kopzi

Category: Straipsniai – 2017

  • RENGINYS „KOVA SU PREKYBA ŽMONĖMIS IR IŠNAUDOJIMU”

    2017 m. gegužės 23 dieną vyko renginys „Kova su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu“. KOPŽI centro lektorė Paulina Alesiūtė kvalifikuotai, remdamasi tikrais įvykiais aktualia tema kalbėjosi su SK-6, SV-6, F-6, AK-6 grupių, devintos ir dešimtos gimnazijos klasių mokiniais.

    Prekybos žmonėmis formos, su tuo susijęs psichologinis ir fizinis smurtas, rizikos faktoriai, lemiantys, kad žmonės pakliūva į nelegalia veikla besiverčiančiųjų pinkles, verbavimo būdai, visuomenės sukurti mitai, susiję su prekyba žmonėmis, apsisaugojimo būdai – visa ši informacija mokiniams labai svarbi. Tai rodė ir mokinių lektorei užduodami klausimai. Visuomenės sveikatos specialistės Valės Cinelienės iniciatyva vykusiame renginyje dalyvavo ne tik mokiniai, bet ir mokytojai, socialinė pedagogė Nijolė Eglė Ganusauskienė keletą svarbių mokiniams minčių pateikė renginio pabaigoje. Galime didžiuotis savo mokyklos mokiniais, kurie supranta, kokia aktuali prekybos žmonėmis problema, kad žinios ir informacija gali užkirsti kelią nusikaltimams.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: J. Balnienė

  • „SOS! PREKYBA ŽMONĖMIS“

    Š. m.  gegužės 18 d. Akmenės rajono paramos šeimai centro globotiniai (rūpintiniai)  vyko į VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą, pasiklausyti prevencinės paskaitos „SOS! Prekyba žmonėmis“, kurią vedė šio centro socialinės darbuotojos Marytė Puidokienė ir Žaneta Morkūnaitė.

    Socialinės darbuotojos pasakojo vaikams apie prekybą žmonėmis, naujas jos formas, tokias kaip vergystė, vogimas, prostitucija ir kt. Visos paskaitos metu darbuotojos vaikams pasakojo tikras istorijas (neatskleidžiant asmenų), kas padėjo geriau suvokti apie šios problemos mastą. Socialinės darbuotojos noriai dalinosi savo patirtimi, kaip apsisaugoti, kad netaptume prekybos žmonėmis aukos, kur galime kreiptis ištikus tokiai bėdai.

    Klausantis šios paskaitos, vaikai noriai uždavinėjo klausimus, o darbuotojos pateikė  išsamius atsakymus.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • PO MONSTRŲ PUOTOS – ŠIURPĄ KELIANTI 14-MEČIO IŠPAŽINTIS: IŠGYVENAU, NES APSIMEČIAU MIRUSIU

    Įkalino bagažinėje, vežiojo po Kauną, o po to nuvežę į mišką prie Karmėlavos tyčiodamiesi sumušė, prievartavo, kol galop nutarė atsikratyti – nuo stataus šlaito nustūmė į Nerį. „Likau gyvas tik todėl, kad plūduriuodamas vandenyje apsimečiau negyvu ir šiaip ne taip sugebėjau išplaukti“, – šiandien sako šešiolikos metų sulaukęs kaunietis.

    Tuo metu, kai prieš jį buvo panaudota prievarta, vaikinui tebuvo keturiolika. Nors po baisių įvykių dar neprabėgo nė dveji metai, nepilnamečio skriaudikai dar nenuteisti – įrodinėja, kad nėra monstrai ir tikina, jog verti gyventi šalia tų, kurie bet kada taip pat gali tapti jų aukomis.

    „Kaip tragiška ir kartu absurdiška, bet nesustabdoma pakaunės gyventojus gąsdinusi gauja – viso labo tik keli nepilnamečiai ir jiems vadovavęs „patyręs“ zonos ir visų mūsų išlaikytinis, nė neslepiantis savo iškrypėliškų polinkių, – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė. – Sėkmingai subūręs neprižiūrimų paauglių grupę, apipainiojęs jų protus šlykščiais, iš įkalinimo įstaigų atsineštais neva „įstatymais“, šis liguistas žmogus sprendė, kam gyventi, o kam tenkinti jo instinktus ir… mirti.“

    Tai, kas 2015 m. liepos pabaigoje nutiko prie Kauno esančioje Karmėlavoje, netelpa į jokius sveiko proto rėmus, todėl šį straipsnį rekomendajame skaityti tik labai stiprių nervų žmonėms. Ir valdininkams, kurie daugiau nieko, išskyrus formalius raštus apie esą gerėjančią padėtį Lietuvoje, nemato.

    „Buvau su vaiku Karmėlavoje prie čigonų taboro, kai vaikinai aptarinėjo vakarykščius įvykius, – apie baisią istoriją pareigūnams yra pasakojusi viena mergina. – Artūras su pasididžiavimu pasakė, kad „davė į burną“ berniukui, kuris buvo skolingas pinigų, dar leido jam pasirinkti – ar į burną, ar į užpakalį. Valerijus gailėjosi, kad su plyta neužmušė to vaiko ir jis liko gyvas, o kitas sakė, kad už tokią pinigų sumą dar niekas nėra tiek gavęs, taip pat gyrėsi, kad su peiliu kažką darė.“
    Rankos suteptos krauju
    Kauno apygardos teisme šiuo metu nagrinėjama baudžiamoji byla dėl pasikėsinimo nužudyti nepilnametį, jo seksualinio prievartavimo, neteisėto laisvės atėmimo panaudojant smurtą arba sukeliant pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ir turto prievartavimas.
    Ikiteisminį tyrimą atlikusi Kauno apygardos prokuratūra kaltinimus pateikė septyniems asmenims – įtariama, kad penkiolikmetį prievartavo anksčiau dėl tyčinio nužudymo teistas ir anksčiau laiko į laisvę paleistas po mėnesio 50 metų sulauksiantis Artūras Liutkevičius, o kiti asmenys buvo bendrininkai, stebėję ir pritarę prievartai. Tai – vienas anksčiau teistas nepilnametis Laurynas S., po mėnesio sulauksiantis 18 metų (kol kas jo duomenų negalima skelbti, nes tai draudžia įstatymas), taip pat teisti 31 metų Valerijus Kulikovas, 18 metų Domantas Rudžionis, 29 metų Edvinas Gurskas, 30 metų Marijonas Taraila. Anksčiau neteistas 31 metų Saulius Juozaitis kaltinamas tik dėl neteisėto laisvės atėmimo.
    Šią baudžiamąją bylą prokurorai iš karto buvo perdavę apylinkės teismui, kaltinamųjų nekaltinant pasikėsinimu paauglį nužudyti, tačiau teismas suabejojo tokiais kaltinimais ir patenkino nukentėjusiojo motinos bei advokato prašymą ir bylą perdavė prokurorams kaltinimams dėl pasikėsinimo nužudyti papildyti.
    Kaltinamiesiems nukentėjusiojo nepilnamečio motina yra pateikusi ieškinį dėl 210 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo.
    Kol buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, dauguma įtariamųjų buvo laisvėje, tarp jų – ir V. Kulikovas. Tačiau šiandien jis jau suimtas, nes laisvėje nesugebėjo gyventi – įtariama, nužudė senolę, kuri jį priglaudė savo namuose.
    Norėjo nusipirkti „žolės“
    Bylos duomenimis nustatyta, kad Kaune gyvenantis keturiolimetis Kalniečių mikrorajone buvo pagrobtas dar 2015 m. liepos 26 d. Nepilnametis žinojo, kas prekiauja narkotikais, todėl ne kartą yra pagelbėjęs tiems, kurie norėjo įsigyti kvaišalų.
    Taip buvo ir tą vakarą – jam paskambino iš matymo pažįstamas vaikinas ir pasiūlė susitikti prie gimnazijos, kurioje mokėsi. Netrukus čia atvažiavo BMW – jį vairavo keturiolikmečiui skambinęs E. Gurskas, pravarde Edcka, kartu su juo buvo dar trys vaikinai. Jie visi norėjo nusipirkti „žolės“.
    Paauglys sutiko padėti – kartu nuvažiavo iki parduotuvės, čia atvažiavo ir dar kitas automobilis, kuriame sėdėjo taip pat kanapių nusipirkti norėjusi mergina ir du vaikinai. Jie nepilnamečiui padavė pinigus – vieni 6, kiti – 5 eurus.
    „Nuvažiavome prie šeštojo forto, čia atvažiavo vaikinas, prekiaujantis žole, – sakė keturiolikmetis. – Aš jam pasakiau, kad mes norime nusipirkti „žolės“, todėl jis, sėdęs ant dviračio, nuvažiavo jų atvežti. Bet taip ir nesugrįžo.“
    O tada E. Gurskas esą visiems pamelavo, kad nepilnametis prekeiviui atidavė pinigus, nors iš tikrųjų juos pasiėmė sau. Tada kilo sumaištis – E. Gurskas kitai kompanijai ėmė grasinti ir reikalauti 20 eurų, kuriuos esą buvo sumokėjęs už kvaišalus.
    Nors šie niekuo nebuvo susiję su tariamai pasisavinusiais pinigais, jiems buvo grasinama, kad automobilis bus nutemptas tralu, reikalavo, jog į lombardą priduotų savo mobiliojo ryšio telefoną, o gautus pinigus atiduotų, nes kitaip merginai išdegins akis. Galop kompanijai pavyko pasiskolinti pinigus ir atiduoti grasintojams, o paskui pabėgti.
    Paglostė koją ir tarė: „viskas bus gerai, mažute“ 
    Bet nepilnametis, iš matymo pažįstamus vaikinus suvedęs su narkotikų prekeiviu, niekur pasprukti negalėjo – jam buvo grasinama, kad bus išprievartautas analiniu būdu ir nužudytas. Galop jis buvo prievarta įtemptas į automobilį ir vežiojamas po Kauną.
    „Vienoje iš Pramonės pr. esančių žiedinių sankryžų E. Gurskas partrenkė per pėsčiųjų perėją ėjusį vyrą, bet šis kažkur pabėgo, o mane nuvežė prie kažkokių garažų, – sakė nepilnametis. – Čia man Laurynas S. prie gerklės prikišo peilį ir paklausė, ar noriu gyventi. Pasakiau, kad noriu, tada jis peilį patraukė, bet kumščiu trenkė į pakaušį. Mušė ir Domantas.“
    Netrukus įbaugintą nepilnametį vyrai įgrūdo į automobilio bagažinę. „Tada vėl važinėjome po Kauną, paskui kažkur sustojome, prie manęs priėjęs Edcka prie kojos pridėjo peilį ir klausė, ar durti, – pasakojo paauglys. – Pasakiau, kad ne, nereikia, tada jis man peiliu perbraukė per žandą ir paskambino kažkokiam Šrekui ir pakvietė atvažiuoti.
    Po kiek laiko privažiavo „golfas“, jame buvo trys keturi maždaug 30-40 metų vyrai. Vienas jų priėjo prie bagažinės, kurioje gulėjau, paglostė man koją ir pasakė, kad „viskas bus gerai, mažute“. Ir mane perkėlė į „golfo“ bagažinę.“
    Nepilnametis sakė, kad buvo nuvežtas į mišką pie Neries, ties Karmėlavos miesteliu. „Tada Edcka su vyru, kaip vėliau sužinojau, su V. Kulikovu, mane išvilko iš bagažinės, – pasakojo jis. – O vyriausias vyras nusimovė kelnes ir man liepė čiulpti jo lytinį organą.“
    Vidury upės pajuto, kad baigiasi jėgos

    Berniukas labai išsigando – dar prieš tai jam buvo grasinama, kad jeigu jis nečiulps, tai jį papjaus ar kitu būdu nužudys.

    „Paskui mane mušė – visi tie, kurie atvažiavo į mišką, – pareigūnams sakė jis. – Manau, tai truko apie valandą laiko. Labai stipriai. Mušė rankomis, kojomis, keliais, man stengėsi pataikyti į galvą, po to pagriebę už plaukų vilko žeme, buvo numovę kelnes, bet paliko su apatinėmis kelnaitėmis. Jie tyčiojosi iš manęs, bet po kiek laiko liepė apsimauti kelnes, ir vėl ėmė mušti. O tas vyras, kurie prieš tai prievartavo, netikėtai prigulė prie manęs ir vėl liepė čiulpti… Bet paskui vėl buvau mušamas, man laikė rankas, kad negalėčiau užsidengti – specialiai smūgiavo į veidą.“
    Keturiolikmetis sakė, kad netrukus Edcka pasiūlė jam į galvą „paleisti plytą“, jam pritarė vienas vyras, tačiau „vyriausiasis kažką pasakė ir jie taip nedarė“.
    „Po to E. Gurskas pasiūlė mane paskandinti ir paėmę už plaukų ėmė tempti link vandens, – apie egzekuciją pasakojo berniukas. – Nežinau kaip, bet tuo metu kažkaip išsprūdau ir įkritau į žoles, o tada – ridentis šlaitu žemyn, link vandens. Pajutęs, kad beveik sustojau, specialiai ėmiau toliau ridentis, kol įkritau į upę. Gulėdamas vandenyje apsimečiau, kad esu be sąmonės, plūduriavau sulaikęs kvėpavimą.
    Tada girdėjau, kaip kažkuris iš vyrų sakė, kad tikriausiai mane užmušė, sakė, reikia ištraukti iš vandens. Po šių žodžių labai išsigandau ir nepastebimai pradėjau irtis link kito kranto. Ties viduriu upės pajutau, kad baigiasi jėgos, todėl stengdamasis nepaskęsti atsiguliau ant nugaros ir taip bandžiau išsilaikyti paviršiuje.“
    Norėjo ištraukti iš upės ir kūną paslėpti
    Nepilnametis sakė, kad ant kranto likusi budelių kompanija norėjo jį ištraukti iš vandens ir paslėpti kūną. „Jie buvo įsitikinę, kad esu negyvas“, – sakė jis.
    Pasiekęs krantą keturiolikmetis išbėgo ieškotis pagalbos – nubėgo į artimiausius rastus namus. „Prieš tai teko pereiti kelią – laukiau, kol pravažiuos automobiliai, nes bijojau, kd užpuolikai gali manęs ieškoti“, – sakė vaikas.
    Ikiteisminio tyrimo metu nepilnametis pareigūnams konkrečiai nurodė jį mušusius vyrus, nors iš pradžių iš baimės apie baisius įvykius kalbėjo labai nedrąsiai. Tik vėliau, supratęs, kad yra saugu, jaunuolis atskleidė daugiau detalių, kaip buvo daužomas.
    Pasak jo, žiaurių vyrų kompanija tuo metu buvo apsvaigusi nuo alkoholio – gėrė įvairius gėrimus.
    Apie tai, kas nutiko keturiolikmečiui, jo motina sužinojo tik iš policijos pareigūnų, kurie jai pranešė, kai paauglys buvo atvežtas į ligoninę.
    „Tą vakarą sūnus pasakė, kad eina į kiemą pas draugus, kai vėliau negrįžo, bandžiau jam skambinti telefonu, bet niekas neatsiliepė, o naktį į namus atvažiavo pareigūnai“, – sakė ji.
    Visi bejėgiai, už nieką neatsakantys, pervargę, neįvertinti
    Baudžiamojon atsakomybėn patraukti keturiolikmečio budeliai kol kas laikomi nekaltais, nes jų nenuteisė teismas, o pateiktus kaltinimus jie pripažįsta tik iš dalies, tačiau tikina, jog esą nieko baisaus nenutiko – paauglys juk gyvas. Vienas kaltinamųjų D. Rudžionis prisipažino, kad tuo metu, kai paauglys nuo šlaito nusirideno ir įkrito į upę, „iš vandens iškilo burbuliukai“.
    „Po to iškilo nukentėjusysis, vandens srovė ėmė jį nešti, maniau, kad jis gyvas“, – sakė jis.
    Ar buvo galima užkirsti kelią šiam vos didžiule tragedija nesibaigusiam įvykiui? Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė K. Mišinienė įsitikinusi, kad tai privalėjo padaryti ne tik policijos pareigūnai, bet ir vaiko teisių apsaugos tarnybų atstovai. Tai, kad pakaunėje siautėja suaugusių vyrų, į savo veiklą įtraukusių nepilnamečius, kompanija, visiems buvo puikiai žinoma. Tačiau net ir po baisaus įvykio į tai buvo numota ranka – esą nėra taip baisu, tai – tik vienetinis atvejis.
    Ir – laimingai pasibaigęs. Nesvarbu, kad keturiolikmečio gyvenimas jau sugriautas, tai, kas įvyko, jis prisimins visą gyvenimą.
    „Nepilnamečių nusikalstamumo reiškinys yra atvira žaizda ne dėl savo sudėtingumo, o dėl niekaip neįveikiamo suaugusiųjų, šiuo atveju – Vaiko teisių apsaugos tarnybos, policijos, seniūnijos, mokyklos – visiško abuojumo, – sakė K. Mišinienė. – Prašau, pasakykite man, ko šioms tarnyboms trūksta, kad neleistų tokioms „grupuotėms“ įsisiautėti? Metodikų, darbo aprašų, bendradarbiavimo sutarčių? Kažkokia „juodoji skylė“ šių struktūrų darbe – visi bejėgiai, už nieką neatsakantys, pervargę, neįvertinti.
    O gal vis tik Kauno rajono savivaldybei pavyktų surasti specialistus, norinčius ir sugebančius įtakoti šių nelaimingų – nes apleistų ir pasmerktų – paauglių likimus?
    Mums įsiprašius į Kauno rajono savivaldybės Vaiko gerovės komisjos posėdį aptarti galimų bendrų veiksmų, kad daugiau tokie įvykiai nepasikartotų – gavome kelias minutes „pretenzijų išdėstymui“, po to sekė įvertinimas: „Nedomina. Kitas!“ Baisu.“

    Pasak K. Mišinienės, kurios vadovaujama organizacija rūpinasi nepilnamečiu, šiuo metu vaikas jau „pakankamai atsigavęs po patirtų išgyvenimų“.

    „Tikimės, kad ilgos valandos konsultacijose su patyrusia psichologe jam padės jeigu ne užmiršti, tai bent išmokti su tuo gyventi toliau, – sakė ji. – Savo ruožtu norėčiau paskatinti jaunuolius, suaugusius vyrus, patyrusius seksualinę prievartą, kreiptis pagalbos į mus – norime jums padėti atsigauti bei patraukti atsakomybėn smurtautojus. Nekentėkite užsidarę su savo trauma, leiskite jums padėti!“
    Anot K. Mišinienės, su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru galima susisiekti visą parą veikiančiu telefonu (+370) 679-61617. Taip pat, jeigu žinote apie smurto atvejus, praneškite policijai bendruoju pagalbos tel. 112.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Dainius Sinkevičius

  • PREKYBOS ŽMONĖMIS PAVOJAI – KAIP APSISAUGOTI?

    Prekyba žmonėmis – žmonių verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar jų priėmimas gąsdinant, panaudojant jėgą ar kitas prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu arba mokant ar priimant pinigus ar kitą naudą tam, kad būtų gautas kito tą žmogų kontroliuojančio asmens sutikimas siekiant išnaudoti. Išnaudojimas apima kitų asmenų seksualinio išnaudojimo formas, priverstinį darbą ar paslaugas, organų pašalinimą ir kt.
    Gegužės 11 dieną mūsų mokykloje svečiavosi VšĮ Kovos su prekybos žmonėmis ir išnaudojimu centro specialistės Monika ir Auksė. Jos skaitė paskaitas 8–10 klasių merginoms ir vaikinams apie šiandien pasaulyje egzistuojančias prekybos žmonėmis formas. Pranešėjos pabrėžė, kad išnaudojimo formos nuolat kinta, atsiranda vis naujų būdų ir priemonių, prisidedančių prie žmonių išnaudojimo pačiais įvairiausiais tikslais. Pateikė patarimų, kaip būti saugiems, į ką atkreipti dėmesį, kaip bendrauti socialiniuose tinkluose, ieškant darbo ir kt.
    Mokiniams buvo pateikta informacija, kad Kovos su prekybos žmonėmis ir išnaudojimu centras teikia nemokamą socialinę, psichologinę, teisinę pagalbą asmenims, nukentėjusiems Lietuvoje ir už jos ribų nuo seksualinės prievartos ir įvairių prekybos žmonėmis formų: prostitucijos, prievartinio darbo, išnaudojimo nusikalstamoms veikoms, fiktyvių santuokų, elgetavimo ir pan.
    Po paskaitos merginoms iškilo nemažai klausimų, kuriuos pateikė specialistėms, kartu diskutavo. Vaikinai šį kartą buvo kuklesni ir savo pamąstymus išsinešė su savimi.
    Autorius: Socialinė pedagogė Daiva Kudulytė

  • TAURAGĖS APSKRITIES VYRIAUSIAJAME POLICIJOS KOMISARIATE VYKO APSKRITOJO STALO DISKUSIJA – “POVEIKIS BENDRADARBIAUJANTIEMS SU TEISĖSAUGA PREKYBOS ŽMONĖMIS BYLOSE – KAIP JUOS APSAUGOTI?”

    2017 m. balandžio 27 d. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro iniciatyva, Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – Tauragės aps. VPK), buvo surengta apskritojo stalo diskusija – “Poveikis bendradarbiaujantiems su teisėsauga prekybos žmonėmis bylose – kaip juos apsaugoti?”.

    Į diskusiją buvo pakviesti Generalinės prokuratūros, Policijos departamento, Klaipėdos apygardos prokuratūros, Klaipėdos ir Tauragės aps. VPK atstovai.

    Susirinkusieji aptarė prekybos žmonėmis (toliau – PŽ) specifiką, nukentėjusiųjų nuo PŽ apsaugos problemą. Diskutuojant buvo kalbama apie didelio masto, įžūlų nusikaltėlių daromą poveikį asmenims, duodantiems parodymus ikiteisminiuose tyrimuose ir teismo procese. Akcentuota, kad net kalėjimo sienos nesustabdo įtariamųjų nuo poveikio darymo.

    Vienos iš problematiškiausių poveikių bylų buvo įvardintos bylos, kuriose aukos yra nepilnamečiai, kadangi tyrėjams reikia rasti kontaktą ne tik su nukentėjusiuoju, bet ir su jų šeimomis (jei jas turi). Tokio pobūdžio bylas tirianti pareigūnė teigė, jog nepilnamečiai linkę prisiimti nusikaltimus organizuojančių asmenų kaltę.

    Diskusijos metu dalyviai dalinosi patirtimi, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos atstovas Stanislavas Jurinas pasakojo apie tai, kad jo atstovaujamoje įstaigoje greta tyrėjo, tiriančio bylą, visada yra operatyvininkas, kuris ir rūpinasi nukentėjusiu iki teismo proceso pabaigos, tačiau diskusijos dalyviams specialaus pareigūno atsiradimas greta tyrėjo pasirodė nepriimtinas. Diskusijos dalyvių nuomone toks pareigūnas PŽ aukos aplinkoje dar labiau skatintų nukentėjusiojo nepasitikėjimą.

    Diskusijos dalyviai patikino, kad asmenys darantys poveikį nukentėjusiesiems visada bus baudžiami, tačiau visų pirma reikia tiksliai žinoti, kad jiems daromas spaudimas.

    Svarbiausiais faktoriais užtikrinant nukentėjusiojo saugumą, diskusijos dalyviai įvardino: produktyvų asmenų dirbančių su nukentėjusiaisiais bendravimą, pasitikėjimą vieni kitais, bei įvairiapusę psichosocialinę pagalbą.

    Policija ragina gyventojus nelikti abejingiems daromiems teisės pažeidimams ir apie jiems žinomas panašaus pobūdžio veikas pranešti:
    • Policijos budėtojų telefonu (8 446) 20 270;
    • Anoniminiu policijos pasitikėjimo telefonu (8 446) 61 952;
    • Bendruoju pagalbos telefonu 112.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • NORĖJO UŽSIDIRBTI ANGLIJOJE, BET PATEKO Į BANDITŲ GAUJOS SPĄSTUS

    Smūgiai beisbolo lazda, peršauta šlaunis, peiliu perdurta pėda. Tokiomis vergais paverstų tautiečių muštro priemonėmis kaltinamas 19-metis Lukas Pliškinas – dar vienas iš Jungtinės Karalystės su antrankiais pargabentas už prekybą žmonėmis prieš Kauno apygardos teismą stojusios grupuotės narys. Vakar pagaliau ši byla atversta.

     

    Gaudyti užsienyje

    Remiantis kaltinimu, dar būdamas nepilnametis prieš šios grupuotės prisijungęs jauniausias iš teisiamųjų L.Pliškinas – vienintelis laukiantis nuosprendžio už grotų. Jis buvo parvežtas į Lietuvą pagal Europos arešto orderį tik kovo pradžioje.

    Su organizuotu nusikalstamumu kovojantiems Kauno teisėsaugininkams pavyko nustatyti dar ne visus šios grupuotės, kurios lyderiais laikomi vyresnysis L.Pliškino brolis Andriejus, Tomas Žemrieta ir Deividas Bapkauskas, narius.

    Ši byla, tapusi pirmąja Kauno apygardoje, kurioje pareikšti kaltinimai tokiomis prekybos žmonėmis formomis, buvo perduota teismui tik su trim kaltinamaisiais – T.Žemrieta, A.Pliškinu ir pastarojo drauge Deimante Jasevičiene, kaltinama darius poveikį Pliškino jaunesniojo sužalotam asmeniui. Šiam darytas psichologinis spaudimas, kad jis tik rožinėmis spalvomis pasakotų teisėsaugininkams apie savo bandymą įsikurti Anglijoje.

    Prieš L.Pliškiną iš Vokietijos su antrankiais buvo pargabentas ir D.Bapkauskas, po kurio laiko, kaip ir T.Žemrieta bei A.Pliškinas, paleistas už piniginį užstatą. O Robertas Mockus atvyko pas ikiteisminį tyrimą atlikusius pareigūnus pats.

     

    Įbauginti ilgam

    Kol teismui pagaliau atvyko atversti šią bylą, joje padaugėjo ne tik kaltinamųjų, bet ir advokatų, nes paskui A.Pliškiną du gynėjus nusisamdė ir T.Žemrieta.

    Nukentėjusiųjų stovykloje, kurios gretos ir taip buvo negausios, nes bylą teismui rengusiems teisėsaugininkams pavyko prakalbinti tik septynias aukas, fiksuojamos priešingos tendencijos.

    Iš septynių nukentėjusiųjų pavyko prisišaukti į teismą tik du. Kiti arba linkę slapstytis, arba tiesiai šviesiai prisipažino, kad neketina dalyvauti teismo procese, nes bijo kaltinamųjų.

    Pirmajame posėdyje buvo apklaustas ir vienas, sprendžiant iš šono, panašiomis nuotaikomis tebegyvenantis liudytojas. Už nugaros sėdint kaltinamiesiems, jis buvo linkęs painiotis savo parodymuose ir nurašyti esą atminties sutrikimus prabėgusiam laikui. Tačiau, paklaustas, ar niekas jo nemokė, ką kalbėti teisme, nuleidęs galvą sakė, kad ne, ir patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

    Niūri realybė

    Per ikiteisminį tyrimą šis liudytojas pasakojo, kad T.Žemrieta, kaip ir kiti teisiamieji, nepripažįstantis savo kaltės, atsiviliojo jį į Angliją apgaulingais pažadais.

    Iš pradžių atrodė, kad jie pildosi – liudytojas buvo apgyvendintas su šešiais asmenimis dviejų aukštų name, kurio nuoma kiekvienam buvo 70 svarų sterlingų per savaitę. Darbas atsirado tik po poros savaičių – kailinių žvėrelių fermą primenančiame angare. Už dešimties valandų fizinę katorgą, kurią liudytojas teigė ištvėręs tik savaitę, jam buvo sumokėta 150 svarų. Tačiau juos atvežęs T.Žemrieta čia pat atsiskaitė savuosius 70 svarų už suteiktą pastogę, kaip paaiškėjo, jam priklausančiame name.

    Panašiais spąstais kitiems nukentėjusiesiems tapo ir A.Pliškino bei D.Bapkausko nekilnojamasis turtas Anglijoje.

    Demaskavo “Caritas”

    Šis liudytojas teigė grįžęs po kurio laiko į tėvynę su giminių nupirktu bilietų lėktuvui, nes pats šiam neuždirbo.

    Kaip jau rašyta, tokie, kaip jis, jauni vyrai iš iš įvairių aplink Kauną esančių miestų ir miestelių patekdavo į teisiamųjų spąstus nuo 2009-ųjų pavasario iki 2014-ųjų pradžios. Apie tai tapo žinoma tik tada, kai į “Caritą” kreipėsi vieno iš jų sesuo. Jos broliui buvo pavykę sėkmingai ištrūkti iš šių spąstų ir grįžti į Lietuvą. Tačiau netrukus jo namuose Jonavos rajone pasirodė ir L.Pliškinas, reikalaudamas grąžinti 5 tūkst. svarų skolą, už kurią Anglijoje liepė eiti vogti į prekybos centrus. Tik dabar jau, remiantis kaltinimu, buvo grasinama, kad teks vykti vogti į Vokietiją.

    Anot patekusiųjų į teisiamųjų spąstus, dažniausiai jie buvo siunčiami vogti į buitinės technikos parduotuves – mobiliųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių. Dar tiko drabužiai bei kvepalai.

    Tie, kurie bandė išvengti tokio “darbo”, buvo priverčiami tai daryti. Prieš juos naudotas ne tik psichologinis, bet ir fizinis smurtas. Trys iš jų pareiškė kaltinamiesiems ieškinius dar prieš perduodant bylą teismui. Vienas prašo 8 tūkst. eurų, kiti – 3 tūkst. eurų moralinio atlygio.

    Šantažą lydėjo smurtas

    Kiti nukentėjusieji buvo įdarbinti broliams Pliškinams priklausančiose parduotuvėse.

    Remiantis kaltinamuoju aktu, vyresnysis iš jų – Andriejus prekiavo nenustatytos kilmės svaiginamosiomis medžiagomis. Jaunėlis – kvepalais. Ir abu naudojo panašius savo vergų auklėjimo metodus – apkaltindavo juos vagystėmis ir už tai bausdavo smurtu.

    L.Pliškinui yra pareikštas kaltinimas kartu su R.Mockumi talžius vieną iš nukentėjusiųjų beisbolo lazda. O L.Pliškinas šiam asmeniui, esą pavogusiam iš jo parduotuvės kvepalus, dar peršovė ir šlaunį bei perdūrė peiliu pėdą.

    Anot nukentėjusiųjų, priverstinis darbas brolių parduotuvėse buvo vergiškas: darbo diena buvo nenormuota, nebuvo ir jokių poilsio dienų, o atlyginimas už šį nelegalų darbą buvo toks mažas, kad jo neužteko net maistui. Kai kuriems ten įdarbintiesiems ši parduotuvė atstojo ir pastogę – jie ten ir miegodavo.

    Autorius Greta Čižinauskaitė

  • PREVENCINĖ PASKAITA „PREKYBA ŽMONĖMIS“

    2017 m.balandžio 25 d gimnazijos skaitykloje vyko prevencinė paskaita „Prekyba žmonėmis“, kurią skaitė Centro „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu“ socialinė darbuotoja Monika Murnikaitė. Lektorė susitiko atskirai su I-ų gimnazijinių klasių vaikinais ir merginomis. Tokiu būdu buvo pateikta informatyvesnė ir aktualesnė informacija apie prekybos žmonėmis pavojus vienos ir kitos lyties asmenims.

    Paskaitos lektorė, pasitelkdama video medžiagą, pateikė išsamią ir naudingą informaciją apie prekybos žmonėmis rūšis, pagalbos būdus ir atsargumo priemones, remdamasi realiais pavyzdžiais iš savo darbinės veiklos. Mokiniai susidomėję klausėsi, kaip jie galėtų atpažinti ir išvengti prekeivių žmonėmis bei jų išnaudojimo. Kiekvienam buvo išdalintos informacinės kortelės, kurioje raginama nepasiduoti prekeiviams žmonėmis ir pateikta išsami informacija, kur galima kreiptis, jei reikalinga pagalba.

    Mokiniai galėjo užduoti klausimus, į kuriuos lektorė išsamiai atsakė. Ši paskaita suteikė gimnazistams daug naudingos ir aktualios informacijos, todėl džiaugiamės, kad Centro „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu“ socialinė darbuotoja Monika Murnikaitė pažadėjo ir toliau talkinti mūsų gimnazijai ugdant savarankišką, atsakingą ir nepriklausomą jauną žmogų.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: G. Vainauskienė

  • PREVENCINĖJE PASKAITOJE: APIE PREKYBĄ ŽMONĖMIS

    Balandžio 28 d. Karaliaus Mindaugo PMC Kosmetikos skyriaus 11 klasės mokinių tikybos pamokoje viešėjo Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinė darbuotoja Kauno regione Vaida Matusevičiūtė.
    Prevencinės paskaitos metu V. Matusevičiūtė pateikė daug naudingos informacijos Centro mokinėms apie apie prekybos žmonėmis formas bei verbavimo būdus. Moksleivės išgirdo konkrečių aukų istorijas, sužinojo, kaip veikia verbuotojai ir džiaugėsi, kad jas ši informacija pasiekė. Aptarti būdai, kaip atsilaikyti viliojantiems pasiūlymams užsidirbti užsienyje, išlikti atsparioms ir netapti preke.
    Pasirodo, prekybos žmonėmis problema itin aktuali dabartiniame  pasaulyje, nes vis labiau auga migruojančių  žmonių skaičius, kurie ieško geresnio gyvenimo svetur. Nesaugiausia visuomenės grupė – jaunimas, kurie dažnai pakliūva į prekybos žmonėmis pinkles. Egzistuoja daugybė, nuolat kintančių  prekybos žmonėmis formų, atsiranda vis naujų būdų ir priemonių, prisidedančių prie žmonių išnaudojimo pačiais įvairiausiais tikslais ir turinčių didžiules psichologines bei materialines pasekmes. Džiugu, kad socialiniai darbuotojai dalinasi informacija bei supažindina mokinius su tykančiais pavojais.

  • Į UŽSIENĮ VOGTI VEŽTA TAURAGIŠKĖ: UŽ PINIGUS ATSIĖMIAU IEŠKINĮ, NES NORĖJAU RAMYBĖS

    Tauragės rajono gyventojos, kurią nusikaltėliai išnaudojo įkurtam vogtų rūbų verslui, patirtis sukrečia. Nors policija moterį akylai saugojo nuo nusikaltėlių poveikio, ji galiausiai pasidavė – už pinigus atsiėmė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos. Patirti jaunai moteriai teko visko: sykį už atsisakymą eiti vogti nusikaltėlis verdančiu vandeniu nuplikė jai kojas.

    Tauragės rajonas garsus ne iš geriausios pusės: teisėsaugininkai neslepia, kad čia vienas didžiausių prekybos žmonėmis židinių Lietuvoje, o pagrindinė banditų veikla – žmonių vežimas į užsienį vogti.

    Pareigūnai sako, kad pradėjus ikiteisminius tyrimus beveik visi nukentėjusieji, kurių gyvenimas ir taip nenusisekė, patiria milžinišką spaudimą, grasinimus, būna sumušami.
    90 proc. atvejų prekybos žmonėmis aukos teismuose keičia parodymus – nepaisant to, kad Tauragės policija stengiasi apsaugoti šiuos žmones nuo nusikaltėlių poveikio.
    Sportinių rūbų parduotuvėse Tauragėje ir Kaune apsipirkinėję žmonės vargu ar kada susimąstė, kodėl garsių firmų drabužiai ir batai jose kainuoja gerokai pigiau, nors nėra padirbti.
    Mažai kas žinojo, kad šias prekes iš parduotuvių užsienio šalyse krepšiais nešė banditų išnaudojami žmonės.
    Viena tokių – savo istoriją 15min sutikusi papasakoti Agnė (vardas pakeistas – aut.) nesitiki pamiršti baisių išgyvenimų ir viliasi, kad jos skriaudikai sės ilgam.
    Agnė minima ne vienoje byloje dėl prekybos žmonėmis, jos vis dar narpliojamos teismuose.
    Iš jose užfiksuotos informacijos galima susidaryti įspūdį, ką teko išgyventi Tauragės rajone su vaikais gyvenančiai moteriai. Kartą Agnei atsisakius eiti vogti, nusikaltėlis verdančiu vandeniu nuplikė jai kojas.
    Su tauragiškio Antano (vardas pakeistas – aut.) grupuote vogti į Olandiją trisdešimtmetį perkopusi Agnė vyko du kartus, kaip pati teigia – abu ne savo noru.
    Pirmąjį kartą banditai į Olandiją išvežė primelavę, kad ji dirbs tvarkydama namus.
    Ieško skurstančių, vienišų, geriančių
    Anot Agnės, Antano ir jo draugų ji anksčiau nepažinojo – šie ją susirado patys, nes žinojo, kad išsiskyrusi moteris su vaikais itin sunkiai verčiasi.
    „Per pažįstamus sužinojo, kad išsiskyrusi, kad turiu vaikų, kad neturėjau iš ko išgyventi“, – teigė ji.
    Prekeiviams žmonėmis tinka labiausiai pažeidžiami, tie, kuriuos šie galėtų lengvai paveikti. Dažnai šie žmonės ne tik skursta, bet ir serga psichinėmis ligomis, yra priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų, yra žemo socialinio sluoksnio, bijo skųstis ir ieškoti pagalbos.
    „Beveik visi tokie ir buvo: arba vieniši, arba išsiskyrę“, – sakė pašnekovė.
    „Kai pirmą kartą nuvažiavau, tada tik pasakė, kad tu turėsi vogti. Aš nesutikau. Ir mušė mane, ir įžeidinėdavo visaip. Jeigu per mažai išnešdavau, tyčiodavosi iš manęs. Buvo žiauriai iš tikrųjų. Nu, žiaurūs žmonės, iš tikrųjų, žiaurūs“, – 15min teigė ji.
    Moteris sakė iš pradžių nesutikusi eiti vogti, bet paskui supratusi, kad kalbos nemoka, pinigų grįžti neturi, todėl privalo daryti viską, ką jai lieps.
    Anot jos, kiti išvežtieji puikiai žinojo, ką ten veiks, todėl nusikaltėliai jų pernelyg nekontroliavo, o Agnės nepaleido nė per žingsnį.
    Kitų išvežtųjų Agnė nepažinojo, atstumta jautėsi ir dėl to, kad vienintelė šešių žmonių grupėje nerūkė kanapių. Tačiau vėliau prisipažino, kad baimę eiti vogti malšino kitaip – alkoholiu.
    Vagys ir jų prižiūrėtojai gyveno išnuomotame name, Antanas jame retai pasirodydavo, tačiau nuolat rašydavo žinutes su nurodymais, ką reikia pavogti.
    Mokė vogti su magnetukais
    Jauna moteris teigė, kad iš pradžių ją mokė, kaip vogti – kartu su ja į parduotuves ėjusi mergina turėjo specialius magnetukus, su kuriais nuimdavo magnetines prekių apsaugas.
    „Eidavom su tokia mergina. Ji nuimdavo su magnetuku, man pridėdavo į tašę, ir aš turėdavau nešti. O paskui turėdavau eiti viena. Ir jeigu neišnešdavau ar per mažai išnešdavau, tada tyčiodavosi iš manęs, šaukdavo ant manęs ir priekabiavo prie manęs. Vienu žodžiu – sunku buvo“, – patirtas kančias prisiminė Agnė.
    Ji prisipažįsta bijojusi pasipriešinti, nes visi jos grupėje buvo pažįstami, o ji – svetima, todėl jautėsi visiškai viena. Už tris savaites tokio darbo Agnei nusikaltėliai sumokėjo 200 eurų, kuriuos ji Lietuvoje išsikeitė į tuometinius litus.
    Agnė tvirtina, kad antrą kartą į Olandiją ji buvo išvežta apsvaiginta: „Atsivežė alkoholio, aš gėriau, išgėriau vieną taurelę ir daugiau nieko neatsimenu. Atsibudau jau kelionėje. Ką darysi? Verkiau, bet jau ką darysi, nepabėgsi užsieny būdamas.“
    Antrą kartą viskas vyko taip pat – reikalavimai išnešti kuo daugiau drabužių, jei ne – smurtas ir tyčiojimasis.
    Paklausta, kiek yra „išnešti mažai drabužių“, Agnė sakė, kad vagys privalėdavo iš vienos parduotuvės išsinešti pilną kelioninį krepšį.
    „O jeigu tu į tą tašę kokius du drabužius įsidėsi, jau čia skaitosi mažai. Tu turi kupiną išnešti“, – pasakojo ji.
    Jei ne, tuomet banditai versdavo grįžti į parduotuvę ir išnešti tiek, kiek reikia.
    Anot jos, Olandijoje moterų krepšių parduotuvių apsauga beveik netikrina, tačiau vyras su pilnu krepšiu nepatikrintas neišeitų.
    Agnė bandė skųstis vietos policijai.
    Kai buvo pagavę už vagystę, ji papasakojo esanti verčiama tai daryti, tačiau jos esą niekas nesiklausė.
    „Buvo mane pagavę, skundžiausi, kas iš to? Palaikė porą valandų ir paleido. O paskui kalėjime sėdėjau ir kas iš to? Tavęs niekas neklauso, kad tu per prievartą išvežtas. Pagavo, paleido ir grįžk atgal, niekam ten, žinokit, neįdomu“, – tvirtino ji.
    Vogė maistą, alkoholį, net higienos priemones
    Agnė prisipažįsta, kad dėl nuolatinės įtampos Olandijoje nuolat sapnuodavusi košmarus: „Patikėkit manim – nuolatinė įtampa. Neišgėrusi aš negalėdavau eiti, bijodavau. Bijai ir vogti eiti, bijai ir jų.“
    Gerti banditai moteriai nedraudė, kartais patys liepdavo eiti į parduotuvę ir pasivogti.
    Agnė pasakoja, kad vagiama buvo viskas: maistas, alkoholis, higienos priemonės.
    Kai į Olandiją atvažiuodavo vadeiva Antanas, jis reikalaudavo pavogti ir kitokių dalykų.
    Kartą jis pareikalavo, kad Agnė su kitais jam pavogtų mėsos, o paskui pareiškė, kad pavogtoji – ne tokia, kokios jam reikėjo, todėl liepė į parduotuvę važiuoti dar kartą.
    Anot moters, visi jo daiktai buvo vogti, nuo rūbų, kvepalų iki dantų pastos.
    „Jis atvažiuodavo ir sakydavo: man reikia tokių ir tokių treningų. Tu eik ir išnešk. Ir nesvarbu, kad bus sunku išnešti, nes jam ne bet kokių reikėdavo, o gan brangių. O iš tų brangių parduotuvių labai sunku išnešti. Kaip nori, taip eik ir išnešk. Ir čia niekam neįdomu, ar tave pagaus, ar nepagaus“, – prisiminė Agnė.
    Pasak jos, Antano bendrai buvo ne tik grubūs, kartais jie elgdavosi tiesiog žiauriai.
    „Visko būdavo, ir priekabiaudavo, miegoti nebūdavo kur. Vienu žodžiu, aš turėdavau miegoti su tokiu vaikinu, nebuvo, kur miegoti, man pasakė: tu miegosi su tuo ir tuo, ir neįdomu, gal tavo draugas, ne draugas, gal tu nenori. Miegok ir taškas, pasirinkimo nebūdavo“, – sąlygas lietuviams išnuomotame name prisiminė ji.
    Moters teigimu, nepaisant to, kad mokėjo mažai už pavogtus drabužius, dar iš jos ir kitų žmonių atskaičiuodavo už namo nuomą, komunalines paslaugas ir kelionės išlaidas.
    „Niekam nerekomenduočiau kuo nors pasitikėti. Nieko gero iš to nebus“, – sakė ji.
    Iš antrosios kelionės Agnė grįžo gana greit, nes pasiligojo ir nebepajėgė dirbti. Supratę, kad nieko iš jos nepeš, nusikaltėliai parvežė į Tauragę.
    Reikalavo neduoti parodymų ir sumušė
    Netrukus po to prasidėjo Antano ir jo draugų didelės bėdos su teisėsauga ir ne mažesnės Agnės bėdos dėl jos duodamų parodymų.
    Nors moterimi rūpinasi tiek policija, tiek Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) (prieš reorganizaciją tai buvo „Carito“ programa – aut.) specialistai, iš pradžių nusikaltėliai ją atakavo itin įžūliai
    „Man grasino, kad nešnekėčiau su policija, kad išvis nieko nesakyčiau. Aš turėjau pasakyti, kad savo noru važiavau, jog iš viso neturiu jokių pretenzijų ir taip toliau“, – sakė ji.
    Kartą Agnei būnant pas draugę atvyko nepažįstami vyrai ir ją sumušė: „Daužė per nugarą, kol lova lūžo, ir paskui iš muzikinio centro į galvą daužė, kol tas muzikinis centras lūžo. Reikėjo gydytis, ir dar iki šiol nugara skauda, skausmus jaučiu.“
    Nors po šių įvykių jau praėjo šiek tiek laiko, tačiau Agnė juos iki šiol prisimena ir nesitiki, kad kada nors pamirš.
    „Atsisakiau ieškinio, bent ramybę turiu“
    „Niekada niekam šito nelinkėčiau ir nepatarčiau niekam niekada važiuoti. Ir gąsdindavo, ir skambinėdavo. Paskambindavę sakydavo, kad neduočiau parodymų, kad tylėčiau, arba bus blogai. Paskui sumokėjo man pinigų. Atsisakiau aš to turtinio ieškinio, bet užtat dabar nors ramybę turiu. Dėl šventos ramybės, taip sakant“, – teigė ji.
    Moteris pabrėžė atsisakiusi tik ieškinio dėl jai padarytos žalos, bet duotų parodymų teisėsaugai – ne.
    Sprendimą paimti pinigus ji aiškina paprastai: tiesiog bijojo kur nors išeiti, ją vargino nesibaigiantys banditų draugų skambučiai, todėl ji sutiko atsiimti pretenzijas dėl neturtinės žalos, kurią buvo įvertinusi keliais tūkstančiais eurų
    „Tiesiog paskambino, susitarėm susitikti, atvažiavo. Aš turėjau parašyti raštą, kad atsisakau neturtinės žalos, sumokėjo man, ir viskas“, – apie susitarimą su nusikaltėliais pasakojo ji.
    Vėliau šį raštą patys banditai nusiuntė teisėsaugai.
     Už tai moteris gavo 500 tuometinių litų. Ji sako, kad jai tuo metu labai pravertė pinigai, o jei teismas priteistų neturtinę žalą, ji nežino, kada jos sulauktų.
    „Bet iš tikrųjų nesigailiu, ne. Dėl šventos ramybės, jau yra, kaip yra. Dabar nors ramybę turėsiu“, – tvirtino ji.
    Agnės nesulaikė ir tai, kad policija siūlė pagalbą, pareigūnai fiksavo poveikio darymą, ją globojo KOPŽI darbuotojai. Agnė sakė, kad ir dabar pasielgtų lygiai taip pat – dėl šventos ramybės.
    Moteris prisipažino esanti nelaiminga: „Vis tiek tokių dalykų nepamirši niekada. Kartais būna ir košmarus sapnuoju, būna, kad per miegus klykiu, vienu žodžiu, nėra gerai. Ir buvau gerti pradėjusi, tikrai labai stipriai vartojau alkoholį. Nes tiesiog užsimiršti norėjau. Tokių dalykų paprasčiausiai … Nemanau, kad galiu pamiršti tokius dalykus.“
    Į užsienį užmiršti vargų Agnė išvykti neplanuoja ir viliasi Lietuvoje susirasti darbą, atsistoti ant kojų.
    Tyrėja: aukos turėtų nebijoti pranešti apie poveikį
    Agnės istorija yra gerai žinoma Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjai Aurelijai Kasmauskytei.
    Ji 15min pasakojo, kad Tauragė pirmauja Lietuvoje pagal prekybos žmonėmis mastus, o žmonės dažniausiai išnaudojami nusikaltimams užsienyje, daugiausia – vagystėms.
    Tyrėja sakė, kad tokiose bylose būna ne vienas nukentėjusysis, o tiek pareigūnų, kiek būna aukų, nėra
    „Kiekvieną apsaugoti sunku, todėl labai svarbu, kad jie praneštų apie tai“, – sakė ji.
    Anot pareigūnės, reaguojama į bet kokią informaciją apie poveikį: „Įtariamąjį turime būtinai sulaikyti, nes tada auka jaučiasi stipresnė.“
    Anot jos, daugeliu atveju nusikaltėliai bando paveikti aukas, tačiau pasitaiko ir išimčių. Pavyzdžiui, jai žinoma byla, kai joks poveikis nebuvo daromas, nes įtariamasis apsimetė nepažįstantis nukentėjusiųjų.
    A.Kasmauskytė teigė, jog apie daromą poveikį pareigūnai sužino įvairiai, kai kurie nukentėjusieji patys pasako, tačiau tokie atvejai labai reti, dažniau apie bandymą palenkti aukas sužinoma iš KOPŽI specialistų ar atliekant ikiteisminį tyrimą.
    „Buvo atvejis, kai nuvažiavome pakviesti žmogų į apklausą, o jis pasakė, kad prieš mėnesį bandė su juo susisiekti“, – pasakojo tyrėja. Ji sutiko, kad aukos dažnai nemano, kad tai yra dalykas, apie kurį reikėtų pranešti.
    Tyrėjai šiuo metu tenka dirbti su daugiau kaip dešimt prekybos žmonėmis aukų.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Lauryna Vireliūnaitė

  • PRABILO IŠKENTUSI ŠVĖKŠNOS PRAGARĄ: TAI BUVO ŠLYKŠTŪS PAGYVENĘ SENIAI

    Marijampolietės Anos gyvenimas puikiai atspindi, kaip Lietuva rūpinasi alkoholikų šeimoje gimusiais vaikais. Kraupiausia, kad paimta iš šeimos mergaitė mėtyta po įvairias valdiškas įstaigas, gydyta psichiatrinėse, kol galiausiai pakliuvo į Švėkšnos socializacijos centrą ir jame buvo pardavinėjama vyrams.

    Prisipažinsiu, šito interviu labai bijojau: žinojau, kad su tiek skausmo patyrusia jauna moterimi kalbėsiu apie bėdas šeimoje, patirtis vaikų namuose, savęs žalojimą ir parsidavinėjimą.

    Dar labiau bijojo mano pašnekovė Ana, kurios vardą straipsnyje nusprendžiau pakeisti siekdamas apsaugoti jos privatumą. Padrąsinta jai gelbstinčio Lietuvos Carito, Ana ryžosi DELFI papasakoti savo gyvenimo istoriją. Po interviu nuoširdžiai džiaugėsi nugalėjusi baimę – ją kalbėjimas apie skaudžius dalykus veikia tarsi terapija.
    Į vaikų namus pasiprašė pati
    Anos mama ir močiutė nuolat girtavo. Apie tėvą, kurio niekada nematė, Ana žino tik tiek: kalėjime sėdėjęs rusas. Kiek geresniu žodžiu ji mini patėvį, kuris, nors ir gėrė, nors ką nors parnešdavo namo. Tuo metu mama, vos gaudavusi pinigus už vaikus, sėsdavo gerti. Šeimą tikrindavę specialistai suaugusius nuolat rasdavo apgirtusius. Vaikams trūko maisto, šeimoje kartojosi vaidai, mama mušdavosi su patėviu ir močiute. Tiesa, vaikų neliesdavo.
    Todėl kartą atvyko vaiko teisės su policija ir Aną su jaunesne sesute išvežė į ligoninę. „Manęs vaiko teisės paklausė, ar noriu grįžti namo, ar į vaikų namus. Pasirinkau vaikų namus. Man buvo dešimt metų, sesei – treji“, – pasakoja pašnekovė.
    Vaikų namuose Ana jautėsi kaip kalėjime – nepažinojo nei vaikų, nei auklėtojų, vis bėgdavo į namus. Po poros metų laikinuosiuose vaikų globos namuose Marijampolėje mergaites perkėlė į Avikilų vaikų globos namus. Iš čia mergaitė irgi bėgdavo namo – keletą metų nesėkmingai vis ieškojo mamos. Kai pagaliau surado, gimdytoja jau buvo tapusi neįgali, sunkiai paėjo.
    „Kokia bebūtų, vis tiek ji mama, nors ji padariusi žiaurių dalykų, blogai elgėsi, visada galima atleisti, juk vaikai nekalti dėl to, kokie tėvai“, – kalbėjo bendravimą su mama atgaivinusi Ana.
    „Kokia bebūtų, vis tiek ji mama, nors ji padariusi žiaurių dalykų, blogai elgėsi, visada galima atleisti, juk vaikai nekalti dėl to, kokie tėvai“, – kalbėjo bendravimą su mama atgaivinusi Ana.
    Patekusi į Avikilus, kelias savaites praleido užsidariusi kambaryje. Su pagyvenusiomis auklėtojomis nesutarė. Prasidėjo nesutarimai su kitais vaikais ir rankų pjaustymaisi skutimosi peiliuku. „Tuo metu nejausdavau skausmo, nenorėjau išsilieti ant kitų žmonių, maniau, geriau visą pyktį išlieti ant savęs“, – atvirai pasakojo Ana.
    Merginos aiškinimu, norėdami atsikratyti, ją pradėjo vežti į psichiatrijos ligoninę. Pirmą kartą ji iš Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės pabėgo. Vėliau teko gulėti Kauno klinikose. „Jausdavausi „apsinarkašinusi“, maitindavo tik vaistais“, – sako pašnekovė.
    „Tuo metu bendravau su mama, ji dėl visko kaltindavo mane – kad neklausiau ir mane atėmė. Mama skambindavo auklėtojoms ir mane kaltindavo, nors aš ją lankiau ir šio bei to nunešdavau. Norėdavau pasikalbėti su auklėtojomis, bet jos paklausydavo, o kitą akimirką jau direktorius viską žinodavo. Darbuotojai negali taip elgtis“, – apie gyvenimą globos namuose pasakoja Ana.
    Švėkšnoje laukė pragaras: atvažiuodavo „šlykštūs pagyvenę seniai“ 
    Apie 2013-2014 m. Ana pateko į Švėkšnos socializacijos centrą. Čia atsidūrusi mergina mano po to, kai globos namai nusprendė jos atsikratyti. „Jie nesuprato, kad jei vaiku atsikrato, jį išveža, jis grįžta dar žiauresnis. Vaiknamyje bendravimas su darbuotojais visai kitoks, o tokiose įstaigose kaip Švėkšnos socializacijos centras dar žiauriau. Ten ir razborkės, ir muštynės, keiksmažodžiai, šokinėjimas prieš auklėtojas. Vaikai iš čia grįžta žiauresni nei buvo“, – kalbėjo pašnekovė.
    Švėkšnoje Ana praleido dvejus metus. Iš pradžių viskas atrodė normaliai – susipažino ir užmezgė santykius su psichologe. „Tada atėjo tokios merginos, vienai merginai pasiūlė parsiduoti, ji nuvažiavo, parsidavė, grįžusi žliumbė. Ji norėjo atsisakyti, bet nepavyko – buvo viena prieš dešimt vyresnių“, – prisimena Ana.
    Netrukus atėjo ir Anos eilė. „Taip, ir man pačiai teko parsiduoti. Man tą daryti pasiūlė pusmetį pragyvenus Švėkšnoje, kada buvau pabėgusi ir čia grįžau. Ką man reikėjo daryti? Aš tų merginų bijojau, kartą parsidaviau, paskui labai blogai jaučiausi“, – pasakoja marijampolietė.
     Įsėdus į automobilį, jame buvęs vyras užrakino dureles ir nusivežė į mišką, kur viskas ir vyko. Anos teigimu, jas daugiausia išnaudodavo „šlykštūs pagyvenę seniai“ iš Klaipėdos.

    „Pasakėme, kad kreipsimės į socialines darbuotojas, pranešime psichologams, tačiau kai vieną merginą sudaužė, bijojome ir tylėjome. Kada vėliau nebegalėjome kentėti parsidavinėjimų, tų šlykščių senių, galiausiai pasakiau psichologei. Tada prabilo dar viena mergina, viskas išaiškėjo ir išlindo į viešumą“, – kabėjo Ana.

    Košmaras Švėkšnoje tęsėsi apie pusmetį. Merginų pardavinėtojos, to paties socializacijos centro gyventojos, už parūpintas mergaites gaudavo pinigų, alkoholio, tabako. Aukoms netekdavo nieko.
    Kada nepilnametes išnaudoję vyrai atsidūrė teisme, Anai teko liudyti. „Teisme pamačiau visų vyrų snukius, jie iš manęs ir kitų merginų juokėsi. Kada ėjau apklausai pas psichologę į atskirą kabinetą, jie patenkinti žvengė. Paėmė siutas, atrodė, norisi juos paimti, sutraiškyti, sukapoti, bet to neįmanoma padaryt, nes pati dar esi vaikas“, – neslėpė Ana.
    Anos pasakojimu, Švėkšnoje blogi apsaugos darbuotojai, kurie nuraminimui suleidžia vaistų, nuo kurių kelioms valandoms užmingi. Atsibudusi jautiesi tarsi „apsinarkašinusi“, eini šleivodama. Taip, anot Anos, nutinka kiekvienam, kuris pradeda „psichuoti“ ir blogai elgtis.
    Iš Švėkšnos merginą išvežė į ligoninę, po keleto savaičių iš ten ji grįžo į globos namus.
    Tapusi pilnamete, pastojo ir nesėkmingai ištekėjo
    Mergaitei teko gyventi ir Vilniaus socializacijos centre. „Labai blogas darbuotojų elgesys, labai nepatiko, viskas sugriežtinta, kur tik eini, seka iš paskos, negali pabūti viena. Išdaužiau lango stiklą, persipjoviau ranką, direktorė iškvietė greitąją, policiją, mane išvežė į psichiatrinę. Aš direktorei pažadėjau atsilyginti. Kai tik grįžau iš ligoninės, tą pačią dieną persiuntė į Kauno socializacijos centrą „Saulutė“, kuriame išbuvau ilgiau nei metus“, – prisimena Ana.
    Iš pradžių ji jautėsi nekaip, palietus širdžiai skaudamas vietas, vėlėsi į muštynes, bet pamažu sunkumai praėjo, Ana užmezgė ryšius su auklėtojomis, direktore. „Labai geri darbuotojai, daug padėjo“, – „Saulutę“ geruoju mini Ana.
    Tačiau netrukus Anai sukako 18 metų, tad valdiškas įstaigas teko palikti. Grįžusi į Marijampolę, įstojo į profesinę mokyklą Kaune mokytis siuvėjos amato, tačiau čia ilgai neištvėrė – nepavyko pritapti. Tada ji įstojo į Darbo biržą, pradėjo tvarkytis gyvenimą.
    Mergina kurį laiką gyveno pas pažįstamą, tada susitvarkė dokumentus ir pateko į nakvynės namus. Čia pagyvenusi mėnesį sužinojo, kad pastojo – mama taps rugpjūtį. „Tada nusipirkau butą, susituokiau ir viskas“, – pasakoja 18-metė. Butą Marijampolėje ji nusipirko gavusi valstybės išmoką.
    Ana ištekėjo, tačiau gyvenimas nesiklosto. Sutuoktinis jau kelios paros kaip dingęs, o jei ir grįš, Ana jo nepriims ir ketina skirtis. Vaikelį Ana augins viena, tikisi, kad padės mama, kuri dabar geria mažiau – tik „skardinę alaus vakare“, nuo kurios netampa „gatava“.
    Ana kol kas nedirba – gyvena iš pinigų, kuriuos, tapusi nepilnamete, gavo iš valstybės. Jai padeda Lietuvos Caritas ir kiti geri žmonės. Iš pradžių merginai buvusi baimė, kad pradėjusi gyventi viena nesusitvarkys – juk net dokumentų iki šiol savarankiškai nereikėdavo tvarkytis.
    Pačios auklėtojos pjaustėsi rankas ir gulėjo psichiatrinėje
    Ko Ana labiausiai norėtų gyvenime? „Šiuo metu nieko nereikia, turiu viską, apie ką svajojau“, – aiškino pašnekovė, ateityje pasišovusi baigti vidurinę mokyklą ir tapti socialine darbuotoja. Kad galėtų padėti panašus likimo žmonėms.
    Jaunesnė Anos sesuo gyvena vaikų globos namuose. Ana pas ją važiuoja vos ne kasdien ir bando auklėti, kad ši nustotų bėgioti iš pamokų. „Ji negirdi kitų, tik isterikuoja, rėkia, šūkauja ir mano, kad taip viską pasieks. Aš ir taip seniau galvodavau, tačiau taip neturi būti, kiekvieną situaciją reikia apgalvoti“, – kalbėjo pašnekovė.
    Ana neslepia: jai pačiai susivokti padėjo vaikų socializacijos centras „Saulutė“, iš kurio grįžo kitu žmogumi. Jai atrodė, kad niekada nepavyks nustoti pjaustytis, bėgti iš vaikų namų. Tačiau, pasakoja ji, kai atrandi žmogų, kurį gerbi, pasitiki, gali atvirai kalbėtis, kuris tau padeda, pasijauti kažkam reikalingas, pradedi išgirsti kitus, taip pat gali padėti panašaus likimo žmonėms.
    Žvelgiant į savo gyvenimą Anai atrodo nenormalu, kad buvo mėtyta per įvairius globos namus. „Sakoma, kad vaikų globos namuose turi dirbti auklėtojos ar socialinės darbuotojos su gera charakteristika, bet yra pora auklėtojų, neminėsiu tų vaikų globos namų, kurios pačios susipjaustė rankas, gulėjo psichiatrinėje, kaip jos gali dirbti tokį darbą, jei pačios gyvena tokį gyvenimą kaip vaikai? To nesuprantu“, – retoriškai klausė Ana.
    K. Mišinienė: auklėtojos turėjo kai kurių sekso pirkėjų kontaktus
    Anos, kaip ir kitų Švėkšnoje išnaudotų mergaičių, istorija puikiai žinoma Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovei Kristinai Mišinienei.
    „Negali ramiai klausytis nukentėjusių mergaičių pasakojimų apie trejus metus trukusius jų pardavinėjimus suaugusiems vyrams, atvažiuodavusiems vos ne į globos įstaigos teritoriją „susirinkti“ šių mergaičių, kad santykiauti su jomis mašinose, miškeliuose ar … „prie kapinių“.
    Centro kolektyvas jau buvo apsipratęs ir su savo globotinių prostitucija, ilgalaikiais dingimais, pareigūnų neveiklumu. Tiek apsipratęs, kad net teisme psichologės, socialinės pedagogės jaunąsias suteneres charakterizavo kaip veiklias, organizuotas, tikras lyderes. O jų aukas – kaip didesnių sužalojimų nepatyrusias, sunkaus būdo, nepritampančias…
    Sunku mums suvokti, bet centro auklėtojos turėjo kai kurių sekso pirkėjų ir kontaktus, prašydavo jų parvežti mergaites atgal, apsipykdavo su jais dėl įkyrumo“, – DELFI kalbėjo K. Mišinienė.
    Specialistės manymu, išnaudotų nepilnamečių traumos mastas yra milžiniškas. Visos jos kalba apie aplinkinių abejingumą, apie „vierchių“ baimę, apie šlykštėjimąsi tokiu santykiavimu, nuolatinį savęs žalojimą.
    „Mes buvome liudininkės neapsakomos psichologinės, dvasinės sumaišties, kurioje paauglės blaškėsi, kai pagaliau, atsiradus ryžtingai pareigūnei Tauragėje, sąžiningam prokurorui Klaipėdoje, šis apgailėtinas išnaudojimas buvo sustabdytas.
    Visų jaunuolių likimai klostosi skirtingai, bet džiaugiamės, kad nežiūrint pasitaikančių išbandymų, jos ima savo gyvenimą į savo rankas, mokosi priimti pagalbą, atpažinti ir gydytis žaizdas – paprasčiau tariant, mokosi, dirba, myli, kuria. Bet jos yra labai jaunos, pažeidžiamos, jų sėkmė ar pilnavertis gyvenimas vis dar labai priklauso nuo žmonių, kurie yra šalia“, – sako K. Mišinienė.
    K. Mišinienės manymu, visi – centro steigėjas Švietimo ir mokslo ministerija, konkretūs darbuotojai, pareigūnai – tam tikra prasme prisidėjo prie prievartavimų, suteneriavimo, mergaičių, tarp jų ir „blogųjų“, žlugdymo. Jos teigimu, laikas parodys, ar nukentėjusios prašys teismų įvertinti šį ilgametį abejingumą, nekompetenciją.
    K. Mišinienė taip pat nesutinka su teisėjo atliktu nusikalstamų veikų perkvalifikavimu – iš prekybos vaikais į pelnymąsi iš nepilnamečių prostitucijos. Specialistė kelia mintį, kad gal jau laikas mums peržiūrėti pasenusį, neatitinkantį šiuolaikinių vaikų apsaugos standartų terminą „nepilnamečių prostitucija“.
    Nepilnamečių skriaudėjai sės į kalėjimą
    DELFI primena, kad Klaipėdos apygardos teismas praėjusią savaitę paskelbė nuosprendį rezonansinėje Švėkšnos byloje. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad Švėkšnos globos namuose, kuriuose gyveno specialiųjų poreikių turintys vaikai, apie pusantrų metų klestėjo seksualinis išnaudojimas. Kaltinimai šioje byloje buvo pareikšti aštuoniems asmenis. Keturi jų yra vyrai – Ramzilas Fachrislamovas, Andrius Stanslovaitis, Marius Kasputis, Mindaugas Grigalavičius, kurie savo lytinę aistrą tenkino su nepilnametėmis iš Švėkšnos globos namų.

    Kitos keturios kaltinamosios – Emilija Galdikaitė, Gabija Vasiliauskaitė, Brigita Kazlauskaitė, Inga Erliga Vilimavičiūtė buvo Švėkšnos globos namų auklėtinės, jos ir organizavo nepilnamečių prostitucijos verslą. Nukentėjusiosiomis šioje byloje pripažintos šešios merginos, kurioms, kai jos buvo pardavinėjamos, buvo nuo 14 iki 17 metų. Dabar merginomis rūpinasi „Lietuvos Carito“ organizacija, kai kurios gydėsi ir psichiatrijos ligoninėse.

    R. Fachrislamovas pripažintas kaltu už tai, kad tris kartus santykiavo su nepilnametėmis ir jam skirta dvejų metų reali laisvės atėmimo bausmė, bet ją reikės atlikti atviroje kolonijoje. A. Stanslovaitis, teismo sprendimu, puspenktų metų turės praleisti pataisos namuose. Ten pat pasiųsti ir M. Kasputis bei M. Grigalavičius. Jie skirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės. Ir vyrai, ir merginos teismo nuosprendį per 20 dienų dar gali apskųsti.
    E. Galdikaitė ir G. Vasiliauskaitė nuteistos 3 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, tačiau jos vykdymas atidėtas. Merginos įpareigotos vakarais būti namuose, mokytis, joms skirtos ir kitos auklėjamojo pobūdžio priemonės. B. Kazlauskaitei skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, bet jos vykdymas atidėtas metams ir šešiems mėnesiams, o I. E. Vilimavičiūtė nuteista vienerių metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant metams. Merginos taip pat įpareigotos mokytis, joms skirtos kitos auklėjamojo poveikio priemonės.
    2015 m. iš Šilutės r. savivaldybės centrą savo žinion perėmė Švietimo ir mokslo ministerija, socializacijos centras pavadintas „Diemedžio“ ugdymo centru. Dabar pagrindinės mokyklos tipo specialiojo ugdymo centras elgesio ir emocijų sutrikimų turintiems mokiniams priima mokytis berniukus iš visos Lietuvos regionų.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Mindaugas Jackevičius