Category: Straipsniai – 2019

Tarp jos klientų – modernia vergove vadinamos prekybos žmonėmis aukos – sutrikę, palaužta valia žmonės. “Viena nieko nepadaryčiau”, – kuklinasi psichologė Renata Ševerenkienė.

Mastai neišmatuojami

Prie Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento psichologės R.Ševerenkienės kabineto durų nesidriekia ilgos skaudžią gyvenimo mokyklą praėjusių žmonių eilės. “Vienetai”, – šypteli psichologė, tačiau sutinka, kad atvejai dažnai būna išskirtiniai, reikalaujantys nemažų pastangų padėti nukentėjusiam sugrįžti ne tik į visavertį gyvenimą, bet ir į darbo rinką.

Tikslios statistikos, kiek Lietuvoje yra nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis, nėra. Pagalbą prekybos žmonėmis aukoms teikiančių organizacijų atstovai sutaria, kad teisėsaugos pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis atvejų toli gražu neatspindi realių šios modernios vergovės mastų.

Palyginimui: ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis per metus pradedama kelios dešimtys, tačiau net kelios Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos skaičiuoja per metus suteikiančios pagalbą keliems šimtams šiandienos vergijos ragavusiems žmonėms, nors jie nebūna pripažįstami nukentėjusiais dėl prekybos žmonėmis.

Pasak Užimtumo tarnybos atstovės R.Ševerenkienės, apskaičiuota, kad pasaulyje apie 20,9 mln. žmonių išnaudojami, verčiami užsiimti prostitucija – taip pat. Apskaičiuota, kad moterų ir vaikų yra daugiau nei vyrų. Net ir tokios turtingos šalys kaip Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) kalba, kad tai – problema.

Užimtumo tarnybos psichologė remiasi pasaulinėmis tendencijomis, kurios rodo, kad šis nelegalus verslas yra labai pelningas.  Restoranai, viešbučiai, žvejybiniai laivai, nedidele apimtimi statybos sektorius ir žemės ūkis – tos sferos, kur tikėtini dažniau pasitaikantys išnaudojimo atvejai. Išnaudojama tose vietose, kur reikia pigios darbo jėgos, ir kur nėra pažangių technologijų.

“Kad prekybos žmonėmis aukai pagalba būtų sėkminga, daug prisideda ir mano kolegos iš Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento, socialiniai partneriai Šv.Mortos iniciatyvinės grupės nariai ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro darbuotojai”, – vardija pašnekovė.

Apdalija dėmesiu

“Nepasakyčiau, kad aplinkiniai itin pastebi žmogaus praeitį, kiaurai permato, bet yra tam tikrų bruožų: judesiai, žmogaus nusivylimas, nepasitikėjimas savimi. Šis psichologinis rinkinys liudija, kad žmogus yra kažką išgyvenęs”, – apie vergovę patyrusių žmonių išskirtinumą atsargiai kalbėjo R.Ševerenkienė.

Ar jie skiriasi nuo kitų darbo ieškančių žmonių? R.Ševerenkienė tęsia, kad prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai tampa asmenys iš socialinės atskirties su ribotais socialiniais įgūdžiais aplinkos. Ta prasme jie skiriasi nuo talentingų, kvalifikuotų, turinčių profesiją žmonių.

Dažnai R.Ševerenkienės klientų profesinė patirtis būna skurdi. Paprastai paskutinius kelerius metus jie nebūna dirbę jokio oficialaus, apmokamo darbo, todėl darbiniai įgūdžiai – neypatingi. Kai kurie praeityje turėję profesiją: nuo buhalterio iki savo smulkaus verslo, bet per gyvenimą, aplinkybes, dėl kurių tapo modernios vergovės auka, anksčiau turėti profesiniai įgūdžiai tampa nepaklausūs rinkai.

“Auka – nesvarbu, prekybos žmonėmis, prostitucijos, seksualinio išnaudojimo – psichologiškai skiriasi nuo žmogaus, kurį galima laikyti stabiliu. Išgyventa trauma turi pasekmių. Reikia turėti omenyje, kad kažkada jų valia buvo palaužta. Valios palaužimas žmogaus gyvenime yra taškas”, – psichologė išskyrė vieną pagrindinių dalykų, dėl ko prekybos žmonėmis aukoms sunku vėliau rasti darbą ir deramai prisistatyti darbdaviui.

R.Ševerenkienė pasakojo, kad per pirmąjį susitikimą ir siekia įvertinti, kiek tam žmogui reikės pagalbos. Jei mato, kad jam gali sektis gana gerai ir pačiam spręsti įsidarbinimo klausimus, specialistė tik stengiasi nukreipti reikiama linkme. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai vergiškomis sąlygomis dirbusiam žmogui ar po prostitucijos vergovės atsitiesiančiai moteriai tenka atstovauti ir prieš darbdavį. Tokiais atvejais reikia apie tai paaiškinti ir darbdaviui.

“Kartais jiems dideliu iššūkiu tampa susitvarkyti elementarius sveikatos pažymos klausimus. Kartais reikia skambinti, klausti, kaip sekėsi, kaip suprato, ką turės daryti. Savo ruožtu susisiekiu ir su darbdaviu, teiraujuosi, kokį jam įspūdį paliko”, – kasdienius rūpesčius teikiant pagalbą pasakojo R.Ševerenkienė.

Nepasiekiamumo įspūdis

Užimtumo tarnybos psichologė prisiminė vieną moterį. Beveik dvejus metus Jungtinėje Karalystėje ta moteris buvo verčiama dirbti prostitute. Dar gyvendama Lietuvoje ji įgijo slaugytojos ir socialinės darbuotojos kvalifikaciją ir tikėjosi tą patį dirbti Jungtinėje Karalystėje. Vedama svaiginamų pažadų ir lūkesčių įkliuvo kaip ir kitos prekybos žmonėmis aukos. Beveik dvejus metus ji nekentė savęs, aplinkinių, kol galiausiai padedama visuomeninių organizacijų grįžo namo ir kabinosi iš naujo į gyvenimą.

“Ne taip seniai peržiūrėjau ieškančiųjų darbo sąrašus. Jos vis dar nėra. Radome jai darbą pagal anksčiau įgytą kvalifikaciją”, – pasidžiaugė R.Ševerenkienė. Psichologė neslėpė ir to, kad pasitaiko atvejų, kai vergovę patyrę asmenys kone viduryje darbo paieškų spjauna į viską.

“Būna, bet tai reikia išgyventi. Nepaleidžiame. Praeis kažkiek laiko ir vėl galima bandyti. Visiems sakau, kad pasaulyje yra labai daug įvairių darbo vietų ir yra žmonių, kurie gali tikti į tas darbo vietas. Jei taip atsitinka, kad vieną kartą galvoja, jog šis darbas ne jam, kad nepavyks, vadinasi, rytoj neatsiras tokio darbo, kurio jie imtųsi”, – apie sunkiuosius klientus pasakojo psichologė. Ne paslaptis, kad kai kuriuos jų kankina ir problemos dėl alkoholio.

“Teoriškai galiu spėti, kad šių dienų vergvaldžiai yra psichologiškai gerai pasirengę, jiems padeda lyderystės bruožai”, – apibūdino R.Ševerenkienė. Pasak specialistės, psichologiškai valios palaužimo technologija panaši į tai, ką vadiname ugdymu, kai mokytojas moko, ugdo žmogų, jį motyvuoja, skatina. Tačiau tai pozityvu, o valios palaužimo technologija yra lygiai tas pats, tik priešinga, neigiama prasme.

“Prie mokytojo žmogus būna prisirišęs. Jei nusikaltėlis tai daro techniškai gerai ir tvarkingai, žino kaip paveikti, tai anksčiau ar vėliau pasieks rezultatų”, – pagrindinį prekybos žmonėmis organizatorių siekį – palaužti žmogaus valią – analizavo psichologė.

Pradeda dominuoti prisirišimas, manipuliuojama įtikinėjimais “aš tavo gelbėtojas”, “tu niekur kitur negalėsi dirbti, tai vienintelė vieta, kurioje aš tave laikau”, “tu man turi atidirbti skolas, kai atidirbsi, aš tau mokėsiu dvigubai didesnį atlyginimą, galėsi gerai gyventi” ir ši psichologinė technologija įsuką žmogų į uždarą vergijos ratą.

“Valios palaužimas tą ir reiškia. Išnaudojamas žmogus dažnai galvoja, kad jis daro viską, kas yra jo jėgose ir kad daugiau kažko padaryti yra neįmanoma. Tai nepasiekiama. Tie žmonės gal ir žino, kad būtų galima kitaip elgtis, bet jiems tai atrodo nepasiekiama”, – vidinius aukų išgyvenimus atskleidžia R.Ševerenkienė.

Vergovė – čia pat

“Pagalvoju, kad kiekvienam iš mūsų reikėtų pastebėti savo aplinkos žmones, jei jie keistai liūdni arba mažai bendrauja, nerodo gyvenimiško džiaugsmo. Žmonės, patekę į vergovę, nėra linkę staiga imti ir pasakyti, kad yra blogai. Taip nenutiks. Reikia pasitikėjimo, tam tikrų sąlygų, kad žmogus atsivertų”, – pastebi pašnekovė.

Tokį pastebėjimą Užimtumo tarnybos psichologė R.Ševerenkienė išsakė neatsitiktinai. Lietuva pamažu darosi tikslo šalimi, tai reiškia, kad žmonės iš kitų šalių atvežami pas mus juos išnaudoti. Psichologė ragina į tokius dalykus nenumoti ranka. Tapo netoleruotina nepranešti apie mušamą vaiką. Tai ir išnaudojimas neturėtų būti toleruojamas.

“Kitą kartą sako, kad painiojama, kas yra nelegalus darbas, o kas išnaudojimas. Vienas paprastas paaiškinimas – jei žmogus neturi galimybės išeiti, pabėgti, jis yra įbaugintas, paimti jo dokumentai, taikomos įvairios bausmės ir nebūtinai fizinės, gali būti moralinės, visaip priekabiaujama, jis neturi galimybės palikti tos darbo vietos – tai ir yra išnaudojimas”, – paprastus ir aiškius prekybos žmonėmis požymius suminėjo R.Ševerenkienė.

Kai dirbi nelegaliai, bet kada gali apsisukti ant kulno ir išvažiuoti, o vergijos sąlygos yra tokios, kad kai sugalvojęs išeiti negali to padaryti arba galvoji, kad nepavyks. “Na, ne Marse gyvename, ir dažnai aplinkiniai mato tą auką, todėl reikia žmones šviesti, kad jie pabandytų pasižiūrėti, kas vyksta aplink mus visuomenėje”, – visuomenei atverti akis dėl žmogų žeminančios nusikalstamos veiklos ragino psichologė.

R.Ševerenkienė tęsė galimos prekybos žmonėmis atpažinimo ypatybių sąrašą. „Viešbutyje ar kurorte galima pastebėti, kad kai kurie žmonės, moterys ar vaikai neturi daiktų, lagaminų, už juos kažkas išsirašo iš viešbučio. Arba prie tos vietos, kurioje jie gyvena, laukia kokios nors keistos eilės žmonių, vyrų. Kiekvienas tai pamatęs turėtų pagalvoti – kas tai, kodėl taip? Kai už lango vyksta statybos, bet nėra darbuotojų, tik keistai nelaimingi, prislėgti žmonės, kuriuos kažkas kontroliuoja ir net į parduotuvę nusipirkti cigarečių palydi, vadinasi, kažkas yra ne taip”, – dėstė R.Ševerenkienė.

Paviešinimas apie galimą ukrainiečių išnaudojimą Lietuvoje pastūmėjo pasirūpinti šios šalies žmonėmis. Lankstinukai su trumpais prekybos žmonėmis apibrėžimais, pagalbą tokiais atvejais teikiančių organizacijų kontaktais buvo išleisti ukrainiečių kalba ir platinami dažniausiai statybų sektoriuje ir tarp tolimųjų reisų vairuotojų.

Tikros istorijos

1. Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama. Užaugau vaikų globos namuose, įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų. Pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti. Sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms. Kai atvažiavome, man pasakė, kad pamirščiau apelsinus – turėsiu dirbti prostitute. Buvau parduota. Verkiau, nesutikau. Tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo.

2. Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais. Trylikos metų mane išprievartavo patėvis. Pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo. Man buvo labai skaudu. Po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės, susiradau draugę. Ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją. Apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje. Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, kad vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės. Aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti. Ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute.

3. 18 žmonių su šortais ir šlepetėmis iš Nepalo, tikėdamiesi geresnio uždarbio, atsidūrė Lietuvoje. Tačiau čia laukė gyvuliškos gyvenimo sąlygos, maistas kas antrą dieną, vietoje pažadėto atlygio už darbą – grašiai. Už svajonę užsidirbti nepaliečiai įlindo į skolas. Savo šalies įdarbinimo agentūrai kiekvienas už kelionę sumokėjo iki 13 tūkst. JAV dolerių. Susigundę 1,3 tūkst. eurų uždarbiu tegaudavo 120 eurų per mėnesį. Žadėtas darbas statybose virto anglies kasimu rankomis. Griuvena nepaliečiams buvo pristatyta kaip jų gyvenamasis būstas: grotuoti langai buvo uždengti juodu plastiku, kad gyventojai nematytų, aptrupėjusios sienos, nušiurusios, gyventi netinkamos patalpos be plautuvės, dušas atstojo ir indaplovę. Dėl šios istorijos pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Temidė buvo akla pamatyti prekybos žmonėmis ženklus. Prokuratūra pareiškė, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, jog nepaliečius įdarbinusi bendrovė ar kitos susijusios įmonės būtų gavusios atlygį už jų įdarbinimą Lietuvoje.Šaltinis: KOPŽI centras 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.  

Autorius: Diana Krapaviskaitė

Anksčiau reikalų su teisėsauga neturėjęs vilnietis Rytis A. kaip reikiant pribloškė pareigūnus, kai buvo iškviestas į apklausą, kurios metu jam buvo pareikšti įtarimai dėl neteisėto disponavimo vaikų pornografija. „Pajutau, kad tokie įrašai man padeda susijaudinti ir vėliau patenkinti savo žmoną“, – teigė vyras.

Už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė pornografinio turinio dalykus, kuriuose yra vaizduojamas vaikas, Rytis A. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rasa Paužaitė nutarė, kad vyras turės į valstybės biudžetą sumokėti 80 MGL (3 012,8 Eur) baudą.

Be to, iš nuteistojo teismas konfiskavo jam priklausantį kompiuterį, USB raktą ir išorinį kietąjį diską, kuriuose jis laikė vaizdo įrašus.

Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad Rytis A. buvo atsisiuntęs beveik pusšimtį nuotraukų ir vaizdo įrašų, kuriuose buvo nufilmuoti ir nufotografuoti seksualiai išnaudojami vaikai. Visa tai pareigūnai rado atlikę kratą vyro namuose.

Per apklausą įtariamuoju patrauktas Rytis A. prisipažino, kad vaikų pornografija ėmė domėtis maždaug prieš 5 metus – naršydamas įvairiausiose svetainėse ieškojo jį jaudinančių vaizdų.

„Iš pradžių įeidavau į kokį nors pornografinio turinio tinklapį, paskui per nuorodas eidavau į kitus, – sakė vyras. – Kažkada per nuorodas nuėjau į pornografinio turinio tinklapį, kuriame vaizduojamas vaikas. Pajutau, kad tai man padeda susijaudinti ir vėliau patenkinti savo žmoną. O mes labai norėjome antro vaiko – žiūrėjimas tokio pobūdžio vaizdų man padėdavo susijaudinti.“

Rytis A. sakė, kad iš pradžių vaizdo įrašus jis tik žiūrėdavo, o paskui jau pradėjo siųstis ir saugoti pornografinio turinio bylas.

„Siųsdavausi tokias, kuriose vaizduojamos mergaitės ir merginos – mergaitės buvo maždaug 13 metų, kartais būdavo jaunesnių, bet būdavo ir vyresnių“, – įtariamasis sakė, kad įrašus siuntėsi ir išsisaugojo tik dėl to, kad juos galėtų pažiūrėti tuomet, kai negalėjo turėti interneto prieigos ir būdavo ne namuose.

„Negaliu sakyti, kad mane domino vien pornografinio turinio vaizdai, kuriuose vaizduojamas vaikas, – būdavo ir suaugusių merginų“, – sakė vyras.

Baudžiamojon atsakomybėn patrauktas vyras taip pat nurodė, kad apie šį slaptą jo pomėgį žmona nieko nežinojo.

„Labai gailiuosi dėl to, ką padariau, nesusimąsčiau, kad darau nusikalstamą veiką, bet pornografinio turinio dalykų neplatinau, žiūrėdavau vienas“, – ikiteisminį tyrimą atliekančiam tyrėjui aiškino jis.

Kad Ryčio A. žmonos vardu registruotu interneto ryšiu yra daromos nusikalstamos veikos, pirmieji pastebėjo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo 5-osios valdybos pareigūnai.

Kad vaizdinėje medžiagoje yra vaizduojami seksualiai išnaudojami vaikai, patvirtino Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos medicinos kriminalistikos laboratorija.

Baudžiamajame kodekse yra numatyta, kad atsakomybė yra numatyta tiems, kas pagamino, įgijo, laikė, demonstravo, reklamavo, siūlė arba platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, arba pasinaudodamas informacinėmis ir ryšių technologijomis ar kitomis priemonėmis įgijo ar suteikė prieigą prie pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas.

Lietuvos teismuose kasmet išnagrinėjama keliasdešimt baudžiamųjų bylų dėl neteisėto disponavimo pornografinio pobūdžio įrašais, kuriuose vaizduojami vaikai. Dažniausiai tai būna užsienyje nufilmuoti vaikai, tačiau pareigūnai yra užfiksavę ir tokių atvejų, kai mažametės arba nepilnametės įkalbėtos arba net savo noru iškrypėliams, dažniausiai apsimetinėjantiems taip pat mergaitėmis, siunčia savo nuotraukas.

Kalbėti apie tai, kokį košmarą tenka išgyventi seksualinių iškrypėlių aukoms, aukos nėra linkusios ir dažniausiai visus išgyvenimus laiko savyje. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė mano, kad apie grėsmes, į kurias gali pakliūti bet kuris vaikas, reikia kalbėti jau mokyklos suole.

„Šiandien, mums beveik to nesuvokiant, pornografijos pramonė baigia užkariauti pasaulį – jos kasmetinis pelnas yra didesnis negu viso profesionalaus sporto kartu sudėjus, – sakė K. Mišinienė. – Lietuvoje nėra patikimų tyrimų šia tema, JAV skelbiama, jog 35 proc. visos internetu atsiunčiamos informacijos yra pornografinio turinio, o su virtualia pornografija vaikai susipažįsta vidutiniškai nuo 11 metų amžiaus. Amerikos psichologų asociacija dar tiesesnė – pornografija žaloja vaikus ir suaugusius, griauna šeimas ir visuomenę.“

K. Mišinienė pateikė sunkiai suvokiamus skaičius apie tai, kiek žmonių domisi vaikų pornografija: „Vaikų pornografija yra vienareikšmiškai vaikų seksualinio išnaudojimo forma, nors ir kaip pavieniai ar grupiniai „kolekcionieriai“ yra linkę teisintis – „aš tik žiūrėjau“, „užmečiau vieną akį“, „kažkas man atsiuntė“, tačiau tose pačiose JAV internete per dieną (!) pateikiama 116 tūkst. užklausų vaikų pornografijai“.

Pasak jos, ne kiekvienas „kolekcionierius“ ieškos tiesioginio kontakto su vaiku, tačiau „ten, kitoje kameros pusėje, tvirkinami ir prievartaujami gyvi, tikri vaikai, kurie dažnai leidžiami iš rankų į rankas, kuriais nusikaltėliai „dalinasi“ tarpusavyje“.

„Beprasmiška yra apeliuoti į vaikų pornografijos vartotojų sąžinę, čia kalbame apie asmenis (tiek vyrus, tiek moteris, beje), kurie tarsi grandinėmis yra prikaustyti prie virtualaus prievartavimo vaizdų, kuriems bausmė ir pagalba turėtų būti „viename pakete“, – sakė daugybei seksualinės prievartos aukų pagelbėjusio centro KOPŽI vadovė. – O ir ne tik teismo salėje reiktų baisėtis – vaikų pornografija mokytojo, kariškio, pareigūno darbiniame kompiuteryje?! Kalbėkime apie šį klastingą reiškinį su paaugliais dar mokyklos suole, padėkime jiems atpažinti tamsiąsias interneto grėsmes – nes iš jų išsivaduoti gali prireikti viso gyvenimo.“

 Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Dainius Sinkevičius

Panevėžyje šiandien vyko prevencinė akcija „SOS – prekyba žmonėmis“. Laisvės aikštėje įsikūrę Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro darbuotojai kalbino panevėžiečius ir bandė atkreipti dėmesį į žmonių išnaudojimo problemą bei priminti apie vis dar gajas problemas – prekybą žmonėmis ir įvairias žmogaus išnaudojimo formas. 

KOPŽI socialinė darbuotoja Simona Kaminskaitė naujienų portalui JP apgailestavo, kad panevėžiečiai ne itin domėjosi opia žmonių išnaudojimo problema. „Kai kurie stabtelėjo prie palapinės ir klausinėjo, kas tai yra. Kiti įsitikinę, kad jų tai neliečia arba sakė, kad viską žino. Kai paklausia, ką žino, atsakymas, kad tai – prostitucija. Šiandien darome prevencinę akciją tam, kad Panevėžio visuomenė ir į miestą atvykę žmonės susipažintų su prekybos žmonėmis įvairiomis formomis“, – aiškino KOPŽI socialinė darbuotoja. Svarbu – skleisti informaciją Pasak S. Kaminskaitės, KOPŽI akcija skirta daugiau jaunimui ir norima pateikti kuo daugiau informacijos, kad egzistuoja įvairios seksualinės prievartos formos. „Šiek tiek esame nusivylę Panevėžio jaunimu. Jie nelabai domisi tokiais dalykais ir prevencinėmis priemonėmis. Akcija ir daroma tam, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie prekyba žmonėmis, kokie pavojai slypi. Svarbiausia – suteikti informacija, kur galima gauti apie KOPŽI informaciją, kur gauti pagalbą. Dabar labai populiarus sekstingas – vadinamas erotinio pobūdžio žinučių, nuotraukų ar vaizdo įrašų siuntinėjimas mobiliuoju telefonu“, – sakė S. Kaminskaitė ir aiškino, kad prievarta patiria ne tik moterys, bet ir vyrai, vaikai. Panevėžyje – 52 atvejai KOPŽI socialinė darbuotoja S. Kaminskaitė sakė, kad 2018 metų statistika suteikta pagalba beveik 400 žmonių. „Tai yra bendra statistika ir tai susiję ne tik su merginomis ar moterimis. Tai ir vaikai, ir vyrai, ir prostitucija, ir prekyba žmonėmis, ir seksualinis išnaudojimas, ir pedofilija. Tai visos formos, po kuriomis slepiasi išnaudojimas. Panevėžio mieste – 52 atvejai užfiksuoti 2018 metais“, – pristatė statistinius duomenis socialinė darbuotoja. Sunkiausia – prisiminti Pasiteiravus, ar sudėtinga grįžti į normalų gyvenimą patyrus prievartą, KOPŽI darbuotoja S. Kaminskaitė aiškino: „Patikėkite, nėra lengva. Dirbu su klientais ir žinau, kaip psichologiškai jaučiasi žmonės patyrę prievartą. Juk būna įvairiausių atvejų. Vieni atvejai lengvesni, kiti – sudėtingi. Kartais tenka su vienu žmogumi dirbti net iki 4 metų, kad jis tvirtai atsistotų ant kojų. Sunkiausiai žmonėms ištverti teisinius dalykus ir teismo posėdžiuose prisiminti patirtą prievartą. Tai labai sunku išgyventi morališkai. Tačiau kalbėti, pasakoti apie patirtas prievartas, seksualinius išnaudojimus – būtina.“

 Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 

Autorius: Raimonda Mikučionytė

Paauglė seksualiniu išnaudojimu ir išžaginimu apkaltino savo įtėvį, kurį vadina tėvu, nes šeimoje gyvena nuo tada, kai mergaitei buvo treji. Tačiau šiuos kaltinimus ji galinti patvirtinti tik žodžiais. Šeima tikina, kad sunkaus elgesio mergaitė viską išsigalvojo, kaimynai taip pat aiškina, kad to tikrai negalėjo būti. Nors teismo psichologai patvirtino, kad mergaitė nelinkusi į fantazavimą, o jos emocijos atitinka parodymų turinį, tyrėjų jos parodymai neįtikino. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovės Kristinos Mišinienės manymu, būtent todėl ši istorija verta būti paviešinta.

Ką reiškia: jei duosi? Kaip teigiama Klaipėdos apygardos prokuratūros tyrimo medžiagoje, paauglė apkaltino savo įtėvį, kad šis maždaug nuo dešimties metų amžiaus sistemingai su ja lytiškai santykiavo.

Mergaitė tvirtino, kad kai jai buvo 10–11 metų, įtėvis pradėjo prie jos „lįsti“. Vėliau, kai ji prašydavo pinigų, esą sulaukdavo atsakymo: „Jei duosi.“ Ir tuomet įtėvis esą pradėdavo prie jos seksualiai priekabiauti. Nors paauglė bandydavo jį atstumti, viskas esą baigdavosi įtėvio naudai: „tiesiog užlipdavo ir darydavo, tai būdavo labai šlykštu, kitokių būdų pasimylėti neprašydavo“.

Apie įtėvio seksualinį priekabiavimą ji papasakojo ir savo vaikinui, su kuriuo pradėjo draugauti praėjusių metų pradžioje. Pasak jos draugo, jiems būnant draugų kompanijoje, kartą mergaitei paskambino įtėvis, tarp jų įvyko konfliktas, ir tuomet ji pasipasakojo, ką patirianti. Taip pat jis teigė ne kartą girdėjęs garsiai tariamus jo draugės tėvo reikalavimus telefonu jai „duoti“. Jo teigimu, jis ne kartą matęs ašaras mergaitės akyse, kai ji kalbėdavo apie tėvą.

Kadangi draugai skatino ją apie tai papasakoti policijai, eilinį kartą, kai ji, pabėgusi iš namų, buvo rasta ir vežama namo, paauglė taip ir padarė – papasakojo pareigūnams, kad ji bėganti iš namų todėl, kad įtėvis ją seksualiai išnaudoja. Po šio pokalbio ji buvo paimta iš šeimos ir laikinai apgyvendinta socialinių paslaugų centre.

Tyrimo metu iš mergaitės namų paimtame dienoraštyje ir kituose užrašuose buvo rastas skyrelis „Autobiografija“, kuriame vienas įrašas bylojo, kad mamai vieną vakarą išėjus į darbą „aš pasilikau su tėčiu. Paprašiau, kad galėčiau miegoti su juo. Tada jis buvo išgėręs. Kai aš susiruošiau miegoti, jis pradėjo lįsti prie manęs. Aš iš pradžių nesupratau, ką jis daro. Po to supratau, kad jis prie manęs priekabiauja, bet tada jau buvo per vėlu. Nieko apie tai mamai nesakiau“.

Mergaitės geriausia draugė, kuri dažnai lankydavosi šeimos namuose, tyrėjams užsiminė, kad buvo keli atvejai, kai jos draugės tėtis glostė jos kojas, buvo ją apsikabinęs ir nepaleido, tačiau tuomet galvojo, kad jis tai daro iš draugiškumo.

Vyras kaltinimus paneigė Pats vyras kaltinimų nepripažino. Jis tikino su įdukra elgęsis visada tėviškai ir niekada jos nelietė su intencija turėti seksualinių santykių, juolab kad turi reguliarius, normalius santykius su savo žmona. Dvejus metus jis visiškai nevartoja alkoholio, o ir iki tol jį vartojo saikingai.

Įtėvis tikino, kad mergaitė iki 10 metų buvo geras vaikas, gerai mokėsi, tačiau vėliau tapo nevaldoma: pradėjo rūkyti, praleidinėti pamokas, susitikinėti su neaiškios reputacijos draugais, vartoti narkotikus, bėgdavo iš namų ir negrįždavo po kelias paras. Tokiais atvejais šeima kreipdavosi į policiją, ir pareigūnai parveždavo mergaitę iš skirtingų aplinkinių miestelių.

Bandydami spręsti problemas, sutuoktiniai kreipėsi į vaiko teisių apsaugos specialistus, krizių centro darbuotojus, bendravo su psichologais, tačiau konsultacijos esą padėdavo tik trumpam.

Vyras tikino, kad kai įdukra paprašydavo pinigų, jis jų duodavo – nuo penkių iki dešimties eurų, taip pat jie nupirko jai dviratį, mobilųjį telefoną. Nors paauglė tyrėjams sakė, kad pinigų ji gaudavo už seksą, įtėvis tikino, kad pinigų jai nereikėdavo užsidirbti nei seksu, nei kaip kitaip, nebent jie būdavo kaip paskatinamas už jos padarytus buities darbus.

Įmotė mergaite netiki Mergaitės įmotė teigė, kad pastaroji kartą pasiskundė jai dėl vyro elgesio, tačiau pati šia istorija netikinti. Ji patikino, kad jos vyras turėjo kirkšnies operaciją, dėl kurios turintis vyriškų problemų. Be to, įdukra ne kartą buvo prisigalvojusi nebūtų dalykų: apsimetė, kad mikčioja, neva ją buvo pagrobę, išprievartavę, atėmę telefoną. Medikai vėliau paaiškino, kad mikčiojimą ji suvaidino. Dėl priklausomybių mergaitė ne kartą buvo gydyta ligoninėje, tačiau gydymas nepadėjo.

Jos nuomone, šis melas – mergaitės kerštas už tai, kad įtėviai jai neleidžia draugauti su jos dabartiniu draugu, turinčiu neigiamą reputaciją.

Panašiai kalbėjo ir apklausti artimi kaimynai: įtėviai rūpinosi mergaite, nors ir pasakydavo griežtesnį žodį, kai ji elgdavosi netinkamai, tik todėl, kad stengėsi ją auklėti. Pasak jų, neįsivaizduojama, kad vyras galėtų savo įdukrą išnaudoti – jis ją mylėjo kaip tikras tėvas.

Psichologai linkę tikėti mergaite, pareigūnai – ne Teismo psichologai pateikė išvadą, kad paauglei konstatuotas depresinis elgesio sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu kilęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių. Jai nenustatyta tokių psichologinių ypatumų, kaip padidintas fantazavimas, padidintas įtaigumas, kurie trukdytų jai duoti adekvačius parodymus, o jos emocijos, susijusios su įvykiais (pasišlykštėjimas, neapykanta, pyktis), bei emocijų ir elgesio sunkumų dinamika atitinka jos parodymų turinį.

Mokyklos pateiktoje charakteristikoje rašoma, kad moksleivei mokantis šeštoje klasėje kilo rimtų elgesio sunkumų: ji nuolat vėluodavo į pamokas, jos elgesys tapo nenuspėjamas, būdavo didelė nuotaikų kaita, ji vengdavo bendrauti su klasės draugais, buvo uždara, liūdna, sunkiai bendraujanti, tačiau lengvai pasiduodanti netinkamo elgesio mokinių įtakai.

Išklausius visus liudininkų parodymus ir peržiūrėjus surinktą medžiagą buvo nuspręsta tyrimą nutraukti: „Išnaudojus visas protingas galimybes papildomiems duomenims surinkti, nesurinkta papildomai duomenų, pagrindžiančių įtarimus.“

Išadoje nurodoma, kad nors nepilnametė nurodė bėgusi iš namų, vartojusi narkotikus ir save žalojusi (pjaustėsi rankas) dėl įtėvio seksualinio išnaudojimo, tačiau esą netgi jos draugė patvirtino, kad rankas ji pjaustėsi dalyvaudama žaidime „Banginis“, o iš namų bėgo, nes norėjo būti su „probleminiais bernais“. Be to, netgi būdama socializacijos centre, saugioje aplinkoje, paauglė taip pat kartą buvo pabėgusi, todėl darytina išvada, kad jos pabėgimai iš tiesų susiję su noru būti su draugais.

“Taigi merginos parodymai negali būti vertinami kaip patikimi ir vien jais vadovaujantis negalima grįsti kaltinimų“, – teigiama išvadoje.

K.Mišinienė: kodėl neleista vaikui apsiginti? Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovės Kristinos Mišinienės manymu, šis nutrauktas ikiteisminis tyrimas turi būtinai pasiekti visuomenę, nes tiek patys įvykiai, tiek prokuratūros laikysena, požiūris į mergaitę, į kitus specialistus yra pakankamai chrestomatiški.

“Mergaitė nuosekliai pasakoja apie ketverius metus trukusį tvirkinimą ir prievartavimą. Ir pasakoja ji visiems: draugams, pareigūnams, psichologams, psichiatrams, socialiniams darbuotojams. Jos draugas girdi patėvio įkalbinėjimą per telefoną lytiniams santykiams, kita draugė prisimena, kaip šis suaugęs vyras lindo ir prie jos.

Tiek specializuoto seksualinę prievartą patyrusiems vaikams centro „Užuovėja“ darbuotojai, tiek teismo psichiatras nustato, jog surinktos informacijos pakanka įtarti vykusią seksualinę prievartą, mergaitė nelinkusi į fantazavimą.

Tačiau tyrimui vadovavusiai prokurorei atrodo kitaip – ji labiau įsiklauso į patėvio ir įmotės kategorišką įvykių neigimą, kaimynės „netikiu, jis toks rūpestingas atrodė“, socializacijos centro, mokyklos pateiktas neigiamas mergaitės charakteristikas. Kertiniu akmeniu, per aukštu slenksčiu čia tampa galimai patirtos traumos pasekmės – gyvenant nuolatinės seksualinės prievartos akivaizdoje (nuo 10 metų!), keičiasi mergaitės elgesys.

Ji pradeda bėgti iš namų, nelankyti mokyklos, vartoti alkoholį, tampa atžagari, konfliktuojanti, žalojanti save… Ar ji galėjo kitaip reaguoti į įvykius, kurių pakeisti neturėjo galios?“ – svarstė K.Mišinienė.

Todėl ji teigia norinti iškelti klausimą taip: „Gerbiama teisėsauga, o jūsų niekas nemokė apie potrauminio streso sindromą, kaip jis konkrečiai pasireiškia ilgalaikę prievartą patyrusių vaikų elgesyje? Norėtume tikėti, jog šiuolaikiniame pasaulyje, turint visas galimybes šviestis, kelti savo kvalifikaciją, dirbantys su vaikais prokurorai ir tyrėjai gebėtų traktuoti dramatiškai pasikeitusį vaiko elgesį kaip pasekmę patirtos prievartos, o ne kaip „nepatikimą, be priežasties blogai besielgiantį vaiką“.

Ši istorija verta dėmesio ir dėl valstybės advokato elgesio. Mergaitei nusprendus skųsti tyrimo nutraukimą, valstybės paskirtas nemokamos teisinės pagalbos advokatas pareiškia, jog jis „linkęs manyti, jog mergaitė meluoja“, taigi „nematąs motyvų ir argumentų skųsti“. Vėliau, tikriausiai permąstęs tokio atsisakymo pasekmes, sutinka parašyti skundą. Ar jūs norėtumėte tokio advokato savo byloje?“

Pasak KOPŽI centro vadovės, teisinis nepilnamečių seksualinės prievartos aukų atstovavimas mūsų šalyje yra niekaip neišsprendžiama problema.

“Nesuprantame čia visiško Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pasyvumo ir abejingo įvykių stebėjimo. Panašu, jog tarnybos vadovei neužtenka nuostabiai šypsotis internetinėje erdvėje ir siųsti saldžią iliuziją: „Mes tikime kiekvienu vaiko žodžiu, kol neįrodyta priešingai“. Tai padėkite vaikams įrodyti savo tiesą, burkite kvalifikuotus advokatus savo agentūroje – mums reikia darbų, o ne žongliravimo beprasmėmis frazėmis“, – piktinosi K.Mišinienė.

  Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.  

Autorius: Inga Saukienė

Praėjusiais metais Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) darbuotojai padėjo 52-iems į nusikaltėlių rankas patekusiems uostamiesčio gyventojams. Šiais metais centras padeda 32 nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiems klaipėdiečiams. 

Trečiadienį Klaipėdos Atgimimo aikštėje įsikūrę KOPŽI atstovai kalbino praeivius ir siekė atkreipti dėmesį į žmonių išnaudojimo problemą. KOPŽI atstovė Dalia Sidarienė skaičiavo, kad praėjusiais metais centras visoje Lietuvoje teikė pagalbą 364 asmenims, iš jų – 109 nepilnamečiams. „Visuomenė klausia, kas tai yra. Dalis žmonių įsitikinę, kad jų tai neliečia. Bet pasikalbėjus paaiškėja, kad jie turi ir giminaičių užsienyje, ir yra girdėję apie nusikaltimus. Tai parodo, kad su šia tema daug žmonių vienaip ar kitaip susiję. Šiandien darome prevencinę akciją tam, kad Klaipėdos visuomenė ir į miestą atvykę žmonės susipažintų su prekybos žmonėmis įvairiomis formomis“, – įsitikinusi KOPŽI socialinė darbuotoja Jurgita Paužienė. Ji pasakojo, kad jaunos merginos dažnai susiduria su atvejais, kai kur kas vyresni asmenys kviečia jas bendrauti socialiniuose tinkluose. „Kartais būna neaišku, ar geri tų asmenų ketinimai“, – pridūrė specialistė. J. Paužienė akcentavo, kad Lietuvoje, o uostamiestyje – taip pat, ryškėja nauja gąsdinanti tendencija. Anot specialistės, Klaipėdoje daugėja į prostituciją įtrauktų moterų iš Ukrainos. „Mus vis pasiekia žinios apie jas“, – sakė J. Paužienė. D. Sidarienė pasakojo, kad aukos darbuotojų akiratyje atsiduria itin įvairiai. „Yra visą parą veikiantis telefonas, kuriuo jos gali paskambinti. Taip pat jas pas mus atveda užsienio ambasados. Itin padeda Jungtinės Karalystės ambasados darbuotojai, kurie stengiasi tarpininkauti“, – sakė ji. Policijos duomenimis, praėjusiais metais nebuvo pradėta tyrimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 308 (Įtraukimas į prostituciją) ir 307 (Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos) straipsnius. Šįmet pradėti du tyrimai pagal baudžiamojo kodekso 307 straipsnį. 

 Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.   

Autorius: Jonas Valaitis.

Pinigai ant medžių Jungtinėje Karalystėje seniai nebeauga, perspėja Lietuvos ambasados konsulinis darbuotojas Tadas Adomaitis. Kaip LRT RADIJUI pasakoja ekspertai, pažadų užsidirbti turtus suvilioti lietuviai neretai pakliūva į žmonių išnaudojimo tinklą, kur ne tik neužsidirba, bet kartais būna priversti užsiimti nelegalia veikla, o galiausiai – ir bėgti nuo kankinimų. 

Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje konsulinis darbuotojas Tadas Adomaitis LRT RADIJUI pasakoja, kad pasitaiko net ir tokių atvejų, kai į ambasadą kreipiasi ne patys nukentėjusieji, o kažkas tai padaro už juos. Pašnekovo teigimu, paprastai išnaudojimo schema kaskart būna panaši: žmonėms prižadami nemaži pinigai, pažadama, kad už skrydžio bilietą ir apgyvendinimą bus apmokėta, o po to už tai tiesiog teks atidirbti. Pirmosios dienos ar net savaitės iš tiesų taip ir atrodo. Po to pradeda aiškėti tikroji situacija. Dažnai lietuviai patenka į kitų lietuvių Jungtinėje Karalystėje paspęstas pinkles. Dažniausiai jie sutinka dirbti su labdara susijusį darbą: nurodytame rajone į pašto dėžutes reikia išmėtyti maišelius, į kuriuos gyventojai skatinami sudėti labdarai skirtus drabužius. Vėliau maišeliai su labdara surenkami ir pristatomi į labdaros organizaciją. Kaip atkreipia dėmesį T. Adomaitis, lietuvius įdarbinančios bendrovės iš tiesų dažniausiai būna sudariusios bendradarbiavimo sutartis su labdaros organizacijomis, bet pastarosios į įmonių veiklą nesikiša. Už pristatytą labdarą organizacijos tiesiog sumoka pagal tai, kiek atgabenti maišai sveria. Tie darbo organizatoriai su kažkokia labdaros organizacija iš tiesų dirba, bet kas dirba, liaudiškai sakant „po jais“, tai jau yra jų reikalas. Jie rūpinasi tuo, kas mėto tuos maišelius ir kas juos surinkinėja. Ši dalis dažniausiai būna nelegali. Paprastai sąlygos pradeda kisti eigoje“, – sako T. Adomaitis. 

Nukentėjusieji į ambasadą kreipiasi tik pagyvenę gatvėje

 Jo teigimu, paprastai tokį darbą dirbantys žmonės privalo į pašto dėžutės išmėtyti tūkstantį maišelių per dieną. Už tokį darbą žmonėms siūlomas 40–50 svarų užmokestis. Kadangi dauguma atvykusių dirba penkias ar šešias dienas per savaitę, jie per savaitę tikisi uždirbti 250–300 svarų. „Atvažiavus savaitę ar dvi tuos pinigus daugmaž ir moka. Paskui dažniausiai pradeda sakyti, kad „jūs tikriausiai neišmėtote maišelių, nes mes nesurenkame rūbų“. Jie pradeda sakyti, kad „jeigu mes nesurinksime rūbų, mes negalėsime mokėti“. Žmonės pradeda prasiskolinti, per savaitę gauna 20 svarų užmokestį žmogui ir tada jau kapsi skolos. Tas žmogus kaip ir tampa įkalintas“, – sako T. Adomaitis. Jo pastebėjimu, paprastai tokį nekvalifikuotą darbą pasirenka anglų kalbos nemokantis ir Jungtinės Karalystės sistemos nežinantys žmonės. Pasitaiko ir tokių atvejų, kad atvykus žmonės atiduoda savo dokumentus, kurie paimami neva tam, kad būtų sudarytos darbo sutartys. Sutartys, žinoma, darbuotojams taip niekada ir nepateikiamos. T. Adomaitis akcentuoja – atsidūrus tokioje situacijoje, ambasada gali padėti asmeniui, kaip galimai žmonių išnaudojimai aukai, tačiau negali apginti jo, kaip darbuotojo, teisių. LRT RADIJO pašnekovas pasakoja, kad paprastai ir patys žmonės į ambasadą kreipiasi gerokai vėliau, nei susiduria su išnaudojimu. Dalis žmonių į ambasados duris pasibeldžia tik tada, kai jau kurį laiką būna priversti gyventi tiesiog gatvėje. „Paskutiniu atveju buvo taip, kad jaunas vaikinas ir mergina palapinėje gyveno tris savaites. Čia buvo standartinė situacija su maišeliais. Kaip ir minėjau, susitarė, atvažiavo, dirbo, paskui jiems pradėjo nemokėti atlyginimo. Pareikalavus, kad mokėtų tiek, kiek buvo sutarta, prasidėjo konfliktai ir tiesiog buvo paprašyta išeiti. Jau buvo pradėta ir grasinti. Tiesiog pasakė, kad „jeigu nepatinka, išeikite“. Jie už paskutinius pinigus nusipirko palapinę ir gyveno joje. Koks buvo jų planas, tikrai negaliu pasakyti, bet ačiū Dievui, jie sugebėjo pasiskambinti, į centrą, rado numerį, galbūt žmonės padėjo tą numerį rasti“, – pasakoja T. Adomaitis. 

Pareigūno klausimai privertė pakeisti nuomonę

 Minėtą istoriją puikiai žino ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro vadovė Kristinė Mišinienė. Būtent jos vadovaujamo centro darbuotojai pasitiko sugrįžusią porą Vilniaus oro uoste. Tiesa, K. Mišinienė atkreipia dėmesį, kad ir čia nebuvo išvengta nesklandumų. Paprastai tokius grįžtančius asmenis turėtų pasitikti ne tik socialinis darbuotojas, bet ir policijos pareigūnai. Pastarieji, jeigu nukentėjusieji į Lietuvą grįžta savaitgalį, paprasčiausiai neatvyksta. Minėta pora į Vilniaus oro uostą parskrido šeštadienį. „Kai sužinojome, kad jiems už tokį papildomą darbą niekas nemoka, jų ir nebekviečiame, važiuojame pačios, susirandame tuos žmones oro uoste, parsivežame į savo centrą. Žinoma, pakeliui nuotaikos nukentėjusiųjų keičiasi“, – tvirtina K. Mišinienė. Ir šiuo atveju, sako pašnekovė, įvyko būtent taip. Po to, kai pareigūnai oro uoste jų nepasitiko, vaikinas teisingumu ėmė abejoti ir bendradarbiauti galiausiai atsisakė. Mergina vis dėlto norėjo duoti parodymus, tačiau policijos komisariate atvykusius pasitiko budintis pareigūnas, kuris net nemokėjo atlikti tinkamos apklausos.  „Policijos komisariate – tik budėtojas, kuris nėra praėjęs jokių mokymų, nedalyvavęs jokiose konferencijose. Jis apie prekybą žmonėmis tikriausiai girdėjęs tik iš spaudos ir iš kolegų. Jis apklausė šią galimai nukentėjusią merginą, bet nemokėjo jai užduoti klausimų, nemokėjo netgi teisingai suformuluoti klausimų. Tada mergina irgi pradėjo atsitraukti – gal ji ir nenukentėjo. Na, buvo sumušta, buvo apgauta, bet gal nieko tokio. Ką mes galiausiai turime? Turime atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą“, – sako K. 

 Verbuotojai taikosi į nakvynės namus 

Pašnekovai vardija ir daugiau dramatiškų užsidirbti norėjusių lietuvių istorijų. Anot jų, pasitaiko atvejų kai žmonės ne tik išnaudojami, bet ir įtraukiami į nelegalią veiklą – nors jiems būna pažadėtas darbas vienoje srityje, atvykus pasakoma, kad vis dėlto reikės platinti narkotines medžiagas, dirbti kanapių fermoje ar užsiimti kita nelegalia veikla. T. Adomaičio teigimu, paprastai tokiais atvejais nusitaikoma į pažeidžiamas visuomenės grupes: vyresnio amžiaus žmones, kurie neturi pastovios gyvenamosios vietos, yra turėję ir turi priklausomybių, anksčiau yra teisti ir todėl patiria sunkumų, bandydami susirasti darbą. „Einama per nakvynės namus, per tokias vietas, kur su tokiais žmonėmis galima užmegzti kontaktą. Žmonės, kurie verbuoja (ir tai turiu omenyje, nes jie sąmoningai, strategiškai tai daro), paprastai yra prabangiai apsirengę, turi ką parodyti, nusiveda žmogų pavalgyti, papasakoja, kad „kaip tu čia dabar gyveni gatvėje, važiuojame, ten kaip tik trūksta darbuotojų, dirbsi statybose“ ar kažkokioje kitoje veikloje. Niekada tau nepasakys, kad tu važiuosi užsiimti tokia veikla“, – pasakoja T. Adomaitis. Sunkioje padėtyje esantys žmonės dažnai susivilioja pasiūlymu ir apie tikrąją veiklą sužino tik praėjus kelioms dienoms po atvykimo. „Nuvažiavus kelias dienas jam suteikiama laisvė, jis pamaitinamas, gerai gyvena ir tada jau, kai žmogus sako „o kada aš čia pradėsiu dirbti“, jam sako „tu dirbsi šiek tiek kitokį darbą“. Jau tuo metu iš jo dažnai būna paimtas dokumentas. Jam pasakoma, kad reikės prižiūrėti kanapių fermą ar užsiimti kita veikla“, – teigia T. Adomaitis. Anot jo, jeigu žmogus nesutinka tokia veikla užsiimti, jam imama grasinti arba bandoma taikyti psichologinį spaudimą. Žmogui pradedama sakyti, kad jis nemoka kalbos, neturi asmens dokumentų, kontaktų, nežino pačios šalies. „Jeigu žmogus nepasiduoda tam moraliniam spaudimui, prasideda ir grasinimai, fiziniai veiksmai. Yra atvejų, kai žmogus buvo laikomas prirakintas tamsiame kambaryje, maitinamas tik duona ir vandeniu. Anksčiau ar vėliau tas žmogus arba sutinka, arba būna tiesiog išmetamas į gatvę. Problema su narkotikais yra gana opi tarp Airijos ir Šiaurės Airijos, nes sienos ten kaip ir nėra, tačiau policijos jurisdikcija yra skirtinga. Jie tai išnaudoja“, – teigia T. Adomaitis. 

Parodymus duodantys nukentėjusieji kartais atsiduria gretimoje kameroje su kaltinamuoju

 T. Adomaitis pasakoja, kad į tokią situaciją pakliuvęs vienas lietuvis buvo išvežtas į kanapių fermą, kurioje dirbti atsisakė, nes anksčiau buvo teistas ir nenorėjo vėl atsidurti įkalinimo įstaigoje. „Kadangi jie jau buvo jam papasakoję kaip ir kas, jo išleisti nenorėjo. Prasidėjo grasinimai, kankinimai tiesiogine tų žodžių prasme. Galiausiai jis sutiko su mintimi, kad, jeigu ir toliau priešinsis, nežinia, kuo tai pasibaigs. Tuo labiau kad buvo ir pastovus psichologinis spaudimas. Pasitaikius progai jis tiesiog paspruko. Paspruko kaip iš Džeisono Borno filmų, kai vyksta gaudynės. Žmonės gatvėje jam iškvietė policiją, kuri jį paėmė, apklausė ir susisiekė su mumis. Mes padėjome žmogui grįžti į Lietuvą“, – pasakoja T. Adomaitis. K. Mišinienė antrina, kad šis atvejis – vienas iš baisiausių išnaudojimo atvejų. Ji akcentuoja, kad jis taip pat išskirtinis ir tuo, kad žmogus buvo užverbuotas iš nakvynės namų: „Teisėsaugą, socialines tarnybas nuolat įspėjame – žiūrėkite, kas gyvena jūsų savivaldybių nakvynės namuose, kas ten vyksta. Ne vienoje savivaldybėje tie nameliai kiaurai perpučiami – ten bet kas lankosi, o kontrolės mažai. Tačiau džiaugiamės, kad teisėsauga, remiantis šiuo baisiu atveju, išgirdo mus, pradėjo ikiteisminį tyrimą. Tikrai teisėsaugos garbei turiu pasakyti, kad turime ne vieną pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl šios išnaudojimo formos, ne viena byla pasiekusi teismą, ne vienas veikėjas pateko už grotų.“ Vis dėlto K. Mišinienė apgailestauja, kad pasitaiko ir tokių atvejų, kai užsikabinti negalintys nukentėjusieji ima daryti smulkius nusikaltimus ir patys atsiduria už grotų, kur susitinka tuos asmenis, prieš kuriuos duoda parodymus. „Įsivaizduokite, žmogus, kuris duoda parodymus rimtoje prekybos žmonėmis byloje, patenka į izoliatorių, galbūt ir nuteisiamas dėl kažkokių smulkių nusikaltimų ir patenka į tą pačią vietą, kur galbūt kali ar laikinai yra sulaikytas asmuo, prieš kurį jis duoda parodymus. Tai tikrai yra didžiulė problemos, kurių mes negalime išspręsti. Prasideda parodymų keitimai, matome sužalojimus, nenorą bendradarbiauti. Kai pradedame ieškoti, kas, kaip ir kodėl, paaiškėja, kad kone gretimoje kameroje kali tas, prieš kurį jis duoda parodymus“, – pasakoja K. Mišinienė. 

Siūlo pirmiausia atsigręžti į švietimą 

K. Mišinienės vertinimu, nors Lietuvoje apie žmonių išnaudojama kalbama gana daug, realybė nesikeičia jau bene dešimtmečius. Pasak jos, prevencinės veiklos dažniausiai nėra gana: „Iš vienos pusės, mes jau labai gerai išmokome kalbėti apie prekybą žmonėmis. […] Tačiau aš atsigręžiu į realybę, ką mes turime. Dėl gerbiamas T. Adomaičio iš mūsų ambasados Londone asmeninio entuziazmo mes gauname tas aukas ir matome aukų situaciją, kuri nesikeičia dešimtmečius. […] Tai gana liūdnas vaizdas.“ Kaip sako K. Mišinienė, šiandien centrui aukų ten ieškoti, bendruomenes tenka mokyti atpažinti nukentėjusius žmonės, suteikti jiems pagalbą. „Mūsų uždavinys – prašyti politikų ne tik iškalbingumo, bet taip pat ir realių veiksmų. Manau, kad vis dėlto aptardami konkrečias situacijas mes galime suvokti, ko mums šiandien konkrečiai trūksta“, – įsitikinusi K. Mišinienė. Vis dėlto Seimo narys, konservatorius Žygimantas Pavilionis teigia, kad pirmiausia Lietuvai derėtų atsigręžti į švietimo sistemą. Anot jo, Lietuvoje mokiniai nesupažindinami užsienyje vykstančiais išnaudojimo atvejais. „Jeigu kiekvieną savaitę jiems [mokiniams] vis po kažkokį faktą būtų pateikta, tai gal bent patys nevažiuotų, nelįstų į tas pinkles. Čia yra kompleksinis darbas. Būtų labai gerai, kad Vyriausybė tai darytų kompleksiškai. Kiek mes apie tai šnekėjome, triukšmavome, aš kol kas nematau tokio strateginio darbo“, – tvirtina Ž. Pavilionis. Jo teigimu, mokyklose taip pat turėtų būti ugdomos asmenys, savimi pasitikintys jaunuoliai. Esą tokiu būdu patys žmonės savęs nenuvertintų. „Pas mus apskritai tos lyderystės kultūros švietimo sistemoje beveik nėra. Kaip man dažnai britai sakydavo, kurie bando kovoti su mūsų tomis vergystėmis, „žinai, Žygi, vergystės čekis išrašomas Lietuvoje. Jūs čia tik išsigryninate. Jūs patys save laikote vergais, patys save nuvertinate iki nekokio lygio. Jūs sutinkate dirbti tose sąlygose“. Atsimenu pokalbį Bostone su tikrai vergystės auka. Sakau: „Kaip tu gali sau leisti, kad tave apgavo, iš tavęs atėmė pasą, vietoj savaitės, penkių dienų, į darbą eini tik dvi valandas, po to lendi į skolas. Ar tu nesupranti, kas čia tave apgaudinėja?“. Ji man sakė: „Bet, Žygimantai, čia gi kapitalizmas, čia normalu, čia laisva rinka. Čia taip turi būti“, – nurodo Ž. Pavilionis. Jis apibendrina – visa švietimo sistema turėtų būti nukreipta į savigarbos ugdymą.  

Perspėja: Jungtinei Karalystei išstojus iš ES apginti lietuvių teises bus sunkiau 

Politiko nuomone, taip pat veiksmų turėtų imtis ir Vidaus reikalų ministerija, kuri turėtų paskirti pareigūną, kuris privalėtų tirti išnaudojimo atvejus. „Tai mafijos žaidimai. Vidaus reikalų ministerija turi tuo užsiimti, paskirti atskirą pareigūną, gal net nusiųsti į Peterborą, kitus miestus. Antras dalykas, reikia paskirti koordinatorių prie pat Vyriausybės vadovo, nes tai yra visa apimantis dalykas“, – sako Ž. Pavilionis. Jis atkreipia dėmesį – jeigu Jungtinė Karalystė išstos iš Europos Sąjungos (ES), apginti lietuvių teises gali tapti dar sunkiau. Pašnekovų siūlomos atsargumo priemonės, vykstant dirbti į užsienįT. Adomaitis svarstantiems apie darbą Jungtinėje Karalystėje pataria aklai nepasitikėti siūlančiais puikią darbo vietą. Jo tvirtinimu, net ir vykstant dirbti svarbu su savimi turėti santaupų – tuomet, kažkam nepavykus ar nenusisekus, visada bus galima grįžti į Lietuvą. „Antras dalykas – pasitikėjimas. Jeigu žmogus jūsų prašo dokumentų, reikėtų paklausti, kodėl jis to prašo. Sakykime, jums žada vienaip, o atvykęs iš karto matote, kad yra kitaip. Reikėtų iš karto suklusti. Tie pinigai ant medžių užsienyje jau seniai nebeauga. Reikia būti tiesiog akyliems“, – ragina T. Adomaitis.K. Mišinienė antrina, kad nereikėtų pradėti dirbti neturint darbo sutarties. Be to, pataria ji, derėtų pasirūpinti ir paso kopija, svarbiais kontaktais, kur derėtų kreiptis, nutikus nelaimei.

 Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 

Autorius: Mindaugas Jackevčius

Keliolika eurų per mėnesį, žiaurios gyvenimo ir darbo sąlygos. Tokią situaciją Lietuvoje išgyveno čia užsidirbti atvykę ukrainiečiai. Kylanti psichologinė įtampa tarp vergiškomis sąlygomis dirbančių tautiečių užsiliepsnojo it parako statinė ir baigėsi dviejų žmonių nužudymu. 

Prieš metus nuskambėjo žiaurus nusikaltimas, kai į Lietuvą atvykęs ukrainietis nužudė du savo kolegas ir dar kelis sužeidė. Ukrainietis pripažįsta, kad nužudė tautiečius, laukia teismo nuosprendžio Kauno tardymo izoliatoriuje, tačiau tikina, kad nelaimė įvyko, kai jis gynėsi nuo pasikėsinimo. Vyras kreipėsi su pagalbos prašymu į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą. Įstaigos vadovė Kristina Mišinienė portalui tv3.lt sakė, kad ukrainiečio poelgio neteisina, tačiau pabendravusi su žmogžudyste įtariamu vyru sužinojo apie baisias darbo sąlygas Lietuvoje, kurios ir galėjo lemti baisią nelaimę.

 100 eurų mėnesiui

 „Mes nenorime teisinti to žmogaus, bet mes norime parodyti tą užkulisinę pusę“, – tv3.lt tvirtino K. Mišinienė. Ukrainietis parašė laišką jos vadovaujamam Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrui, vėliau moteris aplankė užsienietį Kauno tardymo izoliatoriuje. Susitikimo metu vyras išpasakojo žiaurų gyvenimo etapą, kurį jis išgyveno atvykęs į Lietuvą. „Auksinių rankų meistras, gimus antrai dukrelei, priėmė draugo pasiūlymą padirbėti Lietuvoje porą mėnesių, labai norėjo papildyti šeimos biudžetą“, – pasakojo K. Mišinienė. Grupė ukrainiečių atvyko į Kauną, suvilioti, jų žodžiais, „gero pasiūlymo“ ir tūkstančius eurų siekiančių algų. Tačiau realybė buvo visai kita – atvykus į Lietuvą, grupė vyrų buvo apgyvendinti nedideliame bute ir mėnesiui jiems buvo duota 100 eurų pragyvenimui. „Šio žmogaus tragedija buvo ta, kad, kaip aš suprantu, jis buvo darbščiausias iš jų ir rimčiausias. Darbdavys bedė į jį pirštu ir pasakė, kad dabar jis bus atsakingas ir jam numetė tą 100 eurų. Jis, visaip taupydamas, pirko indus, maistą“, – kalbėjo K. Mišinienė. 

Apkaltino tautietį 

Psichologinė įtampa tarp ukrainiečių tik augo, nes žadėtas „geras pasiūlymas“ neišsipildė – vyrams darbdavys nedavė praktiškai jokio darbo. Vėliau jis ukrainiečius nusiuntė kirsti miško, tačiau už sunkų darbą vyrai, vietoje žadėtų kelių tūkstančių per mėnesį, gaudavo vos keliolika eurų. „Jie visi gyveno baisioje psichologinėje atmosferoje“, – tvirtino K. Mišinienė. Įtampa tarp ukrainiečių tik augo. Pašnekovės nuostabai, darbininkai dėl blogų darbo ir gyvenimo sąlygų kaltino ne lietuvį darbdavį, o vyresniuoju paskirtą savo tautietį.   „Jie pradėjo įtarinėti, kad jis gal sau iš tų pinigų kažką pasiliko, kad gal jis sau alkoholį perka, gal dar kažką tai. Tada prasidėjo konfliktai“, – pasakojo moteris. Vieno iš konfliktų metu vyrai puolė vyresnįjį ir, jo žodžiais, kėsinosi į jo gyvybę. Gindamasis vyras nužudė du savo kolegas. Jis buvo suimtas ir apkaltintas dviguba žmogžudyste. Ukrainietis savo kaltę pripažįsta, tačiau tikina, kad viskas įvyko savigynos tikslais. 

Padėjo susirasti advokatę 

Ukrainietis kreipėsi į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą prašydamas padėti, nes vyras tikino, kad jo parodymai yra ignoruojami ir klaidingai interpretuojami. Nors valstybė buvo suteikusi advokatę, ukrainietis tvirtino, kad ją pamatė tik per teismo posėdį. K. Mišinienė pasakojo, kad centras padėjo vyrui susirasti kitą advokatę, kuri ėmėsi ukrainiečio gynybos. Portalas tv3.lt susisiekė su ukrainietį ginančia advokate Aušra Maldeikienė. Teisininkė sakė, kad kol kas negali plačiau komentuoti teisiamo vyro situacijos, o apie jo gyvenimo ir darbo sąlygas Lietuvoje dar su ginamuoju nekalbėjusi. Pasak pašnekovės, vyras nusprendė apie tai duoti parodymus teismo maratono pabaigoje. K. Mišinienė sakė, kad nors ukrainiečio poelgio pateisinti neįmanoma, darbo ir gyvenimo sąlygos čia atvykusiems ukrainiečiams, kurios prisidėjo prie kraupios atomazgos, yra tragiškos. „Matome, kaip godžiai verslas žiūri į pajamas, atsiveža darbuotojus iš trečiųjų šalių, kaip niekas nekontroliuoja, kokias sąlygas tiems žmonėms suteikia. O žmonės degraduoja ir yra tokios baigtys“, – apgailestavo K. Mišinienė. 

Neturi galimybių sužinoti 

„Labai liūdna ir pikta, kad mūsų šalyje yra darbdavių, kurie verčia darbuotojus dirbti ir gyventi tokiomis vergovės sąlygomis. Deja, mes galime padėti tik tokiu atveju, jeigu darbuotojai į mus kreipiasi“, – ukrainiečio istoriją apibūdino Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė. Pašnekovės teigimu, visų pirma, dar tik planuodami vykti į Lietuvą dirbti, Ukrainos ar kitų trečiųjų šalių piliečiai turėtų kreiptis į savo šalyje veikiančias profesines sąjungas. Pavyzdžiui, Ukrainoje yra trys nacionaliniai profesinių sąjungų centrai. „Esame patikinti, jog ten ukrainiečiai tikrai gautų konsultacijas, kokios rizikos yra galimos pakliuvus pas nesąžiningus darbdavius ir kaip to išvengti“, – pasakojo I. Ruginienė. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovė tikino, kad jos organizacija susiduria su problema, kad darbuotojai iš trečiųjų šalių nežino, kur kreiptis, o Lietuvos profesinės sąjungos neturi galimybių pasiekti juos. „Jei tuos, kuriuos darbdaviai oficialiai įdarbina per Migracijos departamentą, dar galima „susekti“, tai apie nelegaliai įdarbinamus asmenis, kaip atsitiko su minimu darbuotoju, mes apskritai neturime galimybių sužinoti“, – tvirtino pašnekovė. I. Ruginienė portalui tv3.lt teigė, kad Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija siekia, kad tokių istorijų, kaip dabar teisiamo ukrainiečio, būtų kuo mažiau, dėl to plečia bendradarbiavimo tinklą su įvairiomis institucijoms ir organizacijomis, profesinėmis sąjungomis trečiosiose šalyse, kad galėtų maksimaliai padėti išnaudojamiems darbuotojams. 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 

Autorius: Vilmantas Venckūnas

 Autorius: Žydrūnė Jankauskienė

Antradienį Pilies aikštėje praeiviai galėjo susitikti su organizacijos Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro atstovais. Susitikimų metu žmonėms buvo dar kartą primenama apie vis dar gajas problemas – prekybą žmonėmis ir įvairias žmogaus išnaudojimo formas. Liūdnoji statistika patvirtina, kad Lietuvoje vis dar plinta pornografija ir egzistuoja seksualinės prievartos toleravimo apraiškos.

Liepos 6 d. Pilies aikštėje praeiviai noriai šnekučiavosi su socialinę darbuotoja Žaneta Morkūnaite apie organizacijos Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vykdomą veiklą ir jų teikiamas paslaugas žmonėms, kurie patyrė išnaudojimą, ar seksualinę prievartą.

– Mūsų organizacijos centrai yra įsikūrę visoje Lietuvoje. Tauragėje taip pat aktyviai veikiame ir bendradarbiaujame su kitomis organizacijomis, tad teikiamos paslaugos yra labai įvairios. Nukentėjusiems žmonėms teikiame pagalbą krizės atveju (skubi pagalba čia ir dabar). Mes vykdome psichosocialinę reabilitaciją, stengiamės kad žmonės įveiktų problemas, būna ir tokių atvejų, kuomet žmonės turi kardinaliai pakeisti savo aplinką, – pasakojo Ž. Morkūnaitė.

Šiomis dienomis daugėja žmogaus išnaudojimo formų – fiktyvios santuokos, asmenų verbavimas ir kontroliavimas, seksualinis priekabiavimas ir t.t. Viena labiausių šiomis dienomis plintančių problemų yra priklausomybė nuo pornografijos. Organizacijos dalijamose skrajutėse akcentuojama: „Dėl lengvai prieinamos pornografijos internete, 12–17 m. paaugliai šiandien vis smarkiau kenčia nuo juos žalojančių vaizdų.“Pagrindinis organizacijos tikslas yra stengtis, kad šiurpi seksualinės prievartos nusikaltimų statistika mažėtų. Kovos su prekybos žmonėmis ir išnaudojimo centro darbuotojai lydi nukentėjusius visame teisiniame procese ir padeda atsitiesti po patirtos traumos.

 Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Ieva Aurylaitė

Publikuota: 2019m. rugpjūčio 6d.,

Teisėsauga patyrė visišką fiasko – iš pradžių liepė užpuolikus pačiam susirasti, o kai kilo skandalas, sulaikė ir nusikaltimu apkaltino net ne tuos. Ir tai paaiškėjo tik praėjus pusmečiui po užpuolimo, kai prokuratūra nutarė sustabdyti ikiteisminį tyrimą, kurio metu buvo aiškinamasi, kas užpuolė ir sumušė apie patirtą pragarą Pravieniškių pataisos namuose viešai prabilusį buvusį kalinį Joną – jo gyvenimo įkalinimo įstaigoje istoriją pasakoja „Pravieniškių mafija“.

 „Ikiteisminio tyrimo metu atlikti visi veiksmai ir išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau toks asmuo nenustatytas“, – nutarime sustabdyti policijoje vykdytą tyrimą dėl Jono užpuolimo nurodė prokuroras Renaldas Žalys. Tuo pačiu jis priėmė ir dar vieną sprendimą – panaikino įtarimus dviem Rokiškio rajono gyventojams, kurie beveik pusę metų buvo įtariami Jonui nežymiai sutrikdę sveikatą: „Byloje nėra surinkta duomenų, patvirtinančių, kad įtariamieji panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį ir jam nežymiai sutrikdė sveikatą“. Pasak prokuroro, įtariamieji tyrimo metu nepripažino jiems pateiktų įtarimų ir teigė, kad tą vakarą, kai Jonas buvo užpultas, jie net nebuvo susitikę. Be to, ant Jono drabužių, kurie jau buvo išskalbti, ekspertai neaptiko mikrodalelių, patvirtinančių, kad tarp įtariamųjų ir nukentėjusiojo būtų buvęs koks nors kontaktas. Nenustačius, kad įtariamieji smurtavo prieš Joną, tyrimas buvo nutrauktas, įtariamiesiems panaikintos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju. Tačiau, anot prokuroro, jeigu paaiškėtų naujos aplinkybės, tyrimą bet kada būtų galima atnaujinti. Tiesa, tyrimo pradžioje įtariamieji buvo prisipažinę įvykdę nusikaltimą, bet vėliau poziciją pakeitė ir savo žodžių išsižadėjo – o juk įtariamieji gali kalbėti bet ką, jiems nėra taikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą. Be to, tyrimo metu nebuvo surinkta jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad įtariamieji Rokiškio rajono gyventojai būtų smurtavę prieš Joną – atsirado liudytojų, kurie teigė, kad tą vakarą, kai nusikaltimas buvo įvykdytas, jie buvo ne kartu ir visai kitose vietose. „Susidaro įspūdis, kad nusikaltimo niekas ir nenorėjo ištirti, o buvę įtariamieji nepagrįstai beveik pusę metų buvo persekiojami – jeigu jie iš tikrųjų yra nekalti, tai jiems dėl neteisėto persekiojimo buvo padaryta didelė žala“, – sakė Jonas. Jis neslėpė, kad nuo pat tyrimo pradžios ne kartą pareigūnams nurodė, jog buvo užpultas netikėtai ir tamsiu paros metu, todėl užpuolikų veidų neįsidėmėjo. „Manęs klausė, ar tie asmenys, kurie buvo įtariamieji, mane užpuolė, bet aš ne kartą sakiau, kad nežinau, nes jų nespėjau pamatyti, todėl apkaltinti žmogaus negaliu, jeigu nesu įsitikinęs, kad jis yra kaltas“, – kalbėjo nukentėjusysis. Jonas buvo užpultas dar sausio 23 d. vakarą netoli savo namų Rokiškio rajone, kai grįžo iš išvakarėse Vilniuje vykusio knygos ir dokumentinio filmo „Pravieniškių mafija“ pristatymo – šiame renginyje, DELFI ir LNK televizijoje pirmą kartą buvo paviešinta istorija apie Jono gyvenimą Pravieniškių pataisos namuose. Būtent Jono pasakojimas ir užkliuvo jį užpuolusiems asmenims. Jau važiuodamas autobusu iš Vilniaus į Rokiškio rajoną Jonas sulaukė kaimynės skambučio – pamačiusi reportažus moteris kvietė užeiti pasikalbėti, kai tik jis grįš į namus. „Iš karto nuėjau, išgėrėme arbatos, ji nuoširdžiai man patarė pasisaugoti, nes žmonės yra negailestingi, ne visi supranta ir pritaria mano žingsniui“, – sakė Jonas. Tą patį antradienio vakarą vyras buvo užpultas mažai apšviestoje kaimo gatvėje, kai ėjo į namus. Jonas sako, kad jį užpuolė du maždaug 25-30 metų vyrai – vienas buvo su kepure, kitas – be. Būtent šį Jonas ir galėtų atpažinti, jeigu pamatytų, nors nei vardo, nei pavardės nežino. „Jie mane daužė ir sakė, kam čia viešiniesi, kam kalbi apie Pravieniškes, nežinau, gal jie buvo išgėrę, kad taip elgėsi“, – sakė Jonas. Apie tai, kad buvo užpultas ir sumuštas, vyras net neketino niekam skųstis – galvojo, žaizdos užgis, skausmas praeis. Bet nepraėjo, o tik stiprėjo, todėl po šešias valandas trukusių kančių naktį išsikvietė greitąją pagalbą. O atvykus medikams net nenorėjo prisipažinti, jog yra nusikaltimo auka – guodėsi, jog pats pargriuvo ir susižalojo. Bet medikų tai neįtikino – Jonas buvo išvežtas į Rokiškio rajono ligoninę. „Man nuo skausmo ir tų sužalojimų net temperatūra sukilo, nors prieš tai buvau sveikas – buvau paguldytas ir visą dieną pragulėjau“, – sakė jis. Apie tai, kad į ligoninę pristatytas sumuštas vyras, medikai informavo policijos pareigūnus – tokios taisyklės. Jonas sako, kad pareigūnams prisipažino, jog buvo užpultas ir tik dėl to, kad viešai pasakojo apie savo patirtas kančias Pravieniškėse. „Ligoninėje buvo pareigūnas ir pareigūnė, jie patikrino, ar esu blaivus, bet aš alkoholio jau visiškai nevartoju nuo tada, kai patekau už grotų, taip pat užsirašė visus mano duomenis, – sakė Jonas. – Jie stebėjosi, kad tik dabar kreipiausi į medikus ir tiek laiko kentėjau namuose. Aš viską jiems papasakojau, tačiau užpuolikų negalėjau nurodyti, nes jų asmeniškai nepažįstu ir nenoriu meluoti ar apkaltinti žmogaus, kuris nepadarė kokio nors nusikaltimo. Todėl pareigūnai man pasakė, kad atvažiuočiau parašyti pareiškimą, kai išsiaiškinsiu, kas mane užpuolė, nes kas iš to, jeigu jie priims pareiškimą, o nežinos, ką sulaikyti.“ Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio specialistus Tadas Martinaitis po šio įvykio DELFI sakė: „Buvo gautas pranešimas iš ligoninės priimamojo, kad atvežtas vyras, kuris įtariamai yra sumuštas. Pareigūnai, nuvažiavo į vietą ir jį apklausė – vyras paaiškino, kad nepažįstami vyrai užpuolė tamsiu paros metu.“ Anot policijos atstovo, „medikai tą pilietį paguldė dėl temperatūros, o ne dėl sumušimo“. DELFI paviešinus šią istoriją, policija iš karto sureagavo – atvažiavo į Jono namus, kur jis parašė pareiškimą dėl užpuolimo. Tada pareigūnai teigė, kad padarys viską, kad nusikaltimą padarę asmenys būtų nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Jono istorija apie gyvenimą Pravieniškių pataisos namuose sujaudino daugelį žmonių – vyras atvirai kalbėjo apie tai, kaip jį pataisos namuose reketavo Kauno nusikaltėliai, vėliau, taip ir negavę pinigų, nuteistąjį net penkis mėnesius (nuo gruodžio iki balandžio) vertė nuo 6 iki 23 val. būti tik lauke. Ir tai matė nuteistuosius prižiūrintys pareigūnai, bet, kaip sakė Jonas, jie nieko nedarė – „juk žinai, kur papuolei“. O po to Jonas buvo pažemintas iki žemiausios kastos ir nuolat prievartaujamas. Tai irgi pareigūnai žinojo, kartais net tyčiodavosi klausdami: „Ar jau pasidažei lūpytes, ar užsidėjai sijoną?“ Pagalbos iš pataisos namų vadovybės kalinys nesulaukė, todėl kreipėsi net į Kalėjimų departamentą, prašydamas jį perkelti bausmę atlikti į Lukiškių kalėjimą – sutiko kalėti vienutėje griežčiausiomis sąlygomis. Bet tokie jo prašymai nebuvo patenkinti, o į skundus, kad patiria seksualinę prievartą iš sužvėrėjusių kalinių, niekas net nereagavo. Prieš dvejus metus į laisvę išėjęs Jonas iki šiol negali pamiršti, kokį pragarą patyrė Pravieniškėse, zonoje gyvuliškas aistras tenkinę kaliniai jį persekiojo net laisvėje, todėl psichologė ir Ligonių kasų darbuotoja, su kuriomis jis nuolat bendrauja, pasiūlė viso to nelaikyti savyje – kalbėti viešai. Prabilti Jonas ryžosi ne iš karto, tačiau išdrįso – jo istorija prasideda ir baigiasi dokumentinis filmas „Pravieniškių mafija“. Jono papasakota istorija sujaudino ir politikus – reaguodama į DELFI paviešintą informaciją apie sumuštą buvusį kalinį, viešai išdrįsusį paliudyti apie Pravieniškių pataisos namuose klestėjusius nusikaltimus ir nebaudžiamumą, Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į teisingumo ministrą Elviną Jankevičių bei Lietuvos policijos generalinį komisarą Liną Pernavą dėl šokiruojančio valstybės institucijų abejingumo. Seimo narė piktinosi, kad ne tik nėra užtikrinama tinkama kalinių reintegra ci ja, bet net ir nereaguojama į akivaizdžius smurtinius nusikaltimus, greičiausiai įvykdytus dėl žmogaus viešo liudijimo. „Vyriausybės garsiai deklaruojama kova už skaidrumą ir didesnę tvarką kalėjimų sistemoje bus nieko verta, jei valstybė nesugeba užtikrinti net elementaraus žmonių, išdrįsusių viešai paliudyti apie kalėjimų sistemoje klestinčius nebaudžiamumą ir nusikaltimus, saugumą. Šokiruoja ir policijos pareigūnų abejingumas ir nenoras tirti akivaizdžių smurtinių nusikaltimų. Todėl kreipiuosi į teisingumo ministrą ir policijos generalinį komisarą, prašydama išsamiai ištirti šį atvejį bei atsakyti, kodėl akivaizdžiai neveikia nei liudytojų apsaugos, nei kalinių reintegracijos programos bei policija ignoruoja akivaizdžius nusikaltimus“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Savo kreipimęsi ji teisingumo ministro ir generalinio komisaro paprašė atsakyti, kokių priemonių imamasi, kad būtų apsaugoti viešai apie kalėjimų sistemoje daromus nusikaltimus liudijančius žmones, kodėl nebuvo pritaikyta liudytojų apsaugos programa, kodėl policija iš karto nereagavo į nusikaltimą bei kokių konkrečių priemonių ketina imtis šios institucijos, kad būtų apsaugotas tiek šis konkretus viešai liudyti išdrįsęs žmogus, tiek būsimi liudytojai. Taip pat Seimo narė klausė, ar Teisingumo ministerija, Kalėjimų departamentas bei policija ketina inicijuoti tyrimus dėl prieš Joną vykdytų nusikaltimų jo kalinimo metu, apie kuriuos viešai išdrįso papasakoti visuomenei. Policijos generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris nurodė, kad buvo atliktas tyrimas, kurio metu „duomenų, patvirtinančių, kad policijos pareigūnai netinkamai atliko funkcijas, nereagavo į pranešimą apie nusikalstamą veiką ar vilkino tyrimą, negauta“. E. Šilerio teigimu, „nukentėjusiajam atsisakius rašyti pareiškimą“, policijoje buvo pradėtas įvykio aplinkybių patikslinimas, o vėliau šiam parašius pareiškimą – ikiteisminis tyrimas. Generalinio komisaro pavaduotojas taip pat pažymėjo, kad nėra nustatyta teisės aktuose apibrėžtų pagrindų taikyti apsaugos priemones Jonui. Tuo metu teisingumo ministras Elvinas Jankevičius Seimo narei nurodė, kad „remiantis visuomenės informavimo priemonėse viešai skelbiama informacija, Jūsų paklausime nurodyto asmens užpuolimu įtariami asmenys jau yra nustatyti.“ „Atsižvelgiant į tai, Kalėjimų departamento kriminalinės žvalgybos pareigūnai yra pasirengę visokeriopai bendradarbiauti su atitinkamą ikiteisminį tyrimą atliekančiais policijos pareigūnais, jei ikiteisminio tyrimo metu paaiškėtų, kad su šiuo nusikaltimu galimai yra susiję ir kiti asmenys, kurie laikomi laisvės atėmimo vietų įstaigose“, – teigė ministras. Šiuo metu teisėsauga taip pat atlieka ikiteisminį tyrimą dėl prieš Joną Pravieniškių pataisos namuose panaudotos prievartos – šį tyrimą inicijavo ir buvusiam nuteistajam pagalbą teikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI). Pareigūnai taip pat atlieka dar vieną ikiteisminį tyrimą dėl Jono užpuolimo, kai dėl liudijimo apie prievartavimus Pravieniškėse du vyrai jį užpuolė ir į kūną prigrūdo svetimkūnių ir juos užklijavo klijais. Įtariamųjų pareigūnai dar nenustatė. 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 

Autorius: Dainius Sinkevičius