Category: Straipsniai – 2018

Kalvarijos savivaldybės administracijos tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Rūta Kučinskienė lapkričio 16 d. Kalvarijos gimnazijoje, Kalvarijos sav. Akmenynų pagrindinėje mokykloje organizavo 7-8 klasių mokiniams prevencines paskaitas apie prekybą žmonėmis. Paskaitoje Kalvarijos sav. Akmenynų pagrindinėje mokykloje taip pat dalyvavo ir Kalvarijos sav. Liubavo Juozo Montvilos pagrindinės mokyklos mokiniai. Lapkričio 19 d. prevencinės paskaitos apie prekybą žmonėmis vyko Kalvarijos sav. Sangrūdos gimnazijoje ir Kalvarijos savivaldybės posėdžių salėje, dalyvaujant Kalvarijos sav. Jungėnų pagrindinės mokyklos ir Kalvarijos sav. Nemunaičių pagrindinės mokyklos 7-8 klasių mokiniams. Paskaitas vedė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro (KOPŽI) socialinė darbuotoja Dana Grimalauskienė. Mokiniai klausė paskaitą, žiūrėjo prevencinį filmą apie prekybą žmonėmis.

Socialinė darbuotoja atkreipė dėmesį į įvairias žmogaus išnaudojimo formas: nepilnamečių įtraukimą į vagystes, prostituciją, reketavimą, fiktyvias santuokas. Lektorė papasakojo, kokiomis formomis yra išnaudojami žmonės, kaip nusikaltėliai ieško aukų, atkreipė dėmesį į tai, kad bet kuris iš mūsų galime tapti nusikaltėlių preke, jei būsime patiklūs, nesidomėsime, kas vyksta aplink mus, nespręsime iškilusių problemų su šeimos nariais ar patikimais žmonėmis.Rūta Kučinskienė – Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė  

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.  

Į pornografijos tinklą įtrauktos merginos nesulaukia nei užuojautos, nei tinkamos pagalbos. Rūtos (vardas pakeistas) mamos pasakojimas apie tai, kaip iš mažo Lietuvos provincijos miestelio į Vilnių užsidirbti studijoms išvykusi jos dukra atsidūrė Vengrijos pornografijos versle, sukrečia. Tokios patirties niekas nenorėtų palinkėti net priešui.

Rūtos mama pradeda pasakojimą nesulaikydama ašarų. Istorija, kaip jos dukra išvažiavo uždarbiauti į šalies sostinę, virto šeimą sukrėtusią drama, kuomet dar gimnazijos nebaigusi Rūta buvo įtraukta į pornografijos verslą.

Pasakodama dukters istoriją mama nuolat ieško atsakymų, ką gi ji padarė ne taip, kad mergina iš geros šeimos atsidūrė tokioje situacijoje.

„Mes paprasta darbininkų šeima, nors gyvename nedideliame miestelyje, su vyru nuolat stengėmės, kad mūsų vaikams nieko netrūktų. Pasitaupę įpirkdavome net keliones į užsienį, į kurias veždavomės ir dukrą“, – kalbėjo Rūtos mama. Anot mamos, vaikystėje bei paauglystėje Rūta niekuo neišsiskyrė iš bendraamžių, su tėvais nebuvo didesnių konfliktų, atvirkščiai – mergina buvo labai prisirišusi prie tėvo, su juo palaikė glaudų ryšį. Bendraudama su Rūta mama įžvelgė vos kelis nerimą keliančius ženklus – mergina nuolat norėjo dėvėti brangius drabužius, o vieninteliu priimtinu laisvalaikio būdu laikė apsipirkinėjimą. Vis dėlto baigdama dvyliktą klasę ji turėjo planų stoti į universitetą. Prieš tai Rūta sugalvojo padirbėti prekiaudama braškėmis sostinėje. Tėvai tokiam norui neprieštaravo, visapusiškai palaikė dukrą ir net buvo sukaupę nemažą sumą pinigų būsimoms studijoms. Be to, sostinėje Rūta taip pat nebuvo palikta likimo valiai – buvo parūpintas būstas pas giminaitę, tėvai nuolat palaikė ryšį su dukterimi.

Istorija apie Rūtos įsitraukimą į pornografijos verslą paaiškėjo, kuomet jos klasės draugė atsiuntė merginos motinai nuorodą su internete patalpintu filmuku. Vaizdo įraše rodoma, kaip Rūta sėdi kambaryje, kur iš jos „interviu“ ima vyras už kadro. Anglų kalba mergina moka labai prastai ir vyras skambina „vertėjui“ – lietuviui jaunuoliui, kurio paprašo išversti pokalbį į lietuvių kalbą. Prodiuseriu prisistatantis vyras už kadro klausinėja Rūtos apie asmeninio gyvenimo detales, prieš tai buvusias seksualines patirtis. Mergina naiviai pasakoja, kad vis dar mokosi mokykloje, pasakoja, kad turi vaikiną. Vėliau įvyksta tai, kas vyksta pornografiniuose filmuose. Merginos motina pasakoja net neįtarusi, kad braškes pardavinėti žadėjusi jos duktė buvo išgabenta į kitą šalį ir ten nusifilmavo suaugusiems skirtoje juostoje. Šiam įrašui patekus į viešumą Rūta visiškai užsisklendė, nutolo nuo artimųjų ir draugų, užsisklendė ir nuo tėvų. „Viskas išaiškėjo tuomet, kai man tą įrašą parodė jos draugė. Dukra buvo sugniuždyta ir pasimetusi, bandėme jos klausti, kas nutiko, kodėl su ja taip pasielgė, tačiau ji tik žiūrėjo į tėvą ir verkė“, – pasakojo mama. 

„Tu būsi žvaigždė“

 Merginų, pakliuvusių į pornografijos industriją istorijos panašios viena į kitą, tačiau aukos, jausdamos gėdą, dažniausiai pasirenka tylą ir viską išgyvena pačios savo viduje. Tokioje situacijoje atsidūrusi latvė Ilzė (vardas pakeistas) visgi sutiko pasidalinti savo istorija, su sąlyga, kad jos vardas ir pavardė nebus paviešinti. „Aš tiesiog noriu papasakoti, kaip nutiko man, kad kitos nepakartotų mano klaidų. Gal iš mano istorijos bent viena mergina pasimokys“, – kalbėjo pašnekovė. Ji pasakojo, kad dar gyvendama Latvijoje, išvykusi studijuoti į kitą miestą susipažino su vaikinu, kuris rodė ji dėmesį bei nuolat pabrėždavo, kad tokia išvaizdi mergina galėtų būti sėkmingu modeliu. Vėliau vyrukas ėmė siūlyti papildomai užsidirbti, tačiau detaliau apie „modelio praktiką“ nepasakojo, tiesiog nuolat kartodavo, kad ji taps žvaigžde. „Man tada vos suėjo aštuoniolika… Kai esi mergina iš nedidelio miestelio ir tau staiga pradeda kartoti, kad tavęs laukia pasaulinė šlovė, netrunka susisukti galva, aš tikrai patikėjau, kad iš modelio karjeros uždirbsiu pinigų, galėsiu pati padėti mamai, kuri mane augino viena“, – prisiminė Ilzė.

Jos teigimu, kas tai per „modelio darbas“, ji sužinojo filmavimo aikštelėje jau atvykus į kitą šalį: „Man sakė, kad čia tik pradžia, kad turiu nusifilmuoti, kad įrodyčiau, jog esu drąsi ir galiu atvirai pozuoti. Žadėjo, kad po šio darbo seks podiumai ir fotosesijos Milane bei Paryžiuje.“

Mergina pasakojo, kad narkotikų jai nebuvo duota, tačiau prieš pat pradedant filmuoti, jai liepė išgerti nemažą porciją alkoholio bei kelias tabletes stiprių raminamųjų vaistų „Xanax“. „Jie man sakė, kad tai tiesiog padės atsipalaiduoti, tačiau man realiai susisuko galva, viską jaučiau kaip per rūką. Nežinau net kiek visa tai truko, aš niekada gyvenime nebuvau tokia pažeminta. Pati sau jaučiausi be galo šlykšti“, – braukė ašaras ji. Po to ji grįžo į gimtąją Latviją, tačiau čia neužsibuvo: „Jaučiau tokią gėdą iš šleikštulį, kad susikroviau daiktus, mečiau mokslus ir išvažiavau gyventi į kitą šalį, tiesiog nebegalėjau čia likti. Tas vaikinas su manimi dar bandė kontaktuoti, įkalbinėjo, kad niekam nesakyčiau jo vardo, net grasino susirasti mano mamą ir nusiųsti jai video kopiją. Labai bijojau, bet nutariau nuo jo bėgti. Pasikeičiau visus telefonus, išsitryniau anketas socialiniuose tinkluose.“ 

Kodėl policija užsimerkia? 

Lietuvoje verbavimas į pornografijos verslą vyksta panašiai: merginos įkalbinėjamos, joms tarpininkaujama kelionėse į šalis, kur pornografija yra legali. „Dažniausiai verbavimas į pornografijos tinklą prasideda tuo, jog prie naivių merginų ar vaikinų prisiartina asmenys, jiems siūlantys užsidirbti greitų pinigų, išspręsti užklupusius finansinius nesklandumus arba išgarsėti. Kaip bebūtų, net manantieji, jog dalyvavimas tokiose vaizduose apsiribos tik vienu kartu – dažnai klysta. Į pornografijos tinklą įtraukti asmenys neretai vėliau būna šantažuojami grasinant išviešinti vaizdo turinį artimiesiems ir pažįstamiems, spaudžiama ir toliau tęsti šią veiklą motyvuojant tuo, kad jei auka bus „paklusni“ niekas niekada nesužinos, kuo iš tiesų ji „prisiduria“ prie pragyvenimo“, – teigė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro psichologė Gražina Sapiegienė.

Sužinojusi apie Rūtos patirtį, jos šeima nedelsiant kreipėsi į policiją, byla buvo perduota vieno miesto Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus pareigūnams. Šie apklausė merginą ir, nustatę, kad nusikaltimo vykdymo metu ji buvo pilnametė, o pats nusikaltimas nevyko Lietuvos teritorijoje, bylą kelti atsisakė. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro vadovė Kristina Mišinienė ypač piktina toks Lietuvos policijos požiūris. Pasak Kristinos Mišinienės, tokiu atveju, visų pirma, kai pareigūnai apklausia galimas prekybos žmonėmis aukas, profesionalaus psichologo dalyvavimas tiesiog būtinas – Rūtos atveju taip nenutiko. 

Šešėlių kupinas verslas 

Kad tarp pornografijos verslo ir prekybos žmonėmis yra trapi linija neslepia ir šio verslo atstovai. Alexandre’as Arpadas Szigethy, jau 20 metų dirbantis prodiuseriu pornografijos versle, pasakojo, kad merginų verbuotojai, dar vadinami skautais, niekaip nekontroliuojami. Be to, merginų apsvaiginimas – taip pat ne išimtis. „Tai priklauso nuo įmonės, režisieriaus bei prodiuserių požiūrio. Kai kurie prodiuseriai laikosi griežto požiūrio dėl alkoholio ar narkotikų vartojimo filmavimo aikštelėje. Kiti gi – labiau tolerantiški, jie mano, kad mergina tokiu būdu labiau atsipalaiduoja. Esu tikras, kad tokių istorijų (kai merginos apsvaiginamos – aut. past.) tikrai yra buvę, tačiau man asmeniškai neteko su tuo susidurti, bent jau ne Vengrijoje“, – teigė prodiuseris. Tiesa, jis pažymi, kad šiuo metu pornografijos versle vis mažiau nusikalstamumo, nes neva sumažėjo pelnas iš jo. Tačiau veikia įvairiausios „privačios“ studijos. „Šiuo metu turime labai griežtas taisykles, esame kontroliuojami. Kaip bebūtų, spragos egzistuoja. Pavyzdžiui nėra tikrinama kokiais būdais skautai susiranda merginas. Kita problema – kartais agentūros turi privačius klientus, kurie nėra režisieriai ar prodiuseriai, jie tiesiog turtingi klientai ir agentūros siunčia merginas pas tuos klientus filmuotis, tačiau tai, iš tiesų, dalykas vadinamas „privačiu video“ – vaizdai skirti privačioms kolekcijoms. Realiai tai yra prostitucija, tik su kamera“, – aiškino Alexandre.

Psichologės Gražinos SAPIEGĖNĖS komentaras– Kodėl merginos susigundo tokiais pasiūlymais?

– Situacija susijusi su labai intymiais dalykais. Dažniausiai taip elgiasi dėl kažkokių vidinių poreikių nepatenkintų. Kažko mama ar tėtis, artimiausi žmonės, nepastebėjo, nepamatė. Tai gali būti labai labai kažkas nedidelio, mažmožis, netgi frazė ar žodis, neatkreiptas dėmesys į kažkokią detalę. Kažkas nuvertinta, sukritikuota.O poreikius tenkinam tuos, kurie vaikystėje nebuvo patenkinti tam tikrais gyvenimo tarpsniais, mes juos lopome visą gyvenimą. Kaip jos lopome? Ieškome tam kažkokių būdų. Konkrečiu atveju – tai merginos pasirinkimas. Jai atrodė, kad tokiu būdu galima patenkinti kažkokį poreikį, sulaukti, galbūt, dėmesio, galbūt, žavėjimosi, o gal kaip tik atvirkščiai – šokiruoti.Ar tas poreikis gali būti finansinis? Gali, bet dažniausiai tai yra emocijų tenkinimas, nematerialūs dalykai. Ar savo kūno pardavinėjimas, ar pornografija pirmiausiai yra vidinės tuštumos užpildymas.Pirmiausiai ieškoma būdų, kaip patenkinti tuštumą. Tam tikrą laiką tas pasirinktas būdas pateisina mūsų pasirinkimus ir gauname tą pseudo pilnatvę. Paskui, gal iš aplinkos komentarai, gal tiesioginiai netiesioginiai, kažkokia žinutė, pamatyta, perskaityta arba numesta replika. Pradeda formuotis kita pusė – reaguoti ir iš tos sveikosios mūsų pusės, jau suaugusios pusės, atsiranda kaltės, gėdos nešvaros jausmas, vidinis konfliktas. Viena pusė kaip ir išgyvena dėl to, ką padarė, bet kita pusė juk tą būdą pasirinko vidinei tuštumai užpildyti, poreikiui patenkinti.

– Kaip turėtų elgtis tėvai, sužinoję apie tai?

– Priimti taip, kaip yra – moralais, aiškinimais, ar gėdinimu tėvai savo vaiką tik dar labiau stumia į neviltį. Reikia priimti savo vaiką tokį, koks jis yra, su jo istorija ir savęs paklausti: „Ką mes padarėme? Koks mūsų indelis, kad mūsų vaikas pasirinko būtent tokį kelią?“ Nes vaikų elgesys visais atvejais yra tėvų problemų veidrodis. Jei kažkas nepatinka vaiko elgesyje, tėvams reikėtų paklausti savęs, ką ne taip jie padarė.Visi tėvai vaikams nori gero, Jie žiūri iš savo varpinės ir mano, kad tai, kas jų nuomone vaikui yra geriausia, ir yra geriausia. Kodėl vaikas tokiose situacijose bėga? Jis dūsta nuo kažko. Kažkokios laisvės nėra, kažkas užspausta, blokuojama. Vaikas nesijaučia savarankiškas, pilnavertis, pilnai priimtas, saugus, suprastas. Nori ištrūkti.Jei tėvai prievarta susigrąžins atžalą, vadinasi, jie patenkins savo poreikį, parsitemps jį kaip kokį daiktą namo ir jis vėl bus uždarytas. Po tokių situacijų vaikams suveikia dar ir kita pusė – tas gėdos ir kaltės jausmas, paprastai sakant, jausmas, kad „prisidirbo“, dėl to kyla gėda.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Margarita Vorobjovaitė

Kasmet Lietuvoje pradedama vis daugiau ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis, tačiau nepaisant to, oficiali statistika neatspindi realaus problemos masto, teigia ekspertai.

Pernai šalies teisėsauga pradėjo 35 naujus ikiteisminius tyrimus, o iš viso vykdė 61 tyrimą dėl vidaus ir tarptautinės prekybos žmonėmis, išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms, rodo Vidaus reikalų ministerijos (VRM) surinkti duomenys. „Auga registruotų ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis ir išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms skaičius. 2016 metais buvo 29 ikiteisminiai tyrimai pradėti, 2015 metais – 27“, – šią savaitę Seimo Žmogaus teisių komitete sakė VRM patarėja Sonata Mickutė. Ji atkreipė dėmesį, kad dauguma pradėtų tyrimų nebėra susiję su prekyba žmonėmis seksualiniam išnaudojimui. Dabar vyrauja nusikaltimai, kai žmonės išnaudojami priverstiniam darbui, nusikalstamai veiklai, elgetavimui. Du asmenys iš 60 pernai pripažinti nukentėjusiaisiais dėl neteisėto įvaikinimo. Tuo metu nevyriausybininkai, teikiantys pagalbą nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiems asmenims, teigia, kad realiai tokių žmonių yra gerokai daugiau. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, daugėja asmenų, kuriems suteikiama pagalba kaip prekybos žmonėmis aukoms, nors jie nėra pripažinti nukentėjusiaisiais. Pernai pagalba suteikta 219 asmenų: 103 vyrams, 78 moterims ir 38 vaikams.

„Taip pat pastebima, kad pastaraisiais metais daugėja asmenų, ypač vyrų ir vaikų, kuriems suteikta pagalba“, – teigė S. Mickutė. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė atkreipė dėmesį, kad iššūkiu tampa Lietuvoje darbdavių išnaudojamiems užsieniečiams sulaukti teisingumo. Ji apgailestavo, kad prokurorai neįžvelgė prekybos žmonėmis, kai į pareigūnus kreipėsi keliolika nepaliečių, iš kurių buvo paimti dokumentai, nemokėtas atlyginimas. „Pirmą kartą turėjome užsieniečius migrantus iš Nepalo. Įsivaizduokite, iš tokios tolimos šalies Lietuvoje. Jie pėstute atkeliavo iš Vilniaus rajono į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą kalbėti apie tai, kad buvo išnaudojami. Jie nebijojo, jie nesigėdijo, jie kreipėsi į pareigūnus. Jie iškart gavo nukentėjusiųjų statusus, tačiau tolesnė eiga viską paneigė“, – per Seimo komiteto posėdį pasakojo K. Mišinienė. „Prokurorai nematė, kad jie buvo išnaudojami. Dokumentai jų buvo paimti be blogos intencijos, jeigu negavo atlyginimų, čia irgi blogos intencijos nebuvo, – ironizavo centro vadovė. – Mes, nevyriausybininkai, perėjome tris instancijas, skundėme, atstovavome ir viską pralaimėjome. Belieka kreiptis už Lietuvos ribų.“ K. Mišinienės teigimu, panašiai nutiko ir su Kinijos piliečiu. „Jis buvo darbo inspektorių ir policijos reido metu vaduojamas iš restorano Vilniuje, bet paskui nebuvo pamatyta prekybos žmonėmis požymių“, – sakė centro vadovė. Anot jos, tokie pavyzdžiai siunčia žinutę išnaudojamiems žmonėms, kad ieškoti pagalbos neverta. Kadangi darbuotojų iš užsienio Lietuvoje gali tik daugėti, parlamentarai valstybės institucijų atstovus ragino stiprinti prevencinį darbą. Konservatorius Sergėjus Jovaiša siūlė, kad į Lietuvą susirengusiems dirbti Ukrainos piliečiams būtų įteikiami lankstinukai, kaip atpažinti išnaudojimą ir kur kreiptis pagalbos.  

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Jūratė Skėrytė

VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) pristatė leidinį „Pagalbos sau gidas seksualinę prievartą patyrusiems vyrams“. Apie seksualinio smurto prieš vyrus problematiką ir aktualumą Lietuvoje kalbamės su centro vadove Kristina Mišiniene.

– Lietuvoje ką tik pasirodė leidinys „Pagalbos sau gidas seksualinę prievartą patyrusiems vyrams“. Kuo jis svarbus bei aktualus šiandien? 

– Pirmiausia, tai pirmasis tokio pobūdžio leidinys lietuvių kalba, skirtas padėti vyrams, patyrusiems seksualinį smurtą. Centre dirbdami su prekybos žmonėmis, prostitucijos, seksualinio smurto aukomis, daug metų stebėjome situaciją, kad Lietuvoje turime literatūros, skirtos moterims ir vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą, tačiau absoliučiai nieko, kas liestų suaugusius vyrus. Pradėję ieškoti užsienio informacijos, suradome garsių Australijos terapeutų dr. Gario Fosterio ir dr. Camerono Boydo leidinį, kuriuo anglakalbės šalys naudojasi jau daugelį metų. Susisiekėme su pačiais mokslininkais ir gavome leidimą nemokamai išsiversti ir pasidalinti tuo kūriniu. Manau, kad šis leidinys yra pirmas žingsnis, galintis atverti duris į traumos pasaulį. Jis skirtas tam, kad nukentėjęs asmuo galėtų vienas, savo kambaryje skaityti ir daugiau suprasti apie išgyventą patirtį, kaip ją įveikti, kur rasti pagalbos. Leidinyje į vyrus kreipiamasi tikrai jautria, solidaria, empatiška kalba, paliečiami įvairūs gyvenimo aspektai. Tai yra žinutė aukoms – jūs ne vieninteliai patyrę tokios rūšies smurtą, tylėjimas nėra išeitis ir reikia ieškotis pagalbos.

– Ar seksualinis smurtas prieš vyrus yra didelio masto problema Lietuvoje?

 – Nors vyrai, patyrę seksualinę prievartą, nėra pagrindinė grupė, su kuria dirbame, bet ji tikrai egzistuoja Lietuvoje. Tai aukų grupė, kurią labai sunku atpažinti, prakalbinti ir pasiūlyti pagalbos. Neretai socialiniai darbuotojai, psichikos sveikatos specialistai, paklausti, ar praktikoje susiduria su seksualinio smurto aukomis vyrais, trauko pečiais: „Na, kažką girdėjau, bet pats su tuo nedirbu.“

Dažniausiai apie seksualinio smurto atvejus išgirstama teikiant pagalbą vyrams dėl kitokių psichologinių priežasčių. Ir tik po to išaiškėja, jog buvo patirta seksualinė prievarta. Visgi manau, kad ši baisi patirtis mūsų šalyje yra gana paplitusi. Tiesiog daugelis aukų nežino, kaip pasisakyti ar kur gauti pagalbos. Žinoma, tai nereiškia, kad jos nėra. 

– Kodėl orientuojamasi į vyrus kaip į atskirą grupę aukų, o ne į seksualinį smurtą patyrusius asmenis apskritai? Ar vyrų patirtys skiriasi nuo moterų? 

– Iš vienos pusės, to skirtumo kaip ir nėra. Seksualinis smurtas visada yra labai gniuždanti patirtis tiek suaugusiems vyrams ir moterims, tiek vaikams. Ir tikrai yra tų bendrų bruožų: seksualinių nusikaltimų aukos patiria potrauminį sindromą, depresiją, yra kamuojamos neigiamų jausmų, naktinių košmarų; jos sunkiai geba gyventi laimingą gyvenimą, bando sveikatai pavojingais būdais slopinti įvairius prisiminimus.
 Tačiau reikia sutikti, kad vyrų grupei (kaip ir moterų) būdingi specifiniai aspektai, kuriuos lemia įsigalėję stereotipai visuomenėje. Pavyzdžiui, jog vyras turi būti stiprus, negali būti auka, jam turėtų būti gėda kalbėti apie tokias patirtis. Tai galbūt taip pat viena priežasčių, kodėl nukentėję vyrai tyli arba kodėl specialistai jų nemato.

 – Kokius išskirtumėte dažniausius atvejus, kada vyrai susiduria su seksualine prievarta? 

– Viena grupė – vyrai, gyvenantys uždarose institucijose (įkalinimo, globos įstaigose). Įkalinimo įstaigose seksualinė prievarta dažnai turi pažeminimo, galios atspalvį. Kitaip tariant, kalbame ne apie seksualinį pasitenkinimą iš smurtautojo pusės, bet apie jo siekį įtvirtinti savo galią, dominavimą. Seksualinė prievarta tampa ginklu pažeminti, pavergti.

Deja, bet turime pripažinti, jog daug girdime apie įkalinimo įstaigų subkultūrą ir tarsi su tuo visi sutaikome, priimame. Dar daugiau, ir patys vartojame žodžius „gaidžiai“, „ožiai“, nesusimąstydami, koks turinys už tos gyvulių fermos slepiasi. Tai – baisi, šlykšti visuomenės grimasa, nes įkalinimo įstaigų subkultūra laužo žmonių gyvenimus, jie nebesugeba integruotis į visuomenę. Globos įstaigose vyrai patiria prievartą iš personalo pusės ar kitų sveikesnių, stipresnių gyventojų. Jei smurtas patiriamas iš personalo, tokiais atvejais praktiškai neįmanoma kažkam pasisakyti. Be to, uždarose įstaigose gyvenantys sutrikusios psichikos asmenys neretai ir nežino, nei kaip tą padaryti, ar net nesupranta, kad yra aukos. Taip pat centre teikiame pagalbą vyrams, kurie patiria seksualinę prievartą nelaimingai susiklosčiusiose situacijose. Pavyzdžiui, asmuo ėjo per parką vakare iš darbo ir buvo užpultas grupelės vyrų ir išprievartautas; arba vakarėlio metu juo apsvaigusiu pasinaudojo.

– Ką patiria vyras, tapęs seksualinės prievartos auka? 

– Dažnu atveju auka labai kaltina save ir bijo prabilti, nes numano, ką pasakys aplinkiniai. Neva: „Kas tave galėjo skriausti ir priversti daryti tai, ko tu nenori, juk tu suaugęs žmogus?“, „Gal tau patiko?“, „O gal tu gėjus?“, ir panašiai. Netgi keliant šią temą įvairių paskaitų metu, klausytojų veiduose pastebime kreivas šypsenas – „Kaip galima vyrą išprievartauti?!“ Tie klaidingi vyriškumo stereotipai tarsi sukausto, įkalina vyrą tokiame uždarame rate, jog jis nutaria viską pergyventi savyje. Kitas dalykas, seksualinis smurtas pirmiausia naikina žmogaus savigarbą ir pasitikėjimą, kas yra ypač svarbu tarpasmeniniuose santykiuose. Todėl tokia patirtis gali turėti lemiamos įtakos vyro seksualiniams santykiams, santykiams šeimoje, darbe. Pastebime, jog seksualinį smurtą patyrusiųjų savimonėje išlieka klaustukai: „Galbūt aš esu kitoks? Gal manyje slypi kažkas, kas pritraukė smurtautoją? Ar aš sugebėsiu būti visaverčiu partneriu, mylėti kitus? Ar kiti pasitikės manimi?“ Kiek dirbame, matome, kad vyrai susiduria su visišku savęs nuvertinimu, siekiu užmiršti patirtis svaiginantis ar netgi psichikos ligomis. Išoriškai žmogus gali atrodyti tarsi įprastai funkcionuojantis ir atrodantis, bet pažinęs matai, kad jis sunkiai integruojasi visuomenėje – negeba užmegzti ilgalaikių santykių, susirasti pastovaus darbo, pakliūna į „nelemtas“ situacijas. 

– Kas padėtų vyrui susidoroti su patirta prievarta? Kur ieškoti pagalbos, ko vengti? 

– Pirmiausia patarčiau nekaltinti savęs. Svarbu suprasti, kad esi ne vienas, o dar svarbiau kreiptis pagalbos. Šiuo metu Lietuvoje jau veikia keli specializuoti vyrų krizių centrai, galintys suteikti reikalingą paramą, taip pat ir mūsų centras dirba visoje Lietuvoje. Galų gale, kiekviename mieste poliklinikose, psichikos sveikatos centruose dirba psichologai, kurie tikrai priims ir išklausys. Labai svarbu pajudėti iš to užburto rato, minčių, kad viskas baigta ir niekas nesupras. Toks mąstymas yra labai ydingas, ir būtent prievartautojai mėgaujasi tokia neviltimi, į kurią auka yra įstumta. Dažnai matome, kad nukentėję vyrai net nesvarsto apie tai, kad reikėtų policijai rašyti pareiškimą, dalyvauti ikiteisminiame tyrime, nes galvoja, kad dabar turės apie tai pasakoti ir kalbėti teisme. Todėl visuomenės uždavinys yra parodyti nukentėjusiems vyrams, kad tai, kad atsitiko, – ne jų kaltė, kad pagalba, kurią siūlo bendruomenė, gali padėti atsitiesti ir toliau žengti gyvenimo keliu. Patirta trauma ir po jos sekantys išgyvenimai yra tik gyvenimo etapas, kuris gali baigtis. Kaip ir pristatyto leidinio autoriai sako – reikia švęsti gyvenimą. Juk patirta seksualinė prievarta nėra vienintelė patirtis, apibrėžianti žmogaus egzistenciją. Ir į tą patirtį, kad ir labai skaudžią, galima žvelgti kaip į kažką, kas sustiprina, užgrūdina, daugiau leidžia suvokti apie save ir pasaulį, padėti kitiems.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Domantė Juknonytė

Skandalas Kauno tardymo izoliatoriuje. Nukentėjusysis tvirtina, kad prieš pat teismo posėdį į vieną kamerą buvo uždarytas su teisiamu jo skriaudiku. Prigrasytas jaunuolis teisme kardinaliai pakeitė poziciją. Tuo metu tyrimą atliekantis Kalėjimų departamentas dievagojasi, kaip taip negalėjo nutikti.

Prekybos žmonėmis byla, kurioje 22 m. Martynas (vardas pakeistas – LRT.lt) pripažintas nukentėjusiuoju, nagrinėjama Kauno apygardos teisme. Jį, dar nepilnametį, sunkios materialinės padėties, menko išsilavinimo, neturintį tvirtų socialinių ryšių, priklausomą nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, skriaudikai užverbavo ir išgabeno į Vokietiją.

Čia jis turėjo vogti alkoholinius gėrimus, maistą, įrankius iš parduotuvių, degalus iš automobilių. Nusikaltimų seriją nutraukė Martyną sulaikiusi Vokietijos policija. Dabar jo skriaudikai teisiami Kaune.

Tuo metu kitoje byloje teisiamas pats Martynas – jis įtariamas vagyste Lietuvoje, todėl, kaip ir jo skriaudikai, laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje.

Grasino, kad neišeis gyvas?

Būtent minėtame izoliatoriuje, kaip advokatei papasakojo Martynas, jis vienoje kameroje atsidūrė su teisiamu skriaudiku.    

Sužinojusi apie tokią situaciją, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė dar spalį skundu kreipėsi į teisingumo ministrą, generalinį prokurorą, Kauno apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą, Kalėjimų departamentą ir Kauno tardymo izoliatorių.

Reakcijos nesulaukta iki šiol.

KOPŽI psichosocialinę pagalbą 22 m. Martynui, kuris pripažintas nukentėjusiuoju prekybos žmonėmis byloje, teikia nuo vasaros.

Kaip rašoma skunde, poveikis nukentėjusiam darytas laikino sulaikymo patalpose. Spalio 4 d. nukentėjusysis ir du kaltinamieji buvo etapuojami iš izoliatoriaus į Kauno apygardos teismą. Teismas buvo nurodęs, kad šie asmenys turi būti konvojuojami atskirai.

„Tačiau prieš teismo posėdį Martynas buvo patalpintas kartu į vieną laikino sulaikymo kamerą su kaltinamuoju T. D., kitas kaltinamasis, D. V., buvo patalpintas atskirai nuo Martyno ir T. D. Kaltinamieji, pasinaudoję susidariusia situacija ir žinodami, kad Martynas ketina duoti parodymus prieš juos, darė jam psichologinį poveikį grasindami, jog jis neišeis iš izoliatoriaus gyvas, jei duos nepalankius parodymus kaltinamųjų atžvilgiu.

Įbaugintas nukentėjusysis teismo posėdyje pateikė melagingus parodymus, palankius kaltinamiesiems“, – rašoma skunde.

Jame taip pat pažymima, kad Martynas nuo kaltinamųjų jau anksčiau yra patyręs fizinį ir psichologinį smurtą: jam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, laikinai paralyžiuota pusė veido. Vaikinas yra lengvai pažeidžiamas dėl patirtų išgyvenimų, sunkios socialinės padėties ir jauno amžiaus.  

K. Mišinienės žiniomis, Martynui sėdint laikino sulaikymo patalpoje ir laukiant išvežimo į teismą, kažkas atidarė duris ir pro jas įstūmė teisiamąjį skriaudiką. Šis patalpoje esą prabuvo apie valandą.

Ginasi, kad nieko neįvyko

Kauno tardymo izoliatorius informuoja, kad, gavus pranešimą, Kriminalinės žvalgybos skyrius atlieka tarnybinį tyrimą.

„Surinkti pirminiai duomenys kol kas visiškai paneigia nuteistojo pateiktą informaciją, jog jis prieš etapuojant į Kauno apygardos teismą buvo patalpintas į vieną laikino laikymo kamerą su kaltinamuoju“, – sakoma Kalėjimų departamento pateiktame atsakyme.  

Departamento aiškinimu, pareigūnai, atlikdami tyrimą, peržiūrėjo Priėmimo ir paskirstymo skyriuje įrengtų vaizdo stebėjimų kamerų užfiksuotą vaizdo medžiagą. Iš jos konstatuota, kad „asmuo tiesiogiai ir betarpiškai buvo perduotas atvykusiems konvojaus pareigūnams ir į laikino laikymo kamerą net nebuvo talpinamas, todėl jokio kontakto su minimais asmenimis neturėjo.“

Kaip teigiama atsakyme, suėmimo vykdymo įstatymas numato suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimus, kurių įstaigos griežtai laikosi. Departamento manymu, šiuo atveju pažeidimų nebuvo.

Advokatė: toje vietoje vaizdo kamerų nėra

Tuo metu Martyno advokatė Ingrida Maldeikienė LRT.lt sakė tikinti klientu ir pati vykusį į galimo įvykio vietą. Kauno tardymo izoliatoriuje ji aiškinosi, kaip tokia situacija įmanoma, koks patalpų išdėstymas ir kur pastatytos vaizdo kameros.

Ji pasakoja pati iš vakaro paskambinusi teismo posėdžio sekretorei, iš jos gavusi patikinimą, kad tarp kaltinamųjų ir jos atstovaujamo nukentėjusiojo bus užtikrinta tinkama izoliacija. Teisme, advokatės aiškinimu, iš tikro nebuvo jokių problemų. Advokatės žiniomis, tai nutiko pačiame Kauno tardymo izoliatoriuje prieš vežant į teismą.

„Vėliau pats nukentėjusysis pasakė buvęs įkeltas į vieną patalpą su vienu kaltinamųjų. Jis man tai papasakojo susitikimo metu. Tai įvyko, kada teisiamieji išvedami iš kamerų ir vedami į rūsyje prie išėjimo durų esančias patalpas, o tada skirstomi į automobilius. Ten yra penkios mažos grotuotos kameros. Vėliau nuėjusi apžiūrėti, klausiau pareigūnų ir sužinojau, kad į jas talpina po vieną žmogų“, – dėstė I. Maldeikienė. 

Advokatės teigimu, iš bendro koridoriaus atsišakoja koridoriukas, o jame ir išdėstytos kameros. Būtent šiame koridoriuke, sako ji, ir nėra vaizdo kamerų. „Kas vyko tame mažame koridoriuke, ar išskirstė į atskiras kameras kiekvieną, neaišku“, – teigė pašnekovė.

Advokatės aiškinimu, tardymo izoliatoriaus atstovai dabar drąsiai gali teigti, kad viskas atlikta tinkamai, nes minėtame koridoriuke nėra vaizdo kamerų.

I.Maldeikienės teigimu, teisme vaikinas buvo labai išsigandęs ir pakeitė savo poziciją. „Mes visi buvome šokiruoti, nežinojome, kas atsitiko. Jis pasakė nenorintis duoti parodymų, o po posėdžio, klausiant, kas atsitiko, nurodė buvęs labai išgąsdintas“, – sakė I. Maldeikienė. 

Prekybos žmonėmis byloje Martynas pripažintas nukentėjusiu, tačiau suimtas kitoje byloje dėl vagystės. Advokatės teigimu, laisvėje jis vogė neturėdamas iš ko išgyventi.

Kas tos „paslaptingos rankos“?

„Kad prekybos žmonėmis aukos, duodančios parodymus, stengiamos užtildyti bet kokia kaina, rodo ir šis incidentas. Kaip blogame filme – teisiamasis  „paslaptingų rankų“ valandėlei įleidžiamas į kamerą pas nukentėjusįjį prieš pat teismo posėdį. Ir šis vėliau teisme išsižada ankstesnių parodymų, pretenzijų jau niekam nebeturi.

Mes neabejojame, jog išviešinus šį žmogaus teisių, bet kokių taisyklių ar reglamentų pažeidimą, poveikį daręs teisiamas prekeivis žmonėmis bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau kaip dėl tų asmenų, kurie atvėrė jam duris pas nukentėjusįjį, juk čia reikėjo galingų užsakovų ir organizatorių?“ – LRT.lt situaciją KOPŽI vadovė K. Mišinienė.

K. Mišinienės manymu, tokie įvykiai naikina mūsų šalies, kaip ginančios prekybos žmonėmis aukas, reputaciją. „Jeigu sudėtinga užtikrinti nekorumpuotą liudijančių apsaugą, ko vertos mūsų pagyros tarptautinėje arenoje, kaip duodančių stiprų atkirtį organizuotam nusikalstamumui?“ – retoriškai klausė ji. 

Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų surinkta informacija perduota ikiteisminį tyrimą dėl prekybos žmonėmis atliekančiai Kauno apygardos prokurorei Gabijai Večerinskienei. Ši situaciją dėl tarpusavio izoliacijos neužtikrinimo pavedė aiškintis Kauno tardymo izoliatoriaus administracijai, o dalį dėl galimo poveikio nukentėjusiam nurodė aiškintis Alytaus policijos pareigūnams.

Ar buvo užtikrinta nukentėjusiojo ir įtariamojo tarpusavio izoliacija, aiškinasi Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnai. Tyrimo išvados turėtų paaiškėti artimiausią savaitę.

Teismas nurodė pristatyti atskirai

Kauno apygardos teismas aiškina Kauno tardymo izoliatoriui bei Viešojo Saugumo tarnybos Kauno dalinio vadui nurodęs, kad privalu užtikrinti nukentėjusiojo pristatymą į teisiamąjį posėdį atskirai nuo kaltinamųjų. Posėdžių sekretorė informavo, jog dar prieš teisiamąjį posėdį telefonu kalbėjo su Tardymo izoliatoriaus pareigūnu ir dar kartą priminė, dėl atskiro asmenų etapavimo.Teismo atstovės Joanos Daubaraitės  teigimu, teismas tik iš LRT.lt sužinojo, kad nukentėjusysis prieš teismo posėdį galėjo būti vienoje patalpoje su teisiamuoju.  

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Mindaugas Jackevičius

Ramučių gimnazija prevenciniais klausimais bendradarbiauja  su įvairiomis institucijomis. Lapkričio mėnesio 13 dieną  Ramučių gimnazijoje lankėsi  Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI), Kauno skyriaus atstovė, socialinio darbo koordinatorė Vaida Matusevičiūtė. Koordinatorė vedė paskaitas „Prekyba žmonėmis – kaip apsisaugoti?“ II gimnazijos klasių mokiniams,  mokytojams.

Pagalba aukoms ir visuomenės informavimas bei švietimas – tai (KOPŽI) pagrindinės darbo kryptys. Buvome  supažindinti  su įvairiais  galimais pavojais bei  žmonių patiklumu. Žmonės, pasiklausę gerų darbo pasiūlymų ar vaikai, pabėgę iš namų nuo geriančių bei vartojančių narkotikus tėvų patenka į bėdas, iš kurių, deja, sunku išsikapstyti.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras pasiruošęs padėti kiekvienai aukai. Žmonės aprūpinami pagalba krizės atveju, psichosocialine reabilitacija ir kitais būtinais dalykais norint atsitiesti.

Prekyba žmonėmis – tai ne tik įspėjanti frazė. Tai ne bauginantis trileris. Tai milijonai vaikų, moterų ir vyrų, kasdien išnaudojamų prostitucijai, pornografijai, priverstiniam darbui, fiktyvioms santuokoms, nusikaltimų vykdymui, organų donorystei.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras ir, manau, kiekvienas Lietuvos pilietis turėtų padėti nukentėjusiajam, nes niekada negali žinoti, gal į jo vietą pakliūsi TU?

Dėkojame koordinatorei Vaidai Matusevičiūtei už kartu praleistą laiką, suteiktas žinias,  lankstinukus ir kitą  medžiagą. 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Darius Kazlauskas

Pernai Lietuvoje negaudami atlyginimo anglis krovę nepaliečiai teisėsaugai neįrodė, kad buvo išnaudojami nesąžiningų lietuvių darbdavių. 

Net kelios instancijos nusprendė, kad išnaudojimo apraiškų nebuvo, o algų atvykėliai negavo nespecialiai – tiesiog susiklosčius nenumatytoms aplinkybėms. Nevyriausybininkai aiškina, kad šalies teisėsauga vis dar nesupranta ir nemoka tirti išnaudojimo bylų, o su nepaliečiais dirbę verslininkai sako buvę nekaltai apšmeižti. Lietuvoje anglis krovę nepaliečiai slapta padarė ne tik nuotraukas, kokioje aplinkoje jiems teko gyventi, bet ir įrašė ant jų šaukiantį juos įdarbinusios įmonės vadybininką.  „O, aš einu į policiją, padėkit man! Jūs žinot vyrus iš mūsų šalies? Niekada neina į policiją prašyti patarimo. Jeigu jis nueis, tai po šito niekas su juo nekalbės. Niekas!“, – įraše girdimos pašaipos. Darbininkams iš Nepalo įraše grasinama deportacija, tikinama, kad jie į Europą daugiau nebegrįš.  Penkiolika nepaliečių, kaip statybininkus, Lietuvoje įdarbino mažoji bendrija „Skolų birža“, bet paaiškėjo, kad jie šio darbo nemoka. Tada jie buvo paskolinti kitai įmonei, kur fasavo anglis. Bet atvykėliai sunerimo, kai buvo surinkti jų pasai, o už pusantro mėnesio darbo jie negavo pinigų.
 „Mes pakavome anglis ir jas turėjome krauti į sunkvežimius. Dirbome grupėmis, po 8 valandas per dieną. Bet per pusantro mėnesio negavome jokio atlyginimo. Vadovas žadėjo ne tik sumokėti pinigus, bet ir išsiųsti dirbti į Lenkiją, tačiau nieko nepadarė“, – pasakojo Lietuvoje dirbęs nepalietis Dul Bahaduras Gurungas. 

Padėti nepaliečiams pasiryžo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras 

„Jie buvo žeminami, pravardžiuojami, į juos buvo kreipiamasi su keiksmažodžiais, jiems buvo grasinama, kad jeigu jie kreipsis į policiją, jie tuoj pat pirmu lėktuvu grįš į savo tėvynę ir t.t. Žodžiu, jie tikrai pateko į nepavydėtiną, visiškai nepavydėtiną situaciją“, – pasakojo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. 

Dėl nepaliečių buvo kreiptasi į teisėsaugą, bet vėliau tyrimas buvo nutrauktas

 Prokuratūra atsakymus dėl motyvų pateikė raštu. Juose teigiama, kad nepaliečiai patys sutiko dirbti, dėl to išnaudojimo ir nebuvo. Algos negavo, nes išdirbo mažiau, nei mėnesį. Nustatyta ir kad grasinimai nepaliečiams deportacija nebuvo realūs. Iš konflikto metu darytų garso įrašų matyti, kad juose darbdavys išlieja sukeltas emocijas, kas nesuteikia pagrindo teigti, kad tokie vienkartiniai grasinimai galėjo būti realūs. Darbdavio teiginiai buvo išsakyti dėl jų skundų, o ne siekiant palaužti jų valią ar siekiant išnaudoti. Nepaliečius įdarbinusios įmonės „Skolų birža“ telefonu atsiliepęs ir prisistatyti nepanoręs vyras aiškino, kad skola darbininkams susidarė, nes su jais neatsiskaitė užsakovai.  „O kai jie sužinojo, kad mes ruošiame dokumentus juos išsiųsti, tai ir prasidėjo ta visa nesąmonė, kadangi jie kažkur gavo patarėjus, kad geriau kreiptis į institucijas ir iškelti mums bylą ir gauti prieglobstį“, – aiškino jis. Nepaliečiai iš Lietuvos išvyko dar pernai, iš karto po to, kai jų istorija buvo paviešinta žiniasklaidoje. 

 Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Autorius: Mindaugas Vasiliauskas

Po to, kai šių metų gegužę sulaikytas klaipėdietis Viktoras Usovas, kuriam pareikšti įtariamai nepilnamečių tvirkinimu, o rugpjūtį – trijų mažamečių tvirkinimu Karklės stovykloje „Žilvitis“ įtariamas advokatas, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė pareiškė – vaikai nėra apsaugoti nuo seksualinio smurto, o Klaipėdos valdininkai šios problemos nė nesiima spręsti.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras – tai nevyriausybinė organizacija, teikianti pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto Lietuvoje ir už jos ribų.

Diskusija nustebino

Būtent šios organizacijos vadovė K. Mišinienė pirmadienį lankėsi Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje Klaipėdos mieste. Anot jos, čia valdininkus reikėjo kone įtikinėti, kad būtina imtis papildomų priemonių tam, jog vaikai nebepatirtų grėsmės.

„Bėda ta, kad jokio susitarimo pasiekti nepavyko. Aš atstovauju nevyriausybiniam laukui, man atrodo, kad visa tai galima padaryti ir greičiau, panašu, valdininkams atrodo kitaip“, – kalbėjo K. Mišinienė.

„Pasakyti, kad nepavyko, negaliu teigti. Diskusijos metu dalyviai pritarė siūlymui, kad institucijos, kuriose yra ugdomi vaikai, turėtų nusistatyti ir vidiniais dokumentais įtvirtinti nuostatas, kaip atpažinti seksualinio smurto prieš nepilnamečius ženklus ir ką daryti juos atpažinus. Klaipėdos miesto vaikų globos institucijos yra tokias rekomendacijas pasirengę ir su jomis yra supažindinti visi įstaigų darbuotojai, kurie žino kaip atpažinti seksualinį smurtą, kur kreiptis dėl tolimesnių veiksmų ir tyrimų atlikimo“,- tikino Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Rasa Bekėžienė.

KOPŽI vadovė K. Mišinienė tikino, kad į Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos specialistus kreiptis paskatino šiais metais uostamiestyje paaiškėję galimi seksualinio smurto atvejai prieš vaikus.

„Vakarų šalyse, kitose Lietuvos savivaldybėse mes matome, kad yra labai konkretūs saugikliai, padedantys užkirsti kelią liguistiems žmonėms. Nesakau, kad tai apsaugo visiškai, bet labai sumažina grėsmę. Pavyzdžiui, nėra tokių situacijų, kai vaikų stovykloje leidžiama nakvoti pašaliniam suaugusiam žmogui – yra patvirtintos tam tikros vidaus taisyklės“, – komentavo K. Mišinienė.

Apie tai papasakojusi susitikime, ji teigė buvusi nustebina prasidėjusios valdininkų diskusijos. „Požiūris toks, kad čia labai daug darbo, o dar kažkokios taisyklės, kurių nei mes, nei kiti nesupranta. Tai verčia sureaguoti mane viešai. Be to, Klaipėdos miesto savivaldybėje pastebiu neraminančią tendenciją, kad valdininkai nori, jog darbą už juos padarytų kas nors kitas, pavyzdžiui, nurodymus duotų ministerijos, o ne problemas spręstų jie patys. Toks požiūris – stulbinantis. Metas galvoti apie kitą valdininkų kartą, kuri sakytų: „Čia mano žemė, mano žmonės, mes juos apsaugosime“. Deja, šiandien matomas sąstingis“, – tikino KOPŽI vadovė.

Ji tikino, kad noro dorotis su problemos priežastimis, o ne tik pasekmėmis, nerodo ir policijos pareigūnai. „Pareigūnai tyli, jie rūpinasi ikiteisminiu tyrimu, jų saugikliai ir garantijos nedomina. Aš manau, kad savivaldybė turi susirinkti statistiką ir pažiūrėti, kas vyksta. Jei nesugeba išanalizuoti problemos – pirkti iš ekspertų paslaugas, bet galų gale kažkoks judėjimas turi vykti.

O dabar situacija tokia, kad nevyriausybininkai ateina, turi 10 minučių kažką įrodyti, o jei neįrodo – išeiti. Susitikime pirmadienį mačiau ir tikrai protingus žmones, kurie susimąstė, tačiau jie neturi galios priimti sprendimus, tad jų balsas paskęsta. Kalbu būtent apie tuos, kurie sprendžia“, – sakė K.Mišinienė.

Tačiau nors padėtis dramatiška, anot jos, prošvaisčių yra. „Turiu pagirti Rasą Bekežienę, kuri yra Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja, nes ji subūrė tuo besirūpinančią specialistų komandą, bet darbai dar neįsibėgėjo“, – pastebėjo K. Mišinienė.

Ji tikino, kad itin sunku stebėti nukentėjusių vaikų mąstą. Gali būti, kad paaiškėjo dar ne visi galimi nukentėjusieji vien nuo įtariamojo V. Usovo.

„Mūsų žiniomis, atsiranda vis naujos aukos“,- informavo K. Mišinienė.

Būtinas bendradarbiavimas

Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja R. Bekėžienė tikino, kad pirmadienį vykusio pokalbio metu sutarta, jog būtinas visų institucijų darbuotojų bendradarbiavimas, siekiant šiems nusikaltimams užkirsti kelią.

„Buvo pastebėta, kad būtina pradėti nuo informacijos, seminarų, konferencijų švietimo įstaigų darbuotojams, neformalų ugdymą vykdantiems asmenims, organizavimo. Taip pat akcentuota, kad būtinas yra visų institucijų bendradarbiavimas, informacijos keitimasis“, – sakė R. Bekėžienė.Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Europoje mažiausiai 1 iš 5 vaikų patiria seksualinę prievartą, o net 85 proc. nepilnamečių nukenčia nuo artimo arba pažįstamo žmogaus.  

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Jonas Valaitis

Vidaus reikalų ministerijos žinion perėjusioje Šv. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, Vilniaus centre, planuojama įkurti pagalbos centrą prekybos žmonėmis aukoms. Steigimo darbai prasidės ateinantį pavasarį. Tačiau tokia pagalba nevyriausybinės organizacijos džiaugtis neskuba. Vidaus reikalų ministro patarėjas Karolis Vaitkevičius „Vakaro žinioms“ teigė, kad pagal susitarimą su Vilniaus savivaldybe centrą sudarys nevyriausybinių organizacijų sutelkta darbo vieta. „Patalpų pritaikymui papildomo finansavimo nereikės – savanorių jėgomis patalpos jau yra minimaliai sutvarkytos, liks įrengti darbo vietas, tą galima padaryti vidiniais rezervais“, – teigė jis. Tokio centro įkūrimo idėja – sutelkti nevyriausybines organizacijas po vienu stogu saugioje erdvėje. VRM planuoja, kad aktyvūs steigimo darbai prasidės pavasarį. K.Vaitkevičiaus teigimu, prekyba žmonėmis – latentinis nusikaltimas. Tai reiškia, kad tikrieji jo mastai nėra žinomi. Atsižvelgiant į lietuvių diasporą užsienyje, VRM mano, kad pagalbos aukoms paslaugų gali reikėti vis daugiau. „Be kita ko, Lietuva yra vertinama kaip viena pažangiausių šalių kovoje su prekyba žmonėmis ir pagalba aukoms“, – sakė jis. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė teigė, jog apmaudu, kai randamos didžiulės lėšos konferencijoms, kelionėms į užsienį, tačiau nerandamos darbuotojams atlyginti už darbą. Daugelis dalykų daroma savanorystės pagrindu. „Mes nesame jokio pasiūlymo iš VRM gavę dirbti su aukomis kur nors Vilniaus centre, nors esame Lietuvoje didžiausias tinklas. Mes iš paskutiniųjų darome labai daug, tačiau turime tik 6 centrus. Pavyzdžiui, Panevėžio centras teikia pagalbą ir Panevėžiui, Biržams, Rokiškiui, Pasvaliui. Įsivaizduokite, kokius atstumus aukoms reikia važiuoti iki mūsų, kad gautų pagalbą. Juk aukų daugiausia regionuose. Šiandien mirtinai reikia centro Mažeikiuose. O kam galima apie tai pasakyti? Niekam. Negauname ir jokios pagalbos iš VRM. Mūsų didžiausi partneriai yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, ji mus finansuoja ir daug bendradarbiaujame“, – kalbėjo K.Mišinienė. Pasak jos, gaila, kai afišuojama, jog esame pažangi šalis kovoje su prekyba žmonėmis, tačiau reali situacija ta, kad atsakomybės jungą turi tempti nevyriausybininkai, jie turi ieškoti ir finansavimo. „Kas gali piktintis bažnyčios remontu ir atidavimu visuomenei, piktintis būtų šventvagiška. Bet dėl Dievo meilės, neprisidenkime aukomis“, – kalbėjo K.Mišinienė. Pagalbą prekybos žmonėmis aukoms nuolat teikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, SOS pagalbos skambutis 24/7, tel. (8-679) 61 617. 

Kaip verbuoja?

2016 metais, kaip ir 2015 metais, nukentėjusieji nuo prekybos žmonėmis (išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms) buvo verbuojami žodžiu viešoje vietoje ir telefonu, išskyrus 8 asmenis, kurie susidomėjo darbo skelbimais, ir 1 asmenį, nukentėjusį nuo prekybos žmonėmis nusikalstamoms veikoms, priėmusį pasiūlymą internete. Pagrindinė priežastis, dėl ko nukentėję asmenys priėmė prekeivių žmonėmis pasiūlymus (valios palenkimo būdas), buvo apgaulė, rečiau pažeidžiamumas (13 atvejų) ir grasinimai bei fizinis smurtas (po 2 atvejus). Dažniausiai minimos Lietuvos vietovės, kuriose nukentėję asmenys buvo verbuojami, – Vilnius, Kaišiadorys, Klaipėda ir Tauragė, kitos vietovės: Kaunas, Raseiniai, Jonava ir kt. Pastebėtina, kad Klaipėdoje ir Jonavoje nukentėjusieji buvo verbuojami būtent patraukliais darbo skelbimais.Šaltinis – ataskaita „Situacija kovos su prekyba žmonėmis srityje 2016 metais“, VRM

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Edita Siavris

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto vadovė socialdarbietė Rimantė Šalaševičiūtė kol kas atsisako idėjos steigti seksualinių nusikaltėlių registrą.

 Anot jos, visuomenei prieinamo registro sukūrimo neleistų asmens duomenų apsaugos reikalavimai, o Vyriausybės darbo grupė teikia siūlymus, kaip geriau užtikrinti prevenciją su jau egzistuojančiais registrais. „Vienas iš tokių siūlymų – sukurti sąsajas tarp Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro su pedagogų, sveikatos priežiūros specialistų, gydytojų onkologų ir kitais registrais, ir kad su vaikais dirbančios įstaigos turėti prieigą nemokamai gauti informaciją ne tik apie nuteistus asmenis už seksualinius nusikaltimus, bet ir tuos asmenis, kurie įtariami nusikaltimais“, – per spaudos konferenciją Seime pirmadienį sakė R. Šalaševičiūtė.

Tuo pačiu ji teigė, kad seksualinių nusikaltėlių registro minties nėra visiškai atsisakoma – bus žiūrima, ar situacija gerėja įdiegus ministerijų pasiūlytus pakeitimus. „Nebuvo pasakyta, kad šiandien kategoriškai pasakome – registro nebus. Buvo mintis, kad pirmiausia reikia įvertinti galimybes keisti situaciją nuo esamų registrų sąsajos iki nusikaltusių asmenų priežiūros ir kontrolės, ir, jei tai neveiks ar blogai veiks, situacija negerės, pratęsti diskusijas apie registro steigimą“, – kalbėjo Seimo komiteto vadovė. Anot R. Šalaševičiūtės, Lenkijos pavyzdžiu Lietuvoje steigti atviro visuomenei seksualinių nusikaltėlių registro neleistų asmens duomenų apsaugos reikalavimai.

 „Asmens duomenų apsaugos inspekcijoje praktiškai mums buvo pasakyta, kad Lietuvoje griežčiausiai reglamentuota duomenų apsauga, duomenys, jei jie būtų prieinami plačiajai visuomenei, toks duomenų skelbimas prieštarautų asmens duomenų apsaugai Lietuvoje“, – sakė parlamentarė. Teisingumo viceministras Ernestas Jurkonis teigė, kad seksualinių nusikaltėlių galimybes atsidurti tarp vaikų sumažins Darbo inspekcijai suteikta prieiga prie esamo nusikaltėlių registro ir prievolė šiuo aspektu tikrinti įstaigas.

 „Darbo grupė priėjo prie tokios nuomonės, kad į subjektų, turinčių teisę tikrinti šitą jautrų sąrašą, būtų įtraukta Darbo inspekcija. Tarnybos pareigūnai, kurie tiesiogiai dirba su darbdaviais, planinių patikrinimų metu pateikia jiems klausimynus, kuriuose šitie klausimai dabar atsispindės. Tai labai efektyvi prevencinė priemonė išvengti bet kokio buvusio seksualinio nusikaltėlio kontakto su vaikais“, – teigė E. Jurkonis. Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė tvirtino, kad numatoma įvesti periodinį tikrinimą, ar seksualinio pobūdžio nusikaltimus padarę asmenys nedirba su vaikais, šiuo metu toks patikrinimas numatytas tik įsidarbinant. „Dabar numatyta darbdavio prievolė patikrinti prieš darbą, ar nėra teistumo, tačiau nebuvo periodiškumo. Dabar siūloma pataisa, kad darbdavys turėtų prievolę patikrinti ne rečiau kaip du kartus per metus, nes tie duomenys gali kisti“, – kalbėjo V. Augienė. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė skeptiškai įvertino siūlomas priemones, atsisakius seksualinių nusikaltėlių registro idėjos.

Anot jos, seksualinius nusikaltimus padarę asmenys tikrai nesidarbins švietimo įstaigose, bet ieškos kitų būdų prieiti prie vaikų – savo gyvenamoje aplinkoje, per pažintis internete ir panašiai. „Iš to ką šiandien girdžiu, nesuprantu, kokio apsaugos priemonės numatytos būsimoms aukoms. Vis dėlto registras – savotiška bausmės dalis, ir tai nėra visam gyvenimui nuosprendis. Mes matome, kad kitose šalyse teismas įpareigoja tam tikram laikotarpiui šito žmogaus pavardę skelbti registre. Šiandien tose mūsų diskusijoje pranyksta bendruomenė, pranyksta vaikas, girdime kažkokius tarnybinius perdėliojimus“, – kalbėjo K. Mišinienė. R. Šalaševičiūtė buvo iškėlusi idėją steigti seksualinių nusikaltėlių registrą, kuris būtų plačiau prieinamas visuomenei, nes dabartinio nusikaltimus padariusių asmenų registro informacijos teikimas yra ribotas. Remiantis Seimo kanceliarijos Tyrimų skyriaus surinkta medžiaga, atskiri seksualinių nusikaltėlių registrai yra sukurti JAV, Kanadoje, Kroatijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. Daugelyje kitų Europos šalių seksualiniai nusikaltimai registruojami kartu su kitais kriminaliniais nusikaltimais arba jų registravimas sudaro neformalų „registrą“. Daugelyje šalių seksualiniams nusikaltėliams, atlikusiems bausmę, taikomos papildomos ribojimo priemonės, ypač darbo su vaikais srityje. Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, maždaug vienas iš penkių vaikų tampa vienokio ar kitokio seksualinio smurto auka.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: BNS Lietuva