Author: admin

Šiandien spaudos konferencijoje Seime pristatytas Lietuvos „Caritas“ organizacijos pradėtas vykdyti projektas „Lietuvos visuomenė prieš prekybą žmonėmis: sisteminis pagalbos modelis“, truksiantis 18 mėnesių. Šiuo projektu bus siekiama Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės savivaldybėse suburti įvairių sričių specialistų komandas, kurios savivaldybių lygmeniu sukurs ir taikys prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms sisteminės pagalbos modelį.
„Šiandien labai svarbu būtent savivaldybėse telkti specialistus, raginti juos bendradarbiauti tarpusavyje, jeigu norime duoti efektyvų atkirtį prekeiviams žmonėmis ir suteneriams. Profesionali, savalaikė pagalba nukentėjusiems, principingas teisinis nusikaltėlių persekiojimas – štai pagrindiniai mūsų iššūkiai šioje srityje“, –konferencijoje sakė Lietuvos „Caritas“ projekto vadovė Kristina Mišinienė, pabrėždama, kad šioje srityje, apie kurią kalbama jau daugiau nei dešimtmetį, atsakomybę laikas perleisti savivaldybėms.
Projekto partneriai yra Vidaus reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Oslo kriminalinė policija, Oslo moterų krizių centras.
Konferencijos organizatorė Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė atkreipė dėmesį, kad jau 2008 m. buvo priimta Baltijos Asamblėjos rezoliucija dėl kovos su prekyba žmonėmis, kurioje  pripažinta, kad prekyba žmonėmis yra nusikaltimas žmonijai, su kuriuo reikia kovoti. Jau tada dėl šios problemos sprendimo buvo kviečiamos susiburti nevyriausybinės organizacijos.
Vėliau, 2012 m. birželį, Lietuva ratifikavo Europos Tarybos konvenciją dėl prekybos žmonėmis,  kurioje įvardijama, kad prekyba žmonėmis tapo nelegaliu verslu.
Europos Sąjungos (ES) tyrimais nustatyta, kad ES veikia apie 3,6 tūkst. nusikalstamų organizacijų, kuriose – apie 880 tūkst. vergų, išnaudojamų priverstiniam darbui, taip pat ir prostitucijai. Žiniasklaida skelbia, kad besiverčiantieji prekyba žmonėmis uždirba apie 25 mlrd. eurų per metus.
Parlamentarė pažymėjo, kad šiemet, gegužės 21 d., inicijavo tarptautinę konferenciją „Prostitucija: kaip  užtikrinti  teisingumą?“, kurioje dalyvavo Lietuvos ir Prancūzijos nevyriausybinių organizacijų atstovai, Švedijos ambasadorė Lietuvoje. Konferencijoje buvo priimta rezoliucija, kurioje pažymėta, kad prostitucija yra smurtas prieš žmogų ir pritariama prostitucijos paslaugų pirkimo kriminalizacijai. Rezoliuciją pasirašė nevyriausybinės organizacijos, valstybės institucijos. Dokumentas buvo išsiųstas Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms, Savivaldybių asociacijai pažymint, kad prekyba žmonėmis būtų pripažinta smurtu ir prievarta prieš žmogų. Pasak V. V. Margevičienės, kol kas nesulaukta jokio atsakymo.
„Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra ambicingų visuomeninių organizacijų, tokių kaip Lietuvos „Caritas“, įtraukiančių visuomenę į kovą su prekyba žmonėmis“, – sakė Seimo narė.
Aptariamame „Carito“ projekte, be jau paminėtų veiklų, planuojama atlikti prekybos žmonėmis bylų, kuriose nukentėjusiais ir liudytojais buvo pripažinti šios organizacijos globojami asmenys, analizę ir plačiajai visuomenei pristatyti kelias didesnės apimties, strategines, sėkmingai teisme išnagrinėtas bylas.
Vienas iš reikšmingiausių rezultatų, pasiektų per visą ilgametę organizacijos veiklą, yra tai, kad minėtose savivaldybėse pavyks suburti tarpdisciplinines specialistų komandas, kuriuose dirbama ne tik projekto vykdymo laiku, bet ir po jo įvykdymo. Būtent šių komandų specialistai padės aukoms, dirbs prevencinį darbą, inicijuos baudžiamąjį persekiojimą tiek dėl prekybos žmonėmis, prievartos verstis prostitucija, tiek dėl išnaudojimo darbui. Dėl pastarosios veikos Lietuvoje neiškelta nei viena byla, nors europinė statistika liudija ką kita.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovė Jūratė Guzevičiūtė, be daugelio objektyvių priežasčių, paminėjo ir tai, kad Lietuvos baudžiamojo kodekso nuostatos daro skirtį tarp prekybos žmonėmis nusikaltimo ir pelnymosi iš kito asmens prostitucijos ir įtraukimo į prostituciją. Pastarosios dvi veikos nebevertinamos kaip prekybos žmonėmis nusikaltimai, už juos taikomos švelnesnė bausmės. Pavyzdžiui, 2011 m. asmenims, grasinusiems panaudoti fizinį smurtą ir už „apsaugą“ iš merginų, besiverčiančių prostitucija, reikalavusiems atlyginimo, buvo pateikt įtarimai dėl turto prievartavimo, o ne dėl prekybos žmonėmis nusikaltimo. 2012 m. jauną vilnietę „globojusi“ ir jos pardavinėjimu užsiėmusi sutuoktinių pora teismo buvo nubausta už pelnymąsi iš prostitucijos, o ne dėl prekybos žmonėmis nusikaltimo.
Siūloma, kad visais atvejais veikos, kai iš asmens, užsiimančio prostitucija, pelnosi trečiasis asmuo, būtų kvalifikuojamos kaip prekybos žmonėmis nusikaltimai. Kai pelnomasi iš nepilnamečio – kaip vaiko pirkimas ar pardavimas.
Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė

Praėjusiame „Akistatos“ numeryje pradėta pasakoti apie vieną skandalingiausių Lietuvoje prekybos žmonėmis bylą, kuri buvo tiriama gerą dešimtmetį, ir dar taip, kad iš 30 nukentėjusiųjų teliko 3, o iš 13 nustatytų merginų pirklių į kaltinamųjų suolą sėdo tik 5.
Aplaidžiai dirbo
Pasigilinus į šios bylos detales, aiškiai matyti, kad pareigūnai dirbo atbulomis rankomis. Jie nesivargino merginų parodymus užfiksuoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pasirūpinti, kad nukentėjusiosios jaustųsi saugiai – tam Lietuvoje veikia katalikiška organizacija „Caritas“, teikianti pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms. Todėl šiuo metu tokie rasiai, olegai, žilvinai, dariai, giedriai – visų nebeįmanoma išvardinti – jaučiasi drąsiai, nes jų padarytiems nusikaltimams suėjo senaties terminas!
Kai kuriems merginų pardavėjams įtarimai buvo pareikšti dar 2003-iaisiais, o kiti apklausti 2007-2009 metais. Visi įtariamieji lyg susitarę tvirtino, kad jokių merginų niekur nevežė, nė vienos nepardavė. O jei ir vežė, tai, girdi, jos pačios prašėsi nuvežti į užsienį, nes ketino ten „kažkur“ padirbėti.
Laikė sode
Iš Lizos parodymų: „2001 metų spalį su savo drauge Jolanta nuvykome į Panevėžį pas jos draugę – Jolanta ten turėjo susitvarkyti kažkokius reikalus. Kelias dienas pas tą draugę viešėjome. Vieną dieną pas tą merginą atvyko jos pažįstamas Justas (vėliau mergina jį atpažino kaip Justiną G. – aut. past.) su keletu jaunuolių, tarp kurių buvo ir Darius (Darius B. – aut. past.). Jie buvo malonūs, jokių įtarimų nesukėlė. Pasiūlė važiuoti pasilinksminti. Mes su Jolanta sutikome. Tačiau po baliaus mūsų nebepaleido ir nuvežė į sodą, maždaug už 2-3 kilometrų nuo Panevėžio.“
Mergina puikiai įsiminė namą, kuriame buvo uždaryta ir mušama, kankinama bei žaginama, tačiau pareigūnų ta nusikaltimo vieta kažkodėl nesudomino.
Iš Lizos parodymų: „Sode mus su Jolanta laikė apie savaitę, akylai saugojo, kad nepabėgtume. Mus mušė ir žagino. Justas sakė, kad jei su juo „nesidulkinsiu“, tai tuomet visi mane „patvarkys“. Kadangi mušė ir grasino, sutikau. Be to, Justas iš manęs atėmė pasą. Tame sode buvo ir Darius, ir dar keli man nepažįstami vaikinai. Vėliau atvažiavo ir toks Rasius (vėliau atpažintas kaip Rasius D. – aut. past.). Tie jauni vyrai pasiūlė man ir Jolantai važiuoti į Ispaniją braškių rinkti. Girdi, reikės dirbti 3 mėnesius, gausime gerą atlyginimą. Aiškino, kad Ispanijoje mus pasitiks Justino sesuo Kristina ir padės. Nors įtariau klastą, tačiau pasirinkimo neturėjau – pabėgti buvo neįmanoma. Kol buvome sode, Jolantai padarė suklastotą pasą ir liepė išmokti anketinius to paso duomenis. Pamenu tik tiek, kad pasas buvo kažkokios merginos iš Klaipėdos. Kai dokumentai buvo sutvarkyti, mus su Jolanta įgrūdo į automobilį ir išvežė Tauragės kryptimi. Tauragėje, vienoje degalinėje, laukė „Audi 100“ ir vyras, vardu Žilvinas (vėliau atpažintas kaip Žilvinas S. – aut. past.). Mus persodino į to Žilvino automobilį, kartu įsėdo ir Rasius. Nuvežė į sodo namelį prie Tauragės. Aš nugirdau, kaip tie vyrai šnekėjosi, kad į Ispaniją mus veš Žilvinas, o atlygį už tai jis gaus iš Ispanijoje gyvenančių asmenų. Mane nuolat gąsdino: esą jeigu pabėgsiu ar šauksiuosi pagalbos, bus susidorota ne tik su manimi, bet nukentės ir mano šeima. Taigi vieną vakarą mus įsodino į Žilvino vairuojamą automobilį, kartu važiavo ir Rasius. Jis pamokė, kad važiuojant per Lietuvos ir Lenkijos sieną, jei pareigūnai klaustų, privalau sakyti esanti jo mergina ir važiuojanti pas gimines į užsienį. Prigrasino apie Ispaniją neprasitarti. Pasienyje Jolanta dėl suklastoto paso buvo išlaipinta, jie visi buvo apklausti. Tiek buvau prigąsdinta, kad paprašyti pagalbos bijojau.“
Derėtų atkreipti dėmesį, kad byloje yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos raštas, jog Lizos minėtą išvykimo į Ispaniją dieną Lazdijų PKP kirto tik ji ir du vyriškiai – jokios Jolantos nebuvo ir jokia baudžiamoji byla dėl pasinaudojimo suklastotu pasu nebuvo pradėta… O Liza, apklausta ir dar po poros metų, atkakliai laikėsi tos pačios versijos: Jolanta tikrai važiavo, bet „užkliuvo“ dėl suklastoto paso…
Bausdavo dėl menkniekių
Iš Lizos parodymų: „Toliau kelionę tęsėme trise. Pasiekus San Chavierą, mane perdavė kitam lietuviui, o šis kartu su Rasiumi nuvežė iki tokio pastato grotuotais langais. Jie sakė, kad tai – prostitučių klubas. Prieš tai Žilvinas dar įdavė man du krepšius su drabužiais, kuriuos esą turėsiu vilkėti. Vyrai atsivedė dar 3 merginas ir įsodino į automobilį. Važiuojant tos merginos manęs paklausė, ar aš žinau, kur mane veža. Atsakiau, kad rinkti braškių. Jos ėmė juoktis ir paaiškino, kad visos dirbsime prostitutėmis. Nuvežė į naktinį klubą, kurio savininkas buvo toks Manola.“
Nukentėjusiosios, kurios išdrįso duoti parodymus, tvirtino, jog Angelas Peresas Galardas ir Joakimas Romeras Alarkonas, klubo „Night Club 88“ (Mursijos regionas pietryčių Ispanijoje) savininkai, o ypač Manola-Manuelis Salazaras Pelegrinas, klubo „2000“ savininkas, buvo labai žiaurūs merginoms. Jie versdavo jas aptarnauti iki 10 klientų per parą. Merginos privalėdavo paisyti visų klientų norų – pasitaikydavo ir iškrypėlių, kurie merginas kankindavo, žagindavo įvairias būdais. Pasak nukentėjusiųjų, kiekvienas klientas turėdavo sumokėti 80 eurų už pusvalandį. Jos privalėdavusios atidirbti klubų savininkams po milijoną pesetų, o vėliau – po 6000 eurų. Iš merginų uždirbtų pinigų būdavo atskaičiuojama už maistą, drabužius, kosmetiką ir buto nuomą. Lietuviams, tiekusiems „gyvąsias prekes“, ispanų suteneriai mokėdavo iki 3000 eurų už kiekvieną merginą.
Merginas, pasipriešinusias ir nesutikusias aptarnauti klientų ar šiaip kuo nors neįtikusias, jau nekalbant apie bandymą pabėgti, Manola ir jo parankiniai žiauriai mušdavo, smaugdavo laidu, į burną įkišę šautuvą žadėdavo nušauti, leido narkotikus, žalodavo ir žagindavo. Ne viena, ištrūkusi iš pragaro, vėliau prasitarė, kad Manola yra nužudęs ne vieną merginą.
Negailėjo saviškių
Žiaurūs merginoms buvo ir lietuvių prekeivių gaujos nariai, pardavinėdavę savo tautietes minėtų klubų savininkams.
Iš Robertos parodymų: „Į Ispaniją mane įkalbėjo važiuoti Lijana, o nuvežė Lapė (atpažintas kaip Tadas K. – aut. past.). Kaip ir kitos, pakliuvau pas Manolą. Tame klube dirbau gal savaitę – pasirinkimo neturėjau, visos buvome saugomos ir laikomos užrakintos. Susipažinau su tokia Julija, kuri sakėsi atvežta iš Tauragės. Abi nutarėme bėgti, nes Julija sakė susipažinusi su lietuviais, kurie galėtų padėti. Jie prisistatė esą Žilvinas ir Gintaras (vėliau atpažinti kaip Žilvinas S. ir Giedrius S. – aut. past.), tvirtino su šeimomis gyvenantys Ispanijoje. Tačiau jie mus nuvežė į kažkokį butą, kur gyveno 4 ar 5 lietuviai. Ateidavo ir daugiau jų – jie gerdavo ir susimušdavo. Tame bute gyveno ir toks Oncė (vėliau atpažintas kaip Andrius Pavilionis – aut. past.). Jis mane ir Juliją nuolat mušdavo, spardydavo, smaugdavo, degindavo cigaretėmis rankas ir krūtinę, badydavo adatomis panages ir po kelis kartus per dieną reikalaudavo lytinių santykių. Negana to, nuvežė į kitą butą, kur gyveno keturi 20-30 metų lietuviai. Tie vyriškiai mane ir Juliją kelis kartus skandino vonioje, pilnoje vandens, ir žagino įvairiais būdais.“
Ar šiuos parodymus užrašinėję pareigūnai nešiurpo iš siaubo? Ko gero, ne, nes daugelis tų žagintojų iki šiol ramiai sau leidžia dienas laisvėje.
Vėliau šios merginos buvo vežiojamos iš vieno klubo į kitą, kol pagaliau kažkurie iš tų žiauruolių sutiko paleisti Robertą už 1000 eurų. O kas tuokart nutiko Julijai, Roberta nežino. Mergina buvo tiek įbauginta savo skriaudikų, jog per apklausas Lietuvoje ji tvirtino nenorinti būti pripažinta nukentėjusiąja, bijanti dėl savo gyvybės, todėl teisme neliudysianti. Niekas nepasirūpino, kad šiai merginai būtų suteiktas anonimiškumas, suteikta visokeriopa pagalba.
Nedirbsi – nužudysim
Panašų pragarą perėjo ir kitos nukentėjusiosios. Kai kurioms pavyko pabėgti per ispanų policijos reidus minėtuose klubuose, o kai kurioms ištrūkti padėjo gailestingi klientai.
Iš Miglės parodymų: „Man ir pusseserei Monikai Lijana (Pomerneckienė – aut. past.) pasiūlė darbą Ispanijos žemės ūkyje. Įtariu, jog mus supažindino mergina, pati nuo jos nukentėjusi ir jau dirbusi prostitute (Miglė nurodė pareigūnams merginos duomenis, toji mergina irgi pripažinta nukentėjusiąja – aut. past.). Atvykus į Ispaniją, buvome apgyvendintos kažkokiame bute. Mums leido išsimaudyti ir pailsėti. Kai aš nuėjau miegoti, mano pusseserė pasikalbėjo su Rasiumi (atpažintas kaip Rasius D. – aut. past.). Šis jai ir pasakė, kas mūsų laukia. Kitą dieną buvome nugabentos į greta San Chaviero (Mursijos regionas) esantį naktinį klubą „2000“, pas Manolą (atpažintas kaip Manuelis Salazaras Pelegrinas – aut. past.). Šis atėmė iš mūsų pasus ir davė juodus drabužius su didžiulėmis iškirptėmis, liepė apsirengti ir eiti dirbti. Mano pusseserė ėmė klykti. Tačiau tuoj gavo mušti. Mums buvo pasakyta, kad mes visą gyvenimą iš čia neišeisime. Sakė, jog viena jau bėgo, tai dabar – nebegyva. Dar sakė, kad sudoros ir mus, niekas niekada mūsų nesuras…“
Tūkstančiai merginų
Kiek ir kam už jas buvo sumokėta, Miglė nežino. Pas Manolą jai teko kęsti apie metus. Po to ją išpirko vienas vyras ir nuvežė į imigrantų integracijos centrą. Ten ji išmoko ispanų kalbos, susirado darbą.
Pakartotinai apklausta mergina patikino, kad Manola buvo itin žiaurus – mušdavo ir žagindavo visas iš eilės. Jam talkino ir tokia Mamita (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Marija Soledada Iglesijas Garsija – aut. past.), kuri rinkdavo iš prostitučių mokesčius už butą, maistą, kosmetikos reikmenis ir kt. bei bausdavo nepaklusniąsias.
Ispanijoje davęs parodymus „Blue Star“ klubo savininkas Angelas Sančesas Suero teigė neprisimenąs, kad jo klube būtų dirbusios lietuvaitės (jam buvo nurodytos konkrečios pavardės – aut. past.). Na, esą jeigu pamatytų jų veidus, tai gal ir atpažintų – mat 2001-2002 metais tų merginų buvę tūkstančiai (!), ir ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių. Girdi, jos pačios iš anksto paskambindavo ir paklausdavo, ar yra tuščių vietų, tada apsistodavo jo klube esančiuose kambariuose, bet tik trumpam laikui.
A. S. Sueras, anot jo, iš merginų imdavęs mokestį „tik“ už kambarį ir maitinimą – 8000 pesetų. Jų darbas buvęs „bendrauti“ su klientais prie baro. Jeigu pačios merginos norėdavusios, tai jos teikdavusios seksualines paslaugas. Girdi, pinigai už tokias paslaugas likdavę joms pačioms. Nė vienos jis nevertęs užsiimti prostitucija, niekas jam merginų nevežęs, niekam jis pinigų už merginas nemokėjęs. Tačiau kai kuriuos prekiautojus merginomis „Blue Star“ savininkas atpažino iš jam pateiktų nuotraukų, tik tikino neva nežinąs, ką jie jo klube veikę.
Vangus tyrimas
Po ilgų paieškų, kas galėtų pakomentuoti šią dešimtmečio bylą ir paaiškinti, kodėl taip ilgai buvo tirta, kodėl nebuvo atlikti visi procesiniai veiksmai, šių eilučių autorei pavyko išsiaiškinti štai ką. Ikiteisminis šios bylos tyrimas buvo pradėtas 2003 metų vasarą Panevėžio apskrities VPK, jį kontroliavo dabar jau buvęs Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ramūnas Vilimavičius. Tačiau iki 2007 metų, kuomet šis prokuroras už įstatymų pažeidimus ir prokuroro vardą žeminančius poelgius gavo tarnybinę nuobaudą (buvo perkeltas į žemesnes pareigas) ir išėjo iš darbo, tyrimas mažai tepasistūmėjo į priekį: 2003-2004 metais tebuvo užrašyti 4 nukentėjusiųjų parodymai ir įtariamiesiems A. Solomianiukui, Juozui Jutkevičiui, Dariui G. bei Giedriui S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti! Kruopščiai studijuojant šią bylą, nejučia kyla minčių: kas galėtų paneigti, kad kažkas buvo suinteresuotas šią bylą numarinti?
Vėliau byla nugulė į stalčių, iš kurio ją pagaliau ištraukė Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai. Kaip paaiškino šio biuro Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos vyriausiasis tyrėjas Tomas Puškorius, per tą laiką įtariamieji išsislapstė, o nukentėjusiosios, ištrūkusios iš savo kankintojų ir išnaudotojų gniaužtų, pačios kaip įmanydamos stengėsi „susilopyti“ savo sudraskytus gyvenimus ir nebenorėjo prisiminti viso patirto košmaro. „Ką galėjome, tą padarėme, – sakė T. Puškorius. – Jau ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo pridaryta klaidų, kurias sunku, o kartais neįmanoma ištaisyti. Be to, ispanai neskubėjo atsakyti mums ir į teisinės pagalbos raštus. Galbūt taip atsitiko todėl, kad tai buvo viena pirmųjų tokių bylų – tais metais dar nebuvo suformuota tokia nuostata ir praktika, kokią turime šiandien.“
O panagrinėjus kai kurių įtariamųjų biografijas, paaiškėja, kaip šauniai per tą dešimtmetį jie „išsiskalbė marškinius“: tapo vadybininkais, solidžiais verslininkais, apgynė net magistro laipsnius… O tuo tarpu jų aukos ir šiandien dar tirta iš baimės, vos išgirdusios savo kankintojų vardus ar pamačiusios į šiuos išgamas panašų žmogų.
TIK FAKTAI:
2007 metais, po daugybės ispanų policijos reidų į jau minėtus klubus, Ispanijos Karališkasis teismas 35,5 metų į kalėjimą pasiuntė žiaurųjį Manolą-Manuelį Salazarą Pelegriną; jis buvo apkaltintas žmogžudystėmis, nelegaliu ginklų bei narkotikų laikymu, pelnymusi iš prostitucijos ir kitais sunkiais nusikaltimais.
Kartu su Manola į kaltinamųjų suolą turėjęs sėsti suteneris iš Venesuelos Hektoras Jezusas Ardila teismo nebesulaukė – mirė tardymo izoliatoriuje.
Klubo „2000“ vadybininkas Chuanas Paganas Bernalis, taip pat apkaltintas žmogžudyste, smurtavimu ir kitais sunkiais nusikaltimais, už grotų kalės 24 metus.
Mamita-Marija Soledada Iglesijas Garsija ir klubo „2000“ apsaugininkas Luisas Fernandas Herera Monsalvė laisvės buvo netekę 8 metams.
Po 8 metus kalėjimo buvo gavę ir du lietuviai: panevėžietis A. Povilionis-Oncė ir tauragiškis V. Povilionis.
2011-ųjų birželį Vilniaus apygardos prokuratūros Labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo skyriaus prokuroro nutarimu Giulnaros Gadžijevos-Murugananthan, Raimondo Stanciko, Andriaus Povilionio, Manuelio Salazaro Pelegrino-Manolos, Angelo Pereso Galardo, Joakimo Romero Alarkono bei kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą. Kaip vyksta šis tyrimas, ar jis jau baigtas, pareigūnai dar nelinkę atskleisti.
Komentaras
Kristina MIŠINIENĖ, Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ vadovė:
Įsivaizduokite, kad nuo jūsų gyvenimą sugriovusio nusikaltėlio nukentėjote 2002 metais, 2006-aisiais buvote pirmą ir paskutinį kartą pakalbintas policijos pareigūnų, na, o 2012 metais gaunate laiškelį su grėsmingu reikalavimu atvykti į teismą. Tikriausiai toks scenarijus daugeliui mūsų, net ir negirdėjusiems apie jokias žmogaus teises ar aukų apsaugos direktyvas, pasirodytų absurdiškas. Tačiau dideliam būriui merginų, iš įvairių Lietuvos miestelių įviliotų į prostitucijos košmarą Ispanijoje, tai – brutali realybė. O ir iš to būrio, kažkada taip laukusio teisingumo, teismo duris šiandien varsto vos pora nukentėjusiųjų – kitos jau seniai numojo ranka į bet kokį jas sutrypusių veikėjų teisinį persekiojimą, išsikėlė gyventi į užsienį, dingo, kažkur pražuvo…
Tokia neįtikėtina proceso eiga tikriausiai džiaugiasi tik grupė sutenerių ir prekeivių žmonėmis – verbavusių patiklias moteris, gabenusių jas naktinių klubų savininkams, prievartavusių ir žalojusių nepaklusniąsias… Keliems iš šių „verslininkų“ ar „visai niekuo dėtų pašalinių žmonių“ ypač pasisekė – suėjo senaties terminas, jie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės už įvykdytus nusikaltimus.
Ši prekybos žmonėmis byla, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų mastą ir organizuotumą, galėjo tapti strategine Lietuvos byla, parodančia teisinio persekiojimo jėgą ir neišvengiamumą. Bet vietoj to – ikiteisminio tyrimo parodija, kai nė vienos nukentėjusiosios parodymai nepatvirtinti pas teisėją, neatlikta nė viena akistata ar atpažinimas. Ir dar tie ilgi ilgi metai, kai byla mėtėsi policijos tyrėjų ar juos kontroliavusių prokurorų stalčiuose…
O gal vis tik kas nors išdrįstų ir atsiprašytų visų nukentėjusiųjų, taip ir nesulaukusių teisingumo? Kartu – mus užtikrintų, kad tai daugiau nepasikartos?
Aurelija Žutautienė

Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama prekybos žmonėmis byla, kurią drąsiai būtų galima pavadinti dešimtmečio byla. Ir ne dėl pernelyg ilgo bylos nagrinėjimo teisme, o dėl labai jau akivaizdaus bylą tyrusių pareigūnų aplaidumo, nepateisinamo vilkinimo bei galimos korupcijos.

Byla buvo mėtoma 

2001-ieji. Tuo metu šalyje klestėjo nedarbas ir mūsų tautiečiai tiesiog plūste plūdo į svečias šalis ieškoti skalsesnės duonos. Atsirado ir naujos paslaugų rūšys – agentai, padedantys susirasti darbą užsienyje ir nugabenti į darbo vietas. Kaip vėliau paaiškės, verbavo ir išties gabeno norinčiuosius dirbti, bet tik ne ten, kur žadėjo. 

2001 metų nusikalstamumo būklės Lietuvoje apžvalgoje akcentuojamas tik žymus (24,9 proc.) finansinių nusikaltimų padidėjimas, na, dar pabrėžiama, jog padidėjo ir nusikaltimų viešajai tvarkai ir saugumui (19,1 proc.). Tačiau niekas nefiksavo prekybos žmonėmis, nors nuo 2000 metų Lietuvoje buvo priimtas Baudžiamojo kodekso 147 straipsnis „Prekyba žmonėmis“. 

O juk 2001-2002 metais vos ne kas dieną į užsienį važiavo automobiliai, pakrauti „gyvosiomis prekėmis“ – merginomis, skirtomis darbui užsienio viešnamiuose bei naktiniuose klubuose. Dabar sunku suskaičiuoti, kiek tokių apgaule suviliotų merginų ir moterų mūsų tautiečiai išvežė per tuos metus, nes susidaro įspūdis, jog pareigūnai ne tik nekreipė dėmesio į tėvų prašymus suieškoti jų prapuolusias dukras, bet ir atsainiai žiūrėjo į iš vergijos sugrįžusių (ar deportuotų) merginų pareiškimus ir pasakojimus apie siaubą, patirtą dėl prekeivių žmonėmis. Nesuko galvos ir tie, kurie dirbo Lietuvos ir Lenkijos pasienyje ir privalėjo atkreipti dėmesį į keliskart per metus pirmyn ir atgal zujančius tuos pačius automobilius su jaunais žmonėmis. 

Ikiteisminio tyrimo medžiaga, kai Ispanijos policija pirmą kartą deportavo lietuvaites ir jos, grįžusios namo, jau davė parodymus, rodos, irgi nieko nesudomino. Byla buvo mėtoma tai vienam pareigūnui, tai kitam, kol galų gale nuguldavo į kurio nors prokuroro (ar tyrėjo) stalčių. Pirmuosius nukentėjusių merginų šioje byloje parodymus dar 2003 metais užfiksavo Vilniaus 3-iojo policijos komisariato pareigūnai, bylą tyrė dabar jau buvęs Kriminalinės policijos biuro (KPB) pareigūnas Sergejus Smirnovas ir to paties KPB Nusikaltimų tyrimo 3-iosios valdybos 1-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Olegas Pučas, vėliau tyrimą kontroliavo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras Ramūnas Vilimavičius (2007-aisiais šis prokuroras po tarnybinio patikrinimo išėjo iš darbo, kai buvo pažemintos jo pareigos) ir dar daugelis kitų pareigūnų (apie tai rašysime vėliau). Galbūt tyrimas būdavo nutraukiamas, nes tuo metu galiojo nuostata, esą merginos gi išvažiavo uždarbiauti pačios?

Kad netuščiažodžiaučiau, pasiremsiu konkrečia prekybos žmonėmis byla, kurios ištakos siekia būtent 2001-uosius. Ši byla po daugiau nei 10-mečio atsidūrė teisme, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo tiek ilgai „niurkomas“, kad daugelio prekeivių žmonėmis, kurie 2001-2002 metais nuolatos kursavo maršrutu Lietuva-Ispanijos Karalystė, jau nebeįmanoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes… sukako senaties terminas.

Vergės kaina 

Kaip žinome, maždaug nuo 1998-ųjų ėmė daugėti lietuvaičių, ieškančių geresnio gyvenimo už Lietuvos ribų. Kas įsidarbino statybose, kas – vaisių ar daržovių plantacijose, kas – juodadarbiais fabrikuose, o kai kas susirado darbą, kur nereikėjo lenkti nugaros ir prakaituoti, kad uždirbtų riebesniam kąsniui. Šiame „biznyje“ pinigais tiesiog lijo – tereikėjo tik rasti gražių naivių merginų. Už kiekvieną jų Ispanijos (ir ne tik Ispanijos) viešnamių ar naktinių klubų savininkai tokiam „biznieriui“ mokėdavo iki vieno milijono pesetų (vėliau – po 6000 eurų, arba 20 716 litų). 

Todėl, kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo medžiagoje, 2001 metais susibūrė gerai organizuota jaunų –19-32 metų – vyrukų iš Panevėžio ir Tauragės grupuotė, kurios nariams tereikėjo apsukti jaunoms panelėms galvas, kad šios patikėtų, jog Ispanijos Karalystėje jų laukia gerai apmokamas darbas. Vyrai, su kuriais ranka rankon dirbo ir viena moteris – Lijana Pomerneckienė, retai merginai pasakydavo tiesą, kad ši važiuos dirbti prostitute. Merginoms, ieškančioms darbo, gaujos nariai paslaugiai siūlydavo važiuoti „skinti braškių ar pomidorų“, dirbti „auklėmis“, „padavėjomis“, „indų plovėjomis“, „barmenėmis“ ar „mandarinų plantacijose“. 

Grupuotės nariai buvo griežtai pasiskirstę darbus: vieni merginas verbavo, kiti jas suveždavo į tarpinius punktus – specialiai išnuomotus butus, treti gabendavo į Ispaniją, kur atvežtųjų jau laukdavo viešnamių ar naktinių klubų savininkai ispanai, trokštantys savo klientams pateikti kuo daugiau egzotikos – šviesaus gymio gražuolių. 

Suėjo senatis 

Lietuvių grupuotę sudarė šie asmenys: Darius Banys (g. 1975 m.), Juozas Jutkevičius (g. 1976 m.), pravarde Auvė, Lijana Pomerneckienė (g. 1971 m.), Antanas Mažeika (g. 1978 m.), Andrejus Solomianiukas (g. 1969 m.), pravarde Lysas, Giedrius S. (g. 1978 m.), Darius G. (g. 1982 m.), Darius B. (g. 1975 m.), Olegas O. (g. 1980 m.), Justinas G. (g.1981 m.), Žilvinas S. (g. 1971 m.), Rimantas M. (g. 1975 m.), Rasius D. (g. 1977 m.), pravarde Storas, Tadas K., pravarde Lapė, ir kiti, likę tardymo taip ir nenustatyti. Tų asmenų, kurių skelbiame tik vardus, pavardės redakcijai yra žinomos, tačiau negalime jų minėti, nes šiems prekeiviams žmonėmis už jų įvykdytus nusikaltimus jau suėjęs senaties terminas. Jie lietuvaites iš visų šalies miestų ir miestelių dažniausiai vežė į Ispaniją Angelui Peresui Galardui (g. 1961 m.) ir Joakimui Romerui Alarkonui, turėjusiems klubą „Night Club 88“ (Mursijos regionas pietryčių Ispanijoje), bei Manueliui Salazarui Pelegrinui-Manolui (g. 1960 m.), klubo „2000“ savininkui. Šis klubas buvo įsikūręs šalia nedidelio San Chavero miestelio. Pastarojo klubo savininkas M. S. Pelegrinas 2007 metais pačių ispanų buvo apkaltintas dėl žmogžudysčių, pelnymosi iš kito žmogaus prostitucijos, seksualinės prievartos, narkotikų gabenimo, kitų sunkių nusikaltimų ir nuteistas kalėti 35,5 metų. 

Merginos buvo vežamos ir į „Blue Star“ naktinį klubą, kurio savininkas – Angelas Sančesas Sueras. Jis vėliau tapo tik liudytoju ir atpažino ne vieną lietuvaitį – prekeivį žmonėmis.

Kai kurie gaujos nariai – tauragiškis Vaidotas Povilionis (g. 1979 m.) bei panevėžietis Andrius Povilionis (g. 1975 m.), pravarde Oncė, 2007 metais nuteisti kartu su M. S. Pelegrinu, ir kiti – buvo įsikūrę Ispanijoje, Kartagenos, Almerijos ir Taragonos miestuose, kur pasitikdavo atvežtas merginas, tirdavo „paklausą“, turėjo sudarę kontraktus su minėtų klubų savininkais dėl merginų pardavimo. 

Nepilnametė Akvilė 

Bet grįžkime prie lietuvaičių gaujos, kuri 2001-2002 metais nebaudžiama siautėjo mūsų šalies miestuose ir miesteliuose. Lietuvoje likusieji, dažnai prisidengę išgalvotais vardais ar pravardėmis, ieškodavo dailių merginų ir jas prikalbindavo važiuoti į Ispaniją „gerai užsidirbti“. Štai L. Pomerneckienė viename kaime darbu „vaisių plantacijose“ suviliojo net keletą merginų. Vieną iš jų – nepilnametę. Pavadinkime ją Akvile. 

Iš Akvilės parodymų: „Mane su Lijana supažindino kitos dvi merginos 2001 metų vasarą. Toji Lijana pasiūlė darbą Ispanijoje. Sakė, galėsiu dirbti bare, plauti indus ir taip padėti tėvams, nes šie buvo bedarbiai, vertėmės labai sunkiai. Pasiūlymas sudomino, tad, kiek pasvarsčiusi, paskambinau Lijanai. Ji pareiškė, kad greit į Ispaniją važiuos jos brolis ar pusbrolis, tai jis ir galės mane nuvežti. Po kurio laiko Lijana atvažiavo pas mane, liepė pasiimti būtinausius daiktus bei pasą ir nusivežė mane į savo butą Panevėžyje. Tą pačią dieną pas Lijaną atėjo dvi vyresnės moterys – maždaug Lijanos amžiaus – ir kartu įsėdo į Lijanos vairuojamą automobilį. Pajudėjome sienos su Lenkija link…“

Štai šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį: nepilnametė sieną kerta be tėvų. Tai patvirtina oficialus išrašas, kad „2001 rugpjūčio 2-ąją, 21 valandą ir 48 minutės, automobilis „Toyota Celica“ (nurodyti numeriai – aut. past.) su L. Pomerneckiene, Akvile bei dar dviem merginomis išvyko iš Lietuvos per Kalvarijos tarptautinį pasienio kontrolės punktą (PKP)“. Bet juk žinome, kad tuo metu nepilnamečiai privalėjo turėti notaro patvirtintą tėvų sutikimą važiuoti iš šalies. Tokio dokumento nė viena iš vykusiųjų neturėjo. Vadinasi, arba turėjo suklastotą sutikimą, arba (kas gali paneigti?) pravažiavimas per sieną buvo nupirktas… 

Paliko Vokietijoje 

Iš Akvilės parodymų: „Prieš kertant sieną, iš mūsų visų pasus paėmė Lijana, o po patikros juos grąžino. Jokių problemų dėl mano amžiaus nebuvo. Kirtę sieną, dar kažkiek pavažiavome ir sustojome pakelėje. Čia mūsų laukė kitas automobilis, jame sėdėjo du jaunuoliai, kurie prisistatė esą Žilvinas ir Dainius. Išlipusi Lijana su tais vyrais pasikalbėjo ir liepė man bei dar vienai merginai persėsti į jų automobilį. Kažkokį Ispanijos miestelį, esantį netoli Viduržemio jūros, pasiekėme maždaug po 3 dienų, jau sutemus. Privažiavome didelį pastatą ir sustojome. Tie vyrai man pasakė, jog tai yra tas klubas, kuriame aš turėsiu dirbti – pjaustyti salotas. Jie liepė išlipti kartu važiavusiai merginai ir eiti su jais, paėmė mano pasą ir, prisakę laukti, nuėjo. Po maždaug valandos tie vyrai grįžo pikti – sakė, jog šeimininkas manęs į darbą nepriima, nes aš – nepilnametė. Iš tikrųjų man 18 metų turėjo sukakti metų pabaigoje. Nepatenkinti vyrai sėdo į automobilį ir pareiškė, jog dabar mane veš į Vokietiją – į Bad Zalcufleno (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės) mieste esantį barą. Kai užprotestavau, Žilvinas trenkė man per veidą ir, stipriai sugriebęs už plaukų, piktai iškošė: „Ispanijoje tavęs nenupirko, mes negavome pinigų, tai gal nors Vokietijoje pasiseks parduoti!” Tačiau ir nuvykus į tiems vyrams žinomą barą, šeimininkas ir čia atsisakė mane priimti, nes esu nepilnametė. Tad Žilvinas ir Dainius skubiai sėdo į automobilį ir nurūko, o mane paliko tame mieste. Laimė, sutikau lietuvę, kuri man padėjo grįžti į namus.“

Ieškojo skelbimais

Kitas merginas suvilioti šiai grupuotei sekėsi geriau. Kartą „nudegę“, jie tebeverbuodavo nepilnametes, bet kantriai laukdavo, kol šioms sukaks 18 metų. Dar, žinoma, gelbėdavo ir padirbti dokumentai. Čia gaujos nariai laikėsi konspiracijos: jei reikėdavo paso merginai, buvo pasakomas moteriškas medžio pavadinimas, jei dokumento prireikdavo vyrui – sakydavo skaičių, atitinkantį to vyro metus. 

Įdomu ir tai, kad vėliau kai kurios nukentėjusiosios savo parodymuose tvirtino, jog buvo išvežtos su padirbtais dokumentais, tačiau bylą tyrę pareigūnai praleido tai pro ausis ir nesiaiškino, kodėl konkrečiais atvejais (remiantis sienos kirtimo per PKP išrašais) nebuvo pradėta nė viena baudžiamoji byla dėl pasinaudojimo suklastotu pasu. Pakako biurokratiško atsakymo, kad tokia mergina tuo metu nevažiavo. 

Ieškodami merginų, vyrai nelakstė po kaimus – dažniausiai įdėdavo skelbimus, kad veža norinčiuosius dirbti užsienyje ir padeda įsidarbinti. Tokių skelbimų buvo pilni ne tik Panevėžio ar Tauragės, kur bazavosi pagrindiniai merginų prekeiviai, laikraščiai, bet ir kitų miestų leidiniai. Tokie skelbimai skambėjo ir per vietines radijo stotis. O kadangi 2001-2002 metais mūsų tautiečiai tiesiog plūste plūdo svetur ieškoti lengvesnio gyvenimo ir geresnių pinigų, merginų „medžiotojams“ rasti aukų ir jas išvežti buvo visai lengva.

„Senukų prižiūrėtoja“ 

Iš Auksės parodymų: „1999 metų rudenį buvau atleista iš darbo. Ėmiau ieškotis kito, geriau apmokamo. Kartą sutikau iš matymo pažįstamą vyruką, kurį visi vadino pravarde – Lysas. Jis gyveno tame pačiame mikrorajone, kaip ir aš. Užsiminiau jam, kad ieškau darbo, ir daviau savo sesers telefoną, kad paskambintų, jei darbo atsirastų. Maždaug po savaitės Lysas paskambino ir pasiūlė darbą Anglijoje – dirbti namų šeimininke, prižiūrėti pagyvenusius žmones. Tačiau aš tikėjausi rasti darbą savo mieste, tad nesutikau. Lysas kokį pusmetį mane įkalbinėjo, kol galų gale, man nepavykus įsidarbinti savame mieste, vis tik nutariau vykti tų senukų prižiūrėti. Mane tikino, jog gerai uždirbsiu. 2000 metų vasarį Lysas pranešė man, kad į Angliją važiuoja jo pažįstamieji, tad galėtų paimti ir nuvežę padėtų susirasti darbą. Į kelionę turėjau pasiimti tik būtiniausius daiktus ir pasą. Sutartą dieną manęs atvyko pasiimti du vyrukai, kurie prisistatė esą Giedrius ir Rasius. (Vėliau Auksė atpažino juos iš policijoje jai pateiktų įtariamųjų nuotraukų.) Važiuodami mes dar sustojome paimti kitos merginos, berods, vardu Ligita. Ji taip pat važiavo dirbti į užsienį. Kol nepasiekėme Vokietijos, nekalbėjome apie būsimą darbą, tačiau vėliau Giedrius su Rasiumi ėmė klausinėti mūsų, ar mes žinome, kur važiuojame. Aš pasakiau, jog žinau – į Angliją prižiūrėti senukų. Tuomet abu vyrai nusišaipė ir pranešė, kad mus veža į Ispaniją, kur turėsime 3 mėnesius dirbti prostitutėmis. Jie paaiškino, kad reikės atidirbti už kelionės išlaidas – po 300 dolerių, o visa kita, kas liks iš prostitutės uždarbio, liks mums. Iškart pasakiau, kad prostitute nedirbsiu. Tuomet abu vyrai pagrasino daužysią mane tol, kol sutiksiu dirbti. Vežant buvome akylai saugomos. Galų gale pasiekėme Almerijos miestą Ispanijoje. Ten, prie „Tropikana“ naktinio klubo, įvyko sandoris. Mus atvežę Giedrius ir Rasius kažkam paskambino, ir tuoj pat prisistatė 3 vyrai. Vienas vadino save Dainiumi, antras – Nerijumi, o trečiasis – Auve. Visi jie kažką tarpusavyje pasišnekėjo, o po to liepė susirinkti mums daiktus ir išlipti. Trijulė mus nuvedė į šalia to naktinio klubo esančius kambarius ir apgyvendino atskirai. Aš dar kartą pasakiau, jog prostitute dirbti tikrai neketinu. Tuomet Dainius žiauriai mane primušė, atėmė pasą ir pagrasino daužysiąs mane tol, kol sutiksiu, o jei kam nors bandysiu paskambinti ar pasiskųsti, nužudysiąs. Bijojau, kad užmuš, todėl buvau priversta dirbti prostitute. Dirbau tik už maistą, nes privalėjau „atidirbti“ už atvežimą.“

Pavyko pabėgti 

Po mėnesio Auksė buvo pervežta į Mursijos miestą ir apgyvendinta kitame klube – „Night Club 88“. Ją ir Ligitą pasitiko ispanas Manola, klubo savininkas, ir nuvedė į joms skirtą kambarį. Trumpai drūtai paaiškino, jog turės aptarnauti klubo klientus. Ji dar pabandė ieškoti pagalbos ir kreipėsi į vieną baro apsaugininką, tačiau tuoj buvo iškviesta į Manolo kabinetą, kur buvo sumušta ir žiauriai išžaginta. Anot Auksės, daugiau kam nors skųstis ji nebematė prasmės – aplinkui visi vieni su kitais buvo glaudžiai susiję. Išeiti iš baro patalpų taip pat buvo negalima – jis būdavo užrakintas, o merginas nuolat saugojo apsaugininkai.

Iš Auksės parodymų: „Kartą Manola liepė aptarnauti klientą, o aš atsisakiau. Į klubą tuoj atvažiavo Dainius ir mane žiauriai primušė. Jis „draugiškai“ patarė nesipriešinti ir eiti dirbti, nes galiu būti pakišta po velėna ir niekas manęs nebesuras. Po to sumušimo nebesipriešinau, aptarnaudavau klientus, bet vis tiek nuolat galvojau, kaip iš to pragaro ištrūkti. Kartą pasiguodžiau vienam savo klientui, vardu Chosė, kad mane prieš mano valią seksualiai išnaudoja. Šis vyras padėjo man pabėgti. Nuvežė mane į Totanos miestelį (netoli Murcijos). Pas jį gyvenau apie porą mėnesių, nes reikėjo užsidirbti pinigų maistui ir bilietams atgal į Lietuvą. Dirbau pas Chosė draugą vaisių plantacijose nelegaliai. Kadangi reikėjo paso, paskambinau į Lietuvos ambasadą Madride ir pranešiau, jog mafija atėmė iš manęs pasą ir privertė dirbti prostitute. Tačiau pagalbos tada nesulaukiau – ambasados darbuotojas liepė man važiuoti namo, esą policija mane apsaugos… Taip ir nesupratau, ką turiu daryti.“ 

Nubaudė už pabėgimą 

Taigi ambasados darbuotojai irgi nesuko galvos dėl merginų, atsidūrusių beviltiškoje padėtyje ir prašančių pagalbos. Sutrikusiai ir moraliai sugniuždytai merginai net nebuvo normaliai išaiškinta, kur ji turėtų kreiptis ir kas jai galėtų padėti. 

Iš Auksės parodymų: „Netrukus tame Totanos miestelyje mane pamatė lietuviai, kurie ir buvo atvežę mane į Ispaniją. Tai buvo Giedrius, Rasius, Dainius ir dar toks Tomas. Jie čiupo mane viduryje gatvės, įgrūdo į automobilį ir nuvežė į Akvadulsijos miestą. Pakeliui pagrasino užmušti, jei rėksiu. Jie mane nutempė į vieno daugiabučio namo butą, kuriame gyveno man iki tol nematyti 2 lietuviai. Uždarė viename kambaryje, o patys, suėję į virtuvę, tarėsi. Netrukus tie keturi mane atvežę vyrai atėjo į mano kambarį. Giedrius rankšluosčiu užkimšo, o Dainius lipniąja juosta užklijavo man burną. Lipniąja juosta surišo rankas ir kojas, pargriovė ant grindų. Įkaitinę lygintuvą, juo degino man nugarą, o Tomas nuorūka ėmė deginti man antakį, grasindamas, jog tuoj nebematysiu ir nebebūsiu tinkama niekam. Vyrai man aiškino, kad „nė viena pana taip nesielgia, nes puikiai žino, kas su ja gali atsitikti“. Tomas, Dainius ir Giedrius ėmė mane spardyti… Praradau sąmonę… Kai atsipeikėjau, buvo jau tamsu, mane saugojo tik Tomas. Tuo tarpu grįžo girtas vienas buto nuomininkas ir pareiškė: esą jei aš dirbau prostitute, tai turiu „duoti“ visiems. Aš pasipriešinau, todėl vėl buvau spardoma ir mušama, o galiausiai išžaginta. Pasitenkinęs tas vyras nuėjo miegoti. Miegojo ir Tomas, todėl aš patyliukais išėjau į balkoną ir perlipau į kito buto balkoną. Buto gyventojui, ispanui, papasakojau, kas nutiko, ir pabėgau. Iš karto kreipiausi į vietos policiją.“ 

Ispanijos policininkai tuoj pat nuvežė Auksę į ligoninę, kur medikai jai suteikė pagalbą. Vėliau moteris buvo apgyvendinta nukentėjusių asmenų centre. Pirmuosius parodymus ši nukentėjusioji davė dar 2003 metų vasarą, o savo žodžių ji neišsižadėjo ir apklausta 2007-aisiais. Auksė atpažino visus ją pardavinėjusius ir seksualiai išnaudojusius asmenis: Rasių D., Giedrių S., kitus. Deja, tik du iš nukentėjusios merginos atpažintų nusikaltėlių – J. Jutkevičius-Auvė ir Andrejus Solomianiukas-Lysas – šiandien trina kaltinamųjų suolą. Kitus išgelbėjo senaties terminas, o tiksliau – pareigūnų aplaidumas.

Aurelija Žutautienė

Šiandien Žmogaus teisių stebėjimo institutas kreipėsi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, prašydamas ištirti Šiaulių apygardos teismo teisėjos Irenos Ivanovienės pasisakymus žiniasklaidai, komentuojant išnagrinėtą bylą dėl pelnymosi iš vaikų prostitucijos. Byloje konstatuota, kad sąvadautojai pelnėsi iš nepilnamečių mergaičių, kurių amžius tesiekė 14 ir 15 metų.

„Jeigu jūs būtumėte jas matęs, komentarų nereikėtų, be to, visa tai iš viso vyko 20 dienų“, – Delfi portale publikuotame straipsnyje cituojama Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė.

Žeminantys ir užgaulūs teisėjos žodžiai nukentėjusiųjų atžvilgiu ne tik šokiruoja, bet ir verčia abejoti teisėjos etika, nešališkumu ir gebėjimu atlikti pagrindinę teismų funkciją – vykdyti teisingumą. Tokie pareiškimai liudija, kad švelnios bausmės – po 150 valandų viešųjų darbų – nusikaltusiems asmenims buvo skirtos būtent dėl teisėjos Irenos Ivanovienės išankstinių neigiamų nuostatų nukentėjusių mergaičių atžvilgiu, todėl kyla rimtų abejonių dėl viso teismo proceso nešališkumo.

Nuo prekybos žmonėmis ir prostitucijos nukentėjusioms moterims ir mergaitėms pagalbą teikiančių nevyriausybinių organizacijų teigimu, atvejai, kai prekeiviai žmonėmis sulaukia itin švelnių bausmių arba apskritai nuo realių bausmių išsisuka, yra dažni. Kyla abejonių, ar ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismai sugeba adekvačiai suvokti ir įvertinti šio nusikaltimo pobūdį.

Anot ŽTSI atstovės Natalijos Bitiukovos, tokie atvejai prisideda prie nebaudžiamumo atmosferos kūrimo, nes nėra užtikrinama reali ir griežta atsakomybė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, o tai tik dar labiau skatina įsitraukti į šią nusikalstamą veiką, kadangi rizika nedidelė, o veikla – ypatingai pelninga.

„Kovojant su prekyba žmonėmis, svarbu įtvirtinti tokią praktiką, kad visi atvejai, kuomet iš asmens, užsiimančio prostitucija, pelnosi trečias asmuo, yra vienareikšmiškai kvalifikuojami kaip prekyba žmonėmis. Šioje vietoje reikia bausti tikruosius nusikaltėlius – sąvadautojus, o ne rodyti pirštais į aukas, kurios ir taip yra įbaugintos, priklausomos ir pažeidžiamos. Ypatingai svarbu pradėti tinkamai taikyti Baudžiamojo kodekso 157 straipsnį, reglamentuojantį vaiko pardavimą, išnaudojimą prostitucijai ar pornografijai, nes šio nusikaltimo aukos ne tik nėra tinkamai ginamos, bet dar papildomai nukenčia baudžiamojo proceso metu,“ sakė N. Bitiukova. „Svarbu užtikrinti, kad nevyrautų nebaudžiamumo atmosfera, kad visuomenė būtų priešiška nusikaltėliams, o ne smerktų ir kaltintų aukas“.

Dėl to, kad Lietuvoje nepilnametės prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukos nėra laikomos aukomis, ir kad teismo proceso metu joms neteikiama jokia pagalba, susirūpinimą išreiškė spalio mėnesį savo išvadas Lietuvai pateikęs Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas. Lietuva dar 2004 metais ratifikavo JT Vaiko teisių konvencijos fakultatyvinį protokolą dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos, kuriuo įsipareigojo patvirtinti „atitinkamas priemones, turinčias apsaugoti vaikų, nukentėjusių nuo šio Protokolo draudžiamų veikų, teises ir interesus visose baudžiamųjų bylų nagrinėjimo stadijose, pirmiausia: pripažindamos nukentėjusių vaikų pažeidžiamumą ir pritaikydamos procedūras, kad būtų atsižvelgta į jų specialius poreikius“.

Nerimą kelia tai, kad prekybos žmonėmis prostitucijos tikslais mastai Lietuvoje nemažėja, o aukų amžius jaunėja. Dažniausiai aukomis tampa moterys ir mergaitės. Į prekybos žmonėmis ir prostitucijos tinklą itin dažnai papuola pažeidžiamos merginos: nepilnametės, gyvenančios socialinės rizikos šeimose ar globos įstaigose, neišsilavinusios ar turinčios raidos sutrikimų.

Tikrieji prekybos žmonėmis mastai oficialioje statistikoje neatsispindi. Aukos vengia kreiptis į teisėsaugos institucijas – dažna jų bijo nusikaltėlių keršto ar nepasitiki pareigūnais. Ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis pradedama nedaug, kartais net ir akivaizdūs prekybos žmonėmis atvejai kvalifikuojami kaip švelnesnio pobūdžio nusikalstamos veikos – įtraukimas į prostituciją ar pelnymasis iš kito asmens prostitucijos.

Nemažai ikiteisminių tyrimų nutraukiama motyvuojant tuo, jog aukos keitė parodymus, atsisakė juos duoti, skirtingai aiškino tas pačias aplinkybes. Teisėsaugos pareigūnai ne visada suvokia iš prekybos žmonėmis tinklo ištrūkusių aukų savijautą ir jų pažeidžiamumą, neužmezga su aukomis pasitikėjimu pagrįsto ryšio. Tai baigiasi neveiksmingais ikiteisminiais tyrimais ar nutrūkusiu baudžiamuoju procesu.

„Iš Teisėjų etikos ir drausmės komisijos tikimės oficialaus teisėjos pasisakymų įvertinimo – manome, jog šiai teisėjai turėtų būti iškelta drausmės byla“ – teigia ŽTSI atstovė. „Taip pat tikimės, jog šis atvejis paskatins valdžios institucijas susirūpinti, kodėl kova su prekyba žmonėmis Lietuvoje yra neveiksminga. Kovojant su moterų ir mergaičių išnaudojimu itin svarbus yra visuomenės ir žiniasklaidos vaidmuo, nes tik sutelkę bendras pastangas galime apginti aukų teises ir tuo pačiu kurti saugesnę, teisingesnę visuomenę.“

ŽTSI kreipimąsi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją rasite čia.

Nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiųjų žmonių amžiaus vidurkis 15 – 43 metai. 21 proc. – nepilnamečių. Šią liūdnų skaičių statistiką išgirdo visi, kas lapkričio 15 d. dalyvavo Kelmės rajono policijos komisariate vykusiame seminare „Prekybos žmonėmis problematika Lietuvoje: teisiniai aspektai ir pagalbos nukentėjusiems galimybės“.

Kol skaudulys nevirto pūliniu

Seminare kalbėjo Kelmės rajono policijos komisariato viršininkas Robertas Jagminas, Lietuvos Caritas projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Šiaulių regionui Marytė Puidokienė bei psichologė Inga Remeikytė. Įžanginį žodį taręs Kelmės rajono savivaldybės meras Vaclovas Andrulis pastebėjo, jog ši problema yra aktuali visiems, nors dažniausiai su ja susiduria finansinių sunkumų turintys asmenys.

– Kadangi patekę bėdon žmonės dažnai nežino, kaip iš jos iš išsikapstyti – seminaro tema yra nukreipta į ateitį ir yra naudinga visiems, kol šis skaudulys nevirto pūliniu,-sakė meras.

Ilgą laiką kriminalinėje policijoje dirbęs dabartinis rajono policijos komisariato viršininkas Robertas Jagminas sakė, jog pernai Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo pradėti 5 ikiteisminiai tyrimai, 2 iš jų susiję su prostitucija arba uždarbiu iš jos. Šiais metais Šiaulių apygardos teritorijoje tokių tyrimų pradėta 4. Vienas iš jų yra atliekamas mūsų rajono policijos komisariate. R. Jagminas savo pavaldinius išsamiai supažindino su prekybos žmonėmis problema ir pabrėžė, jog 91 proc. yra susijęs su prostitucija ir seksualiniu išnaudojimu. Policijos komisariato viršininkas sakė, jog kartais yra sunku nustatyti ribą tarp savanoriškos ir prievartinės prostitucijos, todėl yra svarbu, kad tyrimą atliekantys pareigūnai išsiaiškintų, kodėl moteris taip daro.

– Iš policijos pareigūno negalėtų būti klausimo: kodėl ten atsidūrei? Visos prostitutės turi „stogus“, kuriuos reikia išaiškinti,- priminė R. Jagminas. 

Viršininkas prisiminė pavyzdį, kaip Londone lietuvaitės buvo parduotos albanams, o 1214 merginų grupė Šiaulių „verslininkams“ pinigus uždirbinėjo nusirenginėdamos prie kompiuterio. Dar skaudesnė lemtis laukė panorusių padirbėti Ispanijoje skinant apelsinus: Iš išvežtų į šią šalį šiauliečių vyresniais prižiūrėtojais prisistatę lietuviai atimdavo dokumentus, todėl nelaisvėn papuolę tautiečiai buvo verčiami dirbti tik už maistą.

Kaip padėti nukentėjusiam?

– Naujausia versija: vaikų vežimas iš vaikų namų vogti parduotuvėse. Tai dabar klesti. O aukos pasirenkamos tokios, kurių niekas neieškos,- sakė R. Jagminas. 

Viršininkas prisiminė vieną pokalbį su Šiaulių narkomanu, kuris būdavo vežamas į Prancūziją vogti netikrų kvepalų. Vogtus kvepalus vietiniai prekeiviai vėliau parduodavo kaip tikrus. Kreipdamasis į pavaldinius, R. Jagminas į bet kokį su prievarta susidūrusį žmogų ragino žiūrėti kaip į auką ir gilintis į bet kokią smulkmeną, ieškant tikrųjų nusikaltėlių.

Seminare dalyvavusi Lietuvos Caritas socialinė darbuotoja Marytė Puidokienė sakė, jog prekybos žmonėmis problema yra seniai aktuali Lietuvai ir iki šiol išlieka vienu baisiausių ir sunkiausiai išaiškinamų šio laikmečio nusikaltimų. Kadangi prekiautojų žmonėmis taikiniu yra socialiai ir psichologiškai pažeidžiami asmenys: vaikų globos namuose užaugę vaikai, mokyklos nelankantys nepilnamečiai, augantys socialinės rizikos šeimose, probleminis jaunimas bei vienišos mamos, bedarbiai, anksčiau teisti, priklausomybių alkoholiui ir narkotikams turintys asmenys, viešnia pastebėjo, kad į prekiautojų žmonėmis pinkles patenka ir nemažai Šiaulių krašto žmonių. 

Lietuvos Caritas nuo 2001 m. vykdo projektą, finansuojamą Vokietijos katalikų fondo „Renovabis“, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, savivaldybių ir privačių aukotojų. Projekto būstinė yra Kaune, o dirbama su nukentėjusiais asmenimis iš visos Lietuvos. Šiaulių regione projektas vykdomas 9 metus, o skyriuje dirba 2 socialinės darbuotojos ir būrelis savanorių. Per 9 m. Šiaulių skyriuje pagalba teikta beveik 200 nukentėjusių asmenų. Merginos ir moterys dažniausiai buvo vežamos į Angliją, Vokietiją, Daniją, Airiją, Olandiją, Ispaniją, Graikiją. Tačiau pastaruoju metu daugėja ir darbe išnaudotų vyrų – Ispanijoje, Italijoje. Šiuo metu Šiaulių regione yra apie 40 nukentėjusiųjų asmenų, kuriems yra teikiama pagalba. Jų tarpe yra vyrų ir paauglių, kurie buvo apgaule išvežti į kitas šalis daryti nusikaltimus (vogti). M. Puidokienė pastebėjo, jog kasmet į šią programą įsitraukia vidutiniškai 20 naujai nukentėjusių asmenų, bet ne visi kreipiasi pagalbos. Į policiją vengiama kreiptis dėl to, kad ja nepasitikima, bijomasi dėl savęs ir artimųjų, nežinoma savo teisių. Ir socialinės tarnybos aukoms neretai nekelia pasitikėjimo. Iš prekeivių žmonėmis ištrūkusios aukos būna sužalotos ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. 

Po Lietuvos Caritas stogu prisiglaudusiems projekto vykdytojams yra pavykę išgelbėti nemažai prievartautų ir žemintų mūsų tautiečių, kurie vėliau išdrįso liudyti prieš sutenerius, verbuotojus, prekybos žmonėmis verslo organizatorius, todėl bent dalis iš daugybės nusikaltėlių yra nubausti. Caritas pastebi ir tai, kad pastaruoju metu prekybos žmonėmis verbuotojus domina ne tik merginos, moterys, bet ir vyrai, vaikinai, vaikai. Jie parduodami vagystėms iš prekybos centrų, specializuotų ar antikvarinių parduotuvių, elgetauti, priverstinai dirbti, fiktyvioms vedyboms. M. Puidokienė sakė, jog viena skaudžiausių prekybos žmonėmis krypčių yra nepilnamečių išvežimas į užsienio šalis. Daugeliu atveju šie vaikai yra iš nepasiturinčių šeimų, globos namų auklėtiniai, probleminiai paaugliai, dažnai jau prieš tai buvę apsivogę Lietuvoje arba gyvenę socializacijos centruose. Tačiau kai toks paauglys svetimos šalies prekybos centre sulaikomas su tūkstančius kainuojančia viniline plokštele, nė minties negali būti, jog vaikėzui toks daiktas yra reikalingas…

M. Puidokienė savo pranešime akmenukų mestelėjo ne tik į Lietuvos vaikų teisių apsaugos tarnybų, bet ir į Užsienio reikalų ministerijos daržą. Iš Pakražančio kilusi M. Puidokienė sakė, jog šios dvi žinybos turėtų atsakingiau atlikti savo darbą, tada ir vaikų mažiau būtų išvežama svetur, o užsienyje veikiančios ambasados pirmiausiai turėtų pasirūpinti bėdon patekusių savo piliečių saugumu.

Psichologė Inga Remeikytė apibūdino nukentėjusiųjų psichologinį portretą. Viešnia visiems suprantamai paaiškino, kodėl į nusikaltėlių rankas dažniausia papuola psichologiškai nepasiruoę asmenys ir kaip žmogų gali paveikti stresas, išgąstis. Specialistė pareigūnams išsamiai paaiškino ką jaučia psichologiškai palaužti asmenys, bei patarė, ką turi daryti ne tik prekybos žmonėmis aukos, bet ir nuo įtempto darbo pavargę pareigūnai.

Ona Petravičienė

Prostitutėmis dirbti priverstos nepilnametės lieja ašaras: kodėl šiais laikais viskas matuojama tik pinigais? Kodėl teismai gina ne nusikaltimo aukas, o ciniškai iš jų išsityčiojusius nusikaltėlius? Ir kodėl nusikaltėliams paskelbus nuosprendį jautiesi kaltas, jog dar gyveni šioje žemėje?

Kai žmonės sako, kad teisingumą galima nusipirkti, jie neklysta – dviejų Mažeikių rajono gyventojų baudžiamoji byla tai tik patvirtino: nepilnamečių mergaičių prostituciją organizavę ir iš jos pragyvenimui užsidirbę 24 metų Petras Navickas ir jo bendraamžis Remigijus Motuzas išvengė laisvės atėmimo bausmių, nes iš dalies nukentėjusiosioms atlygino neturtinę

Sąvadautojų baudžiamąją bylą išnagrinėjusi Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė Irena Ivanovienė nusprendė, kad iš mergaičių prostitucijos pelnęsi sąvadautojai nusipelnė tik laisvės apribojimo bausmių – per metus turės išdirbti po 150 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Teisėja: jeigu pamatytumėte aukas, komentarų nereikėtų

Tuo metu Baudžiamajame kodekse (BK) be jokių išimčių numatyta, kad už nepilnamečių įtraukimą į prostituciją gresia laisvės atėmimas nuo 2 iki 7 metų, o už pelnymąsi iš jos – nuo 2 iki 8 metų.

„Nebuvo nei prievartos tų merginų atžvilgiu, nei nieko, nuosprendyje išsakiau savo nuomonę, o jūs jau kaip norite, taip ir galvokite“, – paklausta, kodėl pasigailėjo mergaites išnaudojusių vyrų, DELFI sakė teisėja I. Ivanovienė.

Išskirtinį gailestingumą sąvadautojams parodžiusi teisėja teisinosi, kad tokio pobūdžio bausmes yra taikęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

„Gal aš ir neteisi, yra aukštesnis teismas, kuris ir ištaisys mano klaidą, mano tokia nuomonė“, – patikino I. Ivanovienė.

Maža to, teisėja pareiškė, kad prieš ginant nukentėjusiųjų interesus pirmiausia reikėtų į jas pasižiūrėti.

„Jeigu jūs būtumėte jas matęs, komentarų nereikėtų, be to, visa tai iš viso vyko 20 dienų“, – kalbėjo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė.

Paklausta, ar nereikėjo į nepilnametes pasižiūrėti kaip į likimo nuskriaustas nusikaltimo aukas, kurios dar nelabai gali suvokti, ką darė ir kaip ta atsilieps jų ateičiai,teisėja buvo lakoniška: „Žiūrėkite iš tos pusės jūs“.

Apie sąvadautojus pranešė pasprukusi mergaitė

Šiaulių teisėjos paskelbtas nuosprendis dar neįsiteisėjo – viena nukentėjusiųjų, išgirdusi teismo verdiktą, pravirko – jai iš naujo atsivėrė košmariški išgyvenimai. Žinoma, nepilnametei atstovaujanti advokatė pasistengė, kad nuosprendis būtų apskųstas aukštesnės instancijos teismui. Bylos duomenimis, mažeikiškiai P. Navickas ir R. Motuzas nuo 2009-ųjų gruodžio 22 iki 2010-ųjų sausio 13-osios į prostituciją įtraukė tris nepilnametes: vienai buvo 15, o dviem – po 14 metų.

Merginų, kurios „ieško dosnaus vyruko už paramą“, paslaugos buvo reklamuojamos Mažeikių regioninės televizijos eteryje. Į skelbimus atsiliepusiems vyrams nepilnametės teikdavo seksualines paslaugas už 100 litų – visa tai vykdavo ne tik išnuomotame bute, bet ir automobiliuose. Gautą uždarbį kompanija dalydavo į tris dalis – merginai atitekdavo 40 Lt, o vaikinams – po 30 Lt.

Sąvadautojai buvo sulaikyti, kai jais susidomėjo Mažeikių policijos pareigūnai – viena nepilnametė kreipėsi į ligoninę, kur apie išnaudojimą papasakojo gydytojui, o šis – policijos komisarui. Netrukus pareigūnai apsimetė klientais – namuose buvusios dvi nepilnametės jiems nurodė, kad seksualines paslaugas suteiks už 200 Lt. Kai pareigūnai padėjo pinigus ant stalo, mergaitės ėmė nusirenginėti… Paaiškėjo, kad vos per 20 dienų nepilnametės buvo aptarnavusios keliolika vyrų.

Tikrą košmarą išgyvenusi mergaitė: jie žinojo, kad neturiu tėvų

„Kartą žiūrėjome televiziją ir pamatėme skelbimus, kaip vyrai ieško merginų už materialinę paramą – tuomet sutarėme, kad taip galima užsidirbti pinigų pragyvenimui“, – vėliau pareigūnams prisipažins P. Navickas ir R. Motuzas. Tuo metu jie jau gyveno su 15-mete.

Ši nukentėjusiąja pripažinta mergina pareigūnams smulkiai papasakojo, kokiose vietose ir kada priiminėjo seksualinių paslaugų ištroškusius vyrus, kiek šie jai mokėjo ir kaip pinigus ji dalinosi su sąvadautojais.

Tuo metu kita mergaitė, pabėgusi iš socializacijos centro, sakė, kad draugė ją pakvietė atvažiuoti į Mažeikius, o kai čia atvyko, iš karto sulaukė pasiūlymo dirbti prostitute.

„Atsisakiau“, – sakė tuo metu 14 metų mergaitė. Tiesa, po savaitės ji sutiko su sąvadautojų pasiūlymu.

„Buvau moraliai, psichologiškai labai lengvai paveikiama, nes gyvenau socializacijos centre, neturėjau tėvų, o jie pasinaudojo mano lengvabūdiškumu, naivumu“, – dėl savo klaidos ašaras liejo nepilnametė. Ji teigė, kad po šios „draugystės“ su mažeikiškiais išgyveno tikrą košmarą – net buvo priversta gydytis.

Prostitute dirbti atsisakė ir kita keturiolikmetė, tačiau „po trijų dienų įkalbinėjimo“ sutiko.
„P. Navickas man liepė sakyti klientams, kad man jau 19 metų“, – pareigūnams kalbėjo maždaug 9 vyrus aptarnavusi nepilnametė. Ji, kaip ir kitos mergaitės, vyrams prisistatydavo išgalvotais vardais.

Keturiolikmetė taip pat prisipažino, kad kartą seksualinių paslaugų užsigeidė ir R. Motuzas – kadangi ši atsisakė jį patenkinti oraliniu būdu, buvo sumušta.

„Dėl visų šių dalykų patyriau išgyvenimus, buvau save susižalojusi“, – prisipažino nukentėjusioji. Būtent ji vienam gydytojui papasakojo, kaip yra verčiama dirbti prostitute – sąvadautojai to net neįtarė, nes mergaitė jiems nurodė, kad turi trumpam išvažiuoti savo reikalais.

Pasak nukentėjusiosios, sąvadautojai žinojo, kiek jai ir kitoms mergaitėms buvo metų. Tyrimą atlikę pareigūnai išsiaiškino ir kelis vyrus, kurie naudojosi nepilnamečių paslaugomis. Vienas jų – Nerijus G. teisinosi, kad nė neįtarė, jog bendrauja su mergaite. „Ji sakė, kad yra pilnametė“, – teisinosi vedęs vyras.

Sąvadautojai jau nepavojingi visuomenei: pakeitė požiūrį į gyvenimą

Bylą išnagrinėjusi teisėja I. Ivanovienė konstatavo, kad P. Navickas ir R. Motuzas nepilnametes įtraukė į prostituciją bei iš jų pelnėsi.

„Kaltinamuosius siejo bendras sumanymas ir tyčia, jie siekė to paties rezultato – pasipelnyti iš moterų, sutikusių verstis prostitucija ir taip gauti pajamų iš bendromis pastangomis sukurto nusikalstamo verslo“, – pažymėjo teismas.

Nuosprendyje taip pat pabrėžiama, kad nepilnametės savo noru vertėsi prostitucija ir buvo aktyvios ieškodamas klientų, todėl sąvadautojams turi būti švelnesnės, nei numatyta įstatyme, bausmės. Teismas mano, kad P. Navickui ir R. Matuzui paskyrus prižiūrėti senukus nebus pažeistas teisingumo ir protingumo principas.

„Nusikalstama kaltinamųjų veika buvo daroma trumpą laiką (apie 20 dienų), kaltinamieji prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, ir paaiškino, kad padarė išvadas apie savo netinkamą elgesį, pakeitė požiūrį į gyvenimą, subūrė šeimas, moralinę žalą nukentėjusiosioms iš dalies atlygino“, – teisėjos I. Ivanovienės priimtame nuosprendyje pabrėžiama, kad P. Navicko ir R. Motuzo padarytos nusikalstamos veikos prarado pavojingumą visuomenei, nes po nusikaltimų padarymo praėjo daugiau nei treji metai.

Dvi nukentėjusiosios kaltinamiesiems buvo pareiškusios po 20 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimą. Teismas šiuos ieškinius patenkino, o kadangi jie dalį žalos jau atlygino, P. Navickui teks sumokėti 6,9, o R. Matuzui – 13,9 tūkst. Lt.

„Neabejotina, kad nukentėjusiosios dėl kaltinamųjų prieš jas padarytų nusikaltimų patyrė psichologinį stresą, baimę, buvo pažeminta jų garbė ir orumas, po įvykio nukentėjusiosios lankėsi pas gydytojus“, – teisėja pripažino, kad keturiolikmetės patyrė „dvasinio pobūdžio pakenkimus, sukėlusius neigiamus išgyvenimus“.

Dainius Sinkevičius

Ketvirtadienį Jurbarko rajono policijos komisariato pareigūnai pietų pertrauką aukojo susitikimui su Lietuvos „Caritas“ socialinėmis darbuotojomis, atvykusiomis pasikalbėti apie vis didesnį mastą įgaunančią prekybą žmonėmis. Nors rajone nėra nė vieno dėl to pradėto ikiteisminio tyrimo, karitietės prašė pareigūnų atidžiau paanalizuoti, kodėl jauni žmonės išvyksta į užsienį.

Lietuvos „Caritas“ įgyvendinamas projektas „Pagalba prostitucijos ir prekyba žmonėmis aukoms“ per keletą metų išsiplėtė visoje šalyje, šios organizacijos savanoriai ir socialiniai darbuotojai jau padėjo daugiau nei 700 aukų. 

Į susitikimą su Jurbarko policijos pareigūnais atvykęs Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus darbuotojas Ričardas Šimčikas sakė, kad galbūt, pradėtų bylų dėl prekybos žmonėmis nėra todėl, kad pareigūnai nesugeba teisingai įvertinti aplinkybių.

Pasak pareigūno, keli vaikinai iš Marijampolės apskrities yra išvežti vogti į užsienį, žurnalistai išaiškino skandalingą atvejį Vilkaviškyje, kai mergina buvo parduota į sekso vergiją, tačiau policijos tyrėja neteisingai įvertino jos išvykimo aplinkybes.

„Nereikia laukti, kol kas kreipsis. Patys domėkitės kalbėdami su žmonėmis, analizuokite informaciją. Pasitarime su policijos komisariatų vadovais vyriausiasis prokuroras įspėjo, kad įvertinti ir analizuoti informacijos nesugebantys žmonės neturėtų dirbti pareigūnais“, – sakė R. Šimčikas.

Organizuotus nusikaltimus tiriantis kriminalistas patarė kolegoms jurbarkiečiams kilus bent mažiausiam įtarimui rašyti tarnybinį pranešimą komisariato vadovui, siūlė artimiau bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurių savanoriai ar darbuotojai daugiau ir artimiau gali pasikalbėti su žmonėmis. 

Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ atstovės Vilija Maršalkienė ir Edita Vaickelionienė pasiūlė pareigūnams pažiūrėti Bulgarijoje sukurtą dokumentinį filmą „Sekso kaina“. Skaudžiomis istorijomis paremtame pasakojime apie norą išsivaduoti iš giliose Bulgarijos, Moldovos provincijose įsišaknijusio skurdo atskleidžiami nelaimingų merginų likimai. Neturinčios darbo ir pinigų, iš savo kaimų niekada neišvykusios, kalbų nemokančios jaunos merginos susižavi pasiūlymais dirbti padavėjomis užsienyje, pamatyti pasaulio ir greitai prasigyventi, tačiau vos tik išvažiuoja iš namų, tampa sekso vergėmis. Nors prostitucija Turkijoje, į kurią dažniausiai patenka sekso vergės, įteisinta įstatymų, moterys šalyje gyvena nelegaliai, kalinamos pasilinksminimų namuose su užkaltais langais, mušamos ir kankinamos. „Geriau mirti nei taip gyventi“, – filme sako moldovė, iššokusi pro viešbučio langą. Dėl stuburo traumos ji buvo iki pusės paralyžiuota, tačiau suteneris moterį parsivežė iš ligoninės ir toliau pas ją siuntė klientus. 

Blogiausia tai, kad net deportuotos iš užsienio valstybių ir grįžusios į savo kaimus, pas savo vaikus, jos neturi jokių galimybių gyventi dorą gyvenimą. 

„Kol bus skurdas, kol klestės korupcija ir bus toks skirtingas žmonių požiūris į teisingumą, bus ir tokių nusikaltimų“, – sako dokumentinio filmo „Sekso kaina“ kūrėjai.

„Tokių merginų, kurios gyvena skurde ir neturi jokių vilčių iš jo išsivaduoti savo šalyje, ir pas mus yra daug“, – Jurbarko pareigūnams sakė Lietuvos „Caritas“ socialinė darbuotoja V. Maršalkienė. 

Ji prašė policininkų dažniau atkreipti dėmesį į vaikų globos namuose, socialinės rizikos šeimose gyvenantį jaunimą. Kai jaunas, neturintis pinigų, niekur iš savo kaimo iki tol neišvažiavęs ir kalbų nemokantis žmogus staiga išvyksta į užsienį dirbti, galima įtarti, kad jis tapo prekybos žmonėmis auka. 

Pavojus šiuo metu gresia ne tik nepasiturinčių šeimų, kuriose labai dažnai tėvai girtauja ir nesirūpina vaikais, mergaitėms. Į vergiją parduodami ir nepilnamečiai vaikinai – dažniausiai jie vežami vogti į Norvegiją arba kitas Skandinavijos šalis. „Jauni žmonės nori užsidirbti pinigų, todėl drąsiai priima pasiūlymus – dauguma net nepagalvoja, kuo gali baigtis jų kelionė į užsienį“, – sakė „Caritas“ socialinės darbuotojos. 

Iš vaikiško amžiaus neišaugę berniukai ten gauna užduotis, kiek ir ko turi pavogti, jie paliekami gyventi gatvėje, patys turi susirasti maisto. Į vergiją vežami ir vyrai, kurie be atlygio užsienyje verčiami dirbti sunkiausius darbus. Moterims siūlomos fiktyvios santuokos, iš jų atimami dokumentai, suteikiantys galimybę be asmens žinios vykdyti didelio masto finansines machinacijas. 
Baisiausia, kad neišsiblaivantys tėvai kartais parašo sutikimus išvežti nepilnamečius savo vaikus į užsienį uždarbiauti.

Visi į vergiją parduoti žmonės, pasak V. Maršalkienės, patiria didžiulę žalą, tačiau retai kreipiasi į teisėsaugos institucijas. Dažniausiai bijo, kad neišaiškėtų, jog buvo apgauti ir išnaudojami, nes visuomenė smerkia tuos, kurie parodo savo silpnumą. 

„Aukomis dažniausiai tampa ankstyvą seksualinę prievartą patyrusios moterys, jų socialinė aplinka suformuoja bevales, bejėgiškas, apsiginti nesugebančias, pagalbos prašyti bijančias asmenybes, dėl to taip sunku tokius nusikaltimus identifikuoti ir tirti. Mūsų tikslas – paraginti žmones kalbėti, neslėpti įtarimų, liudyti prieš prekybos žmonėmis organizatorius“, – pareigūnams sakė „Carito“ socialinės darbuotojos. 

Pareigūnams buvo išdalyti lankstinukai, informuojantys apie prekybos žmonėmis pavojus ir pagalbos informacija. Lietuvos „Caritas“ socialinės darbuotojos įsitikinusios, kad prekybos žmonėmis aukų gali būti ir mūsų rajone – gal net yra šalia mūsų, tik jų nematome ir negirdime, nes dažniausiai per kasdienius rūpesčius tampame abejingi svetimoms problemoms.

Daiva Bartkienė