Category: Straipsniai – 2020

Sekmadienį į 15min kreipėsi Bulgarijos pilietis Ilijanas Kuzmanovas. Jis tikina prieš dvi savaites Kalugerovo kaime sutikęs galimai besilaukiančią 37 metų moterį kruvinomis rankomis, neturinčią nei pinigų, nei telefono. Ji pasirodė esanti iš Lietuvos. Vyras prašo padėti surasti moters artimuosius. Į pagalbos šauksmą atsiliepė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras. Informaciją tikrina ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

„Ji atvyko į Bulgarijos kaimą kruvinomis rankomis, neturėjo nei pinigų, nei telefono. Tris dienas miegojo miškuose. Radau ją ketvirtąją dieną. Suteikiau pagalbą, drabužių, pinigų (pusę bulgariškos minimalios algos), telefoną, įspėjau atsakingas institucijas – policiją, visuomenines organizacijas, konsulatą. Sukėliau daug triukšmo“, – laiške 15min rašo I.Kuzmanovas, fondo „ART Angel“ vadovas.

Jis tikina įtariantis, kad moteris laukiasi.

„Ji tikina esanti musulmonė. Pase turi juodą antspaudą iš Turkijos. Moteris kalba apie savižudybę“, – toliau laiške pasakoja jis.

Pasak I.Kuzmanovo, Bulgarijoje moteriai nelabai kas veržiasi padėti.

„Aš pats suteikiau psichologą. Ji patiria didžiulį stresą ir baimę dėl to, kas jai nutiko. Rytoj eisime pas medikus“, – rašo I.Kuzmanovas.

15min susisiekus su I.Kuzmanovu jis nurodė, kad moteris pati su savo artimaisiais susisiekti nenori, nes jų bijo.

“Ji nenori bendrauti su artimaisiais, nors turi tokią galimybę. Ji sako, kad šeima ras būdų ją sugrąžinti. Esą būtent dėl jų ji gyveno kaip prostitutė. Dabar ji kalba tik apie savižudybę. Gal ji bijo tų žmonių, kurie ją paliko šalikelėje, netoli ,kaimo”. – 15min teigė vyras.

I.Kuzmanovas tikino, kad siūlė moteriai nupirkti bilietus į bet kurį pasaulio kraštą, tačiau ši atsisakiusi tokios pagalbos.

Pats vyras taip pat sako sulaukęs vietos gyventojų siūlymų nesistengti pagelbėti moteriai, nes esą tai pridarysią kaimui problemų, jei ji išties yra prekybos žmonėmis auka.

Jis prašo išsiversti ir paskelbti Bulgarijos žiniasklaidos pranešimus apie moterį, kuri tose publikacijose vadinama Marija, tačiau, pasak I.Kuzmanovo, tikrasis jos vardas ir pavardė kitokie.

Štai Bulgarijos portalui „OFFNews“ I.Kuzmanovas pasakojo, kad Mariją sutiko lapkričio 4 dieną. Esą ji atvykusi iš Serbijos ir galimai išmesta iš vilkiko greitkelyje netoli kaimo.

„Marija puikiai kalba angliškai ir rusiškai. Ji turi Lietuvos pilietybę“, – „OFFNews“ pasakojo jis.

Sekmadienį moteris susitiko su psichologu. Šis, anot „OFFNews“ teigė, kad moteris neturi psichikos sutrikimų, tik patyrė didžiulį stresą.

Iš pradžių esą moteris norėjo vykti į Turkiją, tačiau dabar jau yra pakeitusi nuomonę, tačiau nieko nepaaiškina.

I.Kuzmanovas spėlioja, kad moteris gali būti prekybos žmonėmis auka.

Šiuo metu moteriai Bulgarijos kaimo bendruomenė suteikė kambarėlį turizmo centre. Bandoma surasti jos artimuosius.

I.Kuzmanovas tikina, kad bandyta susisiekti su Lietuvos konsulatu, tačiau bėda ta, kad moteris savo dokumentus duoda apžiūrėti tik policijos pareigūnams, o šie, pasak I.Kuzmanovo, neskuba padėti.

„Jie turėtų nustatyti, ar ji turi kokių giminių ir su jais susisiekti“, – sakė jis.

Kol kas, pasak vyro, moteriai reiktų pastogės ir specialios rūpybos.

Į tėvynę grįžti nenori

Lietuvos Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI), vadovaujamas Kristinos Mišinienės, sekmadienį susisiekė su I.Kuzmanovu ir pasiūlė savo pagalbą.

„Situacija labai sudėtinga. Moteris rasta pasienio su Turkija miškuose, ji porą parų miegojo miške, paskiau stadione po atviru dangumi, vėliau ją priglaudė moterų vienuolynas, kur ji dabar ir yra. Jos psichologinė būklė yra labai bloga, ji ištisai kalba apie savižudybę, jog nebėra kitos išeities, jog negalinti grįžti į tėvynę, jos šeima jos nebepriims, jog ji tapo musulmone, jog jos vieta yra tik Turkijoje. Nežinoma, kaip ji atsidūrė Bulgarijos teritorijoje, miškuose. Įtariama, jog yra prekybos žmonėmis auka, moteris yra nėščia“, – 15min po pokalbio su I.Kuzmanovu teigė K.Mišinienė.

Pasak jos, dar tikslinamasi ar moteris Lietuvos, ar Latvijos pilietė.

K.Mišinienė teigė, kad nepaisant labai blogos būklės, įtarimų dėl galimos prekybos žmonėmis, „I.Kuzmanovas negauna jokio atsako iš Lietuvos ambasados, taip pat ir vietinės socialinės tarnybos atsisako padėti“.

„Šiuo metu mes planuojame bendrus veiksmus su bulgarų nevyriausybininkais dėl medicininės pagalbos teikimo, aiškinamės galimybes saugiai sugrįžti moteriai namo“, – teigė K.Mišinienė.

Anot jos, Europoje labai daug pastangų dedama į prekybos žmonėmis prevenciją, bendradarbiavimo platformų kūrimą, suprantant, kad prekeiviai žmonėmis veikia be sienų.

„Tačiau štai turime tokį atvejį ir matome, kad vis dar biurokratinės, formalios kliūtys neleidžia padėti nelaimingai aukai, jos drama atsitrenkia į čia „ne mūsų žmogus“ sieną“, – apgailestavo KOPŽI vadovė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Straipsnio autorė Liepa Želnienė

„Jei būtų toks sprendimas, grįžčiau dirbti kunigu“, – neslėpė Alionidas Budrius.

Dėl vaikų pornografijos kaupimo ir platinimo nuteistas dvasininkas šią bylą laiko tik nesusipratimu, nors tokių bylų Lietuvoje sparčiai daugėja, o aukos metų metus nepajėgia nusiplauti dėmės.

Veikų – vis daugiau

Statistika rodo, kad Lietuvoje per šiuos metus smarkiai padaugėjo veikų, susijusių su pornografijos laikymu ar platinimu.

Pernai per visus metus užfiksuotos 94 veikos pagal Baudžiamojo kodekso 309 straipsnį – disponavimas pornografinio turinio dalykais. Iš jų 74 veikos – pagal šio straipsnio antrąją dalį: disponavimas pornografinio turinio dalykais, kuriuose atvaizduoti vaikai.

Šiemet vien iki rugsėjo pabaigos jau fiksuotos 229 tokios veikos, 170 jų – dėl disponavimo pornografinio turinio dalykais, kuriuose atvaizduoti vaikai.

Prokuroras R.Juozainis šiuo metu turi su pornografija susijusias 8 bylas.

„Bet pornografijos bylos – tik viršūnėlės. Po jomis galima atrasti ir kitus dalykus. Pradedant seksualiniu mūsų vaikų išnaudojimu, baigiant – net išžaginimu.

Atlikdami tyrimus, stengiamės matyti plačiau, todėl ir išlenda daug daugiau. Ypač, kai nustatoma, kad pornografinėse nuotraukuose užfiksuoti Lietuvos vaikai. Tie vaikai net neturi pasirinkimo ir nesupranta, kad yra išnaudojami. Bet tos nuotraukos – pornografinės, ne erotinės, nors ne visi jose pastebi auką, o auka yra vaikas“, – teigė R.Juozainis.

Į nuotraukas žiūri atlaidžiai

Nors prokuroras per beveik tris darbo dešimtmečius matė ir šilto, ir šalto, vis dėlto ir jį pribloškė kai kurios bylos, kuriose seksualiai buvo išnaudojami vaikai.

Pavyzdžiui, pernai prieš teismą stojo Pasvalio rajono gyventojas, kuris Lietuvoje ir Latvijoje septynerius metus seksualiai išnaudojo pažįstamų moterų nepilnametes dukteris – jas žagino, tvirkino, vertė lytiškai santykiauti, laikė pornografinio turinio dalykus.

Pedagogo išsilavinimą turintis Vilmantas Savickas įkliuvo, kai į fotoateljė atnešė išryškinti juostelę su pornografinėmis mažamečių nuotraukomis.

„Aš tik fotografavau, daugiau nieko nedariau“, – teisme aiškino pasvalietis. Jis neigė žaginęs ir tvirkinęs mergaites. „Aš tokių dalykų išvis nedarau. Mano gyvenime seksas neegzistuoja. Užtat vienas ir gyvenu, kad seksu niekada neužsiimu“, – sakė V.Savickas.

Per kratas pas šį pasvalietį rasta beveik 150 pornografinio pobūdžio fotografijų ir vaizdo įrašų. Juose įamžinti vaikai, kurie byloje pripažinti nukentėjusiaisiais. Jauniausiai aukai – vos 10 metų.

„Tas žmogus bandė įrodinėti, kad yra fotomenininkas“, – prisiminė R.Juozainis.

Teismas V.Savicką nuteisė 10 metų kalėti.

Jaučia malonumą pasakodami

Prokuroras R.Juozainis teigia pastebėjęs tendenciją, kad teisiamieji tokiose bylose jaučia malonumą, pasakodami apie tai, kaip jie elgėsi su vaikais.

„Dabartinis mūsų laisvės supratimas vis labiau veda prie iškrypimo. Ypač padažnėjo seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus per socialinius tinklus. Pornografinės nuotraukos – ne tik tai, kas jose užfiksuota. Nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos. O tam, kad būtų pasiūla, pirmiausia išnaudojami vaikai.

Reikia kalbėti ne apie nuotraukas, o kaip jos padaromos. Nusikaltimas yra vaiko išnaudojimas. Šiuo atveju žmonės pas mus žiūri labai atlaidžiai – tik pamanyk, kažkokios nuotraukos. Socialiniai tinklai tapo gera vieta skleistis tokiems nusikaltimams, nes anksčiau to nebuvo“, – pastebėjo R.Juozainis.

Susipažindavo feisbuke

Kaune prieš porą metų įkliuvo iškrypėlis, kuris socialiniuose tinkluose užmezgė ryšį su trimis 13-14 metų paauglėmis, o vėliau įkalbėjo jas apsinuoginti, filmavo.

22 metų jaunuoliui pareikšti kaltinimai dėl vaikų išnaudojimo pornografijai, disponavimo pornografiniais filmais, kuriuose vaizduojami nepilnamečiai, jaunesnių nei 16 metų asmenų tvirkinimu.

Taip pat buvo nustatyta, kad šis vyras neteisėtai prisijungė prie savo aukų kompiuterių.

Tyrėjai surinko svarių įrodymų, kad kaunietis tvirkino vaikus, versdamas žiūrėti pornografinius filmus, juos filmavo.

Su mergaitėmis jis susipažindavo feisbuke. Iš pradžių tarsi vyko nekaltas bendravimas, tačiau nusikaltėlis pamažu pajungė vaikus savo valiai, ėmė jais naudotis. Į teisėsaugą kreipėsi paauglių tėvai, pamatę, su kuo jos bendrauja virtualioje erdvėje.

Šis vyras kalėjimo išvengė – nors jam buvo skirta daugiau kaip treji metai kalėti, teismas bausmės vykdymą atidėjo.

Kitoje byloje Kauno apygardos teismas paskelbė nuosprendį 9 ir 11 metų berniukus prievartavusiam 21 metų vyrui.

Buvo nustatyti mažiausiai trys nusikaltimų epizodai. Aukos – tolimi iškrypėlio giminaičiai.

Į alkoholizmo liūną įklimpęs nuteistasis buvo įpareigotas sumokėti po 6 tūkstančių eurų neturtinės žalos mažamečių šeimoms, o pats 5 metams sėdo už grotų.

Tenkino seksualines fantazijas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) prieš metus atmetė už pedofiliją nuteistojo skundą ir paliko jam 6,5 metų įkalinimo bausmę.

Vyras buvo nuteistas dėl mažamečio vaiko ir dviejų nepilnamečių vaikų verbavimo organizavimo bei dviejų nepilnamečių vaikų įgijimo, siekiant išnaudoti juos kitomis seksualinio išnaudojimo formomis, nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir disponavimo pornografinio turinio dalykais.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis, veikdamas su dviem bendrininkėmis, organizavo dviejų nepilnamečių vaikų ir mažamečio verbavimą.

Nuteistasis, paaiškindamas, kad filmavimai ir fotografavimai bus vykdomi užsienio režisierių prašymu ir naudojami kuriamam filmui, nurodė moterims surasti ir užverbuoti šioms fotosesijoms tinkamas nepilnametes merginas.

Moterys pasiūlė fotosesijose dalyvauti savo giminaitėms ir kaimynei bei, pasinaudodamos jų amžiumi ir sunkia šeimos materialine padėtimi, įtikino jas dalyvauti fotosesijoje.

Nuteistasis už dalyvavimą fotografuojantis bei filmuojantis mokėjo nukentėjusiosioms tam tikrą pinigų sumą. Naudodamas iš anksto paruoštas įvairias surišimo priemones, nurodydamas nukentėjusiosioms persirenginėti, pozuoti bei vaidinti, fotografavo ir filmavo įvairiose vietose: savo darbe ir namuose, miške, automobilio salone ir bagažinėje.

„Vaizdinę medžiagą jis gamino savo seksualiniams poreikiams tenkinti“, – nustatė teismas.

LAT teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje žemesnės instancijos teismų nustatytos aplinkybės – nepilnamečių vaikų fotografavimas ar filmavimas surištomis rankomis ir kojomis, užrištomis akimis bei užkimšta burna, panaudojant tam tikrus daiktus, siekiant tenkinti savo seksualinius poreikius – yra vaiko išnaudojimas

Aukos bijo prabilti

Žmonės, ypač provincijoje, dar linkę užmerkti akis į tai, kas vyksta šalia jų – atleisti, nesikišti, nes jų tai neliečia.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) labiausiai ieško prekybos žmonėmis aukų, tačiau kasmet padeda daugiau kaip 100 seksualinės prievartos aukų.

„Mes matome daugybę nutrauktų ikiteisminių tyrimų, nes tiems žmonėms reikia teisinės pagalbos, bet niekas jiems nepadeda. Dėl to turime sulaužytus žmones, kurie prabyla po daug metų: „Dėl to, ką patyriau, bandžiau žudytis, susirgau depresija, negaliu nieko daryti“, – sakė KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė.

Šio centro darbuotojus itin pribloškė nesena istorija, kai domėdamiesi visai kitais dalykais, jie atsitiktinai rado seksualinės prievartos aukų.

Mažametes mergaites, kurios dabar – jau pilnametės, ilgus metus persekiojo jų tėvas.

Iš įkalinimo įstaigos, kur kalėjo dėl to, kad prievartavo dvi mažametes savo brolio dukteris, vyras grįžo į šeimą, kurioje irgi augo mergaitės. Neva atgailaujantis vyras įtikinėjo pasikeitęs, tad žmona jį priėmė atgal.

Vieną dukterų vyras ilgus metus seksualiai persekiojo. Mergaitei sutriko fizinė ir psichinė sveikata, bet ji bijojo priežastis papasakoti net motinai.

„Šeimoje net 14 metų vyko šie liguisti dalykai, bet neva niekas nieko nepastebėjo. Kai galiausiai radome šią merginą ir jį ryžosi istoriją papasakoti policijai, paaiškėjo, kad tas vyras lindo ir prie jos pusseserės – stebėjo ją besimaudančią ir masturbavosi.

Merginos motina teigė, kad tiek metų neva nieko nepastebėjo, bet paskui paaiškėjo, kad aptiko vyrą besimasturbuojantį prie miegančios dukters. Motina – irgi auka, kurią vyras terorizavo ir psichologiškai, ir fiziškai“, – pasakojo K.Mišinienė.

Ikiteisminis tyrimas galiausiai buvo nutrauktas dėl senaties. Tačiau šios istorijos aukoms patirti išgyvenimai paliko negyjančių žaizdų pasąmonėje.

K.Mišinienę labiausiai pribloškė kaimo žmonių abejingumas svetimoms problemoms.

„Visas kaimas ošė apie tai, kas vyksta, bet niekas nieko nedarė. Tokiems likimo nuskriaustiems kaimo žmonėms atrodo, kad juos išgelbėti gali tik seniūnas – jei jis ką nors darys. Bet kalbėjomės su seniūnu, o jam tokios problemos nelabai rūpi. Svarbiau pakeles nupjauti ir malkų žiemai priskaldyti, o ne tikros tikrų žmonių problemos.

Ir kaimynams nerūpi. Jie viską žino, bet nesigilina, nes tai – ne jų bėdos. Iš įkalinimo įstaigos į šeimą su mažais vaikais grįžo pedofilas, tad ko jie nesuprato? Galvojo, kad jei kas bus, tai pasakys. Bet aukos beveik visada tyli. Nes bijo“, – teigė K.Mišinienė.

Baiminasi dėl savęs ir neapsaugo vaiko

Vilma Paliaukienė, globos namų „Užuovėja“, vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos centro psichologė: „Visuomenė kartais seksualinę prievartą suvokia tik kaip lytinį aktą, bet yra įvairių seksualinės prievartos formų. Prievarta yra ne tik su prisilietimu ir prasiskverbimu, bet ir be prasiskverbimo, kai liečiamasi prie vaiko ar prašoma, kad vaikas liestųsi prie smurtautojo.

Pornografija – irgi seksualinė prievarta, tik be prisilietimo, nors kartais žmonės iš nežinojimo to nevertina kaip seksualinės prievartos.

Bet kuri seksualinės prievartos rūšis, nepaisant to, kad nėra sužalojimo kūnui, yra didelė žala vaiko psichikai, nors vaikai dažnai nesupranta, į kur jie įsitraukia ir kokios galimos pasekmės.

Mūsų pagalbos centras veikia nuo 2016 m. birželio. Per tą laiką apsilankė apie 1200 vaikų. Tai nėra realus skaičius, nes manome, kad yra itin daug slaptų seksualinės prievartos atvejų.

Vaikams – ir ne tik jiems – sunku kalbėti apie seksualinę prievartą. Be to, dažnai vaikams daromas poveikis, kad seksualinė prievarta yra paslaptis.

Kai smurtas vyksta artimoje aplinkoje, vaikas bijo apie tai pasakoti, nes jam grasinama, kad sės į kalėjimą, kad pateks į globos įstaigą ar bus išmestas iš namų. Pasitaiko, kad vaikas netiki, jog suaugusieji juo patikės.

Pasikeitęs vaiko elgesys, pakitusi jo emocinė būsena signalizuoja apie galimą seksualinę prievartą. Svarbu, kad suaugusieji šalia būtų atidūs ir jautrūs. Tada tikėtina, kad seksualinės prievartos atvejis bus atskleistas. Bet jei šalia vaiko nėra tokių žmonių, seksualinės prievartos auka greičiausiai bus nenustatyta. Ypač tose šeimose, kurios atrodo labai geros, tėvai išsilavinę, aukšto socialinio statuso.

Žmonės dažnai bijo pranešti apie galimą smurtą prieš vaikus, nes nėra tikri, kad taip iš tiesų buvo. Bet dažniausiai to niekada nesužinosime, nes nematėme savo akimis. Baiminamasi, kad pranešus pačiam negrėstų atsakomybė, kad smurtaujantys kaimynai nekeršytų, kad, pavyzdžiui, nesudegintų namų.

Tada atrodo, kad jei aš nereaguosiu, gal kas kitas sureaguos, nes aš saugau savo ramybę. Bet kartais tas žmogus, kuris įtaria, yra vienintelis, kuris galėtų sureaguoti ir apsaugoti, bet labiau susitelkia į savo interesus ir vaikas lieka vienas.

Visada galima pranešti anonimiškai. Tyrimui tai nėra labai gerai, nes žmogaus, kuris turi žinių, negali apklausti ir taip prarandami galbūt svarbūs duomenys, bet tai visada geriau nei nereaguoti.

Negalime likti abejingi ir ignoruoti savo itarimų ir nuojautos, nes niekada nebūsime visiškai tikri, kad prievarta buvo.“

Siekia, kad būtų įteisintas registras

KOPŽI jau kelerius metus kovoja dėl seksualinių nusikaltėlių registro Lietuvoje. Nevyriausybininkų teigimu, turimos priemonės neveikia, todėl toks registras yra būtinas.

Tačiau tokio registro atsiradimui pasipriešino žmogaus teisių aktyvistai – neva registras pažeistų nusikaltėlių teises.

Nevyriausybininkus palaiko tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijos tokio registro atsiradimui priešinasi.

„Įtraukimas į registrą būtų bausmės dalis. Kovojame dėl pusiau viešo registro atsiradimo, kad nebūtų kaip JAV, kur bet kas gali pamatyti seksualinių nusikaltėlių nuotraukas ir sužinoti pavardes“, – sakė KOPŽI vadovė K.Mišinienė.

Anot jos, Lietuvoje pabrėžiama, kaip svarbu, kad seksualiniai nusikaltėliai neturėtų galimybės dirbti su mažamečiais, bet nėra priemonių, kurios apsaugotų nuo seksualinio smurto artimoje ardvėje, o būtent ten fiksuojama daugiausia seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Eglė Šilinskaitė-Puškorė

Mergaitės nuo mažens auginamos „išžaginimo tvarkaraščiu“, o šiuo metu Lietuvoje neveikia pagalbos nukentėjusiesiems nuo seksualinio smurto sistema: reikalingi tyrimai mokami, nukentėjusieji pereina kančių kelius, o pagalbos laukia ir kelias savaites. Vis dėlto iš ministerijos tylu, apgailestauja specialistai. Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovai teisinasi, kad teisės aktai ne stringa, o buvo sustabdyti dėl pandemijos.

Įstatymų bazės nėra, veikiančių ir teisiškai reglamentuotą kompleksinę medicinos pagalbą teikiančių centrų nėra, todėl ir tinkamą medicinos pagalbą seksualinių nusikaltimų aukoms suteikti sudėtinga, sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) docentė, gydytoja akušerė ginekologė Kristina Jarienė.

Gydytoja šį klausimą kelia jau nuo 2012 metų. Kartu su komanda ji yra sukūrusi metodiką, kaip gydytojas turėtų elgtis, jei susiduria su smurto auka, tačiau, apgailestauja K. Jarienė, tos metodikos realiai negalima įgyvendinti, nes nėra tinkamų įstatymų, o gydytojai, norėdami įgyvendinti metodikoje išvardintus veiksmus, turi dar kartą „sužeisti“ auką.

„Didesnė dalis reikalingų tyrimų, prevencija ar gydymas joms kainuos, nes visa tai nėra kompensuojama iš biudžeto, o ir tolesne teisine bei psichologine pagalba jos dažniausiai turi pasirūpinti pačios. Kita vertus, įvairios nevyriausybinės organizacijos kiek gali, tiek padeda moterims, bent jau dėl psichologinės ar teisinės pagalbos“, – kalba gydytoja.

Sprendimai ministerijoje stringa

Nors su SAM pavyko sutarti, kad reikalingi teisės aktai, nurodantys, kaip reikia padėti nuo smurto nukentėjusioms aukoms, sprendimai ministerijoje stringa, tvirtina LSMU docentė.

„Karantinas čia irgi nepadėjo ir vis dar nepadeda. Teisės aktas, dalyvaujant įvairių sričių profesionalams, rengtas bene metus, karantino laikotarpiu buvo siųstas potencialiems kompleksinės medicininės paslaugos tiekėjams, kad jie peržiūrėtų ir pateiktų pasiūlymų. Pastabos lyg ir buvo išsakytos, tačiau ministerijoje kol kas tylu“, – sako K. Jarienė.

Anot jos, šiuo metu seksualinių nusikaltimų aukoms reikia pačioms susimokėti už būtinus medicininius tyrimus, kadangi jie nėra finansuojami: „Tyrimai dėl lytiniu keliu plintančių infekcijų, kurie turi būti atliekami net ne kartą per kelis mėnesius, nėštumo ar antibiotikų profilaktika, rekomenduojama vakcinacija (išskyrus stabligės) – viskas mokama.

Kita vertus, aukos ir kreiptis neturi kur. Tik į savo šeimos gydytoją ar ginekologą, urologą, proktologą, infektologą ar kitos specialybės gydytoją bendrąja tvarka. Bet tai nereiškia, kad ten joms bus suteikta kvalifikuota pagalba. Ne todėl, kad kas nors nenorėtų padėti, bet todėl, kad galimybės suvaržytos, o kartais ir trūksta žinių“, – pasakoja LSMU docentė.

Gydytoja priduria, kad kartais atrodo, jog sprendimus ministerijoje priimantys žmonės nesupranta problemos masto. Vyrauja klaidingas įsivaizdavimas, kad ateis seksualinio nusikaltimo auka į pirminės sveikatos priežiūros centrą ir gydytojas tikrai suteiks jai visą reikiamą pagalbą, sako ji. Vis dėlto, pabrėžia K. Jarienė, taip nėra.

„Beveik visi tyrimai, kuriuos priklauso atlikti nuo seksualinio smurto nukentėjusiai aukai, yra mokami. Mane užtikrina, kad tyrimai nemokami – priklauso kartą per metus. Negaliu su jais ginčytis dėl SAM patvirtintų tyrimų, kuriuos šeimos gydytojas gali paskirti kartą per metus, pavyzdžiui, bendrąjį kraujo ar šlapimo tyrimą, tyrimus dėl glikemijos ar cholesterolio, kurie šiuo atveju aukai beveik jokios klinikinės reikšmės neturi.

Tačiau kiti tyrimai, tokie kaip hepatitų žymenys, tyrimai dėl ŽIV, chlamidijos ar gonorėjos, – jie juk nekompensuojami. Kita vertus, net jei ir priklausytų nemokamai kartą per metus – ką daryti, jei per einamuosius metus aš juos jau atlikau, o smurtinis aktas įvyko vėliau?“ – klausimus kelia K. Jarienė.

Žingsniai sudėlioti, laukiama SAM sprendimo

Pasak K. Jarienės, šiuo metu pagalba realiai nevyksta niekaip. Jei nukentėjusieji išdrįsta kreiptis į medikus ir įvardija problemą, tai apie šią sritį nusimanantis medikas žinos, ką daryti, tačiau neegzistuoja pagalbos sistema, o medicininė pagalba ir tyrimai dažnai gali būti smarkiai pavėluoti.

Pašnekovė pabrėžia, kad šiuo metu ne visi gydytojai ir žino, kaip elgtis seksualinio smurto atvejais. Pavyzdžiui, dažnai smurtą net sudėtinga atpažinti, kai auka nenori apie jį kalbėti, bet nori pagalbos. Tokiais atvejais nukentėjęs žmogus gali kreiptis lyg ir dėl aiškiai įvardinamos kokios nors ligos.

Jei smurtas vyksta nuolat, neretai pasakojama apie vis kitokius nusiskundimus, tačiau tos menamos organinės ligos nepatvirtina tyrimai, o gydytojas nežino, kaip ją gydyti, sako K. Jarienė.

„Jei taip nutinka, visada reikia pagalvoti, kad gal po šia „liga“ slepiami smurtiniai veiksmai? Kita vertus, bijau, kad medikui, „nenorinčiam nemalonumų“, kartais gal ir patogu neatpažinti smurto, ypač jei realiai nei žinai, ką daryti, nei nori eikvoti savo laisvo laiko bendraudamas su teisėsauga. Tai dviprasmiškas jausmas.

Sulaukiu labai daug skambučių iš gydytojų, kurie su tuo susiduria, ir kartu dėliojame planą. Bet taip neturėtų būti – neturėčiau būti atsakinga už visų Lietuvos gydytojų kuravimą, turėtų būti tam skirtas centras, kaip ir visame pasaulyje“, – teigia gydytoja.

Situacija ženkliai pagerėtų, jei būtų aiški teisinė bazė, aiškūs algoritmai ir realūs medikų mokymai bei nuolatinė pagalba 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, sako K. Jarienė. Pasak jos, nesvarbu, kur nukentėjęs žmogus besikreiptų, – kiekviena įstaiga žinotų, ką turi padaryti.

„Centras reikalingas tam, kad visa reikalinga pagalba būtų galima vienoje vietoje. Kad nukentėjusysis būtų apžiūrėtas vieną kartą čia ir dabar, kad tinkamai būtų užpildytas ištyrimo protokolas, kad jis vėliau galiotų ir būtų svarus įrodymas teisme.

Sudėliojame pagalbą – padarome reikalingus tyrimus, ištiriame fiziškai, duodame reikalingų vaistų, sudarome stebėjimo ir tolesnio gydymo planą, suteikiame reikalingų specialistų konsultacijas, išaiškiname teisinę bazę. Svarbu, kad tai būtų daroma viename centre“, – akcentuoja K. Jarienė.

Gydytoja teigia, kad beveik visi žingsniai, dalyvaujant daugybei specialistų, jau yra padaryti, dabar laukiama SAM sprendimo.

Nukentėjusieji pereina kančių kelius

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė sutinka, kad mokami tyrimai – problema.

„Galite įsivaizduoti, kokius kančių kelius reikia pereiti, jei nukentėjusieji gyvena toliau nuo didmiesčių, neturi socialinio draudimo… Tačiau neužtenka tik atlikti tyrimus – neretai reikia gydymo, o jam taip pat turime ieškoti rėmėjų, kad paaukotų, kad paremtų, kad pagailėtų“, – portalui LRT.lt sako K. Mišinienė.

Labdaros ir paramos fondo „Frida“ vadovė Daiva Baranauskė taip pat įžvelgia problemų – seksualinės prievartos aukos Lietuvoje neturi nė vieno joms skirto pagalbos centro, o šiuo metu veikianti sistema yra orientuota į nukentėjusius nuo smurto artimoje aplinkoje žmones.

Lietuvoje yra 16 centrų, kurie gauna pranešimus iš policijos, susisiekia su aukomis ir organizuoja joms pagalbą, tačiau čia siunčiami nukentėjusieji nuo smurto artimoje aplinkoje, dažniausiai – fizinio arba psichologinio.

„Seksualinio smurto, įvykusio ne tarp susituokusių ar kartu gyvenančių žmonių, atvejais dažniausiai nepatenkama į šiuos centrus. Tad ar nukentėjęs asmuo žino, kur jam reikia kreiptis? Tikrai ne“, – apgailestauja D. Baranauskė.

Tyrimo metodai traumuoja, palaužia aukas

D. Baranauskė taip pat pabrėžia, kad turėtų būti steigiami centrai arba vienas centras, kur būtų teikiama kompleksinė pagalba – ir medicininė, ir psichologinė, ir juridinė. Visos šios pagalbos formos būtinos – nukentėjusiuosius įvykis traumuoja, prasidėjus bylai, smurtautojai visada turi advokatą, o aukos – nebūtinai, neva joms advokato kaip ir nereikia, nes jas palaiko prokuroras, akcentuoja D. Baranauskė.

„Kai tiriama byla, policija eina į akistatas, o akistatos žiauriai traumuoja. Niekas nepasako, kad galime nesutikti, kad nukentėjęs žmogus turi teisę nedalyvauti akistatoje… Advokatas yra be galo reikalingas ir labai padeda aukai“, – tvirtina fondo „Frida“ vadovė.

KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė sutinka, kad akistatos – atgyvenęs metodas, po jo aukos neretai palūžta.

„Tikrai nesuprantame, kodėl seksualinės prievartos bylose pas mus vis dar naudojamas atgyvenęs metodas – aukos akistata su prievartautoju. Ne kartą buvome liudininkėmis, kaip moterys palūžta po tokių akistatų arba žaloja save, kad tik išvengtų to baisaus susitikimo vienoje patalpoje, paprastai nedideliame kambarėlyje, aršiai puolant įtariamojo advokatui ir viską stebint ramiam tyrėjui“, – teigia K. Mišinienė.

Ji priduria, kad teisinės pagalbos trūkumas nukentėjusiesiems nuo seksualinio smurto yra viena seniausių šios srities žaizdų. Jau norėdama inicijuoti ikiteisminį tyrimą auka turi parodyti neeilinį atkaklumą, ji skrupulingai tiriama daugybės akių ir ausų, ar nemeluoja, ar sugeba racionaliai išdėstyti įvykius, ar turi įrodymų, sako KOPŽI centro vadovė.

„Dažna nukentėjusioji neišgali mokėti advokatui, naudojasi nemokamos antrinės teisinės tarnybos paslaugomis, tuo dar labiau padidindama savo kančias (…). Su retomis išimtimis daugybę metų matome čia pavargusius, perdegusius teisininkus, kurie siūlo… susitaikyti, neskųsti sprendimo nutraukti tyrimą, nepalankių nutarčių“, – kalba K. Mišinienė.

Pagalbos laukia ir kelias savaites

Vis dėlto kaip pagrindinę problemą KOPŽI centro vadovė išskiria tai, kad aukos nesiunčiamos kreiptis pagalbos. Galime dangstytis, kuo norime, tačiau neturime jokio centro, koordinuojančio seksualinės prievartos aukų nukreipimą ir pagalbos teikimą, sako K. Mišinienė.

„Neįsivaizduojate, kokius kelius mūsų komanda pati turi nueiti, kad pasiektų nukentėjusią moterį. Prašome, įtikinėjame tyrėjus, prokurorus, žurnalistus, gydytojus, savivaldybių tarnybas, kad reikia padėti, kad perduotų mūsų kontaktus, kad suorganizuotų susitikimą, o galiausiai po daugybės patikinimų, kad „jai pagalba jau suteikta, nesikiškite“, pačios atrandame tą prievartos auką ir sužinome, kad niekas nieko jai nėra net pasiūlęs“, – patirtimi dalijasi K. Mišinienė.

Pasak D. Baranauskės, iš pradžių Lietuvoje užtektų bent vieno pagalbą teikiančio centro – didesnis skaičius centrų būtų siekiamybė, tačiau Lietuva yra maža, todėl nėra sudėtinga nuvykti į kitą miestą, sako D. Baranauskė. Ji prisimena prieš kelerius metus nutikusį įvykį, kai viename bare buvo išžaginta mergina, tačiau užpuolikas buvo jos pažįstamas žmogus, todėl ji sudvejojo ir pareiškimą atsiėmė.

Atsiėmus pareiškimą nukentėjusiajai nebepriklausė nemokama apžiūra, nors mergina ir buvo sužalota. D. Baranauskės teigimu, neskubi pagalba būtų suteikta nemokamai, tačiau jos būtų reikėję laukti kelias savaites. Tokiais atvejais centrų teikiama pagalba būtų itin svarbi.

„Kreipiausi į pažįstamą ginekologę ir ji nurodė – tokia tvarka. Jei su policijos palyda, nukentėjusioji būtų priimta iš karto, bet kadangi atsiėmė pareiškimą, eina privačia tvarka ir jos niekas taip nepriima. (…) Šiuo atveju toks centras būtų pagelbėjęs, ji būtų gavusi pagalbą“, – sako D. Baranauskė.

Mergaitės auginamos „pagal išžaginimo tvarkaraštį“

Fondo „Frida“ vadovė D. Baranauskė taip pat atkreipia dėmesį į vyraujantį visuomenės požiūrį, kuris neretai stabdo kreiptis pagalbos, ir prevencijos stoką.

„Neturime ir prievartos prevencijos – ne tokios, kad dalytume skrajutes, kuriose parašyta „Nu nu nu, smurtauti yra negražu, berniukai, nemuškite mergaičių, neprievartaukite mergaičių“, ne apie tai kalbu. (…) Mergaitės nuo mažens auginamos „pagal išžaginimo tvarkaraštį“.

Mergaitės auklėjamos, kaip nepažeisti tam tikrų taisyklių: negrįžk viena, negrįžk tamsiu paros metu, neik su nepažįstamų kompanija, negerk su nepažįstama kompanija, o dar geriau negerk visai, nesilinksmink su nepažįstamais klubuose, nesirenk provokuojamų drabužių, žiūrėk, kad ko nors neįmestų į gėrimą, – visą laiką būk įsitempusi, nes tave gali išprievartauti. Jei pažeidei išžaginimo tvarkaraštį ir tau kas nors atsitiko – pati kalta“, – teigia D. Baranauskė.

Anot jos, moterys išmokomos bijoti, nors statistika rodo, kad dauguma seksualinės prievartos atvejų smurtautojas yra pažįstamas žmogus.

Visuomenės požiūrį kritikuoja ir KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė. Nors dalis žmonių keičiasi, vis dar girdime apie „melages aukas“, pasakymus, kad „čia ji keršija jam“, o „tikros aukos elgtųsi kitaip“. Pasak jos, net ir specialistų bendruomenėse labai trūksta suvokimo apie traumos pasekmes ir žinių apie aukos psichologiją bei elgesį.

„Esu įsitikinusi, kad šios žinios formuotų ir požiūrį, gal tada nekalbėtume apie tokius mastus nepradėtų ar nutrauktų ikiteisminių tyrimų, išteisintus ir triumfuojančius prievartautojus“, – sako K. Mišinienė.

Ministerija: projektas nestringa

Kaip portalą LRT.lt informuoja Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovai, 2019 metų rugsėjį ministro įsakymu sudaryta darbo grupė parengė teisės akto, reglamentuojančio asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą seksualinį smurtą patyrusiems asmenims, projektą.

Šių metų liepos 3 dieną projektas siųstas į įvairias ligonines bei organizacijas. Liepos 30 dieną gauti siūlymai projektui tobulinti, jie šiuo metu yra nagrinėjami, o vėliau klausimai bus teikiami svarstyti projektą rengusiai darbo grupei, tvirtinama ministerijos atsakymuose.

Pasak ministerijos atstovų, siekiant užtikrinti kokybiškų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą seksualinį smurtą patyrusioms pacientėms, parengtame projekte yra nustatyta, kad tokias paslaugas teikianti asmens sveikatos priežiūros įstaiga (ASPĮ) nenutrūkstamai (ištisą parą, 7 dienas per savaitę) teikia kompleksinę pagalbą pacientėms, patyrusioms seksualinį smurtą.

Teigiama, kad kompleksinę pagalbą turėtų teikti penkios ASPĮ – Santaros klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos, Klaipėdos universitetinė ligoninė, Respublikinė Šiaulių ligoninė ir Respublikinė Panevėžio ligoninė.

„Sveikatos priežiūros specialistui kitoje ASPĮ įtarus arba diagnozavus seksualinį smurtą, pacientė turi būti pervežama į artimiausią pagal teritoriją kompleksines paslaugas teikiančią ASPĮ, kur būtų suteikta visapusiška pagalba.

Seksualinį smurtą patyrusioms pacientėms paslaugas teikiantys specialistai turi būti išklausę pagalbos teikimo seksualinį smurtą patyrusioms pacientėms kursą. Be to, yra detaliai aprašyti paslaugų teikimo reikalavimai, bendravimo su paciente tvarka, pildomos formos ir kita“, – rašoma SAM atsakymuose.

Ministerijos atstovai taip pat užtikrina, kad projektas nestringa ir yra rengiamas tokia pat tvarka, kaip ir kiti teisės aktai, tačiau COVID-19 karantino laikotarpiu didžioji dalis planinių darbų buvo sustabdyta, o SAM ištekliai ir darbo laikas iš dalies buvo naudojami išskirtinai su COVID-19 susijusiems teisės aktams rengti ir darbams atlikti, teigia SAM. Pasak ministerijos, šiuo metu toliau atliekami planiniai darbai.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Straipsnio autorė Domantė Platūkytė

Ilgamečiai policijos pareigūnai, kuriuos jų vadovybė laikė tikru pavyzdžiu būsimiesiems policininkams, neteisėtai atėmė nepilnamečiams jaunuoliams laisvę, juos kankino elektrošoku, surakino rankas, mušė, – sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą.

Tai nuo pat paskelbimo įsiteisėjusiame nuosprendyje nurodė teismas, konstatavęs, kad savo elgesiu policijos pareigūnai diskreditavo statutinio valstybės tarnautojo – policijos pareigūno vardą, iškraipė valstybės institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino jos autoritetą, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus bei tokiu būdu padarė didelę žalą valstybei bei smurtą patyrusiems nukentėjusiesiems trims nepilnamečiams.

Dėl to, kad piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi padarė nusikaltimus, Marijampolės apskrities komisariato Vilkaviškio rajono policijoje dirbę pareigūnai Giedrius Bakšys ir Vytautas Žemantauskas ne tik į valstybės biudžetą turės sumokėti pinigines baudas bei nuo neteisėtų veiksmų nukentėjusiems nepilnamečiams atlyginti padarytą neturtinę žalą, bet ir negalės trejus metus dirbti valstybės tarnyboje.

Anot teismo, G. Bakšys į valstybės biudžetą privalės sumokėti 9 415 Eur, o V. Žemantauskas, kurio žmona dirba teisėja Marijampolės teisme, – 7 532 Eur. Abu pareigūnai dviem nukentėjusiems nepilnamečiams privalės sumokėti po tūkstantį eurų neturtinei žalai atlyginti. Dar vienam paaugliui tūkstančio eurų žalos atlyginimą privalės sumokėti G. Bakšys.

Tačiau pasiekti teisingumą šioje istorijoje, kurią policijos Imuniteto tarnybos pareigūnams padėjo atskleisti prekybos žmonėmis aukas globojančio centro darbuotojai, pavyko tik daugiau kaip po ketverių metų. Dėl smurto prieš nepilnamečius turėjo būti teisiamas ir dar vienas Vilkaviškio policijos komisariato pareigūnas, bet jis teismo proceso nesulaukė – iš gyvenimo pasitraukė savo noru.

„Praėjus ketveriems metams po įvykių Vilkaviškio policijos komisariate, kartu su nukentėjusiais vaikinais ir jų šeimomis išgirdome jau antros instancijos teismo nuosprendį, kuris iš esmės patvirtina pareigūnų smurtavimą prieš nepilnamečius apklausų metu, – sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė. – Džiaugiamės, kad triumfavo teisingumas, kad prabilę paaugliai nebuvo nuvilti. Jie gavo neįkainojamas pamokas apie tai, jog teisingumas yra pasiekiamas, kad jie rūpi valstybei.

Tačiau liūdnoji šios bylos dalis lieka nepasikeitusi – nei vienas nuteistas pareigūnas neprisipažino kaltu, atvirkščiai, jie ir jų advokatai pasitelkė į pagalbą įvairiausius išvedžiojimus apie neobjektyvų tyrimą, teismą, mūsų neva „suinteresuotas“ socialines darbuotojas ir pan. Lieka atviras klausimas dėl nuteistųjų kolegų, davusių melagingus parodymus – ar liudytojo priesaika nieko nebereiškia, kai reikia gelbėti saviškius? To pačio komisariato viršininkas, agresyviai pasisakęs vietinėje spaudoje teisiamų kolegų naudai, – koks požiūris yra skleidžiamas jo veiksmais? Kviestume teisėsaugos vadovus principingai įvertinti smurtinės kultūros apraiškas pavaldžiose įstaigose, jų slėpimą, bendruomenės klaidinimą apie „blogus, galbūt ir vertus tokio smurto“ įtariamuosius.“

Prabilti apie policijos pareigūnų smurtą K. Mišinienės vadovaujamo centro darbuotojai nutarė ne iš karto – tik susidūrę su didžiuliu pasipriešinimu suprato, jog šioje situacijoje vienintelis ginklas yra viešumas.

„Man tikrai nelengva kelti šiuos klausimus viešai – per daugelį programos darbo metų mes kartu su Lietuvos policijos pareigūnais išgelbėjome daugybę moterų, vyrų, vaikų, kurie būtent dėl pasiaukojančių pareigūnų veiksmų gavo „antrą šansą“, pakilo naujam gyvenimui“, – prisipažino K. Mišinienė.

Nereikalingų nepilnamečių klajonės

Tai istorija apie tris nepilnamečius ir jų gyvenimo klystkelius – kai paslydus nesuteikiama jokia galimybė atsitiesti ir iš naujo kabintis į gyvenimą be kriminalinės praeities. Ši istorija ir apie policijos pareigūnus, kurie tyrė nepilnamečių padarytus nusikaltimus, ir apie valstybės tarnautojų požiūrį į nusikaltusius nepilnamečius – kai net neišgirdę, ką pasakys, jie garsiai šaukia, jog jie tėra eiliniai nusikaltėliai, kuo greičiau šiuos nepilnamečius reikia uždarytį į zoną. Ir problema bus išspręsta.

Vos už keliolikos kilometrų nuo Vilkaviškio nutolusiuose kaimuose socialinės rizikos šeimose gyvenantys nepilnamečiai socialinių darbuotojų dėmesį patraukė prieš pat Kalėdų šventes – paskambinusi vieno jų motina verkdama šaukėsi pagalbos.

„Ji prašė padėti pargabenti sūnų ir jo draugą iš Vokietijos – paaugliai buvo sulaikyti klaidžiojantys po šalį, kurios kalbos nei vienas nemokėjo, be pinigų, išbadėję ir sutrikę“, – sakė K. Mišinienė.

Į Vokietiją nepilnamečiai, dėl kurių vieno dingimo buvo paskelbta oficiali paieška, paspruko bėgdami nuo jiems gresiančių nemalonumų – apie tai jie net neužsiminė savo motinoms, o tą dieną, kai ketino išvykti iš Lietuvos, namuose net pasipuošė, lyg vyktų į pirmąjį pasimatymą.

O juk slapčia pasiėmė menkas santaupas ir į krepšius susikrovė kompiuterius, kuriuos vėliau pardavė, kad turėtų už ką išvažiuoti iš Lietuvos.

„Mums buvo pažadėtas darbas Diuseldorfo mieste, bet kai atvažiavome, pasakė, kad jau pavėlavome – atsirado kiti darbuotojai“, – apie kelionę į Vokietiją pasakojo tuomet dar buvęs šešiolikmetis, kurio, kaip ir metais vyresnio jo draugo nei vardai, nei pavardės negali būti skelbiami – tai draudžia įstatymas.

Kito darbo Vokietijoje paaugliams nepavyko susirasti – iš pradžių, kol dar turėjo pinigų, jie keletą dienų gyveno viešbutyje, o paskui klaidžiojo gatvėmis, kol galop vieną jų, važiavusį be bilieto, sulaikė traukinio kontrolierius. Parą policijos areštinėje praleidęs šešiolikmetis buvo išvežtas į jaunimo centrą – į čia atvyko ir jo septyniolikmetis draugas. Čia nepilnamečiai praleido maždaug dvi savaites, kol galop buvo sugrąžinti į Lietuvą.

O čia, vos spėję atšvęsti Naujųjų metų sutikimą, buvo sulaikyti policijos pareigūnų – anksčiau neteistas šešiolikmetis už grotų praleido mėnesį ir vasario pradžioje išleistas į laisvę, o jo septyniolikmetis draugas iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus paleistas dar vėliau. Na ir kas, kad pusnuogis, na ir kas, jog apie jo paleidimą net nebuvo pranešta motinai, o autobuso bilietas buvo nupirktas tik iki Marijampolės – juk dar jaunas, turi daug jėgų ir į už keliasdešimt kilometrų nuo Suvalkijos sostinės esančius namus gali ir pėsčiomis pareiti.

Pažintis su nepažįstamaisiais – viskas dėl pinigų

Į svajonių Vokietiją paaugliai spruko norėdami apsaugoti savo šeimas – jiems buvo grasinama, kad nukentės ne tik jie patys ar artimieji, bet ir bus sudeginti jų namai. O visos bėdos prasidėjo dėl vaikiško naivumo – nepažįstami vyrai pasiūlė užsidirbti pinigų.

Uždarbis jiems pasirodė toks didelis, kad šie net nesvarstydami sutiko – vien už tai, kad nueis pas Šakių rajone gyvenančią senolę ir iš jos paims 3 tūkst. eurų, gaus dalį šių pinigų. Jokio vargo – ir 400 Eur tavo kišenėje!

„Su draugu nuvažiavome į Vilkaviškį nusipirkti elektroninių prekių, o kai ėjome parduotuvės link, mus susistabdė trys vaikinai, vienas jų nusivedė šiek tiek tolėliau ir pasiūlė parūkyti, – apie pažintį su nepažįstamaisiais pasakojo šešiolikmetis. – Jis sakė, kad atrodau kaip normalus bachūras ir paklausė, ar nenorėčiau užsidirbti. Pasakiau, kad norėčiau, klausiau, koks tai darbas. Jis atsakė, kad nieko baisaus, man tiesiog reikės nueiti nurodytu adresu ir paimti iš anksto paruoštus pinigus. Jis man davė savo telefono numerį, sakė, kad greitai susisieks.“

Kaip sakė, taip ir padarė – po kelių dienų į šešiolikmečio telefoną atskriejo SMS žinutė, kurioje buvo nurodyta nuvykti į Šakių rajoną. O kai su draugu nuvyko, pateko į pareigūnų surengtą pasalą – buvo sulaikyti kaip telefoninių sukčių bendrininkai.

„Po kelių dienų išėjęs į lauką prie namų pamačiau tuos asmenis, kurie mane siuntė paimti pinigų – jie liepė lipti į jų automobilį ir ėmė priekaištauti, kad paėmėme 3 tūkst. Eur, bet jų neatiduodame, – sakė šešiolikmetis. – Aiškinau, kad mus sulaikė policija ir apkaltino sukčiavimu, bet jie nepatikėjo ir ėmė grasinti susidorojimu. Iš pradžių į tai nekreipiau dėmesio, bet po kurio laiko tą patį automobilį su tais pačiais asmenimis mačiau dar keletą kartų, o po savaitės tie vyrai pareiškė, kad sudegins namus, jeigu negrąžinsiu pinigų.“

Grasinimų sulaukė ir septyniolikmetis – prie jo namų taip pat buvo atvykę iki šiol pareigūnų nenustatyti asmenys, taip pat grasino, jog užkas po žeme, tačiau kai šis išsigandęs paskambino policijai, šie iš karto pasišalino.

Nepilnamečiai tikino, kad ne juokais išsigando, todėl nutarė apiplėšti prie pat jų namų esančios parduotuvės savininką ir pinigus atiduoti tiems vyrams. „Galvojome, kad taip išsisuksime iš padėties“, – sakė šešiolikmetis.

Bet neišsisuko, o tik dar labiau įklimpo – kai parduotuvės savininkas lapkričio 8 d. baigė darbą ir su uždirbtais pinigais įsėdo į automobilį, vienas vaikinų pribėgo prie mašinos ir atidaręs dureles juos pagrobė. Verslininkas jaunuolius iš karto pažino, apie tai pranešė policijai.

Nors iš parduotuvės savininko buvo pagrobta 2 560 Eur, nepilnamečiai tikino, kad pinigų buvo kur kas mažiau – 1 500 Eur, tačiau vis tiek prisiėmė kaltę, nes dalį pinigų galėjo pamesti sprukdami po vagystės. Šiuos pinigus septyniolikmetis jau kitą dieną perdavė nepažįstamiesiems, kurie „už vargą“ davė 70 Eur. Bet tuo pačiu nurodė, kad tai – tik dalis skolos, teks atiduoti ir kitą dalį.

Iš paauglių lūpų – skausmą veriantys prisiminimai

Apie tai, kad apvogė parduotuvę, nepilnamečiai prisipažino ilgai nesispyriodami – lapkričio 9 d., kai skirtingu laiku pas juos į namus atvyko nusikaltimą tiriantys Vilkaviškio policijos pareigūnai. Nepilnamečiai buvo išvežti į apklausas komisariate. Vieni, nedalyvaujant jų įstatyminėms atstovėms motinoms – esą juk tai įprasta procedūra. O paskui, dar tą pačią dieną, jau kaip įtariamieji buvo išleisti į namus.

„Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau iš jų lūpų“, – vėliau prisipažino su paaugliais bendravusi socialinė darbuotoja. Ji buvo nuvykusi į areštinę aplankyti uždarytų nepilnamečių.

„Iš pradžių kalbėjau su septyniolikmečiu – tiesiog norėjau išgirsti, kaip jis atsidūrė tokioje situacijoje, gal jam reikalinga pagalba, – pasakojo socialinė darbuotoja. – Labai sunku buvo užmegzti kontaktą, bet stengiausi, mums kalbantis supratau, kad kažkas yra ne taip – jaučiau, jog jis kažką nutyli. Tuo metu man net nebuvo kilusi mintis apie smurtą, bet vaikas ėmė ir kažkaip atsivėrė. Sunkiai, bet papasakojo – sakė, kad jį mušė pareigūnai, jog prisipažintų dėl iš parduotuvės savininko įvykdytos vagystės.“

Socialinė darbuotoja mano, kad nepilnametis net neketino pasakoti apie patirtą smurtą, bet greičiausiai dėl jauno amžiaus dar nesugebėjo sutramdyti savo bejėgiškų emocijų. Maža to, nors po įvykio jau buvo praėję pakankamai laiko, tačiau ant jo kūno dar matėsi po sužalojimų išlikę randai.

„Iš tiesų, vaikinui dar tik septyniolika metų – tai tokio amžiaus paauglys, kai jam sunku garsiai pasakyti, jog mane mušė, – kalbėjo moteris. – Juk taip elgdamasis jis pripažįsta, kad buvo pažemintas, o jis yra vaikinas, kaip čia taip gali būti.“

Tą pačią dieną socialinė darbuotoja susitiko ir su šešiolikmečiu – kitoje kameroje uždarytas nepilnametis taip pat papasakojo apie apklausos metu galimai patirtą smurtą. Su tokiomis situacijomis anksčiau nesusidūrusi socialinė darbuotoja paprašė nepilnamečių parašyti pareiškimus Lietuvos policijos generaliniam komisarui. Jie sutiko.

„Neslėpsiu, mane ištiko šokas – mes visada žmones skatiname pareigūnais pasitikėti, sakome, tik nebijokite, viską pasakokite, jie tikrai padės, bet kai susidūriau su šia situacija, kai tokiais metodais bandoma išgauti tiesą, labai suglumau – juk dabar nebus lengva kitus įtikinėti, kad jie pasitikėtų pareigūnais, – neslėpė ji. – Bet sakysiu, nes neabejoju, kad policijoje dirba tikrai daug dorų pareigūnų.“

Paauglių pareiškimai buvo perduoti Lietuvos policijos vadovybei. Į juos iš karto buvo reaguota – nurodyta pradėti tyrimą.

Grasino, kad „sukiš į sieną“

Septyniolikmečio pareiškime policijos generaliniam komisarui nurodyta, kad vienas pareigūnų esą jį prirakino prie kėdės, o kitas daugybę kartų panaudojo elektrošoką – tazerį.

„Daug kartų, net nepamenu, kiek – į kojas, kartą į petį, dar norėjo į kaklą ir klyną, bet nenuspaudė“, – rašė nepilnametis.

„Kai mane policininkai nusivežė į komisariatą, uždėjo antrankius ir ėmė manęs klausinėti, kur buvau nusikaltimo vakarą, bet aš jiems nieko nesakiau, – aiškino kitas nepilnametis. – Tada jie mane paliko trims valandoms ir išvažiavo, o kai grįžo, vėl tęsė, bet ir tada nieko nesakiau, dėl ko tyrėjas man kumščiu trenkė į veidą. Ir vėl paklausė, bet vis tiek nesakiau tiesos, jis man dar kartą trenkė… Tada kitas tyrėjas ėmė grasinti, kad mane „sukiš į sieną“, o paskui vėl tas kitas tyrėjas man trenkė dar kartą ir aš tada jau viską papasakojau.“

Šešiolikmetis taip pat nurodė, kad po apklausos policijoje važiuojant į namus pasikalbėjo su draugu apie tai, kas įvyko policijoje – šis pasakė, jog irgi buvo mušamas.

„Matyt, pareigūnams nervai trūko, tai man davė kelis kartus per galvą, o draugui daugiau kliuvo – pas jį iki šiol žymės matosi, pats mačiau ir ant peties, ir ant kojų“, – sakė paauglys, kuris teigia mažiau nukentėjęs.

Vieno šių nepilnamečių motina vėliau prisipažino, kad policijos pareigūnai smurtavo ir prieš jos keturiolikmetį sūnų – šis išplėšė kaimo kapinėse įrengtą elektros skydinę, dėl to dalis kaimo liko be šviesos. Šį nusikaltimą pareigūnai greitai išaiškino, tačiau, kaip teigė moteris, jos sūnus taip pat patyrė smurtą. Ir esą tą pačią dieną, kai policininkai komisariate apklausinėjo šešiolikmetį sūnų.

„Jie tada sūnų paliko policijoje ir atvažiavo į namus, bet nė žodžiu neužsiminė, kad sūnus yra sulaikytas, – pasakojo moteris. – Iš pradžių pareigūnai su jaunėliu pasikalbėjo namuose, prašė parodyti, kur jis daiktus iš elektros skydinės paėmė, o kai nuėjo prie kaimo kapinių, jam iš karto ant vienos rankos uždėjo antrankius, nors vaikui dar tik keturiolika metų. Kai sūnus viską parodė, pareigūnai sūnų įsisodino į automobilį – net supykau, kaip jį vieną išsiveš, o jie man atkirto, kad važiuoja tik į seniūniją, jog šis atsiprašytų seniūnės. Sakė, nieko baisaus, seniūnija šalia, pėščias pareis… Bet, žinote, tą dieną kaip tik buvo labai šalta diena, snigo. Ir ką – laukiu valandą, dvi, o sūnaus nėra. Paskambinau socialinei darbuotojai, o ši sako, kad jo net nebuvo. Ir vakare grįžo vaikas pėsčias, tik su džemperiu, ėjo net apie dvylika kilometrų iš Vilkaviškio. Tada taip supykau, kad paskambinau į policiją ir išrėkiau – kaip taip gali būti, vaiką nuogą paleidote! O paskui jis pasakojo, kaip jį nusivežė į mišką ir ar pririšo prie medžio, ar su antrankiais prisegė. Sakė, daužė ir į lytinius organus, ir su tazeriu davė.“

Moteris neabejoja, kad sūnus nemeluoja, nes tai esą jam buvęs ne pirmas kartas.

„Buvau nuėjusi pas socialinę darbuotoją, verkdama papasakojau, kas atsitiko, o ji – niekuo negaliu padėti, gal čia tokie policijos metodai, – kalbėjo ji. – Buvau ir pas tyrėją nuvažiavusi, o ji man pareiškė – ką tu laimėsi, kur įrodymai, iš tavęs teisme visi juoktis pradės. Aišku, aš neturiu jokių įrodymų, man net vaikų apklausose neleisdavo dalyvauti, tik dabar, kai tokie dalykai paaiškėjo, liepia visada šalia sėdėti. Aš net per televiziją girdėjau, kaip žvaigždūnai skundėsi, kad su policija nepasiginčysi, o kaip man teisybę įrodyti?“

„Tebūnie, vaikai prisidirba, bet juk ir reikia su jais kitaip elgtis, nejaugi nėra kitų priemonių, kaip tik juos daužyti? Kai tėvai vaikui per pakaušį suduoda, juos iš karto baudžia, o policijoje gali daryti ką nori – jie turi savo sistemą, žino, kad nieko nepapasakosi, galvoja, esi kvaila kaimo boba, nieko tu mums nepadarysi“, – kalbėjo ji.

Negalėjo patikėti: jie nelaiko mūsų žmonėmis

Tai nebuvo tik „kvailos kaimo bobos“ žodžiai – baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi patrauktų pareigūnų baudžiamąją bylą nagrinėjęs Šakių teismas, o po to – ir Kauno apygardos teismas patvirtino, kad policininkai išties smurtavo prieš nepilnamečius, taip pat padarė daugybę kitų nusižengimų aiškindamiesi nepilnamečių padarytus nusikaltimus.

„Kaltinamieji net neieškojo priemonių atlikti teisėtus veiksmus, o su nepilnamečiais asmenimis elgėsi lyg su asmenimis, kurių teisių nėra pagrindo užtikrinti, – nuosprendyje yra nurodęs teismas. – Viso proceso metu kaltinamieji pabrėžė nukentėjusiųjų neigiamas asmenines savybes, padarytus pažeidimus ar nusikaltimus, jų asocialią aplinką, lyg šios aplinkybes paneigtų nukentėjusiųjų asmenų teisę į teisėtą elgesį su jais. Tikėtina, kad kaltinamieji nebūtų sau galėję leisti tokį elgesį su kitais nepilnamečiais, kurie turi atsakingus atstovus, užtikrinančius jų interesus. Tuo tarpu su pažeidžiamais paaugliais, kurie neturi asmenų, galinčių juos apginti, palaikyti ir apsaugoti, pareigūnai elgėsi kaip su asmenimis, kurie neturi jokių teisių.

Šioje byloje net neginčijamos aplinkybės, jog nepilnamečiai buvo pristatomi į komisariatą apie tai neinformuojant arba net slepiant nuo įstatyminių atstovų, juos laikant ilgą laiką komisariate, 14 metų vaiko išleidimas į namus, nesidomint jo galimybėmis grįžti į namus, kurie yra už 12 km, parodo visišką pareigūnų abejingumą ir nesiskaitymą su socialiai pažeidžiamais paaugliais, kas, kaip parodo ši byla, formuoja tokių paauglių nuomonę, jog policija jų nelaiko žmonėmis.“

Pasak Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro vadovės K. Mišinienės, ši baudžiamoji byla puikiai atskleidė liūdną situacijoje teisėsaugos institucijose: „Pareigūnų smurtui nėra jokių pateisinimų, įtariamų paauglių kankinimas ir bandymai jį paslėpti yra tikrai ne tai, ko mes visi laukiame iš teisėsaugos – ar neturėtų dirbantys Vilkaviškio komisariate pasitikrinti pasirinktos profesijos jiems tinkamumo?“

Baudžiamojon atsakomybėn patraukti pareigūnai neigė, kad smurtavo tiek prieš keturiolikmetį, tiek prieš kitus jaunuolius, kurie vėliau buvo nuteisti dėl vagystės. Kad keturiolikmetis miške buvo prirakintas prie medžio, teigė nemačiusi ir kartu su jais buvusi policijos tyrėja Ema Andriukaitytė. Tačiau Kauno apygardos teismas konstatavo, kad keturiolikmetį miške kankino pareigūnas G. Bakšys. Dėl šio nusikaltimo anksčiau buvo nuteistas ir V. Žemantauskas, bet apeliacinės instancijos teismo teisėjai konstatavo, kad jis neatliko jokių veiksmų, tik su E. Andriukaityte buvo tame pačiame policijos automobilyje.

Teismas konstatavo, kad ne vienerius metus trukusį baudžiamąjį procesą būtų pakankamai sudėtinga išgyventi net ir suaugusiam asmeniui, todėl nepilnamečiams pasisekė, kad juos palaikė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras: : „Tik su šios įstaigos palaikymu nukentėjusieji turėjo galimybę apginti savo teises“.

„Pagal galiojančią teisinę tvarką mūsų teisinėje sistemoje nėra toleruojamas fizinis smurtas, ir bet kokia jos forma yra laikoma nusikalstama veika – nekyla abejonių, jog šioje byloje nustatytos formos naudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusiuosius laikytinas neteisėtu ir atitinkančiu Baudžiamajame kodekse numatytų nusikaltimų požymius, kas neabejotinai parodo, jog tokie policijos pareigūnų veiksmai laikytini neteisėtais“, – apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo Šakių teismas.

Negalėjo pasitikėti policija

Abu nuteisti pareigūnai nuosprendį skundė apeliacine tvarka, tačiau Kauno apygardos teismui net nekilo abejonių dėl tarnyba piktnaudžiavusių policininkų kaltės.

„Įvykio metu nukentėjusieji buvo nepilnamečiai, gyvenantys asocialioje aplinkoje, neturėjo artimųjų palaikymo ir susiformavusių teisingų nuostatų, kaip reaguojama į neteisėtą elgesį, ypač kai jis patiriamas iš teisėsaugos institucijos atstovų, – pažymėjo Kauno teisėjai. – Jiems nebuvo žinoma, kur būtų galima kreiptis dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų ir kokiu būdu turi būti apie tai pranešama. Akivaizdu, kad neturėdami socialinių įgūdžių ir būdami nepilnamečiai, galima manyti, net galėjo nesuvokti, jog tokie pareigūnų veiksmai yra neteisėti.“

Pasak teismo, nukentėjusieji nesiskundė dėl patirto smurto jų apklausą atlikusiai tyrėjai, taip pat paskirtai gynėjai, vagystės bylą nagrinėjusiam teismui.

„Smurtą jie patyrė iš policijos pareigūnų, tad natūralu, kad pasitikėjimas ir kitais teisėsaugos institucijų atstovais, ypač atsižvelgiant į nukentėjusiųjų nebrandumą, teisinį neišprusimą, buvo menkas – vienas nukentėjusiųjų teisme aiškino, kad vagystės bylą nagrinėjusiam teismui nieko nesakė apie smurtą, nes galvojo, kad nepatikės, kadangi jie padarė nusikaltimą, ir manys, jog taip siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės“, – nurodė teismas.

Be to, teisėjai pabrėžė, kad šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliktas objektyviai, taip pat nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų nuosekliais parodymais, kurie visapusiškai atitinka tos dienos įvykių seką, yra išsamūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

„Neabejojama, kad trys nepilnamečiai, gyvenantys asocialioje aplinkoje, turintys psichikos ir intelekto sutrikimų, galėtų smulkmeniškai suderinti savo parodymus su tos dienos įvykiais, – pabrėžė teisėjų kolegija. – Akivaizdu, kad nukentėjusieji net nežinojo, kokius duomenis yra galimybės surinkti ikiteisminio tyrimo metu, kurie patvirtintų jų parodymus.“

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Straipsnio autorė Dainius Sinkevičius

Laisvė pasirinkti savo elgesio ir gyvenimo būdą, buvimo vietą, galiausiai – lytinio gyvenimo partnerį, atrodytų, tokia natūrali ir neatimama šių dienų demokratinėse šalyse. Vis dėlto tarptautinių organizacijų statistika rodo, kad kiekvienais metais tūkstančiai žmonių įvairiose valstybėse tampa prekybos žmonėmis – šiuolaikinės vergovės – aukomis.

Jungtinių Tautų ataskaitose teigiama, kad kasmet prekeiviai žmonėmis visame pasaulyje uždirba daugiau nei 150 bilijonų Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Žala, kurią patiria tokių nusikaltimų aukos, yra neišmatuojama. Tokio pobūdžio nusikalstamos veikos kokybiškai kinta, tačiau jų tyrimo centre vis tiek turi būti ne kas kitas, o būtent nukentėjęs žmogus. Apie tai savo įžvalgomis pasidalijo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas prof. dr. Aurelijus Gutauskas, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė dr. Eglė Matuizienė ir sociologas, tyrėjas Mažvydas Karalius.

„Prekyba žmonėmis – viena prioritetinių Europos Sąjungos teisėsaugos institucijų kovos su šia nusikalstamumo rūšimi sričių“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Aurelijus Gutauskas:

Lietuvos teisėsaugos institucijų pareigūnai jau gana gerai atpažįsta prekybos žmonėmis atvejus, o mūsų šalies teismai nuteisia prekeivius žmonėmis. Labai dažnai prekybos žmonėmis bylose nusikaltėliai bando gintis nuo atsakomybės teigdami, jog patys nukentėjusieji sutiko vykti į užsienį ar prašėsi jiems rasti darbą ir pan. Įtraukimo į prostitucijos tinklą bylose prekeiviai dažnai visą kaltę verčia pačioms aukoms: „Kokia ji auka? Ji pati – visuomenės atskirtis…“ Arba teisinasi tuo, kad „jos pačios to norėjo, o mes tik joms padėjom pasiekti savo tikslą“.

Tokius teiginius jie išsako įrodinėdami, kad jokio fizinio smurto ar grasinimo nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo, nepalaužė jų valios teikti seksualines paslaugas. Be to, pačios nukentėjusiosios būna prastos reputacijos. Policijos pareigūnai savo parodymuose dažnai patvirtina, jog nukentėjusiajai už vertimąsi prostitucija buvo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai, kurie rodo, kad ji prostitucija vertėsi laisva valia, sistemingai. Visos šios aplinkybės lyg ir patvirtina prekeivių žmonėmis išsakytus teiginius. Kita vertus, įvertinus baudžiamosiose bylose esančią medžiagą, matyti visiškai kitokia realybė.

Štai byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo intensyviai naudojamas tiek psichologinis, tiek fizinis smurtas. Ją visi trys nuteistieji nuolat mušė dėl įvairių priežasčių, t. y. kai nukentėjusioji miegodavo ir nenorėdavo teikti seksualinių paslaugų, vartoti psichotropinių ar narkotinių medžiagų, pabėgdavo, neklausė nuteistųjų; nukentėjusiajai grasino elektrošoku ir jį panaudojo jau pirmą jos darbo dieną; vienas iš nuteistųjų mušė nukentėjusiąją net tada, kai ši laukėsi; po nukentėjusiosios bandymų pabėgti nuteistieji, parsivežę ją atgal į butą, dar stipriau sumušdavo; vertė vartoti narkotines medžiagas, kad ji kuo ilgiau nemiegotų ir dirbtų, t. y. teiktų seksualines paslaugas. Tokiose bylose moterys ne tik laikomos nelaisvėje, bet ir nuolat kontroliuojamos.

Dėl nuolatinio fizinio smurto ir grasinimų jį panaudoti nukentėjusioji bijojo kam nors pasiskųsti dėl patiriamos prievartos, bijojo kreiptis pagalbos. Be to, ji buvo nuolat kontroliuojama, su ja visą laiką būdavo prižiūrintis asmuo, moteris negalėdavo viena išeiti iš buto, su ja visur eidavo pastarasis asmuo arba išsiveždavo klientai. Nukentėjusiąją prižiūrintis asmuo paimdavo pinigus, gautus iš jos klientų, ir perduodavo kitiems nusikaltėliams, taip pat informuodavo juos, kai nukentėjusioji miegodavo ir nenorėdavo dirbti. Tuomet šie atvažiuodavo ir priversdavo ją dirbti.

Būtinas prekybos žmonėmis kaip nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, kuris siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.) ir leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir išnaudoti jį. Paprastai šis piktavališkas pasiūlymas žmogui siejamas su tuo, jog asmuo dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Kitaip tariant, tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, o tik priimti tokį pasiūlymą. Pagal šį požymį prekybą žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo į išnaudojimą faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo. Sėkmingas prekybos žmonėmis nusikaltimo inkriminavimas įmanomas tuomet, kai kaltinimas grindžiamas faktais, susijusiais ne tik su smurtinio, bet ir nesmurtinio pobūdžio įtaka aukų atžvilgiu. Tyrėjai ir prokurorai turėtų skirti ypatingą dėmesį įrodymams apie nukentėjusio asmens pažeidžiamumą surinkti. Tai vienas svarbiausių, o neretai ir paskutinis argumentas, jog buvo piktnaudžiauta prieš nukentėjusį asmenį. Daugybėje prekybos žmonėmis bylų tik piktnaudžiavimo pažeidžiamumu požymis leidžia patraukti prekeivius žmonėmis atsakomybėn, nes nė vienos kitos poveikio rūšies neįmanoma įrodyti.

Štai ir aukščiau minėtoje byloje buvo konstatuoti nukentėjusiosios sveikatos ypatumai ir nukentėjusioji kaip itin pažeidžiama ir socialiai nebrandi asmenybė. Bylos dokumentuose pažymima, kad nukentėjusioji neturėjo kur gyventi, buvo suklaidinta pažadant jai gyvenamąją vietą; tikrosios kvietimo į butą priežasties nusikaltėliai nepasakė, o nukentėjusioji, dėl savo sveikatos ypatumų būdama socialiai ir psichologiškai nebrandi, itin pažeidžiama, jos negalėjo suprasti ir nesuprato. Taigi, pasinaudodami nukentėjusiosios pažeidžiamumu ir naudodami jos atžvilgiu fizinį bei psichologinį smurtą, nusikaltėliai išnaudojo ją prostitucijai.

Kitais atvejais prekeiviai žmonėmis pateikia argumentų, kaltę versdami patiems nukentėjusiesiems: „Jie patys darė įvairius teisės pažeidimus, todėl jiems reikėjo pinigų susimokėti baudas. Kokios jie aukos…“ Štai baudžiamojoje byloje organizuota prekeivių žmonėmis grupė, pasinaudodama dešimties nukentėjusiųjų pažeidžiamumu dėl sunkios jų materialinės padėties, verbavo siūlydami bei žadėdami materialinį atlygį, gabeno nukentėjusiuosius į užsienį, ten išnaudojo nusikalstamoms veikoms – vagystėms iš parduotuvių – daryti. Paprastai išnaudojimas įtraukiant į nusikalstamą veiką suprantamas kaip asmens išnaudojimas, verčiant jį užsiimti kišenvagystėmis, vagiliavimu parduotuvėse, prekyba narkotikais ir kita panašia veika, už kurią taikomos sankcijos ir kuri susijusi su finansiniu pasipelnymu. Šiuo atveju nukentėjusiųjų sunki materialinė padėtis ir buvo pagrindine priežastimi, paskatinusia juos priimti pasiūlymą ir vykti į užsienį daryti nusikaltimų. Visi nukentėjusieji patyrė ekonominį nepriteklių, neturėjo socialinio saugumo ir stabilumo, dauguma jų nebuvo įgiję kvalifikuoto išsilavinimo, jų šeiminės aplinkybės buvo komplikuotos ir sudėtingos.

Taigi visos šios aplinkybės patvirtina jų pažeidžiamumą, kuriuo pasinaudoję prekeiviai žmonėmis juos palenkė priimti sprendimą vykti į užsienį daryti nusikalstamų veikų. Viena vertus, aplinkybės, kad nukentėjusieji sąmoningai neieškojo darbo, patys norėjo užsiimti tokia veikla, lyg ir rodo, jog jie nejautė materialinio nepritekliaus ir norėjo būtent tokiu būdu užsidirbti pinigų, todėl neieškojo legalaus darbo. Kita vertus, tokios aplinkybės nepaneigia prekybos žmonėmis nusikaltimo nusikaltėlių veiksmuose, nes būtent nesugebėdami savo jėgomis rasti kitų legalių pragyvenimo šaltinių nukentėjusieji vis dėlto sutiko išvykti į užsienio valstybę ir imtis tokios nusikalstamos veiklos.

Viena pavojingiausių ir labiausiai nerimą teisėsaugos institucijoms keliančių prekybos žmonėmis sričių – prekyba vaikais. Tai dar pavojingesnė prekybos žmonėmis reiškinio dalis, tarptautiniu teisiniu lygmeniu pripažintas nusikaltimas, šiurkščiai pažeidžiantis vaiko teises. Vaikai yra pažeidžiamesni nei daugiau gyvenimiškos patirties turintys suaugę asmenys, o seksualinis vaiko išnaudojimas yra sunkus jo pagrindinių teisių, pirmiausia – vaiko teisių į apsaugą ir globą, pažeidimas. Išskirtinis prekybos vaikais kaip nusikaltimo bruožas yra tai, jog neturi reikšmės, ar prieš nukentėjusiuosius buvo panaudotas kuris nors iš jų valią palenkiančių būdų, ar pasinaudota jų priklausomumu, pažeidžiamumu ir pan. Vaikas jau savaime dėl savo amžiaus yra pažeidžiamas. Taip pat baudžiamosios atsakomybės už vaiko pirkimą ar pardavimą nešalina paties vaiko sutikimas būti išnaudojamam.

Tiek ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, tiek bylas nagrinėjantiems teismams būtina suvokti, kad nukentėjusysis nuo prekybos žmonėmis yra centrinė šios nusikalstamos veikos figūra. Todėl svarbu apsaugoti nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis nusikaltimo teises ir teisėtus interesus. Stengtis teikti fizinę, emocinę paramą ir užtikrinti nukentėjusiųjų saugumą. Tai reiškia tinkamą atstovavimą, pagarbą ir jų saugumą viso baudžiamojo proceso metu. Nukentėjusiojo nuo prekybos žmonėmis nusikaltimo reviktimizaciją dažnai lemia teisėsaugos institucijų elgesys, neprofesionalios aukų apklausos, daugkartinis parodymų davimas dalyvaujant kaltinamiesiems ir pan.

Atskiro įvertinimo nusipelno prekeivių žmonėmis ar jų bendrininkų daromas poveikis nukentėjusiesiems prekybos žmonėmis bylose, kuriuo siekiama priversti juos sušvelninti savo parodymus ar atsisakyti jų ir šitaip sumažinti kaltininkams gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Šis poveikis gali pasireikšti visose baudžiamojo proceso stadijose, jis gali būti nukreiptas tiek pačių nukentėjusiųjų, tiek ir į jų artimųjų atžvilgiu ir gali tęstis net ir tada, kai nuteistieji jau atlieka jiems paskirtą bausmę.

aromas poveikis nukentėjusiesiems gali pasireikšti įvairiomis formomis: psichologine, fizine ar ekonomine. Dėl to šis poveikis neigiamai veikia aukos savivertę, kelia baimę ir įtampą dėl savęs ir savo artimųjų, grėsmę saugumui. Deja, sisteminio lygmens apsaugos nuo poveikio trūksta dėl to, kad pačios nusikaltimų aukos Lietuvoje vis dar nėra pakankamai vertinamos.

„Procedūrinis teisingumas ne mažiau svarbus nei kaltininko nubaudimas“

Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Eglė Matuizienė:

Su prekyba žmonėmis susijusios šios nusikalstamos veikos: prekyba žmonėmis (Baudžiamojo kodekso 147 straipsnis), išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms (1471 straipsnis), naudojimasis asmens priverstiniu darbu ir paslaugomis (1472 straipsnis) ir vaiko pirkimas ar pardavimas (157 straipsnis). Šioms nusikalstamoms veikoms bendra yra tikslas: išnaudoti žmogų kaip daiktą, suvaržant jo valią ir pasirinkimo laisvę.

Pastaruoju metu keičiasi prekeivių žmonėmis tikslai: mažėja lengviau išaiškinamo išnaudojimo prostitucijai atvejų, bet daugėja ikiteisminių tyrimų dėl išnaudojimo priverstiniam darbui ir nusikalstamoms veikoms. Praktikoje sudėtinga atskirti prekybos žmonėmis siekiant išnaudoti priverstiniam darbui ir išnaudojimo priverstiniam darbui atvejus, šiuo klausimu dar nėra gausi ir teismų praktika. Be to, keičiasi ir modus operandi (veikimo būdas): rečiau taikomi smurtiniai valios palenkimo būdai, o naudojamasi aukos pažeidžiamumu ir pačių prekeivių žmonėmis sukurtu finansiniu priklausomumu nuo jų.

Nors su prekyba žmonėmis susijusių nusikalstamų veikų sudėtys yra formalios ir nereikalauja įrodyti pasekmių, tačiau prekybos žmonėmis variklis yra materialinė nauda. Kad nusikaltimai neapsimokėtų, didelis dėmesys šios kategorijos bylose skiriamas turto tyrimams, siekiant užtikrinti nusikalstamu būdu įgyto turto ir lėšų konfiskavimą. Deja, šioje srityje prokuratūra susiduria su itin dideliais sunkumais tiek dėl esamo teisinio reguliavimo (pavyzdžiui, prievolės deklaruoti turtą ir pajamas tik tam tikroms asmenų kategorijoms), tiek dėl nepasiekiamai aukštų įrodinėjimo standartų.

Nors įstatymo nuostatos apibrėžia žemesnį įrodinėjimo standartą – pagrindą manyti, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu, teismų praktikoje išplėstiniam turto konfiskavimui taikomi tie patys įrodinėjimo standartai, kaip ir įrodinėjant nusikalstamą veiką. Dėl šios priežasties, esant dideliam turto objektų, jų perleidimo sandorių skaičiui, turto tyrimai dėl savo apimties, trukmės ir įrodinėtinų aplinkybių gausos tampa sudėtingesni nei nusikalstamos veikos tyrimas ir neproporcingi siekiamam rezultatui.

Pastaraisiais metais stebima ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis mažėjimo tendencija: 2017 m. buvo pradėti 35 ikiteisminiai tyrimai, 2018 m. – 14, 2019 m. – 13 ikiteisminių tyrimų, o 2020 m. padėti tik 3 ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamų veikų, susijusių su prekyba žmonėmis. Šios tendencijos priežastis galima tik numanyti, neatlikta patikimų tyrimų, įvertinančių prekybos žmonėmis dinamiką lemiančius veiksnius. Neabejoju, kad prekybos žmonėmis mažėjimas yra ir prevencinių priemonių, ilgalaikio tarpinstitucinio bendradarbiavimo, veiksmų koordinavimo rezultatas, tai vertinčiau kaip gerąją praktiką, kai teisėsaugos institucijos siekia bendrų tikslų. Didelį prevencinį darbą atliko policija, Vidaus reikalų ministerija ir nevyriausybinės organizacijos, prevencinėmis programomis didindamos visuomenės sąmoningumą, gebėjimą atpažinti situacijas, kuriose galima tapti prekeivių žmonėmis aukomis. Turbūt žinomiausia kampanija – dažną pasiekęs įspėjimas „tave parduos kaip lėlę“. Taip pat vertintina, kad prevencinę reikšmę turėjo ir teisminiai procesai, jų viešinimas žiniasklaidoje. Dėl kokybiško ikiteisminio tyrimo atlikimo ir kaltinimo palaikymo prekybos žmonėmis bylose aukštesnės instancijos teismuose pavyko pasiekti, kad asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Nereikia užmiršti ir bendro konteksto, t. y. mažesnį prekybos žmonėmis atvejų skaičių lemia ir bendros nusikalstamumo mažėjimo tendencijos, taip pat socialiniai ir ekonominiai veiksniai, kurie daro įtaką šios rūšies nusikalstamumo dinamikai.

Be to, prekyba žmonėmis dažnai yra latentinis reiškinys. Šios veikos aukos nesupranta, kad yra išnaudojamos, dėl to ir nesikreipia į policiją. Taigi labai svarbūs tampa proaktyvūs tyrimai, kai nusikalstamos veikos išaiškinimas ir prekybos žmonėmis aukų nustatymas yra teisėsaugos institucijų, pirmiausia policijos, aktyvių veiksmų rezultatas. Vis dėlto praktikoje nusikalstamų veikų išaiškinimas dažniausiai siejamas su aukos kreipimusi į teisėsaugą, o tai neįmanoma be pačios aukos, taip pat ir visos visuomenės pasitikėjimo policija bei prokuratūra. Todėl pastaruoju metu didelis dėmesys skiriamas prokurorų ir kitų institucijų – policijos, darbo inspekcijos ir kt. – pareigūnų kvalifikacijai tobulinti. Rengiami mokymai, kuriuose gilinamos ne tik teisės, bet ir psichologijos žinios. Prekybos žmonėmis bylos yra jautrios, nukentėjusieji yra pažeidžiami dėl priklausomumo nuo kaltininko, todėl, mano įsitikinimu, svarbu ne tik siekti nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir įgyvendinti procedūrinį teisingumą, kad prekybos žmonėmis auka jaustųsi saugi, išklausyta, pasitikėtų vykstančiu procesu ir geranorišku siekiu suteikti jai pagalbą bei užtikrinti žalos atlyginimą.

„Ar saugu siekti teisingumo? Poveikis nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis“

Mažvydas Karalius, sociologas, tyrėjas:

Prekyba žmonėmis šiuolaikinėse visuomenėse yra žinoma kaip modernios vergovės išraiška. Tai sunkaus pobūdžio nusikaltimas, kurio apraiškos turi sąsajų su bendresne visuomenės socialine sankloda ir tokiomis struktūrinėmis problemomis, kaip skurdas, nedarbas ir socialinė atskirtis. Sociologinių ir kriminologinių tyrimų rezultatai rodo bei pagalbą aukoms teikiančios organizacijos konstatuoja – nuo įvairių prekybos žmonėmis formų dažniausiai nukenčia socialiai pažeidžiami visuomenės nariai. Tai žmonės, gyvenantys nepritekliuje, turintys nedarbo arba prastai apmokamo darbo patirtį, augusieji globos įstaigose ir stokoję socialinių ryšių, patyrę artimųjų smurtą ir prievartą, taip pat žmonės, turintys psichikos sveikatos iššūkių ir (ar) intelekto sutrikimų.

Kasmet dėl prekybos žmonėmis inicijuojama nuo keliolikos iki keliasdešimties ikiteisminių tyrimų. 2019 m. jų buvo pradėta 16 (2018 m. – 14), nukentėjusiojo statusas suteiktas 39 asmenims (2018 m. – 44), nuteista 14 asmenų (2018 m. – 48 asmenys). Nevyriausybinės organizacijos, teikiančios pagalbą asmenims, nukentėjusiems arba galimai nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, pateikia kitokius skaičius. 2019 m. specializuota kompleksinė (tęstinė) pagalba buvo teikta 224 (2018 m. – 239) asmenims, 116 vyrų ir 108 moterims. Žinoma, į skaičius derėtų žvelgti kritiškai. Prekyba žmonėmis dažnai yra tarptautinė organizuota nusikalstama veika, pasižyminti ypač dideliu latentiškumu. Verbavimo formos interneto amžiuje tobulėja, organizatoriai kaldina naujas išnaudojimo schemas, o nukentėjusieji bauginami nesikreipti pagalbos arba stokoja informacijos apie prieinamas pagalbos formas. Nacionalinių valstybių sienas peržengiantis prekybos žmonėmis pobūdis trukdo inicijuoti efektyvų įtariamųjų baudžiamąjį persekiojimą. Kitaip sakant, apie tikrąjį reiškinio mastą dar ir šiandien žinome nepakankamai.

Šiuo metu baudžiamasis tyrimas vargiai įsivaizduojamas be lygia greta žengiančios būtinybės užtikrinti žmogaus teises nuo pat pirmojo kontakto su kompetentinga institucija. Nors Europos Sąjungos (ES) dokumentai įpareigoja į nacionalinę teisę perkelti daug nukentėjusiųjų (ir įtariamųjų) teisių apsaugos mechanizmų, tyrimai rodo, jog praktikoje šie vis dar gali būti taikomi selektyviai. Kintant pačiai teisingumo vykdymo paradigmai, t. y. judant nuo siekio greitai išaiškinti nusikaltėlį ir paskirti bausmę link nukentėjusiųjų pripažinimo visateisiais proceso dalyviais, pastariesiems turėtų būti sudaromos galimybės praktikuoti tokias savo teises, kaip teisę suprasti ir būti suprastam, teisę gauti informaciją apie savo bylą, gauti vertimo raštu ir žodžiu paslaugas, nemokamą teisinę pagalbą ir kt.

Pagal tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintus standartus, apsauga turi apimti tiek nusikaltimo aukas, tiek liudytojus ir šių grupių šeimos narius bei kitus asmenis, bendradarbiaujančius su tyrimą ar baudžiamąjį persekiojimą atliekančiomis institucijomis. Kitaip sakant, pripažįstama, jog prekybą žmonėmis patyrusiems asmenims gresia vadinamasis nusikalstamas poveikis, nuo kurio nukentėjusieji turėtų būti apsaugoti. Prekybos žmonėmis aukoms pagalbą teikiančių organizacijų atstovai teigia, jog poveikis nukentėjusiesiems neretai yra daugelio baudžiamųjų tyrimų lydimasis komponentas. Kyla klausimas – kiek saugu siekti teisingumo?

Siekiant suprasti poveikį visapusiškai – tiek iš nukentėjusiųjų, tiek iš pagalbą jiems teikiančių tarnybų ir teisėsaugos institucijų atstovų perspektyvos, atliktas sociologinis tyrimas. Interviu su nukentėjusiais asmenimis bei teisėsaugos ir pagalbą teikiančių organizacijų ekspertais metu buvo kalbėtasi apie tai, kas yra poveikis, kada jis pasireiškia ir kokios apsaugos priemonės prieinamos nukentėjusiesiems. Kaip parodė tyrimas, nusikalstamas poveikis daromas turint gana konkretų tikslą – maksimizuoti nukentėjusiųjų baimės ir priklausomybės nuo prekeivių žmonėmis jausmus, šiems siekiant išvengti galimai gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Dažniausiai poveikis pasireiškia fizinio ir (ar) psichologinio smurto bei ekonominio pobūdžio priemonėmis. Akivaizdu, jog fizinio pobūdžio poveikį fiksuoti yra (sąlyginai) nesudėtinga – „mėlynė yra mėlynė“. Psichologinio poveikio apraiškos yra daug sunkiau pastebimos plika akimi. Jos apima pasikartojančius skambučius, SMS ar socialinių tinklų žinutes, gąsdinimus, bauginimus, grasinimus ar net persekiojimą. Ekonominis poveikis apima piniginių išmokų siūlymą, taip pat – pažadus padengti nukentėjusiems asmenims skirtas baudas dėl melagingų parodymų. Kai kuriais atvejais pasitvirtino ir tam tikra poveikio dinamika. Iš pradžių nusikaltėliai su nukentėjusiaisiais mėgina susitarti „gražiuoju“, vėliau pereinama prie bauginimo, grasinimų ir (ar) net fizinio smurto.

Galima klausti – kas yra suinteresuoti daryti poveikį? Vienareikšmiškai tvirtinti, jog tai – tie patys nusikaltimo organizatoriai, būtų netikslu. Poveikį daro ir įtariamųjų draugai, bendrininkai, artimieji, taip pat samdyti asmenys.

Lietuvoje dirbančių nevyriausybinių organizacijų atstovai pabrėžia, kad poveikio apraiškas nukentėjusiesiems tenka stebėti dažnai. Net jei asmuo pats ir nedrįsta pasisakyti, apie buvusį kontaktą su nusikalstamu pasauliu išduoda kūno kalba, atsiradusios (atsinaujinusios) priklausomybės, pablogėjusi fizinė ir (ar) psichikos sveikata, baimės ir neužtikrintumo jausmai. Būdingas ir įvykių detalių keitimas mėginant prisiimti atsakomybę dėl išnaudojimo arba atsiribojimas teigiant, jog tarnybų pagalba – nebereikalinga. Svarbu pabrėžti, kad viena iš galimų poveikio pasekmių – nebe toks užtikrintas bendradarbiavimas su pagalbos ir teisėsaugos institucijomis.

Žinoma, kad dėl poveikio galima inicijuoti atskirą baudžiamąjį tyrimą. Vis dėlto tyrimas atskleidė, jog teisinio poveikio apibrėžimas neapima nemažos dalies poveikio priemonių, apie kurias šneka nukentėjusieji, pagalbos organizacijų atstovai ir dalis teisėsaugos pareigūnų. „Žmogus supranta, kad tai yra poveikis, bet bylai kaip įrodymui to gali neužtekti. Na, sakykim, pavyzdys, žmogus sako: man paskambino pažįstamas ar nepažįstamas ir pokalbio metu sakė, žinai, kas čia toks skambina? – Ne. – Turi tokių reikalų teisme, ane? <…> Kaip ten, turi reikalų? Tai, va, tai pagalvok dėl tų savo parodymų. Mhm, tai aš tau tada rytoj paskambinsiu… Ir, vat, tiesiog tokio pokalbio turinys. Žmogus, nukentėjusysis, suprato, kad tai tikrai yra dėl to. Jis tai suprato kaip grasinimą. Grasinimas joks neišsakytas, tiesiog – tu pagalvok <…>“. Cituojamo prokuroro žodžiuose atsiskleidžia pagrindinė poveikio užkardymo problematika – jo paties neapibrėžtumas. Skambučio tikslas gali būti aiškiai suprantamas tik jį inicijavusiai ir priėmusiai pusėms, tačiau sunkiai perskaitomas stebinčiajam iš šalies ar pakankamas baudžiamajam tyrimui inicijuoti.

Atliktas tyrimas leidžia kalbėti ir apie nusikaltimo aukų apsaugos nuo poveikio strategijos šalyje trūkumą. Ne paslaptis, kad šalyje galioja Baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas, kurio pagrindinis tikslas – saugoti proceso dalyvius, kuriems kyla didelė rizika patirti poveikį. Kalbintų teisėsaugos ekspertų nuomone, vadinamoji liudytojų apsaugos programa prekybos žmonėmis atvejais yra neveiksni, nes numato ypač griežtas apsaugos priemones (tokias kaip asmens gyvenamosios, darbo ar mokymosi vietos, jo anketos bei biografijos duomenų pakeitimą ir kt.), kurios pritaikomos išimtiniais ir ypač specifiniais atvejais. Todėl kol kas apsaugos priemonės daugelio nuo poveikio prekybos žmonėmis nukentėjusiųjų atvejais išlieka fragmentiškos, grįstos motyvuotų teisėsaugos pareigūnų asmenine iniciatyva ir darbu.

Šiandien teisėsaugos darbe su socialiai pažeidžiamomis bendruomenėmis vis dar pasigendama empatiško racionalumo ir profesinio jautrumo. Ne išimtis ir darbas su prekybą žmonėmis patyrusiais asmenimis. Greitai kintantis nusikaltimo aukų (ne) noras bendradarbiauti ar painiojimasis įvykių detalėse įvertinamas kaip „prasta aukų reputacija“, o ne trauminės gyvenimo patirties išdava. Jai įveikti neabejotinai prireiks daug laiko, tačiau verta būti kantriems. Kad pranešus teisėsaugai apie padarytą nusikaltimą policijos pareigūnai elgiasi blogiau su neturtingais nukentėjusiais žmonėmis, tebegalvoja 1 iš 2 mūsų šalies gyventojų (50,3 proc.). Kad elgiamasi vienodai ir su turtingais, ir su neturtingais, mano truputį daugiau nei ketvirtadalis asmenų (28,2 proc.). Galiausiai, labai noriai / noriai duoti parodymus teisme prieš kaltinamąjį sutiktų beveik pusė (47,2 proc.), o visiškai nenoriai / nelabai noriai – panaši dalis (42,6 proc.) respondentų. Ši statistika, turint omenyje socialinės atskirties ir modernios vergovės sąsajas, yra iškalbinga. Tikriausiai galima sakyti, kad tik tada, kai visuomenėje atsiras pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis, o jų darbas nebus asocijuojamas su „baudimu“ (tuo nusikaltėliai vis dar baugina prekybos žmonėmis aukas), galėsime tikėtis atskirties tarp nusikaltimų aukų ir teisėsaugos sumažėjimo.

Visa tyrimo ataskaita „Ar saugu siekti teisingumo? Poveikis nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis“ prieinama Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro interneto svetainėje (http://anti-trafficking.lt/wp-content/uploads/2020/04/KOPZI-intern.pdf).

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Straipsnio autorė dr. Dovilė Murauskienė yra Mykolo Romerio universiteto lektorė, advokatė

Sekmadienį – spalio 18-ąją – minima Europos kovos su prekyba žmonėmis diena. Pasak vidaus reikalų ministrės Ritos Tamašunienės, kova su prekyba žmonėmis yra prioritetas tarptautiniu mastu, todėl ši sritis itin svarbi ir Lietuvos institucijoms, kurios stengiasi užtikrinti gyventojų saugumą.

„Šiandien apie prekybą žmonėmis kalbama visoje Europoje, Lietuva – ne išimtis. Prekyba žmonėmis yra kompleksinė problema, todėl spręsdami šią problemą turime veikti kartu, ypač svarbus glaudus atsakingų institucijų bendradarbiavimas. Būtina ir toliau aktyviai informuoti gyventojus apie šį nusikalstamą socialinį reiškinį ir priminti, kad negalime prarasti budrumo“, – sako ministrė R. Tamašunienė.

Rita Tamašunienė / E. Blaževič/LRT nuotr.

2019 m. Kovos su prekyba žmonėmis situacijos Lietuvoje apžvalgoje nurodyta, kad nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis pripažinti 39 asmenys: 18 vyrų, 17 moterų, 4 vaikai. 33 asmenys buvo Lietuvos Respublikos, 4 Ukrainos Respublikos ir 2 Čekijos Respublikos piliečiai.

Daugiausiai nukentėjusių asmenų priklausė 18-30 amžiaus grupei ir dažniausiai išnaudojimo formos buvo prekyba žmonėmis seksualiniam išnaudojimui, nusikalstamoms veikoms ir priverstiniam darbui, pažymima Vidau reikalų ministerijos pranešime. Taip pat išskirtos ir priežastys, kodėl nukentėję asmenys priėmė prekeivių žmonėmis pasiūlymus: tai buvo pažeidžiamumas, apgaulė, rečiau – grasinimai ir fizinis smurtas.

pyktis / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro vadovės Kristinos Mišinienės teigimu, per pandemiją suaktyvėjo iš trečiųjų šalių atvykusių migrantų išnaudojimas.

„Net iš tokių egzotiškų šalių kaip Indija, Tailandas, Kambodža. Jie taip pat yra mūsų šalyje ir patiria išnaudojimus. Tai pakankamai naujas iššūkis mums, nes ir atsaką duoti pakankamai sudėtinga, nes neturime vertėjų, tas apsisprendimo laikotarpis, kuris yra nurodytas Europos Sąjungos, kaip elgtis su nukentėjusiaisiais iš trečiojo pasaulio šalių šiandien pas mus dar yra mažai įgyvendinamas, neturime ką pasiūlyti šioms aukoms“, – LRT RADIJUI nurodė K. Mišinienė.

Minint Kovos su prekyba žmonėmis dieną, Vidaus reikalų ministerija siekia atkreipti visuomenės dėmesį į šį nusikalstamą socialinį reiškinį.

Prekyba žmonėmis – tai procesas, kurio metu įtraukti asmenys yra išnaudojami siekiant gauti ekonominės naudos. Tai yra sunkus nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas.

karantinas mieste / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Prekybos žmonėmis nusikaltimas pasižymi išnaudojimo formų gausa. Vaikai ir suaugę asmenys gali būti išnaudojami vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, organų išėmimui, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais.

Vidaus reikalų ministro įsakymu yra sudaryta tarpinstitucinė komisija, kuriai pavesta koordinuoti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų priemones bei veiksmus kovos su prekyba žmonėmis srityje. Komisijos veikla yra tęstinė ir nuo 2016 m. aktyviai koordinuojama Vyriausybės kanceliarijos bendradarbiaujant su Vidaus reikalų ministerija.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: ELTA, LRT RADIJAS

14 ir beveik dveji metai kalėti. Tokiomis bausmėmis jau buvo nubausti Marijampolės pataisos namuose kalintys Martynas Zastarskis bei Simonas Žigas, kai iš anksto suplanavo, organizavo ir su dar bent penkiais asmenimis įvykdė virtinę labai sunkių, prekybos žmonėmis nusikaltimų.

Kaliniams belangė nesutrukdė nei naudotis mobiliaisiais telefonais, kurie pataisos namuose esą yra griežtai draudžiami, nei susirasti bendrininkų laisvėje, verbavusių ir gabenusių pažeidžiamus lietuvius į Vokietiją, kur jų laukė vienintelis kelias – daryti nusikaltimus. Organizuotos kriminalinės grupės taikiniu svečioje šalyje tapo gerai rusiškai kalbantys senoliai, kurie nusikaltėliams atidavė dešimtis tūkstančių eurų.

Kad Vokietijoje veikusi nusikaltėlių grupė bent iš dalies buvo sudaryta iš Lietuvos piliečių, Lietuvos teisėsaugai patvirtino ir Štutgarto generalinė prokuratūra. Nors pažeidžiamų žmonių įtraukimas į nusikaltimus Lietuvoje yra viena dažniausių prekybos žmonėmis formų, su tokių nusikaltimų aukomis dirbanti Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė stebisi, kad mūsų šalyje tokiems nusikaltimams vis dar skiriama labai mažai dėmesio.

Be to, jos teigimu, pakliuvusieji į prekybos žmonėmis tinklus dažnai vis dar yra pasmerkiami – trūksta suvokimo, kad pajamų neturintys, menkai išsilavinę žmonės tai daro ne savo noru, o vedami baimės arba yra išnaudojami dėl desperatiško noro išlipti iš skurdo.

Šiuo konkrečiu atveju, klausimų kelia ir pačios bylos nagrinėjimo trukmė – nusikaltimas buvo padarytas 2012-2013 m., o pirmos instancijos teismas sprendimą priėmė tik 2020 m. rugpjūtį. Kad procesas buvo „neadekvačiai ilgas“, pripažino ir pats Kauno apygardos teismas, tad, rašoma byloje, ir nuteistiesiems skirtos mažesnės bausmės nei paprastai skiriama už tokius nusikaltimus.

Kaimynas pasiūlė atostogas

Kaip matyti iš bylos duomenų, organizuota prekybos žmonėmis grupė buvo sudaryta bent iš septynių asmenų. Tiesa, Kauno apygardos teismas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti ne visi kriminalinės grupuotės nariai.

Teismas konstatavo, kad Aleksandras Novikovas, Ignas Vaitoška, Andrius Belašovas, Marijampolės pataisos namuose tuo metu kalėję Martynas Zastarskis ir Simonas Žigas bei dar du asmenys – Rokas Svetika ir Arnoldas Laurinavičius, kurių atžvilgiu nuosprendžio paskelbimo metu jau buvo priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, „iš anksto susitarė daryti labai sunkius nusikaltimus – verbuoti, gabenti asmenis į Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR) siekiant juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti“.

Teisiamojo posėdžio metu vienas nukentėjusiųjų Vytas (vardas pakeistas – „Delfi“) pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo kaimyno Arnoldo Laurinavičiaus skambučio, kuris jam pasiūlė atostogas Vokietijoje ir nupirko autobuso bilietus į svečią šalį.

Į autobusų stotį Vytą nuvežė ir į autobusą kartu su dar vienu vyru įsodino A. Belašovas. Jį nukentėjusysis atpažino iš pareigūnų parodytų nuotraukų. Kaip pasakojo Vytas, A. Belašovas jo bendrakeleiviui padavė 500 eurų, taip pat jiems abiems įdavė po mobiliojo ryšio telefoną ir kelias išankstinio mokėjimo korteles.

„Telefonus, kuriuos jiems davė, įjungė tik tada, kai kirto sieną, taip jiems buvo paaiškinta. Pasakė, kad kai baigsis sąskaita, kortelę reikia išmesti ir įdėti naują“, – iš anksto gautus tikslius nusikaltėlių nurodymas prisiminė nukentėjusysis.

Iki pat kelionės pradžios, teisme liudijo jis, manė, jog važiuoja atostogauti, o pats savo pinigų neturėjo, nes jam buvo pasakyta, jog viskuo bus pasirūpinta. Ką iš tiesų turės daryti Vytas teigė sužinojęs tik būdamas Lenkijoje, kai jam papasakojo kartu su juo važiavęs vyras. „Sakė, kad jis turės nueiti pas kažkokius žmones ir paimti pinigus, o paėmus pinigus, kažkam juos atiduoti“, – nukentėjusiojo parodymai cituojami byloje.

Prekeivių žmonėmis planas buvo į Vokietiją išgabentus vyrus kontroliuoti telefonu, ši užduotis buvo pavesta Marijampolės pataisos namuose kalinčiam Simonui Žigui. Anot Vyto, užsienio šalyje jiems patiems teko ieškoti ir kur nakvoti, ir ką pavalgyti.

„Juos vaikė iš vieno miesto į kitą, bet jokio konkretaus darbo jiems nedavė. Ketvirtą ar penktą dieną jiems baigėsi pinigai, pinigų jiems daugiau neatsiuntė, todėl jie nuėjo į policiją ir pasakė, kas tokie yra, kokiu tikslu atvyko, tai, kad jie jokio nusikaltimo nepadarė ir norėtų, kad jiems padėtų grįžti į Lietuvą“, – teisme liudijo Vytas.

Vyras tikino, kad taip ir nesulaukę pagalbos jie namo parvažiavo pakeleivingomis mašinomis. Daugiau su nuteistaisiais sakė nesusitikęs ir pripažino, kad iki kelionės gyveno vargingai, neturėjo darbo.

Nusitaikė į visą šeimą

Tarp nukentėjusiųjų atsidūrė ir du taip pat skurdžiai gyvenę broliai Jonas ir Stasys (vardai pakeisti – „Delfi“). Dar daugiau – grupuotė savo įrankiu nusikaltimams vykdyti bandė paversti ir vieno jų nepilnametį sūnų.

Kad nusikaltėliai savo nešvariems darbeliams verbavo sunkiai besiverčiančius ir socialinių įgūdžių stokojančius asmenis, patvirtino ir teisme duoti socialinių darbuotojų liudijimai.

Su Jono šeima dirbanti socialinė darbuotoja teisme pasakojo, jog jos apsilankymų metu namuose dažniausiai būdavo tik jo sutuoktinė Agnė (vardas pakeistas – „Delfi“). Pasak specialistės, šeima alkoholiu nepiktnaudžiavo, ji pati apsilankymų metu nėra jų sutikusi apsvaigusių.

„Šiuo metu jų šeimoje yra 3 mažamečiai nepilnamečiai ir 4 suaugę vaikai. Jie oficialių darbų neturi, gyvena iš pašalpų“, – apie šeimą kalbėjo socialinė darbuotoja. Specialistė pripažino, kad tai socialiai pažeidžiama šeima, jiems reikalinga pagalba dėl socialinių įgūdžių stokos.

Kita socialinė darbuotoja piešė ir panašų Jono brolio Stasio šeimos vaizdą. Specialistė teigė, kad ši šeima alkoholiu nepiktnaudžiavo, o į rizikos grupę taip pat buvo įtraukta dėl socialinių įgūdžių stokos.

Apie savo vargingą gyvenimą teisme liudijo ir patys nukentėjusieji. Jonas teigė, kad pragyvendavo iš atsitiktinių darbų, o per dieną jo uždarbis siekdavo 20 litų.

Teismas konstatavo, kad nusikalstama grupuotė pasinaudojo ir sunkia Stasio padėtimi, nes jis neturėjo nei pastovaus darbo, nei nuolatinio pragyvenimo šaltinio, be to, jo žmona tuo metu laukėsi.

Liepė dirbti pagal „alio mama“

Kaip teisme liudijo Jonas pasiūlymo „lengvai užsidirbti pinigų“ jis sulaukė iš draugo. Važiuodamas į užsienį vyras sakė žinojęs, kad jam reikės paimti pinigus pagal „alio mama“. Už tai jam buvo pažadėta 400 eurų už vieną kartą.

Jonas liudijo, kad prekeiviai žmonėmis jam įdavė telefoną, taip duodavo nurodymus, į kokį miestelį važiuoti, į kokį namą bei butą Vokietijoje turi nueiti, ką turi pasakyti rusiškai. Vyras pasakojo, kad į Vokietiją jį vežė vairuotojas, jaunas 19-20 metų vyras, kurio vardas buvo Laurynas.

„Liepė negerti kavos, jei siūlys, ir nieko nekalbėti, išėjus su pinigais sėsti pas vairuotoją ir dingti iš to miestelio“, – liudijo nukentėjusysis. Vyras pasakojo, kad užsienyje nuėjo tik į vieną butą, nes kitur būdavo užrakintos laiptinės.

„Penktą dieną Vokietijoje jie sulaukė pranešimo, į kokį miestelį važiuoti. (…) Užėjo į butą, kur pamatė jį pasitikusio vyriškio žmoną, kuri kalbėjo telefonu. Ji jam padavė telefoną. Tada jis rusų kalba kalbėjo su nepažįstamu vyru (…). Jam buto gyventojai sakė, kad neturi pinigų, turi tik 4000 eurų“, – Jono parodymai cituojami byloje.

Būtent tada vyras teigė supratęs, kad daro kažkokį nusikaltimą, bet nebeturėjo kur trauktis. Pasak Jono, išėjęs iš buto jis vėl sulaukė Algio skambučio (taip prisistatydavo A. Novikovas), kuris liepė staigiai eiti į automobilį, nes jei dings su pinigais, „jį sulaužys“. Jau grįžus į Lietuvą prekeiviai žmonėmis jam sumokėjo 100 litų ir siūlė važiuoti dar kartą, tačiau tai daryti Jonas atsisakė.

Negana to, organizuota grupė bandė į nešvarius darbus įtraukti ir jo nepilnametį sūnų, tačiau tam kelią užkirto Jono žmona. „Pasakiau, kad sūnaus už pinigus neparduosiu“, – byloje cituojami moters parodymai. Po tokio žingsnio ji teigė sulaukusi A. Novikovo grasinimų, kad šis padegs namą, išdaužys langus.

„Šoko skambučiais“ išviliojo tūkstančius

Jonui ir jo šeimai atsisakius toliau tęsti neaiškią veiklą, kriminalinė grupė rado kitą taikinį – Jono brolį Stasį. Nukentėjusysis pripažino, kad į Vokietiją buvo vežamas 5 ar 6 kartus, ten prabūdavo maždaug savaitę.

Vyras pasakojo, kad paskutinį kartą iš nurodytos vietos jis paėmė 20 tūkst. eurų, o po to prekeivių žmonėmis dar buvo ir sumuštas. „Sakė, kad profilaktiškai“, – teisme liudijo Stasys. Būtent tada apie tai, ką vyras iš tikrųjų veikia Vokietijoje, sakė sužinojusi ir jo žmona. Ji teisme teigė, kad vyrui pasiūlė kreiptis į policiją, tačiau „šis sakė, kad jei skųsis, nukentės jis pats ir šeima“.

Štutgarto generalinė prokuratūra nurodė, kad 2013 m. Vokietijoje buvo užfiksuoti 6 sukčiavimo atvejai. Visų jų schema panaši, taikinys – gerai rusiškai kalbantys Vokietijos gyventojai. Nukentėjusiems asmenims buvo nuo 81 m. iki 91 m. Iš kai kurių išviliota dešimtys tūkstančių.

„Nusikaltimo aukomis tapo vyresni Vokietijos piliečiai, užaugę tuometinėje Sovietų Sąjungoje ir vėliau persikėlę gyventi į Vokietijos Federacinę respubliką, kuriuos apgavo iš lietuviškų mobilaus ryšio telefonų skambinę sukčiai ir kalbėję rusiškai.

Taip vadinamųjų „šoko skambučių“ metu jiems buvo pranešama, kad artimasis įvykusios autoavarijos metu sužalojo žmogų ir tam, kad būtų išvengta teisminio proceso, reikalavo grynųjų pinigų“, – nurodo Štutgarto generalinė prokuratūra.

Dar labiau šokiruoja tai, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, duomenis apie Vokietijoje gyvenančius senelius rinko Marijampolės pataisos namuose kalintys Simonas Žigas ir Martynas Zastarskis. Kriminalinės žvalgybos protokoluose užfiksuota, kad kaliniai be vargo telefonu susisiekdavo su bendrininkais laisvėje.

Sugebėjo ne tik apgaudinėti, organizuoti nusikaltimus, bet dar ir susirasti žmoną

Apie kalinių nadojimąsi telefonais liudijo ir Marijampolės pataisos namų vyr. specialistas. Jis teisme aiškino, kad Simonas Žigas bausmę atliko 22 būryje ir jau buvo baustas už telefonų laikymą. Tuo tarpu M. Zastarskis kalėjo 13 būryje.

„Būtent 13 ir 22 būriai išleidžia daugiausiai pinigų maisto prekėms“, – sakė pataisos namų darbuotojas. Jo teigimu, nors šie būriai yra atskirose vietose, kaliniaims galimybė bendrauti tarpusavyje išlieka bendrų veiklų metu.

„22 būrys vedami į pirtį, o tai prie 13 būrio tvoros, kur jie gali bendrauti. Taip pat yra nuteistųjų stadionas, kur 13 būrio nuteistieji gali per tvorą bendrauti su 22 būrio nuteistaisiais“, – sakė pataisos namų darbuotojas.

Anot pareigūno, pataisos namuose jau ne kartą buvo rasti užrašai su užsienyje gyvenančių piliečių adresais, Vokietijos žemėlapiai.

„Jeigu žmonės yra iš skirtingų būrių, tai logiška, kad jie negalėtų naudotis vienu telefonu. Tačiau stadione, bendrų priemonių metu, parduotuvėje kaltinamieji galėjo laisvai naudotis vienu telefonu. Įmanoma, kad tas pats telefonas pabuvo viename būryje ir paskui buvo perduotas į kitą. Labai lengva tai padaryti“, – pripažino pataisos namų darbuotojas.

Kalėjime, kur mobilieji telefonui turėtų būti griežtai draudžiami, M. Zastarskis sugebėjo ne tik užsiimti prekybos žmonėmis organizavimu, bet dar ir susirasti žmoną.

Kaip teisme liudijo Marija (vardas pakeistas), jos telefono numerį M. Zastarskis gavo iš pažįstamos. Moteris pasakojo, kad su nuteistuoju trumposiomis žinutėmis susirašinėti pradėjo 2013 m., kartais susiskambindavo.

Po kelių mėnesių bendravimo, teisme pasakojo moteris, Martynas jai pasipiršo ir ji sutiko būti jo žmona.

„Jis paklausė, ar aš galėčiau pas save laikyti jo pinigus, nes vis tiek netrukus tapsiu jo žmona“, – teisme prisiminė Marija. Anot jos, pinigus grynaisiais jai atveždavo „asmenys“, kartais tai būdavo 1000, kartais 5000 eurų. Kai M. Zastarskis paprašydavo, ji pervesdavo pinigus į Marijampolės pataisos namus.

Su kaliniu romantiškus santykius užmezgusi moteris taip pat M. Zastarskio prašymu buvo nupirkusi ir mobiliųjų telefonų, tačiau po to, kai nusikaltimą tiriantys pareigūnai atliko kratą jos namuose, Marija teigė ryšius su nuteistuoju nutraukusi.

Skirtos mažesnės bausmės nei įprasta

Ir nors visi kaltinamieji savo kaltę neigė, teismas juos pripažino kaltais. M. Zastarskiui skirti 5 m. nelaisvės, S. Žigui – 4 m. ir 6 mėn., A. Novikovui bausmė subendrinta iki 6 m., I. Vaitoškai laisvės atėmimas 5 m., A. Belašovui – 4 m.

Tiesa, kaip „Delfi“ nurodė Panevėžio apygardos prokuratūra, buvo siekiama griežtesnių bausmių, tačiau to padaryti nepavyko dėl ilgo bylos nagrinėjimo proceso.

„Valstybinį kaltinimą palaikęs Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Aurelijus Navickas teisiamiesiems prašė skirti laisvės atėmimo bausmes nuo 6 iki 9 metų. Prokuroras sutinka su teismo pozicija, kad dėl ilgo bylos nagrinėjimo skirtos mažesnės bausmės, nei numatyta Baudžiamajame kodekse ir apkaltinamojo nuosprendžio skųsti neketina“, – nurodoma raštu pateiktame prokuratūros komentare.

Kad už tokius sunkius nusikaltimus paprastai skiriamos griežtesnės bausmės, pripažino ir pats sprendimą priėmęs Kauno apygardos teismas.

„Byla net tris kartus buvo pradėta nagrinėti iš naujo, todėl šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikas teisme (ilgiau nei 5 metai) yra laikytinas neadekvačiai ilgu, todėl kaltinamiesiems skirtos bausmės mažesnės nei paprastai skiriama už tokius nusikaltimus“, – akcentuojama byloje.

Vieną kartą byla iš naujo nagrinėti pradėta ją grąžinus apeliaciniam teismui. Dar du kartus – dėl teisėjų kaitos. Kaip „Delfi“ paaiškino Kauno apygardos teismo pirmininko padėjėja Milda Bučnytė, viena šios bylos teisėja pasiprašė atleidžiama iš pareigų savo noru, kita – perėjo dirbti į kitą teismą.

„Užribio“ žmones išnaudoti patogiausia

Kaip matyti iš Vidaus reikalų ministerijos (VRM) parengtos 2019 m. kovos su prekyba žmonėmis situacijos apžvalgos, išnaudojimas nusikaltimamas daryti yra viena dažniausių prekybos žmonėmis formų mūsų šalyje.

Iš viso dėl prekybos žmonėmis 2019 m. buvo pradėta 16 ikiteisminių tyrimų, iš jų – net 7 (arba 44 proc.) nusikalstamoms veikoms daryti.

„10 asmenų (8 vyrai ir 2 nepilnamečiai berniukai) buvo pripažinti nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis nusikalstamoms veikoms (vagystėms, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimui, ar auginimui, alkoholio ir tabako gaminių kontrabandai, vogto automobilio parvairavimui į Lietuvos Respubliką).

Tikslo valstybės – Nyderlandų Karalystė, Didžioji Britanija, Švedijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos Respublika ir Lietuvos Respublika. Verbavimo būdas – žodžiu“, – rašoma VRM 2019 m. apžvalgoje.

Kalbėdama apie šią išnaudojimo formą K. Mišinienė teigė, kad toks nusikalstamas „verslas“ nusikaltėliams labai patogus, nes į jį vis dar kreipiama mažai dėmesio. Prie to esą prisideda ir visuomenės nuostatos.

„Paradoksalu, kad ši visoje Rytų Europoje tikrai dažnai pasitaikanti prekybos žmonėmis forma, yra taip mažai ištirta, ją lydi visa eilė požiūrio stereotipų. Prekeiviai žmonėmis visada ieško nišų, kur kaštai bus maži, o pelnas didelis. Visuomenėje esant daug pažeidžiamų, „užribio“ žmonių, beveik nieko nekainuoja juos užverbuoti, įtikinti, priversti.

Kol „bosai“ saugiai vartosi ant kalėjimo gultų, linksminasi naktiniuose klubuose ar pristatinėja save kaip „šiuolaikinius verslininkus“, jų vergai plėšia, vagia, gamina ir platina narkotikus. Šioje prekybos žmonėmis formoje ne paskutinį vaidmenį suvaidina ir mūsų teisėsaugos užsispyrimas reikalauti iš aukų „aukštos moralės“, tuo kartais patvirtinant gaujų schemas, gąsdinant verbuojamus nusikaltimų vykdytojus – „tavimi niekas netikės, skųstis beprasmiška“, – teigė K. Mišinienė.

Kalėjimų sistemą vadina kiaura

KOPŽI vadovė K. Mišinienė atkreipė dėmesį ir į tai, kad ne retai nusikaltimai Lietuvoje kuruojami iš įkalinimo įstaigų, tarp jų – ir prekyba žmonėmis.

„Tikrai stulbina tų veikėjų tarsi neribotos galimybės susisiekti, vadovauti verbavimui, organizuoti „draugelius“ užsienio šalyse, naudotis lėšomis. Pripratome, kad įkalinimo įstaigos yra „kiauros“, kad ten patekusi bendradarbiaujanti su teisėsauga prekybos žmonėmis auka gali būti užpulta ir sužalota – todėl nusikalstamų grupuočių išnaudoti asmenys tyli, retas ryžtasi mesti jiems iššūkį“, – apgailestavo pašnekovė.

Vis dėlto Marijampolės pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Zenonas Kunca tikina, kad situacija įkalinimo įstaigoje šiuo metu esą jau yra pasikeitusi.

„Jūs minite situaciją, kuri buvo pataisos namuose beveik prieš dešimtmetį. Seniai įdiegtos radijo ryšio blokavimo sistemos buvo technologiškai pasenusios, veikė prastai“, – raštu pateiktuose atsakymuose teigia jis.

Anot pašnekovo, pataisos namuose dar prieš penkerius metus buvo įdiegta nauja įranga, kuri blokuoja ryšį kalinių gyvenamajame korpuse. Čia, jo teigimu, apgyvendinami mobiliaisiais telefonais naudotis linkę nuteistieji.

Tiesa, Z. Kunca pripažino, kad visiškai užblokuoti ryšio įkalinimo įstaigoje galimybių nėra, nes tai trukdytų vietiniams gyventojams.

„Įstaigos yra miestų centruose, šalia gyvenamųjų pastatų, todėl itin sudėtinga sureguliuoti įrangą taip, kad ryšio blokavimas vyktų tik įstaigų viduje ir nedarytų poveikio išorėje.

Mobiliojo ryšio operatoriai, siekdami užtikrinti ryšio efektyvumą, nuolat keičia bazinių stočių darbo parametrus (signalų stiprumą, dažnius, kitus skaitmeninius kodus ar algoritmus), stato bazines stotis šalia laisvės atėmimo vietų įstaigų, tokiu būdu iš esmės pakeisdami mobiliojo ryšio parametrus įstaigose, dėl to blokavimo įrangos darbas sutrinka arba nutrūksta. Mobiliojo ryšio technologijos nuolat tobulėja, todėl atsiradus naujiems mobiliojo ryšio dažniams, skaitmeninių signalų transliavimo protokolams (standartams) ir t. t., blokavimo įranga nebegali užtikinti ryšio blokavimo, reikalinga nuolatinė sistemų priežiūra, atnaujinimas bei derinimas“, – aiškina pašnekovas.

Z. Kunca sutiko, kad ne visada įmanoma užkirsti kelią mobiliųjų įrenginių pateikimui į pataisos namus, mat tiek kalinius lankantys, tiek ir patys nuteistieji šiuos prietaisus „slepia įvairiose kūno ertmėse“. Be to, pasak pašnekovo, nuteistieji specialiai pasirenka tokius telefonus, kuriuos pareigūnams būtų kuo sunkiau aptikti.

„Juose praktiškai nėra metalo, todėl turima įranga juos aptikti gan sudėtinga, tai irgi apsunkina draudžiamų daiktų paiešką ir aptikimą“, – sakė Z. Kunca.

Iki 8-10 m. procesas išsitęsia retai

Kaip „Delfi“ teigė Nacionalinės teismų administracijos Teisės ir administravimo departamento Teismų veiklos skyriaus vedėja Aurelija Pauliukaitė, daugiau nei pusė 2018 ir 2019 m. prekybos žmonėmis bylų buvo nagrinėjamos ilgiau nei metus.

„Teismų veiklos ataskaitoje už 2019 metus yra pateikiamos dažniausios priežastys, lėmusios bylų nagrinėjimo užsitęsimą (pvz., proceso šalies prašymas atidėti bylos nagrinėjimą – 33,20 % bylų (2018 m. – 33,77 %); papildomų įrodymų rinkimas – 30,16 % (2018 m. – 31,76 %); proceso šalių ar jų atstovų (ieškovų, atsakovų, kaltinamųjų, gynėjų, administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų, advokatų) neatvykimas į teismo posėdį – 25,56 % (2018 m. – 25,61%) ir kt.)“, – priežastis vardijo A. Pauliukaitė.

Kad tokio pobūdžio bylų nagrinėjimas Lietuvoje greitėja, sutiko ir K. Mišinienė. Vis dėlto, jos teigimu, dėl to labiausiai nukenčia nusikaltimo aukos.

„Pastaraisiais metais šis nagrinėjimas vis trumpėja, labai retai procesai išsitęsia 8-10 metų. Tačiau reikia nepamiršti, jog prekybos žmonėmis bylos neretai pereina visas tris teisminio nagrinėjimo instancijas ir tai tikrai užtrunka. Kai kurios bylos aukštesnės instancijos yra grąžinamos nagrinėjimui nuo pradžių, advokatų ir teisėjų korupcijos skandalas leido nuteistiesiems ir jų advokatams suabejoti jau priimtais nuosprendžiais, pasitraukė keli teisėjai, jų bylas perėmę kiti iš naujo gilinasi į jau išnagrinėtas aplinkybes. Tačiau niekada neteko girdėti, kad kas nors būtų dėl to atsiprašęs nukentėjusiųjų, pažiūrėjęs į situaciją iš jų perspektyvos“, – sakė KOPŽI vadovė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Straipsnio autorė Gintarė Bakūnaitė

Panevėžyje prieš teismą stos kunigas, kaltinamas disponavimu vaikų pornografija. Dvasininko kompiuteryje rasta nuotraukų ir vaizdo įrašų, kuriuose vaizduojami nepilnamečiai. Tarp  kunigo kompiuteryje buvusių įrašų rasta 31 nuotrauka, kuri yra įtraukta į Interpolo Vaikų seksualinio išnaudojimo duomenų bazę. Rokiškio bažnyčioje tarnaujantis kunigas teisėsaugai įkliuvo tiriant kitą, Šiaulių vyskupijos kunigo bylą.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Šaltinis: „Lietuvos ryto“ televizija

Po daugybę metų Pravieniškių pataisos namuose trukusių patyčių ir prievartavimų prabilęs buvęs nuteistasis Jonas, kurio pragariška gyvenimo istorija pasakojama dokumentiniame filme „Pravieniškių mafija“, vėl bus kviečiamas į apklausas – Kauno prokurorai persigalvojo ir nutarė atnaujinti prieš du mėnesius nutrauktą ikiteisminį tyrimą dėl jam padarytos skriaudos.

Nutarimą atnaujinti tyrimą ir pavesti išsiaiškinti svarbias, bet per pusantrų metų neištirtas aplinkybes nusprendė Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus vyriausioji prokurorė Raimonda Jačiauskienė, išnagrinėjusi buvusiam nuteistajam atstovaujančio advokato Daliaus Poviliaus skundą.

Ikiteisminį tyrimą pavesta atlikti kitam prokurorui – tai jau trečiasis prokuroras šioje rezonansinėje byloje. Apie tai taip pat pranešta anksčiau įtariamaisiais buvusiems trims asmenims – jie neigė, kad nuteistąjį seksualiai prievartavo.

Buvusiu kaliniu dabar rūpinasi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI). Jo vadovė Kristina Mišinienė neslėpė, kad su nerimu laukė Kauno prokuratūros sprendimo.

„Šio nusikaltimo tyrimas mums – tas lakmuso popierėlis, kuris parodys, kur šiandien yra mūsų šalis, įgyvendinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją“, – sakė ji.

Nors nusikaltimų, kurie daugybę metų buvo daromi Pravieniškių pataisos namuose, tyrimą kontroliuos ir jam vadovaus kitas prokuroras, tačiau tyrimą ir toliau atliks pataisos namų kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai – tie, kurie ir turėjo užtikrinti, kad niekas įkalinimo įstaigoje nebūtų skriaudžiamas, žalojamas, reketuojamas ar seksualiai prievartaujamas. Tie, kurie daugybę metų kriminalinių grupuočių lyderiams leido neoficialiai vadovauti pataisos namams, – juk ir „Pravieniškių mafijos“ istorija buvo atskleista, kai tyrimą iš Pravieniškių žvalgybininkų ir Kauno prokurorų perėmė Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir Generalinės prokuratūros pareigūnai.

„Gerai suprantame, jog neužtenka kankinto nuteistojo dejonių, mūsų piktinimosi palankiomis sąlygomis įkalinimo įstaigoje prievartauti ir žeminti, – reikia įrodymų, – sakė K. Mišinienė. – O šiuos reikia surinkti. Pasakysiu nuoširdžiai: toks elgesys su galinčiais patvirtinti nukentėjusiojo pasakojimą įrodymais – dingę ar ne visi įrašai medicininėje knygelėje, gydytojo „nesakysiu jums“ ir pan. – man kelia siaubą. Arba – įkalinimo įstaigos pareigūnų tvirtinimas, jog jie nieko negirdėję apie galimą seksualinę prievartą prieš nuteistąjį, kai tos pačios įstaigos medicinos personalas užfiksuoja tokią prievartą. Kas tai, jeigu ne beprecedentė savivalė, absoliuti galia trypti silpnesnį?“

KOPŽI vadovė neslepia, kad per daugybę savo darbo metų matė šimtus nuskriaustų žmonių, tačiau tai, ką išvydo su Jonu apsilankiusi Pravieniškių pataisos namuose, iki šiol negali pamiršti.

„Vienas sunkiausių išbandymų mūsų darbinėje praktikoje buvo lydėti šį visiškai sužalotą žmogų, kad atpažintų jo prievartavimo vietas Pravieniškių pataisos namuose, – prisipažino K. Mišinienė. – „Štai čia, dušuose, tualetuose, po laiptais, sandėliuke, – vieni laikydavo užrėmę duris, kiti suspaudę mano galvą…“ – sunkiai kalbėjo vyras, o mums, lydėjusioms jį su būriu pareigūnų, švilpiant įsiaudrinusiems žiūrovams, atrodė, jog šis kančios kelias niekad nesibaigs.“

Ikiteisminis tyrimas dėl seksualinio prievartavimo policijoje buvo pradėtas dar 2019 m. vasarį, kai KOPŽI darbuotojų paragintas buvęs nuteistasis Jonas nutarė nebetylėti. Kadangi nusikaltimai padaryti įkalinimo įstaigoje, policija medžiagą persiuntė į Kaišiadorių prokuratūrą – tą pačią, kurios prokurorai daugybę metų net nepastebėdavo, kokį pragarą pataisos namuose patiria su nusikalstamomis grupuotėmis nesusiję ir pirmą kartą už grotų patekę kaliniai. Tiems patiems Kaišiadorių prokurorams, kurie net neprieštaraudavo, jog nusikaltimus „zonoje“ darančius, tačiau dokumentuose labai pavyzdingus „Pravieniškių mafijos“ šulus teisėjai anksčiau laiko išleistų į laisvę.

Šio ikiteisminio tyrimo metu buvęs nuteistasis Jonas pasakojo tai, ką Pravieniškių pareigūnai žinojo daugybę metų, – vos patekęs į pataisos namus jis taip pat sulaukė reikalavimo sumokėti už gyvenimą, nes kitaip buvo grasinama pažeminti iki žemiausios nuteistųjų kastos.

Kadangi Jonas pinigų neturėjo, kaliniai prieš jį naudojo ne tik fizinį smurtą, bet ir seksualinę prievartą. Ir tai tęsėsi daugiau kaip 9 metus – visą tą laiką, kai nuteistasis atliko jam teismo skirtą bausmę. Per apklausą Jonas nurodė tris asmenis, kurie jį prievartaudavo ir grasindavo, jog jį suluošins ir padarys neįgalų, jeigu tik šis kam nors pasiskųs.

Taip pat nurodė ir pareigūnus, kurie tai žinojo ir kurių pagalbos ne kartą prašė, o kai šie nesureagavo, net į Kalėjimų departamentą laišką parašė maldaudamas perkelti kalėti į kitą įkalinimo vietą – net sutiko kalėti pačiomis griežčiausiomis kalėjimo sąlygomis. Tačiau departamento vadovybė nurodė, kad toks prašymas gali būti tenkinamas tik „išimtiniais atvejais“, o šis atvejis tikrai ne toks, ir Jonui vėl pasiūlė kreiptis į tuos pačius jo saugumo užtikrinti negalinčius ir nieko nematančius Pravieniškių pareigūnus.

Ikiteisminio tyrimo metu Pravieniškių tyrėjai apklausė nuteistuosius, kurie tuo metu kalėjo su Jonu, taip pat pareigūnus, kurie buvo atsakingi už kalinių priežiūrą, tačiau nė vienas nepatvirtino, jog būtų žinojęs, kad nukentėjusiuoju pripažintas Jonas būtų buvęs seksualiai išnaudojamas. O kai kurie jų net savo apklausos protokoluose primygtinai pabrėždavo, kad Jono niekas neskriaudė, nors taip pat nurodydavo, jog nieko apie tai, kad šis patyrė prievartą, nežinojo.

Kad seksualiai prievartavo ir tyčiojosi iš nuteistojo, neprisipažino ir įtariamaisiais patraukti trys vyrai. Tiesa, vienas jų prisiminė, kad kartą Jonas jam buvo pasiskundęs, jog yra prievartaujamas kito nuteistojo (vieno iš trijų įtariamųjų).

„Manau, kad jis tai man pasakojo tikėdamasis, jog jam padėsiu ir kartu nueisiu pas pareigūnus, bet aš juo nepatikėjau – juk tas kalinys kalėjo bachūrų būryje ir ten tokie dalykai kaip vyro santykiavimas su vyru yra neįmanomi“, – sakė tuo metu įtariamuoju patrauktas vyras.

Šis įtariamasis kategoriškai neigė, jog kalinį ne tik prievartavo, bet ir jam į išeinamąją angą sugrūdo medvaržčių – esą tai šis padarė pats, nes norėjo, jog iš Pravieniškių būtų pervežtas į Lukiškes.

Kitas įtariamasis irgi kategoriškai kratėsi įtarimų, o jo sesuo, sužinojusi apie broliui mestus kaltinimus, ėmė Jonui rašyti žinutes ir prašė atleisti, net finansinę paramą pasiūlė, bet už tai prašė pasirašyti susitaikymo protokolą. Jo taip ir nepasirašė – brolis įtikino, jog yra nekaltas.

Trečias įtariamasis Pravieniškių pataisos namuose buvo įkalintas dėl prieš mažametį panaudotos seksualinės prievartos. Vienai politinei partijai priklausęs vyras aiškino, kad išvis nieko negali pasakyti, nes su nukentėjusiuoju pataisos namuose beveik nebendravo.

Bet kad Jono teiginiai apie patirtą prievartą yra ne iš piršto laužti, vis dėlto kai kurie nuteistieji patvirtino – esą pataisos namuose sklido kalbos, kad kalinys yra prievartaujamas.

Tuo metu buvusio kalinio ligos istoriją apžiūrėję pareigūnai surado įrašų, kurie patvirtina, kad įvykių Pravieniškėse išties būta.

„Skriaudžiamas kitų kalinių, buvo prievartaujamas sekmadienį, nenori daug pasakoti, nes bijo pasekmių“, – viename ligos įraše nurodė tuo metu Pravieniškėse dirbęs gydytojas Benjaminas Saveras.

Kitame šio gydytojo įraše taip pat užsimenama apie baisius įvykius: „Kasdien vis naujų kankinimų prisigalvoja būrio nariai – prišlapina į patalynę, muša, mėgina išprievartauti. Bijo būti būryje, nes 1–2 val. nakties varo į tualetą, kur prievartauja. Nuolat iš jo tyčiojasi, neleidžia net pavalgyti.“

Gydytojas taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo būklė yra bloga, – kalbėdamas jis dreba, yra apimtas gilios depresijos ir net bijo paaiškinti, kas nutiko.

Per apklausą B. Saveras atskleidė dar baisesnę realybę – nors ir prisipažino, kad pamena Joną, tačiau jo nusiskundimus pasiūlė perskaityti ligos istorijoje. O ši, kaip paaiškėjo, net nėra sunumeruota – jeigu nori, gali išimti bet kurį puslapį, ir niekas nepastebės.

„Man sunku papasakoti, nes praėjo daug laiko, įvairių atvejų yra daug, nuteistųjų su panašiomis problemomis taip pat yra labai daug“, – sakė B. Saveras.

2016 m. lapkritį į laisvę išėjęs Jonas ne kartą buvo apžiūrėtas gydytojų, kurie konstatavo, kad gyvenimas pataisos namuose jį labai paveikė, o „dėl subjektyviai suvokiamos grėsmės savo sveikatai bei gyvybei jis pasirinko poziciją šiems veiksmams nesipriešinti“.

„Naudotas seksualinis smurtas paveikė nukentėjusio sveikatą“, – nurodė ekspertai.

Dėl patirto potrauminio streso Jonui iki šiol reikalinga medikų pagalba. Ikiteisminį tyrimą nutraukusi Kaišiadorių prokurorė savo nutarime pabrėžė, kad esą nė vienas liudytojas nepatvirtino, jog nukentėjusysis įkalinimo įstaigoje būtų prievartautas, apie tai esą nieko nežinojo ir pataisos namų administracija, o pats nukentėjusysis į teisėsaugą kreipėsi pavėluotai ir taip užkirto kelią gauti bet kokius įrodymus.

Be to, prokurorės teigimu, nukentėjusiojo, liudytojų ir įrodymų parodymai nesutampa, o visos kilusios abejonės turi būti traktuojamos įtariamųjų naudai.

Nutraukdama ikiteisminį tyrimą prokurorė pabrėžė, kad buvo išnaudotos visos procesinės galimybės įrodymams surinkti. Bet su tokia išvada nesutiko KOPŽI Jonui atstovauti pasamdyto advokato D. Poviliaus skundą išnagrinėjusi Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus vyriausioji prokurorė R. Jačiauskienė.

„Sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo įtariamųjų atžvilgiu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę padarius nusikalstamą veiką, gali būti priimtas tik išsiaiškinus ir iki galo išnaudojus visas galimybes surinkti tyrimui reikšmingus duomenis, – nurodė vyriausioji prokurorė. – Susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga nustatyta, kad tyrimo metu išsiaiškintos ir įvertintos ne visos tyrimui reikšmingos aplinkybės.“

Atnaujinto tyrimo metu pareigūnams nurodyta ne tik papildomai apklausti gydytojus, kurie turėjo žinoti apie tuomečio kalinio patiriamą smurtą, bet ir pareigūnus, kurie buvo atsakingi už nusikalstamų veikų užkardymą. Jų apklausos yra neinformatyvios, net nebuvo aiškintasi svarbių įvykio aplinkybių.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Dainius Sinkevičius

Dr. Dovilė Murauskienė

Laisvė pasirinkti savo elgesio ir gyvenimo būdą, buvimo vietą, galiausiai – lytinio gyvenimo partnerį, atrodytų, tokia natūrali ir neatimama šių dienų demokratinėse šalyse. Vis dėlto tarptautinių organizacijų statistika rodo, kad kiekvienais metais tūkstančiai žmonių įvairiose valstybėse tampa prekybos žmonėmis – šiuolaikinės vergovės – aukomis. Jungtinių Tautų ataskaitose teigiama, kad kasmet prekiautojai žmonėmis visame pasaulyje uždirba daugiau nei 150 bilijonų Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Žala, kurią patiria tokių nusikaltimų aukos, yra neišmatuojama. Tokio pobūdžio nusikalstamos veikos kokybiškai kinta, tačiau jų tyrimo centre vis tiek turi būti ne kas kitas, o būtent nukentėjęs žmogus. Apie tai savo įžvalgomis pasidalijo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas prof. dr. Aurelijus Gutauskas, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė dr. Eglė Matuizienė ir sociologas, tyrėjas Mažvydas Karalius.

Prekyba žmonėmis – viena prioritetinių Europos Sąjungos teisėsaugos institucijų kovos su šia nusikalstamumo rūšimi sričių

Lietuvos teisėsaugos institucijų pareigūnai jau gana gerai atpažįsta prekybos žmonėmis atvejus, o mūsų šalies teismai nuteisia prekeivius žmonėmis. Labai dažnai prekybos žmonėmis bylose nusikaltėliai bando gintis nuo atsakomybės teigdami, jog patys nukentėjusieji sutiko vykti į užsienį ar prašėsi jiems rasti darbą ir pan. Įtraukimo į prostitucijos tinklą bylose prekeiviai dažnai visą kaltę verčia pačioms aukoms: „Kokia ji auka? Ji pati – visuomenės atskirtis…“ Arba teisinasi tuo, kad „jos pačios to norėjo, o mes tik joms padėjom pasiekti savo tikslą“.

Tokius teiginius jie išsako įrodinėdami, kad jokio fizinio smurto ar grasinimo nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo, nepalaužė jų valios teikti seksualines paslaugas. Be to, pačios nukentėjusiosios būna prastos reputacijos. Policijos pareigūnai savo parodymuose dažnai patvirtina, jog nukentėjusiajai už vertimąsi prostitucija buvo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai, kurie rodo, kad ji prostitucija vertėsi laisva valia, sistemingai. Visos šios aplinkybės lyg ir patvirtina prekeivių žmonėmis išsakytus teiginius. Kita vertus, įvertinus baudžiamosiose bylose esančią medžiagą, matyti visiškai kitokia realybė. Štai byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo intensyviai naudojamas tiek psichologinis, tiek fizinis smurtas. Ją visi trys nuteistieji nuolat mušė dėl įvairių priežasčių, t. y. kai nukentėjusioji miegodavo ir nenorėdavo teikti seksualinių paslaugų, vartoti psichotropinių ar narkotinių medžiagų, pabėgdavo, neklausė nuteistųjų; nukentėjusiajai grasino elektrošoku ir jį panaudojo jau pirmą jos darbo dieną; vienas iš nuteistųjų mušė nukentėjusiąją net tada, kai ši laukėsi; po nukentėjusiosios bandymų pabėgti nuteistieji, parsivežę ją atgal į butą, dar stipriau sumušdavo; vertė vartoti narkotines medžiagas, kad ji kuo ilgiau nemiegotų ir dirbtų, t. y. teiktų seksualines paslaugas. Tokiose bylose moterys ne tik laikomos nelaisvėje, bet ir nuolat kontroliuojamos. Dėl nuolatinio fizinio smurto ir grasinimų jį panaudoti nukentėjusioji bijojo kam nors pasiskųsti dėl patiriamos prievartos, bijojo kreiptis pagalbos. Be to, ji buvo nuolat kontroliuojama, su ja visą laiką būdavo prižiūrintis asmuo, moteris negalėdavo viena išeiti iš buto, su ja visur eidavo pastarasis asmuo arba išsiveždavo klientai. Nukentėjusiąją prižiūrintis asmuo paimdavo pinigus, gautus iš jos klientų, ir perduodavo kitiems nusikaltėliams, taip pat informuodavo juos, kai nukentėjusioji miegodavo ir nenorėdavo dirbti. Tuomet šie atvažiuodavo ir priversdavo ją dirbti.

Būtinas prekybos žmonėmis kaip nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, kuris siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.) ir leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir išnaudoti jį. Paprastai šis piktavališkas pasiūlymas žmogui siejamas su tuo, jog asmuo dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Kitaip tariant, tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, o tik priimti tokį pasiūlymą. Pagal šį požymį prekybą žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo į išnaudojimą faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo. Sėkmingas prekybos žmonėmis nusikaltimo inkriminavimas įmanomas tuomet, kai kaltinimas grindžiamas faktais, susijusiais ne tik su smurtinio, bet ir nesmurtinio pobūdžio įtaka aukų atžvilgiu. Tyrėjai ir prokurorai turėtų skirti ypatingą dėmesį įrodymams apie nukentėjusio asmens pažeidžiamumą surinkti. Tai vienas svarbiausių, o neretai ir paskutinis argumentas, jog buvo piktnaudžiauta prieš nukentėjusį asmenį. Daugybėje prekybos žmonėmis bylų tik piktnaudžiavimo pažeidžiamumu požymis leidžia patraukti prekeivius žmonėmis atsakomybėn, nes nė vienos kitos poveikio rūšies neįmanoma įrodyti.

Štai ir aukščiau minėtoje byloje buvo konstatuoti nukentėjusiosios sveikatos ypatumai ir nukentėjusioji kaip itin pažeidžiama ir socialiai nebrandi asmenybė. Bylos dokumentuose pažymima, kad nukentėjusioji neturėjo kur gyventi, buvo suklaidinta pažadant jai gyvenamąją vietą; tikrosios kvietimo į butą priežasties nusikaltėliai nepasakė, o nukentėjusioji, dėl savo sveikatos ypatumų būdama socialiai ir psichologiškai nebrandi, itin pažeidžiama, jos negalėjo suprasti ir nesuprato. Taigi, pasinaudodami nukentėjusiosios pažeidžiamumu ir naudodami jos atžvilgiu f izinį bei psichologinį smurtą, nusikaltėliai išnaudojo ją prostitucijai.

Kitais atvejais prekeiviai žmonėmis pateikia argumentų, kaltę versdami patiems nukentėjusiesiems: „Jie patys darė įvairius teisės pažeidimus, todėl jiems reikėjo pinigų susimokėti baudas. Kokios jie aukos…“ Štai baudžiamojoje byloje organizuota prekeivių žmonėmis grupė, pasinaudodama dešimties nukentėjusiųjų pažeidžiamumu dėl sunkios jų materialinės padėties, verbavo siūlydami bei žadėdami materialinį atlygį, gabeno nukentėjusiuosius į užsienį, ten išnaudojo nusikalstamoms veikoms – vagystėms iš parduotuvių – daryti. Paprastai išnaudojimas įtraukiant į nusikalstamą veiką suprantamas kaip asmens išnaudojimas, verčiant jį užsiimti kišenvagystėmis, vagiliavimu parduotuvėse, prekyba narkotikais ir kita panašia veika, už kurią taikomos sankcijos ir kuri susijusi su finansiniu pasipelnymu. Šiuo atveju nukentėjusiųjų sunki materialinė padėtis ir buvo pagrindine priežastimi, paskatinusia juos priimti pasiūlymą ir vykti į užsienį daryti nusikaltimų. Visi nukentėjusieji patyrė ekonominį nepriteklių, neturėjo socialinio saugumo ir stabilumo, dauguma jų nebuvo įgiję kvalifikuoto išsilavinimo, jų šeiminės aplinkybės buvo komplikuotos ir sudėtingos. Taigi visos šios aplinkybės patvirtina jų pažeidžiamumą, kuriuo pasinaudoję prekeiviai žmonėmis juos palenkė priimti sprendimą vykti į užsienį daryti nusikalstamų veikų. Viena vertus, aplinkybės, kad nukentėjusieji sąmoningai neieškojo darbo, patys norėjo užsiimti tokia veikla, lyg ir rodo, jog jie nejautė materialinio nepritekliaus ir norėjo būtent tokiu būdu užsidirbti pinigų, todėl neieškojo legalaus darbo. Kita vertus, tokios aplinkybės nepaneigia prekybos žmonėmis nusikaltimo nusikaltėlių veiksmuose, nes būtent nesugebėdami savo jėgomis rasti kitų legalių pragyvenimo šaltinių nukentėjusieji vis dėlto sutiko išvykti į užsienio valstybę ir imtis tokios nusikalstamos veiklos.

“Nukentėjusysis nuo prekybos žmonėmis yra centrinė šios nusikalstamos veikos figūra.”

Viena pavojingiausių ir labiausiai nerimą teisėsaugos institucijoms keliančių prekybos žmonėmis sričių – prekyba vaikais. Tai dar pavojingesnė prekybos žmonėmis reiškinio dalis, tarptautiniu teisiniu lygmeniu pripažintas nusikaltimas, šiurkščiai pažeidžiantis vaiko teises. Vaikai yra pažeidžiamesni nei daugiau gyvenimiškos patirties turintys suaugę asmenys, o seksualinis vaiko išnaudojimas yra sunkus jo pagrindinių teisių, pirmiausia – vaiko teisių į apsaugą ir globą, pažeidimas. Išskirtinis prekybos vaikais kaip nusikaltimo bruožas yra tai, jog neturi reikšmės, ar prieš nukentėjusiuosius buvo panaudotas kuris nors iš jų valią palenkiančių būdų, ar pasinaudota jų priklausomumu, pažeidžiamumu ir pan. Vaikas jau savaime dėl savo amžiaus yra pažeidžiamas. Taip pat baudžiamosios atsakomybės už vaiko pirkimą ar pardavimą nešalina paties vaiko sutikimas būti išnaudojamam.

Tiek ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, tiek bylas nagrinėjantiems teismams būtina suvokti, kad nukentėjusysis nuo prekybos žmonėmis yra centrinė šios nusikalstamos veikos figūra. Todėl svarbu apsaugoti nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis nusikaltimo teises ir teisėtus interesus. Stengtis teikti fizinę, emocinę paramą ir užtikrinti nukentėjusiųjų saugumą. Tai reiškia tinkamą atstovavimą, pagarbą ir jų saugumą viso baudžiamojo proceso metu. Nukentėjusiojo nuo prekybos žmonėmis nusikaltimo reviktimizaciją dažnai lemia teisėsaugos institucijų elgesys, neprofesionalios aukų apklausos, daugkartinis parodymų davimas dalyvaujant kaltinamiesiems ir pan. Atskiro įvertinimo nusipelno prekeivių žmonėmis ar jų bendrininkų daromas poveikis nukentėjusiesiems prekybos žmonėmis bylose, kuriuo siekiama priversti juos sušvelninti savo parodymus ar atsisakyti jų ir šitaip sumažinti kaltininkams gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Šis poveikis gali pasireikšti visose baudžiamojo proceso stadijose, jis gali būti nukreiptas tiek pačių nukentėjusiųjų, tiek ir į jų artimųjų atžvilgiu ir gali tęstis net ir tada, kai nuteistieji jau atlieka jiems paskirtą bausmę. Daromas poveikis nukentėjusiesiems gali pasireikšti įvairiomis formomis: psichologine, fizine ar ekonomine. Dėl to šis poveikis neigiamai veikia aukos savivertę, kelia baimę ir įtampą

Procedūrinis teisingumas ne mažiau svarbus nei kaltininko nubaudimas

Su prekyba žmonėmis susijusios šios nusikalstamos veikos: prekyba žmonėmis (Baudžiamojo kodekso 147 straipsnis), išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms (1471 straipsnis), naudojimasis asmens priverstiniu darbu ir paslaugomis (1472 straipsnis) ir vaiko pirkimas ar pardavimas (157 straipsnis). Šioms nusikalstamoms veikoms bendra yra tikslas: išnaudoti žmogų kaip daiktą, suvaržant jo valią ir pasirinkimo laisvę.

“Prekybos žmonėmis variklis yra materialinė nauda.”

Pastaruoju metu keičiasi prekeivių žmonėmis tikslai: mažėja lengviau išaiškinamo išnaudojimo prostitucijai atvejų, bet daugėja ikiteisminių tyrimų dėl išnaudojimo priverstiniam darbui ir nusikalstamoms veikoms. Praktikoje sudėtinga atskirti prekybos žmonėmis siekiant išnaudoti priverstiniam darbui ir išnaudojimo priverstiniam darbui atvejus, šiuo klausimu dar nėra gausi ir teismų praktika. Be to, keičiasi ir modus operandi (veikimo būdas): rečiau taikomi smurtiniai valios palenkimo būdai, o naudojamasi aukos pažeidžiamumu ir pačių prekeivių žmonėmis sukurtu f inansiniu priklausomumu nuo jų.

Nors su prekyba žmonėmis susijusių nusikalstamų veikų sudėtys yra formalios ir nereikalauja įrodyti pasekmių, tačiau prekybos žmonėmis variklis yra materialinė nauda. Kad nusikaltimai neapsimokėtų, didelis dėmesys šios kategorijos bylose skiriamas turto tyrimams, siekiant užtikrinti nusikalstamu būdu įgyto turto ir lėšų konfiskavimą. Deja, šioje srityje prokuratūra susiduria su itin dideliais sunkumais tiek dėl esamo teisinio reguliavimo (pavyzdžiui, prievolės deklaruoti turtą ir pajamas tik tam tikroms asmenų kategorijoms), tiek dėl nepasiekiamai aukštų įrodinėjimo standartų.

“Pastaraisiais metais stebima ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis mažėjimo tendencija.”

Nors įstatymo nuostatos apibrėžia žemesnį įrodinėjimo standartą – pagrindą manyti, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu, teismų praktikoje išplėstiniam turto konfiskavimui taikomi tie patys įrodinėjimo standartai, kaip ir įrodinėjant nusikalstamą veiką. Dėl šios priežasties, esant dideliam turto objektų, jų perleidimo sandorių skaičiui, turto tyrimai dėl savo apimties, trukmės ir įrodinėtinų aplinkybių gausos tampa sudėtingesni nei nusikalstamos veikos tyrimas ir neproporcingi siekiamam rezultatui.

Pastaraisiais metais stebima ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis mažėjimo tendencija: 2017 m. buvo pradėti 35 ikiteisminiai tyrimai, 2018 m. – 14, 2019 m. – 13 ikiteisminių tyrimų, o 2020 m. padėti tik 3 ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamų veikų, susijusių su prekyba žmonėmis. Šios tendencijos priežastis galima tik numanyti, neatlikta patikimų tyrimų, įvertinančių prekybos žmonėmis dinamiką lemiančius veiksnius. Neabejoju, kad prekybos žmonėmis mažėjimas yra ir prevencinių priemonių, ilgalaikio tarpinstitucinio bendradarbiavimo, veiksmų koordinavimo rezultatas, tai vertinčiau kaip gerąją praktiką, kai teisėsaugos institucijos siekia bendrų tikslų. Didelį prevencinį darbą atliko policija, Vidaus reikalų ministerija ir nevyriausybinės organizacijos, prevencinėmis programomis didindamos visuomenės sąmoningumą, gebėjimą atpažinti situacijas, kuriose galima tapti prekeivių žmonėmis aukomis. Turbūt žinomiausia kampanija – dažną pasiekęs įspėjimas „tave parduos kaip lėlę“. Taip pat vertintina, kad prevencinę reikšmę turėjo ir teisminiai procesai, jų viešinimas žiniasklaidoje. Dėl kokybiško ikiteisminio tyrimo atlikimo ir kaltinimo palaikymo prekybos žmonėmis bylose aukštesnės instancijos teismuose pavyko pasiekti, kad asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Nereikia užmiršti ir bendro konteksto, t. y. mažesnį prekybos žmonėmis atvejų skaičių lemia ir bendros nusikalstamumo mažėjimo tendencijos, taip pat socialiniai ir ekonominiai veiksniai, kurie daro įtaką šios rūšies nusikalstamumo dinamikai.

Be to, prekyba žmonėmis dažnai yra latentinis reiškinys. Šios veikos aukos nesupranta, kad yra išnaudojamos, dėl to ir nesikreipia į policiją. Taigi labai svarbūs tampa proaktyvūs tyrimai, kai nusikalstamos veikos išaiškinimas ir prekybos žmonėmis aukų nustatymas yra teisėsaugos institucijų, pirmiausia policijos, aktyvių veiksmų rezultatas. Vis dėlto praktikoje nusikalstamų veikų išaiškinimas dažniausiai siejamas su aukos kreipimusi į teisėsaugą, o tai neįmanoma be pačios aukos, taip pat ir visos visuomenės pasitikėjimo policija bei prokuratūra. Todėl pastaruoju metu didelis dėmesys skiriamas prokurorų ir kitų institucijų – policijos, darbo inspekcijos ir kt. – pareigūnų kvalifikacijai tobulinti. Rengiami mokymai, kuriuose gilinamos ne tik teisės, bet ir psichologijos žinios. Prekybos žmonėmis bylos yra jautrios, nukentėjusieji yra pažeidžiami dėl priklausomumo nuo kaltininko, todėl, mano įsitikinimu, svarbu ne tik siekti nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir įgyvendinti procedūrinį teisingumą, kad prekybos žmonėmis auka jaustųsi saugi, išklausyta, pasitikėtų vykstančiu procesu ir geranorišku siekiu suteikti jai pagalbą bei užtikrinti žalos atlyginimą.

Ar saugu siekti teisingumo? Poveikis nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis

Prekyba žmonėmis šiuolaikinėse visuomenėse yra žinoma kaip modernios vergovės išraiška. Tai sunkaus pobūdžio nusikaltimas, kurio apraiškos turi sąsajų su bendresne visuomenės socialine sankloda ir tokiomis struktūrinėmis problemomis, kaip skurdas, nedarbas ir socialinė atskirtis. Sociologinių ir kriminologinių tyrimų rezultatai rodo bei pagalbą aukoms teikiančios organizacijos konstatuoja – nuo įvairių prekybos žmonėmis formų dažniausiai nukenčia socialiai pažeidžiami visuomenės nariai. Tai žmonės, gyvenantys nepritekliuje, turintys nedarbo arba prastai apmokamo darbo patirtį, augusieji globos įstaigose ir stokoję socialinių ryšių, patyrę artimųjų smurtą ir prievartą, taip pat žmonės, turintys psichikos sveikatos iššūkių ir (ar) intelekto sutrikimų.

Kasmet dėl prekybos žmonėmis inicijuojama nuo keliolikos iki keliasdešimties ikiteisminių tyrimų. 2019 m. jų buvo pradėta 16 (2018 m. – 14), nukentėjusiojo statusas suteiktas 39 asmenims (2018 m. – 44), nuteista 14 asmenų (2018 m. – 48 asmenys). Nevyriausybinės organizacijos, teikiančios pagalbą asmenims, nukentėjusiems arba galimai nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, pateikia kitokius skaičius. 2019 m. specializuota kompleksinė (tęstinė) pagalba buvo teikta 224 (2018 m. – 239) asmenims, 116 vyrų ir 108 moterims. Žinoma, į skaičius derėtų žvelgti kritiškai. Prekyba žmonėmis dažnai yra tarptautinė organizuota nusikalstama veika, pasižyminti ypač dideliu latentiškumu. Verbavimo formos interneto amžiuje tobulėja, organizatoriai kaldina naujas išnaudojimo schemas, o nukentėjusieji bauginami nesikreipti pagalbos arba stokoja informacijos apie prieinamas pagalbos formas. Nacionalinių valstybių sienas peržengiantis prekybos žmonėmis pobūdis trukdo inicijuoti efektyvų įtariamųjų baudžiamąjį persekiojimą. Kitaip sakant, apie tikrąjį reiškinio mastą dar ir šiandien žinome nepakankamai.

Šiuo metu baudžiamasis tyrimas vargiai įsivaizduojamas be lygia greta žengiančios būtinybės užtikrinti žmogaus teises nuo pat pirmojo kontakto su kompetentinga institucija. Nors Europos Sąjungos (ES) dokumentai įpareigoja į nacionalinę teisę perkelti daug nukentėjusiųjų (ir įtariamųjų) teisių apsaugos mechanizmų, tyrimai rodo, jog praktikoje šie vis dar gali būti taikomi selektyviai. Kintant pačiai teisingumo vykdymo paradigmai, t. y. judant nuo siekio greitai išaiškinti nusikaltėlį ir paskirti bausmę link nukentėjusiųjų pripažinimo visateisiais proceso dalyviais, pastariesiems turėtų būti sudaromos galimybės praktikuoti tokias savo teises, kaip teisę suprasti ir būti suprastam, teisę gauti informaciją apie savo bylą, gauti vertimo raštu ir žodžiu paslaugas, nemokamą teisinę pagalbą ir kt.

Pagal tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintus standartus, apsauga turi apimti tiek nusikaltimo aukas, tiek liudytojus ir šių grupių šeimos narius bei kitus asmenis, bendradarbiaujančius su tyrimą ar baudžiamąjį persekiojimą atliekančiomis institucijomis. Kitaip sakant, pripažįstama, jog prekybą žmonėmis patyrusiems asmenims gresia vadinamasis nusikalstamas poveikis, nuo kurio nukentėjusieji turėtų būti apsaugoti. Prekybos žmonėmis aukoms pagalbą teikiančių organizacijų atstovai teigia, jog poveikis nukentėjusiesiems neretai yra daugelio baudžiamųjų tyrimų lydimasis komponentas. Kyla klausimas – kiek saugu siekti teisingumo?

Siekiant suprasti poveikį visapusiškai – tiek iš nukentėjusiųjų, tiek iš pagalbą jiems teikiančių tarnybų ir teisėsaugos institucijų atstovų perspektyvos, atliktas sociologinis tyrimas. Interviu su nukentėjusiais asmenimis bei teisėsaugos ir pagalbą teikiančių organizacijų ekspertais metu buvo kalbėtasi apie tai, kas yra poveikis, kada jis pasireiškia ir kokios apsaugos priemonės prieinamos nukentėjusiesiems.

Kaip parodė tyrimas, nusikalstamas poveikis daromas turint gana konkretų tikslą – maksimizuoti nukentėjusiųjų baimės ir priklausomybės nuo prekeivių žmonėmis jausmus, šiems siekiant išvengti galimai gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Dažniausiai poveikis pasireiškia fizinio ir (ar) psichologinio smurto bei ekonominio pobūdžio priemonėmis. Akivaizdu, jog f izinio pobūdžio poveikį fiksuoti yra (sąlyginai) nesudėtinga – „mėlynė yra mėlynė“. Psichologinio poveikio apraiškos yra daug sunkiau pastebimos plika akimi. Jos apima pasikartojančius skambučius, SMS ar socialinių tinklų žinutes, gąsdinimus, bauginimus, grasinimus ar net persekiojimą. Ekonominis poveikis apima piniginių išmokų siūlymą, taip pat – pažadus padengti nukentėjusiems asmenims skirtas baudas dėl melagingų parodymų. Kai kuriais atvejais pasitvirtino ir tam tikra poveikio dinamika. Iš pradžių nusikaltėliai su nukentėjusiaisiais mėgina susitarti „gražiuoju“, vėliau pereinama prie bauginimo, grasinimų ir (ar) net fizinio smurto.

Galima klausti – kas yra suinteresuoti daryti poveikį? Vienareikšmiškai tvirtinti, jog tai – tie patys nusikaltimo organizatoriai, būtų netikslu. Poveikį daro ir įtariamųjų draugai, bendrininkai, artimieji, taip pat samdyti asmenys.

Lietuvoje dirbančių nevyriausybinių organizacijų atstovai pabrėžia, kad poveikio apraiškas nukentėjusiesiems tenka stebėti dažnai. Net jei asmuo pats ir nedrįsta pasisakyti, apie buvusį kontaktą su nusikalstamu pasauliu išduoda kūno kalba, atsiradusios (atsinaujinusios) priklausomybės, pablogėjusi fizinė ir (ar) psichikos sveikata, baimės ir neužtikrintumo jausmai. Būdingas ir įvykių detalių keitimas mėginant prisiimti atsakomybę dėl išnaudojimo arba atsiribojimas teigiant, jog tarnybų pagalba – nebereikalinga. Svarbu pabrėžti, kad viena iš galimų poveikio pasekmių – nebe toks užtikrintas bendradarbiavimas su pagalbos ir teisėsaugos institucijomis.

Žinoma, kad dėl poveikio galima inicijuoti atskirą baudžiamąjį tyrimą. Vis dėlto tyrimas atskleidė, jog teisinio poveikio apibrėžimas neapima nemažos dalies poveikio priemonių, apie kurias šneka nukentėjusieji, pagalbos organizacijų atstovai ir dalis teisėsaugos pareigūnų. „Žmogus supranta, kad tai yra poveikis, bet bylai kaip įrodymui to gali neužtekti. Na, sakykim, pavyzdys, žmogus sako: man paskambino pažįstamas ar nepažįstamas ir pokalbio metu sakė, žinai, kas čia toks skambina? – Ne. – Turi tokių reikalų teisme, ane? <…> Kaip ten, turi reikalų? Tai, va, tai pagalvok dėl tų savo parodymų. Mhm, tai aš tau tada rytoj paskambinsiu… Ir, vat, tiesiog tokio pokalbio turinys. Žmogus, nukentėjusysis, suprato, kad tai tikrai yra dėl to. Jis tai suprato kaip grasinimą. Grasinimas joks neišsakytas, tiesiog – tu pagalvok <…>“. Cituojamo prokuroro žodžiuose atsiskleidžia pagrindinė poveikio užkardymo problematika – jo paties neapibrėžtumas. Skambučio tikslas gali būti aiškiai suprantamas tik jį inicijavusiai ir priėmusiai pusėms, tačiau sunkiai perskaitomas stebinčiajam iš šalies ar pakankamas baudžiamajam tyrimui inicijuoti.

“Teisėsaugos darbe su socialiai pažeidžiamomis bendruomenėmis vis dar pasigendama empatiško racionalumo ir profesinio jautrumo.”

Atliktas tyrimas leidžia kalbėti ir apie nusikaltimo aukų apsaugos nuo poveikio strategijos šalyje trūkumą. Ne paslaptis, kad šalyje galioja Baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas, kurio pagrindinis tikslas – saugoti proceso dalyvius, kuriems kyla didelė rizika patirti poveikį. Kalbintų teisėsaugos ekspertų nuomone, vadinamoji liudytojų apsaugos programa prekybos žmonėmis atvejais yra neveiksni, nes numato ypač griežtas apsaugos priemones (tokias kaip asmens gyvenamosios, darbo ar mokymosi vietos, jo anketos bei biografijos duomenų pakeitimą ir kt.), kurios pritaikomos išimtiniais ir ypač specifiniais atvejais. Todėl kol kas apsaugos priemonės daugelio nuo poveikio prekybos žmonėmis nukentėjusiųjų atvejais išlieka fragmentiškos, grįstos motyvuotų teisėsaugos pareigūnų asmenine iniciatyva ir darbu.

“Tik tada, kai visuomenėje atsiras pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis, o jų darbas nebus asocijuojamas su „baudimu“, galėsime tikėtis atskirties tarp nusikaltimų aukų ir teisėsaugos sumažėjimo.”

Šiandien teisėsaugos darbe su socialiai pažeidžiamomis bendruomenėmis vis dar pasigendama empatiško racionalumo ir profesinio jautrumo. Ne išimtis ir darbas su prekybą žmonėmis patyrusiais asmenimis. Greitai kintantis nusikaltimo aukų (ne) noras bendradarbiauti ar painiojimasis įvykių detalėse įvertinamas kaip „prasta aukų reputacija“, o ne trauminės gyvenimo patirties išdava. Jai įveikti neabejotinai prireiks daug laiko, tačiau verta būti kantriems. Kad pranešus teisėsaugai apie padarytą nusikaltimą policijos pareigūnai elgiasi blogiau su neturtingais nukentėjusiais žmonėmis, tebegalvoja 1 iš 2 mūsų šalies gyventojų (50,3 proc.). Kad elgiamasi vienodai ir su turtingais, ir su neturtingais, mano truputį daugiau nei ketvirtadalis asmenų (28,2 proc.). Galiausiai, labai noriai / noriai duoti parodymus teisme prieš kaltinamąjį sutiktų beveik pusė (47,2 proc.), o visiškai nenoriai / nelabai noriai – panaši dalis (42,6 proc.) respondentų.1 Ši statistika, turint omenyje socialinės atskirties ir modernios vergovės sąsajas, yra iškalbinga. Tikriausiai galima sakyti, kad tik tada, kai visuomenėje atsiras pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis, o jų darbas nebus asocijuojamas su „baudimu“ (tuo nusikaltėliai vis dar baugina prekybos žmonėmis aukas), galėsime tikėtis atskirties tarp nusikaltimų aukų ir teisėsaugos sumažėjimo.

Visa tyrimo ataskaita „Ar saugu siekti teisingumo? Poveikis nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis“ prieinama Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro interneto svetainėje (http://anti-trafficking.lt/ wp-content/uploads/2020/04/KOPZI-intern. pdf).

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.