kopzi

Category: Straipsniai – 2017

  • IŠDRĮSO PASAKYTI, NORS KITI DAR NUTYLI: NAUJOJI KARTA TAPO TAIKINIU

    Emigruoti į užsienį susiruošiančių jaunų lietuvių, kurie dažniausiai net nemoka anglų kalbos, laukia nauji pavojai – prekeiviai žmonėmis nusitaikė į labiausiai pažeidžiamus žmones: žada legalų darbą, tačiau išvežę į užsienį priverčia daryti nusikaltimus. Ir ne bet kokius, o prekiauti narkotikais, už ką yra numatyta labai griežta baudžiamoji atsakomybė.

    „Narkotikų platinimas yra šiandienos ir rytojaus tema – jau žinome nemažai atvejų, kai jauni žmonės išvežami dirbti į Airiją, tačiau čia yra priversti prekiauti narkotikais, – apie naują prekeivių žmonėmis pasipelnymo būdą trečiadienį DELFI TV konferencijoje prabilo socialinės programos „Parama prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė. – Iš tikrųjų jie į Airiją vyksta dirbti kokio nors jiems pasiūlyto darbo, bet vos tik atvyksta, iš karto jiems įteikiami pakeliai su narkotikais ir liepiama važiuoti prie mokyklų, į klubus. Jiems net nurodoma, kiek per dieną turi parduoti narkotinių medžiagų, kitaip grasinama, kad geruoju nesibaigs.“

    Pasak K. Mišinienės, į tokių prekeivių žmonėmis pinkles dažniausiai pakliūna vos aštuoniolikos metų sulaukę ir apie savarankišką gyvenimą svetur svajojantys jaunuoliai. „Tie, kurie neturi jokios kvalifikacijos, nemoka jokios kalbos ir staiga atsiduria užsienio šalyje – labai reikiamoje vietoje, jiems duodami nurodymai, o kai yra sulaikomi policijos pareigūnų, pasakoja tarsi išmoktas istorijas ar pasakas ir niekada neišduoda juos į nusikaltimus įtraukusių asmenų, – sakė ji. – O tai rodo, kad nusikaltėliai yra pakankamai gerai organizuoti.“
    Vis dėlto, K. Mišinienės teigimu, daugiausiai žmonių į prekeivių žmonėmis pakliūna Jungtinėje Karalystėje. „Ji išlieka numeris vienas“, – patikino nusikaltimų aukoms padedančios organizacijos vadovė, kuriaitaip pat tenka susidurti su daugybe moterų, išnaudojamų prostitucijai.
    „Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje matome tikrąją klasikinę apgaulę, kai jaunos moterys yra kviečiamos darbui į viešbučius ar žemės ūkyje, tačiau atsiduria viešnamiuose, – DELFI TV konferencijoje kalbėjo K. Mišinienė. – Laimei, dažnai užsienio pareigūnams šias merginas pavyksta išvaduoti, bet prostitucijos subkultūros sudėtingumą lemia tai, kad norėdamos joje išsilaikyti merginos yra priverstos vartoti narkotikus, alkoholį – kaip pačios sako, be chemijos negali pradėti dienos, nes nesugebėtų aptarnauti dvidešimt klientų. Ir kuo ilgiau šioje subkultūroje žmogus užsibūna, tuo rečiau prašo pagalbos – moteris save mato kaip pasmerktą, save įtikina, kad jai nebėra kitos išeities ir toliau turės dirbti šį „darbą“. Ir susitapatina su ją supančia aplinka – nesutinka liudyti prieš sąvadautojus, pradeda samprotauti, kad vienas sąvadautojas buvo geresnis, kitas – blogesnis, vienas mažiau mušė, kitas – daugiau. O juk būna, kad sąvadautojai kartais net ir dovanas merginoms dovanoja, net žino, kada jų vaikų gimtadieniai ir pasidomi, ar paskambinai savo dukrelei, ar pasveikinai, klausia, gal dovaną reikia mergaitei nusiųsti.“

    Pasak jos, nemažai nuo prekeivių žmonėmis nukentėjusiųjų lietuvių net neišdrįsta kreiptis pagalbos į teisėsaugą – mano, kad situaciją tik dar labiau pablogins. „Ir tikrai labai daug žmonių lieka už borto, jie lieka neidentifikuoti, gelbėjasi savo jėgomis“, – liūdnus faktus dėstė K. Mišinienė.

    Ji pažymėjo, kad vis daugiau nusikaltimų aukų patiria spaudimą iš juos nuskriaudusių nusikaltėlių – šie reikalauja, kad pakeistų parodymus. „Tai labai didelis iššūkis – mūsų valstybės pareiga yra užtikrinti nukentėjusiųjų saugumą, turime padaryti taip, kad jie pasitikėtų savo valstybe“, – socialinės programos vadovė pažymėjo, kad nusikaltimų aukoms valstybės institucijų darbuotojai siūlo laikinai glaustis nakvynės namuose – ten, kur ką tik iš įkalinimo įstaigų grįžo bausmes atlikę nusikaltėliai.

    Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotojai nuo nusikaltėlių nukentėjusius žmones stengiasi apgyvendinti viešbučiuose, jeigu tuo metu turi pinigų, arba ieško vienuolynų, kurie sutiktų tokius žmones laikinai priglausti.

    „Bet tai nėra išeitis, nes nukentėjusiojo apgyvendinimas nėra tik lovos suteikimas – su tokiu žmogumi turi būti dirbama, turi būti aplinka, kuri tave gydo, kuri tau padeda“, – pabrėžė K. Mišinienė.

    „Kai prieš penkiolika metų pradėjome savo programą, net neįtarėme, į kokią košę pakliūsime, bet galime pasidžiaugti, kad yra daugybė sėkmės istorijų, o juk prieš tai žmonės buvo trypiami, moterys atvirai buvo vadinamos šiukšlėmis, sąvadautojai ir daugybė klientų su jomis darė ką tik norėjo, – sakė ji. – Virpina širdį ne tos istorijos, kai pralaimime, kartais dėl to ir pykstame, be galo būna labai skaudu, kai nusikaltėliai išeina iš teismo salės plojant ir džiūgaujant jų aplinkiniams, keliant rankas į viršų, kad mes laimėjome, esame išteisinti. Bet šioje situacijoje pralaimime ne tik mes, bet ir mūsų valstybė. Labiausiai širdį virpina sėkmės istorijos, kai žmonės buvo visiškai nurašyti, o sugebėjo atsistoti ant kojų. Visada prisimenu nepilnametės istoriją – ji buvo išvežta į užsienį, ėjo visiems iš rankų į rankas, buvo kraupiai prievartaujama, verčiama vartoti narkotikus, net sunku suvokti, kaip žmogus fiziškai išliko, kaip toks jaunas kūnelis galėjo pakelti prievartavimus, mušimus.

    Bet ji grįžo į Lietuvą, davė parodymus ir Panevėžio prokurorų dėka byla pasiekė teismą, perėjo visas instancijas ir vis dėlto ši nepilnametė laimėjo – tie vyrukai su kostiumais, baltais marškinukais ir kaklaraiščiais, kurie bandė save parodyti kaip verslininkus, kad čia tiesiog verslas, jie užsienyje net buvo viešnamių savininkai, jie iki kiek buvo įsisukę – susidūrėme su pramone, industrija. Ir jie buvo nuteisti būtent šios sutrikusios, pasimetusios, sužalotos mergaitės dėka. Tarsi būdama niekas ji buvo tokia galinga ir atstovėjo, o mūsų valdininkai, kurie kartais problemą gali išspręsti tik pakėlę telefono ragelį, aiškina, kad nieko negali padaryti.“

    Kalbėdama apie valstybės tarnautojus K. Mišinienė daug kritikos skyrė Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) darbuotojams – antradienį DELFI paskelbė straipsnį apie du nepilnamečius vaikinus iš Vilkaviškio rajono, kurie teigia, kad patyrė policijos pareigūnų smurtą. Dėl šio įvykio yra atliekamas ikiteisminis tyrimas.

    Apie smurtą paaugliai prabilo atsitiktinai, kai „Carito“ darbuotoja nutarė pasidomėti jų gyvenimu. „Išgirdome mus pribloškusius pasakojimus, kad pareigūnai ne tai, jog mušė, o tai jau buvo kankinimas, – pabrėžė K. Mišinienė. – Į viešumą nekėlėme šio klausimo, kol neturėjome įsitikinimo – kalbėjome ir su šeimos nariais, kurie su ašaromis akyse pasakojo apie vaikų apklausas policijoje. Šiandien mes tikime šiais paaugliais, bet jais netiki kiti. Turiu prisipažinti, kad ne mažiau nei pareigūnų veiksmai, mus šokiruoja ir vietos seniūnijos, VTAT laikysena, tarsi savo visais žodžiais ir veiksmais mums norima pasakyti, kad šie paaugliai yra nusikaltėliai, mes jais netikime, jie yra melagiai ir iš viso būtų geriau, kad tokių šeimų nebūtų. Toks jausmas, kad tarsi visa seniūnija norėtų tokias šeimas kažkur pogrindyje užmūryti ir jų nematyti.“

    Pasak K. Mišinienės, toks socialinių darbuotojų požiūris į nepilnamečius yra mažų mažiausiai pribloškiantis, tačiau dėl to valstybės instancijų darbuotojų net negalima patraukti baudžiamojon atsakomybėn

    „Tokia situacija, kai visi vaikus mato tik kaip melagius, nusikaltėliams yra labai palanki“, – pažymėjo ji.

    K. Mišinienė neslėpė, kad jai nėra malonu kalbėti apie situacijas, kai valstybės institucijose dirbantys tarnautojai tiesiog užsimerkia prieš problemas.
    „Viešumas, diskusija padeda atrasti tiesą – kai pradedame kelti problemas, matome, kaip visi yra pavargę, skundžiasi, kokie yra maži atlyginimai, kaip neranda motyvuotų žmonių, o pakalbinus socialinius darbuotojus pamatome dar baisesnių bėdų – pradedant nuo nežmoniškai mažų atlyginimų iki nesaugumo bendruomenėje. Ne iš vieno darbuotojo girdėjome, kad jie negali kelti problemų, nes ir patiems yra nesaugu. Bet, manau, jei esu tam tikroje vietoje, tai ją aš pats pasirinkau – turi būti tam tikra atsakomybė, negalime savęs vaizduoti tarsi amžinų aukų, pateisinti savo nedarbą. O juk metai bėga – jeigu pirmaisiais darbo metais tik žvalgaisi, ką daryti, antraisiais metais jau supranti, kad esi auka, o dar po metų net nesipriešindamas sutinki vos nebendrininkauti su nusikaltimus darančiais asmenimis, nes problemų nepastebėjimas ir neveikimas jiems yra labai paranku.“
    Jeigu žinote apie prekybos žmonėmis atvejus, o galbūt Jūs nukentėjote, paskambinkite visą parą veikiančiu nemokamu Lietuvos „Carito“ pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms ir jų artimiesiems skirtu pagalbos telefonu 8-679-61617.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Dainius Sinkevičius

  • MOKINIAI SUSITIKO SU LIETUVOS „CARITO“ ATSTOVE

    Vasario 20 d. Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Gyvūnų priežūros ir Tekstilės skyrių vienuoliktokus aplankė Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Kauno skyriaus socialinė darbuotoja Vaida Matusevičiūtė.  

    Susitikimo su mokiniais metu V. Matusevičiūtė papasakojo apie prekybą žmonėmis, pristatė jos formas, įvardijo priežastis, kodėl į vergiją patenka žmonės.

    Šiuo metu ji dirba su daugiau nei septyniasdešimčia aukų. Jai žinoma kiekvieno iš šių žmonių istorija.

    Susitikimo metu mokiniai taip pat žiūrėjo dokumentinį filmą apie nusikaltėlių veiklą, galėjo įvertinti, kaip kalba ir save pristato nusikaltėlis ir kaip jo veika įvertinta „Caritas“ socialinės darbuotojos bei teisėsaugos pareigūnų.

    Mokiniai uždavė klausimų, domėjosi savanorystės projekte galimybėmis. Gauta informacija žadėjo pasidalinti su savo broliais, seserimis, draugais.
    Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro informacija 
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • NEREIKALINGI. IŠ NEPILNAMEČIŲ LŪPŲ – ŠIURPĄ KELIANTYS KALTINIMAI POLICIJAI

    Kam papasakoti savo dar visai paaugliško gyvenimo istoriją, kai jos niekas nenori išgirsti, o jeigu tik pabandai išsižioti, sulauki didžiulio pasipriešinimo – ką bekalbėtum, atkertama, kad tai yra melas. Ir nieko daugiau. Tu esi nereikalingas.

    Tai, ką iš dviejų Vilkaviškio rajone gyvenančių nepilnamečių (vienam šešiolika, o kitam – septyniolika metų) lūpų išgirdo socialinės programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotojai, mažų mažiausiai šokiruoja.

    „Išgirdome dalykus, kurie, manėme, 2016 metais jau neįmanomi policijos pareigūnų darbe, – sunkiai žodžius renka daugybei nusikaltimo aukų pagelbėjusios programos vadovė Kristina Mišinienė. – Jei tai tiesa, tai kalba eina ne apie nepilnamečių mušimą apklausų metų, bet jau apie kankinimą – rakinimas prie kėdės, rišimas prie medžio, deginimas elektrošoku, mušimas į galvą, lytinius organus.“
    Lietuvos „Carito“ specialios programos vadovė neslepia, kad prabilti apie itin baisius dalykus ryžosi ne iš karto – tik susidūrusi su didžiuliu pasipriešinimu suprato, jog šioje situacijoje vienintelis ginklas yra viešumas.
    „Man tikrai nelengva kelti šiuos klausimus viešai – per daugelį programos darbo metų mes kartu su Lietuvos policijos pareigūnais išgelbėjome daugybę moterų, vyrų, vaikų, kurie būtent dėl pasiaukojančių pareigūnų veiksmų gavo „antrą šansą“, pakilo naujam gyvenimui“, – prisipažino K. Mišinienė.
    Ar tikrai prieš nepilnamečius smurtavo policijos pareigūnai, šiuo metu aiškinasi Marijampolės apskrities policija – Imuniteto skyriaus vyriausioji tyrėja Regina Sušinskienė DELFI patvirtino, kad yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, tačiau kol jis dar nėra baigtas, apie jį kalbėti dar per anksti.
    Tuo metu Kauno apygardos prokuratūroje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis – tiriama, ar nepilnamečiai nusikaltimus, dėl kurių turi problemų su teisėsauga, darė tik dėl to, kad pateko į gerai paspęstus organizuotų nusikaltėlių spąstus.
    Sulaikė Vokietijoje – be pinigų, išbadėjusius ir sutrikusius 
    Tai istorija apie du nepilnamečius ir jų gyvenimo klystkelius – kai paslydus nesuteikiama jokia galimybė atsitiesti ir iš naujo kabintis į gyvenimą be kriminalinės praeities. Ši istorija ir apie policijos pareigūnus, kurie tyrė nepilnamečių padarytus nusikaltimus, ir apie valstybės tarnautojų požiūrį į nusikaltusius nepilnamečius – kai net neišgirdę, ką pasakys, jie garsiai šaukia, jog jie tėra eiliniai nusikaltėliai, kuo greičiau šiuos nepilnamečius reikia uždarytį į zoną. Ir problema bus išspręsta.
    Vos už keliolikos kilometrų nuo Vilkaviškio nutolusiuose kaimuose socialinės rizikos šeimose gyvenantys nepilnamečiai programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ atstovų dėmesį patraukė prieš pat praėjusias Kalėdų šventes – paskambinusi vieno jų motina verkdama šaukėsi pagalbos.
    „Ji prašė padėti pargabenti sūnų ir jo draugą iš Vokietijos – paaugliai buvo sulaikyti klaidžiojantys po šalį, kurios kalbos nei vienas nemokėjo, be pinigų, išbadėję ir sutrikę“, – sakė K. Mišinienė.
    Į Vokietiją nepilnamečiai, dėl kurių vieno dingimo buvo paskelbta oficiali paieška, paspruko bėgdami nuo jiems gresiančių nemalonumų – apie tai jie net neužsiminė savo motinoms, o tą dieną, kai ketino išvykti iš Lietuvos, namuose net pasipuošė, lyg vyktų į pirmąjį pasimatymą. O juk slapčia pasiėmė menkas santaupas ir į krepšius susikrovė kompiuterius, kuriuos vėliau pardavė, kad turėtų už ką išvažiuoti iš Lietuvos.
    „Mums buvo pažadėtas darbas Diuseldorfo mieste, bet kai atvažiavome, pasakė, kad jau pavėlavome – atsirado kiti darbuotojai“, – apie kelionę į Vokietiją pasakojo šešiolikmetis, kurio, kaip ir metais vyresnio jo draugo nei vardai, nei pavardės negali būti skelbiami – tai draudžia įstatymas.
    Kito darbo Vokietijoje paaugliams nepavyko susirasti – iš pradžių, kol dar turėjo pinigų, jie keletą dienų gyveno viešbutyje, o paskui klaidžiojo gatvėmis, kol galop vieną jų, važiavusį be bilieto, sulaikė traukinio kontrolierius. Parą policijos areštinėje praleidęs šešiolikmetis buvo išvežtas į jaunimo centrą – į čia atvyko ir jo septyniolikmetis draugas.
    Čia nepilnamečiai praleido maždaug dvi savaites, kol galop buvo sugrąžinti į Lietuvą. O čia, vos spėję atšvęsti Naujųjų metų sutikimą, buvo sulaikyti policijos pareigūnų – anksčiau neteistas šešiolikmetis už grotų praleido mėnesį ir vasario pradžioje išleistas į laisvę, o jo septyniolikmetis draugas iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus paleistas tik praėjusį penktadienį. Na ir kas, kad pusnuogis, na ir kas, jog apie jo paleidimą net nebuvo pranešta motinai, o autobuso bilietas buvo nupirktas tik iki Marijampolės – juk dar jaunas, turi daug jėgų ir į už keliasdešimt kilometrų nuo Suvalkijos sostinės esančius namus gali ir pėsčiomis pareiti.
    Bet nereikėjo – nepilnametį Marijampolės autobusų stotyje pasitiko to visai daryti neprivalėjusi „Carito“ programos darbuotoja Erika Kašiūbaitė. Jai reikėjo įdėti nemažai jėgų, kad nepilnamečio grįžimu į namus pasirūpintų Vilkaviškio rajono socialiniai darbuotojai.
    Pažintis su nepažįstamaisiais – viskas dėl pinigų
    Į svajonių Vokietiją paaugliai spruko norėdami apsaugoti savo šeimas – jiems buvo grasinama, kad nukentės ne tik jie patys ar artimieji, bet ir bus sudeginti jų namai. O visos bėdos prasidėjo dėl vaikiško naivumo – nepažįstami vyrai pasiūlė užsidirbti pinigų. Uždarbis jiems pasirodė toks didelis, kad šie net nesvarstydami sutiko – vien už tai, kad nueis pas Šakių rajone gyvenančią senolę ir iš jos paims 3 tūkst. eurų, gaus dalį šių pinigų. Jokio vargo – ir 400 Eur tavo kišenėje!
    „Su draugu nuvažiavome į Vilkaviškį nusipirkti elektroninių prekių, o kai ėjome parduotuvės link, mus susistabdė trys vaikinai, vienas jų nusivedė šiek tiek tolėliau ir pasiūlė parūkyti, – apie pažintį su nepažįstamaisiais pasakojo šešiolikmetis. – Jis sakė, kad atrodau kaip normalus bachūras ir paklausė, ar nenorėčiau užsidirbti. Pasakiau, kad norėčiau, klausiau, koks tai darbas. Jis atsakė, kad nieko baisaus, man tiesiog reikės nueiti nurodytu adresu ir paimti iš anksto paruoštus pinigus. Jis man davė savo telefono numerį, sakė, kad greitai susisieks.“
    Kaip sakė, taip ir padarė – po kelių dienų į šešiolikmečio telefoną atskriejo SMS žinutė, kurioje buvo nurodyta nuvykti į Šakių rajoną. O kai su draugu nuvyko, pateko į pareigūnų surengtą pasalą – buvo sulaikyti kaip telefoninių sukčių bendrininkai.
    „Po kelių dienų išėjęs į lauką prie namų pamačiau tuos asmenis, kurie mane siuntė paimti pinigų – jie liepė lipti į jų automobilį ir ėmė priekaištauti, kad paėmėme 3 tūkst. Eur, bet jų neatiduodame, – sakė šešiolikmetis. – Aiškinau, kad mus sulaikė policija ir apkaltino sukčiavimu, bet jie nepatikėjo ir ėmė grasinti susidorojimu. Iš pradžių į tai nekreipiau dėmesio, bet po kurio laiko tą patį automobilį su tais pačiais asmenimis mačiau dar keletą kartų, o po savaitės tie vyrai pareiškė, kad sudegins namus, jeigu negrąžinsiu pinigų.“
    Grasinimų sulaukė ir septyniolikmetis – prie jo namų taip pat buvo atvykę iki šiol pareigūnų nenustatyti asmenys, taip pat grasino, jog užkas po žeme, tačiau kai šis išsigandęs paskambino policijai, šie iš karto pasišalino.
    Nepilnamečiai tikino, kad ne juokais išsigando, todėl nutarė apiplėšti prie pat jų namų esančios parduotuvės savininką ir pinigus atiduoti tiems vyrams. „Galvojome, kad taip išsisuksime iš padėties“, – sakė šešiolikmetis.
    Bet neišsisuko, o tik dar labiau įklimpo – kai parduotuvės savininkas lapkričio 8 d. baigė darbą ir su uždirbtais pinigais įsėdo į automobilį, vienas vaikinų pribėgo prie mašinos ir atidaręs dureles juos pagrobė. Verslininkas jaunuolius iš karto pažino, apie tai pranešė policijai.
    Nors iš parduotuvės savininko buvo pagrobta 2 560 Eur, nepilnamečiai tikino, kad pinigų buvo kur kas mažiau – 1 500 Eur, tačiau vis tiek prisiėmė kaltę, nes dalį pinigų galėjo pamesti sprukdami po vagystės. Šiuos pinigus septyniolikmetis jau kitą dieną perdavė nepažįstamiesiems, kurie „už vargą“ davė 70 Eur. Bet tuo pačiu nurodė, kad tai – tik dalis skolos, teks atiduoti ir kitą dalį.
    Iš paauglių lūpų – skausmą veriantys prisiminimai 
    Apie tai, kad apvogė parduotuvę, nepilnamečiai prisipažino ilgai nesispyriodami – lapkričio 9 d., kai skirtingu laiku pas juos į namus atvyko nusikaltimą tiriantys Vilkaviškio policijos pareigūnai.Nepilnamečiai buvo išvežti į apklausas komisariate. Vieni, nedalyvaujant jų įstatyminėms atstovėms motinoms – esą juk tai įprasta procedūra. O paskui, dar tą pačią dieną, jau kaip įtariamieji buvo išleisti į namus.
    Kaip buvo vykdomos nepilnamečių apklausos, dabar dar aiškinasi ikiteisminį tyrimą atliekanti Imuniteto skyriaus tyrėja – jai buvo perduoti sausio 25 d. Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje nepilnamečių parašyti pareiškimai dėl galimai patirto smurto. Šių pareiškimų būtų nebuvę, jeigu ne programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Marijampolės skyriaus darbuotoja E. Kašiūbaitė.
    „Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau iš jų lūpų“, – šiandien sako socialinė darbuotoja. Ji buvo nuvykusi į Marijampolės policijos areštinę aplankyti uždarytų nepilnamečių.
    „Iš pradžių kalbėjau su septyniolikmečiu – tiesiog norėjau išgirsti, kaip jis atsidūrė tokioje situacijoje, gal jam reikalinga pagalba, – pasakojo E. Kašiūbaitė. – Labai sunku buvo užmegzti kontaktą, bet stengiausi, mums kalbantis supratau, kad kažkas yra ne taip – jaučiau, jog jis kažką nutyli. Tuo metu man net nebuvo kilusi mintis apie smurtą, bet vaikas ėmė ir kažkaip atsivėrė. Sunkiai, bet papasakojo – sakė, kad jį mušė pareigūnai, jog prisipažintų dėl iš parduotuvės savininko įvykdytos vagystės.“
    Socialinė darbuotoja mano, kad nepilnametis net neketino pasakoti apie patirtą smurtą, bet greičiausiai dėl jauno amžiaus dar nesugebėjo sutramdyti savo bejėgiškų emocijų. Maža to, nors po įvykio jau buvo praėję pakankamai laiko, tačiau ant jo kūno dar matėsi po sužalojimų išlikę randai.
    „Iš tiesų, vaikinui dar tik septyniolika metų – tai tokio amžiaus paauglys, kai jam sunku garsiai pasakyti, jog mane mušė, – kalbėjo E. Kašiūbaitė. – Juk taip elgdamasis jis pripažįsta, kad buvo pažemintas, o jis yra vaikinas, kaip čia taip gali būti.“
    Tą pačią dieną socialinė darbuotoja susitiko ir su šešiolikmečiu – kitoje kameroje uždarytas nepilnametis taip pat papasakojo apie apklausos metu galimai patirtą smurtą. Su tokiomis situacijomis anksčiau nesusidūrusi E. Kašiūbaitė paprašė nepilnamečių parašyti pareiškimus Lietuvos policijos generaliniam komisarui. Jie sutiko.
    „Neslėpsiu, mane ištiko šokas – mes visada žmones skatiname pareigūnais pasitikėti, sakome, tik nebijokite, viską pasakokite, jie tikrai padės, bet kai susidūriau su šia situacija, kai tokiais metodais bandoma išgauti tiesą, labai suglumau – juk dabar nebus lengva kitus įtikinėti, kad jie pasitikėtų pareigūnais, – neslėpė ji. – Bet sakysiu, nes neabejoju, kad policijoje dirba tikrai daug dorų pareigūnų.“
    Parašė laišką generaliniam policijos komisarui 
    Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje laikomų Vilkaviškio rajono gyventojų pareiškimai buvo perduoti Lietuvos policijos vadovybei. Į juos iš karto buvo reaguota – nurodyta pradėti tyrimą.
    Septyniolikmečio pareiškime policijos generaliniam komisarui nurodyta, kad vienas pareigūnų esą jį prirakino prie kėdės, o kitas daugybę kartų panaudojo elektrošoką – tazerį. „Daug kartų, net nepamenu, kiek – į kojas, kartą į petį, dar norėjo į kaklą ir klyną, bet nenuspaudė“, – rašė nepilnametis.
    „Kai mane policininkai nusivežė į komisariatą, uždėjo antrankius ir ėmė manęs klausinėti, kur buvau nusikaltimo vakarą, bet aš jiems nieko nesakiau, – aiškino kitas nepilnametis. – Tada jie mane paliko trims valandoms ir išvažiavo, o kai grįžo, vėl tęsė, bet ir tada nieko nesakiau, dėl ko tyrėjas man kumščiu trenkė į veidą. Ir vėl paklausė, bet vis tiek nesakiau tiesos, jis man dar kartą trenkė… Tada kitas tyrėjas ėmė grasinti, kad mane „sukiš į sieną“, o paskui vėl tas kitas tyrėjas man trenkė dar kartą ir aš tada jau viską papasakojau.“
    Šešiolikmetis taip pat nurodė, kad po apklausos policijoje važiuojant į namus pasikalbėjo su draugu apie tai, kas įvyko policijoje – šis pasakė, jog irgi buvo mušamas.
    „Matyt, pareigūnams nervai trūko, tai man davė kelis kartus per galvą, o draugui daugiau kliuvo – pas jį iki šiol žymės matosi, pats mačiau ir ant peties, ir ant kojų“, – sakė paauglys, kuris teigia mažiau nukentėjęs.
    Kol nevėlu, dar galima padėti 
    Ar tai, ką praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams po apklausos policijoje pasakoja nepilnamečiai, yra tiesa, DELFI norėjo paklausti Vilkaviškio policijos pareigūnų, kurių pavardės yra minimos paauglių pareiškimuose, tačiau šie atsivėrė tylos siena. Tuo metu policijos komisariato viršininkas Edvardas Gruzdys įsitikinęs, kad tokie dalykai policijoje yra neįmanomi.
    „Nemačiau aš tų skundų, todėl nelabai ką ir turiu komentuoti, mes kol kas tik gandais vadovaujamės, bet manau, kad tai yra viena iš gynybos versijų – šiais laikais man sunku patikėti, jog tokie dalykai galėtų būti“, – sakė E. Gruzdys.
    Pasak jo, nepilnamečių pasakojimai apie esą patirtą smurtą – neišskirtiniai, taip elgiasi ne vienas nusikaltimą padaręs asmuo, kai siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės ir nurodo, jog jų parodymai policijoje esą buvo išgauti prievarta.
    „Žinoma, kiekvienas atvejis turi būti tiriamas atskirai, bet sunku patikėti, kad taip galėjo būti“, – pažymėjo jis ir pridūrė, jog nepilnamečių apklausos policijoje buvo atliktos nepažeidžiant įstatymų.
    Tuo metu programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotojai sako, kad tai, ką išgirdo iš atsakingų Vilkaviškio tarnautojų ir pareigūnų lūpų, juos mažų mažiausiai šokiravo, o kalbėti apie gynybines versijas – nesąžininga, nes nepilnamečiai kaltės dėl vagystės net neneigė ir teisme, jų byla jau išnagrinėta ir yra paskelbtas nuosprendis.
    Tokią poziciją programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinės darbuotojos girdėjo dar prieš nuosprendžio paskelbimą, kai į Vilkaviškį vyko pasikalbėti su atsakingų tarnybų vadovais – norėjo apsvarstyti bendrą veiksmų planą, pasidalinti atsakomybėmis. Deja, kaip jos sako, visus šiuos lūkesčius teko pasilaikyti sau, nes „tarnybų atstovai pasitiko mus neslepiamu priešiškumu, riksmais, kaltinimais sukuriant problemas iš nieko“.
    „Nors ir ruošėmės vietinių nesvetingumui, bet tikrai suglumome – kai policijos komisaras su Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja pasikeisdami, nerinkdami žodžių puolė mus sakydami: „ko čia atvykote, tie vaikai seniai žinomi, iš jų nieko gero, nėra čia jokios prekybos žmonėmis, jie viską meluoja, jie patys yra tikriausi nusikaltėliai, juos reikia gerai nubausti“ ir t.t. Ką gali pasakyti tariamai vaiko teisių gynėjai, šaukiančiai, kad „aš jais netikiu, ten nieko nebuvo“?“ – slogiais prisiminimais dalijosi socialinės darbuotojos.
    „Man atrodė, kad policijos viršininkas yra įsižeidęs, kad mes giname nusikaltėlius, vis klausė, kodėl akcentuojame šiuos du paauglius, o ne visus kitus, – pasakojo E. Kašiūbaitė. – Atsakymas paprastas: todėl, kad sužinojome apie šį atvejį ir negalėjome į jį nereaguoti. Tikrai nėra veiksmingas būdas nepilnametį uždaryti į kalėjimą ir manyti, kad viskas pasikeis. Tikrai nepasikeis, reikia jam padėti – juk jie dar paaugliai, dar gali pasikeisti, o ir jie patys yra suinteresuoti pasikeisti. Dar nėra taip blogai, kaip galėtų būti.“
     Nesupranta, kaip galima taip sužvėrėti 
    „Šiandien savo pagalbos programoje fiksuojame atvejus, kai tiek pavieniai, tiek organizuoti nusikaltėliai verbuoja, išnaudoja nepilnamečius atlikti nusikaltimams Lietuvoje ir užsienio šalyse, – sako daugybei nusikaltimo aukų vartus į naują gyvenimo kelią atvėrusi programos vadovė K. Mišinienė. – Absoliučiai visais atvejais tai – tėvų ar institucijų neprižiūrėti, apleisti, neauklėti paaugliai, kurių problemomis žaibiškai pasinaudoja kriminalinis elementas. Bet panašu, kad ne tik jis.
    Regionų Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojai – ramiai situaciją stebint Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, policijos pareigūnai – ramiai situaciją stebint Policijos departamentui, seniūnijų atstovai, socialiniai darbuotojai – savivaldybių administracijoms siunčiant pritarimo ženklus, visi beveik be išimčių įsitikinę – šitie vaikai bendruomenei nereikalingi: „atrado, mat aukas, į zoną juos greičiau“.
    Situacija Vilkaviškio miestelyje nustebino nebent tuo, kad, sukvietus mero pagalba atsakingas tarnybas pasitarti, kaip dirbti, padėti paaugliams, susirinkusieji ne vienas kitam kaltinimus kėlė, o agresyviai vienijosi prieš nukentėjusiuosius ir jų šeimas.“
    Pasak jos, paaugliai ir jų artimieji atkakliai, nekeisdami detalių, pasakoja ne tik apie suaugusius vyrus, persekiojančius berniukus, bet ir apie smurtą, kurį galimai patyrė policijoje.
    „Jei tai tiesa, tai kalba eina ne apie nepilnamečių mušimą apklausų metų, bet jau apie kankinimą: rakinimas prie kėdės, rišimas prie medžio, deginimas elektrošoku, mušimas į galvą, lytinius organus – komentarai nereikalingi, – kalbėjo K. Mišinienė. – Kyla klausimas – ar gali keli komisariato pareigūnai taip staiga sužvėrėti, atlikti protu nesuvokiamus veiksmus, o paskui vėl lyg niekur grįžti mus „Ginti. Saugoti. Padėti“? Ir kolegoms, vadovui nieko visiškai nieko nepastebint? Bet vadovas pastebimai nervinasi, jis specialistų pasitarime garsiau už kitus šaukia, kad vienintelė priemonė šiems įgrisusiems paaugliams – „zona“.
    O gal mes susidūrėme su smurto subkultūra komisariate, kur visi viską žino, bet tyli? Leiskite atsargiai priminti – smurtas žlugdo ne tik jį patiriančius, bet ir pačius smurtautojus. Tai baisus nuodas, kurį kartą pavartojus, jis klastingai įsikuria žmogaus sąmonėje, formuoja elgesį, asmenybę. Yra rimtų priežasčių apklausos metu smogti paaugliui kumščiu į veidą? Būkite tikri – jų atsiras ir visiškai su šiais paaugliais nesusijusiose situacijose.“
    Pagalbos nusikaltimų aukoms vadovė neslepia, kad buvo labai nelengva prabilti apie policininkams metamus kaltinimus, nes būtent pareigūnai yra tie, kurie per daugelį programos gyvavimo metų padėjo išgelbėti daugybę žmonių.
    „Žinau, kaip jautriai policijos vadovybė reaguoja į atvirą kritiką, suprasdama ją kaip policijos vardo menkinimą, permainų stabdį, bet mieli mus saugantys vyrai ir moterys, kas yra mūsų ambicijos, palyginus su tuo širdies skausmu, kurį šiandien jaučia minėti paaugliai ir jų šeimos? – kalbėjo K. Mišinienė. – Policija pati tiria savo pareigūnų veiksmus Vilkaviškyje, nuoširdžiai prašau – tie, kas matėte, žinojote, girdėjote – prakalbėkite, netylėkite.“
    Iš motinos lūpų – dar vienas šiurpą keliantis pasakojimas
    K. Mišinienės prašymas netylėti – vardan tiesos. Kad ir kokia ji būtų – ar palanki baisius kaltinimus pažėrusiems nepilnamečiams, ar policijos pareigūnams, kurie gal tik išgalvotai kaltinami smurtu.
    Tuo metu vieno paauglių – šešiolikmečio motina, kuri iš viso yra susilaukusi septynių vaikų, iš kurių jau trys sukūrę savo šeimas, prisipažįsta, kad žinojo apie sūnaus apklausą policijoje, tačiau po jos niekur nesikreipė, nes tiesiog nežinojo, kas galėtų padėti. Ir ja patikėti.
    „Apie tai sūnus man nieko nepasakoja, sako, mažiau žinosi, ilgiau gyvensi, bet iš kitų vaikų buvau girdėjusi, o kaip viskas buvo iš tikrųjų, sužinojau tik per jo apklausą Imuniteto skyriuje“, – prisipažįsta moteris.
    Dėl sūnaus, kuris yra dalyvavęs įvairiose varžybose ir pelnęs daugybę medalių, o savo ateitį siejęs su sportu, moteris niekada neturėjo problemų – vaikas visada neblogai mokėsi, dažnai iš rankos nepaleisdavo knygos. Bet – iki tol, kol nesusidėjo su metais vyresniu draugu.
    „Ir jo motina pripažįsta, kad mano sūnų išvedė iš kelio, bet gal jis dar susiprotės? – kalbėjo ji. – Sūnus sako, kad nori kuo greičiau iš to purvo išbristi, nes puikiai supranta, kad tas kelias niekur neveda.“
    Gerokai daugiau bėdų moteris turi dėl keturiolikmečio sūnaus – šis jau ne kartą buvo įkliuvęs policijos pareigūnams. O prieš praėjusias lapkričio šventes išplėšė kaimo kapinėse įrengtą elektros skydinę, dėl to dalis kaimo liko be šviesos.
    Šį nusikaltimą pareigūnai greitai išaiškino, tačiau, kaip teigė moteris, jos sūnus taip pat patyrė smurtą. Ir esą tą pačią dieną, kai policininkai komisariate apklausinėjo šešiolikmetį sūnų.
    „Jie tada sūnų paliko policijoje ir atvažiavo į namus, bet nė žodžiu neužsiminė, kad sūnus yra sulaikytas, – pasakojo moteris. – Iš pradžių pareigūnai su jaunėliu pasikalbėjo namuose, prašė parodyti, kur jis daiktus iš elektros skydinės paėmė, o kai nuėjo prie kaimo kapinių, jam iš karto ant vienos rankos uždėjo antrankius, nors vaikui dar tik keturiolika metų. Kai sūnus viską parodė, pareigūnai sūnų įsisodino į automobilį – net supykau, kaip jį vieną išsiveš, o jie man atkirto, kad važiuoja tik į seniūniją, jog šis atsiprašytų seniūnės. Sakė, nieko baisaus, seniūnija šalia, pėščias pareis… Bet, žinote, tą dieną kaip tik buvo labai šalta diena, snigo. Ir ką – laukiu valandą, dvi, o sūnaus nėra. Paskambinau socialinei darbuotojai, o ši sako, kad jo net nebuvo. Ir vakare grįžo vaikas pėsčias, tik su džemperiu, ėjo net apie dvylika kilometrų iš Vilkaviškio. Tada taip supykau, kad paskambinau į policiją ir išrėkiau – kaip taip gali būti, vaiką nuogą paleidote! O paskui jis pasakojo, kaip jį nusivežė į mišką ir ar pririšo prie medžio, ar su antrankiais prisegė. Sakė, daužė ir į lytinius organus, ir su tazeriu davė.“
    Moteris neabejoja, kad sūnus nemeluoja, nes tai esą jam buvęs ne pirmas kartas.
    „Buvau nuėjusi pas socialinę darbuotoją, verkdama papasakojau, kas atsitiko, o ji – niekuo negaliu padėti, gal čia tokie policijos metodai, – kalbėjo ji. – Buvau ir pas tyrėją nuvažiavusi, o ji man pareiškė – ką tu laimėsi, kur įrodymai, iš tavęs teisme visi juoktis pradės. Aišku, aš neturiu jokių įrodymų, man net vaikų apklausose neleisdavo dalyvauti, tik dabar, kai tokie dalykai paaiškėjo, liepia visada šalia sėdėti. Aš net per televiziją girdėjau, kaip žvaigždūnai skundėsi, kad su policija nepasiginčysi, o kaip man teisybę įrodyti?“
    Ir čia pat daugiavaikė motina priduria, kad prieš savaitę priimtas įstatymas, kuriuo draudžiamas bet koks smurtas prieš vaikus, seniai buvo reikalingas: „Tebūnie, vaikai prisidirba, bet juk ir reikia su jais kitaip elgtis, nejaugi nėra kitų priemonių, kaip tik juos daužyti? Kai tėvai vaikui per pakaušį suduoda, juos iš karto baudžia, o policijoje gali daryti ką nori – jie turi savo sistemą, žino, kad nieko nepapasakosi, galvoja, esi kvaila kaimo boba, nieko tu mums nepadarysi.“
    Apie tai, kad smurtą patyrė keturiolikmetis, policijoje jau užsiminė ir apklaustas jo brolis – ikiteisminį tyrimą atliekanti tyrėja žadėjo ir šį nepilnametį apklausti. Apklausos laukia ir kitų, kurie bent kiek žino apie galimą smurtą.
    Seniūnė netiki: tai – melas
    Į policiją nesikreipė ir septyniolikmečio motina – išsigandusi moteris net nežinojo, kaip tokioje situacijoje reikia elgtis. „Sakiau jai, netylėk, skųskis, na, negalima taip, bet ji tik verkia ir nieko nedaro“, – sakė nepilnamečio motinos patėvis. Jis tikino, kad iš policijos grįžęs septyniolikmetis „buvo apsiverkęs“, bet į kalbas labai nesileido.
    „Jis buvo išsigandęs, sakė, kad policininkai mušė, su tazeriu daužė, – emocingai kalbėjo vyras. – Kokią teisę jie turi vaiką daužyti? Suprantu, kad jiems reikia kuo greičiau bylas ištirti, bet tegul dirba kitokiais metodais.“
    Tuo metu seniūnijos, kurioje gyvena nepilnamečiai, seniūnė Gema Skystimienė neslepia, kad istorija, kurią paaugliai pasakoja, yra paprasčiausiai išgalvota.
    „Apie policijos smurtą tikrai nieko nežinau, bet manau, kad jie meluoja, jog juos kažkas į Vokietiją vežė dirbti ir tai yra vos ne prekyba žmonėmis – aš tokių dalykų negirdėjau ir jais netikiu, – sakė ji. – Juk tie paaugliai iš namų dingo po to, kai apvogė parduotuvės savininką, nežinau, kodėl čia kalbama apie prekybą žmonėmis. Gal jie norėdami pateisinti savo išvažiavimą sukūrė tą istoriją, juk jie dabar įstatymus žino geriau nei mes. O gal „Carito“ moterys jiems piršo tą mintį? Bet iš tikrųjų tik jie patys žino, kaip viskas buvo – man atrodo, jie kalba tik tai, kas jiems naudinga, o kas nenaudinga – nutyli.“
    Pasak jos, šeima, kurioje gyvena šešiolikmetis, yra ypač sudėtinga, nes motina esą linkusi išgerti, nors ir neigia, kad yra priklausoma nuo alkoholio.
    „Seniūnija šeimai ir namą nupirko, suremontavo, mes darėme viską, kad tik jiems padėti – žinote, neslėpsiu, man nesmagu prieš kaimo žmones, jie man priekaištauja, kokią čia šeimą, seniūne, įkėlėte, – kalbėjo G. Skystimienė. – Gyventojai nori, kad ją iškeldintume – surinko per septyniasdešimt parašų ir pateikė savivaldybei bei mūsų išrinktam Seimo nariui Kęstučiui Smirnovui.“
    Vis dėlto, jos teigimu, šeimos iškėlimas į kitą vietą problemos neišspręs. „Vaikų auklėjimas yra paliktas savieigai ir vienoje, ir kitoje šeimoje – socialinė darbuotoja nuolat važiuoja ir konsultuoja, bet vos tik išvažiuoja, viskas lyg nieko nebūtų buvę“, – kalbėjo seniūnė.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Dainius Sinkevičius

  • UŽ GROTŲ PASIŲSTI VEBMODELIŲ IŠNAUDOTOJAI

    Neseniai Šiaulių apygardos teismas paskelbė verdiktą pirmojoje Lietuvoje byloje dėl 11 merginų išnaudojimo pornografijai virtualioje erdvėje. Šiauliečiai Vilandas Jasuitis (28 m.) ir jo bendraamžis Darius Šimaitis gyventi už grotų pasiųsti 7 metams. Penkioms nukentėjusiosioms iš nuteistųjų solidariai priteista iš viso beveik 21 000 eurų moralinei žalai atlyginti. Bet ši istorija dar gali būti nagrinėjama ir Lietuvos apeliaciniame teisme.

    14 tomų

    Apie šių dviejų vyrų sumanytą pasipelnymo būdą ir išnaudotas merginas „Akistata“ yra rašiusi prieš porą metų, kai buvo baigtas ikiteisminis tyrimas ir byla atiduota į teismą. 14 tomų baudžiamojoje byloje ikiteisminį tyrimą atliko Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos (VPK KPONTV) kriminalistai, o tyrimo eigą kontroliavo Panevėžio apygardos prokuroras Rimantas Vagrys. Į Šiaulių apygardos teismą byla buvo perduota todėl, kad šiame krašte nusikaltėliai rado daugiausia patiklių merginų.

    „Tokius nusikaltimus ypač sudėtinga išaiškinti, – kai byla buvo perduota teismui, sakė prokuroras R. Vagrys, – todėl labai džiaugiuosi profesionaliai padarytu Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato KPONTV pareigūnų, kurie atliko ikiteisminį tyrimą šioje byloje, darbu ir sėkmingu bendradarbiavimu su jais“.

    Pasak prokuroro, dauguma aukų šioje byloje – socialiai pažeidžiamos, sunkiai finansiškai besiverčiančios, patiklios moterys, kurias buvo būtina apginti nuo nusikalstamų kėslų turinčių asmenų.

    Kriminalistai išsiaiškino, kad į pornografijos platintojų rankas pakliuvo 11 merginų ir jaunų moterų.

    Abiems vyrams buvo pateikti kaltinimai prekyba žmonėmis, neteisėtu žmonių išnaudojimu priverstiniam darbui, pornografinio turinio produkcijos gaminimu, platinimu bei viešu demonstravimu.

    Aukas šantažuodavo

    Priminsime, jog 2013 metais Panevėžio apskrities VPK KPONTB pareigūnai, tęsdami kitus 5 pradėtus tyrimus dėl prekybos žmonėmis, gavo duomenų, jog du šiauliečiai išnaudoja merginas pornografijai. Tirdami gautą informaciją, kriminalistai nustatė, kad vyrai internetinėje erdvėje skelbėsi ieškantys merginų, norinčių dirbti vebmodeliais, žadėdavo joms gerą uždarbį. Pasirodė, jog ne viena mergina, neįtardama klastos, susigundė tokiu pasiūlymu ir nusiuntė „darbdaviams“ savo gyvenimo aprašymą. Vėliau – o tai buvo tuo metu Valstybės sienos apsaugos tarnyboje dirbęs V. Jasuitis ir jo draugužis D. Šimaitis, – žinodami smulkias merginų gyvenimo detales, jas šantažuodavo, kad galėtų išnaudoti pornografijai.

    Vienoms merginoms būdavo išnuomojami butai, kitoms – teko dirbti savo namuose. Verges šiauliečiai aprūpindavo kompiuteriais ir interneto kameromis.

    Tik tuomet, kai kaltinamieji užregistruodavo jas suaugusiems skirtose užsienio interneto svetainėse, dirbti sutikusios merginos suvokdavo, už kokias paslaugas joms bus mokami pinigai.

    Tyrimo metu paaiškėjo, jog įkliuvusios į pinkles merginos privalėdavo apsinuoginti prieš kameras ir vykdyti visus internetinių klientų prašymus, neretai sunkiai suvokiamus. O abu suteneriai, siekdami gauti kuo didesnį pelną, versdavo merginas kuo ilgiau bendrauti su klientais, nurodinėdavo kaip apsirengti, susišukuoti. Nukentėjusiosios vietoj žadėtų tūkstančių geriausiu atveju gavo vos kelis šimtus litų.

    Gąsdino ir grasino

    Šitokias, taip vadinamąsias vebmodelių paslaugas, Panevėžio kriminalistai vienareikšmiškai įvardijo prekyba žmonėmis, neteisėtu žmogaus išnaudojimu priverstiniam darbui ir kitais baudžiamojo kodekso straipsniais, tad kartu su kolegomis iš Šiaulių sulaikė V. Jasuitį ir D. Šimaitį. Jų namuose buvo atliktos kratos, rasta daug vertingos tyrimui informacijos. Kadangi įtariamieji neneigė jiems inkriminuojamų nusikaltimų, tuokart prokuroras neprašė jų suimti, tad teismas paskyrė švelnesnes kardomasias priemones.

    Iš Ingos, buvusio vebmodelio, pasakojimo: „Nuolat trūko pinigų ne tik būtiniausiems daiktams, bet ir maistui. Tėvas – bedarbis, už minimalią algą dirbo tik mama. O namuose be manęs – dar 2 seserys ir brolis… Ir staiga pasitaikė toks viliojantis pasiūlymas. Juolab, kad „darbdaviai“ patikino mane, jog nieko nelegalaus ar gašlaus nereikės daryti. Girdi, pasėdėsiu prieš kamerą gražiai, seksualiai apsirengusi, pabendrausiu su vyru, kuriam patiksiu – ir viskas. Niekas manęs nelies… Sakė, jei kliento prašymas nepatiks, galėsiu ir netenkinti. Tačiau, kai pradėjau dirbti, supratau, kur papuoliau – ko tik aš neišgirdau! Pasitaikydavo tokių iškrypėlių… Prašymas nusimesti vieną ar kitą rūbo dalį ar sušokti striptizą palyginus niekis su prašymais nusiš… ar išsivemti klientui stebint. Sulaukiau prašymų ir pažaisti su savimi, parodyti ar apsiskutusi, susikišti į tą vietelę rožės pumpurą, o po to jį čiulpti… Įtampa dar padidėjo, kai sužinojau, jog mane pasamdę vyrai stebėdavo, kaip aš bendrauju su klientais, nes po kiekvienos „sesijos“ gaudavau nurodymų, kaip ateityje turėčiau elgtis, kad kuo ilgiau išlaikyčiau klientą prie kompiuterio ekrano – mat kuo ilgiau jis į mane spokso, tuo daugiau pinigėlių „prikapsi“… Kai „darbdaviams“ pareiškiau, kad tokio darbo nedirbsiu, jie ėmė mane gąsdinti: girdi, turim nufilmavę tave, paleisim internete ir visi pamatys, kuo tu užsiimi. Be to pažadėjo ir veidą subjauroti, jei neklausysiu… Išsigandau, o jie dar ir baudą paskyrė už nepaklusnumą…“

    Pasak nukentėjusiosios, tokį pragarą ji iškentė maždaug tris mėnesius, vėliau vis tik išdrįso kreiptis į policiją. Tačiau mergina, kaip ir daugelis kitų aukų, iki šiol negali atsigauti: neapsieina be medikų ir vaistų pagalbos.

    Poveikis nukentėjusiajai

    Palikti laisvėje šiauliečiai nesėdėjo sudėję rankų – tuoj pat ėmėsi „apdoroti“ nukentėjusiąsias. Stengdamiesi išsisukti nuo kaltinimų, vyrai bandė paveikti jiems dirbusias merginas – įkalbinėjo už tam tikrą atlygį pakeisti duotus parodymus jų naudai.

    Tačiau pareigūnai nuo paleistų į laisvę įtariamųjų nenuleido akių. V. Jasuitis ir D. Šimaitis buvo sulaikyti Telšiuose 2013 metų rugpjūčio 5 dieną, kai vienai nukentėjusiajai ketino perduoti pinigus, už kuriuos tikėjosi nupirkti melagingus parodymus. Tad prie jau pareikštų šiauliečiams įtarimų prisidėjo ir dar vienas – poveikis nukentėjusiajai, o teismas tuomet leido juos suimti trims mėnesiams. Vėliau suėmimas dar buvo pratęstas – abu kaltininkai iš tardymo izoliatoriaus buvo paleisti prieš didžiąsias metų šventes – gruodžio 20-ąją ir nuosprendžio sulaukė laisvėje.

    Tai – prekyba žmonėmis

    Tai ne pirmas kartas, kai pareigūnai nutraukia tokią internetinę pornografinę veiklą. Tačiau iki šiol tokie „veikėjai“ išsisukdavo nuo tokių kaltinimų, kaip pelnymasis iš kito žmogaus prostitucijos, įtraukimas į prostituciją, pornografinio turinio produkcijos gaminimas ir platinimas, o ypač – prekybos žmonėmis. Iki šiol jie – geriausiu atveju – tebūdavo apkaltinami apgaulingu apskaitos tvarkymu, neteisėtu vertimusi ūkine, komercine ar finansine veikla, neteisėtu literatūros, mokslo, meno kūrinio atgaminimu, neteisėtų kopijų platinimu, gabenimu ar laikymu. Nes kilus įtarimams, kad buvo platinama pornografija, nepavykdavo rasti įrodymų.

    Panevėžio apskrities VPK KPONTB pareigūnai, tyrę minėtą bylą, sakė buvo užsibrėžę sau tikslą – suformuoti praktiką, kad pornografines paslaugas internetu siūlantys ir merginas išnaudojantys asmenys lengvai neišsisuktų, o būtų teisiami už prekybą žmonėmis. „Žinome, jog tokie „administratoriai“ veikia labai gudriai, siekdami likti nenubaustais, tačiau mes kantriai rinkome įkalčius ir duomenis, kad įrodytume, jog pornografijos siūlytojų veikla – sunkus nusikaltimas“, – sakė Panevėžio apskrities VPK Kriminalinės policijos žvalgybos valdybos (KPŽV) viršininkas Justinas Kuzmickas.

    Nauja praktika

    Prieš daugiau nei trejetą metų į Šiaulių apygardos teismą irgi buvo atiduota „vebmodelių“ byla. Merginos buvo išnaudojamos 2005-2009 metais. Tačiau tuomet tyrėjams nepavyko įrodyti, kad merginos buvo verčiamos nusirenginėti, kad buvo platinama pornografija. Be to nebuvo atsekti kompiuteriai, prie kurių „dirbo“ merginos, nes juos aptarnaudavo kitose šalyse esantys serveriai (dažniausiai HTTP). Pasak tyrėjų, apskritai juos atsekti yra sunku, o dažnai ir neįmanoma. Tad vyrukas (30 m.), kuris merginas išnaudojo ir taip pelnėsi iš jų darbo, tebuvo apkaltintas tik pagal BK 202 str. 1 dalį (neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine veikla) bei pagal BK 222 str. 1d. (apgaulingas apskaitos tvarkymas). Įrodyta, kad iš dviejų įmonių, įregistruotų užsienio šalyse, jis gavo nelegalių pajamų – iš viso daugiau nei pusę milijono litų.

    Tačiau pasak Panevėžio apskrities VPK KPŽV viršininko J. Kuzmicko, šiuo metu situacija gerokai pasikeitusi. „Yra sukurtas teisinis precedentas – t.y., priimti Aukščiausiojo Teismo sprendimai konkrečioje byloje, kurie turi teisės normos galią nagrinėjant analogiškas bylas, – sakė J. Kuzmickas. – Prieš daugiau nei trejetą metų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl merginų, išnaudotų pornografijai virtualioje erdvėje, nekėlė kažkokių ypatingų sunkumų. Sunkiausia galbūt buvo pradėti mąstyti kitaip, suvokti, kad aukomis merginos tapo ne savo noru, o buvo apgautos.

    Europos Sąjungos teisėje, taip pat ir Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose yra įtvirtinta labai svarbi taisyklė, jog nukentėjusiojo asmens sutikimas neturi juridinės reikšmės patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis ar kitus panašius nusikaltimus. Sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku“.

    Specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasirengusi padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Aurelija Žutautienė

  • NEPILNAMEČIŲ SUTENERIS IR KVAIŠALŲ PREKEIVIS NUO BAUSMĖS NEIŠSISUKO

    Dar gaji nuomonė, kad prostitucija moterys ar merginos užsiima esą savo noru. Tačiau projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė ir jos komanda tvirtina, jog pati dirbti prostitute nepasirinko nė viena moteris.

    „Savo noru“ – nebūna

    „Nežinau nei vieno atvejo, kai moteris užsiėmė prostitucija dėl to, kad jai tai malonu. Kiekvieną jų kažkas pastūmėjo ar privertė, – sakė K. Mišinienė, nuo 2001 metų metų dirbanti su prekybos žmonėmis bei prostitucijos aukomis. – Tai – skurdas, skolos, prieitas akligatvis, kai moteris neturi iš ko rinktis, gražūs žodžiai ir pažadai, vėliau virtę grasinimais, patyčiomis ir smurtu“. Pasak projekto vadovės, į sekso vergovę merginas klampina ir visuomenės nuomonė, kuri gana negailestinga ir žiauri.

    „Vietoj to, kad ištiestų pagalbos ranką, neretai girdime: taigi jai, turbūt, patinka toks „darbas, ko ji nepabėga, ko neieško pagalbos?“ – piktinasi K. Mišinienė. – O juk tai nėra taip paprasta. Suteneriai visada stengiasi, kad jų aukos priklausytų jiems ir klausytų tik jų – ir jie tai daro labai išmoningai, tarsi būtų baigę psichologijos bakalaurus: pirmiausia savo aukas spaudžia psichologiškai, įtikina jas, kad dėl visko kaltos tik jos pačios, o jau jie – tai „angelai sargai“, saugantys jas nuo tikrųjų pavojų“.

    Pripažino kaltais

    Kad psichologiškai sugniuždytos merginos tampa priklausomomis, rodo ir visai nesenas pavyzdys. 2016 metų lapkritį Lietuvos apeliacinis teismas (LApT) paskelbė nuosprendį vos ne 10-mečio byloje. Suteneriai vilniečiai Aras Žydrūnas Žilinskas ir Gediminas Sidaravičius pagaliau pripažinti kaltais dėl nepilnamečių įtraukimo į prostituciją ir pelnymosi iš kito asmens prostitucijos. Aišku, jie dar turi galimybę kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą (LAT).

    Šie vyrai pirmosios instancijos – Vilniaus apygardos – teisme buvo nuteisti dar 2013 metų gegužę. A. Ž. Žilinskui buvo skirtas 3 metų 10 mėnesių laisvės atėmimas, G. Sidaravičius nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme. Žinoma, prostitutėmis pavertę kelias merginas „angelai sargai“ nuosprendžius apskundė ir šiek tiek laimėjo.

    Bausmes sušvelnino

    LApT nutarė pakeisti pirmosios instancijos teismo verdiktą. Išanalizavusi bylos duomenis, teisėjų kolegija A. Ž. Žilinskui panaikino kaltinimus dėl 3 merginų įtraukimo į prostituciją, nes nebuvo įrodyta jo kaltė. Tačiau vyrui buvo palikti kaltinimai dėl dviejų nepilnamečių įtraukimo į prostituciją bei pelnymosi iš prostitucijos ir bausmė A. Ž. Žilinskui šiek tiek sušvelninta – jam skirti 3 metai ir 2 mėnesiai nelaisvės. Ji subendrinta su 2015 metų nuosprendžiu narkotikų byloje, kurioje A. Ž. Žilinskas „pelnė“ 9 metų laisvės atėmimo bausmę. Tačiau apie prekybą kvaišalais vėliau. Dar grįžkime prie nepilnamečių ir kitų merginių seksualinio išnaudojimo.

    Ž. Žilinsko bendrui G. Sidaravičiui kaltinimai dėl pelnymosi iš vienos merginos prostitucijos buvo panaikinti, tačiau teisėjų kolegija konstatavo, jog šis prostitucijai išnaudojo nepilnametę. Už tai jam paskirta 2 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė jos vykdymą atidedant 2 su puse metų. Per šį laikotarpį G. Sidaravičius negalės išvykti iš gyvenamosios vietos ribų be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos žinios. Vyras taip pat įpareigotas sumokėti 25 MGL (941 eurą) įmoką į asmenų, nukentėjusių nuo nusikaltimų, fondą.

    Sušvelninęs bausmės teismas pažymėjo, jog buvo atsižvelgta į tai, kad nusikalstimai padaryti prieš 9 metus – 2007 metais, ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko daugiau nei 5 metus. Dar 3 metus byla buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme.

    Vilkino nagrinėjimą

    Įdomu tai, kad byla taip ilgai buvo nagrinėjama teisme ne dėl ilgai trunkančių teismo medicinos ekspertizių ar teisėjo kaltės, o dėl to, kad teismo procesą ignoravo ir aukos – nukentėjusiosioms net buvo pagrasinta jas atvesdinti, ir teisiamieji.

    Dar 2011 metų lapkritį Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Paulius Jablonskas, palaikęs kaltinimą šioje byloje, pripažino, jog merginos keikia pareigūnus, užkirtusius kelią jų pelningai veiklai.

    Teismas savo iniciatyva patikrino „Sodros“ ir Gyventojų registro tarnybos duomenis, tačiau nieko nepešė – merginos oficialiai niekur nedirbo, gyvenamąją vietą buvo deklaravusios tik formaliai. Buvo net įtariama, kad prostitutėmis dirbusios nukentėjusiosios yra išvykusios iš Lietuvos ir greičiausiai jos nenori liudyti prieš buvusius sąvadautojus. Prokurorams tuomet pavyko išsiaiškinti, kad viena liudytojų, galinti papasakoti apie prostitucijos užkulisius, neseniai pagimdė kūdikį. Vėliau jaunoji moteris davė parodymus.

    Buvo baiminamasi, kad be liudytojų apklausų teisme gali subliūkšti kaltinimai – mat nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Vis dėlto, kad ir strigdama byla pasiekė finišą.

    Elitinės vergės

    Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai buvo nustatę, kad prostitučių paslaugas teikė penkios merginos (kai kurios jų buvo nepilnametės), jų paslaugas sąvadautojai reklamuodavo internetinėse svetainėse. Be to, kai kurios merginos savo paslaugas reklamuodavo ir specialiuosiuose erotiniuose puslapiuose. Vyrai už praleistą su jomis valandą mokėdavo apie 500 litų (apie 145 eurus). Vienai jų, savo sugyventinei, pravarde Pamela, A. Ž. Žilinskas davė pinigų net krūtų didinimo operacijai.

    Šios nepilnametės merginos motina pirmiausiai ir buvo apklausta teisme. Moteris ramiai aiškino, kad jos dukra iš namų išėjo būdama 16-os metų, pareiškusi, kad gyvens su draugu. Pasak motinos, ji net nežinojusi, kur dukra gyvena, ši slėpusi ir ką veikia. Tik vėliau, kai motina buvo iškviesta į policiją paaiškėjo, kad ši – A. Ž. Žilinsko, su kuriuo mokėsi toje pačioje mokykloje, sugyventinė ir, kad vyras ją išnaudoja versdamas užsiimti prostitucija.

    Idilė baigėsi

    Taigi, tyrėjai buvo nustatę, kad A. Ž. Žilinskas dar 2007 metų birželį apgaule į prostituciją įtraukė šešiolikmetę. Vyras apdūmė nepilnametei akis žadėdamas pelningą masažistės darbą, įkalbėjo apsigyventi nuomojamame bute. Merginai A. Ž. Žilinskas nupirko „tam darbui“ tinkamus rūbus, avalynę, kvepalus, vežiojo į soliariumą, apmokėjo nagų priauginimo ir kitas procedūras.

    Vėliau 16-metė tvirtino, kad buvo iki ausų įsimylėjusi A. Ž. Žilinską ir tikėjo viskuo, ką šis jai sakęs. Manė, kad vaikinas irgi ją myli. Tačiau idilė greitai baigėsi – vieną dieną „mylimasis“ nuvežė nepilnametę į kitą butą ir pareiškė, jog ši privalės teikti vyrams seksualinio pobūdžio paslaugas. A. Ž. Žilinskas tvirtino, kad, girdi, ši gerai uždirbsianti, turėsianti daug pinigų… Tačiau, jei spyriosis, gaus į galvą…

    Nuo vilko – ant meškos

    Nepilnametė pasakojo, kad bandžiusi pabėgti, tačiau suteneris ją suradęs, stipriai prikūlęs, atėmęs mobiliojo ryšio telefoną, niekur vienos neišleisdavęs. Ir dar visus jos uždirbtus pinigus pasiimdavęs.

    Neužilgo tame pačiame bute buvo apgyvendinta ir dar viena nepilnametė. Ji taip pat buvo „paruošta“ sekso vergės darbui: nurudinta soliariume, padarytas manikiūras, nupirkti rūbai ir avalynė. Ir šią nepilnametę kontroliavo bei pas klientus vežiojo A. Ž. Žilinskas. Nors jai buvo prižadėjęs šokėjos darbą…

    Galų gale viena mergina pabėgo iš A. Ž. Žilinsko nuomojamo buto. Tačiau, kaip sakoma, užšoko nuo vilko ant meškos – ją priglaudė Arno draugas G. Sidaravičius, kuris niekuo nesiskyrė nuo ankstesniojo sąvadautojo: taip pat prievarta tempdavo pas klientus, niekur vienos neišleisdavo, atimdavo uždirbtus pinigus. Jei auka nepklusdavo, mušdavo ją ir tyčiodavosi.

    Kaltės nepripažino

    Tyrėjai, patikrinę A. Ž. Žilinsko bei nepilnamečių telefonus, išsiaiškino, kad vyras ne tik nurodydavo kaip ir ką merginoms apsirengti, susišukuoti, bet ir kiek pinigų paimti iš klientų.

    Per kratą bute, kur buvo apgyvendintos nepilnametės, pareigūnai aptiko didžiulius prezervatyvų kiekius.

    Abu sąvadautojai niekada savo kaltės nepripažino ir buvo labai pasipiktinę Vilniaus apygardos teismo teisėjo Vladislavo Lenčiko jiems paskirtomis realiomis laisvės atėmimo bausmėmis. Kaip jau minėta, neseniai nuosprendį LApT teisėjų kolegija sušvelnino.

    Įdomus faktas ir tas, kad A. Ž. Žilinskas tuo metu mokėsi Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinių mokslų fakultete. Vyro mokslai ir nelegali veikla – kiek artimi dalykai. Kaip tik socialiniai darbuotojai paprastai rūpinasi, kad mergaitės nepasuktų klystkeliais, nepatektų į sutenerių nagus. Kaip matome, mokslai vyrui išėjo į naudą – jis taip sugebėjo apsukti merginoms galvas, kad šios ne tik į teismo posėdžius eiti vengė, bet ir stengėsi savo kankintojus gelbėti, tvirtindamos, kad šie „nieko bloga nepadarę“, esą pačios norėjusios turėti „stogą“…

    Tiekė kokainą

    Kad A. Ž. Žilinskas geras psichologas ir puikiai išmanė savo „verslo“ subtilybes liudija ir dar vienas faktas. Vyras pelnėsi ne tik versdamas merginas dirbti prostitutėmis, bet ir uoliai aprūpindavo Vilniaus pramogų pasaulio atstovus kokainu. 2013 metais daugeliui jų buvo „vieša paslaptis“, kad A. Ž. Žilinskas naktiniuose sostinės klubuose bei prie Operos ir baleto teatro pardavinėja kvaišalus.

    Gavę operatyvinės medžiagos pareigūnai A. Ž . Žilinską ėmė sekti, o vienas liudytojas net sutiko bendradarbiauti. 2013 metų gegužės 24-osios vakarą vienoje automobilių stovėjimo aikštelėje šis vyras pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį iš A. Ž. Žilinsko už 72 eurus nusipirko 0,9 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,7 g narkotinės medžiagos – kokaino.

    Byloje taip pat buvo surinkta ir kitų neginčijamų įrodymų. Pavyzdžiui, tų pačių metų liepos 11-osios vakarą policijos pareigūnai sustabdė A. Ž. Žilinsko vairuojamą automobilį „Mercedes Benz“. Šalia jo, ant keleivio sėdynės gulėjusioje pagalvėlėje, buvo rasta beveik 100 g miltelių, kurių sudėtyje – 32 g kokaino bei 1,2 g kanapių dervos (hašišo). Tai laikoma dideliu kvaišalų kiekiu.

    „Kažkas“ pakišo

    Tačiau A. Ž. Žilinskas nepripažino ir šių jam pareikštų kaltinimų – bandė įtikinti visus niekada neprekiavęs narkotikais. O pagalvėlę, kuriame buvo kvaišalai kažkas įdavęs pro atvirą automobilio langą. Mat, girdi, jo merginai, bebūnant viename Palangos klube, pasidarę bloga, tai jie nuėję į automobilį ir atsisėdę. Kažkokia svetima kompanija, pagailėjusi apgirtusios jo draugės, tad ir davusi po galva pasidėti pagalvę. Vaikinas tvirtino, kad ir jis tuo metu pasijuto apsvaigęs – pamanė, kad kažkas nori juos apvogti, tad kažko įmaišė į gėrimą. „Įsėdęs į automobilį tuoj pat užmigau, daugiau nieko nežinau“, – aiškino A. Ž. Žilinskas teisme.

    Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai Lilijai Tarčevskajai taip pat teko nelengva užduotis, nes teisiamasis ir šioje byloje kaip tik išmanė stengėsi vilkinti teismo procesą. Tačiau keletas menininkų, kurie buvo pirkę iš A. Ž. Žilinsko kvaišalų, vis tik tai pripažino viešai. Vienas dailininkas papasakojo, kad jo parodos atidarymo metu, kur buvo prigužėję daug pramogų pasaulio atstovų, A. Ž. Žilinskas pavaišino jį kokainu. Vėliau kokainą iš jo jau pirko – už 3 g sumokėjo 900 litų (apie 261 eurą).

    Bylos medžiagoje užfiksuota, kad sulaikant įtariamąjį, pareigūnai rado beveik 1500 litų (apie 435 eurus). Buvo įtariama, kad jie gauti iš prekybos narkotinėmis medžiagomis.

    Taip pat buvo patikrintas ir prabangus limuzinas „Hummer“, kurį A. Ž. Žilinskas nuomodavo įvairioms šventėms – mat buvo įtarta, kad prabangą mėgstančioms garsenybėms kaip priedas prie automobilio buvo parūpinama ir kvaišalų. Ir ištikrųjų – limuizine buvo rasti 2 maži poletileniniai maišeliai su kokaino pėdsakais.

    2015 metų pavasarį Vilniaus miesto apylinkės teismas A. Ž. Žilinską pripažino kaltu dėl prekybos  kvaišalais dideliais kiekiais ir skyrė 9 metų laisvės atėmimo bausmę. Teismas taip pat nutarė iš A. Ž. Žilinsko išieškoti ir daugiau nei 4000 eurų – tiek buvo įvertintas automobilis, kuriuo vyras gabeno narkotikus.

    Nuteistasis laiko tuščiai neleido – apskundė nuosprendį LApT, o kai ten nieko nelaimėjo – ir LAT. Deja, ši kartą Temidė sąvadautojui ir narkotikų prekeviui nenusišypsojo – galutinis ir neskundžiamas nuosprendis A. Ž. Žilinskui įsigaliojo 2016 metų kovą.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Aurelija Žutautienė

  • POLICIJAI NEPAVYKO IŠNARPLIOTI Į UŽSIENĮ NUSIKALSTI VEŽTŲ ARIOGALOS VAIKŲ ISTORIJOS – TYRIMAS NUTRAUKTAS

    Pernai kovą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistai pradėjo aiškintis trijų į užsienį nusikalsti vežtų ir bandytų išvežti nepilnamečių istoriją ir pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl prekybos vaikais ir vaikų pardavimo. Tačiau gruodį byla nutraukta, nes nepilnamečiai neįdavė savo išnaudotojų.

    Tai nebuvo pirmas ikiteisminis tyrimas dėl prekybos vaikais iš Ariogalos. Dar 2014 metų vasarį Raseinių Vaiko teisių ir apsaugos tarnyba sužinojo, kad Šveicarijoje, Bazelyje, po juvelyrinių prekių parduotuvės apiplėšimo sulaikytas nepilnametis iš Ariogalos. Nusikaltimo metu kartu su nepilnamečiu buvo suaugusių Lietuvos piliečių, todėl tarnybai iškart kilo įtarimų dėl prekybos žmonėmis.

    Tuomet Vaiko teisių ir apsaugos tarnyba kreipėsi į Raseinių policiją prašydama ištirti, iš kur vaikas gavo svetimus dokumentus, kas organizavo jo išvežimą. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, tačiau netrukus nesurinkus pakankamai duomenų, nes vaikas liudyti atsisakė, nutrauktas.
     Dar vienas nepilnametis iš Ariogalos nusikaltęs užsienyje buvo sulaikytas net keturis kartus
    2015 m. gegužę jis sučiuptas Lenkijoje vairuojantis Čekijoje pavogtą automobilį. Po trijų mėnesių tas pats vaikinas vėl įkliuvo dėl nusikaltimo užsienyje. 2015 m. rugpjūtį jis buvo sulaikytas Belgijoje ir apgyvendintas nepilnamečių sulaikymo įstaigoje. Vaikinas buvo įtariamas su trimis bendrininkais panaudojant šaunamuosius ginklus plėšęs juvelyrinių dirbinių parduotuvę Belgijoje. Po poros mėnesių paaiškėjo, kad šiam vaikui Europos arešto orderį yra išdavusi Austrija. Jis perkeltas į Pataisos namų centrą Lince, Austrijoje. Į Lietuvą vaikinas grįžo tik 2016-aisiais. Ir netrukus vėl dingo. Pernai birželį vaikinas dėl ginkluoto juvelyrinių dirbinių parduotuvės apiplėšimo buvo sulaikytas Vokietijoje ir ten tebelaukia teismo.
     Trečias nepilnametis iš Ariogalos 2015-aisiais buvo viliotas išvykti atlikti nusikaltimo užsienyje. Būtent jo istorija policijai leido pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prekybos vaikais ir vaikų pardavimo, nes paauglys iš pradžių buvo nusiteikęs duoti parodymus.
    Pernai vasarą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Ramūnas Sarapas 15min teigė, kad tyrimas po truputį juda. Vis dėlto jau tada pareigūnas užsiminė, kad visuomenės palaikymo šiai istorijai išsiaiškinti trūksta.
    „Trūksta visuomenės palaikymo, žmonių nusistatymas yra neigiamas. Žmonės nelaiko tokių asmenų aukomis, jie mano, kad čia viskas gerai. Aukomis jie laiko nusikaltėlius. Bendruomenė nusiteikusi priešiškai, kad žmogus duoda parodymus, kad kalba apie tai. Sako, kad tai nevyriška. Tas labai stipriai veikia ypač tuos asmenis, kurie bendradarbiauja“, – pernai vasarą kalbėjo R.Sarapas.
    2016 metų gruodžio 8 dieną šis ikiteisminis tyrimas prokuroro Egidijaus Kerio sprendimu buvo nutrauktas.
    R.Sarapas neslepia, kad vaikų išnaudotojų nepavyko pasiųsti į teismą, nes parodymų nedavė nukentėjusieji.
    „Šiaulių apygardos prokuratūra nusprendė nutraukti ikiteisminį tyrimą nesurinkus pakankamai įrodymų. Įtariamųjų ratas buvo nustatytas, mes visus asmenis identifikavome, tačiau iš penkių galimų aukų nė vienas nė per vieną apklausą nepatvirtino to fakto. Jie visiškai nepasakojo tų įvykių, apie ką kalbėjo socialiniai darbuotojai, „Caritas“. Jie visiškai neliudijo. Viską neigė. O vien tik kitais duomenimis mes remtis negalime, nes reikia ir žmonių liudijimų“, – teigė R.Sarapas.
    Pasak jo, byloje buvo du įtariamieji. Dabar pagrindinis įtariamasis ekstradicijos būdu perduotas kitai valstybei dėl kitų padarytų nusikalstamų veikų.
     Pasak pareigūno, labai daug tokiose bylose lemia nepilnamečių tėvai, globėjai, kurie arba palaiko savo vaikus, arba atgraso juos nuo pagalbos pareigūnams.
    „Patys nepilnamečiai, mums toks vaizdas susidarė, negalėjo susigalvoti ir neduoti parodymų. Greičiausiai, jų nuomonė buvo formuojama ir suaugusių žmonių. Buvo visiškas vengimas ir visiškas atsiribojimas. O mes juk nukentėjusiems jokių poveikio priemonių taikyti negalime, nors ir turime tokios informacijos, kuri patvirtintų jų žodžius“, – apgailestavo dėl nutraukto tyrimo R.Sarapas.
    Jis viliasi, kad Raseinių pareigūnams pavyks į teismą atiduoti kitą pernai pradėtą prekybos žmonėmis bylą, kurioje penki asmenys taip pat įtariami į užsienį nusikalsti vežę suaugusįjį ir nepilnametį.
     Problema pučiasi
     Lietuvos „Carito“ pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos vykdytojai pastebi, kad smarkai daugėja atvejų, kai paaugliai išnaudojami nusikaltimams užsienyje atlikti.
    2014 m. psichosocialinę, teisinę pagalbą „Caritas“ teikė šešiems tokiems nepilnamečiams, 2015 m. jau penkiolikai, o pernai – net 49 berniukams, kurie buvo išnaudoti nusikalstamoms veikoms atlikti Lietuvoje, Latvijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Danijoje.
    „Caritas“ pažymi, kad vis dar neišspręstas bendradarbiaujančių su teisėsauga saugumo klausimas, neretai tai yra tik pačių nukentėjusiųjų ar jiems padedančių socialinių darbuotojų reikalas.
    „Tenka dalyvauti ne vienoje savivaldybėje, kur šiaip ne taip sukvietus specialistus, pareigūnus, bandome atkreipti jų dėmesį į regiono pažeidžiamus, neprižiūrimus, jau padariusius vieną kitą smulkų nusikaltimą paauglius, staiga „stebuklingu“ būdu pradėjusius kursuoti po Vakarų Europos šalis. Įsivaizduokite penkiolikmečius-šešiolikmečius, be pinigų, nemokančius beveik jokios užsienio kalbos, terorizuojamus suaugusių žmogystų, jie nuolat sulaikomi užsienio šalyse, kartais po apklausų paleidžiami, kartais įkalinami – viskas, ką tarnybų atstovai – pareigūnai, vaikų teisių apsaugos darbuotojai, seniūnai – šiandien apie juos tegali pasakyti yra „tai baisūs nusikaltėliai, kodėl turėtume jais rūpintis, atrado, mat aukas, greičiau į zoną juos, visi atsikvėpsime.“
    Aš asmeniškai, tokio ciniško požiūrio į potencialias prekybos žmonėmis aukas nesu mačiusi net ir prieš 15 metų, kai Lietuvos „Carite“ įkūrėme savo pagalbos programą“, – 15min teigė Lietuvos „Carito“ pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos vadovė Kristina Mišinienė.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Liepa Želnienė

  • SAKĖ, KAD JUNGTINĖJE KARALYSTĖJE KONE ANT MEDŽIŲ AUGA PINIGAI, BET TOKIOS PATIRTIES NELINKĖTŲ NET PRIEŠAMS

    Uždaro būdo, užsienio kalbos nemokantis, tačiau apie geresnį gyvenimą svajojantis jaunuolis buvo pasiryžęs dirbti sunkius darbus. Panašios svajos – laikinai padirbėti ir užsidirbti skanesniam duonos kąsniui į Jungtinę Karalystę atgynė ne vieną tokio pat likimo brolį. Dabar septyniems jauniems vyrams tenka atvirai ir viešai prabilti apie tikrąją jų emigracijos patirtį, kuri labiau panaši į siaubą filmą, nei į svajonę.

    Su prekybos žmonėmis aukomis dirbanti „Carito“ darbuotoja Vaida Matusevičiūtė sako, vyrams itin sunku kalbėti, kad buvo engiami, mušami, kad su jais elgėsi blogiau, nei su benamiais šunimis. Juk vyrai neverkia. Tad nenuostabu, kad laimingo atsitiktinumo dėka ir su Lietuvos ambasados pagalba iš Jungtinės Karalystės grįžęs jaunas vyras nenorėjo veltis į reikalus su policija. Tačiau net ir grįžus į Lietuvą dabar byloje kaltinamaisiais įvardyti Tomas Žemrieta, Andriejus Pliškinas ir Deimantė Jasevičienė nepaliko jo ramybėje ir vis reikalavo skolos, grasino (moteriai pateikti kaltinimai dėl poveikio nukentėjusiajam). Dviem vyrams pateikti kaltinimai, kad nuo 2009 m. pavasario iki 2013 m. gruodžio, veikdami organizuotoje grupėje.

    „Carito“ darbuotoja V. Matusevičiūtė nesistebi, kad saugodami savo šeimas ir artimuosius vyrai ilgai neieškojo pagalbos. O dar į teismą atėjęs kaltinamasis (A. Pliškinas) dėvėjo kostiumą, iš pažiūros atrodė kur kas patikimesnis, nei nukentėjusieji – paprasti, neišsipustę.
    „Vok, jei nori išgyventi“, – tokia frazė buvo mesta kone kiekvienam iš septynių geresnio gyvenimo ieškoti atvykusių vyrų. Andriejaus Pliškino brolis, kuris šiuo metu nėra kaltinamasis teismą pasiekusioje byloje, nukentėjusiųjų įvardijamas tuo asmeniu, kuris atvykus į Jungtinę Karalystė vietoj žadėto darbo liepė vogti ir engė kaip vergus. Šis vyras dar nepateko į Lietuvos teisėsaugos rankas. Su nukentėjusiais dirbančių gynėjų žiniomis, kaltinamo A. Pliškino brolį taip pat tikimasi patraukti baudžiamojon atsakomybėn (šiuo metu jis užsienyje).
    Dviem vyrams pateikti kaltinimai, kad nuo 2009 m. pavasario iki 2013 m. gruodžio, veikdami organizuotoje grupėje.
    Tyrimo metu nukentėjusieji pasakojo, kad juos užsienyje laikė nežmoniškomis sąlygomis, tvirtino, kad jie skolingi, todėl turi atidirbti – vogti iš prekybos vietų kvepalus ir drabužius.
    Jei ne „Carito“ darbuotojų pastangos, vargu ar byla būtų pasiekusi teismą. Vienam nukentėjusiųjų, galima sakyti, padėjo pats likimas. Uždaras, ramaus būdo jaunas vyras nemokėjo apgaudinėti, tad ir vogti nesisekė – greit įkliuvo parduotuvės apsaugai. Neišdavė, kam vagia, prisiėmė kaltę nieko neaiškindamas, tad atsidūrė už grotų Junginėje Karalystėje. Atskirtas nuo visuomenės įbaugintas vyras atsitiktinai rado pagalbą – už grotų esantys žmonės patarė, kad sugrįžti į namus nelaimėliams padeda Lietuvos ambasada.
    Atgavęs laisvę jaunas vyras nebuvo uždarytas namuose, tad nežinant „darbdaviams“ nukeliavo į Lietuvos ambasadą ir pranešė, kad atvyko tikėdamasis darbo, tačiau buvo apgautas. Iš Jungtinės Karalystės žinia pasiekė „Carito“ darbuotojus, o netrukus jaunas vyras jau buvo Lietuvoje. „Carito“ darbuotoja Vaida neslepia, kad nebuvo lengva padėti žmogui, kuris palaužtas ir netekęs ne tik finansinio uždarbio, bet ir pasitikėjimo tiek savimi, tiek aplinkiniais. Tačiau į prekybos žmonėmis pinkles patekusiems vyrams ir moterims visuomet stengiamasis padėti grįžti į gyvenimą, susirasti darbą, mokytis, vėl patikėti savimi ir kas jie patys yra savo gyvenimo šeimininkai.
    Iš Jungtinės Karalystės vyras – ne išimtis. Skaudi patirtis jį suvienijo su likimo broliais. Pasiryžęs prabilti jis padėjo ir kitiems dar šešiems vyrams kartu sujungti jėgas ir papasakoti, kokį „darbą“ gavo iš tautiečių.
    Tiesa, pirmasis posėdis taip ir neįvyko, mat kaltinamasis T. Žemrieta pateikė raštišką įrodymą, kad pirmadienį, kai buvo paskirta teismo posėdžio data, jis neturėjo galimybės atvykti iš Jungtinės Karalystės, be to, susirgo.
    „Carito“ darbuotoja Vaida sako, kad emigracija dažnai pateikiama kaip medis, ant kurio auga pinigai – tereikia atvykti ir pasiimti. Be to, neretai į prekybą žmonėmis užverbuojami žmonės būna neviltyje ir finansinėje krizėje, tad jiems net nuperkamas bilietas, neva, atiduos pinigus, kai tik užsidirbs. Tačiau atvykus ta graži pasaka, kad pagaliau išmaitins šeimą ar užsidirbs mokslams, baigiasi. Paimami asmens dokumentai, už gyvenamą vietą imam skaičiuoti skola, dar skola už bilietą, engimas, smurtas, grasinimai, kad kentės ir artimieji. Jei anksčiau prekybos žmonėmis aukomis tapdavo moterys, nusikaltėliai atrado kitą „aukso gyslą“ – veža vogti vyrus ir vaikus.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Rita Gečiūnaitė

  • TAMSIOJI SVAJONIŲ ŠALIES PUSĖ: APGAUTI IMIGRANTAI SIAUBINGAI KANKINAMI IR SEKSUALIAI IŠNAUDOJAMI

    Turbūt dauguma sutiktų, jog Jungtinės Amerikos Valstijos tebėra galingiausia ir ekonomiškai stipriausia valstybė pasaulyje. Deja, naujasis žemynas ne visiems tampa vieta atverianti duris į svajonių išsipildymo pasaulį. Tūkstančiai žmonių apakinti mito, kad Amerika – tai galimybių šalis, atvyksta į Naująjį Žemyną ieškoti materialinės laimės.
    Apmaudu, kad ne visų lūkesčiai būna patenkinti. Tiesą sakant yra daug atvejų, kurie byloja apie gerokai liūdnesnį gyvenimo Amerikoje siužetą – vargingą gyvenimą toli nuo artimųjų, o kartais dar blogiau – brutalų ekonominį ir seksualinį išnaudojimą.
    JAV federaliniai įstatymai iškiria dvi prekybos žmonėmis formas – prekybą žmonėmis priverstiniam darbui ir komerciniam seksui. Tarptautinės sienos kirtimas nėra būtinas prekybos žmonėmis požymis, daugelis prekybos žmonėmis aukų, ypač komerciniam seksui, yra Amerikos piliečiai, tačiau šiame straipsnyje akcentuosiu prekybos žmonėmis atvejus, kai aukos buvo imigrantai.

    Pradėkime nuo sekso vergijos. Amerikoje prekyba žmonėmis, ypač moterimis, siekiant įtraukti jas į komercinio sekso liūną yra tokia pat paplitusi kaip prekyba narkotikais. Amerikos juodojoje rinkoje priklausomai nuo valstijos ir narkotiko kokybės vienas gramas kokaino apytiksliai gali kainuoti nuo 50 iki 150 dolerių. Moteris seksualiniam aktui gali būti parduota už panašią kainą.

    Skirtumas tik tas, kad tą pačia moterį priešingai nei kokainą galima parduoti dešimtis, šimtus ar net tūkstančius kartų. Prekyba žmonėmis yra labai didelį pelną generuojantis nusikaltimas. JAV labai populiarūs masažo, spa, akupunktūros ar grožio salonai, nemažai jų tėra tik priedanga komercinio sekso verslui maskuoti. Šie salonai įrengti ne tik prastos reputacijos rajonuose bet tvarkingų bei pasiturinčių bendruomenių kaimynystėse, prekybos moluose, miesto centre ir pan.

    Yra buvę daug atvejų, kai moterys juose buvo laikomos prievarta, verčiamos seksualiai patenkinti 6 -10 vyrų per dieną, septynias dienas per savaitę. Pavyzdžiui, Čikagoje vienas JAV pilietis sėkmingai užverbavo tris ukrainietes ir vieną baltarusę tariamai legaliam darbui jo masažo salonų tinkle. Visos buvo įtrauktos pasitelkiant vienodą taktiką. Pirmiausia masažo salonų savininkas bandydavo pelnyti merginų pasitikėjimą. Tapdavo jų draugu, po to – vaikinu. Visos merginos Amerikoje buvo nelegaliai. Jis pasiūlydavo labai gerai apmokamą darbą masažo salone, žadėjo „sutvarkyti žalią kortą”“ Iš pradžių jos dirbo asistentėmis arba masažo terapeutėmis. Savininkas įtikindavo atiduoti uždarbį jam bei prisijungti prie jo vadinamosios „šeimos“, kurioje jos neva bus saugios ir aprūpintos.

    Arklio pasaga buvo ištatuiruota ant visų merginų, kaip priėmimo į šeimą ceremonija, o iš tiesų tai būta būdo pažymėti šias moteris kaip nuosavybės objektus. Neilgai trukus po oficialaus įstojimo į vadinamąją šeimą, prieš kiekvieną iš merginų buvo pradėtas naudoti psichologinis ir fizinis smurtas. Kiekviena iš jų buvo priversta masažo salonų klientams teikti seksualines paslaugas. Masažo salonuose kiekvienas jų judesys buvo stebimas vaizdo kamerų, merginoms buvo grasinama, kad jei jos atsisakys „dirbti“ jos bus įduotos policijai ir migracijai bei deportuotos, arba kad bus susidorota su jų šeimomis. Kiekviena moteris patyrė žiaurų fizinį smurtą ir kankinimus, pavyzdžiui, vienai buvo liepta savo analinėje angoje užgesinti degančią cigaretę.

    Amerikoje yra itin paplitusi ir kita prekybos žmonėmis forma – žmogaus išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms teikti. Tūkstančiai imigrantų yra išnaudojami pramonės įmonėse, žemės ūkyje, viešbučiuose, restoranuose, statybose, aplinkos tvarkymo darbams, valymo paslaugoms, vaikams ar senyvo amžiaus žmonėms prižiūrėti. Itin paplitusi prekybos žmonėmis forma yra žmogaus išnaudojimas privačių namų ūkyje. Viena labai pasiturinti Amerikos piliečių šeima savo milžiniškame trijų aukštų name laikė nelegalią imigrantę iš Indonezijos.
    Moteris turėjo dirbti septynias dienas per savaitę ir buvo atsakinga už visus namų ruošos darbus, ji turėjo valyti, plauti, siurbti, prižiūrėti vaikus, gaminti valgyti. Jai žadėtas dviejų šimtų dolerių per mėnesį atlyginimas (gerokai mažesnis nei oficialus minimalus atlyginimas) nebuvo mokamas. Išnaudojimas tęsėsi penkerius metus. Auka buvo marinama badu, dažnai jai tekdavo maistą „vogti“ iš šiukšlių dėžės, o pagauta dar ir už tai buvo baudžiama. Ne kartą ji specialiai buvo apipilta verdančiu vandeniu, versta valgyti itin aštrius čili pipirus tol kol imdavo vemti. Panašių prekybos žmonėmis bylų šimtai, o kiek dar neišaiškintų atvejų.
    Prezidento B. Obamos vyriausybė šiai opiai problemai skyrė pakankamai daug dėmesio. Buvo įkurta prezidento tarpžinybinė grupė kovai su prekyba žmonėmis koordinuoti. Šiam bendram tikslui buvo suvienyti JAV departamentai, nevyriausybinės organizacijos, teisėsauga, religinės bendruomenės ir pilietinė visuomenė. Daugelio valstijų policijos departamentuose buvo formuojamos tikslinės prekybos žmonėmis nusikaltimui tirti skirtos grupės, daug nevyriausybinių organizacijų gavo valstybinę parama tam, kad teiktų įvairias paslaugas prekybos žmonėmis aukoms.
    Atitinkamų pareigūnų (teisėjų, prokurorų, policininkų bei kitų) mokymai ir visuomenės švietimas nuvilnijo per visą Ameriką. Paskutiniais metais itin koncentruotasi į mokymus skirtus medikams, avialinijų personalui, žemės ūkio bendrovėms, mokyklų darbuotojams. Keliose JAV mokyklose į programą yra įtrauktos pamokos apie prekybą žmonėmis. Daug nevyriausybinių organizacijų organizuoja išvykas į vidurines mokyklas, formalius pristatymus dažnai iliustruoja prekybos žmonėmis aukos, kurios bendradarbiaudamos su nevyriausybinėmis organizacijomis atvyksta pasidalinti skaudžiomis asmeninėmis istorijomis.
    Be visuomenės švietimo su prekyba žmonėmis kovojama baudžiamosios teisės priemonėmis. Atsižvelgiant į JAV federalinius įstatymus tam tikrais atvejais, pavyzdžiui jei auka nebuvo sulaukusi 14 metų arba jei prieš auką buvo panaudota fizinė jėga, grasinimai ar kita prievarta gresia kalėjimas iki gyvos galvos.
    2016 m. JAV valstybės departamento pranešime apie prekybą žmonėmis nurodoma, kad Jungtinių Valstijų nacionalinio saugumo departamentas 2015 metais pradėjo 1,034 tyrimų potencialiai susijusių su prekyba žmonėmis. JAV darbo departamentas oficialiai inicijavo 802 tyrimus dėl prekybos žmonėmis. Tiesa, ši statistika neatspindi realaus prekybos žmonėmis masto. Vien nacionalinės prekybos žmonėmis karštosios linijos duomenimis 2015 metais buvo sulaukta 21, 946 skambučių, o 2016 metais – 20,424. Dėl itin latentinio šio nusikaltimo pobūdžio realus nuo prekybos žmonėmis nusikaltimo nukentėjusių asmenų skaičius nežinomas.
    Amerikoje puikiai suvokiama elementari ekonomikos formulė – kol bus paklausa, tol egzistuos ir pasiūla. Kol vyrai pirks seksualines paslaugas, tol bus ir moterys siūlančios šias paslaugas, deja, ne visuomet laisva valia. Dvidešimt pirmajame amžiuje dauguma verslų persikėlė į elektroninę erdvę. Jei nori nusipirkti knygą, nebūtina eiti į knygyną, gali užsisakyti „online.“ Jei nori nusipirkti moterį, nebūtina eiti į viešnamį, gali ją rasti internete. Ypač populiarūs tinklalapiai yra „Craiglist“ ir „Backpage“, kurių saugusiems skirtose skiltyse dar visai neseniai galėjai rasti merginas siūlančias eskorto paslaugas. Šių metų sausį JAV senatas apkaltino Backpage propaguojant prekybą vaikais siekiant išnaudoti juos komerciniam seksui. Iš karto po šio pareiškimo Backpage uždarė suaugusiems skirtas skiltis.
    Visgi dėl moralinių, religinių, ideologinių ir politinių kontraversijų prostitucijos klausimu nėra vieningo judėjimo, kuris smerktų seksualinių paslaugų paklausą . Vieni sako, kad prostitucija tai ir yra prekyba žmonėmis, kiti kalba apie prostituciją kaip seniausią pasaulyje profesiją, kuri turi būti legalizuota. Šia tema prirašyta tūkstančiai mokslinių straipsnių ir knygų. Kol kas prostitucija yra kriminalizuota visoje Amerikoje išskyrus dalinį legalizavimą vienuolikoje apygardų Nevados valstijoje.
    Paklausa pigiam ar neapmokamam darbui? Vargu, ar tai įmanoma eliminuoti. Šis pasaulis sukasi apie pinigus ir vis atsiranda individų, šeimų, mažų įmonių ar milžiniškų korporacijų, kurios pelnosi išnaudodamos kitus asmenis. Tiesa, tam tikros JAV kompanijos, pavyzdžiui, „Macy’s“ ir „Starbucks“, siekdamos užsitikrinti klientų pasitikėjimą ir išlaikyti prestižą tikrina skaidrumą tiekimo grandyse. Tam tikros organizacijos įvertina tiekimo grandyse dirbančių asmenų darbo sąlygas, ar nėra prekybos žmonėmis ar vergijos požymių. Kadangi pagal prekybos žmonėmis apibrėžimą asmens ekonominis išnaudojimas nereikalauja fizinės prievartos elemento yra labai daug ginčytinų atvejų, kurie potencialiai galėtų būti kvalifikuojami kaip prekyba žmonėmis.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Karolina Kiškytė

  • PRIEVARTĄ PATYRĘ PAAUGLIAI SIEKIA NUBAUSTI AUKLĖTOJUS

    Apie situaciją vaikų socializacijos centruose ir specialiojo ugdymo mokyklose esame rašę ne kartą. Vėliučionių, „Širvėnos“ vaikų socializacijos centrai, Švėkšnos specialiojo ugdymo mokykla pagarsėjo skandalais dėl ten vykusių lytinių nusikaltimų, seksualinės prievartos, darbuotojų negebėjimo užkirsti kelią vaikų patyčioms.

    Iki šiol už tokius nusikaltimus į kaltinamųjų suolą sėsdavo nebent tiesioginiai kaltininkai, tačiau įstaigų, kuriose buvo vykdomi nusikaltimai, vadovai ar atsakingi darbuotojai atsipirkdavo tik pagrūmojimais pirštu. Tačiau pirmą kartą už pareigų neatlikimą vaikų socializacijos centrą (VSC) „Širvėna“ į teismą padavė patys nukentėję vaikai.

    „Vierchas“ ir „duchai“

    Prieš pusantrų metų „Akistata“ yra rašiusi apie dabar jau buvusį VSC „Širvėna“ (Biržų r.) auklėtinį Modestą Belanovą (19 m.), kuris 2015 metų vasarą buvo nuteistas 3 metams ir 5 mėnesiams nelaisvės pagal LR BK 151 str. 2 d. (nepilnamečio privertimas lytiškai santykiauti) ir pagal LR BK 284 str. 1 d. (vandališkais veiksmais pažeidė viešąją tvarką).

    Priminsime, jog tėvai su Modestu nuo mažumės niekaip nepajėgė surasti bendros kalbos (dar 2012 metų pradžioje šio paauglio šeima buvo įrašyta į sostinės socialinių įgūdžių stokojančių šeimų sąrašą, o Modestas – į vienos Vilniaus policijos nuovados apskaitą dėl nuolatinio valkatavimo ir bėgimo iš namų – aut. past.), todėl paauglys buvo apgyvendintas vaikų socializacijos centre. Modestas nusprendė, jog šiame centre jis būsiąs „vierchas“, tad subūrė panašių į save (arba prisijungusių iš baimės, kad patys nebūtų skriaudžiami) gaują ir ėmė terorizuoti už save silpnesnius. Nusitaikė į du ramius, tačiau specialiųjų poreikių turinčius ir nesugebančius apsiginti bendraamžius – Algį ir Adomą (vardai pakeisti – aut. past.).

    Mokestis už „stogą“

    „Na, „duchai“, jei norit gyventi ramiai, privalot susimokėt!“ – pareiškė paaugliams Modestas. Kad „išsižiojėliai“ suprastų, jog jis nejuokauja, kiekvieną dieną juos tai aptalžydavo ir apspardydavo, tai keikdavo ir tyčiodavosi.

    Kai terorizuojamus berniukus aplankydavo tėvai, vaikai prašydavo, kad šie jiems paliktų pinigų, tik nė vienas neišdrįso prasitarti, kam tie pinigai reikalingi. Po pasimatymų su tėvais tuoj pat prisistatydavo „vierchas“ Modestas ir pasiimdavo „duoklę“ – aukai nepalikdavo nė lito.

    Teisme Adomas su Algiu tvirtino, jog apie patiriamą smurtą ir nuolatinį pinigų reikalavimą sakę socialiniams darbuotojams, tik niekas nesureagavo. O kadangi suaugusiesiems paauglių reikalai nerūpėjo, Modesto vadovaujama smurtautojų „komanda“ suįžūlėjo tiek, kad silpnesniųjų apstumdymais, apspardymais bei „duoklėmis“ nebeapsiribojo – nutarė surengti žiaurias patyčias.

    Lytinė prievarta

    Vieną 2013-ųjų liepos popietę, kai Algis miegojo savo kambaryje, įsiveržė Modestas su savo gauja. Prikėlęs berniuką iš miego, pareiškė, jog „reikia pasikalbėti“. Nujausdamas, kad gali gauti mušti ar sulaukti patyčių, Algis bandė iš kambario ištrūkti, tačiau gerokai fiziškai stipresni berniokai nubloškė jį ant lovos. Modestas vienam iš savo parankinių liepė parvesti į kambarį ir Adomą (Algis su Adomu gyveno viename kambaryje – aut. past.), kuris tuo metu buvo kompiuterių klasėje. Sustatęs abu paauglius vienas prieš kitą, Modestas įsakė Algiui nusimauti kelnes, o Adomui  – čiulpti… Berniukai bandė protestuoti, tačiau Modestas tuoj pat ėmė juos kumščiuoti, grasindamas prikulti, kad „nepasirodys maža“. Vaikai žiaukčiodami, bet nematydami išeities, ėmė daryti tai, ką Modestas liepė. O šis, išsišiepęs iki ausų, visą veiksmą ėmė filmuoti mobiliuoju telefonu. „Va, chebra, žiūrėkit – pas mus yra du pedikai, – tyčiojosi jis. – Įdėsim į „Facebook‘ą“, ot visiems bus juoko!“

    Kiti paaugliai, dalyvavę šlykščioje egzekucijoje, teisme tvirtino bijoję ne tik atkalbėti Modestą nuo šiurpių patyčių, bet ir kam nors apie tai prasitarti. Mat visi gerai žinojo, jog šis, jei ne atvirai, tai iš pasalų gali ne tik apkulti, bet ir žiauriai sužaloti.  Be to, aiškino vaikai, bijoję ir Modesto brolio dvynio, kuris taip pat buvo „neprognozuojamas“, keršto.

    Išdrįso papasakoti

    Kai Algis su Adomu buvo užspeisti duše ir dar kartą priversti pakartoti, tai, ką darė savo kambaryje, Adomas socialinių darbuotojų pasiprašė uždaromas į apmąstymų kambarį (kitur šis kambarys vadinamas nusiraminimo kambariu, jame paprastai ne ilgiau nei 24 val. uždaromi vaikai, kurie kelia rimtą pavojų sau ir aplinkiniams – aut. past.), taip stengdamasis pasislėpti nuo seksualinių priekabiautojų. Na, o Algis apie nutikusią bėdą vis tik išdrįso papasakoti vienai socialinei pedagogei, kuria pasitikėjo. Moteris, išklausiusi vaiko bėdas, ko gero, nepatikėjo, nes nuėjusi į apmąstymų kambarį apie patirtą lytinę prievartą ėmė klausinėti čia savo noru užsidariusio Adomo. Berniukas prabilo tik tuomet, kai išgavo pažadą, jog visam laikui bus apgyvendintas atskirai nuo kitų vaikų.

    Kai abu nuskriausti vaikai socialiniams pedagogams papasakojo apie patirtą lytinę prievartą,  smurtautojų tai nei kiek nesutrikdė: šie agresyviai elgėsi ne tik su pedagogais, bet pažadėjo „pakasti“ ir savo aukas. „Per tave aš nesėsiu ir nesisamdysiu advokato, krušena tu!“ – tėškė Adomui Modestas. Pedagogams abu nukentėjusius berniukus teko slėpti nuo sužvėrėjusio „viercho“.

    Iš pradžių M. Belanovui, kol vyko ikiteisminis tyrimas, buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Maždaug po pusmečio ši kardomoji priemonė buvo pakeista į rašytinį pasižadėjimą neišvykti, paauglys buvo atiduotas tėvų globon.

    Spardė į galvą

    Tačiau tėvai šio aršuolio sutramdyti nesugebėjo – tiek Modestas, tiek jo brolis dvynys darė, ką norėjo: mušėsi, vagiliavo, dingdavo kelioms dienoms iš namų. Kartą, trūkus kantrybei dėl sūnų krečiamų šunybių, tėvas nutarė „rimčiau“ su jais pasikalbėti, tačiau pastarieji tiek tyčiojosi iš savo gimdytojo, jog išprovokavo muštynes. Tiksliau – susidorojimą, mat dvyniai puolė tėvą ir, pargriovę jį ant žemės, ėmė spardyti vis taikydami į galvą.Vėliau teismo medicinos ekspertai smurtautojų tėvo galvoje ir nugaroje aptiko nemažai sužalojimų.

    „Pasismaginę“ su tėvu, broliai įvykį nutarė atšvęsti kaip „tikri vyrai“, todėl patraukė į kavinę. Kadangi jau buvo apie pusę trijų nakties, kavinė nedirbo, tad Modestas, liepęs broliui stovėti „ant šucherio“ (stebėti aplinką, ar kas nors neateina – aut. past.), išlaužė durų staktą, išdaužė kitų kelią jam užtvėrusių durų stiklą ir pasigrobė kasos aparate buvusius 50 litų (apie 15 eurų) bei 11 butelių įvairių brangių alkoholinių gėrimų, dvi skardines ikrų, dar kitokių gėrybių. Nusiaubtos kavinukės savininkai žalą įvertino 3000 litų (beveik 900 eurų).

    Reikalauja kompensacijos

    Kaip jau minėta, baudžiamąją bylą dėl vaikų tvirkinimo išnagrinėjęs teismas, M. Belanovą pasiuntė 3 metams ir 5 mėnesiams už grotų. Tačiau projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė ir kartu dirbantys socialiniai darbuotojai teigė, jog nuosprendis M. Belanovui nepakeitė svarbiausio dalyko – socializacijos centro darbuotojų požiūrio į problemą, kurią būtina spręsti iš pagrindų.

    Ir štai – pilnametystės sulaukusios aukos su jų interesams atstovaujančiu advokatu Daliumi Poviliumi, paruošė civilinį ieškinį nukentėjusiųjų vardu – į teismą už savo pareigų neatlikimą padavė VSC „Širvėna“. Pasak K. Mišinienės, įstaigos darbuotojų pareiga – užtikrinti saugią aplinką uždaroje erdvėje esantiems vaikams, užkirsti kelią panašiems nusikaltimams, taip pat – auklėti ir prižiūrėti vaikus, kad šie turėtų galimybę persiauklėti, o ne toliau lavinti savo kriminalinius polinkius. „ Juk tai ne tik šių vaikų rūpintojai, kol jie gyvena socializacijos centre, bet ir savo srities profesionalai. Jie privalėjo pastebėti, kad vaikai gyvena pagal „zonos“ taisykles, ir dėti visas pastangas šią nusistovėjusią tvarką išgyvendinti, – sakė projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė. – Juk jie puikiai žino, kokie vaikai pas juos pakliūna. Jeigu įvyksta tokie incidentai, tai reiškia, kad auklėtojai netinkamai dirba. Šis ieškinys – naujiena. Net, jei byla ir nebus laimėta, problema bus iškelta į viešumą. Juk daugybė socializacijos centrų panašius įvykius tiesiog užglaisto, kad tik šie nepatektų į viešumą“.

    Derėtų priminti, jog po skandalo VSC „Širvėna“ Švietimo ir mokslo ministerija, kuriai ši įstaiga pavaldi, sureagavo gana atsainiai – jai pavaldžios įstaigos vadovai buvo nubausti tik už tai, kad sunkiai auklėjami vaikai buvo suburti į per dideles grupes. Pagal teisės aktus vienoje grupėje gali būti ne daugiau nei 8 vaikai. Tačiau pedagogų nesugebėjimas valdyti situaciją centre, nenoras ir nemokėjimas keisti įstaigoje suvešėjusią smurtinę kultūrą net nebuvo svarstomas, lyg Adomo ir Algio atvejis būtų buvęs atsitiktinis, vienintelis.

    Posėdžiai – uždari

    Precedento Lietuvoje neturinti civilinė byla nagrinėjama Vilniaus rajono apylinkės teisme.
    Apie bylos baigtį greičiausiai vis tik sužinosime, tačiau VSC „Širvėna“  ir M. Belanovo advokatai pasiekė, kad bylos nagrinėjimas vyktų už uždarų durų – girdi, teismo posėdžiuose, sprendžiant centro atsakomybės klausimą, bus paviešintos detalės iš baudžiamosios bylos, kurios nuosprendyje yra konstatuota, jog VSC vaikai patyrė seksualinę prievartą.

    Jau pilnametystės sulaukę ieškinį pateikę nukentėjusieji, turintys teisę patys nuspręsti, ar galima viešinti teismo procesą, reikalavimo, kad teismo posėdžiai būtų uždari, nebuvo pateikę. Nukentėjusiuosius atstovaujančiam advokatui D. Poviliui keistai atrodė noras ginti nukentėjusiųjų teises, kai šie to neprašo. Teisininko manymu, byloje nebus nagrinėjama, kokie seksualiniai veiksmai buvo atlikti prieš nukentėjusiuosius.

    Peršasi išvada, jog tai ne siekis apginti nukentėjusiųjų teises – viešumo bijo tiek VSC darbuotojai, tiek nuteistasis M. Belanovas.

    Moralinė žala

    Seksualinę prievartą patyrę jaunuoliai teismo prašo iš VSC „Širvėna“ ir iš kaltininko M. Belanovo solidariai priteisti po 25 000 eurų neturtinės žalos. Už patirtas kančias ir pažeminimą nukentėjusieji papildomai prašo iš M. Belanovo priteisti dar po 8000 eurų ir taip kompensuoti moralinę žalą.

    Ieškinį pateikę vaikinai įsitikinę, jog centro vadovai ne tik neužtikrino saugios jiems aplinkos, bet nesutramdė linkusių nusikalsti paauglių, leido šiems įstaigoje įvesti kalėjimo „taisykles“, vadinamąsias „paniatkes“.

    Beje, kalbama, jog VSC „Širvėna“ vadovai ir jų advokatai įsitikinę, kad ieškinys centrui – nepagrįstas. Girdi, už įvykdytą nusikaltimą atsako tas, kas jį padarė – gi VSC darbuotojai savo funkcijas atliko tinkamai (?!)

    Nauja praktika

    Projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė K. Mišinienė įsitikinusi, jog šia byla bus formuojama nauja praktika. „Mes nuoširdžiai sveikiname vaikinus, nusprendusius pateikti ieškinį ne tik savo tiesioginiams skriaudėjams, bet ir pačiai įstaigai. Tai didelis žingsnis pirmyn, kuris turės įtakos ir kitų aukų drąsai prabilti, – sakė K. Mišinienė. – Seksualinė prievarta, seksualinis priekabiavimas uždarose nepilnamečių institucijose yra dar labai nepaliesta tema, vieniems tai negirdėta ir labai baisu, kiti – žino, kas vyksta, bet dėl įvairiausių priežasčių tyli. Lytinis santykiavimas ar grąsinimai jį atlikti stipresniųjų naudojama kaip savo galios įtvirtinimas, kaip bausmė, pažeminimas, pasityčiojimas. Dauguma tokių įvykių ir lieka tarp keturių sienų, nepradedami ikiteisminiai tyrimai, aukos tyliai kenčia. Šio minimo proceso metu pamatę, kaip elgiasi centro darbuotojai, kaip jie ginasi, visiškai nesupranta savo kaltės ir atsakomybės, neišspaudžia nė menkiausio apgailestavimo, kad štai,vidury baltos dienos, jų darbo metu, buvo sugriauti dviejų jaunučių vaikinukų gyvenimai – įsitikinome, kad tokie ieškiniai privalo būti teikiami. Mes dėsime visas pastangas, kad paremtume ir paskatintume nukentėjusiuosius reikalauti teisingumo“.

    Situacija nesikeičia

    Po skandalo VSC „Širvėna“ tuoj pat nugriaudėjo ir dar vienas – prostitucija užsiima Švėkšnos specialiojo ugdymo mokyklos auklėtinės! Apie tai „Akistata“ irgi rašė. Ši byla dar tebenagrinėjama Klaipėdos apygardos teisme. Galima priminti ir daugiau nuodėmių, „išlindusių“ iš panašių valdiškų įstaigų. Paprastai po to, kai tai, kas iš tikrųjų dedasi vaikų auklėjimo (o gal naikinimo?) įstaigose, paviešinama, sukrunta mūsų valdžios atstovai ir valdininkai – ieško kaltųjų, kuria programas, grūmoja pirštu… Tačiau situacija iš esmės niekaip nesikeičia – nurimus aistroms, gyvenimas „valdiškuose“ vaikų namuose teka įprasta vaga.

    „Kad situacija pasikeistų, pirmiausia reikia sumažinti vaikų skaičių tokiuose centruose, – įsitikinusi K. Mišinienė. – O tai reiškia, kad reikia steigti naujus centrus, taikyti kitas, nukreiptas į elgesio keitimą, metodikas, įdarbinti motyvuotą, išsilavinusį personalą, naikinti bet kokias „kastų“, grupuočių užuomazgas, sukurti patikimą mechanizmą, kaip vaikai galėtų pranešti apie savo baimes ar patiriamas grėsmes šiose uždarose institucijose. Savivaldybių Vaiko gerovės komisijas, taip lengvai „atsikratančias“ sunkiais savo vaikais, tiesiog būtina priversti peržiūrėti tokių siuntimų tvarką, užtikrinti, kad kol vaikas bus centre, būtų dirbama su jo namų aplinka ir t.t. Ar girdėjote apie tokius vykstančius pasikeitimus? Aš – ne. Vietoje to – smarkiai kontroliuojama, kad nepageidaujama informacija „nenutekėtų“, bet kokie smurto atvejai aiškinami vaikų fiziologiniais ir psichologiniais ypatumais. Man regis, visuomenė nepilnai suvokia šių „sunkių“ vaikų dramą: namuose – smurtas, institucijose – smurtas, tai kaip toliau gyventi?“
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Aurelija Žutautienė

  • VANDUO BURNOJE IR SENIŪNO BOMBA

    Kad ir ką bekalbėtume šiomis dienomis, pokalbis vis tiek pasisuka į Kėdainiuose įvykusią keturmečio tragediją. Juodas šios nelaimės šleifas lydėjo ir antradienio rajono vadovų, savivaldybės administracijos skyriaus vedėjų ir seniūnų pasitarimą, kuriame daugiausiai kalbėta socialiniais klausimais.
    Kalbant apie mokyklų tinklo pertvarką kilo ginčų tarp mero V. Valkiūno ir jo pavaduotojos I. Varzienės. Meras nuogąstavo dėl švietimo įstaigų tinklo pertvarkai rekomendacijas rengiančios darbo grupės narių objektyvumo ir bešališkumo. Vicemerė užtikrino, kad ji koordinuoja ir kontroliuoja situaciją, tačiau į darbo grupės veiklą stengiasi nesikišti.

    Pasitarimas prasidėjo be didelių įžangų ar kalbų. Tradiciškai pirmasis žodį gavęs Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Rimantas Jocius sakė, jog dabar pagrindinė mokyklų rykštė yra sergamumas. Praėjusią savaitę dėl ligų buvo uždaryta Pačeriaukštės mokykla, šią savaitę vėl ketinama atnaujinti darbą. Pasak vedėjo, šiuo metu blogiausia situacija dėl moksleivių sergamumo yra Vabalninke ir Kratiškiuose. Mero pavaduotoja Irutė Varzienė teigė gavusi ligos užkluptų Biržų „Saulės“ gimnazijos mokinių nusiskundimą, jog dėl didelio sergančių mokinių skaičiaus ugdymo procesas nė kiek nelėtinamas. Sergantys vaikai nuogąstauja, jog sugrįžus bus sunku pasivyti bendramokslius. Vicemerė prašė R. Jocių tuo pasidomėti.

    Viltingas laukimas

    Kalbėdamas apie švietimo įstaigų tinklo pertvarką, R. Jocius sakė, jog šią savaitę vyks paskutinis darbo grupės susitikimas ir bus ruošiamos rekomendacijos. Meras Valdemaras Valkiūnas abejojo, kiek profesionaliai ir racionaliai šis reikalas bus apsvarstytas, ar tie darbo grupės dalyviai gali sukurti naują strategiją. Meras daugiausiai nuogąstavo dėl darbo grupės narių objektyvumo ir bešališkumo.
    Vicemerė I. Varzienė užtikrino, kad ji koordinuoja ir kontroliuoja situaciją, tačiau stengiasi nesikišti į darbo grupės veiklą. Anot I. Varzienės, darbo grupė specialiai sudaryta be rajono politikų. Vicemerės nuomone, pradžioje jiems sunkiai sekėsi atsiplėšti nuo savo atstovaujamos bendruomenės interesų, bet vėliau, pasak I. Varzienės, pavyko įveikti asmeninius interesus ir diskusija vyko apie visumą. Vicemerė sakė, jog lūkestis yra konkreti pertvarkos strategija iki 2020 ar 2022 metų, o pokyčiai prasidėtų jau šių metų rugsėjį.
    „Bet labai šis reikalas ištemptas – iki 2020 metų. Mes neturime rezervų, mums jau vanduo į burnas semiasi šiuo reikalu“, – vaizdžiai situaciją nupiešė meras.
    „Na, kitaip aš nematau galimybės, nes tai yra mokytojai ir jie papildytų bedarbių gretas“, – nesutiko I. Varzienė.
    „Jūs iškart imate kalbėti emocijomis. Atskirkite emocionalų ir racionalų dalykus“, – sureagavo V. Valkiūnas.
    „Čia ne emocija, o faktai. Mes negalim iš karto uždaryti penkių mokyklų, nes…“ – bandė aiškinti I. Varzienė.
    Bet meras ją nutraukė: „Gerai, bet turime modeliuoti. Vienas modelis – negalim, kitas – galim. Dar ieškoti trečio ir ketvirto varianto ir visus analizuoti.“
    Įsikarščiavusį merą sustabdė vedėjas R. Jocius, pasiūlęs diskusiją dabar nutraukti, sulaukti darbo grupės išvadų ir pasiūlymų, o tada kalbėti vėl.
    „Su viltimi lauksime“, – galiausiai nurimo meras V. Valkiūnas.

    Nykios kompetencijos ir cenzūrinių žodžių trūkumas

    Akivaizdu, jog mokančių ir norinčių dirbti trūksta visose sferose. Ne išimtis ir rajono savivaldybė. Kalbėdama apie vykdomas atrankas ir konkursus į laisvas darbo vietas Personalo skyriaus vedėja Inga Kučienė sakė, jog labiausiai nuvylė konkurso į Centralizuoto audito skyrių rezultatai. Anot vedėjos, dvi dalyvavusios pretendentės nesurinko net arti reikalingo minimalaus balo, kompetencijos ypač žemos, tuo buvo nustebinta visa komisija. „Mes laukėme bent jau rimtai į šią atranką žiūrinčių pretendentų, nes audito darbuotojams keliami atitinkami reikalavimai. Bet per šį konkursą buvo labai liūdna. Atranką skelbiame iš naujo, tikimės sulaukti žmonių, kurie realiai turi gebėjimus ir norą“, – sakė I. Kučienė.
    Vedėją sarkastiškai papildė administracijos direktorius Rimantas Pauža: „Formuojama tokia nuomonė, kad savivaldybėje dirbti yra lengva, geriama tiktai kava, visi ilsisi, atsipalaidavę. Todėl tokio lygio pretendentai ir ateina. O čia, pasirodo, kažką žinoti reikia. Ir dirbti reikės.“
    Meras V. Valkiūnas pridūrė, jog metas kalbėti apie psichologo etato savivaldybėje įsteigimą. Anot mero, liūdni įvykiai šalyje rodo, kad toks žmogus būtinas.
    „Tai kuo Biržai skiriasi nuo Kėdainių?“ – Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėją Giedrą Gedvilienę pirmuoju klausimu užklupo meras V. Valkiūnas. Toks klausimas šiek tiek sutrikdė G. Gedvilienę, bet vedėja greitai atsigavo ir pasakė, jog skyrius laukia veiksmų, galbūt pertvarkos. O tuo metu dirbama, organizuojamos papildomos priemonės, susijusios su vaikų apsauga, galvojamos naujos bendros priemonės su policija.
    Anot R. Paužos, tarpinstitucinis bendradarbiavimas Biržų rajone vyksta gerai, visos suinteresuotos organizacijos gauna informaciją apie smurto atvejus. Be to, kartu su seniūnais perskirstyti su socialinės rizikos šeimomis dirbančių žmonių etatai, kad vienam darbuotojui tektų ne daugiau kaip 10 socialinės rizikos šeimų.
    Meras sakė kviečiantis kitą savaitę visų suinteresuotų organizacijų atstovų susitikimą. Į jį ketina pasikviesti Seimo narius, kad iš pirmų lūpų išgirstų, kokius naujus įstatymus ketinama priimti vaikų apsaugos srityje.
    „Direktorius turbūt nesusipažino su viešoje erdvėje paskelbta informacija, kuri, mano nuomone, yra bomba. Mano pirmas įspūdis toks, kad pritrūko cenzūrinių žodžių. Seniūnas Renas Čygas viešai spaudoje pareiškia, kad, jei būtų problema dėl vaikų, patarimo pirmiausia ieškotų „Carito“ organizacijoje, nes ji teikia didžiausią pasitikėjimą. Trūksta žodžių! Jeigu nėra pasitikėjimo mūsų G. Gedviliene ir jos organizacija, tai jums reikia atsistatydinti. Jeigu „Caritas“ mums rodiklis, tai šakės, kalbant lietuviškai. Aš buvau įsitikinęs, kad ši organizacija diskredituoja valstybę ir trukdo dirbti. Bet jei seniūnas, valdžios atstovas, nepasitiki Vaiko teisių apsaugos tarnyba, tai ką kalbėti. Aš suprantu, kad paprastas kaimo gyventojas gali nepasitikėti, bet seniūnas, dirbantis ir esantis šios sistemos dalimi! Kas vyksta?!“ – karščiavosi meras V. Valkiūnas.
    G. Gedvilienė bandė sakyti, kad ji seniai dirbanti šį darbą, tačiau kažkokio nepasitikėjimo iš seniūnų pusės nepastebėjusi. Bet meras neatlyžo: „Seniai dirbate, o neįgijote seniūnų pasitikėjimo. Jums po stalu lįsti reikia iš gėdos, o ne šypsotis.“
    „Kaip ir demokratinėje valstybėje gyvename ir laisvai galime reikšti savo nuomonę. Todėl, mere, prašom truputėlį ramiau“, – nebeiškentęs prabilo Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius. Pastaba netikėtai ataušino V. Valkiūno karštį ir sugrąžino posėdį į ramesnį būvį.
    Vicemerė I. Varzienė kalbėjo apie sisteminių pokyčių būtinybę vaiko teisių apsaugos srityje visos šalies mastu.
    „Prie to liberalizmo ir ištežimo, kuris kaip pelkė, jokios prošvaistės nėra. Niekas neieško reiškinio priežasties, nebėra smegenų Lietuvoje, kad sukurtų vientisą sistemą“, – kitokio požiūrio laikėsi V. Valkiūnas.

    Suvedžioja ir pameta

    Seniūnai kalbėjo apie kasdienius paprastus žiemos sezono darbus – medžių ir šakų pjovimą, šaligatvių barstymą ir kitus ūkinius rūpesčius. Visi akcentavo, kad tikrai padidintas dėmesys skiriamas socialinės rizikos šeimoms, jas lanko socialiniai darbuotojai. Meras domėjosi, ar seniūnai turi išsamius duomenis apie socialines šeimas, tų šeimų „portretus“. V. Valkiūno nuomone, asmens duomenų apsaugos reikalavimai šioje vietoje veikia neigiamai, nes, jo nuomone, visi turi žinoti socialiai neatsakingų ir smurtauti linkusių šeimų pavardes.
    „Turite žinoti, kas su kuo ir kaip miega, su kelintu vyru ar moterimi gyvena. Jūs viską apie tokius žmones privalote žinoti“, – emocingai aiškino V. Valkiūnas. Anot seniūnų, jiems daug padeda seniūnaičiai, bendruomenių pirmininkai ir pastabūs tokių šeimų kaimynai.
    Papilio seniūnas R. Čygas sakė norintis nuraminti G. Gedvilienę ir Vaiko teisių apsaugos tarnybą – jis jais pasitiki ir nėra priežasties jaudintis. O pasitikėjimas „Caritu“ atsirado, kai reikėjo pagalbos dviem pilnamečiams seniūnijos gyventojams.
    „Jie reaguoja kitaip, ne biurokratiškai. Suteikė tiems žmonėms ir materialinę, ir psichologinę pagalbą, padėjo dalyvauti teismuose“, – aiškino R. Čygas apie „Caritą“.
    Pasak seniūno, jau baigiamas Kučgalio šaltinėlio apšvietimo įrengimas, liko tik perduoti Energetikos inspekcijai.
    „Aš vėl, Giedra, išgirdau, kad jūs dirbate biurokratiškai. Aš tai išgirdau tarp seniūno žodžių“, – vėl skaudžiai sureagavo meras.
    „Bet čia kalba ėjo apie pilnamečius asmenis“, – ramino merą susirinkimo dalyviai. Vicemerė I. Varzienė sakė, kad dabar valstybės politikos kryptis socialinėje sferoje yra pasitikėjimas nevyriausybinėmis organizacijomis. Tačiau, vicemerės nuomone, nevyriausybinės organizacijos tada turi prisiimti ir atsakomybę iki galo. Kai suteikiama tik trumpalaikė pagalba, vėliau vėl viskas gula ant valstybės institucijų pečių. Pasak I. Varzienės, norisi stiprių nevyriausybinių organizacijų, kurios prisiimtų visą atsakomybę, ypač kai joms skiriamas solidus valstybės finansavimas.
    „Suvedžioja – paneša, paneša ir pameta. Geriau su jomis nebendradarbiauti, nes nežinia, kada jos pavargs ir pames tą žmogų. Ten sistemos nėra, viskas tik fragmentiškai veikia. O mums viskas turi gautis puikiai“, – skeptiškai nevyriausybinių organizacijų veiklą vertino meras V. Valkiūnas.
    Savaitės pabaigoje bus paruoštas savivaldybės šių metų biudžeto projektas. Apie tai informavo Biudžeto skyriaus vedėja Dalia Šarkūnienė. Jame dar yra „skylių“, nes kai kurios valstybinės institucijos kol kas nepranešė apie savivaldybėms skiriamas deleguotas lėšas.
    Strateginio planavimo ir turto valdymo skyriaus vedėja Zita Marcinkevičiūtė nudžiugino, kad gali pavykti atnaujinti Biržų viešąjį transportą. Savivaldybė ketina teikti projektą, kurio lėšomis bus atnaujinami miesto ir priemiestiniai autobusai. Pasak vedėjos, planuojama įsigyti 8 naujus ekologiškus autobusus, kurie sėkmės atveju į gatves išriedėtų jau kitais metais. Tai kainuotų apie 900 000 eurų, ES lėšos sudarytų 85 procentus sumos.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Antanas Vaičeliūnas