Niekam ne paslaptis, jog mūsų šalyje pradedamas minimalus skaičiaus ikiteisminių tyrimų dėl prekybos vaikais.
Ar toks reiškinys iš viso nyksta, ar mes jo nesugebame identifikuoti – sunku vienareikšmiškai atsakyti, tačiau šios konkrečios bylos likimas Klaipėdos apygardos teisme taip pat yra vienas iš atsakymų.
Teisėjas nenustatė šešiasdešimtmečio vyro veiksmuose – per kitą asmenį jis ieškojo jaunų, 17-21 m. merginų lytiniams santykiams už atlygį – “pakankamai rimto pobūdžio piktavališkumo, o vaiko pirkime, be aukos, nebuvo kitų liudininkų”.
Nesinorėtų kritikuoti teisėjo turimų žinių apie nukentėjusiųjų pažeidžiamumą, tačiau sunku sulaikyti nuostabą, skaitant nuosprendyje samprotavimus apie tai, jog sunki materialinė padėtis, jaunas amžius, gyvenimas vaikų globos įstaigoje nebuvo tai, kas būtų įtikinę šį teisėją taikyti pažeidžiamumo apibrėžimą.
O pats išteisintas prekeivis žmonėmis, teisme nerišliai samprotavęs apie savo norą tik įsivaizduoti, kokia yra “tų pasirašančių” merginų statistika, kokie mastai, tiesioginiuose pokalbiuose su kita verbuotoja buvo daug atviresnis: “bet tai nei viena nenori, nereikia joms pinigų nieko?”, “sakau yra variantų, į ateitį galim tikrai ir daug čia tų pinigų skirt, bet sakau, turim protingai elgtis ir, ir, ir tikrai, tikrai tu jų rasi tų panų”.
Apgailėtina figūra, apgailėtinas nuosprendis.
Toks “žalios šviesos” uždegimas gašliam prekeiviui žmonėmis tik sukels kančias būsimoms jo aukoms, o jų jis tikrai atras.