Category: Naujienos

Viename iš mūsų saugių būstų, ankštame kambarėlyje sėdi vaikų gydytojas iš Tadžikistano ir pasakoja, kiek vaikų jis yra išgydęs, išgelbėjęs.

Šiandien jis – išnaudotojiško darbo auka Lietuvoje, dirbęs be atlygio didelėje tarptautinėje transporto įmonėje.

Tame pačiame kambarėlyje glaudžiasi dar keli jo tėvynainiai, visi apgauti tarpininkų, darbdavių, nesuprantantys, kodėl jie, mėnesių mėnesiais neišlipdami iš sunkvežimių kabinų, ar statę lietuviams namus, liko savo “bosams” dar ir skolingi.

Prie šių istorijų negali priprasti, tačiau ta, kurioje tadžikas vairuotojas trylika kartų vyksta maldauti savo darbdavio grąžinti jam atimtą asmens dokumentą, jau yra ne apie darbinius santykius, ji – apie tikriausią vergovę mūsų panosėje.

O tą sekantį, keturioliktą kartą, mes vykstame kartu, pasitelkus ir policijos pajėgas.

Pamatęs pareigūnus, įsiutęs darbdavys akimirksniu tampa sukalbamas, atitraukia savo parankinius, grąžina dokumentą.

Moterys Migracijos departamente ploja rankomis, džiaugiasi – “yra tikrai draugiškai migrantams nusiteikusių įmonių šalyje, jos tik tadžikus ir uzbekus darbina, kiekvieną savaitę po kelis ten nusiunčiam…”

Po truputį pildosi mūsų svajonė suburti stiprius nukentėjusiųjų advokatus.

Tai yra teisininkai, puikiai išmanantys savo lauką, aukų psichologiją, tokių nusikaltimų kaip prekyba žmonėmis, seksualinė prievarta užkaborius ir labirintus.

Kviečiame susipažinti su advokatės Marinos Gušauskienės mintimis po laimėtos sunkios bylos prieš prekeivius moterimis.

Ar gali būti dar baisesnė situacija už tą, kada “gerbėjas” finale išprievartauja moterį, ją smaugdamas ir žiauriai sumušdamas?

Pasirodo – gali.

Šiuo metu vykstančiame ikiteisminiame tyrime auka, žvelgdama kažkur pro mus visus stiklinėmis akimis, keičia parodymus ir pradeda teigti, jog ji tiesiog viską ne taip supratusi, jokios prievartos nebuvo.

Tai viena košmariškiausių mūsų patirčių – kai tu matai sugniuždytą merginą su smaugimo žymėmis ant kaklo, desperatiškai ginančią cinišką, gudrų recidyvistą.

Kai matai ją į apklausas atlydinčius įtariamojo draugelius, nepaleidžiančius jos nė per žingsnį – mes net tame pačiame pastate būdamos šalia jų jaučiamės nesaugios, o tai kaip tada, kai šie veikėjai atsiveda auką iš jos namų?

Ir kai girdi teisėsaugą bejėgiškai samprotaujant – o ką mes galime, ji viską neigia, nežinome, ko griebtis.

Būsiu nuteista dėl melagingų parodymų? Man nesvarbu, darykit, ką norit – nukentėjusios merginos veido išraiška nesikeičia.

Koks tamsus kambarys be langų – tave išprievartauja, priverčia pakeisti parodymus, teisinti patyrusį nusikaltėlį, iki valios su tavimi “prisismaginusį” ir, ko gero, pačiai likti nubaustai!

Sunku patikėti, kad tai vyksta.

Labai viliamės, kad mūsų dienų teisėsauga suras čia išeitį.

Žurnalisto, žmogaus teisių aktyvisto Jono Valaičio straipsniai apie prekybos žmonėmis lauką Tauragėje paskatino ir mus peržvelgti savo patirtį šiame regione.

Nebuvo lengva čia įkurti skyrių – nors prekių, žmonių kontrabanda, prekyba žmonėmis prieš dešimtmetį regione klestėjo, nebuvome svetingai sutiktos, teko atkakliai siūlytis.

Būtent čia gavome daugybę vertingų pamokų ir stiprių išgyvenimų – matėme negailestingai persekiojamas liudijančias prieš prekeivius žmonėmis jų aukas, mušamas laidais vaikų akivaizdoje, atsivejamas iki pat teismo slenksčio, pirmą kartą čia susidūrėme su nusikaltėlių advokatu, kuris su žmona organizavo spaudimą nukentėjusiems…

Tauragėje, savivaldybės salėje, pakviestas pasveikinti pirmą prieš prekybą žmonės konferenciją, vietos klebonas įraudęs plasnojo, kad “nu kokios čia aukos, nori lengvų pinigų, tai ir parsidavinėja”, o šalia sėdintis pastorius pritariamai linksėjo…

Bet Tauragėje sutikome beprotiškai atkaklią jauną kriminalistę, kuri viena po kitos siuntė sudėtingiausias bylas į teismą, o dėka dviejų seserų, pasirinkusių bendruomenės pareigūnių kelią, galėjome vykdyti kokią tik sumanę prevenciją.

Simboliška, kad šiandien mūsų komandos vadovė, organizuojanti visų skyrių darbą, centro “smegenys”, dirba būtent Tauragėje.

Iššūkiai niekur nedingo, tačiau ir bendradarbių jau – visas būrys.

Šiandien viena labiausiai prekeivių žmonėmis “pamėgtų” vietų – nakvynės namai.

Yra sumanymas pasipelnyti iš vergiško darbo Valencijos apelsinų ūkiuose, kanapių šiltnamiuose Piterbore, o gal schema, kaip plėšti parduotuvėles Kopenhagoje?

Atlikėjų, padėjėjų, o gal net tų, kurie, palikti nusikaltimo vietoje, turės prisiimti kaltę, prekeivių žmonėmis gaujos visada randa šalies nakvynės namuose.

Svarbiausia, beveik jokių pastangų – pamaitinai, aprengei, parūpinai tabako, svaigalų ir žmogus – tavo.

Dar labai svarbu, kad tokių aukų parodymai yra beveik niekiniai, jie neprisimena, nežino, nesupranta ir visada labai bijo tų stipresniųjų.

“Man sakė, kad mačete nukirs koją, kad bent elgeta iš manęs būtų naudinga”, “labiausiai reikdavo saugotis jų išgėrusių”, “maisto prisirinkdavau šiukšlyne, į kambarį manęs neįsileisdavo” ir t.t., nuolat girdime iš nukentėjusiųjų.

Bet ką daryti, kaip atkirsti prekeivius žmonėmis nuo šios “aukso gyslos”?

Kaune, Klaipėdoje situacija yra prasta, tikriausiai kituose miestuose – ne ką geresnė.

Gal ateis metas, kai neturintys gyvenamosios vietos, artimųjų, kamuojami priklausomybių ir kitokių bėdų vyrai moterys bus ne į vieną gardą suvaromi ir susiraukusių miestiečių šiaip ne taip išlaikomi, o pasiūloma jiems oresnė, patrauklesnė gyvenimo forma?

Į Panevėžio apygardos teismą keliauja viena bjauriausių – o gal ir liūdniausių – mūsų praktikoje bylų, kurioje didelės vaikų šeimynos globėjams yra pateikti kaltinimai dėl vaikų prievartavimo, tvirkinimo, nusikaltimo slėpimo.

Tyrimo metu nustatytos 6 aukos, davusios parodymus apie įvykius vienuose garsiausių, visų šalies prezidentų lankytuose, apdovanotuose namuose Aukštaitijoje.

Laukia ilgos kovos teismuose, tą galime suprasti ir iš tulžingų, neadekvačių straipsnelių įvairiuose portaluose ar save vadinančioje “publicistine TV laida” žinomos žurnalistės siūlymo įtariamąjai “persižegnoti prieš visus, jei nekalta”.

Palaukime teismo sprendimo, panagrinėsime atidžiau, kas vyko tuos 7 metus ir kas ką matė bei kodėl tylėjo.

Bet ko mes pasigendame čia ir dabar, tai nors menkiausio vaikų teises ginančių, atstovaujančių tarnybų, organizacijų nerimo, sujudimo, pastangų.

Gal jų ir nėra tame regione? Ar “geriausi vaiko interesai” neapima liudijančių nepilnamečių interesų tokiose sudėtingose bylose?

Lenkiame galvą prieš Panevėžio apygardos prokurorę, kriminalistus – jūsų profesionalumas buvo neįtikėtinas, ačiū.

Daug ašarų, skausmo.

Mūsų SOS pagalbos skambutis yra viešas, esame įsipareigoję atsakyti visiems juo skambinantiems.

Paprastai skambina patys nukentėjusieji, jų šeimų nariai, specialistai pasikonsultuoti, Lietuvos ar užsienio policija pranešti apie atvejį.

Yra ir nuolatiniai pašnekovai apie balsus jų galvose, apie kaimynų “garinamą actą”, apie sekimą iš kosmoso.

Bet vis tik moraliai sunkiausia yra kalbėtis su … nusikaltimą padariusiais asmenimis ar jų artimaisiais.

Susijaudinusi, sunkiai kalbanti moteris prisistato kaip mama, kurios sūnų jau teisia užsienio valstybėje, kur jis išprievartavo buto savininko nepilnametę dukrelę.

Prievartautojas prisipažino, jį gina paskirtas advokatas.

“Bet ką dabar daryti, to negali būti, gal jį pakišo, jie ten visi kartu dirbo, gyveno, kodėl tik maniškį teisia?! Ta mergaitė pati pas jį atėjo, prašė pagalbos, lindo prie mano sūnaus” – rauda mama, niekaip nenorinti išgirsti, kad skambina ji į pagalbos liniją aukoms.

Labai norisi kuo greičiau užbaigti pokalbį, sulaiko tik moters neviltis.

Turime siūlymą, prašymą gausiam būriui VO ir NVO, užsiimančiam nuteistųjų integracija, teisių gynimu ir pan.

Steikite karštą liniją sulaikytų ar nuteistųjų artimiesiems, kalbėkitės su jų tėvais, vaikais, labai reikia.

Turime ilgai lauktą LAT nutartį byloje dėl priverstinio darbo nežmoniškomis sąlygomis JK.

Organizuota prekeivių žmonėmis grupuotė apgaulingais legalaus darbo pažadais atsiviliodavo pažįstamus tautiečius (tiek nusikaltėliai, tiek jų aukos kilę iš Jonavos r.) į Hull, Doncaster, Goole miestus ir čia juos versdavo dirbti be atlygio, vogti prekes, prabangius automobilius.

Aukos būdavo apgyvendinamos baisiose sąlygose, nuolat mušamos, vienam vaikinui arbaletu peršauta šlaunis, kitam – peiliu perdurta pėda, bandę bėgti ir ieškoti pagalbos buvo priversti valkatauti ir gyventi pusbadžiu svetimos šalies gatvėse.

Ši byla, nežiūrint apkaltinamųjų nuosprendžių, perėjo visas įmanomas teismų instancijas – ar tai ne ženklas, jog gauja visą laiką disponavo pakankamomis lėšomis samdytis būrį advokatų, išradingai ją gynusių.

Kasacinėje instancijoje pirmą kartą šalies istorijoje matėme išplėstinę teisėjų kolegiją, kuri atmetė visus nuteistųjų skundus ir iš esmės pasisakė, kas yra laisvės suvaržymas, valios palenkimas, pažeidžiamumas ir priklausomumas.

O svarbiausia – kas gali būti traktuojama kaip priverstinis darbas nežmoniškomis, į vergiją panašiomis sąlygomis.

Atvirame kasacijos posėdyje turėjome progą stebėti prekeivės žmonėmis, buvusios aukų kaimynės, ašaringą šou – “visi augome kartu, svajojome kartu, kūrėme laisvą Lietuvą, o štai dabar sulaukiau tokių baisių kaltinimų savo adresu… kas vyksta su mano tėvyne?!”

Apskrita pergalė.

Bet kai žinai, kad viskas prasidėjo 2012 metais, tai tas triumfas po 9 metų …

Ar įmanoma priversti advokatą, dirbantį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje ir, manome, nekenčiantį darbo joje – galvoti kitaip?

Šiandien įsitikinome – neįmanoma.

Mūsų dvikova su jauna vilniete advokate A. pasmerkta jau nuo pat pradžių – į mūsų įtikinėjimus, maldavimus, reikalavimus teikti skundą dėl nutraukto prekybos žmonėmis ikiteisminio tyrimo teisininkė atsakinėja labai aiškiai, “ne, nenoriu, nežinau ką rašyti, nemoku burti, o kodėl aš, tegu pats nukentėjusysis rašo, na štai, jau terminai praleisti…”

Nė kiek neabejojame tauria nemokamos teisinės pagalbos idėja, tačiau kodėl šiandien šioje tarnyboje sutinkame tiek abuojų, nemotyvuotų, pervargusių advokatų, šios kastos žyniams siūlant vienintelę išeitį – “susimokėkite ir nebus problemų”?

Ne kažką ir TM siūlomas variantas – “rašykite mums raštą dėl kiekvieno tokio atvejo”.

Parašysime, ir ką? Advokatė A. susigės?

Mes ne raštus norime rašyti ar diskutuoti apie prarastą nemokamos teisinės pagalbos prestižą – savų darbų nespėjame nudirbti.

Norime, kad nusikaltimai būtų tiriami ir prekeiviai žmonėmis sulauktų atpildo.

Lietuvos Apeliacinis teismas išnagrinėjo trijų prekeivių žmonėmis skundus, prašančius išteisinti juos organizavus prekybos narkotikais Europoje ir Lotynų Amerikoje tinklą ir vertusius grupę pažeidžiamų Kupiškio rajono gyventojų savo kūnuose gabenti didelius kiekius narkotinių medžiagų.

Išnagrinėjo ir atmetė.

Narkoprekeivių gaują, viso ikiteisminio tyrimo metu vykdžiusią negailestingą aukų bauginimą, atkaklų persekiojimą, o teisme besigraudinusią “leiskite mums auginti vaikus, žengti doros keliu”, gynė pora buvusių elitinių šalies prokurorų, tapusių klestinčiais advokatais.

Žinoma, sutinkame, visi turi teisę į gynybą.

Bet vis tiek smalsu, kaip turi jaustis buvęs aukščiausios instancijos valstybės kaltintojas, nagrinėjęs rezonansines bylas, dabar mūru stojantis už recidyvistus – “mano ginamojo nuteisimas yra grubus LR Konstitucijos, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas”…

Sveikiname su pergale Šiaulių apygardos prokurorę, kriminalistus, išpainiojusius sudėtingas prekeivių žmonėmis ir narkotikais schemas Kolumbijoje, Belgijoje, Rusijoje, Lietuvoje.

Dėkojame ir mūsų komandos darbuotojoms, daugybę valandų atidavusioms nukentėjusiųjų palaikymui, konsultavimui, jų problemų sprendimui.

Ne viskas pavyko, ne visos aukos sulaukė teisingumo, bet padėjote čia milžiniškas pastangas, ačiū!

“Reik ieškoti pacaniukų, tų, kur drąsūs ir buki, kur nieko neturi, aprengsim, pamaitinsim, žmonėmis paversime ir – į reisą”.