Tai istorija apie berniuką, kuriam greitai sukaks dar tik dešimt metų. Tai pasakojimas apie tai, kaip jis, sulaukęs vos ketverių, tapo paties baisiausio nusikaltimo auka. Ir ne bet kur, o savo namuose – ten, kur turėjo džiaugtis nerūpestinga vaikyste.
„Kai vėlyvą rudenį pas mus atėjo verkianti moteris su nedideliu berniuku, mes nė už ką nesitikėjome, kad tapsime sukrečiančios žmogiškos dramos dalyvėmis ir savo akimis pamatysime, ką tenka išgyventi vaikams, kuriuos seksualiai prievartauja jų pačių tėvai, – sunkiai tramtydama emocijas kalbėjo Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė. – Likimas ir toliau negailėjo to liesučio, nedrąsaus vaiko – po kurio laiko jo motina nusprendė atsisakyti sūnaus, esą jo problemos per daug ją slėgė, ji nepajėgė rūpintis kitais savo vaikeliais.“
Daugiau kaip trejus metus lyg demono apsėsto tėvo prievartautas ir kankintas berniukas šiandien auga globos namuose – visų šios istorijos dalyvių nei vardai, nei pavardės negali būti minimi, nes pagal juos būtų galima nustatyti mažamečio tapatybę. O to jam mažiausiai reikia – vaikas iki šiol nėra atsigavęs dėl patirto streso. Ir nežinia, ar kada sugebės pamiršti tai, ką su juo padarė tėvas – berniukas kasdien kartais net po keletą kartų eina į vonios kambarį ir bando nuo savęs nuplauti purvą.
Tą, kuris po patirtos seksualinės prievartos liko ant jo kūno.
Kandžiojo, sukinėjo rankas ir „žaidė“
Šios itin dramatiškos istorijos viename nedideliame Lietuvos kaime pradžia siekia dar 2010 m. – tuo metu berniukui tebuvo vos ketveri metukai. Motiniškos meilės jis beveik nepajuto ir iki šiol net neįsivaizduoja, kas tai yra – kai jam tebuvo dveji metukai, teismo sprendimu vaiko globa buvo patikėta tėvui. Kartu gyveno ir vaiko seneliai, kuriuos mažametis dažniausiai matydavo išgėrusius.
Vos sulaukęs ketverių metukų berniukas tapo savo tėvo „žaisliuku“ – vaikas sako, kad „pirmasis kartas“ buvo vasarą, kai „buvau visai mažiukas“.
Mažametis yra atskleidęs, kad su tėvu lovoje „žaisdavo žaidimus“, kurių metu tėvas jį nuogai nurengdavo. O tada jam „kandžiodavo kojas, rankas, kutendavo, mušdavo kumščiais, delnais į veidą, galvą, ausis, nosį, kartais į pilvą, „sukindavo“ rankas, draskydavo, o savo pelių kišdavo tarp kojų.“
„Tėtė norėjo valgyti mano pelių, bet aš jam neleisdavau“, – šiurpą keliančiais prisiminimais dalijosi vaikas.
Šiuos „žaidimus“, kaip sakė berniukas, jis su tėvu „žaisdavo“ dažniausiai pietų metu, jo tėvas jau tuo metu būdavo neblaivus.
„Kai tėtė mane kandžiodavo, aš jį stumdavau, verkdavau“, – psichologėms yra prisipažinęs berniukas.
Vaiką tėvas prievartavo net tada, kai namuose būdavo mažylio močiutė – prievartautojo motina. Bet ši nieko negirdėdavo ir nematydavo, nes tiesiog girta miegodavo.
Kaip seksualiai tėvas išnaudojo savo sūnų, nepasakosime – tai peržengia visas ribas. Tačiau vaikas paskaičiavo, kad maždaug per trejus metus tėvas su juo „žaidė“ net trisdešimt kartų. Kiekvienas kartas jam per daug įstrigęs į atmintį.
„Žaisti žaidimų“ berniukas nenorėdavo, tačiau dėl savo amžiaus tėvui negalėdavo pasipriešinti, apie tai jis taip pat niekam nepasakodavo, nes paprasčiausiai bijojo.
O kai savo iškrypėlišką seksualinę aistrą patenkinęs tėvas, kuris, mažamečio teigimu, „būdavo linksmas, juokdavosi ir paskui užmigdavo“, šis pabėgdavo iš lovos – tiesiai į vonios kambarį praustis, nes „smirdėdavo nuo tėčio peliaus“.
Daužė, nes suvalgė per daug maisto
Nors seksualinių poreikių tenkinimui tėvas savo mažametį sūnų buvo pavertęs „žaisliuku“, tačiau ypatingo dėmesio ar šilumos mažametis nesulaukdavo – atvirkščiai, daugybę kartų prieš šį smurtavo. O kad niekas nepamatytų „mėlynių“, jo neleisdavo nei į darželį, nei į pirmąją klasę mokykloje, kai šią buvo pradėjęs lankyti.
„Tėtė mane spardydavo, mušdavo rankomis, buvo praskėlęs nosį“, – mažametis psichologams prisipažino, kad kartą į namus per klaidą buvo parsinešęs svetimą mobiliojo ryšio telefoną, o tai sužinojęs tėvas jį mušė tol, kol iš nosies pradėjo tekėti kraujas.
Preteksto smurtauti prieš bejėgį savo sūnų tėvui net nereikėdavo – kartais šis būdavo sumušamas vien dėl to, kad ne laiku pasipainiodavo šiam prieš akis. Bet buvo ir ne vienas atvejis, kai berniuką daužė dėl to, kad šis „suvalgė per daug maisto“ ar už tai, jog kaimynams prasitarė, jog „mano tėtis yra girtas“.
Kad mažylis namuose kenčia nuo tėvo smurto proveržių, nedomino socialinių darbuotojų – jie vėliau teisinosi, kad nieko įtartino nepastebėjo. Bet pripažino, kad sąlygos, kuriose su tėvu ir seneliais augo vaikas, buvo apgailėtinos – kiek kartų socialinė darbuotoja lankėsi namuose, tiek „vaikas buvo apleistas, nešvarus“.
Nežinia, kiek dar būtų trukęs šio mažylio gyvenimo košmaras, jeigu ne teisėsauga – 2014 m. vasarą berniuko tėvą sulaikė policija. Ne, ne dėl seksualinio prievartavimo ir smurto prieš vaiką – apie tai niekas tada dar nežinojo. Vyras buvo įkalintas visai dėl kito nusikaltimo, o jo sūnus buvo išvežtas į vaikų globos namus.
Čia ilgai neužsibuvo – gyvenimo būdą pakeitusiai ir potraukį alkoholiui numalšinusiai motinai prabilo sąžinės balsas.
Tuo metu dar tik aštuonerių metų sūnų į kitą savo šeimą parsivežusi moteris vėliau prisipažins, kad tai, ką sužinojo iš savo vaiko, ją, švelniai tariant, šokiravo – ji net nežinojo, kaip elgtis, todėl į pagalbą pasikvietė socialinę darbuotoją.
Paliktas vienui vienas – neturėjo net kam pasiskųsti
O kraupi tiesa paaiškėjo tada, kai jaunesnysis moters sūnus jai pasiskundė, kad iš globos namų parvežtas brolis liepė jam iš apatinių kelnaičių išsitraukti savo pelių. Kai jaunėlis nubėgo apie tai papasakoti savo motinai, išsigandęs berniukas pabėgo iš namų, bet jį surado kitas brolis ir parvedė į namus.
„Kai atvyko socialinė darbuotoja, sūnų pasisodinome pasikalbėti, norėjome išsiaiškinti, kodėl jis taip elgiasi, – vėliau per apklausą policijoje kalbės jo motina. – Vaikas ėmė pasakoti, kad išgėręs tėvas jį pasiguldydavo į savo lovą, nurengdavo, pradėdavo kandžioti, glostyti, pats irgi būdavo nuogas… Tai vyko labai daug kartų… Vaikas sakė, kad tuo metu močiutė girta miegodavo kitame kambaryje, o jis bijojo pasiskųsti.“
Anot jos, vaikas taip pat pasakojo, kad tėtis turėdavo įvairių žurnalų su „nuogomis moterimis“, o kai kurias jų nuotraukas net bučiuodavo.
Kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, socialinė darbuotoja net nesuabejojo – jau kitądien rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė kreipėsi į policiją.
Pareigūnai į pranešimą reagavo žaibiškai – psichologėms buvo pavesta apklausti mažametį. Šios apklausos buvo labai sudėtingos – vaikas ne iš karto išdrįso kalbėti apie tai, ką patyrė savo namuose.
Tačiau, kai prabilo, jo papasakota istorija įstrigo ilgam.
„Vaikas pasakojo, kad tėvas jį liesdavo „vidurine vieta“, kurią jis vadino peliumi, o kai paklausėme, kas tai, jis atsakė, kad „tokį turi tėtis ir kiti draugai berniukai“, – pareigūnams nurodė ekspertės. – Vaikui buvo labai baisu, kai tėvas jį lietė savo lytiniu organu.“
Savo išvadoje ekspertės taip pat nurodė, vaikas, kalbėdamas apie įvykius artimoje aplinkoje, nieko neišsigalvoja, o jo parodymai yra realistiški: atitinka amžių, vartojamą žodyną, turimas žinias, buvusias socialines jo aplinkos sąlygas ir gyvenimišką patirtį.
Trys vyrai su teisėjo mantijomis: ar tikrai tėvas „žaidė žaidimus“?
Po pokalbių su vaiku ekspertės jam konstatavo laikiną psichikos sutrikimą – visa tai susiję su vaiko seksualiniu išnaudojimu, kurį įvykdė artimiausios aplinkos asmuo.
„Tyrimai, teorija ir praktiniai aspektai rodo, kad vaikams, kurie patyrė ilgalaikę, pasikartojančią seksualinę prievartą, nors nebūtinai ilgalaikę, iš artimų žmonių pusės, apie tai kalbėti yra sunku, – teigė su vaiku bendravusios specialistės. – Tai rodo vaiko užsidarymas savyje, staigus atsiribojimas kalbant apie tokius klausimus, arba būna taip, kad vaikas verkia, tačiau šis berniukas į stresą reaguoja kitaip – stipriu elgesiu, priešiškumu, nekalbėjimu, atsiribojimu, todėl tokia vaiko reakcija visiškai atitinka tą situaciją, turinį, apie kurį jis kalba.“
Pasak jų, vaiko elgesys yra labai stipriai seksualizuotas – dėl to jis net pradėjo kabinėtis prie kitų vaikų.
„Seksualizuotas elgesys yra vienas iš stipriausiai identifikuojančių patirtą seksualinę prievartą požymių“, – teigė ekspertės.
Tuo metu savo sūnui gyvenimą sugriovęs jo tėvas, sužinojęs, kad vaikas apie jo „žaidimus“ papasakojo motinai, socialinei darbuotojai ir psichologėms, taip ir neatrado drąsos pripažinti, jog yra seksualinis iškrypėlis. Maža to, jis perėjo į puolimą ir aiškino, kad taip vaiko motina jam kerštauja – esą vaiką primokė kalbėti negražių dalykų.
Tokios pozicijos jis laikėsi ir teisme, kai buvo nagrinėjama baudžiamoji byla. Teisėjai juo nepatikėjo ir už įvykdytus nusikaltimus skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Bet nuteistasis su tokiu nuosprendžiu nesutiko ir jį skundė aukštesnės instancijos teismui, dar kartą bandydamas sukelti abejonių, jog buvo apšmeižtas.
Nuteistojo skundą nagrinėjo trys teisėjai – nukentėjusiuosius ginančio „Carito“ atstovė K. Mišinienė negalėjo patikėti, kai teisingumo vykdytojai nutarė apklausti vaiką teismo salėje.
Bet apklausa įvyko – iš baimės vaikas net nežinojo kur slėptis, kai visiškai nepažįstami teisėjų mantijas vilkintys vyrai jo ėmė klausinėti, ar šis tikrai su tėčiu „žaidė“, ar jo neapkalbėjo, juk už tokius dalykus gresia kalėjimas.
Vaikui užteko drąsos – nors ir ne į visus klausimus jis sugebėgo atsakyti, bet nedrąsiai pasakė, kad nemelavo ir neturėjo tikslo apkalbėti savo tėvą.
Pažvelgus į tą prarają – sukasi galva
Po šios apklausos berniukas ilgai negalėjo atsigauti, jį turėjo guosti socialiniai darbuotojai.
Motinos nebuvo šalia – apie gyvenimą kartu su ja mažametis tegali tik pasvajoti. Pagimdžiusi, dėl girtavimo praradusi ir tėvui jį patikėjusi motina sūnaus dar kartą išsižadėjo – nurodė, kad jai per sunku auginti seksualinės prievartos pažeistą vaiką, jai reikia pasirūpinti ir kitais savo berniukais, nenori, kad šie dėl to būtų traumuoti.
O vienuose Lietuvos vaikų globos namuose gyvenantis dabar jau greitai dešimties metų sulauksiantis mažylis kasdien kartais net po kelis kartus bėga į vonios kambarį – užsirakinęs vaikas vis bando nuprausti tą purvą, kuriuo jo kūną suteršė tikrų tikriausias tėvas.
„Berniukui būdingas noras būti švariam, jis dažnai maudosi, atkreipia dėmesį į netvarkingus žmones“, – net nebandė slėpti vaikų globos namų darbuotojai, puikiai suprantantys, kad, ko gero, neįmanoma nuplauti to, kas per daug giliai įstrigę į pasąmonę.
„Trys ilgi metai – tiek laiko suaugęs vyras atlikinėjo su savo mažamečiu sūnumi veiksmus, kurių net nesiryžčiau atpasakoti, – sakė vaikui pagalbos ranką ištiesusios „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė K. Mišinienė. – Apklausų dokumentuose buvo kruopščiai užfiksuotos vaiko reakcijos, jo ašaros, baimė, vienatvė – kitame kambaryje miegojo girta močiutė, kuri vėliau liudijo, kad nieko nematė ir negirdėjo. Negana to, visą laiką berniukas tėvo buvo spardomas, mušamas, negailestingai daužomas.
Ir tuos ilgus tris metus šeimą lankė socialinės darbuotojos. Teisme jos, kartu su vietos vaikų dienos centro darbuotojomis, vienbalsiai tvirtino, kad nepastebėjo jokių požymių. Na, vaikas buvo apleistas, nešvarus, bet juk tai norma? Buvo ir liūdnas, bet nuo kada į tokias smulkmenas kreipiamas dėmesys?
Jau vėliau, kai mes susiradome tas seniūnijos socialines darbuotojas, jos mums tiesiai išrėžė – niekas mūsų nemokino atpažinti seksualinio smurto, palikite mus ramybėje!
Reikia nuoširdžiai pripažinti, jog šio vaiko atvejis, mūsų sprendimas teikti jam pagalbą, samdyti abejose instancijose jam atstovaujantį advokatą, atvėrė mums tikrą prarają, egzistuojančią mažų miestelių tarnybų, globos įstaigų darbe, susidūrėme ir su vaiką gniuždančia apklausa Lietuvos apeliaciniame teisme, kai teisėjas nusprendė pats, be jokių jam „trukdančių psichologų“ pilnoje svetimų žmonių salėje apklausti klykiantį vaiką. Pažvelgus į tą prarają – sukasi galva.
Prievartautojas nuteistas, bet man kyla klausimas: o ar neturėtų bent dalį atsakomybės nešti ir žmonės, kurie taip ilgai nieko „nematė“? O kaip tie, kurie apginklavo tokius „nematančius ir nežinančius“ mokslo diplomais ir paleido – matyti ir žinoti?“
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Autorius: Dainius Sinkevičius
