvui.

V. Grigaliūnas prieš teismą stojo dėl mažamečio ir nepilnamečio vaiko išžaginimo, pasikėsinimo išžaginti nepilnametį, mažamečio seksualinio prievartavimo ir jaunesnio nei 16 metų asmens tvirkinimo. Tik dėl pastarojo kaltinimo jis išteisintas.

Jo žmona G. Grigaliūnienė nuteista dėl piktnaudžiavimo globėjo teisėmis, o jos brolis – dėl to, kad nepranešė apie nusikaltimą.

Nukentėjusiomis šioje byloje buvo pripažintos šešios mergaitės ir merginos. Trys iš jų teisminio proceso metu dar nebuvo sulaukusios pilnametystės.

Tamsus debesis ant šeimynos nusileido maždaug prieš pustrečių metų, kai į pareigūnus kreipėsi viena buvusi globotinė.

Ji pranešė apie šeimynoje patirtą seksualinę prievartą. Pareigūnams pradėjus narplioti, kas gi iš tiesų dėjosi už šeimynos namų sienų, prakalbo ir daugiau merginų. Jos tyrėjams pasakojo apie kraupią patirtį, kai pačios jau nebegyveno šeimynoje.

Tyrėjai nustatė ir teismui pateikė medžiagą, kad globotinės seksualiai buvo išnaudojamos 2009–2016 metais.

Šeimynos tėvą, pateikus įtarimus, teismas buvo leidęs suimti 2-iems mėnesiams, bet viso termino nelaisvėje jis neišbuvo, nes nutartį apskundė aukštesnės instancijos teismui. Pastarasis skyrė rašytinį pasižadėjimą neišvykti, kaip ir jo sutuoktinei.

Gynėsi tapę šmeižto aukomis

Rezonansinę bylą teismas nagrinėjo uždaruose posėdžiuose, o nukentėjusiomis pripažintos merginos su prieš teismą stojusiais buvusiais savo globėjais nesusitiko.

Teisme buvo apklausiami liudytojai – Grigaliūnų artimieji bei globotiniai, policijai pareiškimą dėl globėjų netinkamo elgesio parašiusios paauglės tėvas.

Teisėsaugą pasiekus informacijai apie šeimynos tėvų galimus bjaurius nusikaltimus, joje gyveno 11 globotinių.

Teismo sprendimu, vaikai iš šeimynos buvo paimti ir išvežti į globos įstaigą. Globėjų namuose pasiliko gyventi jau suaugę buvę globotiniai.

Abu šeimynos tėvai visą laiką gynėsi, jog yra apšmeižti pas juos gyvenusios ir pinigų negavusios buvusios globotinės.

„Nieko panašaus nebuvo. Melagystė viskas, viskas išgalvota, neteisybė nė vienas žodis, grynas melas“, – žiniasklaidai yra tvirtinęs V. Grigaliūnas.

Jo žmona tikino, kad visi užgriuvę kaltinimai – tik dėl pinigų.

„Joms reikia pagalbos, kas už jų stovi – aš nežinau. Jos nori pinigų“, – anksčiau kalbėjo G. Grigaliūnienė.

Jos brolis žiniasklaidą yra tikinęs išvis nesupratęs, kodėl yra teisiamas.

Garbingiausiųjų olimpe

Iki skandalo dėl galimų seksualinių nusikaltimų šeimyna Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai nebuvo užkliuvusi. Atvirkščiai – Grigaliūnai visada laikyti pavyzdžiu.

Panevėžio rajono savivaldybė 2014-aisiais G. Grigaliūnienei suteikė rajono garbės pilietės vardą.

Tokiu titulu įvertinami rajono gyventojai už ypatingus nuopelnus, išskirtinį indėlį į Panevėžio rajono mokslo, švietimo, kultūros, sporto, ekonomikos, socialinės plėtros, krašto apsaugos ir kitas sritis, už Panevėžio rajono garsinimą šalyje ir pasaulyje.

Kartu su garbės piliečio regalijomis G. Grigaliūnienei buvo įteikta ir 10 tūkstančių litų piniginė premija.

Dar anksčiau, 1997 m., G. Grigaliūnienė apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio 5-ojo laipsnio Gedimino ordinu, o 2005 m. – Gerumo žvaigžde.

Viena seniausiai Panevėžio rajone veikusi šeimyna ne kartą sulaukusi ypatingų svečių, ją yra aplankęs ir prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Mušimas grandinėmis ir lazdomis, vidaus organų plyšimai ir kaulų lūžiai. Tai – smurtą išgyvenusios moters patyrimai. Nors šiuo atveju smurtavęs sutuoktinis nubaustas, ekspertės pabrėžia, kad traumos pasekmės išlieka ilgai ir suardo žmogaus būseną.

Apie konkrečią smurto istoriją portalui LRT.lt pasakoja Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė. Pasak jos, moteris sutuoktinio buvo spardoma, mušama grandine ir lazdomis, fiksuoti jos vidaus organų plyšimai ir veido kaulų lūžiai.

„Ši skaudi istorija, bylojanti apie žmogaus gyvenimo sulaužymą, „apšviečia“ ir šalutinius „herojus“, savo neveiklumu ar abejingumu prisidėjusius prie ilgus metus siautusio smurtautojo savotiško triumfo“, – pabrėžia K. Mišinienė.

Ji priduria, kad nors vyras nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, jis bandė slapstytis užsienyje: „Didelei visų nuostabai, apsižiūrėta, jog šio žmogaus ir pėdos ataušusios. Prireikė kelių mėnesių, kol teisėsaugininkai surado nuteistąjį, remontuojantį mašinas Vokietijoje, šiandien jis jau pargabentas į Lietuvą.“

Anot KOPŽI vadovės, smurtautojas ne tik „su piktdžiugiška gaidele teisme dėstė būtas ir nebūtas istorijas apie moters palūžimą, alkoholizmą, organizavo netikrų liudininkų parodymus“, bet ir sugebėjo iš moters atimti sūnų – ir fiziškai, ir morališkai.

„Neįsivaizduojama, tačiau pasakodamas, ką išdarinėjo su žmona, jis nuotoliniame teismo posėdyje laikė šalia savęs paauglį sūnų, kol teisėjas paprašė vaiką išsiųsti į kitą kambarį“, – sako K. Mišinienė.

Ji turi kritikos ir vietinei Vaiko teisių apsaugos tarnybai: „Apie kokį vaiko geriausią interesą galima kalbėti, pritariant vaiko apgyvendinimui kartu su teisiamu sadistu? Visiškas neprofesionalumas, cinizmas. Bet už tai juk niekas nebaudžia, ar ne?“

KOPŽI vadovė taip pat tvirtina, kad bendradarbiavimas tarp pareigūnų ir pagalbą nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje teikiančių organizacijų yra netvirtas. Nesužinosime, svarsto ekspertė, ar specializuotam centrui iš viso būdavo pranešama apie kiekvieno iškvietimo metu rastą kruviną moterį, tačiau „rezultatai yra akivaizdūs“.

„Ilgamečio fizinio, seksualinio, psichologinio smurto pasekmės yra negrįžtamos, tą skaudančia širdimi turime pripažinti – apie orumo, savivertės atgavimą dar negalime kalbėti“, – pastebi K. Mišinienė.

Psichologinės žaizdos neužgyja ilgai

Traumos pasekmės paprastai išlieka ilgą laiką, gali atsirasti potrauminio streso sutrikimas. Kaip LRT.lt sako Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė, nuo smurto nukentėjęs žmogus jaučiasi vienišas ir nieko vertas, taip pat jaučiama stigma, kad tarsi esu kitoks, paženklintas.

„Prievartos trauma lemia ir santykių pokytį su kitais žmonėmis. Dažnai žmogus traukiasi, izoliuojasi, galbūt buvo bandymų kreiptis pagalbos ir daug kartų nusivilta, kad kažkas supras ir palaikys“, – svarsto pagalbos centro vadovė.

Ji pabrėžia – jei žmogus patyrė ilgalaikę prievartą ir negavo pagalbos, smurto žaizdos savaime negyja. D. Puidokienė pastebi, kad neretai žmonės naudoja įvairius gynybos mechanizmus ir nuo sunkių, nepakeliamų išgyvenimų ginasi juos išstumdami į šalį.

„Būna, kad moterys ateina pasikalbėti vienu klausimu, o prabyla apie prievartą, kurią patyrė, pavyzdžiui, penkerių metų. Tuomet moteris pati nustemba, kad apie tai prabilo. (…) Labai svarbu, kad būtų specialisto, kuris išmano traumos kontekstą, pagalba“, – atkreipia dėmesį pagalbos centro vadovė.

D. Puidokienė pasakoja pagalbos grupei vadovaujanti dvyliktus metus – kai kurios moterys grupę lanko jau 10 metų, tačiau nors jų savijauta pagerėjo, nėra taip, kad visos jų žaizdos yra užgijusios.

„Kūnas viską įsirašo – kaip programa. Tada tą programą turi perrašyti, ištrinti. Tai užtrunka ir trejus, penkerius metus nuolatinio darbo einant į psichoterapijos seansus. (…) Smurtas labai suardo visą žmogaus būseną“, – tvirtina D. Puidokienė.

Kova dviem frontais ir gėdos jausmas

Kuo ilgiau žmogus gyvena smurtiniuose santykiuose, tuo sunkiau iš jų išeiti, aiškina ir Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė Jurgita Cinskienė, – jei smurtas patirtas ir vaikystėje, o vėliau smurtauja partneris, žmogus neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip.

„Visos pastangos sutelkiamos į bandymą išgyventi tuo metu. (…) Jei nuo pirmų savo gyvenimo dienų žmogus gyvena smurtiniuose santykiuose, jis tiesiog neidentifikuoja, kad tai yra smurtas, tai jam yra įprasta kasdienybė“, – teigia Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė.

Pasak jos, paprastai tokiais atvejais be specialistų pagalbos žmogus negali išeiti iš smurtinių santykių. Kaip toliau LRT.lt pasakoja J. Cinskienė, situaciją apsunkina ir tai, jei asmuo yra bandęs kreiptis pagalbos, bet jos nesulaukė.

„Labai gaila, bet gana dažnai Lietuvoje žmonės sulaukia tiesioginio ar netiesioginio institucijų pasmerkimo, kaltinimo. Vietoj klausimo, kuo galima padėti, klausiama, ką tu padarei, kad prieš tave pakėlė ranką ir žemino, kad tiek laiko leidaisi taip žeminamas ar mušamas. Tokiu atveju žmogus iš karto prisiima kaltę, atsitraukia atgal į santykius ir pagalbos nebeieško“, – pastebi ekspertė.

J. Cinskienė taip pat priduria, kad neretai teisėsauga identifikuoja tik fizinio pobūdžio smurtą, o tuomet, kai žmogus patiria psichologinį, ekonominį ar seksualinį smurtą, pagalbos sulaukti sudėtingiau.

Žinoma, akcentuoja Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė, kreiptis pagalbos atgraso ir visuomenės požiūris ir polinkis kaltinti ne smurtautoją, o nukentėjusį žmogų, taip pat šaipymasis iš nukentėjusiojo.

„Šie momentai, ypač kai jie išsakomi viešumoje, tikrai nepadrąsina nukentėjusių žmonių kreiptis pagalbos, todėl jie tyli ir nepajėgia kovoti dviem frontais – ir su smurtaujančiu artimu žmogumi, ir dar su institucijomis, visuomene, kuri smerkia ar abejoja“, – vardija J. Cinskienė ir priduria, kad veikia ir begalinis kaltės bei gėdos jausmas.

Viešumas – didžiausias prievartos priešas

Anot D. Puidokienės, kreiptis pagalbos trukdo įvairios priežastys, tačiau neretai veikia baimė. Ji pabrėžia, kad patiriamas smurtas žmogų įbaugina, sukuria įtampą, nerimą, gėdą, taip pat kaltę. Dėl šių jausmų nuo smurto nukentėjęs žmogus jaučia didžiulę baimę, kad apie patiriamą smurtą sužinos kiti, jie kaltins ne smurtautoją, o apie tai prabilusį žmogų.

„Prievartą patyręs žmogus, ypač jei tai sisteminė prievarta, jaučia didelį nepasitikėjimą savimi, nuolatinę abejonę, jam gali būti sunku identifikuoti jausmus, jis dvejoja, kad gal ne taip suprato situaciją. Tai trukdo išnešti savo patirtį į viešumą, o viešumas yra didžiausias prievartos priešas“, – argumentuoja D. Puidokienė.

Jos vertinimu, žmogų dar labiau smukdo artimiausios aplinkos nepalaikymas ir jaučiami stereotipai, raginimas nusileisti ar keisti savo elgesį, taip pat – jaučiamas bejėgiškumas.

„Smurto situacijoje žmogus patiria daug pokyčių, ypač jei vyko sisteminis smurtas. (…) Kai kurie mokslininkai šiuos pokyčius įvardija kaip kompleksinį potrauminio streso sutrikimą. Vienas iš pokyčių – prasmės sistemų pokyčiai. Žmogus nebetiki, sugriūna jo tikėjimas, kad kažkas gali suprasti, palaikyti, paremti“, – LRT.lt pasakoja pagalbos centro vadovė.

Teisinamas smurtautojas ir kaltės prisiėmimas

Kai kuriais atvejais nukentėjęs žmogus gali iš karto nepripažinti, kad patiria partnerio smurtą, sakyti, kad, pavyzdžiui, sumušė nepažįstami žmonės. Tai – traumos pasekmė, teigia Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė J. Cinskienė.

„Žmogus pradeda ginti jį skriaudžiantį asmenį – tai yra vadinamasis aukos sindromas, kai moteris, nepaisant to, kad yra skriaudžiama vyro, jį gina ir bando pateisinti, dalį kaltės prisiimti sau. Taip yra, nes jaučiama begalinė gėda, baimė, kad niekas nepalaikys, nesuvoks, kokioje ji yra situacijoje“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Su tuo sutinka ir Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė D. Puidokienė: „Tokiu būdu nukentėjęs žmogus bando išsaugoti ir išlaikyti galią, kuri yra labai svarbi. (…) Smurtas galią sunaikina, todėl tada, kai negaliu pasipriešinti įprastu būdu, priešinuosi gindama smurtautoją.“

Būna ir tokių situacijų, pastebi D. Puidokienė, kai nukentėjusio žmogaus sąmonė tarsi skyla į dvi dalis – viena dalis supranta realybę, tačiau kita, nepakeldama skausmingų išgyvenimų, ją neigia.

J. Cinskienės teigimu, iki tol, kol pradedama smurtauti fiziškai, paprastai nukentėjusysis patiria daug psichologinio smurto, yra atribojamas nuo bet kokių išorinių ryšių – nutrūksta santykiai su artimaisiais, šeima, draugais ar kolegomis, su tais žmonėmis, į kuriuos asmuo galėtų kreiptis pagalbos. Kaip aiškina specialistė, smurtautojas gali tapti vieninteliu žmogumi, kuris ir skriaudžia, ir kažkiek padidina savivertę.

„Tik kraštutiniais atvejais nukentėjęs žmogus nė vieno pozityvaus žodžio nebegirdi. Paprastai sukasi toks ratas – įvyksta smurtinis epizodas, tuomet dovanojamos dovanos, atsiprašinėjama, skiriami pažadai – vadinamasis medaus mėnuo.

Tuomet – vėl auganti įtampa ir vėl naujas smurtinis epizodas. Būna šviesesnių momentų, už kurių moteris paprastai ir kabinasi, bando išvengti bet kokio įsikišimo iš išorės ir tvarkytis pati“, – LRT.lt sako J. Cinskienė.

Kaip pažymi ji, nepasakoti visos tiesos gali raginti ir baimė, kai smurtautojas daro įtaką, grasina, kad niekas nepatikės ir nepadės, o tuo atveju, jei bus kreiptasi pagalbos, „bus dar blogiau“. Šeimoje augantys nepilnamečiai vaikai taip pat gali tapti smurtautojo koziriu, kai gąsdinama, kad atvykusios tarnybos atims vaikus.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Teisėsauga ir nevyriausybinės organizacijos po padidinamuoju stiklu stebi Klaipėdą. Nusikaltėliai uostamiestyje verbavo žmones ir vieną po kito vežė priverstiniam darbui į užsienį. Keliems laimingiesiems pavyko ištrūkti iš išnaudotojų gniaužtų. Grįžę į Lietuvą jie papasakojo sukrečiančių istorijų. Aiškėja, ką Jungtinėje Karalystėje su jais išdarinėjo prekeiviai žmonėmis.

Siūlydami darbą užsienyje, asmenys būna išskirtinai malonūs, žada turtus, o kai tik lietuvis išvyksta į kitą šalį, nusikaltėlių bendravimas staiga atšąla. „Iš požiūrio tu mano draugas pasikeičia į tu mano vergas“, – pasakojo su aukomis dirbanti socialinė darbuotoja. Tuo tarpu prekybos žmonėmis bylas nagrinėjantis prokuroras atskleidė, kad išnaudotojai susikrauna nemažus turtus: „Tai yra visa industrija.“

Nusikaltėlių taikiklyje – benamiai, bedarbiai ir vieniši

Šiuo metu Klaipėdos apskrityje Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) darbuotojai teikia pagalbą nukentėjusiems nuo prekyba žmonėmis, kurių absoliuti dauguma (65 proc.) yra vyrai.

Nusikaltėliai žvalgosi pažeidžiamų asmenų – benamių, bedarbių, teistų, gyvenimo palaužtų žmonių, kurie nepalaiko ryšių su artimaisiais. Šie asmenys tampa aukomis – nusikaltėliai pradeda juos verbuoti, siūlydami „gerai apmokamą“ darbą užsienyje.

„Benamiai arba artimųjų neturintys asmenys Klaipėdoje yra itin dažnai verbuojami“, – tv3.lt sako KOPŽI socialinė darbuotoja Emilija Rusteikaitė.

Jai pritaria ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas. Jo teigimu, ši asmenų kategorija patenka į prekeivių žmonėmis taikiklį.

„Ieško pažeidžiamų asmenų, turinčių įvairių priklausomybių nuo alkoholio, narkotinių medžiagų. Ieško tokių, kurie neturi pragyvenimo šaltinio, nuolatinės gyvenamosios vietos, glaudžiasi prieglaudoje arba tiesiog yra benamiai. <…> Su jais daug paprasčiau bendrauti, įtikinti, apgauti ir išgabenti į užsienį. Atsižvelgiant į jų psichologinę būklę, gyvenimišką patirtį arba jos neturėjimą, jais paprasta manipuliuoti“, – apibūdino prokuroras.

Lietuvis „arė“ gamyklose, o pinigus matė kaip savo ausis

KOPŽI centras dalijasi žmonių, pakliuvusių į išnaudotojų spąstus, jautriomis istorijomis. Kviečiame susipažinti su keletu prekybos žmonėmis aukų iš arčiau.

49-erių metų vyras – ne kartą teistas, iš viso įkalinimo įstaigose praleido daugiau nei 20 metų. Vyro gyvenimas toli gražu nelepino. Vaikystėje jo mama mirė, tėvas nuolat vartojo alkoholį, su juo ir gyveno. Paauglystėje pradėjo daryti nusikaltimus – vogti. Bet vis nesisekė – pagaudavo, uždarydavo. Už vagystes ir žmogžudystę vienos iš jų metu įkalinimo įstaigose praleido daugiau nei 20 metų.

Išėjęs iš įkalinimo įstaigos, neturėjo, kur eiti. Dienas leido gatvėje, kol vieną kartą Klaipėdoje, prie Senojo turgaus, romų tautybės vaikinas užkalbino vyrą. Siūlė jam pakeisti gyvenimą, vykti į Jungtinę Karalystę (JK), padėti neva jo draugui. Žadėtas patrauklus atlygis – pusę jo turės atiduoti už pragyvenimą ir išlaikymą, o likusią pusę atlygio neva galės taupyti.

Vyras į kalėjimą nenorėjo grįžti, norėjo pakeisti savo gyvenimą, Lietuvoje niekur nebuvo pageidaujamas, įsidarbinti išėjus iš įkalinimo įstaigos ypač sunku, tad sutiko su pasiūlymu. Vaikinas padėjo jam išvykti, elgėsi ir bendravo maloniai, pirko maistą, alkoholį.

Vyras pasiekė JK, pradėjo dirbti skirtingose gamyklose, tačiau sutarto atlygio nė žadėtos pusės negavo. Maisto nebuvo pakankamai, su juo ėmė elgtis šiurkščiai. Taip pat atidaryta banko sąskaita jo vardu, tačiau nei pinigų, nei banko kortelės rankose taip ir nepalaikė.

Lietuvis kamantinėjo būsto šeimininką, kurgi jo uždirbti pinigai, tačiau gaudavo tik tuščius pažadus: „Neduodu, nes pamesi, kai grįši į Lietuvą, atiduosiu.“

Nebeištvėręs alinančio darbo, mažai valgęs ir pavargęs, vyras pabėgo. Jis ėjo greitkeliu nežinoma kryptimi, kol jį sustabdė policija, vėliau su nevyriausybinės organizacijos ir ambasados pagalba grįžo į Lietuvą. Vėl grįžo į gatvę, o šaltu metų laiku buvo priimtas į nakvynės namus. Apie patirtą išnaudojimą vyras nusprendė papasakoti policijos pareigūnams.

Vertė auginti „žolę“, mušė ir rakino prie radiatoriaus

Dar vienas į nusikaltėlių nagus pakliuvęs klaipėdietis – 56-erių metų vyras, atlikęs 9 metų laisvės atėmimo bausmę. KOPŽI darbuotojams jis sakė jokiu būdu nenorėjęs grįžti į įkalinimo įstaigą, ketinęs gyventi dorai, tačiau pakliuvęs ant išnaudotojų kabliuko.

Vyras neturi jokių artimųjų – iš jo šeimos nieko neliko, tik sesuo, gyventi užsienyje, o šios jis sakė nenorintis trukdyti. Išėjęs iš įkalinimo įstaigos neturėjo nieko – nei pinigų, nei artimųjų ar draugų, nei nuosavo turto, tad kurį laiką gyveno nakvynės namuose.

Vieną dieną šalia nakvynės namų vyrą užkalbino du nepažįstami vyriškiai, kurie jau žinojo vyro vardą, buvo malonūs, teigė suprantantys, kaip jam sunku atsistoti ant kojų. Tikino, kad nori padėti. Nusivedė vyrą į kavinę, pamaitino, pasiūlė darbą JK. Pristatė, kad darbas esą bus gamykloje, kad nėra sunkus. Iškart nurodė ir atlygį – 340 svarų per savaitę, papildomai esą reikėtų susimokėti už kambarį.

Laiko pagalvoti apsispręsti buvo nedaug – kitą dieną vyras turėjo duoti atsakymą. Jis teigė klausinėjęs kitų nakvynės namų gyventojų, ar realu tiek užsidirbti, o bičiuliai esą pastūmėjo jį vykti ir išbandyti sėkmę.

Prieš išvykstant į Jungtinę Karalystę „darbdaviai“ elgėsi itin maloniai. Tačiau pakeliui į JK  iš vyro paimti asmens dokumentai – buvo nurodyta, kad taip reikia. Atvykus paaiškėjo, kad jo darbas bus auginti kanapes, o kai nuims derlių, neva gaus 2000 svarų.

Vyras išsigando, suprato, kad darys nusikaltimą, o jokių pinigų negaus. Jis atsisakė pasiūlymo, tačiau „darbdaviai“ nebuvo tokie geranoriški – sumušė vyrą guminėmis lazdomis, sulaužė nosį, uždarė rūsyje, kad „pagalvotų apie darbo pasiūlymą“. Vyrui nepakeitus savo sprendimo, prirakindavo jį prie radiatoriaus, mušdavo lazdomis, grasindavo, kad užmuš ir neva jo niekas nepasiges, kad bus suvyniotas į kilimą ir pakastas, kad niekas neras.

Nuolatinis fizinis ir psichologinis smurtas palaužė vyrą – jis galiausiai sutiko su nusikaltėlių sąlygomis. Buvo nuvežtas į kitą vietą, kur jį mokė, kaip prižiūrėti, persodinti augalus. Kad nepabėgtų, prie kojos jam pririšo lyną, o naktimis vyrą rakino antrankiais prie radiatoriaus.

Vyras stengėsi gerai atlikti darbą, kad pelnytų nusikaltėlių pasitikėjimą. Nuolat juos tikino, kad nepabėgs, nes yra tam nepajėgus – nežino kur yra, nemoka kalbos, neturi artimųjų, neturi, kam skųstis. Galų gale jam pavyko ir skriaudikai leisdavo lietuviui judėti laisviau.

Ištaikęs momentą jis pabėgo, gatvėse ieškojo pagalbos. Atvykusių pareigūnų prašė kviesti Lietuvos ambasadą. Institucija aprūpino vyrą maistu, nakvyne, suorganizavo kelionę į Lietuvą.

Klaipėdoje kreipėsi į pareigūnus, tačiau per 2 metus policijai nepavyko rasti vyrą išnaudojusių asmenų, ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas.

Nukentėjusiojo likimas nelepino – KOPŽI duomenimis, vyras, grįžęs iš vergovės, išvyko pas seserį į kaimyninę šalį, tačiau po kurio laiko grįžo į Lietuvą ir dingo. Sesuo bandė skelbti tarptautinę paiešką, tikrinti visi tokio pat amžiaus vyrų kūnai, rasti aplink Klaipėdą, tačiau žmogus dingo kaip į vandenį.

Pagalbos kreipiasi vienetai

Abi istorijos turi keletą panašumų. Minėtiems asmenims pavyko ištrūkti iš nusikaltėlių akiračio ir šauktis pagalbos.

Socialinė darbuotoja tokį nukentėjusiųjų pabėgimą vadina „sėkme“. Anot jos, daugelis net ir ištrūkę iš priverstinio darbo sąlygų nesikreipia pagalbos.

„Čia papasakojome sėkmės istorijas apie tuos, kurie pabėgo. Daugybė žmonių net ir pabėgę niekur nesikreipia. Arba tose šalyse pasilieka, elgetauja, o jei pavyksta grįžti į Lietuvą, niekam nepasakoja“, – apibūdino E. Rusteikaitė.

Nukentėjusiojo pasakojimai – svarbūs įkalčiai, norint nubausti prekeivius žmonėmis. Deja, į teisėsaugą pagalbos kreipiasi vienetai.

„Jiems gėda, ypač vyrai nenori prisipažinti, kad buvo išnaudojami, apgauti“, – sakė Klaipėdos prokuroras R. Ušinskas.

Tačiau ikiteisminiai tyrimai Lietuvoje paprastai būna sėkmingi ir nusikaltėlius pavyksta sučiupti. Didžioji dalis ikiteisminių tyrimų pasiekia teismus, o kaltinamieji išgirsta jiems nepalankius nuosprendžius, teigė R. Ušinskas.

„Žiūrint pilną paveikslą tiriamų nusikaltimų, dauguma bylų nukeliauja į teismą ir priimami apkaltinamieji nuosprendžiai prekeivių žmonėmis atžvilgiu. Be abejo, yra ir išteisinimų“, – minėjo teisėsaugos atstovas.

Nusikaltėlių tinklus sudaro dešimtys asmenų

Ekspertai apibūdino nusikaltėlių veikimo schemą. Prokuroro teigimu, prekybą žmonėmis vykdo ištisos asmenų grupės.

„Grupių dydis priklauso nuo nusikaltimo masto. Organizuotas grupes gali sudaryti 2–3 asmenys, o į nusikalstamų susivienijimų sudėtį gali įeiti 10, 20, 30 asmenų“, – minėjo R. Ušinskas.

Nusikalstamo susivienijimo gretose atsiduria asmenys, kurių pragyvenimo šaltinis – prekyba žmonėmis ir išnaudojimas.

„Kiekvienas iš jų turi vaidmenį grupuotėje. Vieni gali verbuoti, kiti – pirkti bilietus, treti gali gabenti, ketvirti – užsienyje išnaudoti, penkti organizuoti aprūpinimą, realizuoti narkotines medžiagas. Tai yra visa industrija, iš to uždirbamos nemažos lėšos“, – veikimo principus komentavo prokuroras.

O KOPŽI darbuotoja E. Rusteikaitė atsakė, kaip atrodo verbavimo procesas ir kada metas suklusti.

Kai asmuo gauna pasiūlymą užsienyje „gerai užsidirbti“, dažniausiai nusikaltėliai reikalauja greitai pateikti atsakymą.

„Retai duodama laiko pagalvoti ir pasitarti su kažkuo. Labai staigiai reikia atsakyti, ar sutinki važiuoti. Būna prašymų – „tik niekam nepasakok“. Taip pat siūlomos didelės sumos, žadama viską apmokėti. Paprastai vykdamas dirbti į užsienį asmuo turi pats susimokėti už išvykimą, o čia viskas yra nuperkama. <…> Nėra jokių darbo sutarčių, apie darbą konkrečiai nieko nepasakojama. Dažniausiai sako, kad darbui atlikti nereikės jokių specifinių įgūdžių“, – apie verbuotojų elgesį pasakojo E. Rusteikaitė.

Ji minėjo, kada žmogus, ieškantis darbo užsienyje, turi pastebėti „raudoną vėliavą“. „

Būna labai daug pažadų, tik tau nieko nereikės daryti. Čia tikrai yra signalas, kad galbūt čia ne viskas gerai ir gali liūdnokai baigtis“, – akcentavo E. Rusteikaitė.

Taip pat šiukštu negalima nusikaltėliams atiduoti savo asmens dokumentų, banko kortelių ir sąskaitos duomenų, mobiliojo ryšio priemonių.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Per kelis pastaruosius metus stebimas didėjantis Baltarusijos piliečių, atvykstančių į Lietuvą, skaičius. Į Lietuvą iš Baltarusijos keliasi ne vien privatūs asmenys, bet kartu ir įvairios NVO ir pilietinės visuomenės organizacijos, kurių egzistavimas Baltarusijos viduje darosi vis sunkiau įmanomas dėl represijų, suintensyvėjusių po 2020 metų protestų. Nepaisant to, kad daugelis Baltarusijos aktyvistų visai šalia mūsų, mažai žinome apie juos ir jų veiklą. 

Viena Vilniuje atsidūrusių Baltarusijos organizacijų yra Tarptautinis kankinimų Baltarusijoje tyrimų komitetas. Jie renka duomenis apie Baltarusijoje vykdomus kankinimus ir tikisi, pasikeitus valdžiai, patraukti kaltininkus atsakomybėn.

Apie komiteto veiklą ir kylančius iššūkius pasikalbėjome su komiteto atstove Viktorija Fiodorova.

– Ar galite šiek tiek prisistatyti tiems, kas visai nėra susipažinęs su jūsų veikla?

– Esame žmogaus teisių gynėjai iš Baltarusijos. Šia veikla užsiimame labai seniai, nesame nauja organizacija. Neatsiradome 2020 metais, bet 2020 metų masinių protestų metu, į kuriuos policija atsakė labai rimtu smurtu, atradome naują veiklos kryptį – kankinimų dokumentaciją. Šią veiklą pradėjome tų metų rugpjūčio 14 dieną. Iš pradžių ligoninėse, nes ten patekdavo sunkiausiai sužeisti, ir prie išėjimų iš izoliatorių, kur žmonės būdavo sulaikomi. Tokiu būdu 2020 metų rugpjūtį atsirado Tarptautinis kankinimų Baltarusijoje tyrimų komitetas. Jis vienija baltarusiškas organizacijas, taip pat prisijungė ukrainiečių organizacijos ir Pasaulinė organizacija prieš kankinimą. Tokia koalicija dirbame iki šiol.

Ilgą laiką dokumentavome nukentėjusiuosius Baltarusijoje. Šiuo metu turime virš 1600 kankinimų aukų liudijimus. Taip pat Baltarusijoje teikdavome žmonėms juridinę pagalbą, bet, deja, ši iniciatyva nebuvo sėkminga. Nei viena baudžiamoji byla dėl kankinimų Baltarusijoje pradėta nebuvo.

2021 metų kovą mūsų komanda pati susidūrė su represijomis. Buvo suimtas mūsų kolega ir supratome, kad tuoj bus mūsų eilė. Dalis mūsų komandos iškart išvažiavo į Vilnių, o mes išvykome į Ukrainą ir metus dirbome ten. Nuo karo Ukrainoje pradžios praktiškai visi tęsiame savo darbą čia, Vilniuje.

– Kodėl pasirinkote būtent Lietuvą?

– Pirmiausia, esu organizacijos „Teisinė iniciatyva“ (​​„Pravovaja iniciativa“) vadovė. Tai organizacija, kuri įkūrė komitetą, o taip pat ir Baltarusijos žmogaus teisių namus. Jie buvo įkurti 2006 metais ir yra Vilniuje, tai lyg tokie namai išeivijoje. Taigi Vilnius Baltarusijos žmogaus teisių gynėjams visada būdavo tarsi antri namai.

Todėl, savaime suprantama, kai prasidėjo karas ir reikėjo spręsti, kur bėgti, tai buvo pagrindinis variantas. Be to, po 2020 metų Lietuva dėl Baltarusijos demokratinės bendruomenės daro daugiau nei bet kokia kita pasaulio valstybė. Lietuva priglaudė Cichanouskają su komanda ir suteikė jiems tam tikrą diplomatinį statusą, palengvino leidimo gyventi humanitariniu pagrindu gavimą nuo represijų nukentėjusiems asmenims. Taigi mes čia jaučiamės saugūs.

– Ar nuo 2020 metų iki dabar požiūris į jus nepakito, palaikymas išliko toks pats?

– Taip, iš Vyriausybės pusės – viskas taip pat. Vienintelis dalykas, žinoma, galbūt po karo pradžios kai kurie žmonės asmeniškai susiduria su priešiškumu, nes jie kalba rusiškai ir niekas nesiaiškina, ar tu rusas už Putiną, ar tu pabėgai nuo Lukašenkos. Tai savaime aišku, taip yra ne tik Lietuvoje, o bet kurioje šalyje, kuri nepalaiko agresijos. Bet mes su tuo nesusidūrėme, iš esmės jaučiamės komfortiškai.

– Pakalbėkime apie žmones, kurie į jus kreipiasi. Ar tai daugiausia istorijos, kurios tęsiasi nuo 2020 metų, ar yra ir naujų nukentėjusiųjų?

– Tai vienareikšmiškai besitęsianti situacija. Tai žmonės, kurie nukentėjo 2020 metais ir tik dabar yra pasiruošę apie tai papasakoti, bet taip pat ir šiandien kenčiantys žmonės. Jeigu pasižiūrėsime baltarusiškas naujienas, kasdien pamatysime naujus sulaikymus, naujas baudžiamąsias bylas. Niekas nesustojo. Viskas visiškai tame pačiame lygmenyje. Kartais atrodo, kad situacija netgi blogėja. Todėl nesiliaujame dokumentuoti naujų atvejų.

– Kaip tai veikia? Ar žmonės kreipiasi būdami Baltarusijoje, ar tai bandantys bėgti į Lietuvą?

– Yra du variantai. Tai arba žmonės, esantys Baltarusijoje, su kuriais susisiekėme mes arba kurie mus randa internetu. Arba, žinoma, tie, kas jau fiziškai paliko šalį, nebūtinai esantys Lietuvoje. Labai daug nukentėjusių asmenų yra Lenkijoje, labai daug gyveno Ukrainoje. Dabar jie irgi skirtingose ES valstybėse. Tuomet dažnai susitinkame gyvai ir imame interviu.

Na, ir užbėgant už akių, tai ne šiaip interviu, kurie atsiduria duomenų bazėje. Taip pat užsiimame universalia jurisdikcija. Kaip tik Lietuva buvo pirma valstybė, kuri pradėjo baudžiamąją bylą, ėmėsi ikiteisminio tyrimo dėl kankinimų Baltarusijoje dar 2020 metų gruodį, toks tyrimas čia vyksta.

(Universali jurisdikcija numano baudžiamąją atsakomybę, taikomą nepaisant nukentėjusiųjų bei įtariamųjų turimos pilietybės, nusikaltimo padarymo vietos bei to, ar valstybėje, kurioje buvo padarytas nusikaltimas, už tai baudžiama pagal įstatymą. Prie tokių nusikaltimų Lietuvoje priskiriamas ir asmens kankinimas – vienas iš nusikaltimų žmoniškumui. – aut. past.)

– Gal galite pasidalinti istorijų, su kuriomis dirbate, pavydžiais? Ar pagrinde kalbame apie policijos, jėgos struktūrų vykdomus kankinimus?

– Taip, galiu duoti konkretų pavyzdį, ką veikėm paskutiniu metu. Kai dokumentuojame žmones, jie mums papasakoja visą praeitą kelią. Kaip jie susidūrė su jėgos struktūromis, kaip jie buvo sulaikyti, kaip buvo uždaryti į policijos nuovadą. Po to, kai jiems skiriamas administracinis sulaikymas 15 ar daugiau parų, jie perkeliami į kitą įstaigą. Visų tokių ilgų istorijų pas mus virš 1600. Neseniai nusprendėme atlikti tyrimą apie vieną konkretų policijos departamentą. Tai buvo Frunzensko policijos departamentas, būtent pagal datas nuo rugpjūčio 9 iki 13 dienos. Mes atrinkome visus interviu ir išanalizavome juos konkrečiai pagal atitinkamą laiko atkarpą ir tuos žmones, kurie buvo kankinimų kaltininkai. Remdamiesi šiais interviu galėjome sukurti tokį bendrą vaizdą, įvykių laiko juostą. Mūsų puslapyje galite rasti žmonių citatas.

Pirmiausia žmonės buvo labai žiauriai sulaikyti, sumušti transporto priemonėse, kuriomis buvo gabenami, tuomet jie buvo pristatyti į Frunzensko policijos departamentą. Kadangi žmonių buvo labai daug, juos laikė sporto salėje. Ten juos tiesiog mušė. Žmones, kurie kalbėjo baltarusiškai, žmones, kurie buvo neįprastos išvaizdos, pavyzdžiui, su dredais ar tatuiruotėmis, žymėdavo dažais ir dar žiauriau mušdavo. Visą naktį iš jų tyčiojosi ir po to, jau po vienos paros, jie buvo perkelti į laikino sulaikymo izoliatorių. Taigi tas mūsų paskutinis tyrimas leidžia iš visų liudijimų surinkti va tokį paveikslą ir kartu parodyti, kas buvo kaltas dėl kankinimų. Sulaikytieji atpažino labai daug jėgos struktūrų darbuotojų, vykdžiusių kankinimus.

– Ir tai tiesiog toks bauginimo būdas, tai nėra kažkokios apklausos?

– Taip, kalbant apie rugpjūčio 9–13, štai šią laiko atkarpą, pagrindinis tikslas buvo žmones išgąsdinti, kad jie nebeišeitų į masinius protestus. Iš jų tyčiojosi, vadino juos „cichanouskiais“, „ką jūs čia permainų užsinorėjot“. Tai buvo daroma protesto judėjimui nuslopinti.

Kalbant apie kitą su tokiu smurtu susiduriančią žmonių kategoriją, tai žmonės, sulaikomi dėl tam tikrų baudžiamųjų bylų. Čia irgi galėtume išskirti dvi grupes. Dalį žmonių kankina tam, kad jie pripažintų kaltę, kad apkaltintų save, pavyzdžiui, valstybinio perversmo planavimu arba policijos nuovadų padegimo planavimu. Juos labai žiauriai kankina. Vienas toks pavyzdys yra Nikolajaus Dedoko byla, jis dabar nuteistas laisvės atėmimu 5 metams. Jį suėmė GUBOPiKo (​​Pagrindinis kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija direktoratas – aut.past.) pareigūnai, tai toks specialus kardomasis skyrius. Ji kankino pipiriniu balionėliu, labai žiauriai, mušė faktiškai visą naktį ir reikalavo, kad išduotų savo kompiuterio ir telefono slaptažodžius, kad kažkuo ji apkaltintų. Paslėpė pas jį Molotovo kokteilius, kad būtų pagrindas baudžiamajai bylai.

(Nikolajus Dedokas jau buvo penkerius metus kalėjęs už „chuliganiškus veiksmus oficialių pastatų atžvilgiu“ ir šalia kitų politinių kalinių buvo išlaisvintas prieš 2015 metų rinkimus. 2021 metais 34 metų vyras penkeriems metams nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą, kurstymą perimti valdžią ir neteisėtą elgesį su degiosiomis medžiagomis. – aut. past.)

Be to, dabar, būtent dabar, nekalbame apie tai, kas vyko prieš dvejus metus, būtent dabar toliau gaudo 2020 metų protestuose dalyvavusius žmones. Kokiu būdu? 2020 metais žmonės patekdavo į stebėjimo kamerų akiratį, dabar vyksta atpažinimas pagal veidus ir policija juos sulaiko. Juos jau sodina pagal baudžiamąsias bylas. Vėlgi tas skyrius, GUBOPiK, po sulaikymo vienus žmones sumuša fiziškai, kitus žemina psichologiškai ir verčia prieš kamerą prisipažinti dėl dalyvavimo protestuose. Jei žmogus, pavyzdžiui, priklauso LGBT, jis turi pasisakyti, kad yra gėjus. Jeigu pas jį namie randa kažką baltai raudono, ant jo tai kabina, klijuoja lipdukus ant kaktos. Tokiu būdu žmones žemina ir šiuos video talpina į „Telegram“ kanalus. Ir tai daro oficialūs valstybės organai, ne kokie nors chuliganai, oficialūs valstybės organai, skatinami Lukašenkos.

– Ar daug žmonių į jus kreipiasi?

– Kalbant apie dabar, žinoma, daug mažiau nei buvo 2020 ir 2021 metais. Dėl ko? Pirmiausia, nes viskas dabar ne tokio masinio pobūdžio. Kadangi anksčiau per vieną sekmadienį sulaikydavo nuo tūkstančio iki pusantro tūkstančio žmonių, tai, žinoma, atitinkamai būdavo didelė užklausų banga. Dabar, pavyzdžiui, jeigu prisimintume protestus prieš karą vasario 27–28 dienomis, buvo sulaikyta maždaug 1100 žmonių ir į mus kreipėsi 68 žmonės, t.y., mažiau nei 10 procentų. Labai daug žmonių dabar bijo. Kadangi šita kardomoji mašina dabar taip įsivažiavo, kad…Pateiksiu tokį pavyzdį. Neseniai vieno rajono centre vyras atnešė dvi žvakes prie paminklo, geltonos ir mėlynos spalvos, kaip Ukrainos vėliava, ir ten paliko. Tai policija nuėmė nuo žvakidžių pirštų antspaudus ir jį už tai sulaikė. Taigi dabar už kiekvieną žodį tave gali areštuoti, duoti tau parų ar net baudžiamąją bylą pradėti. Todėl žmonės dabar bijo net anonimiškai, neviešai pasakoti savo istorijas. Bet nepaisant to, kažkoks žmonių srautas yra. Daug žmonių išvažiuoja, jiems pavyksta palikti šalį ir tada jie kreipiasi.

– O atlikus kankinimų dokumentaciją, koks jūsų tolimesnis tikslas?

– Iš pradžių, 2020 metais, mums atrodė, kad negali viskas likti nenubausta ir kad pasieksime pergalę nacionaliniu lygmeniu. Po to, kažkur rudens pabaigoje visos tos mūsų viltys šiek tiek, sakykime, išblėso. Vėl prasidėjo žiaurios represijos. Kitas vilties etapas buvo tarptautinė bendruomenė. Galvojome, kad galbūt bus kažkokie tarptautiniai teismai dėl Baltarusijos arba kitos šalys pradės tyrimus ir bus išduodami arešto orderiai jėgos struktūros darbuotojams. Dabar jau ir šis etapas praėjo ir turbūt vis dėlto realistiškesnis variantas, kad po kurio laiko – klausimas ar tai bus po metų ar po dešimties metų – vyriausybė Baltarusijoje pasikeis ir tik tada kaltieji galės būti teisiami, jau naujos valdžios. Ir mes tam turime surinkti kuo daugiau įrodymų, kad nebūtų taip, kad į Baltarusiją atėjus demokratiškai valdžiai, niekas nežinotų, kas kaltas ir ką teisti.

– Ar kažkiek sekate į jus besikreipiančių žmonių, atvykusių į Lietuvą, integraciją?

– Dabar kaip tik pradėjome tokį darbą, nusprendėme, kad tai būtina. Ir pradedame pakartotinai užmegzti ryšius su visais, kas buvo mūsų apklausti. Pirmiausia sužinome, kur jie yra. Nepasakysiu, kad fokusuojamės tik į Lietuvą, bet pas mus bus tokia informacija, kur žmogus yra šiuo momentu, kokių poreikių jis turi tam tikroje šalyje. Kadangi daug žmonių turi problemų su legaliu statusu, nes tai klausimas ne tik apie vizą ir leidimą gyventi, bet ir klausimai apie mokesčius, įsidarbinimą. Mes turėsime tokią informaciją ir galbūt iš to galėsime padaryti kažką daugiau, kad padėtume tiems žmonėms.

– Galbūt žinote, su kokiomis problemomis žmonės susiduria, sakykim, Lietuvoje?

– Pagal save galiu pasakyti. Kai esi šalyje, kurios kalbos nemoki, tai jau papildomas sunkumas. Netgi paprasčiausiai užsirašyti į banką, kad atsidarytum sąskaitą labai sunku nežinant kalbos. Išvažiavusi iš Baltarusijos metus gyvenau Ukrainoje. Ten kalba labai panaši, todėl man nebuvo taip sunku, bet dabar aš su tuo susiduriu. Tris mėnesius mokiausi lietuvių kalbos, tad dabar jau pradedu kažką suprasti. Manau, kad labai daug baltarusių susiduria su šia problema. Niekas jų neprivers to daryti, bet būtinai reikia, kad jie mokytųsi kalbos. Mes čia svečiai, reikia gerbti kitų žmonių kultūrą, o ne izoliuotis.

Na, ir atitinkamai matau, kad dabar yra baltarusių diasporos grupių, kurios organizuoja mokymus su teisininkais, kurie pasakoja kaip įgyti legalų statusą, apie mokesčių inspekciją, SODRĄ ir visa kita. Tai labai svarbu, nes žmonės paprasčiausiai nežino, kur eiti. Tu negali rasti to „Google“, nes viskas yra lietuviškai, tu nieko nesupranti.

– O kokiu būdu dabar žmonės išvažiuoja iš Baltarusijos? Ar pats išvykimo procesas sudėtingas?

– Žinoma, sudėtingas. Kodėl sudėtingas? Todėl, kad dabar gauti vizą Baltarusijoje praktiškai neįmanoma. Tik jeigu esi persekiojamas, turi įrodymų ir žinai, kur kreiptis pagalbos. Taip, žmonėms tai yra sunkumas, bet iš kitos pusės suprantu, kodėl taip yra. Todėl, kad neabejotinai reikalinga bandančių išvykti verifikacija. Kam čia reikalingi KGB agentai? Aš manau, kad jų ir taip yra ir jie visus seka. Na, o kitas variantas, tai žmonės ir toliau nelegaliai kerta sieną, kaip ir anksčiau. Per upes, per miškus. Tai išlieka vienu iš būdų, kai tu, pavyzdžiui, neturi vizos arba prieš tave pradėta baudžiamoji byla ir tave gali sulaikyti prie Baltarusijos sienos.

– O kaip nuotaikos pačioje Baltarusijoje? Ar nuo 2020 metų tikėjimas, kad žmonės gali kažką pakeisti, išblėso?

– Žmonių nuotaikos Lukašenkos palaikymo atžvilgiu nepasikeitė. Atvirkščiai, požiūris į jį dar pablogėjo, niekas jo nepamilo. Žmogus 2020 metais pralaimėjo rinkimus, tai visiškai akivaizdu. Nepriklausomų rinkimų stebėtojų duomenimis jis ne šiaip pralaimėjo, jis pralaimėjo pirmame ture. Taigi Svetlana Cichanouskaja laimėjo šiuos rinkimus. Ir atitinkamai, tai, kas vyko po rinkimų, tas siaubingas smurtas, kuris vyksta iki šios dienos, neabejotinai prie palaikymo neprisidėjo.

Dabar Lukašenka yra agresijos prieš Ukrainą dalis, jis suteikia Baltarusijos teritoriją raketų paleidimui, Rusijos technikos, karių gabenimui. Tai irgi jam taškų neprideda. Jeigu kalbėtume apie Baltarusijos ir Rusijos gyventojų skirtumus, baltarusiai niekada nepalaikė karo. Baltarusija yra daugiausiai iš visų pasaulio valstybių per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjusi šalis. Žuvo kas trečias šalies gyventojas. Šis karas palietė kiekvieną šeimą, praktiškai visi miestai buvo sugriauti iki pamatų.

Kai 2014 metais prasidėjo karas Ukrainoje, kai vyko Krymo aneksija, kai buvo pradėti kariniai veiksmai Ukrainos rytuose, niekas to nepalaikė. Mums svetimos kažkokios imperinės ambicijos, visi tie „atsiimkim Krymą“, „Krymas mūsų“ – mums baltarusiams tai nebūdinga. Todėl dabar, pagal nepriklausomas apklausas, netgi tie, kas palaiko Lukašenką, nepalaiko to, kas vyksta.

Klausimas kitas, kodėl mes to nematome protestų pavidalu? Atsakymas elementarus. Pirmiausia, visa apimanti baimės atmosfera. Šalį paliko virš pusės milijono žmonių, vieniems iškeltos baudžiamosios bylos, kiti bijo, kad tokios bylos bus pradėtos. 1400 žmonių yra politiniai kaliniai, laisvės atėmimo terminai būna net iki 25 metų. Štai dėl to ir nematome jokių masinių protestų. Manau, kad žmonės suprato, kad tiesiog išeiti į gatves, kaip buvo tada rugpjūtį, rugsėjį, gražiai prasieiti su vėliava nieko nepakeis, išskyrus, kad gausi sėdėti kalėjime nuo dvejų metų ir daugiau.

– Minėjote, kad jaučiatės atskirti nuo Lietuvos visuomenės. Gal turite idėjų, kokio ryšio jums norėtųsi su visuomene ar organizacijomis?

– Pirmiausia norėtųsi sužinoti vieniems apie kitus. Manau, kad būtų labai įdomu, jeigu Baltarusijos NVO, kurių čia labai daug, ne vien žmogaus teisių gynėjai, bet ir kitos pilietinės organizacijos, susitiktų su lietuviškomis NVO ir papasakotų apie savo veiklą. Galbūt tai taptų postūmiu kažkokiam bendradarbiavimui. Visada juokiuosi, kad kai išvažiavom iš Baltarusijos 2021 metais, galvojome, kad tik mėnesiui, kad gimtadienius švęsime Baltarusijoje. O pasirodo, kad kai kurie mūsų kolegos jau du gimtadienius atšventė Vilniuje.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Buvusiame Kauno centriniame pašte atidaryta neeilinė fotografijų paroda „Paslėptos istorijos“. Įamžinti vyrai, moterys, patyrę prekybos žmonėmis smūgius, išlipę iš tos duobės ir gyvenantys tarp mūsų, tik giliai širdyje besinešiojantys traumuojančią patirtį.

Išnešiota idėja

Parodos atidarymo diena – spalio 18-oji – pasirinkta neatsitiktinai. ES tądien minima Kovos su prekyba žmonėmis diena, kurios tikslas – skleisti žinią apie prekybos žmonėmis pavojus.

Parodoje eksponuojami  skaudžius gyvenimo smūgius patyrusių žmonių portretai. Įdomu tai, kad įamžintų žmonių veiduose – ne smurto, ne mirties, baimės ar skausmo atspindžiai, o gyvenimas. Ir tik žinodamas parodos temą, nujauti, kad tuose portretuose slypi ir jų patirti skausmingi išgyvenimai.

Parodos idėjos autoriai – pagalbą prekybos žmonėmis aukoms teikiantys Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro darbuotojai. „Mintis gimė labai nedrąsiai. Buvo daug baimės – kaip mes galime parodyti aukas? Galime apie jas pasakoti, bet parodyti – tai jau tikrai ne…“ – apie idėjos užuomazgas pasakojo KOPŽI centro vadovė Kristina Mišinienė.

Centro darbuotojai pastebėjo pagalbos čia atėjusius žmones vienijančią blogybę – jie tarsi perėmė išnaudotojų jiems įdiegtą savęs nevertinimą, išnaudotojų požiūrį – tu esi šiukšlė, prostitutė, vergas – ir tokiems vietos visuomenėje nėra.

„Mes matome, kad tie žmonės perima visa tai. Jie tai nešiojasi viduje. Ėmėme svarstyti, kaip būtų nuostabu parodyti visuomenei, kad šie žmonės vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, perka tose pačiose parduotuvėse, jų vaikai mokosi tose pačiose mokyklose, bet mes nieko apie juos nežinome“, – užsiminė K.Mišinienė.

Kartais net atrodo, kad prekyba žmonėmis vyksta kažkur, bet tik jau ne pas mus. Nuotraukose – įvairių tautybių žmonės iš įvairių šalių, išnaudojimą patyrusių pas mus ir svetur.

Prekyba žmonėmis apibūdinama kaip žmogaus pirkimas ir pardavimas realiems prekeiviams, nusikalstamas žmogaus kūno ir jo darbo išnaudojimas nežmoniškomis ar vergiškomis sąlygomis. Tačiau šie nusikaltimai turi daug veidų. Aukos išnaudojamos seksualiai, priverstiniam darbui ir paslaugoms, nusikalstamoms veikoms vykdyti, elgetavimui, priverstinėms santuokoms, organų donorystei, sukčiavimui ir kt.

„Idėja buvo tokia – aš nenoriu apie juos nieko žinoti, nenoriu išankstinio nusistatymo. Man tai buvo nesvarbu. Norėjau rasti savo požiūrį į tą žmogų. Gal tai ir padėjo“, – pasakojo fotografas.

R.Ščerbauskas nuklydo į savo mėgstamą fotografavimo stilių – žmones gatvėje. Neretai matydamas išmaldos prašančius, galvodavo, kas juos privertė tai daryti, po kieno sparnu jie renka tą išmaldą, kurios dalį kažkam atiduoda ir gal kažkiek pasilieka sau.

„Visada lydėjo mintis – kas už tų žmonių slepiasi, kodėl jie prašo pinigų, kas tam jaunam vyrui atsitiko? Šiame projekte tai nebuvo žmonės, kurie gatvėje prašė išmaldos, jie atėjo į centrą prašyti pagalbos. Prašančius išmaldos mes matome, tik ne visada žinome, ar tos išmaldos jiems tikrai reikia, o šie žmonės prašė ne išmaldos – jie prašė pagalbos“, – pastebėjo fotografas.

Dirbdamas su atėjusiais fotografuotis žmonėmis jis praktiškai nekalbėjo. Susipažino ir žaidė. Nuotraukose nematyti lokacijos – juoduose masyviuose rėmuose – tik veidas.

Idėja, kad tų žmonių portretai judėtų, gimė vėliau. Sumontuoti specialūs mechanizmai leidžia nuotraukai slinkti iš vienos pusės į kitą. „Tada atsirado ir pavadinimas „Paslėptos istorijos“, nes portretai iki galo nematomi. Matai veidą dalimis, analizuoji, tarsi bendrauji, bet tas portretas ne iš karto viską pasako. Tarsi viskas kartu – ir paslėpta, ir  atvira“, – specifinį portretų pateikimą apibūdino nuotraukų autorius.

Veikė tarsi terapija

Vis dėlto didžiausias netikėtumas įvyko per kūrybinį procesą. To niekas nenumatė ir net neturėjo tokio tikslo – fotografavimosi procesas suveikė kaip terapija. Centro darbuotojai pastebėjo, kaip  fotografuojami žmonės gyja.

„Mes matėme, kaip jie keičiasi, atgauna orumą. Čia pasitarnavo fotografo charizma. Jis, nieko daug nekalbėdamas, rodė pagarbą, ir tai gydė tuos žmones, gydė jų žaizdas širdyje. Visi jie – ne jaunuoliai, ir jie gijo. Jie klausė mūsų, kada vėl galės susitikti su fotografu, kada bus nuotraukos. Mes pačios nebūtume patikėjusios, kad juos šitaip paveiks šis projektas“, – džiaugėsi K.Mišinienė.

Iš kelių šimtų KOPŽI centro pagalbą gavusių fotografuotis sutiko 30. Jiems įteikti portretai, tačiau į parodos atidarymą jie nebuvo kviečiami, ir tai buvo apgalvota. K.Mišinienė mano, kad tokiam žingsniui jie dar nėra pasirengę.

Judantys portretai

Vien nugalėti savo pačių baimės nepakako. Prasidėjo fotografo paieškos, kurios nebuvo itin sklandžios. KOPŽI centro vadovė šypteli: „Vieni buvo užsiėmę savo parodomis prestižinėse vietose, kitus domino honoraras, kurio, deja, nebuvo.“

Daugiau nei dešimtmetį gatvėse žmones fotografuojantis, neretai gatvės fotografu save vadinantis Remis Ščerbauskas sutiko iš karto. „Jei ne KOPŽI centro vadovė, jos noras mus suvesti, pats to niekada nebūčiau padaręs. Aš nežinojau, kur einu“, – pastebėjo R.Ščerbauskas.

Jis fotografavo nežinodamas tų žmonių patirčių, jų išnaudojimo, išgyvenimų.

„Šito gal niekada ir nebus, mes tokio tikslo ir neturėjome. Jie surado ramybę, turi savo gyvenimą, bet mūsų matytas jų gijimo procesas buvo kažkas unikalaus“, – tęsė vadovė.

Dar vienas stiprus „Paslėptų istorijų“ emocinis akcentas – rašytojos Sandros Bernotaitės tekstai. Ji gavo kelis lakoniškus sakinius apie tai, ką kiekvienas iš tų 30 žmonių patyrė.

„Tekstą parašiau iš karto juos perskaičiusi. Tai buvo mano atsakymas į tai. Pajutau pagrindinę schemą, kuri slypi po jų istorijomis: žmogus ieškojo artumo, jautėsi labai vienišas, nejautė savo vertės, jam reikėjo kito žmogaus ir skriaudikas pasiūlė jiems artumą ir, deja, labai baisią kainą už tai“, – pasakojo S.Bernotaitė.

Rašytoja svarstė, kad lyg ir savaime suprantama, jog žmogus, tragiškai jausdamas artumo stoką, sutiko su išnaudotoju, meilės ir artumo troškimas užgožė visa kita, jis tarsi apako ir tik po kurio laiko atėjo suvokimas apie realybę.

„Man tai pasirodė universali tema, o ne konkreti šių žmonių problema. Tai ne jų, tai visų mūsų problema. Pasijutau labai arti jų, todėl mano tekstas ir prasideda žodžiais: „Aš taip arti. Matai mano veidą ir nežinai, kaip jaustis. Jauskis gerai. Mes abu gyvi“, – pastebėjo autorė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Spalio 18 dieną buvo minima Europos Sąjungos kovos su prekyba žmonėmis diena. Šis minėjimas atkreipia dėmesį į vieną skaudžiausių socialinių problemų šiuolaikinėje visuomenėje, kuomet aukomis tampa ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Kauno apskrityje policijos pareigūnai, siekdami atkreipti visuomenės dėmesį, vykdė prevencines akcijas.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (VPK) pareigūnai kartu su savanoriais įvairiose vietose apskrityje prevencinės akcijos „InfoBANGA“ metu, kurią organizuoja Nacionalinė asociacija prieš prekybą žmonėmis kartu su VšĮ „Ramintoja“, priminė, kad prekyba žmonėmis – tai žmogaus pirkimas ir pardavimas realiems prekeiviams, kai žmogus yra išnaudojamas nežmoniškomis ar vergiškomis sąlygomis.

Prieš nukentėjusius asmenis dažniausiai yra panaudojamos prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formos, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu.

Vienas iš akcijos iniciatorių – Kauno apskrities VPK bendruomenės pareigūnas Darius Joneikis, kartu su savanorių mokinių iš Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro, Mykolo Riomerio universiteto, Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos pagalba Kauno prekybos centre „Akropolis“ dalinosi informacija, kaip reikėtų apsaugoti save bei kitus.

„Kalbėti ir siekti užkardinti prekybos žmonėmis problemą yra itin svarbu. Džiugu, jog šalyje šių nusikalstamų veikų mažėja. Mažėjančius skaičius lemia suintensyvinta prevencija ir sukurta Nacionalinė asociacija prieš prekybą žmonėmis, kuri suvienijo nevyriausybines ir tarptautines organizacijas, teikiančias pagalbą nukentėjusiems asmenims. Tiesa, praėjusiais metais dėl prekybos žmonėmis buvo pradėti keturi ikiteisminiai tyrimai“, – teigė policijos pareigūnas D.Joneikis.

Vykdytos prevencinės akcijos metu bendrauta su gyventojais, vykdyta informacinė sklaida, kas yra prekyba žmonėmis, kokie veiksmai būdingi šiai nelegaliai veiklai.

Taip pat buvo rodomi vaizdo įrašai, kurie pasakoja nukentėjusių asmenų bei jiems padėjusių darbuotojų istorijas.

Svarbiausia šios akcijos tikslas įgyvendintas – visuomenei suteikta informacija, kur kreiptis pagalbos nukentėjus.

Dažnai aukos yra verbuojamos per darbo skelbimų portalus arba asmeniškai. Daugumai nukentėjusių asmenų buvo pažadėtas lengvas darbas užsienyje ir dideli pinigai, tačiau gavo priverstinį, vergišką darbą, kai buvo išnaudojami.

Prekyba žmonėmis apima seksualinį išnaudojimą, vergišką darbą, išnaudojimą nusikaltimams daryti, prekybą organais, priverstines santuokas, elgetavimą, vaikų pornografiją, moterų išnaudojimą surogatinei motinystei.

Policijos pareigūnai primena, kad reikia ieškoti informacijos internete apie pasiūlymą, įmonę, darbdavį ir įdarbintoją, situaciją darbo rinkoje, oficialius darbo įkainius. Taip pat reikalauti darbo sutarties, susipažinti su joje nurodytomis darbo sąlygomis, palyginti siūlomo darbo įkainius internete, įsitikinti, ar tai, kas siūloma, yra realu.

Jei vykstama į užsienį ar kitą vietovę, būtina informuoti artimuosius apie įdarbintoją, darbdavį, apie gyvenamąją vietą ir naujus kontaktus.

Nukentėjus ar tapus prekybos žmonėmis auka, nedelsiant kreiptis pagalbos į policiją tel. nr. 112 arba nevyriausybines organizacijas 8 800 91119, dirbančias prekybos žmonėmis srityje.

Nukentėjus užsienyje, kreiptis į Lietuvos ambasadas, konsulatus.

Kaip 15min pranešė Kristina Mišinienė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė, ta proga spalio 18 dieną Kauno Laisvės alėjoje, buvusio Centrinio pašto patalpose, buvo atidaryta ir paroda, kurta dvejus metus.

„Noriu pasidalinti gera žinia apie (2 metus į tai ėjome) fotografijų parodos “Paslėptos istorijos„ atidarymą Kaune. Pasirinkome spalio 18 dieną – Europos prieš prekybą žmonėmis dieną. 30 mūsų centro klientų sutiko dalyvauti meniniame projekte, kurio sumanytojas ir autorius yra fotografas Remis Ščerbauskas. Rėmėjai – britų ambasada, privatūs asmenys“, – pristatė K.Mišinienė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Žmogaus teisių padėtis Arabų pasaulyje yra sudėtinga, o marginalizuotos LGBTQ bendruomenės teisės šiose valstybėse dažnai atrodo apskritai neegzistuojančios. 

Diskusijose socialiniuose tinkluose ir kitur šis aspektas kartais iškeliamas prieštaringoms nuomonėms pagrįsti. Vieniems tai argumentas, kad arabų šalių pabėgėlių priimti negalime dėl jų siaurų pažiūrų. Kitiems tai būdas iškelti save pačius, neva pas mus LGBTQ bendruomenė neturi kuo skųstis: „juk nesame kokie musulmonai“. Kraštutiniu atveju siūloma iš arabų šalių, tariamai atsparių „primestoms vakarietiškoms vertybėms“, pasimokyti. Kokia iš tiesų LGBTQ bendruomenės padėtis arabų pasaulyje?

Daugelyje arabų valstybių už homoseksualius santykius gali grėsti baudžiamoji atsakomybė, nors teisinis pagrindas tam gali skirtis. Tokiose šalyse kaip Egiptas, Jordanija, Libija ir kt. įstatymas draudžia nesantuokinius santykius bendrai. Formuluojamas šis draudimas įvairiai. Pavyzdžiui, Libijoje įstatymas nesantuokinius lytinius santykius apibrėžia kaip seksualinę prievartą prieš kitą asmenį su tuo asmens sutikimu. Kadangi homoseksualūs santykiai šiose šalyse kitokie nei nesantuokiniai būti negali, jie visada yra nelegalūs. Kai kur kaip nelegalūs yra apibrėžti ir santykiai tarp tos pačios lyties asmenų konkrečiai. Pavyzdžiui, Tunise straipsnis, kriminalizuojantis vienos lyties santykius, išliko nuo 1913 metais Prancūzijos įvestos konstitucijos laikų. Kartais išskiriami būtent santykiai tarp vyrų, pavyzdžiui, Kuveite ir Sudane. Kai kurios valstybės palieka daugiau erdvės interpretacijai. Irako baudžiamojo kodekso 401 straipsnis draudžia „nepadorų elgesį“ viešumoje. Būtent remiantis šiuo straipsniu dažniausiai persekiojami ir suimami LGBTQ asmenis. Libanas draudžia „lytinius santykius, prieštaraujančius gamtos dėsniams“. Įdomu, kad per paskutinius dešimt metų aprašytos bent penkios garsios bylos, kur teisėjai kaltinamuosius išteisino, motyvuodami tai tuo, kad homoseksualūs santykiai gamtos dėsniams neprieštarauja. Vis dėlto tai neišaugo į precedentą, kuris pakeistų įstatymą ir apsaugotų LGBTQ bendruomenę nuo teisėsaugos persekiojimų visiems laikams.

Nors teisiniai apibrėžimai skiriasi savo lankstumu ir numatomų bausmių griežtumu, praktiškai visose arabų valstybėse egzistuoja sąlygos LGBTQ asmenų priespaudai. Daugelis jų priversti slėpti savo identitetą arba bėgti į kitas valstybes. Nepaisant sudėtingų sąlygų, arabų pasaulyje egzistuoja tiek LGBTQ bendruomenės, tiek aktyvistai, siekiantys palengvinti jų situaciją. Jie dokumentuoja nusikaltimus prieš LGBTQ asmenis, padeda užtikrinti prieigą prie teisinės ir medicininės pagalbos, pasitelkia meną, socialines medijas ir kitus būdus visuomenei šviesti. Pavyzdžiui, Tunise šiais metais pastatytas pirmasis LGBTQ spektaklis. Sukurtas bendradarbiaujant su LGBTQ teisių organizacija ​​„Mawjoudin“ („Mes egzistuojame“) spektaklis siekia atkreipti dėmesį į nematomą realybės dalį ir pasakoja žmonių, patyrusių smurtą darbe, namie ar viešumoje, istorijas. Aktyvistų balsai pasigirsta ir per platesnio mąsto protestus. LGBTQ bendruomenės nariai buvo aktyvūs ir matomi 2019 metų masinių protestų Alžyre metu, taip pat ir tų pačių metų vietinių revoliucija vadinamuose Libano protestuose. Ten LGBTQ bendruomenės nariai atliko svarbų vaidmenį prisidėdami prie bendros organizacijos, bet kartu iškeldami savo tikslus. Šie tikslai buvo palaikomi ne vien pačios bendruomenės narių. Daugelis jaunų žmonių kalbėjo apie norą turėti viską: „nuo teisės į abortą iki pabėgėlių teisių ir teisės į vienos lyties santuoką“.

Nepaisant šių drąsių pastangų, pokyčiai vyksta lėtai, o per pastaruosius metus išryškėja netgi neigiama tendencija. Visame arabų pasaulyje toliau dokumentuojami LGBTQ asmenų teisių pažeidimai ir smurtas prieš juos. Libane, kur LGBTQ bendruomenė viena labiau pažengusių Arabų pasaulyje, pastaruoju metu stebimas padidėjęs saugumo struktūrų dėmesys LGBTQ aktyvistams. Vykdomos jų renginių ir organizacijų patikros, kalbama apie jų keliamą moralinę grėsmę. Kartu su bendru siekiu riboti tam tikras laisves šis elgesys siejamas su noru nukreipti dėmesį nuo ūmios ekonominės krizės.

Panašią tendenciją galima stebėti ir Irake. Politinės krizės apimtoje šalyje kalbama apie LGBTQ teisių ribojimą. 2022 metais buvo svarstoma pateikti pataisą tiesiogiai kriminalizuojančią homoseksualumą, o Kurdistano regione taip pat ir homoseksualumo propagavimą.

2022 metų ataskaitoje tarptautinė žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ aprašo pagrobimus, pasikėsinimus nužudyti, neteismines egzekucijas, seksualinę prievartą, jėgos struktūrų persekiojimą ir kitus prieš LGBTQ asmenis įvykdytus nusikaltimus Irake. Dažnai jie vykdomi vienos iš sukarintų grupuočių atstovų. Nuo priverstinių dingimų, neteisėto sulaikymo, kankinimų ir nužudymų kenčia ne vien LGBTQ asmenys, bet ir kiti irakiečiai, tačiau šiuo atveju pats priskyrimas prie šios grupės tampa prievartos ar priekabiavimo priežastimi.

Pasikalbėjome su vienu iš nedaugelio Lietuvoje prieglobstį gavusių irakiečių, kuriam viena pagrindinių priežasčių palikti šalį tapo būtent seksualinė orientacija. 23 metų Jamal bando įsikurti Vilniuje, mokosi kalbos ir dirba picų kepėju, tačiau kol kas negali susirasti pastovaus būsto.

– Ar galėtum papasakoti, dėl ko nusprendei palikti Iraką?

– Palikau Iraką, nes tai nėra vieta homoseksualiems žmonėms gyventi. Tiksliau pagrindinės dvi priežastys yra politika ir religija. Tu negali jų pakeisti. Tai faktas. Bent jau šiuo metu sunku pakeisti žmonių mentalitetą, įstatymus, kad būtų daugiau pagarbos LGBTQ asmenims ar bendruomenei. Vienintelė galimybė buvo pabėgti iš Irako. Tai viena iš mano priežasčių. Kita priežastis tai, kad nėra laisvės, nėra religinės laisvės, sakykim. Aš palikau islamą 2016 metais. Ir man buvo sunku.

– Kaip tai įvyko?

– Viskas susiję. Kilo konfliktas su mano identitetu, seksualine orientacija, kuri kaip ir draudžiama islamo. Aš bandžiau suprasti, kas yra aukščiau. Be to, man nelabai patiko visa religijos idėja ir ypač islamo konkrečiai. Taigi nustojau dalyvauti tam tikruose ritualuose, maldose ir po laiko tapo akivaizdu, kad aš nereligingas žmogus. Mano šeima tai matė ir tai buvo sunku. Konservatyvioje šeimoje jie gali tai pastebėti, nes jie paprasčiausiai nemato tavęs besimeldžiančio ar einančio į šventas vietas. Jie pradėjo klausinėti ir man buvo sunku. Negalėjau pabaigti mokslų, nes tėvas nustojo už jį mokėti.

– Kaip kiti reagavo? Ar jautei pokyčius ne tik šeimoje?

– Jaučiausi atstumtas. Buvau prislėgtas, visko neapkenčiau.

– Kaip su tuo tvarkeisi?

– Pradėjau sutikti žmonių, kurie priima tave tokį, koks esi. Tokio paties mentaliteto žmones. Bet vis tiek, net kai bandai gyventi toje mažoje bendruomenėje, tai nieko iš tikrųjų nereiškia. Tu toliau gyveni toje pačioje šalyje su tomis pačiomis tradicijomis, papročiais, religija, ideologija. Viskas yra uždrausta, viskas yra blogai. Tu gali būti sužeistas dėl savo pažiūrų, ar seksualinės orientacijos.

– Turi omeny fiziškai sužeistas?

– Iš tikrųjų nebuvau fiziškai užpultas. Bet tai galimybė, ir negali nuspėti, kas gali nutikti ateityje. Turi pabėgti iš to pragaro, tos pragariškos vietos, kad išsaugotum savo gyvybę.

– Gal gali daugiau papasakoti? Juk Lietuvoje irgi daug kas nepriima LGBTQ asmenų.

– Tai ir esmė! Daug draugų, daug lietuvių per socialines medijas ar susitikus klausia, kas atvedė tave į Lietuvą? Ir aš sakau, na, tai nebuvo mano pasirinkimas, nebuvo pagal mano planą, bandžiau nuvykti į Vakarų Europą, bet lyginant Lietuvą su Iraku…Neįmanoma daryti tokio palyginimo. Matai, ten netoliese yra LGBTQ vėliava. Irake negali to padaryti (iškelti LGBTQ vėliavos) visiškai. Tai neįmanoma. Čia yra homofobų, bet vis tiek yra bent minimalios žmogaus teisės. Tu bent jau esi apsaugotas kaip asmuo. Nėra legalu tuoktis ar sudaryti partnerystę, bet vis tiek. Tu gali čia egzistuoti. Gal girdi kažkokius žodžius. Ir aš esu jų išgirdęs. Kaip pydarastas ar pan. Kai ėjau su draugu ir atrodėm queer. Bet tai bent jau tik žodžiai, man jie nerūpi. Tu bent jau gali dirbti ir studijuoti ir niekas negali tavęs išmesti. Taigi yra geriau, čia daug geriau.

– Kas nutiktų Irake, jei kaip sakai, eitum ir atrodytum queer?

– Be visokių blogų žodžių, gali kilti pragaras. Tavo šeima tavęs atsisakys, niekas tavęs negerbs. Kaip sakiau, pats niekada nebuvau fiziškai sužeistas. Bet yra žmonių, kurie bando būti savimi, nesirūpina, ką kiti galvoja. Yra žmonių, kurie buvo nužudyti. Tai laikoma gėda, jie buvo nužudyti…Gėdos nusikaltimas, žinai. Net heteroseksualiems žmonėms sunku mylėti, turėti normalų romantinį gyvenimą, nekalbant apie LGBTQ žmones.

– Kaip dėl tavo šeimos, tu dėl savo orientacijos išsikraustei?

– Aš nepasakiau šeimai apie save, bet buvo vienas įvykis ir jie kaip ir sužinojo. Kaip sakiau, tėvas, kai apleidau islamą, nukirto viską. Studijavau architektūrą ir negalėjau užbaigti. Apie dvejus metus gyvenau skirtingų draugų namuose. Taip pat dalyvavau protestuose, kurie trūko apie vienerius metus. Ten buvo palapinės, žmonės ten gyveno. Tai buvo ir būdas pabėgti, bet kartu aš norėjau ten būti. Bet iš tiesų, tai nieko nepakeitė. Vis dar lieka tas pats režimas. Bet bent jau mes pabandėm. Ir po visko aš tiesiog judėjau iš vienų namų į kitus. Eidavau namo, kai tėvo ten nebūdavo. Mano mama, žinai, mamos, jos negali…Gal ji pyko, bet vis dėlto jos motinos. Bet esmė tokia, kad jie neturi teisingo suvokimo apie homoseksualumą. Todėl tu negali jiems atsiskleisti. Tu nežinai, kaip teisingai jiems suformuluoti, nes jie jau turi įsivaizdavimą, kad tai blogas dalykas. Uždraustas dalykas. Tavo sūnus keliaus į pragarą. Ir jie stovės priešais Dievą ir Dievas juos teis. Kodėl tavo sūnus gėjus? Tu blogai jį išauklėjai. Taigi jai sunku. Aš bandau jai paaiškinti. Dabar, kai aš saugus ir jie nieko negali padaryti. Ką jie padarys? Bet aš nežinau, kaip jai paaiškinti tai…Aš nenoriu jos skaudinti, bet taip pat čia nėra nieko blogo. Ir daug žmonių ten vis dar kenčia. Bando būti savimi ir negali.

– Gal galėtum dar truputį papasakoti apie 2019 metų protestus?

– Na, man buvo, kaip ir depresija. Išgirdau, tiksliau tai buvo visur socialinėse medijose, kad spalio 1 bus protestas. Iš tikrųjų tai buvo antras kartas, kai dalyvavau protestuose, bet tai buvai kitaip. Tą dieną žmonės buvo nužudyti. Yra buvę ir anksčiau, kad žmonės žuvo per demonstracijas, bet šįkart žmonėms įgriso vyriausybė, jie daugiau nebegalėjo. Protestai vyko kitą dieną ir dar kitą dieną, iki kitų metų, 2020 metų spalio.

Iš pradžių nuėjau, pamačiau policiją, riaušių policiją. Jie mėtė ašarinių dujų balionėlius tiesiai į žmones. Tai nebuvo įprastos ašarinės dujos, tie balionėliai buvo tokie sunkūs, kaip didelės kulkos. Ir žmonės buvo nužudyti tų daiktų. Buvo snaiperių. Prieš jaunus beginklius žmones, protestuojančius dėl šiokios tokios laisvės. Tai nebuvo vien apie politiką, tai buvo taip pat protestas prieš tradicijas. Buvo žmonių, kurie laikėsi už rankų, dainavo, garsiai grojo muzika, nesirūpino ką kiti pagalvos.

– Ar dalyvavo moterų?

– Taip, būtent. Mes bandėme jiems parodyti, kad mes kita karta. Tai buvo ne vien protestas prieš vyriausybę. Tai buvo tam tikras protestas prieš tą bendruomenę. Mes jauni, mes kitokie, mums nereikia gyventi jūsų gyvenimo su segregacija, su haram, draudimais ir pan. Aš daug mačiau, buvau aktyvus, susiradau daug draugų. Mano ideologijos, na, ne tik mano, ten buvo ir musulmonų, heteroseksualių žmonių, jaučiausi namie.

– Kokie buvo demonstracijų tikslai ar reikalavimai?

– Pirmiausia žmonės norėjo pakeisti visą režimą kitu demokratiniu režimu. Tiesą sakant, kitiems Irakas yra demokratinė šalis, kuri turi parlamentą. Bet ji tokia nėra, ji yra kontroliuojama sukarintų grupuočių ir politinių grupių, remiamų kitų šalių. Vienas mūsų reikalavimų, kad mes nenorime, kad nei Iranas, nei JAV kištųsi į Irako politiką. Vogtų mūsų resursus, pavyzdžiui, naftą.

Iš esmės buvome prieš režimą. Bet iš tiesų, sakiau, tai ne tik politika. Žmonėms, ypač jauniems žmonėms, atsibodo visa tai. Kas gali būti blogo, jei du žmonės liečia vienas kito rankas arba bučiuojasi gatvėje? Tai paprasti dalykai, bet vis tiek.

– Ar tuo metu tikėjai, kad kažkas gali pasikeisti?

– Taip, tuo metu buvau kvailas ir tikėjau.

– Kas pasikeitė, kad nebenori kovoti?

– Aš tau sakiau, tai tiesiog keli neginkluoti žmonės, jauni žmonės, prieš visą giliai įsišaknijusią sistemą, kuri augo apie 18 metų iki 2019. Tiek daug laiko. Ką mes galime padaryti? Ką gali padaryti, kad pasipriešintum tiems banginiams, mafijai, sukarintoms grupuotėms, kurios naudoja tikras kulkas, grobia, seka. Taip, tos demonstracijos atvėrė mano protą. Bet sakiau, aš buvau kvailas tikėdamas, kad tai kažką pakeis.

– Mačiau, kad po Sadro ir jo priešininkų konflikto žmonės ir vėl išėjo protestuoti?

– Žmonės protestuos ir spalio pirmą šiais metais. Manau, kad kas prasidėjo tais metais (2019), negali būti sunaikinta. Žmonės kovos toliau, nes jie tiki tikslu, kuris yra teisingumas, lygybė, žmogaus teisės, demokratija. Jie protestuos tol, kol kažko pasieks. Kartais jaučiuosi kaltas, kad išvykau. Jaučiau, kad tai savanaudiška, bet kartu aš noriu gyventi be baimės. Pamačiau šansą ir juo pasinaudojau, tame nėra nieko blogo. Gal kai kurie politikai matys, kad štai įvykdei nusikaltimą kirsdamas sieną, bet…Dauguma Vakarų šalių taip pat buvo destrukcijos, vykusios Irake, dalimi ir jos nieko nedarė, kad tai sustabdytų. Jos toliau stebi tai, kas ten vyksta, ir lieka užsimerkusios, jos aklos. Ir teisia mus, įkalina mus, nes mes čia atvykome ieškodami saugumo.

Jamalio minimos demonstracijos prasidėjo 2019 metų spalį. Didžiausi nuo 2003 m. masiniai protestai, išprovokuoti ekonominės krizės, išaugo į platesnį judėjimą, siekiantį režimo pakeitimo. Vienas šūkių skelbė: „Mes norime tėvynės“, taip išreiškiant norą turėti tikrą funkcionuojančią piliečiams atskaitingą valstybę. Per pirmus protestų mėnesius buvo nužudyta 600 žmonių, tūkstančiai sužeista. Protestų mastui sumažėjus buvo dokumentuojami aktyvistų pagrobimai, persekiojimai ir nužudymai. Praėjus trejiems metams nuo demonstracijų Irakas apimtas politinės krizės, o per jų metines tūkstančiai žmonių vėl išėjo į gatves. Tiesa, aktyvistai dabar pasidalinę. Dalis pilietinės visuomenės propaguoja reformas ir pokyčių siekį per politinius įrankius. Kiti netiki derybomis su senuoju elitu ir kaip sprendimą mato vien revoliuciją.

Kol kas kelias į pokyčius Irake išlieka miglotas, sunkiai prognozuojamas ir pavojingas.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Laisvės apribojimu ir 200 valandų neatlygintinos pagalbos – tokią bausmę teismas skyrė pedofilui, beveik penkerius metus tvirkinusiam ne mažiau kaip 24 mažametes ir nepilnametes.

Prisistatinėjo bendraamžiu

Erlandui Jonučiui buvo 46-erių, kai išklausė teismo nuosprendį byloje, kurioje kaltintas mergaičių tvirkinimu ir pornografinio turinio dalykų disponavimu. Nukentėjusiųjų pusėje buvo 24 mergaitės iš skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių. Jos į E.Jonučio pinkles pakliuvo jaunesnės nei šešiolikos. Vienai tebuvo dešimt metų, kiek pamena, mokėsi trečioje klasėje. Liudydama teisme mergaitė neslėpė, kad jai nemalonu prisiminti epizodų su E.Jonučiu, ją apima blogi jausmai.

Mergaites tvirkintojas medžiojo socialiniame tinkle „Facebook“. Vietoj savo nuotraukos profilį papuošė jūros vaizdu ir pasirašė esantis šešiolikos. Prisipažino ieškojęs tik nepilnamečių mergaičių, berniukai jo nedomino. Nusižiūrėtą auką pakalbindavo per programėlę „Messenger“, o jūros vaizdu pridengtą profilio paslaptį atskleisdavo, nusiųsdamas internete rastą vaikino nuotrauką.

Susirašinėti su mažametėmis ir nepilnametėmis E.Jonutis pradėjo 2015 m. Tačiau susirašinėjimas vyko ne apie mokslus, hobius ar mėgstamiausius vaikiškus filmus. Suaugęs vyras versdavo mergaites bendrauti intymiomis temomis. Kai kurios aukos neslėpė, kad nė nesupratusios, ką turėtų atrašyti į gašlius po jūros nuotrauka pasislėpusio iškrypėlio pasiūlymus.

Dažniausiai tai vykdavo vakare arba naktį. Bendraudamas su mergaitėmis, E.Jonutis prašydavo, kad jos atsiųstų savo nuotraukų, kuriose matytųsi jų apnuoginti lytiniai organai, užpakalis. E.Jonutis buvo dosnus – nuotraukas su savo lyties organu siųsdavo joms atgal, o kartais tai padarydavo ir pirmas.

Vyras teisme pripažino: iš profilio nuotraukų tiksliai žinojo, kad mergaitės, kurias nusižiūrėjo, yra mažametės arba nepilnametės. E.Jonutis aiškino esą nepuldavęs išsyk rašyti sekso temomis ir prašyti nuotraukų. Iš pradžių rašė apie muziką, meną, nors nė viena nukentėjusioji šito nepaminėjo liudydama teisme. Tikėtina, ne tai labiausiai įstrigo vaikų atmintyje. Įsibėgėjus susirašinėjimui, pradėdavo bendrauti apie lytinius dalykus.

Savo tikslus E.Jonutis aiškino labai kukliai. Esą tiesiog norėjo sukelti joms lytinį susijaudinimą, susidomėjimą lytiniu gyvenimu ir žiūrėdavo, kaip reaguos. Būdavo visaip, toli gražu ne visos pasidavė E.Jonučio vilionėms ir blokuodavo susirašinėjimo autorių, kitos įsivėlė į vaizdelių dalijimosi procedūrą: aš – tau, tu – man. „Šviečiamąsias lytiškumo pamokas“ E.Jonutis vizualizuodavo mergaitėms persiųsdamas ir pornografinių vaizdelių iš interneto puslapių.

Bendravimą su mergaitėmis E.Jonutis nutraukė tik po policijos pareigūnų vizito, kai buvo paimtas jo telefonas, kompiuteris ir jis buvo apklaustas. Teismui vyras dievagojosi labai apgailestaujantis dėl savo veiksmų. Pripažino, kad toks jo elgesys galėjo kelti jaunų mergaičių per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, lytiniais santykiais, kad toks elgesys gali neigiamai veikti jauno amžiaus žmones.

Bijojo „draugo“

Į teisėsaugos akiratį E.Jonutis pakliuvo tik tada, kai vienos iš mergaičių mama sužinojo apie dukros vakarines „pramogas“. Kitos mergaitės nevaikiškas vaikystės patirtis slėpė, ne viena prisipažino tai dariusi iš baimės.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė tokią vaikų patirtį pavadino tiksinčia bomba, kuri nežinia kokiu metu ir kokia forma gali sprogti.

Ne mažiau centro vadovę šokiravo ir švelni teismo skirta bausmė – per metus ir keturis mėnesius E.Jonutis atidirbs 200 valandų globodamas senolius – ir vėl taps nepriekaištingu savo miestelio gyventoju, kaip jį  apibūdino vietos bendruomenė.

„Į teismą veikėjas atsinešė išimtinai teigiamą charakteristiką iš gyvenamosios vietos. Ar seniūnija galėjo nesuprasti, kam ir kokiu tikslu suraitė džiaugsmo odę apie aktyvų renginių organizatorių ir parapijietį? 200 valandų neatlygintino savanoriavimo su neįgaliaisiais, senais ar kitais, kuriems reikia pagalbos. Griežta bausmė, nėra ką sakyti, – stebėjosi K.Mišinienė. – Žmogui, kuris nuolat, metų metais medžiojo savo seksualinių fantazijų objektus – vaikus, juos tvirkino ir kūrė su jais pornografinę medžiagą. Bent priverstinę programą dėl elgesio keitimo būtų skyrę, jei taip jau širdį skaudėjo jį baudžiant.“

Teismo nuosprendis surašytas į beveik 50 puslapių. „Suaugęs vyras gyveno dvigubą gyvenimą, viešumoje – aktyvus pilietis, tačiau savo kambarėlyje prie kompiuterio tapdavo mergaičių medžiotoju. Jis užmegzdavo su jomis pokalbius, kurie ilgainiui įgaudavo vulgarų seksualinį pobūdį, vėliau vaikai išvysdavo iškrypėlio lytinį organą, prasidėdavo spaudimas filmuoti ir fotografuoti savo genitalijas“,  – trumpai situaciją apibūdino pašnekovė.

Iš ilgametės darbo patirties K.Mišinienė gerai žino, kad mergaičių vaikystės prisiminimuose visam gyvenimui liks įrašas – bendravau su pedofilu. Pasak KOPŽI vadovės, JAV psichologų asociacijos aiškinimu, už kiekvieno pedofilo, kuris patenka į teisėsaugos akiratį, stovi 100 arba 150 nuskriaustų vaikų. Čia, žinoma, JAV mastai ir skaičiai. Tie skaičiai rodo, kiek pedofilas nuskriaudžia vaikų, kol patenka į teisėsaugos rankas. Ar E.Jonutis, pabuvęs geras senoliams, ir toliau gyvens ilgai ir laimingai?

„Žinoma, teismas ne psichoterapeuto kabinetas. Terminui „trauma“ ten nėra vietos – nors ne viena mergaitė aiškino bijojusi to nenormalaus feisbuko draugo, kad jis gali susirasti, išprievartauti, nužudyti, tačiau teisėjo dėmesio tai nepatraukė. Atvirkščiai, skelbdamas nuosprendį, teismas akcentavo nepriekaištingą teisiamojo elgesį po nusikaltimo padarymo“, – stebėjosi K.Mišinienė.

Nori greičiau pamiršti

Klaipėdos apygardos teismo sprendime pažymima, kad E.Jonutis prisipažino kaltas ir parodė, kad visiškai pripažįsta kaltinamajame akte jam inkriminuotas faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes.

Nuosprendyje aprašytuose mergaičių parodymuose neprasprūsta jų išgyvenimai, kad kalbėti apie tai, kas vyko tarp jų ir E.Jonučio, joms nepatogu, kad tai sukelia itin nemalonius prisiminimus ir jausmus, dabar jos supranta, kad tai buvo nenormalus bendravimas. Visų mergaičių parodymuose tas pats akcentas: jis nuolat troško susirašinėti intymiomis temomis. Jis ir inicijuodavo tokį susirašinėjimą.

Susidaro įspūdis, kad bendrauti su vaikais E.Jonutis mokėjo. Pagal mergaičių apibūdinimą, jis buvo malonus. Nors joms užkliuvo, kad pokalbiai vyko tik apie seksą, lovos reikalus, bet neatsispyrė „malonaus“ bendravimo pagundai. Neatsispyrė ir primygtiniams jo prašymams atsiųsti nešvankių nuotraukų – nusifotografuoti nuogai, apnuoginti krūtinę, lytinius organus ir siųsti jam.

Bendravimo ypatumai vertė mergaites jaustis nepatogiai. Susirašinėjimas gal ir neatrodė visiškai normalus, bet manė, kad tik šitaip nusipelnys vaikino dėmesio. Juolab kad prisistatęs kaip vos keliais metais vyresnis vaikinas, 40 metų perkopęs E.Jonutis kalbėdavo mergaitėms apie tai, kad norėtų šalia jų atsigulti, nurengti ir paskęsti intymiuose reikaluose.

Savo pačių nelaimei mergaitės E.Jonučiui nurodė esančios šiek tiek vyresnės, nei buvo iš tikrųjų. Tačiau net ir jų pameluotas amžius nesiekė pilnametystės ribos, o klausimai, ar priimtų šalia į lovą, ar leistų jam liesti, ar mylėtųsi su juo be apsaugos priemonių, apie drėgnumą, erogeninių zonų bučiavimą, gal ir šokiravo, bet smalsumas buvo stipresnis.

Greičiau pamiršti ir nebejausti gėdos – toks šiandien nukentėjusiųjų noras. Anuomet tai buvo paslaptis, kurios niekam nepasakojo, niekam nerodė susirašinėjimo ir siunčiamų E.Jonučio nuogybių.

Siųsdamas savo vyriško pasididžiavimo nuotraukas mergaitėms E.Jonutis vengė fotografuoti veidą – prisidengęs jauno vaikino veido nuotrauka, tikėtina, vylėsi didesnio artumo. Kai kurias E.Jonutis kvietė pasimatyti. Kas žino, kuo viskas būtų baigęsi, jei ne toks jaunas mergaičių amžius ir pedofilą nuo jų skiriantis atstumas.

Pagreitintas procesas

Tačiau švelnus nuosprendis pedofilui buvo ne vienintelė staigmena nukentėjusioms mergaitėms ir jų šeimoms. „Teismas parengė ir dar vieną – buvo nuspręsta neįsileisti advokatų į teismo salę. „Prokurorė atstovaus nukentėjusiosioms”, – buvo pasakyta atvykusiai ir patrypčiojusiai prie teismo durų vienai teisininkei. Nesuprantame, kodėl toks sprendimas nesukėlė jokio pasipiktinimo Valstybės garantuojamoje teisinės pagalbos tarnyboje, gal tikrai nebereikia advokatų, jei teisėjai įpareigoja prokurorus dirbti jų darbą?” – stebėjosi KOPŽI centro vadovė.

Su į teismo salę neįleista advokate „Kauno dienai“ nepavyko susisiekti, o valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė Jūratė Pocienė nurodė, kad jai nežinoma, jog į minėtą teisminį procesą nebuvo įleista valstybės paskirta advokatė.

„Atsakymas čia paprastas ir visai praktiškas. Šioje byloje buvo nuspręsta taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, o tai automatiškai leidžia mažinti bausmę trečdaliu. Įstatyme numatyta, kad su tuo turi sutikti prokuroras ir aukų advokatas. Nesinori kurti sąmokslo teorijų, bet negi taip svarbu buvo išsukti iškrypėlį nuo realios bausmės? Juk akivaizdu, kad darbas su seneliais ar neįgaliaisiais neišgydys jo nuo sunkaus sutrikimo, jis tebelieka pavojingas vaikams“, – teigė K.Mišinienė.

Atrodo, valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė tokios grėsmės neįžvelgia. „Tokią įrodymų tyrimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja BPK 273 straipsnis. Šiuo atveju asmuo nebuvo kaltinamas labai sunkių nusikaltimų padarymu, dėl jam pareikštų kaltinimų prisipažino, sutiko teisme tuoj pat duoti parodymus, taip pat nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nekėlė abejonių nei teismui, nei prokurorui, todėl sutinkant prokurorui ir gynėjui (E.Jonučio gynėjui – red.past.), byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Bylą nagrinėjant tokia tvarka kaltinamajam yra taikomos BK 64-1 str. nuostatos, tai yra teismo paskirta galutinė bausmė yra mažinama vienu trečdaliu“, – „Kauno dienai“ atsiųstame atsakyme nurodė prokurorė J.Pocienė.

Ji teigė, kad dar neapsisprendusi, ar skųs aukštesnės instancijos teismui tokį nuosprendį. Tačiau, K.Mišinienės žiniomis, vienos iš nukentėjusių mergaičių šeima ryžosi tolesnėms teisybės paieškoms.

Ragintų skųsti sprendimą

Pakomentuoti Klaipėdos apygardos teisme nagrinėtą byla „Kauno diena“ kreipėsi ir į Vaiko teisių apsaugos kontrolierę.

„Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalies nuostatas visur ir visada pirmiausia reikia atsižvelgti į vaiko teisėtus interesus. Šie interesai turi būti tinkamai ginami viso baudžiamojo proceso metu“, – atsakyme nurodė Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus vyresnysis patarėjas Egidijus Meilus.

Patarėjo teigimu, šiuo atveju vertinti baudžiamąjį procesą, priimtą sprendimą gali tik teismas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. „Turint omenyje minėtas aplinkybes, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga pagal kompetenciją teikia bendro pobūdžio komentarą dėl nepilnamečių nukentėjusiųjų atstovavimo baudžiamajame procese“, – tęsė E.Meilus.

Taip pat nurodoma, kad teisminiame procese turėjo dalyvauti mažamečiams ir nepilnamečiams galintys atstovauti asmenys pagal įstatymą ir įgalioti asmenys, t.y. teisininkai, nors numatyti išimtiniai atvejai, kada atstovams pagal įstatymą draudžiama dalyvauti procese.

Įstatymuose numatyta, kad valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas turi dalyvauti visose apklausose ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu, kai apklausiami mažamečiai nukentėjusieji ir liudytojai, taip pat – nepilnamečiai nukentėjusieji ir liudytojai nusikaltimų gyvybei, sveikatai, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui ir kai kurių kitų nusikaltimų bylose.

„Turint omenyje nurodytas aplinkybes ir neturint kitų duomenų, susijusių su atstovavimu, negalima vienareikšmiškai tvirtinti, kad nurodytu atveju buvo privalomas valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo dalyvavimas teismo posėdyje“, – patikslino E.Meilus.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierės institucija taip pat nurodė, kad patikrinti teismo priimtų sprendimų teisėtumą galima tik Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka teikiant skundą. Teisę skųsti teismo sprendimą turi visi proceso dalyviai – nepilnametė nukentėjusioji ir jos atstovai.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Politikai jau ropščiasi į lovą. Taip nemaža dalis žmonių sureagavo į naujus „laisviečių“ pasiūlymus, nukreiptus prieš seksualinį smurtą. Ar iškelta problema yra tikra ir kodėl rimta tema virto pašaipų objektu?

Žygį į didžiąją politiką nuo paplūdimio Lukiškių aikštėje pradėjusios Laisvės partijos atstovai dar kartą įrodė gebantys atkreipti dėmesį į save ir įkaitinti publiką.

Parlamentarių Danielės Morganos ir Ievos Pakarklytės pasiūlytas vadinamasis sekso planas dar neišvydo dienos šviesos, bet jau audringai aptarinėjamas kone dvi savaites.

Tiesa, nežinia, ar įstatymų pataisų dar nespėjusios įregistruoti „laisvietės“ tikėjosi sulaukti būtent tokios reakcijos.

Politikes ypač nustebino tai, kad visuomenę esą šokiravo faktas, jog lytiniams santykiams reikia kito žmogaus sutikimo.

Laisvės partijos atstovių siūlymu savanoriškas sutikimas užsiimti seksu turi būti išreikštas labai aiškiai ir nedviprasmiškai. Priešingu atveju grėstų baudžiamoji atsakomybė.

Tiesa, parlamentarės neigia internete plačiai nusiritusias kalbas, esą priėmus tokias įstatymo pataisas sutikimas užsiimti seksu turės būti išreikštas raštu ar patvirtintas notaro.

Bet pataisų iniciatorės siekia, kad įstatymuose atsirastų nuostata, jog pareigą įrodinėti galimai patirtą prievartą turėtų ne nukentėjęs asmuo, o įtariamasis.

Tam reikėtų labai rimtos intervencijos į Baudžiamąjį kodeksą. Kai kurie ekspertai ją prilygina revoliucijai, o teisininkai jau dabar griebiasi už galvos.

Antai Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros dėstytojas Remigijus Merkevičius paragino susilaikyti nuo bet kokių kodekso pataisų: „Jei galima prie Baudžiamojo kodekso nelįsti, reikėtų ir nelįsti.“

Teisininkas įsitikinęs, kad į kodeksą įrašytos itin abstrakčios sąvokos jį gali padaryti neveiksnų ir sukurti dar daugiau teisinių ginčų, nei jų buvo iki šiol.

Pradėta ne nuo to galo?

Regis, tai supranta ir kai kurie politikai. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pripažino, kad kolegių iniciatyva pradėta ne nuo to galo.

Politikė teigė palaikanti „laisviečių“ pasiūlymų paketą, tačiau jo pristatymas esą nebuvo vykęs: „Tema yra rimta ir ji skaudi ne vienai moteriai.

Bet, mano galva, nebuvo pagrindimo, neatskleistas problemos aštrumas. Dėl to pateikti pasiūlymai sukėlė ne tokią reakciją, kokią galėjo sukelti: ir juokelius, ir tam tikrą sarkazmą.“

Iš tiesų, ko jau ko, bet fantazijos vertinant šią iniciatyvą žmonėms nestigo. Po interneto platybes jau ėmė plisti pažymos pavyzdys, kaip esą turėtų atrodyti sutikimas užsiimti seksu.

Kai kurie internautai šaipėsi, kad neužteks vien ranka rašyto sutikimo, esą bus būtinas notaro patvirtinimas ar filmuota vaizdo medžiaga.

„Aš, Valdas, tavo vyras, prašau sutikimo seksui šį vakarą“, – po internetą ėmė sklisti tokie rašteliai.

Juos lydėjo sarkastiški komentarai, esą netrukus gali atsirasti ir kvailesnių iniciatyvų, kai reikės gauti sekso užsigeidusios kaimynės sutuoktinio sutikimą ar bus reikalaujama seniūno patvirtinimo, kad seksas vyko abipuse valia.

Į politikių siūlymus lydėjusią juoko ir ironijos bangą pasinėrė ir visuomenei gerai žinomi asmenys. Jie klausė, ar politikai neužmiršo karo Ukrainoje ir jo sukeltų problemų, lubas pramušusių elektros kainų.

Kai kurie komentatoriai stebėjosi, ar tikrai D.Morganos ir I.Pakarklytės įvardytos problemos kyla dėl įstatymo spragų: o gal vis dėlto nesilaikoma jau galiojančių teisės aktų?

Šauta iš patrankos į varną

Panašių klausimų jau kyla ir Seime. Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas konservatorius Stasys Šedbaras pripažino, kad koalicijos partnerių siūlymus gali būti itin keblu įvilkti į teisinį rūbą.

„Noras geras, bet gali būti, kad tai – šūvis iš patrankos į varną.

Tiesa, kol projekto nėra, labai sunku pasakyti, kuo viešai nuskambėję siūlymai gali pavirsti.

Bet gal tikrai pirma reikėjo viską gerai išanalizuoti, paruošti projektą, o tada viešai triūbyti“, – kalbėjo S.Šedbaras.

Vis dėlto politikas kol kas irgi sunkiai įsivaizduoja, kaip reikėtų įgyvendinti parlamentarių sumanymą: „O kaip tą aiškų sutikimą reikėtų užfiksuoti? Kas vienam gali atrodyti labai aišku, kitam – nebūtinai. Tai įrodinėjimo dalykai, kurie vyksta ir šiuo metu.“

S.Šedbaras prisiminė ankstesnį savo darbą prokuratūroje, kai seksualinio priekabiavimo atvejus lydėdavo ilgi teisminiai ginčai, kurių sėkmingą pabaigą lemdavo tik objektyvūs ir nenuginčijami įrodymai.

Teisininkas taip pat pažymėjo, kad dalis seksualinio pobūdžio nusikaltimų gali būti išgalvoti siekiant nepagrįstai ką nors apkaltinti ir iš to pasipelnyti.

„Reikėtų išnagrinėti, ar mūsų teisminėje praktikoje dėl to kyla kokių nors problemų ir kaip jos sprendžiamos kitur.

Pataisų iniciatoriai jas turėtų labai aiškiai identifikuoti ir atsakyti, ar problemų kyla tokio pobūdžio nusikaltimus įrodinėjant teismuose, ar vis dėlto yra kitos priežastys. Gal paaiškės, kad problema – ne spragos įstatymuose, bet jų taikymas.

Kartais būna, kad tokio pobūdžio nusikaltimus tiriantiems pareigūnams trūksta patyrimo, aktyvumo ar tiesiog skiriasi požiūris.

Reikia pripažinti, kad kartais pareigūnų požiūris į tokias bylas būna pernelyg atsainus, neva moteris pati kalta, kam vilkėjo tokį trumpą sijoną. To neturėtų būti.

Kita vertus, turbūt to neišspręs ir patys tobuliausi įstatymai“, – svarstė S.Šedbaras.

Anot jo, teisėsaugos institucijos įstatymų leidėjams kol kas nesignalizavo apie panašias problemas.

Konservatorius neatmetė, kad „laisvietės“ su milžinišką atgarsį visuomenėje sukėlusia iniciatyva iššovė artėjant savivaldos rinkimams.

Bando paslėpti muštynes

Praėjusią kadenciją Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui vadovavusi Agnė Širinskienė svarstė, kad rezonansine tema gali būti siekiama nukreipti dėmesį nuo valdančiąją koaliciją persekiojančių daug didesnių problemų.

„Girdėti, kad dėl siūlomų mokesčių jau yra nesutarimų tarp valdančiųjų.

Mažieji koalicijos partneriai skundžiasi, kad jie net nematė biudžeto projekto. Kilusios diskusijos dėl sekso valdantiesiems leidžia paslėpti tuos nesutarimus“, – dėstė parlamentarė.

Be to, A.Širinskienė įžvelgė ir galimą koalicijos spaudimą konservatoriams.

„Iš koalicijos partnerių atsiranda vis keistesnių siūlymų ir man kyla klausimų, kaip ilgai konservatoriai norės būti juokdariais. Tos solidumo ribos vis tiek kažkokios turėtų išlikti.“

Pasuko neteisingu keliu

D.Morganos ir I.Pakarklytės pasiūlytas idėjas A.Širinskienė vadino absurdiškomis, jos esą net gali prieštarauti Konstitucijai.

„Kolegių minimi seksualinio pobūdžio nusikaltimai yra latentiniai. Tai būdinga ir kitiems nusikaltimams. Tik vienur tas latentiškumas yra mažesnis, kitur – didesnis.

Pavyzdžiui, spėjama, kad pranešama tik apie dvi iš dešimties įvykdytas smulkias vagystes.

Latentiniai yra ir korupciniai nusikaltimai, nes žmonės bijo prarasti darbą. Turbūt dalis moterų irgi bijo arba vengia pranešti apie patirtą prievartą, nes vėliau joms gali tekti su prievartautoju gyventi toliau.

Bet latentiškumo problema paprastai sprendžiama ne Baudžiamojo kodekso pakeitimais, o suteikiant daugiau saugumo aukai. Taip, pavyzdžiui, atsirado pranešėjo apsaugos įstatymas, kuris veikia gana efektyviai.

Kitose šalyse siekiama pasirūpinti smurto aukomis – joms suteikiamas būstas, įvairi psichologinė pagalba, anonimiškumas“, – kalbėjo A.Širinskienė.

O jos kolegės, anot Seimo narės, eina kitu keliu – bando supaprastinti kodeksą ir sukuria nerealias sąlygas.

Ji neįsivaizduoja, kaip galimam įtariamajam pavyktų įrodyti, kad prieš penkerius ar dešimt metų vykę lytiniai santykiai buvo savanoriški, jeigu nėra rašytinio ar filmuoto to įrodymo.

„Nežinau, kaip tai įrodyti. Nebent filmuoji tą sutikimą arba turi raštišką sutikimą. Žinant, koks baudžiamojo proceso įrodinėjimo lygis, turbūt nėra ko stebėtis, kad tokie pasiūlymai apauga visokiais juokeliais.

Neįsivaizduoju, kaip tuos kolegių pasiūlymus įvilkti į teisinį rūbą.

Aš manau, jog tai neįmanoma, nes mūsų baudžiamoji teisė pagrįsta tuo, kad įrodinėja auka arba jai atstovaujantis kaltintojas.

Negalima žmogui užkrauti įrodinėjimo naštos“, – „Lietuvos rytui“ sakė A.Širinskienė.

Beje, parlamentarė pastebėjo, kad net Seime įstrigusioje daug diskusijų keliančioje Stambulo konvencijoje nėra „tokių nesąmonių“, kokias siūlo Laisvės partijos atstovės.

Einama apgraibomis

Atsiradę pasiūlymai keisti seksualinę prievartą reglamentuojančius įstatymus gali reikšti politikų bandymus apeiti Stambulo konvencijos ratifikavimą Seime.

Apie tai D.Morganos ir I.Pakarklytės užvakar surengtoje diskusijoje užsiminė Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė: „Jei galvojame apie Baudžiamojo kodekso pataisas, tai einame tuo keliu, kad Stambulo konvencijos nuostatas į nacionalinę teisę perkeliame jos neratifikuodami kaip tokios.“

Anot J.Juškaitės, konvencijos ratifikavimas kelia daug aistrų, bet šio dokumento priėmimas įneštų daugiau aiškumo: „Todėl man norisi paklausti politikų ir Seimo narių, kur yra konvencija, kuri galėtų išspręsti daugelį šiandien aptariamų problemų?“

Be to, J.Juškaitės teigimu, seksualinio smurto problemą bandoma spręsti apgraibomis, nes vis dar nėra išsamių tyrimų apie jų mastą: „Pagal tris kodekso straipsnius, kurie susiję su seksualiniu smurtu, mes užregistruotume per šimtą bylų.

Taigi potencialus atotrūkis labai didelis ir mes tamsoje bandome kažką užgriebti ir suprasti.

Bet tokie bandymai retai kada įtikina visuomenę.“

Mato ir daugiau spragų

D.Morgana pripažino, kad Seime įstrigusi prieštaringai vertinama konvencija yra vienas motyvų, paskatinusių teikti diskusijų sukėlusį siūlymų paketą.

Konvencijos ratifikavimas, anot „laisvietės“, nejuda ir gali dar ilgai nepajudėti: „Gali tekti laukti, kol visuomenė supras, bet mes žinome, kad Lietuva daugeliu atvejų vėluoja trisdešimt metų.“

Seimo narė taip pat tvirtino, kad įvairios visuomeninės organizacijos mato ir daugiau keistinų Baudžiamojo kodekso nuostatų, susijusių su smurto užkardymu, todėl vyksta konsultacijos su teisininkais.

Pasak D.Morganos, tyrimai ir situacijos analizė labai svarbu, bet, jos nuomone, jau ir pats įstatymo keitimo procesas padeda išryškinti problemas ir išvilkti jas iš šešėlio.

Užkulisiai – tamsūs

Kad oficiali statistika apie seksualinį smurtą toli gražu neatspindi realios situacijos, kalbėjo ir diskusijoje Seime dalyvavusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.

Ji pasakojo šokiruojančią istoriją apie dešimt metų prievartautą kalinį, kuris Lietuvos teismuose taip ir nerado teisybės – visi tyrimai buvo nutraukti: „Šį procesą lydėjo patyčios, kad, įsivaizduokite, „gaidys“ prabilo. Tai atskleidžia dar vieną labai tamsų mūsų visuomenės kambarį.“

K.Mišinienės teigimu, Lietuvoje sukurta sistema, atgrasanti aukas prabilti apie išnaudojimą.

„Kartais nukentėjusią moterį pareigūnai labai primygtinai spiria pagalvoti, ar jai tai reikia kelti į viešumą. Tų užkulisių visuomenė nemato.

Bet realybė tokia, kad pirminė pareigūnų reakcija būna greita, tačiau lygiai tokiu pat greičiu vėliau viskas užgniaužiama.“

Savo akimis mačiau, kai vienai nukentėjusiajai policijoje buvo pagrūmota gumine lazda, parodant, kas jos laukia, jei meluos. Toks atpurtymas ir lemia, kad seksualinio smurto bylų turime tiek mažai“, – kalbėjo K.Mišinienė.

Rūpestį kelia reakcija

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovė Mintautė Jurkutė įsitikinusi, kad būtina kalbėti diskusijų audrą sukėlusia tema, bet ji mato ir kitą problemą.

„Didelį susirūpinimą kelia tai, kad mes diskutuojame, o nieko apčiuopiamo nėra. Teisės aktų dar net nėra, o visuomenės pasipriešinimas jau yra.

Todėl gal derėtų elgtis atsargiau, kad nebūtų taip, kaip nutiko su Stambulo konvencija, kai visuomenė net neleido prieiti prie realaus jos svarstymo“, – dėl kilusio erzelio nuogąstavo M.Jurkutė.

Diskusiją dėl seksualinio smurto prevencijos su šioje srityje dirbančiais ekspertais D.Morgana ir I.Pakarklytė paskelbė po kilusio ažiotažo dėl jų pasiūlytos sutikimo sąvokos.

Seimo narės neslėpė, kad šia diskusija, kurioje, beje, nedalyvavo nė vienas vyras, norėta pasitikrinti, ar jų įvardyta problema iš tiesų realiai egzistuoja, koks jos mastas, ar ji galbūt yra išgalvota ir jokių pokyčių nereikia.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Antradienį Seime vykusioje diskusijoje ekspertai ir valstybės įstaigų atstovai aptarė tikslingiausias priemones siekiant užtikrinti efektyvią seksualinio smurto prevenciją. Ekspertų akiratyje atsidūrė Stambulo konvencija, visuomenės nusistatymų ir nukentėjusįjį nuo pagalbos prašymo atgrasančios sistemos keitimas.

Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė diskusijoje teigė, kad iki šiol Lietuvoje nėra sistemos, kaip padėti žmonėms, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos.

„Praktikoje matome, kad moterys nelinkusios kreiptis pagalbos, nes netiki, kad kas gali padėti, netiki sistema, specialistais, pareigūnais. Kita vertus, mes neturime ir specialistų, kurie būtų parengti iš tikrųjų padėti nukentėjusiems žmonėms“, – sakė ji.

„Mes neturime tokiems žmonėms pagalbos. Neturime specialistų visose srityse – socialinėje, teisinėje, švietimo, žmonės tarsi užsimerkia prieš šitą problemą. Ir tada didžiausias antplūdis būna ant tų (nukentėjusių – LRT.lt) moterų. Mes visi linkę kaltinti ir taip jau nukentėjusias moteris: galbūt jos apsinuogino, galbūt pavartojo alkoholio ir pateko į kažkokias situacijas, išprovokavo. Kodėl tas žvilgsnis atkreiptas į moteris?“ – kelia klausimą D. Puidokienė.

Svarbu atpažinti seksualinį smurtą

Moterų informacijos centro atstovė Rugilė Butkevičiūtė diskusijoje kalbėjo, kad ne visos moterys atpažįsta seksualinį smurtą. Jos žino, kad joms atsitiko trauminis įvykis, bet nemoka atpažinti, kad tai buvo seksualinis smurtas, ypač kai kalbama apie traumą artimoje aplinkoje.

„Kai per mokymus paklausi tiek vyrų, tiek moterų, kas yra turėję lytinių santykių su savo partneriu, kai to nenorėjo, pasigirsta juokas ir atsakymas: o kas nėra? Kai pasakai, kad tai yra seksualinis smurtas, būna tyla“, – pasakoja R. Butkevičiūtė

Pasak Vilniaus moterų namų vadovės Lilijos Henrikos Vasiliauskės, moterys seksualinį smurtą atpažįsta, tačiau jos neturi tinkamo naratyvo: „Moterys neturi pasakojimo, kurį visuomenė suprastų ir išgirstų. Tai yra visuomenės problema. (…) Kada į mūsų centrą skambina moteris, ji savo situaciją bando formuluoti aptakiai, gražiai, švelniai: myli savo vyrą, stengiasi išsaugoti šeimos vertybes. Paskui, kai paklausi, kas iš tiesų atsitiko, išgirsti tokią žiaurią istoriją.“

Įvairovės ir edukacijos namų atstovė Lina Januškevičiūtė teigė, kad mokiniai jau po truputį žino smurto formas ir gali jas įvardyti, tačiau taip pat ne visada geba jas tinkamai atpažinti.

Nuo pat mažens vaikai turi mokytis atpažinti savo kūno ribas ir jau tada turi atsirasti ta sutikimo kultūra, kad išmoktų pasakyti „ne“, kai jiems kas nors negerai.

Dabar, anot jos, jau atsiranda ugdymo programų apie lyčių stereotipus ir smurtą, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į programos įgyvendinimą: „Dažnai nemokome jaunų žmonių, ką konkrečiai daryti, kai susiduri su netinkamu prisilietimu ar seksualiniu priekabiavimu.“

Sukurta sistema atgrasyti moterį kreiptis pagalbos

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė kalbėjo, kad yra sudaryta sistema, kaip atgrasyti moteris duoti parodymus, patyrus seksualinį smurtą.

„Eina kalba apie visiškai tiesioginį atpurtymą, kai aukai sakoma: bet tu pagalvok, ar tikrai tau šito reikia, reikės daug kalbėti. Ir sutrikusi moteris traukiasi“, – pasakojo ji ir teigė, kad, atvedęs auką į komisariatą, išgirsti daugybę auką bandančių atgrasyti kalbų: „Esu mačiusi guminę lazdą, padėtą ant stalo, ir buvo pasakyta: matai, kas būna melagiams. Tas atpurtymas sukuria tuos mažus (statistikoje esančius – LRT.lt) skaičius.“

Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovės Aleksandros Indilės manymu, teisėsauga turi atstovauti žmonėms ir jų teisėms, tačiau, pasak jos, šiandien girdime, kad aukos dažnu atveju neatstovaujamos.

„Aukos nėra girdimos, joms yra pateikiami reikalavimai, kurie dažnai net nėra realistiški. Jos turi įrodyti, kiek stipriai buvo pažeistos jų teisės“, – diskusijoje kalbėjo A. Indilė.

K. Mišinienė pastebi, kad nukentėjusieji nuo seksualinio smurto, kurie buvo apsvaiginti ar yra neįgalūs, susiduria su dar daugiau problemų. „Jie neturi jokių galimybių pasiekti teisingumo, nes nesvarbu, kad turi negalią, šiandien tu turi papasakoti rišliai, su visais įrodymais, kas tau nutiko. Tai yra neįmanoma. Ta atgrasymo sistema – išsikerojusi“, – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.

Verta atsigręžti į Stambulo konvenciją

Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė sako, kad jei galvojame apie Baudžiamojo kodekso pataisas, verta prisiminti ir Stambulo konvenciją.

„Tam tikra prasme einame ta linija, kad perkeltume Stambulo konvencijos nuostatas į nacionalinę teisę, neratifikuodami Stambulo konvencijos kaip tokios.

Tai, žinoma, gali būti strategija ir prieigos taškas, bet man norėtųsi paklausti, kur ta Stambulo konvencija ir kas su ja vyksta? (…) Man norėtųsi šį klausimą atnešti ant stalo ir vis dėlto klausti Seimo narių, Vyriausybės, kur esame, ar matome šio klausimo judinimą, nes tai galėtų bent jau iš dalies išspręsti daugelį problemų, kurias šiandien keliame“, – teigė J. Juškaitė.

Tyrimų apie seksualinį smurtą Lietuvoje svarba

Moterų informacijos centro atstovė R. Butkevičiūtė diskusijoje atkreipė dėmesį į tyrimų apie seksualinį smurtą svarbą: „Lietuvoje tyrimų, kurie būtų susiję būtent su seksualiniu smurtu, neturime. Mes turime tik europinius tyrimus.“

Anot pašnekovės, vadovaudamiesi tik europiniais tyrimais nesugebame parodyti Lietuvos visuomenei, kad problema egzistuoja ir yra aktuali ir mūsų šalyje.

Jai antrina ir asociacijos „Lygiai“ vadovė Reda Jureliavičiūtė: „Tyrimai yra labai svarbūs. Jais remiasi kiti elementai: socialinės kampanijos, kalbėjimas, pačios problemos viešinimas.“

Svarbu kalbėti apie atsakomybę

Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Vilana Pilinkaitė Sotirovič pastebi, kad Lietuvoje yra didelė problema atsakomybė už tokius nusikaltimus: „Turime didelius mastus kreipimųsi dėl smurto artimoje aplinkoje, vienokius ar kitokius mastus ikiteisminių tyrimų, bet atsakomybė pasiekia labai nedidelį skaičių žmonių. Tai kur jie dingsta? Nenueinama iki atsakomybės. Sakoma moterims: kodėl nesikreipei, kodėl nerašei skundo? O jei parašai – atsakomybės nėra.“ Ekspertės teigimu, svarbu kelti klausimą, kokios atsakomybės susilauks kaltininkas. „Kol nekelsime šio klausimo, mes reprodukuosime tą pačią problemą. Nepaisant to, kiek turime ikiteisminių tyrimų, visi kaltieji vienaip ar kitaip turi sulaukti atsakomybės, jei ne teisminės atsakomybės, tai viešosios. Nesulaukdami atsakomybės žmonės jaučiasi nebaudžiami – ką noriu, tą darau“, – mintimis dalijasi V. Pilinkaitė Sotirovič.

LRT.lt primena, kad Laisvės frakcijos atstovės Morgana Danielė ir Ieva Pakarklytė prieš dvi savaites parlamente pristatė trijų žingsnių apsaugos nuo seksualinio smurto paketą. Paketo autorės siūlo biudžete numatyti finansavimą specializuotoms paslaugoms, teikiamoms asmenims, kurie susidūrė su seksualiniu smurtu, ir rezoliuciją, kuria smerkiami seksualiniai nusikaltimai, kuriuos Rusijos kariai vykdo per karą Ukrainoje.

Taip pat Laisvės frakcijos narės siūlo Baudžiamojo kodekso pakeitimus, numatančius atsakomybę už lytinį santykiavimą su žmogumi be aiškiai išreikšto savanoriško sutikimo.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.