Category: Straipsniai – 2020

Šiuo metu pasaulyje yra 272 milijonai tarptautinių migrantų, skelbia Tarptautinė migracijos organizacija (TMO). Migracijai tik augant, didėja ir šiuolaikinės vergovės grėsmės. Neseniai Jungtinės Karalystės miške rastas penkerius metus besislapstęs lietuvis priminė skaudžią statistiką ir realybę, su kuria susiduria į prekeivių žmonėmis pinkles patekę emigrantai. Ar įmanoma to išvengti ir kodėl čia vis dažniau minimas Lietuvos vardas?

Specialistai jau ne kartą minėjo, kad Lietuva patenka į vergovės bei prekybos žmonėmis rizikos sąrašą. Kaip LRT.lt sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽIC) vadovė Kristina Mišinienė, čia jau ne vienerius metus veikia iki smulkiausių detalių suplanuota sistema ir visas tinklas.

Kristina Mišinienė / BNS nuotr.

„Gal nuskambės paradoksaliai, bet manau, kad mūsų žmonėms yra pavojingiausia ten, kur yra didžiausios tautiečių bendruomenės. Čia užtikrintai pirmauja Jungtinė Karalystė, Airija, Vokietija, Ispanija.

Dirbu jau devynioliktus metus, bet manęs nepaliauja stebinti, kokią puikią infrastruktūrą mūsų linkę nusikalsti asmenys yra susikūrę Jungtinėje Karalystėje. Sandėliai, transportas, parduotuvės, visur reikiami žmonės, ryšiai… Ši šalis bando užsiverti svetimšaliams nusikaltėliams, bet smarkiai pavėluotai.

Mūsų tiesioginis darbas yra siūlyti pagalbą ištrūkusioms aukoms, padėti joms sugrįžti atgal į visuomenę. Iš savo pusės galiu pasakyti, jog žodis „kova“ čia yra ne be reikalo naudojamas, teisėsauga kaunasi su gerai apsirūpinusiais, pasiruošusiais išnaudotojais, kurie naudojasi brangių advokatų paslaugomis, turi nekilnojamojo turto, pažinčių visoje Europoje“, – sako specialistė.

Paklausta apie aukos etiketę, kuri neretai viešojoje erdvėje yra priskiriama į prekybos žmonėmis pinkles patekusiems asmenims, pašnekovė sakė, jog tai stigmatizuoja.

„Tikriausiai ne be reikalo nukentėjusieji taip kratosi aukos statuso, nenori būti taip vadinami. Kokias matėme pastaraisiais metais šiuolaikinės vergovės aukas mūsų centre? Tai ir jaunutės, bemokslės moterys, vaikinukai iš globos namų, buvę kaliniai, migrantai iš trečiojo pasaulio šalių ar buvusios Sovietų Sąjungos…

Kiekvienas labai skirtingas, tačiau vienijami pažeidžiamumo principo, kuris ir buvo tas kabliukas prekeivių žmonėmis rankose, leidęs žmogų užverbuoti ir išnaudoti“, – kalbėjo ji.

Smurtas / Shutterstock nuotr.

Paprastai į šiuos spąstus pakliūna tie, kurie ne visada gali apsiginti, nežino visų savo teisių, o neretai ir bėdos ištikti žmonės. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro darbuotojai susiduria ir su tuo, kad neretai apgauti lieka įvairių sutrikimų, kurie neleidžia įvertinti ar suvokti realių nusikaltėlių užmačių, turintys asmenys.

„Pastaruoju metu matome, kad vietiniams ir tarptautiniams išnaudotojams labai parankūs yra vyrai ir moterys, turintys įvairių priklausomybių, – juos lengva valdyti, įbauginti, jų poreikiai nėra dideli. O svarbiausia – jų parodymais nepasitikės teisėsauga, vis dar ieškanti „švarios reputacijos“, „aukštos moralės“ nukentėjusiųjų”.

Pasak K. Mišinienės, stebint tokią situaciją iš savo socialinio burbulo, viskas gali atrodyti dramatiška tarsi Holivudo filmuose. Tačiau darbo su nukentėjusiais nuo prekeivių žmonėmis realybė visiškai kitokia.

Išnaudotojai žino, kad palaužtas, nevilties apimtas žmogus niekur nebėgs, neprašys pagalbos, net jei išvaduotojai pasirodys ant slenksčio. Todėl daug pastangų dedama siekiant atimti orumą, sugniuždyti auką. „Neretai jau iš patekusių pas mus nukentėjusiųjų girdime nesibaigiančią savigraužą – kodėl būtent man taip atsitiko? Gal tikrai toks mano likimas ir aš daugiau nieko nesu vertas?

Smurtas prieš vaikus / Pixabay.com nuotr.

Apsisprendęs žmogus visada suras galimybę pabėgti, bet sunkiausia ir yra ryžtis, pasitikėti teisėsauga, savimi galų gale“, – teigia ji.

Ir nors bėgant metams tokių istorijų tik daugėja, kaip pasakojo specialistė, prekyba žmonėmis nesikeičia ir nesibaigia. Paklausta, kokios istorijos atmintin įstrigo pačiai K. Mišinienei, ji susimąstė. Daugybės žmonių likimai liko atmintyje. Tik šįkart pašnekovė prisiminė vieno vyro likimą.

„Nuolat prieš akis iškyla suvargęs, iškankintas vyresnio amžiaus vyras, kurį nusikaltėlių grupė pasiėmė tiesiog iš gatvės, pažadėjusi gerą darbą ir greitą grįžimą.

Žmogus turėjo vogti vienoje iš Skandinavijos sostinių maistą, alkoholį jį išsivežusiems tautiečiams, tačiau buvo labai sutrikęs, nevikrus. Tad šie jį tiesiog išmetė nuvežę į artimiausią parką, ten tas tėvukas pragyveno gerą pusmetį, porą kartų bandė žudytis, o galų gale pareigūnų buvo atvežtas į ambasadą ir atsiųstas pas mus“, – pasakojo KOPŽIC vadovė.

Kita istorija jos atmintyje iškyla, kai nuovargis ir laikinos nesėkmės sumažina tikėjimą ir viltį. Prieš daugybę metų centro specialistai turėjo galimybę padėti nepilnametei, kuri iš neprižiūrinčios jos šeimos suaugusiųjų buvo išviliota į užsienį ir ten pateko į prostitucijos tinklą.

„Kadangi buvo nenuolanki, maištaujanti, nuolat buvo perparduodama į vis kitus viešnamius, suteneriai smaginosi siųsdami ją apsvaigusiems klientams.

Ištrūkusi ir grįžusi į Lietuvą jaunuolė atlaikė sudėtingiausius teismų procesus, varydama į neviltį būrį prekeivių žmonėmis ir jų advokatų“, – prisiminė K. Milašienė.

Prekyba žmonėmis / Shutterstock nuotr.

Tačiau vien išgelbėjus į tokį prekybos žmonėmis tinklą patekusį žmogų specialistų darbas nesibaigia. Centre nukentėjusieji gauna socialinę, psichologinę, materialinę pagalbą, tikslas yra padėti žmogui įgyti profesiją, susirasti darbą, gyvenamąją vietą, susikurti sveikų, palaikančių santykių tinklą. Čia itin svarbi ir teisinė pagalba ikiteisminių tyrimų ir visų teisminių procesų metu, nes nukentėjusieji padeda atskleisti ir nusikaltėlių shemas.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centre visą parą veikia SOS numeris +370 679 61679

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Karolina Marcinkevičiūtė

Po daugybę metų Pravieniškių pataisos namuose trukusių patyčių ir prievartavimų prabilęs buvęs nuteistasis Jonas, kurio pragariška gyvenimo istorija pasakojama dokumentiniame filme „Pravieniškių mafija“, sulaukė dar vieno smūgio – Kaišiadorių prokuratūra paskelbė, kad po pusantrų metų trukusio tyrimo nutraukia ikiteisminį tyrimą Joną galimai nuskriaudusiems kaliniams.

Šį tyrimą atliko Pravieniškių pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai – tie, kurie ir turėjo užtikrinti, kad nė vienas bausmę įkalinimo įstaigoje atliekantis nuteistasis nepatirtų jokios prievartos.

Neįtikėtina, bet ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai net nevertino, ar kalinių prižiūrėtojai tinkamai atliko savo pareigas, tačiau nutarime nutraukti tyrimą pažymėjo, jog apie patirtą seksualinę prievartą prabilęs buvęs nuteistasis Jonas esą yra kone pats kaltas, kad ilgą laiką tylėjo ir užkirto galimybę išaiškinti prieš jį įvykdytus nusikaltimus. O apie tai, kad jis dar atlikdamas bausmę daugybę kartų skundėsi įkalinimo įstaigos darbuotojams, prokuratūros nutarime net neužsimenama. Juk neatsitiktinai ikiteisminį tyrimą atlikę Pravieniškių pareigūnai net nesiaiškino, ar dėl to, kas daugybę metų vyko pataisos namuose, atsakomybės neturėtų prisiimti čia dirbę ir tebedirbantys darbuotojai.

Maža to, prokuratūra nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodė, jog jo metu esą net nebuvo nustatyta, kad nukentėjusiuoju pripažintam Jonui būtų padaryti kokie nors sužalojimai, nors toje pačioje baudžiamosios bylos medžiagoje teigiama priešingai – ligos istorijoje yra juodu ant balto parašyta, kad Jonas ne kartą skundėsi patyręs seksualinę prievartą, o gydytojas net ir paliudijo, jog tokių kalinių kaip Jonas Pravieniškėse – tiek daug, kad net sunku visus juos prisiminti.

Tačiau tai – ne įrodymas, nes galimi prievartautojai kaltės nepripažino.

Jau daugiau kaip metus Joną globojančio ir teisinę pagalbą teikiančkio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė neslėpė, kad prokuratūros sprendimas yra „absoliuti teisinės sistemos gėda ir nesėkmė“.

„Mūsų manymu, tyrimo, kuriame smulkiai užfiksuotas devynerius metus trukęs nuteistojo prievartavimas, nesurinkus pakankamai įrodymų, nutraukimas – yra absoliuti teisinės sistemos gėda ir nesėkmė, – sakė K. Mišinienė. – Teisininkai, pasirašydami tokį dokumentą, išstato mūsų šalį į gėdos alėją – argi ne farsas yra pasiremti galimų prievartautojų „nieko ten nebuvo“, o gydytojo fiksuotus sužalojimus, blogėjančią psichinę būklę, diagnozuotą potrauminio sutrikimo sindromą atmesti kaip nereikšmingus? Beje, tam pačiam medikui tvirtinant, jog jis visko ir nepamena, nes kalinių su panašiomis problemomis buvę labai daug.“

Lojalumas saviems yra aukščiausias įstatymas

KOPŽI vadovė įsitikinusi, kad ikiteisminio tyrimo baigties buvo galima tikėtis kitokios, jeigu jį būtų atlikę su kalėjimų sistema nesusijusi teisėsaugos institucija – juk ir garsioji „Pravieniškių mafija“ paaiškėjo, kai į pataisos namus atvyko Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai ir sulaikė ne tik čia karaliavusius Kauno nusikalstamų grupuočių šulus, bet ir ilgametį Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūną, galimai veikusį kartu su nusikaltėliais. Šį pareigūną puikiai prisimena ir Jonas, taip ir nesulaukęs pagalbos.

„Kyla klausimas – ar įmanoma tokį baisų nusikaltimą ir jo dangstymą tirti tos pačios įstaigos pareigūnams? – klausė K. Mišinienė. – Įstaigoje, kurioje lojalumas saviems yra aukščiausias įstatymas? Kaip patyčia skamba prokurorės pasvarstymas, jog nukentėjusysis, būdamas „žemiausio luomo atstovas“, kažkodėl nesiskundė, o kreipėsi su pareiškimu tik išėjęs į laisvę. „Mane prievartaudavo visur – sandėliuke, po laiptais, dušuose, tualete“, – teigė buvęs kalinys, šiuo metu gyvenantis su labai sunkiomis patirtos prievartos pasekmėmis. „Bet mes nemokame to ištirti“, – turėtų prisipažinti prokurorės iš Kaišiadorių.“

Prokurorės Inos Zabielienės priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą KOPŽI ketina apskųsti aukštesniajam prokurorui, o paskui – jeigu reikės, ir teismui.

Žinojo, bet nieko nedarė

Ikiteisminis tyrimas dėl seksualinio prievartavimo policijoje buvo pradėtas dar 2019 m. vasarį, kai KOPŽI darbuotojų paragintas buvęs nuteistasis Jonas nutarė nebetylėti. Kadangi nusikaltimai buvo padaryti įkalinimo įstaigoje, policija medžiagą persiuntė į Kaišiadorių prokuratūrą – tą pačią, kurios prokurorai daugybę metų net nepastebėdavo, kokį pragarą pataisos namuose patiria su nusikalstamomis grupuotėmis nesusiję ir pirmą kartą už grotų patekę kaliniai. Tiems patiems Kaišiadorių prokurorams, kurie net neprieštaraudavo, jog nusikaltimus zonoje darančius, tačiau dokumentuose labai pavyzdingus „Pravieniškių mafijos“ šulus teisėjai anksčiau laiko išleistų į laisvę.

Šio ikiteisminio tyrimo metu buvęs nuteistasis Jonas pasakojo tai, ką Pravieniškių pareigūnai žinojo daugybę metų – vos patekęs į pataisos namus jis taip pat sulaukė reikalavimo susimokėti už gyvenimą, nes kitaip buvo grasinama pažeminti iki žemiausios nuteistųjų kastos.

Kadangi Jonas pinigų neturėjo, kaliniai prieš jį naudojo ne tik fizinį smurtą, bet ir seksualinę prievartą. Ir tai tęsėsi daugiau kaip 9 metus – visą tą laiką, kai nuteistasis atliko jam teismo skirtą bausmę.

Per apklausą Jonas nurodė tris asmenis, kurie jį prievartaudavo ir grasindavo, jog jį suluošins ir padarys neįgaliuoju, jeigu šis tik kam nors pasiskųs. Taip pat nurodė ir pareigūnus, kurie tai žinojo ir kurių pagalbos ne kartą prašė, o kai šie nesureagavo, net į Kalėjimų departamentą laišką parašė, maldaudamas perkelti kalėti į kitą įkalinimo vietą – net sutiko kalėti pačiomis griežčiausiomis kalėjimo sąlygomis. Tačiau departamento vadovybė nurodė, kad toks prašymas gali būti tenkinamas tik „išimtiniais atvejais“, o šis atvejis tikrai ne toks, ir Jonui vėl pasiūlė kreiptis į tuos pačius jo saugumo užtikrinti negalinčius ir nieko nematančius Pravieniškių pareigūnus.

Nematė, bet žino, kad neskriaudė

Ikiteisminio tyrimo metu Pravieniškių tyrėjai apklausė nuteistuosius, kurie tuo metu kalėjo su Jonu, taip pat pareigūnus, kurie buvo atsakingi už kalinių priežiūrą, tačiau nė vienas nepatvirtino, jog būtų žinojęs, kad nukentėjusiuoju pripažintas Jonas būtų buvęs seksualiai išnaudojamas. O kai kurie jų net savo apklausos protokoluose primygtinai pabrėždavo, kad Jono niekas neskriaudė, nors taip pat nurodydavo, jog nieko apie tai, KAD šis patyrė prievartą, nežinojo.

Kad seksualiai prievartavo ir tyčiojosi iš nuteistojo, neprisipažino ir įtariamaisiais patraukti trys vyrai. Tiesa, vienas jų prisiminė, kad kartą Jonas jam buvo pasiskundęs, jog yra prievartaujamas kito nuteistojo (vieno iš trijų įtariamųjų).

„Manau, kad jis tai man pasakojo tikėdamasis, jog jam padėsiu ir kartu nueisiu pas pareigūnus, bet aš juo nepatikėjau – juk tas kalinys kalėjo „bachūrų“ būryje ir ten tokie dalykai kaip vyro santykiavimas su vyru yra neįmanomi“, – sakė tuo metu įtariamuoju patrauktas vyras.

Šis įtariamasis kategoriškai neigė, jog kalinį ne tik prievartavo, bet ir jam į išeinamąją angą sugrūdo medvaržčius – esą tai šis padarė pats, nes norėjo, jog iš Pravieniškių būtų pervežtas į Lukiškes.

Kitas įtariamasis irgi kategoriškai kratėsi įtarimų, tuo metu jo sesuo, sužinojusi apie broliui mestus kaltinimus, ėmė Jonui rašyti žinutes ir prašė atleisti, net finansinę paramą pasiūlė, bet už tai prašė pasirašyti susitaikymo protokolą. Bet jo taip ir nepasirašė – brolis įtikino, jog jis yra nekaltas.

Trečias įtariamasis Pravieniškių pataisos namuose buvo įkalintas dėl prieš mažametį panaudotos seksualinės prievartos. Vienai politinei partijai priklausęs vyras aiškino, kad išvis nieko negali pasakyti, nes su nukentėjusiuoju pataisos namuose beveik nebendravo.

Gydytojas: tokių atvejų buvo labai daug

Bet kad Jono teiginiai apie patirtą prievartą yra ne iš piršto laužti, vis dėlto kai kurie nuteistieji patvirtino – esą pataisos namuose sklido kalbos, kad kalinys yra prievartaujamas.

Tuo metu buvusio kalinio ligos istoriją apžiūrėję pareigūnai surado įrašų, kurie patvirtina, kad įvykių Pravieniškėse išties būta. „Skriaudžiamas kitų kalinių, buvo prievartaujamas sekmadienį, nenori daug pasakoti, nes bijo pasekmių“, – viename ligos įraše nurodė tuo metu Pravieniškėse dirbęs gydytojas Benjaminas Saveras.

Kitame šio gydytojo įraše taip pat užsimenama apie baisius įvykius: „Kasdien vis naujų kankinimų prisigalvoja būrio nariai – prišlapina į patalynę, muša, mėgina išprievartauti. Bijo būti būryje, nes 1-2 val. nakties varo į tualetą, kur prievartauja. Pastoviai iš jo tyčiojasi, neleidžia net pavalgyti.“

Gydytojas taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo būklė yra bloga – kalbėdamas jis dreba, yra apimtas gilios depresijos ir net bijo paaiškinti, kas nutiko.

Per apklausą B. Saveras atskleidė dar baisesnę realybę – nors ir prisipažino, kad pamena Joną, tačiau jo nusiskundimus pasiūlė perskaityti ligos istorijoje. O ši, kaip paaiškėjo, net nėra sunumeruota – jeigu nori, gali išimti bet kurį puslapį ir niekas nepastebės.

„Man sunku papasakoti, nes praėjo daug laiko, įvairių atvejų yra daug, nuteistųjų su panašiomis problemomis taip pat yra labai daug“, – sakė B. Saveras.

Jis taip pat pridūrė, kad informacijos, kurią jam pasako nuteistasis, be raštiško nuteistojo sutikimo negali atskleisti, nebent gauna oficialų teisėsaugos institucijų raštą.

Kuo tapome, kad pateisiname prievartautojus?

2016 m. lapkritį į laisvę išėjęs Jonas ne kartą buvo apžiūrėtas gydytojų, kurie konstatavo, kad gyvenimas pataisos namuose jį labai paveikė, o „dėl subjektyviai suvokiamos grėsmės savo sveikatai bei gyvybei jis pasirinko poziciją šiems veiksmams nesipriešinti“.

„Naudotas seksualinis smurtas paveikė nukentėjusio sveikatą“, – nurodė ekspertai.

Dėl patirto potrauminio streso Jonui iki šiol reikalinga medikų pagalba.

Ikiteisminį tyrimą nutraukusi Kaišiadorių prokurorė savo nutarime pabrėžė, kad esą nė vienas liudytojas nepatvirtino, jog nukentėjusysis įkalinimo įstaigoje būtų prievartautas, apie tai esą nieko nežinojo ir pataisos namų administracija, o pats nukentėjusysis į teisėsaugą kreipėsi pavėluotai, taip užkirsdamas kelią bet kokių įrodymų gavimui.

Be to, prokurorės teigimu, nukentėjusiojo, liudytojų ir įrodymų parodymai nesutampa, o visos kilusios abejonės turi būti traktuojamos įtariamųjų naudai.

„Baudžiamajame kodekse numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tuomet, kai surenkami duomenys, kuriais gali būti įrodoma, jog nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo“, – pabrėžiama prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl seksualinio prievartavimo.

Prokurorė I. Zabielienė taip pat pabrėžė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo išnaudotos visos procesinės galimybės įrodymams surinkti.

„Kokiomis taisyklėmis, kokia „subkultūra“, galima pateisinti žmogaus seksualinį prievartavimą? – nesutikdama su prokuratūros nutarimu klausė K. Mišinienė. – Panašu, kad tvaikas iš mūsų apgailėtinų įkalinimo įstaigų veržiasi ir už storų sienų, apipainioja ir mūsų protus, jei galime ramiai reaguoti į tokius kaip Jono atvejus, samprotauti, jog „ten jų reikalai, jų taisyklės“. Vienareikšmiškai manome, jog asmenys, ilgus metus kankinę šį vyrą, turėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o įkalinimo įstaigų vadovai netoleruoti tokių kraštutinių žmogaus žeminimo formų. Ar atimti laisvę reiškia atimti orumą? Kas nusprendė, jog nuteistieji gali būti kankinami? Laisvės atėmimo organizatoriai turi mandatą iš valstybės, iš visuomenės proporcingai bausti nusikaltusius asmenis, o ne puoselėti prievartos, priklausomybių, nužmoginimo tradicijas.“

Pasak K. Mišinienės, nusikaltimo aukoms labai sunku prabilti apie patirtą prievartą, nes jie sulaukia ne tik priešiškumo, bet ir fizinių bausmių – taip buvo ir su Jonu, kai šis tik viešai prabilo apie pragarą Pravieniškėse, o pareigūnai net nenorėjo šio atvejo tirti ir liepė jam pačiam susirasti skriaudikus. Bet net tada, kai skriaudikus surado ir apkaltino dėl smurto, po pusės metų paaiškėjo, jog šie – nekalti, nes iš tikrųjų smurtavo kiti asmenys. O kas jie tokie, taip ir nesugebėjo nustatyti.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Dainius Sinkevičius

Penkerius metus Anglijoje dingusiu laikyto ir policijos miškuose rasto lietuvio istorija patraukė tiek užsienio, tiek Lietuvos žiniasklaidos dėmesį. Manoma, kad vyras slapstėsi dėl patirto išnaudojimo. Specialistai sako, kad panašioje padėtyje atsidūrusių tautiečių yra ne vienas, paprasčiausiai apie juos nesužinome. 

Į šią žinią reagavo ir rašytojas Marius Ivaškevičius. „Pirma reakcija perskaičius, aišku, noras kažką ironizuoti apie lietuvių partizanavimo geną ir panašiai. Bet įsigilinus, įjungus empatiją – į kokią psichologinę duobę buvo įstumtas žmogus, jei pasirinko tokį gyvenimą?

Ką jis ten valgė, kuo rengėsi, kaip ištverdavo žiemą? Ir kodėl nesikreipė į Lietuvos ambasadą, į Lietuvą?“ – savo paskyroje feisbuke klausimus kėlė rašytojas.

Jis svarstė, kad į nelaimę patekęs žmogus veikiausiai nesitikėjo sulaukti pagalbos iš savo šalies. „Gal ir būtų gavęs, bet tiesiog sąmonėje nėra to pagalbos telefono: SOS, Tėvyne, aš čia papuoliau į bėdą. Nebuvo jo ir nė pas vieną mano Londone kalbintų žmonių, vėliau tapusių „Išvarymo“ herojais.

Ne, mes visi įpratę kovoti vieni iki paskutinio atokvėpio, nes už mūsų niekas nestovi – jokia Tėvynė su savo pagalbos mechanizmais. Išvarei – ir pats kaltas. Gal jau laikas stabdyti tą išvarymą?

Spektaklis Lietuvoje nuolat surenka pilną „Siemens“ areną, bet realybė nuo to nesikeičia. Vos tik kas naujas išvaro, mes tuoj pat jį pamirštam“, – rašė M. Ivaškevičius.

Kalbinti specialistai atkreipia dėmesį, kad daug šios istorijos aplinkybių dar nėra žinomos, tačiau primena opią modernios vergovės problemą ir skatina susimąstyti apie jos mastą.

„Iš žmogiškosios pusės, atrodo, sunku patikėti, kad tai vyksta 21 amžiuje, kita vertus, kai dirbi šitoje srityje, tai nėra tokia didžiulė naujiena. Aš manau, kad tai tikrai nėra pavienis atvejis, tiesiog mes apie juos nežinome“, – portalui LRT.lt sako Lietuvos socialinių tyrimo centro ir VšĮ „Divesity Development Group“ tyrėja Giedrė Blažytė.

Jos teigimu, ši istorija rodo, kad žmogus veikiausiai neturėjo pasirinkimo ir nežinojo, kaip kitaip galėtų išspręsti situaciją, kurioje atsidūrė.

„Neaišku, kokie metodai prieš jį buvo naudojami, kokios aplinkybės buvo prieš išėjimą į mišką. Gali būti, kad prieš jį naudojo ir psichologinį, ir fizinį smurtą. Manau, taip pasielgti žmogų paskatino didžiulė baimė, nesuvokimas ir negebėjimas išeiti iš tos situacijos.

Ko gero, jis buvo visiškai vienas, neturėjo jokio pažįstamų rato, galbūt nebuvo ir pagalbos šaltinių, o jeigu ir kalbos nemokėjo, tai iš tiesų tuo metu išėjimas į miškus ir gyvenimas atsiskyrus galėjo atrodyti kaip vienintelis kelias“, – komentuoja prekybos žmonėmis problematiką bei migracijos procesus analizuojanti G. Blažytė.

Tyrėja pabrėžia, kad prekiautojai žmonėmis, siekdami išlaikyti auką, pasitelkia įvairius metodus – pradedant dokumentų, mobiliojo telefono, pinigų paėmimu, baigiant grasinimais susidoroti su juo pačiu ar šeimos nariais.

Ji išskiria ir pažeidžiamiausią grupę – žemesnio išsilavinimo, neturinčius asmeninių ryšių žmones. Anot pašnekovės, dažnai į išnaudotojų pinkles pakliūva ir vaikai iš globos namų, mat jie neturi artimo socialinio rato, galinčio padėti.

„Tokiais žmonėmis lengviausia manipuliuoti, pritraukti pažadant darbo galimybes, didelius pinigus ar svajonių gyvenimą svetur. Kalbant apie dažniausias lietuvių išnaudojimo formas, tai išnaudojimas darbo tikslais, nusikalstamai veikai, nepilnamečiai – elgetavimui.

Prekybos žmonėmis problema yra opi ir be galo latentinė, mes daug ko nematome ir sužinome tik paaiškėjus tokiems kaip mūsų aptariamas atvejis“, – sako pašnekovė.

Kristina Mišinienė / BNS nuotr.

G. Blažytei antrina Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė. Ji pabrėžia, kad Anglijoje po 5 metų rasto lietuvio istorija primena apie ne vienus metus egzistuojančią opią problemą, ir atkreipia dėmesį, kas dažniausiai tampa išnaudotojų taikiniais.

„Ši situacija ir stebina, ir, deja, tarsi patvirtina, ką mes dešimtmečiais bandome pasakyti plačiajai visuomenei ir atsakingoms institucijoms.

Prekeiviai žmonėmis, ieškantys galimybių užverbuoti pigią darbo jėgą, tokią paklausią Vakarų Europoje, neieško aukų tarp asmenų, mokančių apsiginti, išmanančių savo teises. Kam nusikaltėliams toks vargas?

Moterys ir vyrai, nemokantys užsienio kalbos, skolingi visam svietui ir vis dar klimpstantys į skolas, turintys sveikatos problemų, kalėję ar bėgantys nuo teisėsaugos, patyrę ilgalaikį smurtą, išnaudojimą gimtojoje šalyje, – štai žmonės, kurie jaučiasi bejėgiai duoti atkirtį šiuolaikiniams vergvaldžiams, pjudantiems juos šunimis, rakinantiems nakčiai prie radiatorių, atėmusiems asmens dokumentus“, – kalba K. Mišinienė.

J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Jos teigimu, tokie žmonės neatitinka „nepriekaištingos reputacijos aukos“ paveikslo, todėl ir jų parodymais teisėsauga neretai nepatiki. „Tą puikiai žino išnaudojimą organizuojantys įvairaus plauko veikėjai“, – pabrėžia KOPŽI vadovė.

Dažnai lietuviai išnaudoja lietuvius

Anot G. Blažytės, didžiausia rizika pakliūti į prekybos žmonėmis pinkles yra tose šalyse, kur gausios emigrantų bendruomenės. Ji akcentuoja, kad žvelgiant į oficialią statistiką tendencijos išlieka panašios – tarp prekybos žmonėmis atvejų iš užsienio valstybių minimos Didžioji Britanija, Airija, Vokietija, Nyderlandai, Švedija, Prancūzija, JAV bei Ispanija.

„Ten (kur gausi emigrantų bendruomenė – LRT) yra socialinių ryšių, paprasčiau įdarbinti žmogų. Dažnesni atvejai – kalbu apie oficialią statistiką, – kai lietuviai išnaudoja lietuvius.

Pavyzdžiui, 2019 m. ikiteisminiuose tyrimuose dėl prekybos žmonėmis ir išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms bei naudojimosi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis įtarimai pareikšti 30 Lietuvos Respublikos ir 4 užsienio valstybių piliečiams. Panašios tendencijos buvo ir ankstesniais metais“, – dėsto pašnekovė.

Prekyba žmonėmis / Shutterstock nuotr.

Ji nurodo, kad tik nedidelė dalis aukų sutinka bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis – oficiali pradėtų ikiteisminių tyrimų statistika daug mažesnė nei nevyriausybinių organizacijų (NVO) pateikiami duomenys, kiek, kaip manoma, nukentėjusių žmonių sulaukė pagalbos.

„Pavyzdžiui, 2019 m. oficialiai identifikuoti 39 asmenys, nukentėję nuo prekybos žmonėmis, o NVO pagalba buvo teikiama 224 asmenims“, – aiškina G. Blažytė.

Nežino, kur kreiptis pagalbos

Pašnekovės nuomone, neretai prekybos žmonėmis aukos nežino, kur tiksliai kreiptis pagalbos. Tyrėja pataria dar iki išvykstant nuodugniai pasidomėti tam tikrais aspektais, susijusiais su darbu užsienyje.

„Yra ambasados, yra tiek užsienio, tiek Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, kurios stengiasi padėti užsienyje į bėdą pakliuvusiems lietuviams.

Manau, svarbiausia – labai aiškiai skaityti darbo sutartį, kurioje turėtų būti surašyta, ką žmogus turės dirbti, kokiomis sąlygomis, kokį atlygį gaus.

Kitas dalykas – neatiduoti asmeninių dokumentų. Kai esi užsienio šalyje, dokumentą reikia turėti visada šalia. Taip pat svarbu informuoti bent jau artimiausių žmonių ratą, kur tu vyksti. Svarbu turėti tos šalies konsulų, ambasadų kontaktinius duomenis tuo atveju, jei kas nors atsitiktų“, – vardija G. Blažytė.

J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Ar pakankamai daroma, siekiant stabdyti moderniąją vergovę? KOPŽI vadovės nuomone, į šį klausimą vienareikšmiško atsakymo nėra.

„Mums atrodo, kad darome daug, mes, teikiantys pagalbą nevyriausybininkai, dirbame be išeiginių, nuolat nerimaudami, kad jau ryt galime nelaimėti kokio konkurso, nerasti finansavimo. Tačiau išnaudojamų žmonių neviltis rodo, kad jie nesijaučia saugūs, jie sunkiai mumis pasitiki, neretas net nežino, kur galėtų kreiptis“, – komentuoja K. Mišinienė.

LRT.lt primena, kad pirmadienį pasklido žinia, kad Anglijos policija surado penkerius metus nužudytu laikytą lietuvį. Policijos teigimu, po tiek metų ūkio darbininkas buvo rastas miškingoje vietovėje, kur, kaip manoma, slėpėsi nuo išnaudojimo. Skelbiama, kad lietuvis šiuo metu yra saugus, bendradarbiauja su policija. Dėl galimo vyriškio išnaudojimo pradėtas tyrimas.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Ugnė Jonaitytė, Karolina Marcinkevičiūtė

Publikuota: 2020m. liepos 26d., https://www.lrt.lt/lituanica/aktualijos/751/1204019/5-metus-anglijos-miske-gyvenusio-lietuvio-istorija-primine-apie-modernia-vergove-kaip-emigrantai-pakliuva-i-isnaudotoju-pinkles

Iš nedidelio Tadžikistano kaimo kilęs dviejų vaikų tėvas Mullomaqsudas Homidovas kelis metus įmonėje „Hegelmann Transporte“ dirbo vilkiko vairuotoju. Vyras pasakojo, kad prieš pat karantino paskelbimą buvo atleistas, o dėl to prarado net tik leidimą gyventi Lietuvoje, bet ir gyvenamąją vietą.

„Jau keturis mėnesius gyvenu automobilyje“, – „Delfi“ sakė jis. Palyginus tai, kaip M. Homidovas atrodo dabar, su tuo, kaip jis atrodė darant paso nuotrauką, susidaro įspūdis, jog vyras neteko apie 20 kilogramų svorio.

Buvusio „Hegelmann Transporte“ darbuotojo situacija kebli ir dėl to, kad artimiausia Tadžikistano ambasada yra Minske, Baltarusijoje.

„Realiai jis dabar yra nelegalas“, – sakė M. Homidovui padėti bandantis Lietuvos profesinių sąjungų aljanso vadovas Audrius Cuzanauskas.

Savo ruožtu „Hegelmann Transporte“ generalinis direktorius Tomas Jurgelevičius sakė, kad darbo santykiai su M. Homidovu nutrūko darbuotojo iniciatyva.

„Savaime suprantama, kad nutrūkus darbo santykiams, minimas asmuo prarado leidimą gyventi Lietuvoje. Tokia tvarka yra nustatyta įstatyme“, – „Delfi“ sakė jis.

Nesuprato, kad yra atleidžiamas

M. Homidovas su A. Cuzanausku susitiko liepos 22 dieną. Lietuvos profesinių sąjungų aljanso vadovas „Delfi“ po to sakė, kad dėl tadžiko dokumentų jau kreipėsi į Migracijos departamentą, o dėl apgyvendinimo ir maitinimo – į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą.

Kaip pasakojo pats M. Homidovas, jį iš darbo „Hegelmann Transporte“ atleido kovo 6 dieną.

Apie gerai apmokamą darbą tadžikas sužinojo iš Uzbekistano sostinėje Taškente veikiančios darbuotojus samdančios įmonės. 2018 metais M. Homidovas atvyko į Lietuvą ir pradėjo kitose Europos šalyse vežti krovinius.

„Man žadėjo, kad pirmą mėnesį gausiu 900 eurų, antrą – 1,6 tūkst. eurų, o trečią – 2,2 tūkst. eurų“, – pasakojo jis.

Tačiau kaip matosi iš „Sodros“ pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą, M. Homidovo draudžiamosios pajamos svyruodavo. Apie pusę jo „į rankas“ gaunamų pajamų sudarydavo dienpinigiai.

„Kovą nesumokėjo atlyginimo, tik avansą numetė. Sakė, kad išsiaiškinsim, kai grįši į Lietuvą, o tada pasakė, kad aš skolingas. Už ką – neaišku“, – sakė jis.

M. Homidovas taip pat tvirtino, kad nežino, kodėl buvo atleistas. „Kodėl atleido – nepaaiškino. Davė popierių ir viskas“, – sakė jis.

Buvusio „Hegelmann Transporte“ darbuotojo „Sodros“ pažymoje nurodoma, kad jo darbo santykiai nutrūko balandžio 6 dieną pagal Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį, t. y. „Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių“.

„Neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui, gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų“, – rašoma kodekse.

Nuo kovo 1 iki kovo 31 dienos M. Homidovas gavo 240,24 euro pajamų „popieriuje“, o nuo balandžio 1 iki balandžio 6 dienos – dar 42,31 euro, rodo „Sodros“ duomenys.

M. Homidovas tvirtino, kad nesuprato, jog jo darbo santykiai nutraukiami tokiu būdu. Tadžikas nemoka lietuviškai.

„Keista, kad nėra įpareigojimo versti finansinių dokumentų į jiems suprantamą kalbą. Tai jau yra nusikaltimas, nors Darbo kodekse nėra imperatyvios normos tai daryti“, – pastebėjo A. Cuzanauskas.

Savo ruožtu „Hegelmann Transporte“ vadovas T. Jurgelevičius „Delfi“ sakė, kad dokumentai įmonėje darbuotojams yra pateikiami jiems suprantama kalba.

„Jūsų minimas asmuo įmonėje dirbo apie metus – visą laiką su šiuo darbuotoju buvo komunikuojama rusų kalba“, – sakė jis.

T. Jurgelevičius dar pridūrė, jog darbo užmokestis „Hegelmann Transporte“ apskaičiuojamas ir išmokamas taip pat įstatymų nustatyta tvarka.

Neturi, kur gyventi

Iki kovo 6 dienos M. Homidovas gyveno įmonės viešbutyje, kartu su kitais vairuotojais, kambaryje po 8 žmones.

„Mane atleido. Grįžau į viešbutį, o ten moteris pasakė, kad nebegaliu ten gyventi. Susirink daiktus ir važiuok kur nori“, – sakė jis.

Tadžikas dar papasakojo, kad paskutinėje kelionėje turėjo incidentą.

„Turėjau mokinį, 54 metų amžiaus. Jis jau negalės vairuoti. Jis vairuoti nemoka, aš visą laiką įtampoje.

Važiavau Italijoje, ten slidi danga. Leidausi, o priekyje buvo automobilis, jis stabdė, aš irgi norėjau stabdyti, bet mašina pravažiavo šonu ir šiek tiek susibraižė.

Paprašiau savo vadybininko koordinačių, kur turiu išsikrauti. O jis pradėjo rėkti, kad aš pats turiu viską žinoti. Suprantu… Jis 21 val. dirbęs, aš irgi tiek pat, o dar susinervinęs. Aš gi žmogus, ne gyvūnas, nereikia rėkti.

Paskambinau generaliniam direktoriui, papasakojau, kaip jis elgiasi. Kai grįžau į Lietuvą, manę išvarė pro duris“, – pasakojo M. Homidovas.

Buvęs „Hegelmann Transporte“ darbuotojas paaiškino, kad 21 val. per parą dirbo, nes važiavo dvigubu ekipažu. „Bet kitas vairuotojas nevairavo“, – sakė jis.

M. Homidovas dar paliudijo apie esą padirbinėjamus dokumentus.

„Teigiama, kad vairuotojai gyvena viešbučiuose, nors realiai to nėra. Policijai turi parodyti, kad šeštadienį ir sekmadienį gyvenai viešbutyje, nors realiai buvai automobilyje“, – sakė jis.

Tuo metu M. Jurgelevičius atsakė, kad „Hegelmann Transporte“ turi ne vieną poilsio bazę ilgajam vairuotojo poilsiui atlikti.

Gyvena nelegaliai

Gyvenamosios vietos netekęs M. Homidovas jau keturis mėnesius gyvena automobilyje „Opel Astra“.

„Draugai padeda, yra lietuvių, tadžikų, kurie padeda“, – sakė jis.

Tadžikas aiškino, kad grįžti atgal į Tadžikistaną negali, nes neturi kaip. „Lėktuvo, traukinio, autobuso nėra. Dabar karantinas“, – aiškino jis.

M. Homidovas dar sakė, kad Kaune buvo susiradęs kitą darbą, tačiau negalėjo jo pradėti, nes Lietuvoje yra nelegaliai.

Pašnekovas svarstė vykti iki Minske esančios ambasados, tačiau ir to dėl karantino apribojimų atsisakė.

„Mums nėra žinoma, kodėl asmuo liko Lietuvoje tokį ilgą laiką, pažeisdamas buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje tvarką. Jei redakcijai yra žinoma jo buvimo vieta, ją reiktų nurodyti atsakingoms institucijoms, kadangi asmuo Lietuvoje yra nelegaliai“, – sakė M. Jurgelevičius.

„Hegelmann Transporte“ akcininkai yra Antonas ir Siegfriedas Hegelmannai.

Užsienio reikalų ministerijos pasiteiravus patarimo M. Homidovui, „Delfi“ sulaukė tokio atsakymo:

„Užsieniečių galimybė išvykti iš Lietuvos dėl koronaviruso pandemijos nėra varžoma, todėl dėl kelionės į Minską užsienietis turėtų kreiptis į Baltarusijos institucijas, reglamentuojančias atvykimo į šią šalį klausimus. Tačiau išvykdamas iš Lietuvos užsienietis turėtų atsižvelgti į Lietuvos taikomus užsieniečių atvykimo apribojimus bei įvertinti savo galimybes grįžti“.

Savo ruožtu Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė sakė, kad užsieniečiai turi galimybę, neišvykdami iš Lietuvos, pereiti dirbti pas kitą darbdavį, jeigu jie būna teisėtai Lietuvoje.

„Šiuo atveju matosi, kad Tadžikistano pilietis Lietuvoje yra neteisėtai, ir jau pakankamai ilgą laiką, ir jis iš anksto nesiėmė veiksmų prasitęsti savo teisėtą gyvenimą Lietuvoje. Jam būtina išvykti iš Lietuvos, kad nutrauktų savo neteisėtą buvimą Lietuvoje“, – sakė ji.

E. Gudzinskaitė dar teigė, jog Tadžikistano pilietis turėtų kreiptis į Migracijos departamentą, kuris priims sprendimą jį grąžinti į užsienio valstybę.

„Įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiaus grąžinimo klausimu, sprendime bus nustatytas nuo 7 iki 30 dienų terminas, per kurį užsienietis bus įpareigotas iš Lietuvos išvykti savo noru. Išvykęs savo noru iš Lietuvos, užsienietis, jeigu ras darbdavį Lietuvoje, galės vėl netrukdomas atvykti į Lietuvą dirbti“, – sakė ji.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Edgaras Savickas

Publikuota: 2020m. rugpjūčio 4d., https://www.delfi.lt/verslas/verslas/hegelmann-transporte-vairuotojo-istorija-netekes-darbo-tapo-benamiu-nelegalu.d?id=84894633

Bauginantys nusikalstamo pasaulio atstovų beldimai į duris, neaiškūs naktiniai telefono skambučiai ar fizinis smurtas ir realus žmonių persekiojimas – su tuo susiduria prekybos žmonėmis aukos. Taip portalui LRT.lt pasakoja sociologas, tyrimo „Ar saugu siekti teisingumo? Poveikis nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis“ autorius Mažvydas Karalius.

Remiantis oficialiais Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Lietuvoje vyrauja trys pagrindinės prekybos žmonėmis formos: prekyba žmonėmis nusikalstamoms veikoms daryti, pavyzdžiui, prekybai narkotikais, vagystėms, seksualiniam išnaudojimui ir priverstiniam darbui. Anot M. Karaliaus, nuo seksualinio išnaudojimo dažniau nukenčia moterys ir mergaitės, nuo darbinio – vyrai ir berniukai.

Vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad toks skirstymas yra supaprastinantis – visos prekybos žmonėmis formos gali atsigręžti į bet kurį visuomenės narį nepriklausomai nei nuo lyties, nei nuo socialinės padėties, išskiria sociologas. Jo teigimu, rastume ne vieną atvejį, kai vyrai ar berniukai įtraukiami į seksualinį išnaudojimą, o vergiškomis sąlygomis priverstos dirbti moterys.

„Prekybos žmonėmis lauke negalioja taisyklės, čia nuolat ieškoma ne tokių rizikingų išnaudojimo schemų, dar neatrastų spragų įstatymuose“, – tvirtina M. Karalius.

Tyrimo autorius pabrėžia, kad ne visi išnaudojimo atvejai atsiduria teisėsaugos akiratyje, o ir pradėjus tyrimą nebūtinai reiškia, kad jis bus sėkmingai pabaigtas, todėl tikrieji modernioje vergovėje atsidūrusių žmonių mastai tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra didesni.

Aukas išnaudoja ir lietuviai

Pasak M. Karaliaus, Lietuva ilgą laiką buvo apibūdinama kaip aukų kilmės bei tranzito šalis, iš kurios aukos vežamos į kitas šalis, dažniausiai – Vakarų arba Šiaurės šalis, pavyzdžiui, Jungtinę Karalystę, Airiją, Vokietiją, Prancūziją, Švediją.

Tautiečiai būdavo ir tebėra verbuojami dirbti mažai apmokamų, socialinių, medicininių garantijų neteikiančių darbų žemės ūkio, statybų, paslaugų sektoriuose, masažo salonuose ar viešnamiuose. Tačiau dabar vis dažniau girdime, kad Lietuva tampa ir tikslo valstybe iš kitų šalių, dažniausiai ne ES, atvykusiems piliečiams, sako pašnekovas.

Pavyzdžiui, žiniasklaidą neseniai pasiekė žinia, kad Kauno stadioną stačiusiems Turkijos piliečiams ne tik buvo neišmokamas žadėtas atlyginimas, tačiau nežmoniškomis sąlygomis tekdavo dirbti po dvylika ar trylika valandų per dieną, o laisvadienį jie gaudavo vos kartą per tris savaites.

Kiek anksčiau buvo paviešintas dar vienas atvejis apie atrakcionų parke Šventojoje, kaip manoma, išnaudotus Čekijos ir Lenkijos piliečius, kuriems už darbą buvo mokami juokingi pinigai, vyrai būdavo mušami, bauginami, naktimis užrakinami, iš jų atimti asmens dokumentai. Pasigirsta ir istorijų apie Ukrainos, Baltarusijos pilietes, Lietuvoje įtrauktas į prostituciją, o visa tai kelia naujų iššūkių kovai su prekyba žmonėmis.

„Apie šio nusikaltimo mastų mažėjimą nedrįsčiau kalbėti, ypač turėdamas omenyje globalios migracijos procesus ir pasaulį krečiančią COVID-19 pandemiją“, – sako M. Karalius.

Verbuoja ir artimiausi – draugai, pažįstami

Nusikaltėliai aukas dažniausiai verbuoja žodžiu arba telefono skambučiu, kiek rečiau – internetu ir per skelbimus spaudoje. Svarbu suprasti, kad verbuotojai neatsiranda iš niekur – tai labai dažnai yra artimiausios aplinkos žmonės: iš to paties miesto ar miestelio kilę draugai ar pažįstami, šeimos nariai.

Esama ir vadinamųjų „loverboys“ – meilę prisiekinėjančių ir brangias dovanas perkančių apgavikų, kurių pagrindinis tikslas – suvilioti, įgauti moterų ir mergaičių pasitikėjimą ir įtraukti į išnaudojimą, dažniausiai, seksualinį, pasakoja M. Karalius.

Žinoma, sako sociologas, paprastai žadamas legalus darbas ir geras atlyginimas, daromas spaudimas važiuoti greitai, jei reikia, skolinami pinigai. Viskas tik tam, kad į spąstus įviliotas žmogus turėtų kuo mažiau laiko apgalvoti situaciją ir suprasti, kas vyksta. Tačiau tikrovė kitokia – nėra nei žadėto darbo, nei atlyginimo, o dažniausiai tik nuvykus pamatoma, kad žmogaus galimybės pabėgti ar kreiptis pagalbos yra smarkiai apribotos.

„Dažniausia priežastis, kodėl prekybos žmonėmis aukos priėmė nusikaltėlių pasiūlymus, – apgaulė ir pasinaudojimas aukų pažeidžiamumu“, – tvirtina M. Karalius.

Aukos bauginamos, prieš jas smurtaujama

Pasak tyrimo autoriaus, išnaudotojai būna suinteresuoti, kad jų „verslo“ schemos veiktų, o išnaudojami asmenys dirbtų, krautų pelną ir nereikštų jokių pretenzijų. Bet koks priešinimasis nusikaltėliams yra lydimas žiauraus fizinio smurto, bauginimo ir gąsdinimo. Aukoms nuolat kartojama, kad nusikaltėliai turi pažinčių teisėsaugoje, todėl net neverta kreiptis pagalbos, dažnai apeliuojama į neva į laisvą apsisprendimą – pats norėjai, pats važiavai, niekas nevertė, mes tau tik padėjome.

„Pavyzdžiui, kai kalbame apie prekybą žmonėmis nusikaltimams daryti, tokia schema veiksminga – žmogus žino, kad buvo verčiamas daryti nusikalstamas veikas, pavyzdžiui, apiplėšinėti parduotuves, todėl mano, kad yra ne išnaudojamasis, o nusikaltimo bendras.

Tiriant tokio pobūdžio bylas labai svarbu įrodyti nukentėjusiojo pažeidžiamumą – kaip asmuo buvo socioekonomiškai pažeidžiamas: galbūt skurdžiai gyveno, neturėjo darbo, prieš ją ar jį buvo smurtaujama šeimoje, žmogus turėjo psichikos sveikatos iššūkių. Priešingu atveju labai lengva asmenį apkaltinti“, – sako pašnekovas.

Vienas rimtesnių iššūkių kovoje su prekyba žmonėmis – nukentėjusiųjų ir liudytojų apsauga ikiteisminio tyrimo metu. Prekybos žmonėmis aukų interesus ginančių organizacijų teigimu, nepakankama nukentėjusiųjų apsauga viso ilgo baudžiamojo tyrimo metu yra viena priežasčių, kodėl vengiama kreiptis pagalbos ir ieškoti teisingumo. Pakankamai ilga ikiteisminio tyrimo trukmė taip pat yra iššūkis atsitiesti ir į vietos bendruomenę grįžti siekiančiam asmeniui, priduria M. Karalius.

Neaiškūs naktiniai skambučiai ir beldimas į duris

Sociologas ragina įsivaizduoti tokią situaciją: Didžiojoje Britanijoje į pašto dėžutes lankstinukų mėtyti išvežtas vyras grįžta namo, išdrįsta kreiptis pagalbos, o teisėsauga pradeda tyrimą. Po kiek laiko į vyro namų duris pasibeldžia jo išnaudotojai ir sako: „Turi reikalų su policija? Tai pagalvok, ką kalbi.“

„Tiek kartų iš nusikaltėlių girdėjęs, kokie silpni yra teisėsaugininkai ir kokie galingi prekybos žmonėmis organizatoriai, nukentėjęs žmogus šio apsilankymo paprastai neužmirš. Didelė tikimybė, kad kitą kartą į apklausą atvykęs nukentėjusysis pagalvos, kiek ir kaip pasakoti apie buvusį išnaudojimą, kiek kaltės atseikėti nusikaltėliams ir kiek prisiimti sau. Iš baimės apie namuose apsilankiusį nusikaltėlį gali ir apskritai nutylėti. (…)

Nukentėjusieji tokio spaudimo bijo, jaučiasi nesaugūs, o tai trukdo kokybiškai jų integracijai į visuomenę. Daliai žmonių grįžta arba atsiranda priklausomybių“, – kalba M. Karalius.

Tokio pobūdžio istorijų yra nemažai, sako sociologas. Vieni bauginami į duris besibeldžiančių nusikalstamo pasaulio atstovų, kiti – neaiškių naktinių telefoninių skambučių ar žinučių socialiniuose tinkluose. Pasak M. Karaliaus, pasitaiko ir fizinio smurto atvejų, realaus žmonių persekiojimo, o kartais nukentėjusiuosius už jų tylą bandoma papirkti.

Vis dėlto šalyje nėra efektyvios strategijos, kuri apsaugotų aukas nuo nusikalstamo poveikio ir būtų įgyvendinama visos valstybės mastu, apgailestauja tyrėjas. Jo teigimu, susiklosto sudėtinga situacija – teisėsaugos institucijos norėtų išaiškinti prekeivių tinklus ir nubausti nusikaltėlius, tačiau į nukentėjusiojo klausimą, ar saugu duoti parodymus, tvirtai atsakyti niekas negali.

Taikiniu tampa pažeidžiamiausi

Anot tyrimo autoriaus, paprastai verbuotojų taikiniu tampa žmonės, patyrę skurdą, nedarbą arba dirbę prastai apmokamą darbą, tie, kurie patyrę fizinę, psichologinę ar seksualinę prievartą šeimoje.

Aukos neretai taip pat stokoja kokybiškų, nesmurtinių socialinių ryšių, turi gyvenimo globos įstaigose patirties, o dalis nusikaltimo aukų turi psichikos sveikatos iššūkių ar intelekto sutrikimų, yra kilę iš kaimiškų vietovių. Kitaip sakant, tai žmonės, kuriais nusikaltėliai gali gana nesunkiai pasinaudoti, pasakoja M. Karalius.

„Išnaudojamos aukos gąsdinamos nesikreipti pagalbos, be to, jos nemoka užsienio kalbos, nežino, kas ir kaip galėtų padėti. Žmonės jaučiasi patys kalti (arba yra įtikinami) dėl to, kas nutiko, todėl susitaiko su situacija ir kenčia, nes žino, kad kitu atveju apskritai liks be nieko. Neretai išnaudojimą kęsti tenka ir dėl namuose likusių vaikų ar šeimos, kuriai reikia pagalbos“, – aiškina pašnekovas.

Sekso pirkėjas lieka vos matoma figūra

Nors kalbėti apie prekybą žmonėmis seksualiniam išnaudojimui sudėtinga, Lietuvoje galiojantis prostitucijos reguliavimas ir deklaratyvi kova su prekyba žmonėmis sunkiai dera, tvirtina M. Karalius. Lietuvoje administracinė atsakomybė numatyta tiek už atlygintiną naudojimąsi prostitucijos paslaugomis, tiek už vertimąsi prostitucija. Tačiau 2015–2019 metais už atlygintiną naudojimąsi prostitucijos paslaugomis buvo nubausti 104, o už vertimąsi prostitucija – 799 žmonės.

„Akivaizdu, kad prostitucijoje atsidūrusios moterys gauna neproporcingai daugiau baudų, o didelis pakartotinio baudžiamumo rodiklis parodo, kad administracinės baudos neatgraso nuo vertimosi prostitucija. Priešingai – baudas reikia susimokėti, todėl į sekso industriją klimpstama dar giliau“, – teigia tyrimo autorius.

Situaciją koreguoti nuspręsta dar 2014 metais, priėmus rezoliuciją, kurioje įsipareigota keisti Administracinių nusižengimų kodeksą ir panaikinti administracinę atsakomybę už vertimąsi prostitucija, paliekant baudžiamąją atsakomybę už prostitucijos paslaugų pirkimą.

Šių metų vasarį vėl kilo tokios diskusijos, tačiau Teisingumo ministerija ir Vyriausybė nepritarė keturių Seimo narių projektui, nes „būtų paneigta visuomenėje nusistovėjusių vertybių sistema, pagal kurią prostitucija iki šiol buvo traktuojama kaip veikla, kuri pažeidžia visuotinai priimtinas dorovės normas“, sako M. Karalius.

„Dabartinis reguliavimas baudžiant auką tik padidina jos šansus ateityje tapti prekeivių žmonėmis auka, nes vietoj socialinių programų, skirtų padėti išeiti iš prostitucijos, šiandien valstybė pasiūlo administracinę nuobaudą ir dar giliau įstumia į prostituciją.

Tiek ši įstatymų kalba, tiek prieš tai minėti skaičiai parodo, kad kaltinama auka, o sekso pirkėjas ir toliau lieka vos matoma figūra. (…) Dabartinis prostitucijos reguliavimas Lietuvoje yra labai neteisingas. Žvelgiant iš kovos su prekyba žmonėmis politikos taško, situaciją būtina keisti“, – pabrėžia M. Karalius.

Su tyrimu „Ar saugu siekti teisingumo? Poveikis nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis“ galima susipažinti čia.

Jei nukentėjote, norite informacijos arba pasitarti:

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS pagalbos numeris +370-679-61617 veikia visą parą. Arba el. paštu centras@anti-trafficking.lt

Dingusių žmonių šeimų paramos centras. Dėl nukentėjusių ar galėjusių nukentėti nuo prekybos žmonėmis, seksualinės prievartos; dėl informacijos apie dingusius asmenis: 8 652 98187; 8 5 248 3373; 8 800 261 61. Dėl dingusių vaikų ir informacijos apie juos: Tarptautinė karštoji linija 116000. Arba el. paštu centras1@missing.lt

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“. Dėl nukentėjusiųjų ar galėjusių nukentėti nuo prekybos žmonėmis: 8 5 2611014; 8 699 90866 arba el. paštu pagalba@vilnius.caritas.lt

Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras. Dėl nukentėjusiųjų ar galėjusių nukentėti nuo prekybos žmonėmis, seksualinės prievartos: +370 46 350099; +370 607 81688 arba el. paštu: kmn@moteriai.lt ir pagalba@moteriai.lt. Dėl emocinės pagalbos telefonu Pagalbos moterims linija 8 800 66366.

Vyrų krizių centras. Dėl nukentėjusių ir galėjusių nukentėti nuo prekybos žmonėmis vyrų 8 662 26770; 8 616 08913 arba el. paštu info@vyrukrizes.lt.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Domantė Platukytė

„Žmonės, kurie patiria stiprų išnaudojimą, dažnai nenori ar nemoka papasakoti, kas jiems nutiko. Jie sako, kad buvo blogai. Bet kaip blogai, kas atsitiko, jiems sunku verbalizuoti. Šis filmas unikalus net ir mums, specialistams, nes tai liudijimas už tuos, kurie nesiryžta ar nesugeba papasakoti, ką patyrė emigracijoje“, – apie įtempto siužeto dramą „Olegas“ kalba Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.

Pagal tikrą istoriją režisieriaus Jurio Kursiečio sukurtas filmas pasakoja apie emigrantą iš Latvijos Olegą (Valentinas Novopolskis), kuris išvyksta į Briuselį laimės ieškoti ir priemiestyje įsidarbina mėsininku. Vieną dieną po nelaimingo atsitikimo darbe jis yra atleidžiamas ir patenka į kruopščiai suregztas lenko Andžejaus (Dawidas Ogrodnikas) pinkles. Prasideda negailestinga emigranto kova už laisvę.

Pasak K. Mišinienės, filme genialiai parodomi tam tikri momentai. „Pavyzdžiui, išnaudotojas Andžejus su parankiniais sužino asmeninę Olego informaciją ir pradeda jį šantažuoti. Kaip rodo reali praktika, išnaudojamas žmogus tuomet gali būti pasiruošęs bet kam – meluoti, priverstinai nusikalsti, kentėti patyčias“, – tikras istorijas pranešime žiniasklaidai prisimena nevyriausybinės organizacijos atstovė.

Žmonėms gėda skųstis ir prisipažinti

Specialistė tikina, kad tokių kaip pagrindinio herojaus Olego istorijų galima išgirsti kone kiekvieną savaitę. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras kasmet padeda bent 150–160 žmonių, kurie nukentėjo nuo įvairiausių prekybos žmonėmis formų. Tačiau konkretūs skaičiai gali būti ir didesni, nes centro komandos, kurią sudaro teisininkai, psichologai, socialiniai darbuotojai, ištekliai yra riboti.

„Darbinis išnaudojimas yra labiausiai paplitusi išnaudojimo žmonėmis forma, tačiau tyrimų ar bylų yra mažiausiai. Filme ir pateikiamas atsakymas, kodėl taip nutinka. Darbinio išnaudojimo aukoms gėda skųstis, jomis netikima, jos praradusios pasitikėjimą, nusivylusios žmonėmis, valstybe. Teisėsaugai galbūt taip pat trūksta instrumentų, kad ji galėtų atpažinti, jog tai yra prekyba žmonėmis“, – sako K. Mišinienė.

Kovos su žmonių išnaudojimu specialistė įsitikinusi, kad šiandien visose Vakarų Europos šalyse vyksta žmonių išnaudojimas, nes turtingoji Europos dalis negali išgyventi be pigios darbo jėgos.

Lenkai atsisakė filmą rodyti

Dramą „Olegas“, kuriame vaidina lenkų kino žvaigždės D. Ogrodnikas („Paskutinė šeima“, „Tyli naktis“), Anna Prochniak („Nekaltosios“), atsisakė rodyti lenkų kino teatrai. Kino užkulisiuose kalbama, kad tam turėjo įtakos neigiamas lenkų įvaizdis filme. D. Ogrodniko vaidinamas Andžejus ir jo sėbrai pilni pačių ryškiausių blogiukų savybių.

Pasak K. Mišinienės, lenkų bendruomenės yra didelės Vakarų Europos šalyse. Kuo daugiau žmonių, tuo geriau jie organizuojasi, turi daugiau galimybių užsiimti tiek gerais, tiek blogais dalykais. „Filmas yra sukurtas pagal tikrą istoriją, todėl tokia įvykių seka yra natūrali. Prie tautybės nepririščiau, tačiau kai kalbi ta pačia ar panašia kalba, lengviau patiklų žmogų prisivilioti ir įtikinti“, – sako K. Mišinienė.

Įtempto siužeto dramos tarptautinė premjera įvyko Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“, kur sulaukė kino kritikų dėmesio, vėliau apkeliavo daugiau nei 40 tarptautinių kino festivalių, 2019 m. išrinktas geriausiu Latvijos filmu.

„Olegas“ rodomas Lietuvos kino teatruose. Filmą iš dalies finansavo nacionalinis Latvijos kino centras, Lietuvos kino centras, „Centre du Cinéma et de l’Audiovisuel de la Fédération Wallonie-Bruxelles“, „l’Aide au Cinémas du Monde“, „Umedia“ ir „Ufund“.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: delfi.lt

Į šeštą dešimtį įkopęs vilnietis net trejus metus nedideliame miestelyje išnaudojo nepilnametes ir net mažametes. Mergaites vyras prisiviliodavo žadėdamas joms pinigus ir pirkdamas dovanas, o šios vedamos noro geriau gyventi nė nesuprato, į kokį parsidavinėjimo tinklą paklius. Kaltinamasis teisme bandė gintis, kad esą nežinojo jų amžiaus, tačiau tiek Kauno apygardos teismas, tiek ir Lietuvos apeliacinis teismas neviešuose posėdžiuose išnagrinėję bylą atmetė tokius jo argumentus ir nuteisė dešimčiai metų.

Savo ruožtu su aukomis dirbę specialistai pripažįsta, kad ši byla – viena labiausiai sukrečiančių darbo praktikoje, nes ne vienerius metus vykdomo mergaičių seksualinio išnaudojimo nepastebėjo nei artimieji, nei pedagogai.

Parašė internete rastu numeriu

Duodamas parodymus vyras pasakojo, kad pirmiausia internetinių pažinčių svetainėje susipažino su viena iš mergaičių, kuri, pasak jo, ieškojo seksualinio partnerio už paramą. Kaltinamajam esą nekilo jokių įtarimų dėl jos amžiaus, kadangi, sakė jis, puslapyje buvo galima registruotis tik nuo aštuoniolikos metų.

Vyras pirmąkąrt į aukos gyvenamą miestelį atvažiavo 2013 m. ir ne tuščiomis, su alkoholiu ir cigaretėmis, kuriuos esą nepilnametė paprašė jo nupirkti kažkokiam gimtadieniui. Vis dėlto pirmasis susitikimas prie bažnyčios įvyko su jos drauge, kuri, pasakojo vyras, pasiėmė atvežtus daiktus ir pasišalino. Tačiau susirašinėjimas tęsėsi ir, kaip rašoma byloje, su tuo metu trylikamete mergaite jam pagaliau pavyko susitikti kitą kartą tame pačiame miestelyje vėl prie bažnyčios. Žinutėse jie buvo susitarę, kad ji už atlygį patenkins vyrą ranka, ką ir padarė pirmąkart susitikus ir nuvažiavus į artimiausią mišką. Toks pat scenarijus kartojosi ir antrą kartą.

Vis dėlto apklausoje nepilnametė papasakojo, kad tokių paslaugų vilniečiui nebeužteko ir jis parašė, kad ji „turės padaryti kažką daugiau arba jis daugiau nebeatvažiuos“. Kaip liudijo mergaitė, vyras reikalavo oralinio sekso.

Nuteistasis ir nepilnametė vėl susitiko 2014 m. vasaros pradžioje, nepilnametė automobilyje patenkino jį ranka ir atliko oralinį, už ką gavo 100 litų. Po to vėl bendravo žinutėmis ir susitiko rugsėjį, kadangi mergaitei reikėjo pinigų pasiruošti naujiems mokslo metams. Jų susitikinėjimas tęsėsi, iki 2015 m. nuteistasis mokėdavo 100 litų, o paskui – 30-40 eurų. Nepilnametės teigimu, jam parašydavo, kai prireikdavo pinigų.

Kaip liudijo trylikmetė, gerokai vyresnis vyras kėlė vis didesnius reikalavimus – pareiškė, jog jeigu ji nori užsidirbti daugiau, teks pasimylėti. Kai tai įvyko, vyras jai sumokėjo 80 eurų, tačiau mergaitė specialiai prašė didesnių sumų, kad nereiktų dažnai to daryti. Dar vienas toks kartas įvyko, kai jai reikėjo pinigų šimtadieniui. Atliekamus lytinius aktus išnaudotojas mėgo filmuoti, tą patį prašė daryti ir nepilnametę. Visa tai vėliau tapo įkalčiais byloje.

Nukentėjusioji taip pat tvirtino, kad vyras žinojo apie jos amžių, nes tai buvo minėjusi prieš susitikimus žinutėse, kartais ją pasiimdavo ir iš mokyklos, neigė, kad dalijosi savo telefono numeriu suaugusiems skirtoje pažinčių svetainėje, esą nežinojo, kaip kaltinamasis gavo jos numerį.

Aukų ratas – tik didėjo

Kai kurios mergaitės bendraklasės pradėjo garsiai stebėtis, iš kur ji turi tiek pinigų. Taip pat pasklido kalbos, kad yra toks „senis“, kuris atveža, ko paprašai, papildo telefono sąskaitas, duoda pinigų už jo seksualinių poreikių tenkinimą. Keturios nepilnametės draugės paprašė pasidalinti šio vyro telefono numeriu.

Viena iš jų pasakojo, kad nusirašiusios jo numerį mergaitės pradėjo su tuo vyriškiu susitikinėti, bet pati jam parašė tik po mėnesio. Prisistatė ne savo vardu, pasakė, kad jai 15 metų, į ką, jos teigimu, kaltinamasis reagavo visiškai įprastai. Toliau susirašinėjant paprašė jo papildyti telefono sąskaitą, ką jis ir padarė. Tiesa, už tai paprašė susitikus gyvai patenkinti jį oraliniu būdu, bet ji tada nesutiko.

Po neigiamo atsakymo, pasiūlė šiaip susitikti ir nepilnametė nusileido. Pirmo susitikimo metu jokių lytinių santykių nebuvo, jos žodžiais, tiesiog sėdėjo mašinoje ir kalbėjosi apie šeimą ir kitus dalykus. Vis dėlto nukentėjusioji neatsiminė, kada įvyko pirmi lytiniai santykiai, tačiau po to vyras prašydavo susitikti porą kartų per savaitę, jie santykiaudavo, už ką mergaitei atsiskaitydavo pinigais ir daiktais. Pasak nepilnametės, pati parašydavo, kai reikdavo pinigų.

Ji apie tai papasakojo dar vienai draugei, kuri irgi norėjo gauti sąskaitos papildymą. Tada apie dešimt kartų į pasimatymus jos eidavo dviese ir toliau tenkindavo vilniečio poreikius automobilyje. Nepadorius veiksmus su šiomis nepilnametėmis vyras irgi filmavo ir fotografavo. Kai vėliau jos bandė atsisakyti susitikti, grasino, kad tuos vaizdus paviešins. Supažindinta draugė vienu metu buvo taip išsigandusi, teigiama byloje, kad net bandė nusižudyti.

Panašios pasimatymų istorijos vyko ir su kitomis penkiomis šio miestelio nepilnametėmis – vyras rašydavo joms žinutes ir primygtinai prašydavo susitikti, nupirkdavo viską, ko jos paprašydavo, už lytinius santykius atsiskaitydavo pinigais, dažniausiai paimdavo nuo bažnyčios ir veždavosi į aplinkinius miškelius. Kai kurios mergaitės per pirmus kartus netgi apsivemdavo arba apsiverkdavo, tačiau nuteistojo tai nesustabdė.

Mergaičių tėvai vėliau duotuose parodymuose aiškino, kad apie tokį vyriškį sužinojo tik prasidėjus policijos tyrimui, nors ir anksčiau pastebėdavo pas dukras neaiškios kilmės pinigų. Beveik visi tvirtino, kad paklausus mergaičių apie tai, gaudavo atsakymą, kad jos skolinosi viena iš kitos.

Paslaptingas skambutis į mokyklą

Bylos duomenimis, mokyklos, kurioje mokėsi mergaitės, direktorė 2016 m. gegužę sulaukė nenorėjusio prisistatyti vyro skambučio, kuris piktai paklausė, ar ji žinanti „apie mokykloje egzistuojančius negražius dalykus“. Kai ji pasiteiravo, ką jis turi omenyje, vadovei buvo pasakyta, kad bent septynios moksleivės turi neteisėtus seksualinius santykius su tam tikru vyriškiu ir kodėl ugdymo įstaiga nesiima priemonių tam pažaboti.

Po šio pokalbio, kuris abiem pusėms baigėsi nemaloniai, direktorė parašė pareiškimą ir kreipėsi į policiją, kad būtų pradėtas tyrimas. Vėliau buvo išsiaiškinta, kad skambino vienos iš paauglių dėdė.

Paaiškėjo, kad dar prieš šį skambutį į mokyklą, jis balandžio pabaigoje sužinojo apie iš namų pabėgusią savo dukterėčią. Jos mamai kilo įtarimų dėl keistų nepažįstamo vyro žinučių telefone ir rastų pinigų, todėl ji pagrasino, jeigu nepilnametė nepaaiškins, ką visa tai reiškia, kreipsis į policiją. Nepilnametė labai išsigando ir pabėgo į Kauną, kur slėpėsi visą naktį apleistame pastate, neatsakinėjo į skambučius ir tik ryte, su policijos pagalba, artimiesiems pavyko ją rasti.

Giminaitis taip pat pasakojo, kad sužinojo apie rastus pas mergaitę pinigus ir paslaptingą vyriškį, kuris kartais pasiimdavo dukterėčią po pamokų. Jam susidarė vaizdas, kad ne šiaip sau mergaitė sėda į kažkieno automobilį, pamanė, kad mokykla turėtų apie tai ką nors daugiau žinoti. Dėl visų šių aplinkybių ir paskambino direktorei. Vėliau jis buvo informuotas ir apie pradėta tyrimą. Norėjo ir pats kreiptis dėl galimo nepilnamečių išnaudojimo arba prekybos žmonėmis į policiją, tačiau nespėjo.

Policija pradėjo tyrimą ir galiausiai sulaikė vilnietį nusikaltimo vietoje, prie kapinių, su dar viena į jo parsidavinėjimo tinklą įtraukta miestelio nepilnamete.

Vilnietis sulaukė teismo nuosprendžio 2019 m., jam buvo pritaikyti Baudžiamojo kodekso straipsniai dėl mažamečių seksualinio prievartavimo, dėl mažamečių ir nepilnamečių išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti, pornografijos produkcijos su mažametėmis ir nepilnametėmis gaminimo ir laikymo, lytinio santykiavimo su nepilnametėmis, mažametės išžaginimo, lytinio santykiavimo su nepilnametėmis. Atitinkamai dviems nepilnametėms skirta po 6000 eurų neturtinei žalai atlyginti, kitoms – po 4000 eurų.

Subendrinus visas nusikalstamas veikas vyras buvo nubaustas 10 metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos namuose. Jis buvo pateikęs ir apeliaciją, tačiau ji buvo atmesta.

Tokie santykiai – nusikalstami

Pasak bylos prokuroro Andriaus Kiuršino, tokie santykiai valstybės akimis yra nusikalstami ir tos aplinkybės, kad galbūt pačios nepilnametės galėjo nesuprasti, kad su jomis buvo daroma nusikalstama veika, šiuo atveju jiems nelabai rūpėjo.

„Mes vertinome šio asmens elgesį ir kad buvo padaryti nusikalstami veiksmai. Surinkome įrodymus, juos atidavėme teismui ir teismas tai įvertinęs pripažino vyrą kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo šių mergaičių atžvilgiu. Vadinasi, suaugęs žmogus, kuris turi išsilavinimą, yra normalaus protinio intelekto ir išsivystymo, supranta, kad tokie veiksmai nusikalstami, bet ir toliau taip elgėsi.

Jis naudojosi mažamečių bejėgiška būkle ir suprato, kad tai yra vaikai, kurie negali adekvačiai suvokti situacijos, kaip ją suvokia suaugęs žmogus, ir tuo naudojosi. Žinoma, kai toks nusikaltimas įvyksta tarp nepažįstamų žmonių, ne šeimose, ne tarp artimų žmonių, tuomet visada būna pasirenkama gynybinė taktika, kad neva nežinojo aukų tikrojo amžiaus. Tačiau tai tik gynyba, kadangi šio vyro elgesys rodė, kad jis puikiai suprato, kiek joms metų, kadangi jis būtent ir ieškojo tokio amžiaus mergaičių ir jam tai buvo netgi labai svarbu“, – sakė prokuroras.

Taip pat A. Kiuršinas pabrėžė, kad ieškodamas tokio amžiaus aukų, vyras žinojo, kaip su jomis elgtis ir naudojo tam tikrus psichologinius būdus, kad prie jų prieitų ir įgautų pasitikėjimą, o paskui gautų tokių veiksmų, kurių nuo pat pradžių ir tikėjosi.

Viena sunkiausių darbinių patirčių

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė komentavo, kad jai ir jos kolegėms ši byla ir su ja susijęs pagalbos teikimas aukoms buvo viena iš sunkiausių darbinių patirčių. Pasak vadovės, dėl didelio nukentėjusių mergaičių skaičiaus, jų ir aplinkos laikysenos.

„Neslėpsiu, buvo momentų, kai patiriama įtampa, visuotinis priešiškumas, aukų psichologinių traumų sunkumas net versdavo suabejoti, ar galėsime kuo padėti, tačiau puikiai matėme, kad daugiau nėra norinčių ir galinčių teikti pagalbą, taigi, apsisprendėme dirbti su šiuo baisiu vaikų išnaudojimo atveju“

K. Mišinienės teigimu, svarbus momentas buvo ir centro advokato teisinis atstovavimas mergaitėms ikiteisminiame tyrime, visų instancijų tesimuose.

„Vienareikšmiškai galiu teigti, jog toks ilgametis mažamečių, nepilnamečių seksualinis prievartavimas, tvirkinimas, pornografinės medžiagos gaminimas buvo įmanomas tik dėl šeimų, mokyklos, bendruomenės aklumo, nuolaidžiavimo, abejingumo.

Mokykloje, gyvenamojoje aplinkoje iš mergaičių, susitikinėjančių su tuo liguistu asmeniu buvo atvirai tyčiojamasi, vaikams buvo žinoma, kad jeigu tau reikia pinigų, gali už „seksą mašinoje, miškelyje ar už bažnyčios“ jų gauti. O teisme apie tai išgirdę suaugusieji buvo „stipriai šokiruoti“? Nesąmonės, čia yra tik suaugusiųjų aplaidumo pasekmės“, – teigė ji.

Paklausta, kaip mano, kodėl šiam vyrui pavyko taip lengvai užmegzti su mergaitėmis santykius, K. Mišinienė nurodė, kad beveik visada tai yra susiję su šeimos tarpusavio santykiais, o šiuo atveju – absoliučiai.

„Vien paauglių kategoriškas nenoras pasipasakoti tėvams apie jas ištikusias bėdas, apie pirmuosius lytinius santykius, kurie įvyko prievartaujant „ant galinės sėdynės“. Prievarta, kurios metu jos vėmė, verkė, kilo suicidinės mintys – deja, kriminalistai, o ne tėvai pirmieji apie tai išgirdo. Pamačius tėvų reakcijas, supratome, kodėl – suaugusieji demonstravo savo bejėgiškumą, pyktį, kaltino vieni kitus, vaikus.“

Jai taip pat iki šiol sunku suprasti, kaip toje nedidelėje bendruomenėje neatsirado nei vieno šviesesnio, labiau išprususio, pilietiškesnio, galų gale, žmogaus, kuris būtų anksčiau kreipęsis į teisėsaugą, sudraudęs patyčias mokslo įstaigoje: „Juk pedofilas mergaičių atvykdavo pasiimti tiesiai po pamokų, dienos metu“.

Centro vadovė pritarė teismo psichologei, kuri teisme detaliai paaiškino apie mergaičių patirtas traumas ir kad pasekmės atsiskleis daug vėliau, nors šiandien gal ir atrodo, kad nieko čia tokio ir neįvyko, juk nemušė, nežalojo fiziškai.

„Todėl būtina yra ilgalaikė psichologinė pagalba. Linkiu šioms ir panašius sukrėtimus patyrusioms jaunuolėms neužstrigti praeityje, pozityviai kurti savo gyvenimą, mokytis, įgyti profesiją – nesileiskite įtraukiamos į pykčio, keršto, nevilties gelmes“, – palinkėjo K. Mišinienė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Jogintė Užusienytė

Publikuota: 2020m. birželio 19d., https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/po-skambucio-i-mokykla-isaiskejo-baisus-nusikaltimas-is-pamoku-mergaites-pasiimantis-vyras-vietiniams-itarimu-nesukele.d?id=84550357#

Vergovė, išnaudojimas ir gimdų nuomos rinka – taip surogaciją apibūdina jos priešininkai. Anot jų, surogacija yra moteris ir vaikus žeminanti praktika, o neturtingų pasaulio šalių pilietės yra naudojamos reprodukcinio turizmo tikslais. Vis dėlto surogacijos šalininkai tvirtina, kad tinkamai reglamentuota surogacija galėtų padėti vaikų negalinčioms susilaukti poroms.

Seimo nariai Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas užregistravo rezoliuciją, kuria siekiama „pasmerkti bet kokią surogacijos formą, kaip moterų reprodukcinės funkcijos išnaudojimo praktiką.“

Surogacija vadinamas susitarimas, dažnai paremtas teisine sutartimi, kai moteris (surogatinė motina) sutinka išnešioti ir pagimdyti vaiką kitam asmeniui ar asmenims, kurie po gimimo taps vaiko tėvais. Surogacija gali būti atlygintinė arba altruistinė, Lietuvoje neleidžiama nė viena surogacijos forma.

Projekto rengėjai ragina prezidentą, Vyriausybę ir Užsienio reikalų ministeriją pasmerkti bet kokios formos reprodukcinį turizmą, ypač vykstantį Europos Tarybos erdvės šalyse, imtis aktyvių veiksmų, kad surogacija, kaip prekybos žmonėmis ir moterų išnaudojimo forma, būtų uždrausta.

„Bet kokios formos surogacija, tiek vadinamoji „altruistinė“, tiek ir komercinė, yra moderni vergovės ir prekybos žmonėmis forma, (…) komercinės surogacijos praktika pažeidžia ne vieną tarptautinės teisės instrumentą ir juose įtvirtintą asmens teisę būti apsaugotam nuo tapimo prekybos ar nuosavybės objektu“, – rašoma rezoliucijos projekte.

Jame teigiama, kad nėra jokių teisinių ar etinių priežasčių įteisinti „šią moteris ir vaikus žeminančią praktiką“, taip pat reiškiamas susirūpinimas, kad mažiau turtingų pasaulio šalių pilietės yra naudojamos reprodukcinio turizmo tikslais.

Surogacija padėtų šeimoms

Kritikos rezoliucijos projektui turi Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos tarybos narys Artūras Rudomanskis. Anot jo, rezoliucijos projektas yra perteklinis, kadangi šiuo metu jau yra įtvirtintas surogacijos draudimas, o bet kokie civiliniai sandėriai, susiję su surogacija, Lietuvoje negalioja.

„Tačiau surogacija, kaip reiškinys, daugeliu atveju yra naudinga. Nors ji teisiškai dar neišgvildenta, yra daug neatsakytų klausimų šiuo aspektu. (…) Laikyčiausi tokio požiūrio, kad surogaciją reikėtų sureglamentuoti, bet neuždrausti žmonėms tokios galimybės. Manau, kad pirmiausia būtų galima kalbėti apie altruistinės surogacijos būdą, jo galimybes, jį įvesti į Lietuvos teisės sistemą.

Žmonės turi įvairių priežasčių, kodėl nusprendžia pasinaudoti surogacija, bet to negali padaryti Lietuvoje. Dalis porų nevaisingos, turi ligų, negalią, jie negali turėti vaikų įprastu būdu, tačiau jų nori. Surogacija yra pajėgi išspręsti šią problemą“, – tvirtina A. Rudomanskis.

Vis dėlto jis sutinka, kad kai kuriais atvejais surogacija gali tapti ir prekybos žmonėmis forma. Taip gali nutikti, kai surogacija būtų vienintelis moters pragyvenimo šaltinis, o būsimieji tėvai ją išnaudoja kaip gyvą organizmą, kuris gali padėti susilaukti vaikų, svarsto A. Rudomanskis. padaryti.

„Kyla moralinių aspektų, bet jei žmogus aiškiai apsisprendęs, jam tai priimtina, jis tai daro savo laisva valia, yra informuotas, tai nematau šioje vietoje problemos“, – akcentuoja jis.

Moterys traktuojamos kaip inkubatorius

Rezoliucijos iniciatorė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė sako, kad kalbėti apie surogaciją paskatino situacija Ukrainoje. Ukrainoje surogatinių motinų pagimdyti kūdikiai – įstrigę šalyje dėl koronaviruso pandemijos uždarytų sienų. Užsieniečiai tėvai iš JAV, Europos ir kitų šalių negali atkeliauti jų pasiimti.

Pasak Seimo narės, turtingesni Europos Sąjungos valstybių piliečiai surogacijai išnaudoja Ukrainos moteris, kadangi jų valstybėse ji nelegali. Vis dėlto net jei surogacija oficialiai draudžiama, kai tarptautinėje erdvėje nėra vienodo traktavimo, apeiti įstatymus ir išnaudoti kitų valstybių moteris yra labai lengva, teigia ji.

„Tos moterys kaip trečiojo pasaulio (valstybių pilietės – LRT.lt), kaip Indijos, kaip kitų valstybių, traktuojamos kaip inkubatoriai. Tai negarbinga. Šią situaciją iškėlė COVID-19 pandemija – kai valstybės uždarė savo sienas, tada paaiškėjo, kad yra „prekės“, kurių dėl sienų uždarymo užsakovai negali atsiimti.

Tai yra gėdinga. (…) Tai, kad mūsų pašonėje, Ukrainoje, tokia praktika vykdoma iš Europos šalių piliečių pusės, tai žemina Ukrainą ir verčia ją pažeisti tarptautinius įsipareigojimus“, – tvirtina V. Aleknaitė-Abramikienė

Rusijoje – 50 tūkst. eurų, Indijoje – nuo 18 tūkst. dolerių

Jos teigimu, priimta rezoliucija prisidėtų prie diskusijų viešojoje erdvėje, ji būtų politinės pozicijos išreiškimas: „Sureagavau žmogiškai į tų našlaičių, paverstų prekėmis, situaciją“, – portalui LRT.lt sako parlamentarė.

Kaip aiškina V. Aleknaitė-Abramikienė, šiuo metu Ukrainoje yra didelis nesusipratimas, kai Ukraina komerciniu pagrindu atiduoda gimusius vaikus užsakovams. Bendrąja prasme surogacija yra prekyba žmonėmis – moteris paverčiama inkubatoriumi, o dar negimęs vaikas tampa prekybos ir sandorio objektas, įsitikinusi rezoliucijos iniciatorė.

Pasak konservatorės, grėsmes dėl surogatinės motinystės yra priėmusios ir Jungtinės Tautos, ir Europos Parlamentas. Europos Konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso numato, kad nesantuokinio vaiko motinystė nustatoma remiantis tik vaiko gimimo faktu. Tai reiškia, kad ta moteris, kuri jį pagimdo, pripažįstama kaip jo mama, argumentuoja V. Aleknaitė-Abramikienė.

„Rusijoje vaikas tokiu būdu kainuoja 50 tūkst. eurų, Indijoje labai menka kaina – nuo 18 iki 30 tūkst. dolerių. Ten yra virš tūkstančio klinikų – važiuoja iš visur ir naudoja tas moteris. Tai moterų eksploatacijos forma“, – tikina parlamentarė.

Gimdų nuomos rinka, nepritekliaus kamuojamos moterys

Pasak Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovės Kristinos Mišinienės, ši konkreti rezoliucija nėra vien mūsų nacionalinis „produktas“ – apie tai šiuo metu kalba ir šiuos klausimus kelia ir kitos šalys.

„Šiame dokumento projekte man patinka gilus susirūpinimas dėl moterų teisių, kategoriška nuostata dėl noro užkirsti kelią jų išnaudojimui. Bet nepritariu jam būtent dėl kai kurių teiginių suabsoliutinimo“, – portalui LRT.lt sako K. Mišinienė.

Nors centras nėra susidūręs su komercinės surogacijos, kurią būtų galima laikyti prekybos žmonėmis forma, aukomis, tačiau nuolat girdi pribloškiančius tarptautinių partnerių liudijimus apie tarpkontinentinę gimdų nuomos rinką, agentūrų elgesį su nepritekliaus kamuojamomis ir sutikusiomis parduoti kiaušinėlius ar išnuomoti gimdą moterimis.

„Yra net terminas reprodukcinis turizmas – iš šalių, kuriose surogacija yra uždrausta, poros vyksta ten, kur joms pavyksta rasti, dažniausiai per tarpininkus, moterį, sutinkančią išnešioti ir atiduoti joms vaikelį. Atlygis, sutartys tarsi turi kompensuoti biologinei mamai jos patirtus „nepatogumus“, tačiau čia kalba vienareikšmiškai eina apie žmogaus pardavimą“, – pritaria K. Mišinienė.

Anot jos, altruistinėje surogacijoje akcentuojamas nesavanaudiškas, iš abiejų pusių kylantis veiksmas, turint tikslą padėti negalintiems susilaukti vaikelio asmenims. Vis dėlto altruistinės surogacijos kritikai teigia, jog ir čia neapseinama be atlygio, išlaidų kompensavimo, o kartais altruizmas baigiasi įnirtingomis tarpusavio kovomis, priduria centro vadovė.

„Šiandien labiausiai ir pritrūktų platesnės diskusijos apie šią surogacijos formą – prieš dedant ant Seimo stalo absoliučias rezoliucijas. Mums visiems trūksta žinių, visų pusių išklausymo, yra nelengva išeiti iš savo saugaus „burbulo“.

Diskusijoje apie altruistinę surogaciją – žinoma, jeigu ji vyktų ne laužų deginimo ar oponentų prakeiksmo forma – galėtume išsigryninti, kas yra prekyba moterimis šiame kontekste, kaip suderinti visų teises ir siekius, nuspręsti, ar donorė – inkubatorius, auka ar sąmoningai apsisprendusi padėti moteris“, – kelia klausimus K. Mišinienė.

Kur surogacija legali?

Remiantis Euronews duomenimis, surogacija nelegali daugelyje Europos Sąjungos valstybių, tarp jų – ir Lietuvoje.

Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje nelegali jokia surogacijos forma. Jungtinė Karalystė leidžia surogatinės motinystės paslaugomis naudotis jos piliečiams, jei tai altruistiška, tai yra, neatlygintinai. Portugalija – heteroseksualioms poroms, turinčioms sveikatos problemų. Graikijoje surogacija leidžiama heteroseksualioms poroms ir vienišoms moterims.

Airijoje, Nyderlanduose, Belgijoje bei Čekijoje nėra įstatymų, kuriais būtų pripažinta surogacija, todėl nėra galimybės perduoti tėvystę užsakovams. Ukrainos ir Rusijos įstatymai dėl surogacijos yra laisviausi, todėl tai leidžia užsieniečiams mokėti už šias paslaugas.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Domantė Platūkytė

Publikuota: 2020m. birželio 11d.,

Lietuvos teismai jau keletą metų aiškinasi, ar nepilnametė, aklai pasitikėdama į tėvus jai tinkančiu kaimynystėje gyvenančiu vyru, buvo parduodama seksualinių paslaugų ieškantiems klientams, nors pastaroji tvirtina, kad nesijaučia nei nukentėjusi, nei ką nors dariusi ne savo noru.

Pamokų ruošimas pas kaimyną baigėsi meile

Apie minėtos nepilnametės ir vyresnio vyro santykius kalbėjo visas kaimas, tačiau tėvai gana ilgai nieko neįtarė, o gal pernelyg ir nesiaiškino. Šeima gyvena skurdžiai, vien iš pašalpų. Iš viso joje auga trys vaikai. Todėl faktas, kad dukra, kaip ji pati sakė, eina pas kaimyną ruošti pamokų, nes ten yra internetas, kompiuteris, ir užsidirba tvarkydama jam kambarius, atrodė priimtinas. Kad ji ten pasilieka ir naktimis, ilgai buvo paslaptis. Pati nepilnametė tyrėjams aiškino, kad jos tėvai girtavo, dažnai pykdavosi, todėl ji nenorėdavo būti namuose ir pabėgdavo pas kaimyną.

Kai dukra kartą negrįžo ilgesnį laiką, ir mama nuėjo aiškintis, kas vyksta, kaimyno namuose rado girtaujančius vyrus, o dukra vaikščiojo su chalatu, kurį buvo užsimetusi ant apatinių. Teismui ji teigė pajutusi gėdą, kad jos vaikas vaikšto pusnuogis tarp girtų vyrų, ir jėga išvilko dukrą į lauką. Ši išrėžė, kad myli kaimyną jau trejus metus. Vyras taip pat patvirtino mylintis mergaitę ir, gindamas nuo motinos, ją įsivedė atgal į namą.

Tuomet nepilnametės mama kreipėsi į socialinę darbuotoją. Po pokalbio su ja mergaitė pažadėjo nebeiti pas kaimyną, bet pažadą tesėjo tik iki savaitgalio. Kai tėvai nakčiai užrakindavo duris, dukra pabėgdavo pro langą. Vaikų teisių apsaugos specialistai mergaitę nuvežė apžiūrai pas ginekologą, tačiau šis konstatavo, kad mergystės plėvė nepažeista. Taigi bandymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl suaugusiojo seksualinių santykių su nepilnamete subliuško.

Klientas: merginos draugas stebėjo jų seksą

Visgi po kurio laiko pasirodę skelbimai, kviečiantys naudotis merginos seksualinėmis paslaugomis, su jos telefono numeriu nekėlė abejonių, kad šiuose santykiuose kažkas labai ne taip. Ikiteisminio tyrimo metu pavyko nustatyti ne visus jos klientus, dalis jų bendravo tiek su ja, tiek su jos vyresniu sugyventiniu, tačiau seksualinėmis paslaugomis nepasinaudojo.

Tačiau vieną klientą, kuris pirko jos paslaugas net du kartus, pavyko ne tik nustatyti, bet ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Iš jo pasakojimo dėliojasi paradoksalus vaizdas.

Su 37 metų vyru, susidomėjusiu skelbimu, mergina, prisistačiusi 18-mete, suderėjusi 40 eurų už seksą. Paprašiusi atvežti alaus, pakvietė atvykti pas ją į namus. Mergina paaiškino kelią, tačiau netoli namų automobilyje jos laukė išgėręs vyriškis, kurio veidas nesukėlė pasitikėjimo, todėl jis išsigando ir nuvažiavo. Iš karto paskambino mergina ir įkalbėjo grįžti pažadėjusi, kad viskas bus gerai ir saugu. Mergina tikino esanti studentė, tačiau apie mokslus kalbėti vengė.

Visi susėdo išgerti, bet mergina gėrė mažai. Galiausiai jos draugas liepė susimokėti. Klientas padavė pinigus merginai, o ši juos padėjo ant palangės. Prasidėjo pasiruošimas seksui. Mergina pareikalavo, kad jos draugas liktų kambaryje. Pasak kliento, matėsi, kad jų santykiai artimi – jie bučiavosi, apsikabindavo, atrodė įsimylėję.

Vėliau jam buvo persiųstos erotinės nuotraukos, kuriose buvo demonstruojami jos lytiniai organai. Dalį jų jis persiuntė savo draugui norėdamas pasipuikuoti, kad susirado merginą. Teismui vyras tikino nepagalvojęs, kad tai pornografija, už kurios platinimą gresia atsakomybė.

Mergina vyriškiui iš tiesų patiko, tad po kelių dienų jis pas ją atvyko dar kartą. Nuvežė jai ne tik pinigų, bet ir papuošalų. Šį kartą, kai jie pradėjo santykiauti, draugas iš arti planšete ją fotografavo, kad matytųsi lytiniai organai. Pasak vyro, neatrodė, kad mergina ką nors daro ne savo noru, be to, matėsi, kad ji išmano šiuos reikalus, tarsi buvo specialiai apmokyta.

Pokalbio metu mergina netyčia užsiminė apie mokyklą, tad klientui kilo įtarimų dėl jos amžiaus. Grįžęs SMS žinute jis paprašė jos atsiųsti savo dokumentą, bet vietoj jo gavo grasinančias žinutes apie išprievartavimą ir apatinius su jo spermos likučiais.

Kaip vėliau buvo nustatyta, šias žinutes prisipažino rašęs nepilnametės draugas. Tiesa, teismui jis neigė turėjęs su ja seksualinius santykius, esą ji buvo tik kaimynė, kuriai leido naudotis internetu ir savo telefonu. Esą skelbimus ji įdėjo pati, o grasinančias žinutes parašė todėl, kad grįžęs namo suprato, jog mergina parsidavinėjo.

Nepilnametė buvo pasiryžusi išteisinti kaimyną

Nuteistojo planšetėje minėtų pornografinio turinio nuotraukų nerasta, o atkurti ištrintų failų neįmanoma. Nors ikiteisminio tyrimo metu jis buvo prisipažinęs, kad tokias nuotraukas darė, teisme šiuos parodymus paneigė ir tikino, kad taip sakė įkalbėtas advokato. Esą fotografavo ir nuotraukas siuntinėjo iš jo telefono pati nepilnametė.

Mergaitė taip pat teismui patvirtino šią versiją, tačiau yra užfiksuoti pokalbiai, kurių metu nepilnametė tariasi su klientu, o jos vyresnis draugas patarinėja, ką sakyti. Taip pat užfiksuotas nepilnametės susirašinėjimas su klientu iš nuteistojo telefono, kai ji to niekaip negalėjo daryti, nes tuo metu bendravo su vaiko teisių specialistais.

Taip pat byloje užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, kurių metu nepilnametė žadėjo prisiimti visą kaltę ir visais įmanomais būdais padėti savo draugui išvengti kalėjimo. Beje, šaltinių teigimu, net ir tokiomis aplinkybėmis jie planavo kurti bendrą ateitį – mergaitė žadėjo laukti, kol šis išeis iš kalėjimo.

Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje teigiama, kad neginčijamai nustatyta, jog vyras, veikdamas tiek vienasmeniškai, tiek kartu su nepilnamete, internete įdėjo skelbimus apie seksualines paslaugas ir derino tokių paslaugų teikimą su klientais. Jis patarė jai, kokio pobūdžio skelbimus dėti, kol ji buvo mokykloje, kontaktavo su jos klientais, netgi siūlydavo seksualiai santykiauti trise, suteikė paslaugoms savo plotą ir pats betarpiškai dalyvavo sekso metu, taip užtikrindamas jos saugumą.

Kadangi mergina tikino, kad visus pinigus gavo pati ir juos pati išleido, nėra įrodymų, kad vyras pelnėsi iš prostitucijos, t. y. ją pardavinėjo. Buvo konstatuota, kad, pasinaudodamas nepilnametės pasitikėjimu, priklausomumu, autoritetu, skatino ją užsiimti prostitucija ir jai talkininkavo. Už tai jam buvo skirta 6 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Minėtas klientas buvo nubaustas 18 830 eurų bauda ir rašytiniu pasižadėjimu neišvykti. Mat, nors jis neigė supratęs, kad atvyko pas nepilnametę, teismas nusprendė, kad buvo visos galimybės tai suprasti.

Kaltintojai, byloje įžvelgę prekybos vaiku elementus, su nuosprendžiu nesutiko ir jį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris nuteistajam nepilnametės draugui bausmę padidino dviem metais, pripažinęs jį kaltu dėl to, kad jis pelnėsi iš mergaitės prostitucijos, taigi iš esmės byla buvo perkvalifikuota į prekybą žmonėmis.

Byloje figūravusiam klientui, atvirkščiai, bausmė buvo sumažinta iki 6 402 eurų baudos, kadangi apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad šis nesuprato perkantis seksualines paslaugas iš nepilnametės.

Nesupranta, kodėl turėtų jaustis nukentėjusi

Pasak bylos prokuroro Ruslano Ušinsko, ši byla, viena vertus, specifinė, kita vertus, klasikinė.

„Nepilnametė mergina išėjo gyventi pas suaugusį vyrą. Jai – 15, jam – 47. Tėvai yra nepasiturintys, gyvenantys tik iš valstybės išmokų, gyvenimo sąlygos labai skurdžios, name net nėra karšto vandens, tėvas teistas už smurtą prieš šią nepilnametę. O šalimais gyvena kaimynas, kurio finansinė padėtis yra daug stabilesnė.

Mergaitė su juo pradeda bendrauti ir vis dažniau lankytis. Kadangi ten yra internetas, kompiuteris, ji neva ten ruošia pamokas, taip pat eina ten nusiprausti ir išsiskalbti, nes yra karštas vanduo, skalbimo mašina.

Iš pradžių mergaitė santykius slepia nuo tėvų – slapta išbėga pas jį naktimis. Kai pasibuvimai pas kaimyną ilgėja, ir mama eina aiškintis, kas vyksta, jie pareiškia, kad vienas kitą myli ir praktiškai pradeda gyventi kaip pora.

Prasideda lytinis gyvenimas, o po kurio laiko internete atsiranda skelbimai apie mergaitės teikiamas seksualines paslaugas. Pirmos instancijos teismas nusprendė, kad visgi tai nebuvo vaiko pardavimas. Buvo patvirtinta tik tai, kad suaugęs vyras skatino nepilnametę užsiimti prostitucija ir jai talkininkavo.

Kadangi mūsų nuomonė buvo kitokia, šį nuosprendį apskundėme apeliacinės instancijos teismui. Apeliacinis teismas iš dalies tenkino skundą, pripažino, kad prekyba vaiku vis dėlto vyko, tačiau klientą išteisino dėl lytinės aistros tenkinimo su nepilnamete pažeidžiant jos seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, nes, teismo manymu, nėra įrodyta, kad klientas žinojo, kiek jai yra metų.

Taigi, viena vertus, teismas pripažino, kad nuteistasis mergaitę pardavė, bet nebeliko, kas ją pirko. Dėl to mes nuosprendį apskundėme kasacinės instancijos teismui ir kol kas negalime tvirtinti, kad skirtos bausmės abiem vyrams yra galutinės“, – pasakojo prokuroras.

Paklaustas, kodėl pati nepilnametė nesijautė nukentėjusi ir tai netgi sakė teisme, pareigūnas priminė psichologijos moksle vartojamą pseudobrandos terminą. Jis taikomas vaikams, kurie psichologiškai ir socialiai dar nėra subrendę, bet save suvokia kaip suaugusį asmenį ir stengiasi elgtis kaip suaugusieji (atsiranda ankstyvi lytiniai santykiai, alkoholio vartojimas ir pan.), nors iš tiesų jie nėra atsakingi už savo veiksmus ir nesuvokia jų pasekmių.

Taip pat teismo nustatyta, kad nuteistasis pasinaudojo nepilnametės sunkia materialine padėtimi. Jos tėvai buvo neturtingi, o šalia gyvenantis kaimynas galėjo jai duoti kur kas daugiau. Pagaliau prieš ją yra smurtavęs tėvas, taigi nepilnametė galėjo ieškoti psichologinės užuovėjos, tėviško dėmesio. Vis dėlto įstatymuose, tarptautinėse sutartyse, konvencijose numatyta, kad vaiko sutikimas būti išnaudojamam neturi jokios įtakos veikos kvalifikavimui, nes dėl savo amžiaus, socialinės brandos nebuvimo jis nesuvokia pasekmių.

„Panašūs reiškiniai pasitaiko kitose nepilnamečių išnaudojimo bylose, kai nepilnamečiai vežami į užsienį vykdyti vagystes, o jie tai supranta kaip bendravimą, draugavimą, suaugusiojo rodomą jiems dėmesį. Jie save supranta ne kaip nukentėjusį, bet kaip gaujos narį – čia mano draugai, kurie man padeda pamatyti geresnį gyvenimą, uždirbti pinigų, ir mes visi kartu darome nusikaltimus. Teismuose dažnai jie tvirtina nesijaučiantys nukentėję ir viską darę savo noru“, – teigė R.Ušinskas.

Teisiamųjų suole turėtų atsidurti ir mergaitės tėvai?

Pasak Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės Kristinos Mišinienės, ši istorija turėjo sukrėsti regiono socialines, vaiko teisių apsaugos tarnybas. Tris kartus vyresnis už nepilnametę vyras ne tik ne vienerius metus ją „augino“, tvirkino, santykiavo su neprižiūrimu kaimynų vaiku, bet galiausiai pradėjo ją išnaudoti prostitucijoje, sąvadauti vyrams, norintiems lytinių santykių už pinigus.

„Ar tikrai sukrėtė, atkreipė dėmesį į sistemos klaidas – nežinome, galime tik spėlioti. Mūsų šalyje vis dar įmanomos situacijos, kai apleistos mergaitės nutveriamos „patyrusių“, polinkį į pedofiliją turinčių veikėjų, neišskiriant net artimiausios aplinkos žmonių ir klaidingai manant, kad vaikas „pats to nori“.

Šioje byloje yra vienas labai iškalbingas, mūsų manymu, epizodas, kai motina ateina pas nuteistąjį į namus, ieškodama savo negrįžtančios dukters, randa ją ten pusnuogę vaikštinėjančią girtų suaugusių vyrų būryje. Mergaitės mamą apima didelė gėda dėl tokios „begėdės“ dukros, ji ją gėdina ir atsiprašinėja kaimynų“, – svarstė pašnekovė.

Jos teigimu, toliau sekęs nepilnametės išnaudojimas prostitucijoje gali sukrėsti nesusimąstančius apie tokią realybę – bebaigiančio penktą dešimtį sąvadautojo fantazijai nėra ribų, jis ir pats stebi savo „globotinės“ santykiavimą su suaugusiais sekso pirkėjais, siūlo seksą trise ir t. t. Jau teisiamas vienas tokių paauglės pirkėjų prisipažįsta, kad jam susidaręs įspūdis, jog mergaitė „buvo daug ko išmokyta“.

„Gal tai nuskambės žiaurokai, tačiau mes galvojame, kad šioje byloje teisiamųjų suole turėjo sėdėti ir šios nelaimingos paauglės tėvai, liudiję, jog metų metus matė savo dukrą „ruošusią pamokas, žaidusią kompiuteriu, skalbusią drabužius“ pas „gerąjį“ kaimyną.

Klaipėdos apygardos teismas atmetė prokuroro kaltinimus dėl prekybos vaikais, vyrą nuteisė tik dėl pelnymosi iš nepilnametės prostitucijos ir vaikų pornografijos platinimo. Prokurorui apskundus šį sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvykdytą nusikaltimą įvertino jau kitaip – buvo įžvelgta prekyba vaikais, kalėjimo bausmė iš 6 metų pavirto į 8 metų įkalinimą.

Mums toks aukštesnės instancijos teismo griežtesnis įvykių traktavimas atrodo labai svarbus, nors kartu ir nesuprantame, kodėl teisėjai Klaipėdoje „nepamatė“ tam tikrų aplinkybių – juk Baudžiamasis kodeksas yra tas pats tiek Vilniuje, tiek Klaipėdoje“, – svarstė K.Mišinienė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Inga Saukienė

„Nepilnamečių pasakojimai apie ankstyvąsias patirtis dažnai sukrečia iki širdies gelmių – supranti, kad žiūri dar į vaiką, tačiau sužinojęs, ką patyrė, apmiršti iš siaubo – prostitucija, narkotikai, plėšimai…“ – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. Anot jos, socialinio ir ekonominio gyvenimo smegduobės dar ilgai leis piktavaliams suaugusiesiems rinktis aukas tarp vaikų.

Vilniaus miesto krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė portalui LRT.lt yra sakiusi, kad prieš beveik 25 metus didelė problema, su kuria susidūrė centras, buvo prekyba žmonėmis ir prostitucija. Nors dabar tokių atvejų daug mažiau, tačiau padaugėjo priverstinių vedybų, sakė ji.

Kaip LRT.lt sako K. Mišinienė, Lietuvos situacija labai nesiskiria nuo kitų Rytų Europos šalių – čia dešimtmečiais moterys, vyrai ir vaikai yra išnaudojami prostitucijoje, parduodami vergiškam darbui, įvairių nusikaltimų vykdymui ir fiktyvioms išnaudojančioms santuokoms. Vis dėlto sunku pasakyti, kokie mastai ir „paklausiausios“ formos šiuo metu vyrauja Lietuvoje. Centro vadovės teigimu, tam yra kelios priežastys.

„Visų pirma, siaubas dėl egzistuojančios prekybos žmonėmis nepavirsta adekvačiu finansavimu tyrėjams, pagalbos teikėjams ar mokslininkams. Visi garsūs pareiškimai apie „didžiausią mūsų amžiaus gėdą“, sklindantys iš politikų ar valdžios klerkų lūpų, realybėje pavirsta muilo burbulu, vos tik pabandai tokią „kalbančią galvą“ įtraukti į praktinį problemų sprendimą“, – ironizuoja K. Mišinienė.

Ji apgailestauja, kad specializuoti pareigūnai, gerai išmanantys prekybos žmonėmis lauką, apkrauti kitomis užduotimis, o pagalbos organizacijos sunkiai suduria galą su galu ir tam, kad išgyventų, yra priverstos imtis bet kokių projektų.

Objektyvesniam situacijos suvokimui taip pat kliudo valdininkų ir nacionalinės valdžios siekis parodyti, kad situacija yra valdoma, prekybos žmonėmis mastai mažėja ir viskas „tik gerėja ir šviesėja“, svarsto centro vadovė. Pasak jos, to pavyzdys galėtų būti teiginiai apie mažėjančius prekybos moterimis seksualiniam išnaudojimui mastus.

„Nors prostitucija mūsų panosėje tiesiog „verda“, gausiai papildyta atviliojamomis iš kaimyninių šalių moterimis, tačiau labai retais atvejais tai bus kvalifikuota kaip prekyba moterimis. Susiduriame ir su tokiais absurdiškais atvejais, kai nepilnamečių komercinis seksualinis išnaudojimas yra „pakišamas“ po ne tokiais sunkiais Baudžiamojo kodekso straipsniais, kaip įtraukimas į prostituciją, pelnymasis iš nepilnamečių prostitucijos. Taip vengiama prekybos vaikais kaltinimo“, – sistemos problemas dėsto ekspertė.

Specialistams trūksta kompetencijų

Atskira tema – darbinis išnaudojimas, kuris vyksta ir šalies viduje, ir už jos ribų. K. Mišinienės teigimu, Lietuvos teismus pasiekia mikroskopinis tokių bylų skaičius, o tai rodo, kad specialistams trūksta kompetencijų tokius nusikaltimus atpažinti, juos ištirti ir rimčiau paskatinti aukas kreiptis pagalbos.

„Negaliu nepaminėti situacijos Šiaulių regione, kur prokuratūra nutraukia didesnę dalį tokių tyrimų. Mes net liūdnai juokaujame, kad jei nori saugiai prekiauti žmonėmis, daryk tą Šiaulių apskrityje – ten teisėsaugai beveik visada „pritrūksta įrodymų“, – liūdnai kalba centro vadovė.

Tačiau šiandien, kalbėdami apie prekybą žmonėmis, jau turime atsižvelgti ir į kitų šalių piliečių išnaudojimą Lietuvoje. Mūsų šalyje išnaudojamiems užsieniečiams kreiptis pagalbos sunkiau – dauguma jų vos kalba angliškai, nežino Lietuvos įstatymų, nė nenutuokia, kad veikia taip vadinamas „apsisprendimo laikotarpis“, kurio metu potenciali auka turėtų būti saugiai apgyvendinta, aprūpinta psichologine bei teisine pagalba.

Galime skaityti kasmetinę Vidaus reikalų ministerijos ataskaitą ir pasidžiaugti visai nebloga šalies situacija, o galime mąstyti plačiau ir klausti šioje ataskaitoje besigiriančių savivaldybių ir ministerijų atstovų, ką jie realiai žino ir supranta apie tikruosius prekybos žmonėmis mastus, sako K. Mišinienė.

Sukrečia nepilnamečių patirtys

Centro vadovės teigimu, teoriškai visi galime tapti prekeivių žmonėmis taikiniu, tačiau paprastai ieškomos aukos, kurioms užverbuoti ir išnaudoti reikėtų kuo mažiau pajėgų ir resursų, kurios nesugebėtų apsiginti, kurių liudijimai būtų nepatikimi.

„Kurioziška, tačiau net iš teisėsaugos elito girdime nuostatas, kad „mums yra labai svarbi aukos reputacija“. Ar gali būti malonesnė muzika prekeivio žmonėmis ausiai?

Kiek galimybių pasiekti teisingumą turi šešiolikmetis, augantis globos namuose, vagiliaujantis nuo aštuonerių, įtrauktas į suaugusių gaują ir ten klusniai vykdantis visus „bosų“ nurodymus? Priklausoma nuo narkotikų moteris, išsiųsta „atidirbinėti“ į Londono viešnamius? Pusamžiai buvę kaliniai, šį kartą įkalinti vergauti Ispanijos žemės ūkyje?“ – klausimus kelia pašnekovė.

Pastebima, kad prostitucijoje išnaudojami ir nepilnamečiai. Nusižiūrėti jaunuoliai sunkiai išvengia jiems paspęstų pinklių – dažnas jų nejautęs šilumos artimoje aplinkoje, jiems anksti tekę susidurti su visų rūšių smurtu, nepriežiūra, patyčiomis, pasakoja K. Mišinienė.

„Jų pasakojimai apie ankstyvąsias patirtis dažnai sukrečia iki širdies gelmių – tiek apie gyvenimą šeimoje, globos įstaigoje, susidūrimus su tarnybomis. Supranti, kad žiūri dar į vaiką, tačiau sužinojus, ką patyrė, apmiršti iš siaubo – prostitucija, narkotikai, plėšimai, žalojimai…

Nusikaltėliams tokie jų sumanymų vykdytojai parankūs visomis prasmėmis – nepilnametį lengva valdyti, „pririšti“ prie savęs. Šių prekybos žmonėmis aukų mūsų šalyje iš viso neturėtų būti, tačiau socialinio ir ekonominio gyvenimo smegduobės dar ilgai leis piktavaliams suaugusiems rinktis aukas tarp vaikų“, – kalba centro vadovė.

„Likome tame pačiame purvyne“

Kasmet nubaudžiama keli šimtai prostitucijoje išnaudojamų žmonių, tačiau sekso pirkėjų – vos keliolika. Pasak K. Mišinienės, nors, remiantis įstatymais, administracine tvarka baudžiami tiek parsiduodantys, tiek juos perkantys asmenys, realybėje matome kitokį vaizdą: „Su kuo gi santykiauja tos šimtai nubaustų moterų prostitucijoje, jeigu jų pirkėjų yra vos vienas kitas?“

Pašnekovę stebina ir „teisinis nesusipratimas“, kai niekam neužkliūva pareigūnų paaiškinimas, kad jie nemoka ir neturi priemonių surasti bei nubausti sekso pirkėjų.

„Viskas teisėsaugos lauke tobulėja, išnarpliojami sudėtingiausi nusikaltimai, tačiau prostitucijos atveju sekso pirkėjas yra metagalvosūkis, nepagaunamas vikruolis. O gal nelabai ir gaudomas?“ – klausia K. Mišinienė.

Ji prisimena 2019 metais kelių Seimo narių bandymus pateikti Seimui svarstyti modelį, kai baudžiami ne prostitucija besiverčiantys asmenys, o tie, kurie tokias paslaugas perka. Vis dėlto, apgailestauja centro vadovė, šią iniciatyvą lydėjo „ciniškumo prasme ne mažiau fantastiška“ Vyriausybės išvada: šios moterys kelia grėsmę visuomenės vertybėms, dorai, todėl turi būti baudžiamos.

LRT.lt primena, kad dar vasarį Teisingumo ministerija ir Ministrų kabinetas nepritarė keturių Seimo narių projektui, kuriuo siekiama panaikinti administracinę atsakomybę už vertimąsi prostitucija ir numatyti baudžiamąją atsakomybę sekso paslaugų pirkėjui. Taip pat atsisakyta sugriežtinti atsakomybę perkantiesiems tokias paslaugas. Projektui nepritarta, nes neva tada prostitucija būtų pripažįstama „legalia ir visuotinai priimtina elgesio norma“.

„Tad ir likome tame pačiame purvyne – moterys prostitucijoje „kabo“ ant sutenerių ir pareigūnų kabliuko, valstybinės pagalbos, norinčioms pasitraukti, nėra, „nematomieji“ sekso pirkėjai toliau neša turtus suteneriams ir visai prostitucijos „industrijai“, – pabrėžia K. Mišinienė.

Prostitucijos legalizavimas problemos neišspręstų

Pasiteiravus, ar prostitucijos įteisinimas prisidėtų prie žmonių apsaugojimo, K. Mišinienė sako prostituciją matanti kaip asmens išnaudojimą.

„Kasdieną susiduriu su prostitucijos traumuotomis moterimis ir vyrais, todėl prostitucijos legalizavimas, mano nuomone, nepanaikins pačio šio reiškinio smurtinio pobūdžio – nesvarbu, kad daliai visuomenės bus tarsi ramiau, kad „joms dabar yra saugu.”

Saugu ne joms, o, pirmiausia, suteneriams, atradusiems būdą, kaip turėti legalias pajamas, bei sekso pirkėjams, kuriuos štampas moterų higienos pase užtikrins, kad „prekė” sveika ir patikrinta“, – sako pašnekovė.

Pasak jos, kalbant apie prostitucijos legalizavimą, visuomenėje sklando daug mitų. Keista, svarsto K. Mišinienė, kai tokius mitus kartoja ir puikiai išsilavinę asmenys: sumažės išprievartavimų, plauks pajamos į valstybės biudžetą…

Tokie svarstymai atrodo absurdiški, tvirtina pašnekovė. Išgyvenančias įvairius sunkumus ir laiku negavusias pagalbos mergaites ir moteris ne į viešnamius siųskime, o švietimo pagalba stiprinkime jų savimonę, padarykime prieinamą socialinę, psichologinę pagalbą, kurkime draugiškas darbo vietas vienišoms motinoms, moterims su negalia, ragina K. Mišinienė.

Tada, sako ji, pamatysime, kad iš „to gausaus būrio moterų, kurioms tai patinka”, liks tik nedidelė grupelė.

Aukos valia palaužiama bendrai „naudai“

Teiraujuosi, kaip aukos patenka į išnaudojimo arba prostitucijos pinkles. K. Mišinienė atvirauja, kad dažnai pirmas klausimas, kurį išgirsta nukentėjusieji, yra ar žinojo, kur važiuoja ir ką reikės daryti. Išgirdę, kad žinojo, klausiantieji paprastai abejingai mosteli ranka – na, tokia čia tada ir auka.

Vis dėlto oficialiai ši situacija yra išspręsta dar 2000 metais, kai Jungtinių Tautų vadinamasis Palermo protokolas nurodė, kad aukos sutikimas išnaudojimui nieko nereiškia, yra bevertis. Ši nuostata perkelta ir į mūsų nacionalinį Baudžiamąjį kodeksą, tačiau minėtas klausimas ir šiandien tebeaidi teismų salėse, ikiteisminių tyrimų apklausose ir kitur, kur kalbama apie prekybą žmonėmis, teigia pašnekovė.

„Kai iš arčiau pamatai prekeivių žmonėmis, sutenerių organizuotas nusikaltimų schemas, ištisus nebaudžiamumo sukurtus jų sindikatus, stiprius finansinius ir žmogiškuosius resursus, supranti, kad auka – tai menkas šapelis, kurio valia sutikti ar nesutikti yra labai greitai palaužiama, pajungiama bendrai „verslo“ naudai“, – pasakoja K. Mišinienė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Domantė Platūkytė