Author: admin

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė savo gyvenimą skyrė kovai prieš nusikaltimus, kurių aukos dažniausiai jaučiasi bejėgės ir pačios sunkiai prabyla. Anot ekspertės, patiriančios spaudimą tiek iš išnaudotojų, tiek iš policijos pareigūnų prekybos žmonėmis aukos net nesitiki sulaukti pagalbos. Tačiau K. Mišinienės vadovaujama nevyriausybinė organizacija jau 20 metų dirba, siekdama užkardyti prekybos žmonėmis ir seksualinės prievartos atvejus Lietuvoje. Į KOPŽI akiratį visai neseniai pateko ir Tauragės apskrityje esantis Jurbarkas.

Jame vakarėlio metu nepilnametę merginą sumušė tuomet 17-metis Mantas Icikevičius. Vaikinas teismo buvo nuteistas. Tačiau jam kalėjimo vartai neatsivėrė.

Kadangi centras aktyviai padeda ir seksualinės prievartos aukoms, „Tauragės žinios“ nusprendė K. Mišinienės pasiteirauti, kaip ji vertina garsiąją Jurbarko bylą.

Be to, išsamaus interviu metu ekspertė atskleidė ir tai, kokį prekeivių žmonėmis portretą susidarė per ilgus darbo metus, kaip pasireiškia prekyba žmonėmis.Nuotrauka

– Visuomenėje girdime nuomonių, kad merginą sutalžęs, ją išniekinęs Jurbarko gyventojas liko nenubaustas, nes jam nebuvo skirtas realus laisvės atėmimas (vaikinas teismo įpareigotas merginai atlyginti neturtinę 25 tūkst. eurų žalą, jos tėvui  – 5 tūkst. eurų neturtinę žalą, mokytis arba dirbti, nekeisti gyvenamosios vietos, nevartoti alkoholio, – aut. past.). Kaip jūs vertinate šią situaciją?

– Siūlėme padėti aukai, tačiau artimieji atsisakė, nes pagalbą jau suteikė kiti, tad galiu spręsti tik iš to, ką teko skaityti spaudoje. Jeigu atsitrauktume nuo emocijų ir vertintume pagal Baudžiamąjį kodeksą, teisingumas įvyko – jis buvo nuteistas. Tačiau ne taip, kaip mes įsivaizduojame, kad turėtų būti nuteistas.

Jis tegavo lygtinę bausmę. <…> Sutikčiau su ta mintimi, kad teisingumas neįvyko iki galo, nes nusikaltimas buvo ypač žiaurus, o po jo įvykdymo buvo daromas poveikis, kaip suprantu. Dabar akcentuojamos šį nusikaltimą įvykdžiusio jaunuolio ašaros. Mėginama nupiešti, kad jam graudu ir gaila ir kad žalą jis atlygino. Bet kai žinai, kad žala atlyginta jo tėvų pinigais, jis nė cento neuždirbo, tai ir tas žalos atlyginimas netenka prasmės.

Tokiais jautriais atvejais, kai mėginama išnarplioti ypač žiaurius nusikaltimus, teisingumas turėtų būti įgyvendintas daug griežčiau.

Nėra didesnio malonumo nei matyti teismuose suimamus kostiumuotus gaujų vadeivas, prekeivius žmonėmis, kurie pardavinėjo žmones, gesino į juos cigaretes, varinėjo per viešnamius. Ir staiga tu vieną dieną juos matai apstulbusius, suimtus ir lydimus į įkalinimo įstaigą.

– Labai didelis psichologinis krūvis tenka susiduriant ir matant tiek nusikaltėlius, tiek aukas teismuose. Man net pačiam kartais šiurpsta oda skaitant dalį teismų bylų. Kodėl nusprendėte paskirti savo gyvenimą kovai prieš prekybą žmonėmis, seksualinę prievartą?

– Karjerą pradėjau kaip socialinė darbuotoja, o Italijoje mokiausi klinikinės psichologijos. Kūrėsi Lietuvos valstybė, mačiau, kad reikia socialinių darbuotojų, kurie problemas gali spręsti plačiau nei kabinetuose užsidarę psichologai. Vytauto Didžiojo universitete įgijau magistro laipsnį. Po daugelio darbo metų tokioje apleistoje srityje kaip psichiatrija pamačiau, kad problemos nejuda į priekį, ilgus dešimtmečius tai buvo net ne gydomoji, bet baudžiamoji medicina. Šioje srityje socialinis darbas sekino: vyravo gydymas stipriais medikamentais, o sunkiomis psichinėmis ligomis sergantys žmonės iš to užburto rato neišeidavo. Pagyja, atsigauna, o tada vėl serga. Tai alina ir specialistus.

Ir tuo metu atskriejo pasiūlymas prisijungti prie Lietuvos „Carito“ kuriamo pagalbos projekto prekybos žmonėmis aukoms. Apie šią problematiką iš pradžių žinojau tiek, kiek ir visi kiti – iš knygų, kino filmų, studijuodama Italijoje, mačiau iš arčiau šiuos reiškinius, bet gilesnių žinių nebuvo.

Atsidūriau lauke, kuris iš pradžių baugino. Laukė didysis iššūkis – sukurti pagalbos strategiją. Tai sekinantis darbas. Juk neturi į ką atsiremti ir pasitarti. Tačiau labai greitai pirmaisiais darbo metais suvokiau, kad vienas žmogus nieko nepadarys, reikia kurti komandą, taip tas darbas ir prasidėjo.

Šiandien kovos prieš prekybą žmonėmis lauke esu 20 metų. Ir tai geriausia, kas galėjo nutikti, – juk gavau psichologijos ir socialinio darbo išsilavinimą, išmokau užsienio kalbų. Dabar ši veikla, kurią tęsiame su komanda, man parodo, kaip šias žinias galiu panaudoti.

Be to, nėra didesnio malonumo nei matyti teismuose suimamus kostiumuotus gaujų vadeivas, prekeivius žmonėmis, kurie pardavinėjo žmones, gesino į juos cigaretes, varinėjo per viešnamius. Ir staiga tu vieną dieną juos matai apstulbusius, suimtus ir lydimus į įkalinimo įstaigą.

O tie nukentėję žmonės, kurie buvo nurašyti, žeminami, iš anksto kažkas sprendė, kad jie yra visuomenės šiukšlės, atsigauna, keliasi ir kuria savo gyvenimą. Tai man – didžiausias atlygis.

– Kokia jūsų patirtis, kai mes kalbame apie bendravimą su prekybos žmonėmis vykdytojais? Teismuose jie ginasi arba sako, jog gailisi. Tačiau jūsų „Facebook“ puslapio pagrindinį viršelį puošia nuotrauka, kurioje visi kaltinamieji užsidengę veidus. Tai jie gailisi ar tiesiog bijo viešumo?

– Man ši nuotrauka labai patinka. Ji labai gerai atskleidžia prekeivius žmonėmis ir prekybos žmonėmis esmę, kad gailėjimasis tėra teismo salėje, kai tave pamoko advokatai, kad galbūt kaltinamasis padarys geresnį įspūdį, kai prie sienos jį remia tam tikri teisėsaugos pareigūnų surinkti įkalčiai. O to paneigti neina. Teismo salėje, kai gailiesi, tu gali sumažinti bausmės dydį – tai pagrindinė esmė. O aukų toks gailestis nesušildo, mes tai matome ir šiemet – nusikaltėliai labai žiauriai elgiasi su tais, kurie išdrįsta duoti parodymus: daromas poveikis nuo pat tos dienos, kai parašomas pareiškimas, iki tos dienos, kai teisėjas kaukšteli plaktuku.Nuotrauka

Žmonės nukenčia tiek psichologiškai, tiek fiziškai – prekeiviai žmonėmis daro viską, kad nebūtų nubausti. Matėme aukų, kurios buvo persekiojamos, tad tas iš lapo skaitomas žodis „atsiprašau“ nėra nuoširdus. Juk kartu kalbame ir apie nusikaltimą, kuris nėra padarytas dėl impulso, atsitiktinai, o jis buvo kruopščiai suplanuotas, sąmoningas, trukęs ne vienerius metus.

Galima kalbėti ir apie tai, kad teismo salėje retai matome šių nusikaltimų iniciatorius, dažniausiai prieš teismą stoja vykdytojai. Pastarieji atlieka labai konkrečias užduotis.

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra nagrinėjamos prekybos žmonėmis bylos, nes juk yra Europoje šalių, pavyzdžiui, Bulgarija, kurioje praktiškai apkaltinamųjų nuosprendžių prekeiviams žmonėmis nėra.

– Labai dažnai žiniasklaidoje aptariamos aukos, bet prekeiviai žmonėmis atsiduria nuošalyje. Pakalbėkime apie juos plačiau. Kokie asmenys dažniausiai vykdo tokį nusikaltimą kaip prekyba žmonėmis? Gal yra bendrų elgesio, charakterio bruožų?

– Prekybos žmonėmis formos – labai įvairios, skalė be galo plati: prostitucija, įtraukimas į nusikaltimus, darbinis išnaudojimas, fiktyvios santuokos. Tos grandies dalys gali neturėti tarpusavyje nieko bendro, tad ir nusikaltėliai – labai skirtingi.

Pavyzdžiui, kai kalbame apie darbinį išnaudojimą, tai tikrai nekalbėsime apie recidyvistų subkultūrą. Tai tema apie įmones, tarptautines agentūras, kurios legalios, bet jos išnaudoja žmones, jais prekiauja.

– O Lietuvoje tokių įmonių yra?

– Įdarbinimo agentūrų – taip, tai mes matome. Tačiau Europos Sąjungos bylų dėl darbinio išnaudojimo labai mažai, labai retai ikiteisminiai tyrimai baigiasi sėkmingai.

Lietuvoje šiuo metu labiausiai vyrauja tokios prekybos žmonėmis formos: įtraukimas į nusikaltimus ir įtraukimas į prostituciją.

– Grįžkime prie prekeivių žmonėmis paveikslo.

– Nesvarbu, ar tai narkodileriai, ar plėšimų, vagysčių organizatoriai, kalbame apie recidyvistų subkultūrą. Nusikaltimai neretai planuojami įkalinimo įstaigose. Tie, kurie planuoja, turi daug patirties nusikalstamame pasaulyje, yra sukaupę lėšų, tad verbuoja vykdytojus.

Priminsiu, kad teismuose matome vykdytojus, tai yra jaunimą, kuris papuola į patyrusių nusikaltėlių žabangus, gaujas ir laikui bėgant patys tampa tokiais pačiais nusikaltėliais.

Šiandien, kai kalbame (interviu įvyko sausio 5 d. , – aut. past.), viename šalies teismų vyksta teismo posėdis, kuriame aukai 18 metų, jis buvo įtrauktas, išnaudotas vykdant nusikaltimus, o kaltinamajam – 20 metų. Abu socialiai pažeidžiami. Argi tai nėra Lietuvos tragedija? Tai didžiulė drama. Esame linkę įsivaizduoti, kad nusikaltimus atliekantys asmenys kone nuleisti iš Marso.

– Žmonės mano, kad jie jau gimė blogi ir todėl daro nusikaltimus?

– Taip. Ir tai labai baisu matyti. Aš, žinoma, esu aukų pusėje, ir mūsų organizacija ieško geriausių advokatų ir priemonių, kaip nuteisti nusikaltimus atliekančius asmenis, nes kito kelio, kaip stabdyti prekybą žmonėmis, nematome.

Tačiau  visuomenė tikrai daug prisidėjo prie šios problemos augimo – jaunimas apleistas, žmonės neužimti, nepadaryta jokio veiksmo, kad jauni žmonės būtų ištraukti iš nusikaltėlių, ruošiančių sau pamainą, žabangų.

Kita kalba yra apie prostitucijos organizatorius. Matome tarp jų ne tik vyrų, bet ir moterų. Pastarosios pačios kažkada buvo išnaudotos. Nėra paprasta įvertinti žmogų. Teisme yra barjeras: štai auka, štai kaltinamasis. Taip, kai turi Baudžiamąjį kodeksą savo rankose, būna juoda ir balta, bet psichologiškai nagrinėjant  asmenis daug niuansų galima juose rasti.

– Jūsų organizacija padeda ne tik žmonėms, kurie nukentėjo nuo prekybos žmonėmis, bet ir asmenims, kurie patyrė seksualinę prievartą smurtą, tiesa?

– Išties, vykdydami savo veiklą ėjome į šalies gilumą ir viso proceso eigoje pamatėme, kad yra nusikaltimų, kurių specifika nėra toli nuo prekybos žmonėmis. Lietuvoje, drįsčiau teigti, yra labai didelis seksualinės prievartos mastas. Kai pas tave nukreipiamos aukos, pasakyti, kad ne, mes niekuo nepadėsime, važiuokite už 200 kilometrų? Nusprendėme, kad taip negalime pasielgti, turime padėti. Pasitarę ėmėme ginti ir nuo šių nusikaltimų nukentėjusius žmones.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: JonasVALAITIS

Šiuolaikinių socialinių iššūkių kontekste reiškinys “vergovė” gali atrodyti lyg archajinė liekana iš tolimojo istorinio ar geografinio konteksto. Tačiau, ar tikrai vergovė liko jau praeityje ir apie ją sužinoti galime tik žiūrėdami istorinius filmus, skaitydami klasikinę literatūrą, stebėdami juodai baltas fotografijas?

1949 m. Jungtinių tautų Organizacijai priėmus konvenciją dėl kovos prieš prekybą žmonėmis ir prieš prostituciją visame pasaulyje gruodžio 2 d. pradėta minėti Tarptautinė vergovės panaikinimo diena. Šią dieną siekiama atkreipti dėmesį apie antisocialaus reiškinio – vergovės – paplitimą, atsirandančias naujas formas, mąstą, tikslines rizikos grupes bei burti tarptautines, valstybines ir nevyriausybines organizacijas prevencinėms, kardomosioms ir pasekmių realizavimo, švelninimo iniciatyvoms.   

Gruodžio pradžioje Lietuvoje minint Tarptautinės vergovės panaikinimo dieną virtualioje erdvėje susitiko nevyriausybinių ir valdžios organizacijų atstovai, veikiantys vietoje ir užsienio šalyse (psichologai, teisininkai ir teisėsaugos specialistai). Jie dalinosi informacija, patirtimi bei patarimais, svarstė galimas kryptis dėl prevencinės veiklos tobulinimo, pristatė priemones bei projektus, kurie prevenciją prieš prekybą žmonėmis daro tikslingesnę ir artimą žmogui.

MODERNI AR ŠIUOLAIKINĖ VERGOVĖ

“Padiskutuokime “Kas yra šiuolaikinė vergovė” – pradėdama renginį paskatino Agneta VANSAVIČIENĖ, Ispanijos lietuvių bendruomenės pirmininkė. Alvydas ŠAKOČIUS, Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis vadovas, tardamas sveikinimo žodį pasufleravo galimą atsakymą: “Šiuolaikinė vergovė – tinkamas terminas apibrėžti tam, kas vyksta nelegalaus įdarbinimo, prekybos žmonėmis ir jų išnaudojimo veiklų srityje. Priešinu šį terminą “moderniajai vergovei”, nes, mano manymu, tai jokia prasme negali būti traktuojama kaip modernybės ar pažangos reiškinys.”

Kun. Algirdas TOLIATAS, Lietuvos policijos kapelionas, įvardijo visuotinai aktualią ir akivaizdžią, vis dėlto kol kas neišspręstą dviprasmybę:   “Vergovė oficialiai panaikinta, bet ją stebime vykstančią realiu laiku ir realiose geografijose. Mus pasiekia statistika, skaičiai apie nukentėjusius žmones, žinome organizacijas, dirbančias su šiais žmonėmis. Kaip tai gali būti, nors vis dėlto teigiame, jog vergovė panaikinta?”

KODĖL REIKTŲ ATSIGRĘŽTI Į ŠVIETIMĄ

Pasiilgusieji konkrečių ir racionalių pasiūlymų, galinčių išspręsti socialinius iššūkius, renginio pradžioje išgirdo ir tikėtina įsidėmėjo vieną iš raktinių žinučių: “Sprendimas prevenciškai kovojant ir sprendžiant prekybos žmonėmis klausimą – švietimas. Kuo aukštesnio išsilavinimo, sąmoningumo žmonės bus mūsų visuomenėje, kuo daugiau išsilavinusių žmonių bus, tuo mažiau turėsime problemų su tokiu reiškiniu kaip prekyba žmonėmis.” – įvardijo Linas PERNAVAS, Lietuvos policijos atašė Jungtinėje Karalystėje. L. Pernavas pateikdamas kelių rezonansinių prekybos žmonėmis bylų pavyzdžius tarsi paneigė stereotipinius visuomenėje gajus įsitikinimus apie prekybos žmonėmis reiškinį ir aplinkybes (tokius, kaip “dažniausiai auka yra moteris” – iš tikrųjų vyrų ir moterų, pakliūvančių į prekybos žmonėmis grupuočių akiratį santykis 50/50; oficiali statistika atspindi tik fiksuotus teisėsaugos institucijose atvejus. Pvz .: Lietuvoje pernai pradėta 16 ikitesiminių tyrimų, tačiau realūs žmonių išgyventi ir patirti atvejai skaičiuojami šimtais ar tūkstančiais skirtingose šalyse). Anot teisėsaugos atstovo, švietimas yra vienas iš pagrindinių kertinių elementų norint pasiekti rezultatų prevencijos prieš prekybą žmonėmis srityje: viena vertus reikalinga kurti tokią švietimo sistemą, kuri prisidėtų ugdant kritiškai aplinkybes, pasiūlymus, savo galimybes vertinančius visuomenės narius, ir antra – prevenciją prieš prekybą žmonėmis būtina vykdyti informacijos sklaidos kanalais, įtraukiant švietimo įstaigas, valstybės, savivaldos, taip pat ir visuomenines organizacijas.

ŽMONĖS NEPARDUODAMI

Darius JONEIKIS, Kauno miesto policijos bendruomenės pareigūnas, Lietuvos policijos bendruomenės pareigūnų Neformalaus bendradarbiavimo tinklo (toliau – NBT) prieš prekybą žmonėmis koordinatorius, kelintus metus iš eilės organizuojantis prevencijos prieš prekybą žmonėmis novatoriškus ir interaktyvius projektus, pristatė vieno iš projektų rezultatą – NBT ambasadorių sukurtą edukacinę video medžiagą. Kūrinyje primenama, jog prekybos žmonėmis organizatoriai moka suvilioti gražiais pažadais ir šie pažadai bet kurį žmogų (pilnametį ir nepilnametį, miesto ir regiono gyventoją, moterį ir vyrą) gali pasiekti realioje ir virtualioje erdvėse. Vienas iš video kūrėjų ir herojų, Gabrielius Liaudanskas-Svaras, tarsi antrindamas L. Pernavo idėjoms apie švietimą ir išsilavinimą, kaip prevencinę priemonę, ragina “Galvok savo galva. Mes ne prekės – žmonės neparduodami”. Video edukacinė priemonė kartu su kuriamomis metodinėmis rekomendacijomis skirta naudoti diskusijose su 9-12 klasių mokinias ir pirmųjų kursų aukštųjų mokyklų studentais siekiant padėti ugdyti kritinį mąstymą ir savisaugos instinktą.

KAS SLEPIASI UŽ AUKŲ STATISTIKOS

Kristina MIŠINIENĖ, VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė, renginio dalyvius ir pranešėjus, skatino žvelgti dar giliau – į psichologinius ir socialinius aptariamo reiškinio aspektus: “Norint pilnai suprasti prekybos žmonėmis lauką, reiktų kelti šiuos klausimus: “Kas slepiasi už “aukų” statistikos? “Kas slepiasi už “organizatoriaus” kaukės?”, “Iš kur atsiranda grupuotės, besiverčiančios prekyba žmonėmis?”. Mažai kalbame kol kas ir apie paklausą: o kas perka kūnus seksualiniams malonumams, kas naudojasi pigiu darbu, įsigija vogtas prekes?” K. Mišinienė, pasidalino 19 m. pagalbos  prekybos žmonėmis aukoms patirtimi ir psichologinėmis įžvalgomis apie tai, kaip ir kodėl keičiasi žmogaus, tapusio prekybos žmonėmis auka, elgesys: “Ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis paprastai trunka – 2-3 m., o galutinis nuosprendis gali būti priimamas bylai praėjus visų instancijų teismus net 10 metų laikotarpyje. Tad ar reikia stebėtis, jog dažnai aukos pavargsta, nusivilia, o patirdamos nusikaltėlių ir jų parankinių vykdomą poveikį – keičia parodymus? Trauminiai išgyvenimai sukelia depresiją, žmonės neretai gyvena nuolatinėje bejėgiškumo ir nerimo būsenoje. Šiuos niuansus reikalinga išmanyti ir psichologams, dirbantiems su prekybos žmonėmis aukomis, ir teisėsaugos atstovams, bendruomenių nariams bei aukos artimiesiems.

APIE KĄ YRA „IŠSKIRTINAI GERAI APMOKAMI DARBAI“

Prekybos žmonėmis reiškinys nėra savitikslis, jis susijęs su nelegalia suaugusiųjų ir vaikų darbo rinka, prostitucija, žmonių įtraukimu į kriminalines veiklas. Darbo skelbimai, siūlantys “išskirtinai gerai apmokamą darbą, kur darbo patirtis nėra svarbi, bet atrankos kriterijus – patrauklumas (taikoma moterims)” turėtų kelti įtarimą žmonėms ieškantiems darbo. Renginio pranešimus papildžius trumpomis diskusijomis dalyviai, moderatoriai ir specialistai apibrendino rekomendacijas žmonėms, ieškantiems darbo: kritiškai vertinti darbo skelbime siūlomą neproporcingai reikalingoms kompetencijoms didelį darbo užmokestį, pasitarti su patikimos socialinės aplinkos žmonėmis, Užimtumo tarnybos ir Valstybinės darbo inspekcijos atstovais apie darbo pasirinkimą (ypač, jei bent dalis informacijos atrodo abejotina), išvykus dirbti į užsienį palaikyti socialinius ryšius su šeima, giminaičiais, patikimais draugais, informuojant apie savo gyvenamąją ir darbo vietą. K. MIŠINIENĖ, moderavusi vieną iš diskusijos grupių, retoriškai kvestionavo skelbimus, viliojančius užsiimti prostitucijos paslaugomis: kaip šalyje, kurioje prostitucija yra draudžama, visgi toleruojame tokius skelbimus, kuriuose užslėptai siūloma prisijungti į prostitucines veiklas?”

ABIPUSIS PASITIKĖJIMAS KAIP PREVENCIJOS PRIEMONĖ

Vieno populiariausių socialinių tinklų grupė “Pažintys nuo 11-12 m.”, pažinčių portaluose dažna komunikacija “pasidalink savo intymia nuotrauka, aš pasidalinsiu savąja” – tai ir daug daugiau, kaip virtuali erdvė leidžia paaugliams eksperimentuoti ir megzti santykius, o asmenims ar grupuotėms, siekiantiems verbuoti nepilnamečius ir įtraukti į nelegalias seksualumo įvaizdžius ir paauglių kūnus panaudojančias veiklas, suteikia šias galimybes. Sergej CHANIUTKO, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo 5-osios valdybos 1-ojo sk. viršininkas, akcentavo, jog saugotis ir vengti reikia ne platformos, o žmonių, turinčių paslėptų intencijų. t.y. kritiškai vertinti randamą, stebimą informaciją. Kadangi paaugliams yra prieinama labai įvairi informacija – nuo švietėjiškos, vertingos iki turinčios užslėptų ir atvirų grėsmių, labai svarbus nepilnamečių ir tėvų abipusiu pasitikėjimu grįstas santykis. “Ne kaltindami, smerkdami ir bausdami, bet diskutuodami ir primindami kritiškai vertinti internetinių pažinčių, pramogų ir užsiėmimų skelbimus ar pasiūlymus, vaikams padėsime auginti sąmoningumą. Antra vertus suformavus tvirtus artimus santykius, paliekamos atviros durys grįžti su klausimais ar kreiptis pagalbos, kai nepasvertas sprendimas jau padarytas.” Kadangi virtualiose aplinkose žmonėms, organizacijoms, grupuotėms yra galimybė susikurti neegzistuojančias tapatybes ir profilius – tai apsunkina teisėsaugos darbuotojų ir kriminalistų bandymus surasti tikruosius, realius asmenis, organizuojančius vaikų prostitucijos ir pornografijos veiklas, S. CHANIUTKO ragina vaikus, paauglius ir suaugusius asmenis prieš darant pasirinkimus visuomet kelti klausimus: ką darysiu, KAI (bet ne JEI) tapsiu prekybos žmonėmis auka? Kiek galiu sau leisti rizikuoti? Kriminalinės policijos biuro atstovas priminė, jog apie neteisėtą turinį internete, tapus nusikaltimų auka policijai, galima pranešti internetu, tinklalapyje https://www.epolicija.lt. 

KAI NACIONALINĖ TEISĖ NEPRIPAŽĮSTA „PRIVERSTINIO DARBO“

Nepaisant to, jog ikiteisminiai tyrimai ir bylų nagrinėjimai, susiję su prekyba žmonėmis trunka ilgai, o Europos sąjungos šalių teisinės sistemos nėra vienodai apibrėžę tokių nusikaltimų klasifikavimo, taikytinų atsakomybių už juos, Mantvydas BUČYS, Advokatas praktikuojantis advokatūrą Ispanijoje, įvardijo Europos Žmogaus Teisių Teismą (kitaip vadinamas Strasbūro teismu, toliau – EŽTT) – kaip galutinę instanciją, kurioje žmonės vis dažniau sulaukia teisingumo nagrinėjant jų individualias situacijas bylose, kurios buvo atmestos ar jų ieškiniai nepatenkinti nacionaliniuose teismuose. M. BUČIO teigimu, EŽTT bylų skaičiaus didėjimas susijęs su keliais faktoriais: ekonominiai ir socialiniai iššūkiai Europoje ir visame pasaulyje, netolygus visuomenės ekonominis gerbūvis, vis aktyviau veikiančios NVO vaidmuo keliant prekybos žmonėmis klausimus, padedantis kovoti nuo to nukentėjusiems žmonėms. “Koks galimas sprendimas, kad apskritai prekybos žmonėmis reiškinys mažėtų? – Vienas iš Europos Sąjungos prioritetų turėtų būti vergovinių, socialinius netolygumus kuriančių darbo sąlygų panaikinimas. Ir, žinoma, tam, kad nacionalinė teisė būtų pajėgi apginti nukentėjusius piliečius, turi būti sutvarkytas teisinis reglamentavimas. Jei šalyse nėra tinkamo teisinio reglamentavimo, traktuojama, jog nėra ir “priverstino darbo”, t.y. nėra pagrindo bausti.”

SPRENDIMAI – TECHNOLOGINIAI, DVASINIAI IR VERTYBINIAI

Ispanijos lietuvių bendruomenė kartu su Jungtinės Karalystės, Graikijos lietuvių bendruomenėmis bei Norvegijos lietuvių bendruomenių taryba įgyvendino projektą “Raktas”, finansuotą LR Vidaus reikalų ministerijos. Ieva ČEKUOLYTĖ, projekto vadovė, pristatė projekto rezultatą – aplikaciją “Raktas”. Programėlė veiks visoje Europoje ir padės į prekeivių žmonėmis rankas patekusiems tautiečiams vienoje vietoje rasti visą reikalingą informaciją bei sulaukti pagalbos.” Projekto metu sukurtą aplikaciją, geros praktikos gido platinimą bei tolesnį šios priemonės platinimą ir administravimą perims LR Vidaus reikalų ministerija.

Sonata MICKUTĖ, LR VRM veiklų prieš prekybą žmonėmis koordinatorė, skatindama tęsti projekto ir renginio “(Ne)panaikinta vergovė” organizatorių bendradarbiavimą, priminė romėnų filosofo Senekos citatą: Kai kurių darbų didybę lemia ne tiek mąstas, kiek savalaikiškumas.

Renginio organizatorių norėtųsi paklausti “O kas toliau? Kas tie veiksmai ir žingsniai, kurie galėtų garantuoti didesnę sėkmę sprendžiant socialinius iššūkius, kurie sąlygoja šiuolaikinės vergovės – prekybos žmonėmis egzistavimą, ir kurie padėtų žmonėms sušvelninti psichologines, emocines pasekmes po atitinkamų patirčių? Anot A. VANSAVIČIENĖ, “Sėkmės raktas – mūsų rankose.” O gal vertėtų įsiklausyti į dvasininko, kun. A. Toliato žodžius: “Galbūt esmingiausia prevencija yra dvasinė – kai tarp žmonių atsirandančias socialines, kultūrines ar ekonomines bedugnes užstatome tiltais – jungtimis tarp žmogaus ir žmogaus, tarp bendruomenės ir bendruomenės.”

Renginys vyko virtualioje erdvėje. Renginį organizavo Ispanijos lietuvių bendruomenė, Nacionalinė asociacija prieš prekybą žmonėmis, Lietuvos policija, asociacija Lietuvos socialinių inovacijų klasteris ir VšĮ Ramintoja.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Dovilė Kriukelytė, asociacijos Lietuvos socialinių inovacijų klasteris Projektų ir socialinio verslumo iniciatyvų koordinatorė.

Publikuota: 2020-01-02

Mylimą darbą Nyderlanduose lietuvis prarado po to, kai įdarbinimo agentūra sužinojo, jog jis serga ŽIV. Po įvykio praėjo du mėnesiai, tačiau Andrius atvirauja – su agentūra iki šiol nepavyko susisiekti. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė pažymi, kad, išaiškėjus apie ŽIV, vyras akimirksniu neteko gyvenimo stabilumo, mylimo darbo ir susikurtos pakankamai saugios aplinkos.

Per vieną Lenkijos agentūrą Andrius įsidarbino Nyderlandų rožyne, ten pradirbo keturis mėnesius. Jis pasakoja, kad su darbdaviais sutarė gerai, o jo keturių mėnesių darbo rezultatai buvo ne prastesni nei tų darbuotojų, kurie rožyne dirbo gerokai ilgiau – penkerius ar septynerius metus.

„Dirbau tokiu pačiu tempu, niekuo nuo jų nesiskyriau, labai greitai įsisavinau visą procesą ir man labai patiko. Dirbti rožyne buvo mano vaikystės svajonė“, – atvirauja Andrius.

Tačiau situacija pasikeitė, kai įdarbinimo agentūra sužinojo, kad Andrius serga ŽIV. Likus mėnesiui iki tol, kol baigsis reikalingi vaistai, vyras savo koordinatorės paprašė, kad jį nuvežtų pas gydytoją. Nesulaukęs atsakymo, po dviejų savaičių jis dar kartą bandė susisiekti su koordinatore ir priminti, kad už kelių savaičių pasibaigs jam gyvybiškai svarbūs vaistai.

Kai vaistų beliko kelioms dienoms, įdarbinimo agentūra pareikalavo atskleisti, kuo Andrius serga. Lietuvis apie savo ligą papasakojo ir koordinatorei, ir olandams, pas kuriuos dirbo.

Darbdaviai užtikrino, kad jokių problemų nekyla ir jis turi tęsti darbą, tačiau koordinatorė iš Lenkijos įdarbinimo agentūros pranešė, kad „pas jokį gydytoją neveš“, o pirmadienį Andrius turi atvykti į biurą, kadangi agentūra turi jam „kai ką pasakyti“.

„Supratau, kad jie nori mane atleisti“, – portalui LRT.lt sako Andrius.

Su agentūra susisiekti nepavyksta du mėnesius

Tačiau tuo metu jis turėjo sugrįžti į Lietuvą, kadangi taip reikalingi vaistai jau buvo pasibaigę. Nuo šio įvykio praėjo du mėnesiai, Andrius dar kelis kartus bandė susisiekti su įdarbinimo agentūra, tačiau jokio atsakymo nebesulaukė.

„Kitokių atleidimo priežasčių nei liga nemačiau. Viskas gerai buvo, kol nepasakiau apie ligą. (…) Praėjo jau du mėnesiai, bet iki šiol negavau jokio atsakymo. Praėjo visi terminai, kai jie turėjo atrašyti“, – apgailestauja lietuvis.

Šiuo metu Andrius vėl sugrįžo į Nyderlandus, bando susisiekti su organizacija, gelbstinčia sergantiems ŽIV žmonėms, ir atgauti darbą rožyne. Tiesa, tik praradęs darbą ir netekęs pajamų vyras išvyko dirbti į Vokietiją, tačiau ten susidūrė su sunkumais.

Iš pradžių darbuotojams Vokietijoje buvo duota tik viena lova, o prieš darbą ir po jo reikėdavo kelias valandas laukti, kol atvažiuos darbuotojų pasiimti. Darbdaviai ne visada nuveždavo ir apsipirkti, o atvykus į Vokietiją paaiškėjo, kad darbo sąlygos kiek kitokios, nei buvo žadėta, nebuvo suteikta visa informacija.

Dabar Nyderlanduose Andrius užsiima valymo darbais, tačiau norėtų sugrįžti į rožyną: „Aš dievinau tą darbą, labai malonus darbas. Nors ir atrodau stambus vyras, dirbau su rožėmis, bet man patiko. Visada apie tai svajojau, patinka man auginti rožes – vaikščiodavau po rožyną, šypsodavausi. Kaip pasakoje“, – šypteli Andrius.

Išaiškėjus apie ŽIV praranda darbą ir stabilumą

Praradęs darbą pagalbos Andrius kreipėsi į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą (KOPŽI). Centro vadovė Kristina Mišinienė pažymi, kad infekcinės ligos tarp centro klientų gana plačiai paplitusios. Anot jos, patys ligoniai jas labai slepia, bijodami su viešumu susijusio pasmerkimo, sankcijų, o neretas net atsisako gydymo, kankinasi be jokios pagalbos.

Kalbėdama apie Andriaus situaciją, K. Mišinienė portalui LRT.lt sako, kad šiuo atveju matome kone klasika jau tapusią schemą, kai, išaiškėjus apie ŽIV, vyras akimirksniu neteko gyvenimo stabilumo, mylimo darbo ir susikurtos pakankamai saugios aplinkos.

„Tolimesni pasirinkimai, tolimesnės darbo paieškos jau buvo daug skausmingesnės, teko susidurti su atviru išnaudojimu. Pats žmogus jaučiasi nuolat turintis kovoti dėl savo orumo, savo teisių, blaškytis po pasaulį. Kiek visuomenė betvirtintų apie visų lygias teises ir galimybes, tačiau šiandien vis dar taip – sergi ŽIV, tai marš į visuomenės užribį, toliau nuo mūsų, sveikųjų“, – piktinasi K. Mišinienė.

Nepaiso žmogaus teisių, stigmatizuoja

KOPŽI centro vadovė tai pat pabrėžia, kad visuomenei vis dar trūksta žinių apie ŽIV – kaip užsikrečiama, ar ji pavojinga aplinkiniams, kokia ligos eiga.

„Paprasčiau yra stigmatizuoti (…). Išlenda mūsų negailestingos visuomenės patys didieji baubai – kas jis? Ekskalinys, narkomanas? Čia žmogui gali ne tik pasitikėjimas savimi kristi, bet ir atsirasti sunkių minčių apie beprasmybę, atsirasti apatija ir nuovargis dėl nuolatinio persekiojimo“, – apgailestauja pašnekovė.

Anot K. Mišinienės, šiame kontekste norėtųsi pasidžiaugti Andriumi, kad jis nepabijojo kreiptis pagalbos. Jis – tikras kovotojas, atlaikantis visus likimo smūgius, atkakliai ieškantis teisingumo, šypteli KOPŽI centro vadovė.

Tačiau ji akcentuoja, kad panašios įdarbinimo agentūros yra pratusios nepaisyti žmogaus teisių. Juk dažniausiai jų paslaugomis žmonės naudojasi tada, kai atsiduria sudėtingose situacijose, kai yra pažeidžiami, neretai neturintys galimybių, resursų, kantrybės pakovoti už save, akcentuoja K. Mišinienė.

„Ir šį kartą tikriausiai buvo tikėtasi, kad be jokio teisėto preteksto netekęs darbo žmogus tiesiog atsitrauks, nutylės. Gavusi raštą apie tai, kad vyras, netikėtai praradęs pajamas, neteko galimybės įsigyti jam būtinus vaistus, prarado socialinį stabilumą, iškilo rizika jo sveikatai, ši tarptautinė įdarbinimo agentūra nesiteikė net atsakyti. Manome, kad tai įprasta jos laikysena“, – apgailestauja centro vadovė.

Ji taip pat viliasi, kad daugiau žmonių prabils apie tokias situacijas.

„Mes visi raginame asmenis, išgyvenančius traumas, atstūmimą, persekiojimą, – netylėkite, atsiskleiskite, padėkite kitai visuomenės daliai jus geriau suprasti. Bet kiek šiuose pasakojimuose išgirstame apie patirtą neteisybę, prievartą, išnaudojimą, pamatome, kad kai kurios teisės yra tiktai popieriuje“, – pažymi K. Mišinienė.

Diskriminuoja ir medicinos srityje

ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ vadovė Svetlana Kulšis LRT.lt sako, kad nors klientų pasakojimų apie diskriminaciją darbo rinkoje negirdi, nereiškia, kad tokių atvejų nepasitaiko. Tačiau, pabrėžia ji, stereotipai mūsų visuomenėje dar gajūs, o diskriminacija neretai pasitaiko asmens sveikatos priežiūros įstaigose.

„Kaip bebūtų keista ir graudu, stigma ir diskriminacija pasitaiko asmens sveikatos priežiūros įstaigose, dažnai klientai skundžiasi. (…) Iš klientų girdėjome, kad, jei personalas sužino apie ŽIV, ateina su papildoma apsauga, pavyzdžiui, pirštinėmis.

Turėjome atvejų, kai odontologai atsisako teikti paslaugas. Tai buvo tokie pavieniai atvejai, bet jų yra. Apie darbo rinką duomenų neturime, bet tokių atvejų atsirastų“, – tvirtina S. Kulšis.

Anot asociacijos „Demetra“ vadovės, dabar nuo diskriminacijos darbo rinkoje saugo ir įstatymai, tad žmogus neprivalo atskleisti, kad serga.

Vis dėlto egzistuojantys stereotipai žmones veikia. Pavyzdžiui, dažniausiai Lietuvoje ŽIV priskiriama prie žmogaus elgesio – vyrauja stereotipas, kad, jei sergi ŽIV – vartoji narkotikus arba teiki sekso paslaugas. Dėl tokios klijuojamos etiketės savo diagnozę žmonės slepia nuo artimųjų, bijo atskleisti savo ligą, apgailestauja S. Kulšis.

Tačiau asociacijos vadovė įžvelgia teigiamų pokyčių. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad kartą per metus kiekvienas žmogus turėtų pasitikrinti dėl ŽIV. Pasak S. Kulšis, anksčiau žmonės į tokį pasiūlymą sureaguodavo ir su pykčiu: „Ką jūs man siūlote? Aš ne toks“.

„Tokia tendencija ir tokių atvejų mažėja – žmonės supranta, įvertina savo riziką ir ateina išsitirti kartą per metus“, – teigiamus pokyčius akcentuoja „Demetra“ vadovė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Domantė Platūkytė, LRT.lt