Ką daryti migrantams, patekusiems į nesąžiningų darbdavių nagus Lietuvoje?
Pusamžis uzbekas, visas sušalęs, alkanas, mindžikuoja šalia mūsų centro durų, nesiryžta užeiti.
Istorija daug kartų girdėta, galėtume ir mes už jį pasakoti – atvažiavo dirbti vairuotoju, po kelių mėnesių atleistas, gavo kelis šimtus, negali išsireikalauti likusios sumos, Darbo ginčų komisijai pateikė pareiškimą, posėdis bus tik už mėnesio, kaip jam iki to laiko išgyventi?
Suaugęs vyras dreba, ašaros akyse, prašo maisto, nebegali daugiau kentėti.
Apgyvendiname jį su kitais likimo draugais, pamaitiname.
Kartais atrodo, jog mūsų šalis pilna apgautų vyrų iš Centrinės Azijos, bet gal taip yra dėl to, jog plačiai atlapojome duris darbo migracijai (pigiai darbo jėgai?), bet užmiršome sukurti jiems prieinamus pagalbos būdus.
Neturime jokių lėšų kažkuo rimčiau padėti šiems žmonėms – reikia teisininko, gerai išmanančio migracijos, darbo teisę, reikia nemokamo prieglobsčio, dažnas jų turi nemenkų sveikatos problemų…
Dėl šio žmogaus pačios skambiname buvusiam darbdaviui, jau spėjusiam suorganizuoti leidimo gyventi LT panaikinimą. Vėlgi, girdime standartines, įprastas tokiais atvejais frazes – “blogai dirbo”, “tai jis liko man skolingas”, “tegu eina jis žinote kur” ir t.t.
Bet tai kai įsivežti šiuos žmones, žadant jiems tūkstantines algas, tada viskas gerai, o kai reikia atsiskaityti už darbą, tada jau tegu eina kur nori?!
Lyg darbuotojas būtų padėvėtas skuduras – panaudojau ir išmečiau.