Category: Straipsniai – 2011

“Nuodėmių gatvėje” – judėjimas be taisyklių

Lietuva priskiriama vos keturių Europos Sąjungos (ES) narių būreliui, kurio gyventojoms draudžiama verstis prostitucija. To nėra net katalikiškoje Lenkijoje. Jau nekalbant apie Latviją bei Estiją. Todėl ir netyla diskusijos, ar nereikėtų legalizuoti seniausios pasaulyje profesijos ir mūsų krašte?

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje moterims prostitutėms grėsė net mirties bausmė. Tėvai galėdavo oficialiai išsižadėti ištvirkėlės ir atimti iš jos paveldėjimo teisę. Tačiau XVIII amžiuje, kaip ir daugumoje Europos valstybių, Lietuvoje prostitucija buvo legalizuota. Įsteigta net Prostitucijos reikalų komisija. Nepriklausomoje Lietuvoje prostitucija taip pat buvo legali. Tačiau atėjo 1941-ųjų birželis – kartu su kitais “socialiniais elementais” į Sibirą buvo ištremtos ir 449 prostitutės. Po to sovietai konstatavo, kad jų problema Lietuvoje išspręsta visiems laikams. Nors vieša paslaptis, kad KGB prostitučių, kurių, kaip valkatų ir narkomanų, tuo metu mūsų krašte “nebuvo”, reikėjo šnipinėjimui. Į klausimą, koks šiuo metu Lietuvoje prostitucijos mastas, tiksliai atsakyti negali niekas. Kai kurių šaltinių teigimu, kasdien į Vilniaus gatves išeina apie 300 sekso paslaugas teikiančių moterų. Apie 30 proc. jų – nepilnametės. Jauniausioms – tik 11 metų.

Niekas nesikeičia 
“Liūdna”, – teigia tarpukario žurnalisto Juozo Belecko knygą “Nuodėmių gatvė” perskaičiusi Lietuvos “Carito” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” Kauno skyriaus koordinatorė Jolita Juškevičienė. Anot LŽ pašnekovės, nors nuo šios knygos, kuriai informaciją autorius rinko tūnodamas po Kaune, Nemuno gatvėje, veikusių viešnamių lovomis, parašymo praėjo apie 70 metų, mažai kas pasikeitė. Joje piešiamas socialinis smetoninės Lietuvos prostitutės portretas mažai kuo skiriasi nuo šiandieninio. Ir tada dauguma į šį liūną įklimpusių moterų buvo atvykusios į miestus iš kaimų. Paprastai – iš neturtingų šeimų. Pirmiausia jos dirbdavo tarnaitėmis pas šeimininkus. Norėdamos užsidirbti papildomai, “įsitaisydavo” vieną kitą klientą. Šių po truputį daugėjo, kol galiausiai seksas už pinigus tapdavo vienintele moters veikla.

Pasirinkimą lemia jo nebuvimas 
Skirtingai nuo šiandienių prostitučių, kurių paslaugos Lietuvoje draudžiamos, reta smetoninė jų kolegė turėjo sutenerį. Klientų ieškodavo pačios – dažniausiai turgavietėse ir aludėse. Tačiau jos du kartus per savaitę privalėjo tikrintis sveikatą, patikrinimas būdavo nemokamas. Smetoninės prostitutės tai buvo verčiamos daryti atėmus iš jų pasą, o vietoj šio išdavus sanitarinę knygelę. Tačiau istoriniai šaltiniai liudija, kad ir tada šalia legaliai dirbančių prostitučių klestėjo ir nelegalus seksualinių paslaugų teikimas.

Anot jau penkerius metus minėtame Lietuvos “Carito” projekte socialine darbuotoja dirbančios J.Juškevičienės, priežastys, pastūmėjančios moteris į prostituciją, liko tos pačios: skurdas ir kitų galimybių nebuvimas. “Moters pasirinkimą tapti prostitute lemia pasirinkimo nebuvimas”, – teigiama ir prieš septynerius metus Estijos moterų studijų centro atliktoje analizėje.

Lokneso pabaisos nesutiko 
“Man neteko sutikti nė vienos moters, kuri būtų ieškojusi tokioje veikloje savirealizacijos ir vadintų tai savo pašaukimu,” – teigia ne viename reide su policija dalyvavusi J.Juškevičienė ir paneigia mitą apie prostituciją, kaip neva seksualinės moters laisvės išraišką. Anot pašnekovės, tai, kad moterys užsiimdamos prostitucija ieško seksualinių malonumų, tėra vyrų fantazija. Jos tiesiog klientui sako tai, ką šis nori girdėti už sumokėtus pinigus. J.Juškevičienė nesutikusi nė vienos moters, kuriai šis darbas teiktų džiaugsmą. O ką kalbėti apie susikrautus pasakiškus turtus – tai taip pat tėra mitas, naudojamas viliojant naujas aukas. Tačiau sąmoningai nutylint, kiek tapus prostitute teks patirti pažeminimo ir smurto.

Paklausta, gal prostitutės, kurioms reikia Lietuvos “Carito” pagalbos, visiškai nepanašios į tas, kurios pagalbos linkusios atsisakyti, J.Juškevičienė teigia: “Man sunku kalbėti apie tai, ko nemačiau. Kaip ir apie Lokneso pabaisą, nors daug kas teigia, kad egzistuoja ir ji.” Anot pašnekovės, su Lietuvos “Caritu” sutinka bendrauti daugiau kaip pusė prostitučių, kurioms tai siūloma. Nors čia pat pripažįstama, kad tai – labai nedidelis jų procentas.

Per naktį šimtai užsakymų? 
Pareigūnai J.Juškevičienei yra pasakoję, kad, kartą nakčiai kaip įkaltį pasilikus per reidą sulaikytos prostitutės “tarnybinį” telefoną, ryte jame rasta per tūkstantį praleistų skambučių. Kolegės pasakojusios, kad yra buvę atvejų, kai prostitucijos paslaugas teikianti moteris priiminėjo klientus tame pačiame kambaryje, už medžiaginės širmos tūnant jos vaikui.

J.Juškevičienei teko konsultuoti įvairias moteris: ir kilusias iš šeimų, kuriose smurtas – kasdienybė, ir pabėgusias nuo tokio paties vyro, ir užaugusias vaikų globos namuose. “Dauguma jų kilusios iš asocialių šeimų, o globos namai – įstaiga sutenerių džiaugsmui”, – neslėpė pašnekovė. Anot jos, daugumos šiandienių prostitučių išsilavinimas – apie 10 klasių. Yra tokių, kurios baigusios vos penkias ar šešias. Vidurinę baigusiųjų tik vienetai. Kaip ir studenčių. Dažniau prostitucija užsiima netekėjusios, tačiau nemaža jų dalis augina vaikus. Dar vienas daugumą atsidūrusiųjų prostitucijos liūne siejantis bruožas – jos labai vienišos ir neturi iš ko tikėtis pagalbos sunkiais gyvenimo momentais.

Šaknys – vaikystėje 
Minėtame Lietuvos “Carito” Kauno regiono projekte nuolat dalyvauja apie 40 išsivaduoti iš prostitucijos gniaužtų bandančių moterų. Jauniausioji, su kuria teko susidurti J.Juškevičienei, buvo 12 metų. Ir vizualiai ji dar buvo vaikas. Tačiau atsirado vaikinų, kurie pirmiausia ja pasinaudojo patys, o vėliau ėmė už pinigus siūlyti pažįstamiems. Anot pašnekovės, 12-metė buvo viena iš tų, kuriai teko patirti seksualinę prievartą iš pačių artimiausių žmonių. O tokių tarp pasukusiųjų prostitucijos keliu – daugiau kaip pusė. Nors atrodytų, kad susidūręs su tuo dar vaikystėje, vėliau turėtum nuo seksualinio smurto bėgti, yra atvirkščiai. Tai palieka traumą visam gyvenimui. Nes artimiausių žmonių išduotas vaikas į klausimą: “Kodėl?”, teranda vienintelį atsakymą – turbūt jis to nusipelnė, nes pats yra blogas. Su tokia nuostata, kad su juo taip galima elgtis, ir užaugama. Be to, negrįžtamai pažeidžiamos seksualiai išnaudoto vaiko privatumo ribos. Todėl šis užauga nesuvokdamas, kad jo kūnas priklauso jam ir niekas kitas neturi teisės juo naudotis.

Likimai įvairūs 
Vyriausiai moteriai, kurią J.Juškevičienei teko konsultuoti, buvo per 40. Ji išsiskyrusi, turi vaikų ir vertėsi prostitucija apie ketverius metus. Moteris pasakojo, kad po skyrybų su vyru buvo sunku vienai išlaikyti vaikus. Dėl to ir įdėjo į “Pažinčių skyrių” skelbimą apie ieškomą rimtą vyrą rimtiems santykiams. Jos ketinimai tokie ir buvo. Tačiau beveik visi jai puolę skambinti vyrai perskaitė šį skelbimą savaip. Jie siūlė seksą už pinigus, o kai moteris atsakydavo, kad buvo ne taip suprasta, juokdavosi. Galų gale ji sutiko su vienu tokių siūlymų.

Pusė Lietuvos “Carito” projekte dalyvaujančių moterų – grįžusios iš sekso vergijos užsienyje. Dažniausiai – iš Olandijos, Ispanijos, Airijos ir Graikijos. Likusi dalis – įkliuvusiosios per jau minėtus policijos reidus arba Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybų operacijas. Nors dar prieš penkerius metus projekto dalyvių daugumą sudarydavo iš užsienio grįžusios prekybos žmonėmis aukos. Ypač daug jų buvo iš Anglijos. Anot J.Juškevičienės, dažniausiai pabėgama neapsikentus katorgos ir patyčių.

Pabėgo nuo košmaro 
Naujausias pavyzdys – iš dažnai romantizuojamos Olandijos, garsėjančios savo raudonųjų žibintų kvartalais, grįžusi 18-metė. Jai pavyko pabėgti prisigėrus suteneriui. Šis į raudonųjų žibintų kvartalą ją atveždavo tik dirbti. Sekso vergė buvo laikoma beveik kalėjimo sąlygomis kitur. Olandijoje ji dirbo prostitute apie pusantro mėnesio. Čia ją atvežė meilę prisiekinėjęs draugas ir pardavė pažįstamam suteneriui. Laimė, jai pavyko nuo šio pabėgti nutvėrus mobiliojo ryšio telefoną. Tai buvo pirmoji užsienio šalis 18-metės biografijoje. Ji nemokėjo jokios užsienio kalbos, suteneris buvo atėmęs ir pasą. Surinkti policijos numerį mergina sugebėjo, bet pasakyti, kas atsitiko, – ne. Tačiau pareigūnai, išgirdę nedrąsų “Help” (“Padėkite”), surado ją pagal telefono signalą.

18-metės likimas gali būti atsakas mėgstantiesiems moralizuoti, kad jeigu norėtų, pabėgtų visos sekso vergės. 18-metė pasakojo, kad prieš vežama į viešnamį ji nuolat buvo girdoma arba šeriama narkotikais – kad apsvaigusi būtų paklusnesnė klientų norams. Ji teigia ir šių prašydavusi padėti ištrūkti į laisvę, tačiau tik taip, kaip mokėjo, – lietuviškai. Klientai, nieko nesuprasdami, juokdavosi.

Liberalių daugiausia 
Pagal sugebėjusiųjų grįžti pasakojimus didžiausia katorga – nelegaliuose albanams priklausančiuose Anglijos viešnamiuose. Ten verčiama dirbti 15-18 valandų per parą, aptarnauti po 25-30 klientų per dieną. Panašūs dalykai, anot grįžusiųjų, vyksta ir Graikijos viešnamiuose, kurių šeimininkai – graikai bei turkai. Šioje šalyje draudžiama naudotis prekybos žmonėmis aukomis. Graikija yra legalizavusi tik savanorišką prostituciją. Tačiau šias paslaugas leidžiama teikti ne jaunesnėms kaip 21 metų moterims.

Viešnamiai įteisinti tik keturiose iš 27 ES priklausančių valstybių – Graikijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir Belgijoje. Legaliai verstis sąvadavimu leidžiama tik pirmosiose trijose. Net devyniolikoje ES valstybių už tai, kaip ir už viešnamių laikymą, baudžiama. Tačiau teikti prostitucijos paslaugas, t. y. daryti su savo kūnu, ką nori, jose leidžiama. Dažniausiai – su sąlyga, kad šias paslaugas teikiantis asmuo nebus verčiamas tai daryti prievarta ir iš to neturės naudos tretieji asmenys. Tačiau dauguma šių valstybių yra įvedusios prostitucijos paslaugas teikiančioms moterims dar ir papildomų apribojimų.

Latviai surizikavo 
Pavyzdžiui, latviai, legalizavę vertimąsi prostitucija dar 1998-aisiais, yra griežtai nustatę vietas, kur tokias paslaugas galima teikti. Legalizuodami savo šalyje seniausią pasaulyje profesiją jie deklaravo, kad taip bus lengviau šią kontroliuoti. Latvijoje galima siūlyti seksualines paslaugas tik gyvenamojoje patalpoje, kuri yra jas teikiančio asmens nuosavybė arba šis sudaręs patalpų nuomos sutartį. Tačiau tokių paslaugų teikimas draudžiamas, jeigu patalpoje yra nepilnamečių vaikų arba tam prieštarauja kiti joje gyvenantys asmenys. Į savo namus prostitutę iškvietusiam klientui Latvijoje gresia 250-500 latų bauda. Tai pasikartojus – ir baudžiamoji atsakomybė. Be to, prostitutė Latvijoje privalo turėti pasą ir jame privalomas įrašas apie dermatovenerologo patikrinimą. Latvijos prostitutėms privalomi ir sifilio, gonorėjos bei trichomonozės testai. Sveikatą reikalaujama tikrintis kas mėnesį.

Iškalbingi skirtumai 
Estija, kur verstis prostitucija taip pat nedraudžiama, yra vienintelė ES narė, kurios Baudžiamasis kodeksas nenumato atsakomybės už prekybą žmonėmis. Nors, kaip teigiama, jų moterys taip pat parduodamos užsienyje.

Vengrijoje, kurioje prostitucija legalizuota 2008-aisiais, tuo užsiimančioms moterims privalomi verslo liudijimai. O šios savo ruožtu turi išduoti klientui atsiskaitymo čekį.

Tačiau, pavyzdžiui, Anglijoje, kur vertimasis prostitucija – taip pat legalus verslas, už sąvadavimą numatytos daug griežtesnės bausmės negu Lietuvoje, kur prostitucija draudžiama. Lietuvoje už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos gresia laisvės atėmimas iki ketverių metų (jeigu tas asmuo – pilnametis) arba aštuonerių (jeigu auka – nepilnametė). Maksimali bausmė, numatyta už įtraukimą į prostituciją, – iki septynerių metų nelaisvės. Teigiama, kad Anglijoje, kurioje viešnamiai – už įstatymo ribų dar nuo 1885-ųjų, už tokias veikas suteneriai įkalinami 18-22 metams.

Juodų dėmių yra ir daugiau 
Kaip jau minėta, tik keturiose ES narėse (Lietuvoje, Maltoje, Rumunijoje ir Slovėnijoje) teikti prostitucijos paslaugas moterims draudžiama.

Teigiama, kad griežčiausi kovos su prostitucija įstatymai galioja Rumunijoje, kuri yra ir didžiausia prostitučių eksportuotoja legaliems bei nelegaliems ES viešnamiams. Už vertimąsi prostitucija Rumunijoje gresia 120 eurų bauda. Tiek negalinčios susimokėti moterys dažnai atsiduria už grotų. Didelės baudos Rumunijoje numatytos ir prostitučių klientams.

Palyginimui: Lietuvoje įkliuvus pirmą kartą, ir prostitutei, ir jos klientui gresia 300-500 litų bauda. Pakartotiniu atveju – bauda nuo 500 iki 1000 litų arba administracinis areštas iki 30 parų. Beje, atsakomybė ir prostitučių klientams Lietuvoje įvesta tik 2005-ųjų vasarą.

Prostitucija visiškai draudžiama ir JAV. Išskyrus Nevados valstiją, kurioje šias paslaugas teikiančioms moterims taikomi apribojimai. Jos turi būti vyresnės negu 21 metų, kiekvieną savaitę tikrintis pas gydytoją ir būtinai naudoti prezervatyvą.

Prostitucija draudžiama ir Egipte, Indijoje, Irane, Kinijoje, Kuboje. Vienintelė musulmoniška šalis, kurioje įsteigti legalūs viešnamiai, tačiau už prostitutės išžaginimą baudžiama lygiai taip, kaip už bet kurios kitos moters, yra Turkija.

Misija neįmanoma? 
Tačiau, anot J.Juškevičienės, įstatymai, numatantys ir prostitučių klientų atsakomybę, Lietuvoje neveikia, nes šių niekas negaudo. Apie tai byloja ir statistika. Per metus už naudojimąsi prostitučių paslaugomis Lietuvoje nubaudžiamas vos vienas kitas vyras.

Pavyzdžiui, pernai Kauno policijai įkliuvo tik vienas prostitutės paslaugas pirkęs studentas. Ir tas pats, galima sakyti, atsitiktinai. Jis buvo aptiktas per reidą į vieną tokias paslaugas teikiantį “tašką”. Paklaustas, ką čia veikia, prisipažino.

Tačiau pareigūnai linkę priešgyniauti Lietuvos “Carito” atstovei, kad nėra galimybės tokiems pažeidėjams taikyti, pavyzdžiui, nusikalstamos veikos imitavimo modelio. Ir ne vien todėl, kad prostitutė, pati pažeidinėjanti įstatymus, negali būti jų talkininkė. Šis modelis gali būti taikomas tik siekiant užkardyti nusikaltimą, o naudojimasis prostitutės paslaugomis Lietuvoje tėra administracinės teisės pažeidimas.

Olandai eksperimentu nepatenkinti 
Prostitucijos legalizavimo pioniere laikoma Olandija. Vadinamąjį Bordelių įstatymą, leidžiantį dirbti prostitute ne jaunesnei kaip 18 metų moteriai, kurios paslaugomis gali naudotis ne jaunesnis nei 16 metų klientas, ji priėmė dar 2000-ųjų spalį.

Tačiau per jo veikimo dešimtmetį paaiškėjo, kad ne tik neišsipildė dauguma priimant šį įstatymą puoselėtų vilčių (bus geriau pasirūpinta prostitučių sveikata, jos galės naudotis įvairiomis socialinėmis garantijomis, valstybė gaus papildomų pajamų), bet dar labiau suklestėjo juo ketintos sunaikinti šio verslo sąskaita parazituojančios nusikalstamos grupuotės. Jos ypač pamėgo Olandiją dėl palyginti švelnių šios valstybės įstatymuose numatytų bausmių, gerų nuteistųjų įkalinimo sąlygų ir pinigams plauti tinkamos bankų sistemos.

Pagrindinė klaida 
Teigiama, kad didžiausias Bordelių įstatymo trūkumas – jis numato, jog verstis prostitucija Olandijoje gali tik tie asmenys, kurie turi leidimus legaliai dirbti šioje šalyje. Todėl už jo ribų liko iki 80 proc. Olandijos prostitucijos rinkos sudarančios išeivės iš Rytų Europos arba iš viso ES nepriklausančių valstybių.

Be to, šis įstatymas pakenkė krašto įvaizdžiui, nes kas trečias turistas atvyksta į Olandiją tik tam, kad apsilankytų raudonųjų žibintų kvartale. Kokios ten darbo sąlygos, liudija ir ne vienos į Lietuvą grįžusios merginos pasakojimas. Didžioji dalis emigrančių Olandijoje įdarbinamos specialiuose sekso salonuose, skirtuose sadistams, mazochistams ir panašiems iškrypėliams. Teigiama, kad Olandijos vyriausybė jau ėmėsi priemonių gelbėtis iš Bordelių įstatymo sukeltos sudėtingos kriminogeninės situacijos, nes prostitutes išnaudojanti sekso industrija išaugo 25 procentais.

Pedantiškųjų vokiečių rūpesčiai 
2001-ųjų gruodį visiškai prostituciją legalizavo ir Vokietija, kurios darbo rinka nuo gegužės 1-osios atvira ir lietuviams. Vokietija tikėjosi gausiai pasipildyti valstybės biudžetą, tačiau taip pat susidūrė su naujomis problemomis.

Pirmiausia, ir čia moterų prekyba besiverčiantys suteneriai sugebėjo apeiti įstatymus. Jau nekalbant apie tokius kuriozus, kad mokesčius valstybei bei atlyginimus darbuotojoms, jeigu šios ir neturi klientų, turintys mokėti viešnamių savininkai, užgriuvus ekonomikos krizei, buvo priversti imtis panašių akcijų kaip parduotuvės. Pavyzdžiui, pradėtos taikyti nuolaidos pensininkams ir bedarbiams. Įvestos mažesnių kainų dienos taksistams bei šiukšlių surinkėjams, jos sutampa su šių algų mokėjimo dienomis.

Be to, legalizavus prostituciją, ja besiverčiančios moterys Vokietijos darbuotojų kvalifikacijos ir pareigybių registre buvo įvardytos kaip tarnautojos, teikiančios seksualines paslaugas. Su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis, tarp kurių – ir pensija bei, netekus darbo, registravimasis Darbo biržoje. Teigiama, kad šios darbuotojai bedarbėms siūlo ir prostitučių darbą. Jeigu kelis kartus jo atsisakoma, gresia mažesnė bedarbio pašalpa.

Feminisčių pergalė 
Visiškai kitą kelią spręsdama prostitucijos problemą pasirinko Švedija, kurios parlamente – apie 40 proc. moterų. Šioje valstybėje 1999-aisiais priimtas įstatymas, kad prostitucija yra vyrų smurtas prieš moteris, todėl seksualinių paslaugų pirkimas draudžiamas. Už tai gresia laisvės atėmimas iki pusės metų. Neseniai Švedijos teisingumo ministrė pasiūlė sugriežti šią bausmę iki vienų metų. Nors teigiama, kad šis įstatymas ir taip turėjo stulbinamą efektą.

Tačiau kai kas įžvelgia jame ir trūkumų. Anot skeptikų, pirmiausia šis Švedijos įstatymas, pavadintas “Ramybė moterims”, įteisino alogizmą. Verstis prostitucija moterims Švedijoje leidžiama, tačiau vyrams pirkti jų paslaugas – ne. Taip dažnai feminisčių šalimi vadinama Švedija teigia kovojanti su pagrindiniu prostitucijos varikliu. Antra, bijodami gresiančių sankcijų Švedijos vyrai labai išpopuliarino vadinamąjį sekso turizmą, ieškodami klienčių Latvijoje ir Estijoje.

Sektinas pavyzdys? 
Švedijos pavyzdžiu bando sekti ir Suomija bei Norvegija. Tik pastarojoje numatytos kiek švelnesnės sankcijos. Ten prostitučių klientai baudžiami tada, jeigu naudojasi galimų prekybos žmonėmis aukų paslaugomis. Norvegijos įstatymų kūrėjai įsitikinę, kad tai nesunku nustatyti pagal tai, kas atlydi moterį ir paima pinigus už jos suteiktą paslaugą.

J.Juškevičienei Švedijos pavyzdys atrodo labiausiai atitinkantis žmogaus orumą. Anot jos, moterys neturėtų būti baudžiamos už vertimąsi prostitucija ir Lietuvoje, nes, žiūrint iš žmogaus teisių pozicijos, bausti auką neteisinga. Prostitucijos legalizavimas, anot pašnekovės, yra ne tas kelias, tik ne Lietuvoje, kurioje tokia, kaip šiandien, socialinė situacija. Be to, kitų valstybių praktika rodo, kad prostitucijos legalizavimas, siekiant jos kontrolės, efektyvus tik sprendžiant gatvės prostitucijos problemą.

Siūlo legalizuoti 
Kad Lietuvoje reikia legalizuoti prostituciją, pasisako jau ir Seimo nariai. Pavyzdžiui, “darbietė” Loreta Graužinienė neseniai kaip vieną iš būdų, neva padėsiančių sumažinti šešėlinę ekonomiką, pasiūlė prostitučių apmokestinimą. Nors, J.Juškevičienės nuomone, būtų daugiau naudos, jeigu Seimas labiau rūpintųsi įstatymų, gerinančių socialinę moterų padėtį, kuri dažną pastūmėja į prostituciją, priėmimu.

Už prostitucijos legalizavimą pasisako ir dauguma Lietuvos policininkų, pripažįstančių, kad dabartinė jų kova su šiuo senu kaip pasaulis reiškiniu tolygi galynėjimuisi su vėjo malūnais. Ir kai kurie advokatai, kurių įsitikinimu, prostituciją reikėtų legalizuoti vien todėl, kad ja besiverčiančios moterys nebūtų taip teisiškai pažeidžiamos, kaip dabar. Turima galvoje, kad jeigu prostitucija būtų legalizuota, prostitutės nebijotų oficialiai kreiptis dėl patiriamo smurto.

Anot J.Juškevičienės, jos konsultuojamos moterys pasakoja, kad kartais paslaugą užsisako vienas klientas, o atvažiuoja penki ir išgėrę. Tačiau smurto problema nebus išspręsta ir prostituciją legalizavus, nes jos prigimtis – smurtinė.

Dauguma už draudimą 
Kitas pasisakančiųjų už prostitucijos legalizavimą mėgstamas argumentas, kad tai bus naudinga pačioms ja besiverčiančiosioms – neva bus skiriama daugiau dėmesio jų sveikatai. Tačiau legalizavus prostituciją nuo nepageidaujamų lytinių ligų tebus apsaugoti klientai. Iš šių perkant prostitutę pažymos apie sveikatos būklę niekas nereikalauja. Galbūt todėl dauguma pernai Lietuvos “Carito” darbuotojų apklaustų moterų teigė norinčios, kad prostitucija Lietuvoje būtų ir toliau draudžiama.

Ši apklausa buvo surengta Kauno, Šiaulių, Marijampolės ir Panevėžio savivaldybėse bei Klaipėdos universitete. Anketos dalytos visiems, sutikusiems atsakyti – tiek minėtų įstaigų svečiams, tiek darbuotojams. Apklausus 602 asmenis, beveik 70 proc. jų pasisakė už tolesnį prostitucijos draudimą. Nors, kaip teigiama, kas trečias apklausos dalyvis buvo 18-25 metų, o apie 70 proc. turėjo aukštąjį ar nebaigtą aukštąjį išsilavinimą. Net pusė apklaustų vyrų, kurie sudarė 32 proc. anketas užpildžiusių asmenų, pasisakė už prostitucijos draudimą. O už jos legalizavimą – tik apie ketvirtadalis visų apklaustų moterų. Net ketvirtadalis apklaustųjų nurodė, kad pirmiausia reikėtų bausti klientus, penktadalis – kad sutenerius, ir tik beveik kas dvidešimtas – kad prostitucijos paslaugas teikiančias moteris.




Publikuota 2011 m. gegužės 12 d. www.lzinios.lt 

Greta Čižinauskaitė

Pasieniečių operatyvininkai sulaikė du Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono gyventojus, įtariamus merginų verbavimu ir gabenimo prostitucijai į užsienį organizavimu, praneša VSAT.

Balandžio pabaigoje Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pakrančių apsaugos rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus pasieniečiai, turėdami informacijos apie galimą merginų verbavimą ir ketinimą išvežti prostitucijai į Airiją, Joniškio rajono Kalvių kaime, prie sienos su Latvija, patikrinimui sustabdė automobilį „Volkswagen Golf“. Jį vairavo 36 metų šiaulietis. Kartu vyko dar vienas 26 metų šiaulietis ir dvi 18-metės Šiaulių rajono gyventojos.

Visi keturi asmenys buvo pristatyti apklausai į Zoknių užkardos patalpas. Tąsyk abu vyrus po apklausos VSAT pareigūnai paleido, o merginas perdavė „Lietuvos Caritas“ atstovams.

Tą pačią dieną pasieniečiai atliko kratą vieno įtariamojo, 46 metų šiauliečio, namuose, tačiau jo paties tada surasti nepavyko. Šį vyrą pasieniečiai sulaikė praėjusią savaitę Šiauliuose. Panevėžio apylinkės teismas leido jį suimti mėnesiui.

Dar vienas įtariamasis, 26 metų Šiaulių rajono gyventojas, gavęs šaukimą Pakrančių apsaugos rinktinės operatyvininkams praėjusį ketvirtadienį prisistatė pats. Jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Abiems įtariamiesiems pareikšti įtarimai dėl prekybos žmonėmis ir asmenų gabenimo į užsienį prostitucijai organizavimo. Už šias nusikalstamas veikas gresia laisvės atėmimas nuo ketverių iki 12 metų.

Pakrančių apsaugos rinktinės pasieniečiai toliau atlieka ikiteisminį tyrimą, kurį kontroliuoja Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus pareigūnai.



Straipsnis pagal www.delfi.lt informaciją

Operaciją „Plaštakė 2011“ surengusiems ir klientais apsimetusiems Kauno policininkams įkliuvo 4 savo kūną pardavinėjančios merginos, tarp kurių – dvi studentės.

Praėjusį penktadienį Kauno policijos komisariato Girstupio policijos nuovados pareigūnai kartu su Lietuvos Caritas socialine darbuotoja organizavo prevencinę priemonę „Plaštakė 2011“.

Pareigūnai patikrino dienraščiuose ir internetinėse svetainėse skelbiamą informaciją apie seksualinių paslaugų teikimą ir surengė reidą. Prevencinės priemonės metu nustatytos 4 merginos, kurios vertėsi prostitucija.
Į policijos rankas pateko dvi niekur nedirbančios, vidurinį išsilavinimą turinčios 1986 ir 1984 metais gimusios kaunietės bei dvi 1987 ir 1988 metų gimimo studentės, iš kurių viena už prostituciją baudžiama jau antrą kartą.

Girstupio policijos nuovadoje pradėta administracinių bylų teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1821 str. „Vertimasis prostitucija ar atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis”. Už tokio pobūdžio pažeidimą numatyta administracinė atsakomybė – bauda nuo 300 iki 500 litų, o tokie pat veiksmai padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už tokį pažeidimą, užtraukia baudą nuo 500 iki 1000 litų arba administracinį areštą iki 30 parų.

Merginoms pareigūnai suteikė galimybę pasikalbėti su Caritas socialine darbuotoja, ji pasiūlė merginoms socialinę pagalbą.

Straipsnis pagal “15min.lt” informaciją

Publikuota 2011 m. balandžio 8 d.

Kasmet tūkstančiai žmonių visame pasaulyje tampa prekybos žmonėmis aukomis. Ne išimtis ir Lietuva. Būtent šia tema balandžio 5 d. ir diskutuota Tauragės rajono savivaldybėje. Pagrindinis diskusijų tikslas – išsiaiškinti šio socialinio reiškinio padėtį Tauragės regione, kuriame yra ir Pagėgių savivaldybė.

Diskusiją „Prekybos žmonėmis problema Lietuvoje – situacija Tauragės regione“ organizavo Lietuvos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos Caritas. Įvairių su šia problema susijusių tarnybų, ugdymo įstaigų ir jaunimo organizacijų atstovai susitikimo metu kalbėjo apie institucijų bendradarbiavimą identifikuojant prekybos žmonėmis atvejus, tiriant bylas, teikiant nukentėjusiems pagalbą.O kaip Pagėgiuose?

Ar pasitaiko prekybos žmonėmis atvejų Pagėgių savivaldybėje? To teiravomės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos L. Augustinavičiūtės.Pasak jos, Pagėgiai ar Tauragės regionas šioje srityje nepatenka į ypatingą rizikos sąrašą, tačiau pasidalyti patirtimi, kaip problemas spręsti vietoje, buvo pravartu. Pagėgių savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistės ne kartą susidūrė su nepilnamečių merginų išvežimu į užsienio šalis. L. Augustinavičiūtė paminėjo, kad kaimyniniuose rajonuose tokie reikalai tvarkomi paprasčiau: ten išvežtų merginų grįžimu rūpinosi tėvai. Tuo tarpu Pagėgiuose jas teko parvežti Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams.„Vieną rytą tikrindama elektroninį paštą radau laišką iš Lietuvos ambasados Italijoje. Taip pirmą kartą susidūrėme su šia problema. Tad sistemą teko kurti pačioms. Turėjome viską numatyti, kad nepažeistume įstatymų, vaiko teisių bei kitų norminių aktų“, – pasakojo L. Augustinavičiūtė. 

Išvežė vogti

Gavus tokių naujienų, procesas tęsiamas pranešant tėvams. Deja, dažniausiai merginos būna iš asocialių šeimų, tad tėvai jų grąžinimu į Lietuvą nesirūpina. Tuomet nepilnamečių likimu belieka rūpintis Vaiko teisių saugotojoms. 
Pasak jų, kitaip jos ir negalėtų pasielgti, nes tiesioginė atsakomybė už kiekvieną savivaldybėje esantį nepilnametį vaiką, nepažeidžiant jo teisių, yra jų darbas, jų pareiga. Kartais pagelbėti ir parvežti tenka ir negirtaujančių tėvų vaiką. Tiesiog žmonės teturi itin mažai pajamų, tad neišgali nupirkti bilieto iš Italijos ar Prancūzijos, kainuojančio apie 700 Lt. Tada vaikų teisių apsaugos specialistai pagalbos kreipiasi į savivaldybės vadovus. 
Pagėgiuose buvo du atvejai, kai kelionė iš užsienio grįžtančioms nepilnametėms buvo apmokėta iš Pagėgių savivaldybės fondo. Dviem merginoms kelionę į namus apmokėjo Pagėgių vaikų globos namai. Merginos buvo išvežtos vagiliauti… Viena mergina pateko į prostitucijos sutenerių pinkles. Buvo atvejų, kai dingus merginai buvo paskelbta tarptautinė paieška ir ji sėkmingai surasta užsienyje. 

Verbuoja nuskaltimams

Gauti daugiau informacijos iš sulaikytų merginų yra gan sunku. Visos tvirtina važiavusios be jokios prievartos, savo noru. Vogdamos įsigyja prabangių drabužių, kosmetikos, pamato pasaulio. Išvažiuoti iš Lietuvos lėšų nereikia. Tai jau organizuotas nusikalstamumas. Jos tiesiog verbuojamos, ruošiamos – žadamas geras užmokestis, kurio, deja, merginos taip ir nesulaukia.Pasak L. Augustinavičiūtės, Vaiko teisių apsaugos darbuotojų pareiga – suteikti psichologinę pagalbą. Tokią pagalbą teikia ir Klaipėdos Carito darbuotojai, lankydami kiekvieną prekybos žmonėmis auką.Kelionė į namus prasideda, kai patenkama į užsienio teisėsaugos pareigūnų rankas. Merginos sulaikomos, informacija perduodama ambasadoms, kurią ambasados persiunčia į vietą, iš kur sulaikytoji atvyko. Kartais suteikia sulaikytajai laikiną prieglobstį, jei ši nebūna uždaryta į koloniją. Pasitaiko, kad ambasados darbuotojai informuoja, jog pilietė pagauta vagiant, nurodoma diena, kada ji bus apklausta ir paleista, ir prašo toliau pasirūpinti jos likimu. Tad nepilnametės likimu tenka rūpintis, vos ši išeina iš apklausos salės.L. Augustinavičiūtė itin teigiamai atsiliepia apie ambasadų darbuotojų rūpestį ir bendradarbiavimą. Daug pagalbos sulaukia iš Vilniaus valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos. Ši įstaiga kuruoja Pagėgių savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyrių. Geranoriškai atlieka vertėjavimo paslaugas, nes dokumentus reikia išversti ir iš italų, ir prancūzų kalbų. Sulaikytoji į gimtinę keliauja nuo taško iki taško, lydima atitinkamų tarnybų darbuotojų – kol Vilniuje ar Kaune iš oro uosto merginą paima tėvai arba socialiniai darbuotojai. 

Pernai – keturi atvejai

Pasak L. Augustinavičiūtės, praėjusiais metais užfiksuoti keturi merginų išvežimo į užsienį atvejai, šiais metais – jau du. Būtent Pagėgių vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojoms teko rūpintis merginomis, kurios buvo išvežtos į Prancūziją ir Italiją.Dvi merginos – Pagėgių vaikų globos namų auklėtinės. „Pirmoji mergina, kurią grąžinome iš užsienio, savo patirtį perdavė draugei. Tad antrąjį kartą į užsienį išvyko jau dvi globos namų auklėtinės. Šiuo metu abi jos yra specializacijos centre“, – pasakojo L. Augustinavičiūtė.Šioje nusikalstamoje veikloje nepilnamečių vaikinų šiais metais nepasitaikė. Praėjusiais metais į Norvegiją išvyko vienas vaikinas. Kai toje šalyje jis buvo sulaikytas, jam sukako 18 metų, ir jis pasiprašė prieglobsčio. Norvegijos įstatymai buvo palankūs pagėgiškiui, tad jis ten ir pasiliko.Pasak Valstybės sienos tarnybos specialistų, išvažiavimą į ES šalis dabar sunku kontroliuoti. Šengeno erdvėje laisvai keliaujančius piliečius pareigūnai retai tikrina. Tik gavus signalą ar pranešimą, reaguojama į informaciją.
Svetlana Jašinskienė
www.litera.lt/daugiau/1970

2011 m. balandžio 5 d. Tauragės rajono savivaldybėje įvyko ekspertų apskritojo stalo diskusija tema “Prekyba žmonėmis Lietuvoje – Tauragės regiono situacija ir analizė”Lietuvos Caritas jau kuris laikas vykdo projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“. Kadangi prekiautojų žmonėmis aukomis neretai tampa merginos moterys bei paaugliai gyvenantys socialiai silpnesniuose Lietuvos regionuose, projekto koordinatorė Kristina Mišinienė šįkart diskusiją šia skaudžia tema sumanė surengti Tauragėje. 
Įžanginį žodį tarė Tauragės rajono savivaldybės mero pavaduotojas Silverijus Statkus. Vėliau kalbėjęs Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo politikos departamento direktorius Tomas Žilinskas paminėjo, kad Tauragės regione, turint mintyje prekybą žmonėmis, situacija nėra bloga. Tačiau, mūsų mieste ir jo regione, ekonominė padėtis neitin gera. Tauragės regiono gyventojų pajamos vienos mažiausių šalyje, tad skurdžiau gyvenančių šeimų gausu, o prekiautojų žmonėmis taikinyje ir yra skurdžiai gyvenančių šeimų atstovai- jaunos moterys, merginos, paaugliai. Nusikaltėliai sugundo sunkiai besiverčiančių šeimų atžalas didžiuliais uždarbiais užsienio šalyse kuriuos – “būktai” – šie ten uždirbs. Vidaus reikalų ministerijos atstovas taip pat pabrėžė, jog būtina gerinti teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą.

Apskritojo stalo diskusijoje pasisakiusiųjų buvo ir daugiau. Tauragės regiono situaciją, šiame kontekste, pristatė: Tauragės vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko pavaduotoja Rima Trijonienė bei rajono apylinkės prokuratūros prokuroras Raimundas Aukštakalnis. Diskusijoje mintimis, kaip užkirsti kelią prekybai žmonėmis, dalijosi ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas, Tauragės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos sk. vyriausioji specialistė Ona Povilaitienė, Valstybės sienos apsaugos Pagėgių rinktinės pareigūnai.
Klausant diskutuojančių kilo įvairiausių minčių. Kone kiekvienoje diskusijoje, kurioje dalyvauja teisėsaugos institucijų atstovai, nuolat minimi netobuli mūsų šalies įstatymai. Šis kartas – taip pat ne išimtis. 
Štai Jungtinių Tautų Organizacijos specialiojo protokolo (protokolas priimtas dar 2000 metais) 3-ojo straipsnio viename punktų teigiama: „Vaiko verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar priėmimas, siekiant jį išnaudoti – yra laikoma prekyba žmonėmis“. O štai Lietuvoje, pasak kalbėjusiųjų, nusikaltėlius apkaltinti prekyba žmonėmis, pavyksta itin retai. Dažniausia tokios bylos (prekyba žmonėmis) – “subliūkšta”. Jos, kaip taisyklė, perkvalifikuojamos į savadavimą. O už tokį nusikaltimą bausmės tiesiog juokingos. Už šiuos išties sunkius nusikaltimus prekyba žmonėmis besiverčiantiems asmenims mūsų teismai dažniausia skiria: baudą, laisvės apribojimą arba laisvės atėmimą iki 3-jų metų. Turint mintyje kokius pinigus nusikaltėliai uždirba iš šios veiklos – bausmės apgailėtinai menkos.

Kita vertus, diskusijoje dalyvavę pareigūnai, atkreipė dėmesį į tai, kad išvežti į užsienio šalis vergauti jauni žmonės, neretai pripažįsta, kad prievartos jų atžvilgiu naudojama nebuvo ir išvyko vergauti jie savo noru. Tačiau, prisiminkime Jungtinių Tautų Organizacijos protokolą – dar kartą cituoju: „Nepilnamečio asmens verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar priėmimas, siekiant jį išnaudoti – yra laikoma prekyba žmonėmis. Kad nusikaltėlių tikslas yra vienas – iš šio „verslo“ pelnytis ir išvežtus lietuvaičius išnaudoti – supranta visa visuomenė. 

Straipsnis perspausdintas iš http://www.tvk.lt/index.php?m=1&nid=2099

Videoreportažą rasite paspaudę nuorodą
http://www.tvk.lt/video.php?id=2099http://www.taurage.lt/index.php?2044414917
http://www.litera.lt/daugiau/1970
http://www.pagegiai.lt/index.php?1419196556http://www.tauragiskis.lt/tema/show_news.php?subaction=showfull&id=1302523394&archive=&template=Default

Publikuota 2011 m. kovo 12 d.

Menkavertiškumas. Mokykloje jį pašiepdavo mergaitės, todėl užaugęs jis pasąmoningai troško atkeršyti moterims

Žiauriai išprievartautą devyniolikmetę policija dvejus metus laikė melage ir fantazuotoja. Pareigūnams akys atsivėrė tik po to, kai tas pats maniakas toje pačioje vietoje išžagino dar vieną merginą.
Vakare užpulta iš automobilio iššokusio vyro, visą naktį prievartauta ir su maišu ant galvos po apylinkes vežiota jauna mergina patyrė dar vieną smūgį į paširdžius – pareigūnų nepasitikėjimą.

„Tokių istorijų nebūna. Žiūrėk mažiau serialų! Tikriausiai pati apgavai draugą, o dabar kuri pasakas, kaip tave kažkas išprievartavo!” – tokiais žodžiais Plungės policijoje pareigūnas „guodė” merginą. 
Dabar jau 21-erių sulaukusios Violetos (tikrasis jos vardas ir pavardė redakcijai žinomi. – Red.) akyse – siaubas. Mergina ką tik sužinojo, kad jos skriaudikas išprievartavo dar vieną merginą, ir buvo pakviesta į Skuodą atpažinti žagintojo. Nusikaltėlis – aukos bendraamžis Arūnas Viršilas, Skuodo gyventojas.

Dėkinga tik vienam
Iki tol policininkų dėka vietiniame laikraštyje Violeta buvo aprašyta kaip vyrų šmeižikė. „Dvejus metus vaikščiojau su gėdos dėme, nors žinojau, kad dėl nieko nesu kalta”, – atsiduso nusikaltėlio auka. Nukentėjusi mergina dėkinga tik Plungės rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojui Juozui Auškalniui. Nors ir abejodamas įvykio aplinkybių tikrumu, jis vis dėlto nukreipė auką į „Caritas” Klaipėdos skyrių.

„Jeigu ne moterys iš „Caritas”, būčiau išprotėjusi ar iš nevilties pasidariusi galą. Jos elgėsi su manimi kaip su pagalbos prašančiu vaiku ir padėjo atsigauti. Jas laikau tikrąja savo šeima”, – atviravo Violeta.

Jautėsi visų atstumta
Violetos gyvenimas – nesaldus. Kaime gyvenantys tėvai buvo linkę į girtuoklystę, todėl mergaitė gyveno su močiute kitame namo gale. Mergina iki šiol turi abu tėvus, vyresnį brolį ir seserį, bet jie nesidomi Violetos gyvenimu. „Buvau nemylimiausias vaikas šeimoje. Motina susilaukė manęs ne su tėvu, o paslydusi – su kažkuo, ko nepažįstu. Šeima neiširo, bet mane vadindavo netikra seserimi, nekviesdavo į giminių suėjimus. “Nuolat jausdavausi dėl visko kalta”, – tyliai pasakojo Violeta. Keisčiausia, kad iš jos tyčiodavosi ne netikras tėvas, o tikra motina. 
Jei mergaitė paprašydavo pinigų, ji pašaipiai liepdavo kreiptis į tikrąjį tėvą, kurio Violeta nepažinojo. Mergaitė nuo vaikystės uždarbiaudavo pas ūkininkus, ravėdavo, grėbdavo šieną, melždavo karves. Jos rankos buvo sudiržusios kaip senos moters.

Trečioje klasėje per rugsėjo 1-ąją ji atėjo į mokyklą vilkėdama savo pačios užsidirbta striuke ir kelnėmis. „Kiti gyrėsi naujais drabužiais, kuriuos nupirko tėvai, o aš didžiavausi, kad užsidirbau pati”, – prisiminė Violeta.

Slėpė nuo šeimos
„Buvau visų atstumta. Kai atsitiko nelaimė ir policija manimi nepatikėjo, tai buvo paskutinis lašas. Pareigūnų elgesys mane galutinai palaužė. Iš nieko negalėjau sulaukti pagalbos. Jei būčiau apie tai papasakojusi namuose, manęs niekas nebūtų užjautę”, – kalbėjo mergina. Dėl patirto siaubo Violeta metė mokyklą, kurioje mokėsi virėjos specialybės: „Man buvo gėda vaikščioti gatvėmis, nes atrodė, kad apie mano nelaimę žino visi ir bado pirštais.” Pasikeitė santykiai su draugu – Andrius ėmė labai gerti.

Nelaimės nenujautė
Prieš dvejus metus gražų gegužės rytą Violeta su močiute sodino daržus. Vidurdienį jai paskambino draugas Andrius ir pasiūlė pavakare susitikti. Netoliese gyvenantis vaikinas buvo vyresnis, ja rūpinosi, duodavo pinigų smulkioms išlaidoms. Leisdavo vairuoti savo automobilį, nes Violeta iš vasaros uždarbių susitaupė pinigų vairuotojo pažymėjimui gauti.

„Vienintelis dalykas, dėl kurio su juo pykdavausi, – gėrimas. Kadangi esu iš geriančios šeimos, negaliu pakęsti girtuokliaujančių žmonių”, – kalbėjo Violeta. Andrius gerdavo retai, bet tomis dienomis Violeta nuo jo nusigręždavo. Lyg tyčia tą pavakarę jis su draugais išgėrė šiek tiek alaus ir paprašė, kad Violeta automobiliu jį ir dar vieną vaikiną nuvežtų į Salantus. Vyrai gėrė ir automobilyje, todėl mergina pakeliui išlipo ir atsisakė vairuoti. Ji nutarė pėsčia grįžti namo.

Užpuolimui buvo pasirengęs
Jau temo. Staiga išniro automobilis. Violeta iš pradžių pamanė, kad vairuoja vienas jos draugų, bet dėl visa ko nutarė elgtis atsargiai – pasislėpė pakelės griovyje. Ir labai išsigando, kai vairuotojas užgesino šviesas ir ėmė jos ieškoti. „Ėmiau bėgti. Klupau. Nepažįstamas vyras prožektoriumi apšvietė mane, besislepiančią griovyje, sučiupo, surišo, nutempė iki automobilio, užmovė maišą ant galvos ir sugrūdo iki bagažinę.

“Įrėmė pistoletą į smilkinį ir liepė nerėkti, nes nušausiąs”, – net praėjus dvejiems metams ji negali ramiai apie tai kalbėti. Mergina įsitikinusi, kad smurtautojas buvo pasirengęs užpuolimui ir sąmoningai ieškojo aukos. Jis turėjo pasiruošęs pistoletą, maišą, prožektorių, virvę. Violeta ilgokai buvo vežiojama po apylinkes. Užpuolikas iš pradžių nusivežė ją ant kažkokio kalno, išrengė, prievartavo ir fotografavo. Iš baimės, skausmo ir išgąsčio mergina nepajėgė atpažinti vietovės. „Paskui mane dar sykį įgrūdo į bagažinę su maišu ant galvos ir naktį atvežė į kažkokią sodybą. Smurtas pasikartojo, dar baisesnis nei iki tol”, – prisiminė Violeta.

Veltui šaukėsi pagalbos
Skubėdamas užpuolikas nepastebėjo, kad Violetos drabužiuose liko mobilusis telefonas. Juo ji siuntinėjo žinutes Andriui iš automobilio bagažinės ir šaukėsi pagalbos. Draugas savo ruožtu skambinėjo policijai kas dešimt minučių, bet pareigūnai juo netikėjo. Prieš aušrą nusikaltėlis skubėjo išvežti auką iš sodybos, kurioje ją prievartavo, kad mergina neatpažintų vietovės. Ją paliko ežero pakrantėje, kur nėra sodybų. Tik tada smurtautojas aptiko Violetos telefoną. Jis ištrynė jos siųstas žinutes ir nuėmė maišą nuo galvos, tačiau pareikalavo, kad auka neatsigręžtų. „Jei pamatysi mano veidą, iškart nušausiu”, – pagrasino.
Pagaliau likusi viena ji paskambino Andriui. Šis šiaip ne taip ją surado.

Buvo išvadinti narkomanais
Kai draugas ją paryčiui nuvežė į policiją, jais niekas nepatikėjo, o Andrių uždarė į vienutę ir net pripurškė į ją dujų, kad susijaudinęs jaunas vyras nurimtų. „Sakė, kad prisirijome narkotikų ir paistome niekus, o Andriui negalėjo atleisti, jog jis visą naktį skambinėjo policininkams ir trukdė miegoti”, – prisimena Violeta. Kvailiais ir debilais išvadinta pora buvo pasiųsta pati ieškoti įkalčių arba kreiptis į prokuratūrą. „Iš pradžių jie lyg ir tikėjo manimi. Tačiau kai aš negalėjau rasti nei sodybos, nei to kalno, kur mane buvo nuvežęs prievartautojas, pradėjo sakyti, kad prasimanau. Aiškinau, kad visą laiką buvau su maišu ant galvos, bet jie sakė, jog tai – televizijos serialų detalės”, – kalbėjo Violeta.

Merginą labiausiai sukrėtė tai, kad policininkai manė, jog ji pati susidėjo su prievartautoju, o nusikaltimo istoriją sugalvojo, kad turėtų kuo pasiteisinti prieš draugą. „Kad ir kaip buvau sukrėsta, išdrįsau policininkams pasakyti: jei įvyks dar vienas toks įvykis, kaltinkite save”, – prisiminė mergina.

Pasinaudojo ta pačia schema
Po dvejų metų policija rado namą, kuriame buvo kankinama Violeta: A.Viršilas jame išniekino nepilnametę mergaitę. Ji buvo išprievartauta pagal tą pačią schemą, tiktai auka į automobilį įsėdo pati. Smurtautojas nepilnametę irgi surišo, užmovė maišą ant galvos, įkišo į bagažinę ir nusivežė į tą pačią tėvų sodybą Skuodo rajone. Tik įvykus šiam nusikaltimui pagal DNR tyrimus buvo išsiaiškintas pirmasis smurto atvejis.

Nusikaltėlis parašė laišką
Kai prievartautojas buvo sulaikytas dėl nepilnametės išprievartavimo ir areštuotas, staiga ėmė „gailėtis”. Violeta iš areštinės gavo graudų laišką, kaip įkalinimas sugadins jo draugystę su kita mergina, suluošins gyvenimą. A.Viršilas skundėsi, kad dėl padaryto nusikaltimo jam sutriko miegas ir apėmė depresija. Kol vaikščiojo laisvėje, tokių požymių nebuvę.

„Manau, parašyti tokį laišką prievartautojui patarė teisininkai. Jeigu būčiau jam atsakiusi, tyrėjams jis būtų galėjęs kurti pasakėles, kad buvome pažįstami ir aš pati sutikau su juo turėti lytinių santykių”, – kalbėjo nukentėjusioji.

Keršijo moterų giminei
Teisėjas Henrikas Albertas Markavičius prisipažino, kad šis įvykis – vienas sadistiškiausių ir žiauriausių nusikaltimų iš jo praktikos. Išoriškai smurtautojas atrodo ramus ir kultūringas. Jis kilęs iš normalios šeimos, bet yra užguitas ir nepasitiki savimi. A.Viršilas prisipažino, kad mokykloje jį pašiepdavo mergaitės, todėl jis pasąmoningai troškęs moterims atkeršyti. Kelyje pamatytą merginą užpuolęs todėl, kad kaip tik tą vakarą susipykęs su drauge. Nors nusikaltėlis aiškino, jog labai gailisi, teisėjui susidarė įspūdis, kad jis nesuvokia savo atsakomybės ir ne itin atgailauja.

Įtarinėti auką – lengviausias kelias
Kristina Mišinienė
„Lietuvos Caritas” projektų vadovė

„Ši istorija atskleidžia dramą, kurią turi išgyventi lytinio nusikaltimo auka. Neretai ikiteisminio tyrimo pareigūnų požiūris būna vienaprasmiškas – nebuvo jokio išprievartavimo. Įsivaizduokite situaciją, kai po susidūrimo su užpuoliku sukrėsta auka turi viską smulkiai pasakoti būriui skeptiškai nusiteikusių pareigūnų, dažniausiai vyrų, kurių pirminė nuostata: „O gal tu pati?..” Toks požiūris ir lemia, kodėl lytinių nusikaltimų aukos tyli, o nenubaustų prievartautojų apetitas auga.”

Smurtui suteikiama šventumo galia
Algirdas Davidavičius
Psichologas, Mykolo Romerio universiteto doktorantas

„Smurtas nuo seno mūsų kultūrose (ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų šalių) yra suvokiamas kaip vyriškas, seksualus, užtikrinantis galią, patvirtinantis statusą. Randai esą vyrą puošia. Jėzus nebuvo mergina. Karo didvyriai dažniausiai nėra moterys. Joms tenka aukų, įkaičių arba žūvančių nuo smurto vyrų tvarstytojų, apraudotojų, pirmosios medicinos pagalbos teikėjų vaidmenys.

JAV teologas ir kultūros istorikas Walteris Winkas teigia, kad visuomenė linkusi smurtui suteikti šventumo galią – esą jis gali išvaduoti ar išganyti. „Išganančiojo” smurto mitas trukdo priešintis smurtavimui. Todėl ir Viktorijos istorijoje minimiems policijos darbuotojams greičiausiai psichologiškai sunku besąlygiškai patikėti moterimi – smurto auka. Tačiau tai, kad policininkai leidžia sau vadovautis tokia „liaudies” psichologija, abejoja smurto aukos teikiama informacija, psichologiškai žemina nukentėjusiąją, jau yra tarnybinės etikos, statuto pažeidimo sfera.”

Pareigūnams trūksta psichologijos žinių
Renata Karaliūnaitė
„Lietuvos Caritas” Klaipėdos skyriaus socialinė darbuotoja

„Užuot suteikę pagalbą, pareigūnai traumavo auką dar sykį. Manau, jiems turėtų būti rengiami specialūs kursai, kaip elgtis su lytinį smurtą patyrusiomis moterimis. Policininkams akivaizdžiai trūko psichologijos žinių, paprasčiausios užuojautos. Violetai po užpuolimo buvo sutrikusi kalba. Ji ėmė mikčioti, nors anksčiau to niekada nėra buvę. Naivu aiškinti, jog pareigūnai apsiriko todėl, kad nukentėjusioji painiojosi pasakodama nusikaltimo aplinkybes. Tai visai natūralu, kai žmogus ką tik yra patyręs siaubingą išgąstį ir smurtą.

Apgyvendinta „Lietuvos Caritas” Klaipėdos skyriuje, mergina nakčiai bijodavo išjungti šviesą. Iš nuovargio ji pajėgdavo užsnūsti tik dieną, kai šalia būdavo kitų žmonių. Liekamieji reiškiniai buvo tokie akivaizdūs, kad sunku suvokti, dėl kokių priežasčių policija nenorėjo patikėti jos pasakojimu.”



Audronė Urbonaitė

Publikuota 2011 m. vasario 11 d.

Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Taip apibūdinamos pastaruoju metu Kaune dingusių merginų paieškos aplinkybės. Tuo metu su pagrobtais, apgautais ir nukentėjusiais žmonėmis dirbantys specialistai miško glūdumoje siūlo žvalgytis labai atsakingai – nemanipuliuoti fantazijomis ir galvoti apie artimuosius, kurie išgyvena netektį neturėdami galimybės gedėti.

„Laba diena. Man 25. Kokį darbą siūlote? Gražina“, – nusiuntėme laišką elektroninio pašto adresu, kuris buvo nurodytas skelbime, kviečiančiame rašyti Olandijoje norinčias dirbti „dailias merginas“. Po pusdienio sulaukėme atsakymo iš Julijos. Ji paprašė detaliai aprašyti, kaip „Gražina“ atrodo, ką yra dirbusi, kokie jos lūkesčiai, ir pridūrė, kad „požiūriams sutapus“ vėliau reikės atsiųsti ir nuotraukų, kurios būtų padarytos šiemet.

Darbo pasiūlymas nebuvo labai konkretus, nes vėlesniuose laiškuose Julija užsiminė apie „kitas galimybes“ – ne tik apie „gerai mokamą“, „švarų“ ir „saugų“ striptizo šokėjos darbą, kurį su ja aptarinėjome visą dieną. „Aišku, galėsi užsidirbti ir daugiau…“ – vieną paskutiniųjų laiškų daugtaškiu baigė moteris. Ką šis daugtaškis reiškia, rašydami šį straipsnį dar nežinojome – Julija neatsakė į klausimą, matyt, tikėdamasi sulaukti „geros kokybės nuotraukų“.

Laukdami jos atsakymo, klausimų turime ir daugiau, tačiau juos užduodame ne Olandijoje kviečiančiai dirbti Julijai, o policijos pareigūnams ir kitiems specialistams, mėginantiems paaiškinti, kodėl dingstančių merginų istorijas stebinčiai visuomenei klausimų beveik nebekyla. „Garantuotai yra išvežtos“, „užuojauta, nieko jau nepakeisi“, „nereikėjo duotis su kuo pakliūva“, „faktas, kad neberas“. Tai skaitytojų nuomonių ištraukos iš tūkstančių, mirgančių internete.

Šios komentatorių nuomonės nestebina Kristinos Mišinienės, organizacijos Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ koordinatorės. Ji pastebi, kad dalis visuomenės visada linkusi ieškoti „dėmės“ ir jaunų merginų dingimą susieti su jų pačių kalte. „Vyrauja nuomonė, kad mergina, kuri dingo, kuri galbūt buvo pagrobta, kurios pažeidžiamumu galbūt buvo pasinaudota, to norėjo pati. Pati norėjo, pati gavo, pati kalta“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.

Po spindinčiu paviršiumi slepiasi purvas 
Pabrėždama, kad Kaune dingusių merginų likimų nederėtų tiesiogiai sieti būtent su prekyba žmonėmis, nes tai neatsakinga jų pačių ir artimųjų atžvilgiu, akcentuodama, jog manipuliuoti tokia tema yra neetiška, K. Mišinienė sutinka, kad apie dingstančius žmones būtina kalbėti viešai. Kaip ir apie Juliją, siūliusią „užsidirbti daugiau“.

Per metus projekto socialinės darbuotojos padeda maždaug šimtui moterų, tačiau tai, anot jos, yra „labai maža“ nukentėjusiųjų dalis.
„Blizgus paviršius slepia didelį purvą ir smurtinę sekso industriją. Savo noru moterys ir merginos čia neateina. Tarp atvejų, su kuriais dirbame, merginų, kurioms padedame, turime ir tokių, kurios pabėgo iš tos pačios Olandijos. Čia, kaip žinome, prostitucija yra legalizuota, tačiau šios šalies socialinių darbuotojų ir teisėsaugos pareigūnų prašome paaiškinti, kaip atsitinka, kad legalia veiklos terpėje egzistuoja prekyba žmonėmis“, – kalbėjo ji.

K. Mišinienės teigimu, moterys ir merginos, kurioms pavyko ištrūkti, grįžusios į Lietuvą pasakojo patyrusios ir fizinį, ir psichologinį smurtą. „Jos stovi pastatytos vitrinose, nepaliekamos ramybėje nė minutės, nuolatos yra kontroliuojamos sutenerių, mušamos, prievartaujamos… Ne vienas olandų pareigūnas sutinka, kad prostitucijos legalizavimas tik sustiprino prekybą žmonėmis, nes ten, kur kažkas legalu, visada atsiranda ir juodoji rinka. Tad prievartinė sekso industrija reikalauja vis naujų aukų“, – aiškino projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ koordinatorė.

Dingo, išvežė, parvežė atgal
Kodėl ne visoms aukoms pavyksta pabėgti? Kaip įmanoma priversti žmogų ką nors daryti prieš savo valią? Dešimt metų su prostitucijos aukomis dirbančiai K. Mišinienei tokių klausimų nebekyla.

„Žmonėms, kuriems atrodo, kad suaugusiojo neįmanoma priversti ką nors padaryti, trūksta žinių arba vaizduotės“, – pabrėžė pašnekovė. Ji sutinka, kad šiandien vis rečiau pasitaiko atvejų, kai žmogus pagrobiamas tiesiog gatvėje, jėga įsitempiamas į automobilį ir išvežamas dirbti ar kam nors paklusti. „Tačiau turime daugybę atvejų, kai naudojant narkotikus, svaigalus, psichologinį šantažą merginos priverčiamos daryti tai, ką sunku suvokti sveiku protu. Prieš jas naudojamas ir fizinis, ir psichologinis smurtas, sudaromos tokios sąlygos, kurios užkerta kelią išsivaduoti, ieškoti pagalbos“, – tikino K. Mišinienė.

Prieš kelerius metus nepilnametė vaikų namų auklėtinė, turinti protinę negalią, patyrė, ką reiškia visa tai, apie ką kalba pašnekovė. „Vyrukas, tapęs mylimuoju ir pasinaudojęs jos jausmais, išvežė merginą į vieno didmiesčio viešnamį ir vedė pas ją klientus, aiškindamas, kad ją myli, ir prašydamas padėti išspręsti jo finansinius sunkumus. Mergina buvo išvežta ir į užsienį, taip pat dirbo viešnamyje, vėliau vėl tą patį darė Lietuvoje. Visa tai tęsėsi apie metus. Galiausiai ji išsivadavo ir atbėgo į policiją prašyti pagalbos“, – pasakojo K.Mišinienė.

Ji stebisi buvusia situacija ir jos aplinkybėmis – mergina dingo iš vaikų namų, buvo paskelbta jos paieška, visoje Lietuvoje iškabinėti skelbimai su nuotrauka, tačiau niekas jos nerado. „Šią merginą intensyviai lankė klientai, ji buvo išvežta į užsienį, parvežta atgal. Taip, nebuvo šeimos, kuri nuolat ragintų policiją ieškoti, nenurimti, tačiau svarbiausia yra tai, kad merginos niekas nerado, nors pas ją nuolat ėjo klientai, viskas vyko šalia mūsų“, – aiškino moteris.

Pagrobimo ir išvežimo atvejų – vienetai 
Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Tomas Ulpis teigė, kad atvejai, kai merginos tampa prekybos žmonėmis aukomis ir išvežamos dirbti prostitutėmis, – vienetiniai. „Ar prieš, ar savo valia – mes traktuojame vienodai. Tai yra prekyba žmonėmis, žmogus tampa nusikaltimo auka. Kai dingsta mergina, mes įvertiname, kad tai labai aiški rizikos grupė, kad ji galėjo patekti į sekso vergiją, ypač jei mergina yra nepilnametė. Tačiau kalbant apie mastą, tai nėra paplitę, tokių atvejų nustatoma nedaug“, – tvirtino pareigūnas.

Tačiau kartu jis pabrėžė, kad dažniau pasitaiko kitokių atvejų – merginos yra apgaunamos, pavyzdžiui, žadant, kad dirbs viešbutyje, tačiau vėliau išvežamos į viešnamį. „Yra bylų, kuriose išaiškinti tie, kurie vežė. Merginos tampa ne tik nukentėjusiomis, bet ir liudytojomis. Jos pasakoja, kaip buvo atimami dokumentai, naudojamas smurtas, sudaromos tokios sąlygos, kad nebūtų kito pasirinkimo – tik dirbti. Tai jau yra ne dingimo, o prekybos žmonėmis atvejai. Jų daugiau nei tokių, kai mergina pagrobiama, uždaroma bute ir verčiama ką nors daryti“, – teigė T. Ulpis.

Paprašytas įvertini dingusių ir randamų žmonių santykį, pašnekovas pateikė duomenis, kad 2008 metais policija ieškojo 2 194 dingusių be žinios žmonių, 2009 m. – 2 128, pernai – 2 258. Kasmet apie 80 proc. ieškomųjų yra surandama. Tik ar tiek? „Turėkime omenyje tai, kad, pavyzdžiui, 2008-aisiais nerasti žmonės pateko į 2009-ųjų statistiką, kad visus, kurie ieškomi, šie skaičiai ir atspindi. Taip pat įvertinkime tai, kad, tarkime, paauglys per metus penkis kartus pabėga iš namų. Kiekvieną šį atvejį statistika atspindi kaip atskirą“, – skaičiavo T. Ulpis ir išskyrė, kad žmonių, kurie dingę jau 5–10 metų, šiose suvestinėse yra 109.

Iš pernai ieškotų 2 258 žmonių rasta 1 800. 130 jų buvo mirę savaimine mirtimi, nusižudę arba nužudyti. „Tarkim, gyveno vienas, kažkur išėjo, artimieji pranešė policijai apie dingimą, o po kelių paieškos dienų jis rastas miręs. Arba žmogus išvyko į užsienį, artimiesiems nepavyko su juo susisiekti, buvo pranešta apie dingimą ir po mėnesio policija gavo žinių apie to žmogaus mirtį užsienio ligoninėje. Didžioji dalis žmonių, kurių paieška buvo paskelbta ir kurie rasti negyvi, mirė sava mirtimi ar, tarkim, nukentėję per avariją ir pakliuvę į ligoninę be dokumentų, tačiau yra ir kita dalis – nusižudžiusių arba nužudytų“, – aiškino T. Ulpis.

Jis pasakojo, kad kiekvienas ikiteisminis tyrimas atliekamas atsižvelgiant į žmogaus dingimo aplinkybes – artimiesiems pranešus, kad jo šeimos narys vakare negrįžo namo, policija tikrina, ar neįvyko nelaimingas atsitikimas, ar pasigestojo nėra ligoninėse. Visai kitaip policija vertina pranešimą, kad su artimuoju jau kurį laiką nepavyksta susisiekti.

„Ateina ir pasako, kad paskutinį kartą bendravo prieš mėnesį, o dabar visą mėnesį išjungtas telefonas, namai užrakinti ir t. t. Tuomet jau sudėtingiau, reikia išsiaiškinti, su kuo dingęs žmogus bendravo, kur galėjo išvykti, galbūt turėjo kažkokių rūpesčių“, – teigė Kriminalinės policijos biuro atstovas ir pabrėžė, kad nemaža dalis dingusiųjų tiesiogiai susiję su emigracija – žmonės išvyksta dirbti, nutraukia arba netenka ryšio su artimaisiais, o šie ir pradeda paiešką.

Gedi, neleisdami sau gedėti 
Minėtas nuomones, kad „garantuotai yra išvežtos“ ar „faktas, kad neberas“, perskaitėme psichoterapeutei Liudmilai Andrikienei. Ji tvirtino, kad tai, kaip žmogus įsivaizduoja ateitį, priklauso nuo svarbios jo psichikos savybės – vilties. „Kalbant paprastai, žmones galima skirti į dvi grupes: vieni įsivaizduoja, kad ateitis bus gera, o kitiems atrodo, kad nutiks tai, kas gali atsitikti blogiausia, tai, ko žmogus labiausiai bijo. Ši savybė priklauso nuo tėvų, nuo aplinkybių, kurias žmogus patiria jau pirmaisiais gyvenimo metais“, – teigė psichoterapeutė.

Dėmesį ji atkreipia į tai, kad viešai, pavyzdžiui, naujienų portalų komentaruose, labiau reiškiasi vilties neturintieji, nes tokia būsena norisi pasidalyti su kitais. „Tai labai sunkus jausmas, kurį norisi atiduoti kitam, iškalbėti jį, todėl žmonės viešai ir dalijasi savo nuomone, kuri pagrįsta vilties neturėjimu“, – kalbėjo L. Andrikienė.

Aiškindama, kad praradimas, netektis yra viena didžiausių stresinių situacijų, psichoterapeutė pabrėžia, kad nežinant dingusio žmogaus likimo, artimiesiems kurį laiką padeda ne kas kitas, o ta pati viltis. „Sunkiau yra tiems, kurie įsivaizduoja neigiamas pasekmes, nes tuomet pasąmonė, fantazijos, kurios, beje, jausmams yra ypač reikšmingos, kalba apie tai, kad žmogus jau prarastas. Ir tai yra išgyvenama kaip netektis, nors jo artimasis yra dingęs, o ne miręs. Mūsų jausmai vienodai priklauso ir nuo realybės suvokimo, ir nuo fantazijų“, – tikino ji.

Pašnekovė teigė, kad netektis turi būti išgyventa per gedėjimą, kuris leidžia netektį ištverti, išbūti. „Pirmas gedėjimo etapas yra neigimas, kai psichika ginasi ir žmogus negali emociškai suvokti, kad artimojo nebėra. Tai yra periodas, kurį būtina įveikti norint pereiti prie tikro netekties išgyvenimo. Čia jau išryškėja ir pyktis, ir liūdesys, ir skausmas“, – teigė psichoterapeutė. Tačiau ji suskubo pridurti, kad žmogaus dingimo atveju artimieji patenka į ypač sunkią situaciją – fantazija sako, kad artimojo nebėra, o protas suvokia, kad tai dar neaišku. Tuomet neigimo stadiją pereiti sunku, nes žmogus tarytum visą laiką gedi, tačiau kartu neleidžia sau to daryti.

Mindaugas Nastaravičius

Publikuota 2011 m. sausio 19 d. Nors krašte veikia daugybė valstybinių institucijų ir tarnybų, turinčių padėti sunkiems paaugliams, dažnam jų tenka vienintelis pasirinkimas – gatvės patirtis, gresianti nusikaltimais.  Kristina gyvena su mama, patėviu ir dviem broliais. Aurelija auga vaikų namuose. Čia ji atsidūrė motinos, neapsikentusios dukters įpročio nešti iš namų daiktus, iniciatyva. “Formule 1” tarp bendraamžių vadinama paauglė su mama gyveno iki dvejų metų. Vėliau mergaitė atsidūrė vaikų namuose, iš kur ją paėmė laikina globėja. Nuo 13 metų Aurelija vėl gyveno su mama. Bet neilgai. Noras būti “kietoms”  Su Kristina Aurelija susipažino gatvėje. Šeimoje auganti Kristina čia pradėjo ieškoti dėmesio, kai tėvai išsiskyrė. Tėtis išvyko dirbti į Londoną, o Kaune likusi mama susirado draugą. “Kai prieš dvejus metus namie atsirado patėvis, ėmėme bartis arba išvis nesikalbėti, kartais bėgdavau iš namų”, – savo istoriją pasakojo Kristina. Pastebėjusi, kad nei mama, nei patėvis nesugeba jos suvaldyti, paauglė ėmė vis rečiau lankyti Jaunimo mokyklą. Ji susižavėjo svaigalais ir galimybe būti “kieta”.Kristina susipažino su Luku, šis išmokė vagiliauti. Trijulė ne kartą gatvėje užpuolė pagyvenusias moteris. Kelis sykius reikalaudami pinigų paaugliai įsiveržė į vienišų senučių namus. “Viena močiutė vos nenualpo, kai ėmėme jai grasinti”, – kraupias nuotykių detales šypsodamasi pasakojo Kristina. Ji pridūrė, kad nė sykio esą nenorėjo nieko nuskriausti. Kristina puikiai prisimena ir atvejį, kai užpuolikų nepabūgusi moteriškė ją taip aptalžė krepšiu, kad ant kojos ir šono atsiradusias žaizdas teko gydytis ne vieną dieną.  Dėmesys bet kokia kaina  Kristina ir Aurelija atiminėja mobiliuosius telefonus iš gerokai mažesnių vaikų. Esą šiuos pardavusios jos nusiperka klijų ir juos uosto. “Prisiuostome ir atsijungiame”, – juokėsi abi pasakotojos ir teigė, kad klijai sukelia neįtikimų vaizdinių. “Nuo klijų viską užmiršti. Dabar stengiamės jų pauostyti kasdien”, – tikino Aurelija.Itin įžūlias ir bebaimes vaidinančios merginos svajoja baigti profesines mokyklas ir susirasti mėgstamą darbą. Jos neslėpė kartais pagalvojančios apie tai, kad turėdamos, kas jomis pasirūpintų ir apgaubtų dėmesiu, “apsiramintų”.”Bėgdavau iš namų, persipjaudavau venas. Mama džiaugdavosi, kad esu gyva, bet nieko man negalėdavo padaryti”, – pasakojo Kristina. Paklausta apie svajonę, mergaitė atsakė besivilianti, kad mama kada nors susitaikys su tėčiu ir jis grįš į namus. “Noriu pasitaisyti. Mokytis. Kartais pradedu pati prašyti, kad mane išvežtų į Vilniuje esantį socializacijos centrą. Tada nesutikčiau savo draugų, su kuriais visa tai dariau”, – sakė Kristina. Ji užsiminė, kad staiga pakeisti gyvenimo būdo Kaune negalėtų, nes nenorėtų būti “lieva” (nevykėlė – aut.).Kalbėdamos merginos ne viską gali pasakoti. Jos yra patyrusios tokių dalykų, apie kuriuos net viena kitai užsiminti nedrįsta.  Mama vertina kitaip  Kristinos mama stengiasi bendrauti su dukra, tačiau susiklosčiusią padėtį vertina savaip. Jos nuomone, dukra netinkamai elgtis pradėjo ne tada, kai namuose apsigyveno patėvis, bet grįžusi iš atostogų, praleistų pas tėtį.”Ji labai džiaugėsi. Tikino išmokusi užsidirbti pinigų ir pamačiusi, kad tai labai sunku”, – pasakojo motina. Tris vaikus auginanti moteris teigė nesuprantanti, kas nutiko Kristinai. Esą su ja nuolat bendrauta, mergaitei nieko netrūksta. “Kristina charizmatiška, traukia kitus. Gaila, kad šiuo metu prie jos limpa netinkami draugai. Nebeišgalime jai padėti, tad, manau, tuo turėtų užsiimti specialistai”, – sakė pašnekovė.Pirmieji signalai apie grėsmę dukters ateičiai atskriejo iš mokyklos. Kristina apie savo gyvenimo vingius papasakojo psichologei. “Kad ji ką nors mums pasakytų… Draudi – bėga, rėki – priešinasi, kalbi – tyli”, – guodėsi sunkią paauglystę išgyvenančios mergaitės mama. Jai ne sykį iš namų teko išvyti Kristinos draugus, bet paskui dukra namo negrįždavo po kelias paras.Moteriai atrodo, kad dukra nori keistis, tik neišmano, kaip tai padaryti. “Nežinome ir mes. Mokykla, policija negali jos sutramdyti. Vaikų teisių apsaugos tarnyba į mūsų bėdą žiūri pro pirštus. O mes neišmanome, kur dar galėtume kreiptis”, – guodėsi Kristinos mama.  Pasigenda naujų pagalbos formų  Kristinai ir Aurelijai padėti suskubo tik Lietuvos “Carito” darbuotojai. Jie mergaitėms dažnai skambina, kviečia jas bendrauti.”Kuo šiais laikais gali užsiimti keturiolikos metų vaikas, jei jo niekas nedomina? Taip padaroma smulkių nusikaltimų, kurie vėliau tampa gyvenimo būdu”, – svarstė Lietuvos “Carito” socialinė darbuotoja Lina Mačiulytė. Anot jos, emocinių sutrikimų turintys paaugliai niekam nebūna įdomūs tol, kol padaro sunkų nusikaltimą.”Tačiau problemą reikia spręsti vos jai kilus. Galbūt surasti veiklos, kuri sudomintų paauglį, o gal padėti jam pakeisti aplinką. Šeimynos, kurios laikinai rūpintųsi meilės, dėmesio ir supratimo trokštančiais paaugliais, būtų puiki išeitis”, – svarstė L.Mačiulytė.Jos nuomone, šiuo metu nėra institucijų, galinčių realiai padėti sunkiam paaugliui. Yra tik tokios, kuriose, jau įrodžius vaiko padarytus nusikaltimus, jis atskiriamas nuo visuomenės.Kauno Jaunimo mokyklos psichologė Oksana Slapšienė įsitikinusi, kad praradusiems psichologinį imunitetą vaikams būtina kuo skubiau padėti. “Tačiau tikroji prevencija nevykdoma, o sukurtas modelis tėra teorinis”, – LŽ tvirtino pašnekovė. Jos teigimu, kiekvienoje savivaldybėje turėtų realiai dirbti pagalbos vaikui specialistai, kuriems bet kokią nerimą keliančią informaciją galėtų perduoti tėvai, mokytojai, psichologai ar pareigūnai. Anot psichologės, socialinę atskirtį patiriančiam vaikui reikia kompleksinės pagalbos. “Prikurta institucijų ir etatų, bet ar žinomas nors vienas atvejis, kai vaikui buvo padėta dar iki jam padarant nusikaltimą?” – svarstė O.Slapšienė.  Specialistų veiklos nematyti  Valdininkai yra taip užsiėmę, kad apie tokį darbą nieko nenori nė girdėti. Tuo įsitikino Kauno miesto tarybos narys Kęstutis Mikėnas. Jis pasiūlė peržiūrėti savivaldybės administracijoje esamus etatus ir kuriam nors darbuotojui priskirti pagalbos vaikui funkciją, kad bėdų turintis paauglys žinotų į ką kreiptis.”Gavau atsakymą, kad vaikams galinčių padėti specialistų savivaldybėje yra pakankamai. Tačiau kodėl niekas Kaune nežino, kur derėtų kreiptis, kai kyla problemų dėl sunkaus paauglio, kai jam prireikia pagalbos?” – stebėjosi K.Mikėnas. Tik iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyriaus (ŠUS) vedėjo Antano Bagdono atsiųsto rašto politikas sužinojo apie savivaldybės administracijoje veikiančią prevencinio darbo grupę. Be to, paaiškėjo, kad neformaliojo švietimo poskyryje dirba net du specialistai, atsakingi už prevenciją, minimalios ir vidutinės priežiūros vaikams skyrimą, sudėtingų atvejų sprendimą. Būtent į juos turėtų kreiptis problemiškų paauglių tėvai ar mokytojai. Tačiau informacija apie pagalbos vaikui specialistus neskelbiama nei mokyklose, nei savivaldybės interneto tinklalapyje.  Pyksta, kai daugėja darbo  Kauno savivaldybės administracijos ŠUS vedėjas A.Bagdonas LŽ aiškino, jog prevencinio darbo grupės yra ir savivaldybėje, ir mokyklose, tačiau pripažino, kad apčiuopiamų rezultatų joms sunku pasiekti. Pasak A.Bagdono, įstatymais yra numatyta vaiko minimali ir vidutinė priežiūra. Tačiau dokumentuose esą nieko nekalbama apie bandymą nukreipti paauglio dėmesį kita linkme.&nbs p; Jei vaikui skirta minimali priežiūra, su juo kalbasi p sichologas, jis įpareigojamas lankyti dienos centrą, dalyvauti socialinio ugdymo, reabilitacijos, integracijos, prevencijos ir kitose programose. Nustačius vidutinę priežiūrą paauglys (nuo 14 metų) atiduodamas į stacionaraus pobūdžio vaikų socializacijos centrą.”Savivaldybėje dirbanti grupė kontroliuoja įstatymo vykdymą, tikrina, ką veikia mokyklose dirbantys specialistai. Taip pat analizuojame pamokų nelankymo priežastis”, – naiviai skamba ŠUS vedėjo žodžiai. Su problemišku vaiku susitinkama tik tokiais atvejais, kai norima nustatyti priežiūros laipsnį – minimalų ar vidutinį. A.Bagdonas neslėpė, kad paaugliui skyrus minimalią priežiūrą specialistai pyksta, jog padidėja jų darbo krūvis. Mat tada jie privalo kontroliuoti, ar vaikas eina į mokyklą, dienos centrą, reabilitacijos užsiėmimus. Tai reikalauja daug laiko ir sąnaudų.  Konkretūs darbai – ne jų kompetencija  Kad valstybės dėmesio problemiškiems vaikams trūksta, konstatuoja ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos (VTAKĮ) atstovė spaudai Olga Malaškevičienė. “Tokie vaikai yra problema, kurią vis dar esame linkę spręsti tiesiog jos atsikratydami, nustumdami į šalį, primesdami kitam, o ne ieškodami visų galimų sprendimo būdų”, – pripažįsta ji. Į LŽ klausimus raštu atsakę specialistai įsitikinę, kad padėti reikia kompleksiškai – ir vaikui, ir šeimai. “Pagalbos šeimai teikimas, socialinių paslaugų poreikio nustatymas ir jų teikimas, vaiko ugdymo problemų sprendimas, atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus taikymas nesutelktas į vienos institucijos rankas”, – akcentuoja VTAKĮ darbuotojai.  Jie pripažįsta, kad sprendžiant vaiko problemas įvairioms institucijoms būtina bendradarbiauti. Tačiau kol kas tai nevyksta, nes vieni specialistai darbo užduotis perleidžia kitiems teisindamiesi dideliu darbo krūviu. Arba paprasčiausiai tvirtina, kad konkreti parama paaugliui – ne jų kompetencija. Kristina Kučinskaitė (Lietuvos žinios, Nr. 15 (12842)

Publikuota 2011 metų sausio 9 d.

Sigitai mylimasis žadėjo vestuves ir tyrą meilę. Tačiau privertė pardavinėti savo kūną. Vyrų aistras neretai priverstos tenkinti merginos, nepatyrusios motinos globos. 

Suteneriams lengvu grobiu tampa mergaitės ir merginos, vaikystėje patyrusios lytinę prievartą. Jos jaučiasi nevertos didelės meilės. Jos būna taip išsiilgusios švelnumo, kad nepastebi sutenerių klastos.

Nesuprasdama kur, Sigita bėgo
Mišku, į tą pusę, kur buvo girdėti automobilių gausmas. Nuo vyro, turėjusio ją, trylikametę, palydėti namo į Platelius, bet nuviliojusio į apleistą statybvietę.
„Jis nugirdė mane, nuplėšė rūbus ir ėmė prie manęs lįsti. Rėkiau. Jis užspaudė burną, kad nutilčiau”, – prisimindama penkerių metų senumo įvykius, kai buvo išprievartauta, Sigita atsidūsta. Nuogą ir kruviną ją pamatė vienkiemyje netoli Platelių gyvenanti moteris ir iškvietė policiją. Statybų teritorijoje, į kurią buvo įviliota Sigita, policininkai terado purvinus mergaitės drabužius. 
Vyriškio pėdos seniai buvo ataušusios. Su juo Sigita, Plungės specialiosios internatinės mokyklos auklėtinė, susitiko autobuse, kuriuo važiavo pas motiną į Platelius.
Autobuse ji nepažįstamo vyro paprašė dviejų litų.
„Važiuojam pas mane: pernakvosi, o rytoj parvešiu tave namo”, – plačiai išsišiepė maždaug trisdešimties metų vyriškis. Namus Sigita pasiekė tik kitą dieną po nelaimės. Ją parsivežė vyresnioji sesuo. Sigita – jauniausia iš penkių motinos į pasaulį išleistų vaikų. Šoko ištikta mergaitė atsidūrė Vilniuje, Vaiko raidos centre. Ją specialistai globojo tris mėnesius. „Nuo to karto ėmiau bijoti žmonių. Ypač vyrų”, – akis nuleidžia Sigita.

Motina Sigitos gyvenime tai atsirasdavo, tai vėl dingdavo
„Į namus ji negrįždavo kelias paras. Pati turėjau prasimanyti maisto, kad turėčiau ką paduoti mamai, kai ji parsiras”, – Sigitos vaikystės prisiminimuose – maža šviesos. Mergina pripasakotų daugybę istorijų. Kaip ji, kelerių metų vaikas, ieškodavo dingusios motinos. Kaip naktimis, vedina dideliu šunimi, apeidavo gretimų kaimų landynes. „Prisibuteliaudavome”, – šypteli Sigita. Vaikystės vasaros būdavo dosnios butelių, kuriuos iškylautojai palikdavo Platelių ežero pakrantėse. „Per „Roko naktis” mes, vaikai, sulįsdavome į festivalio teritoriją, – išlikimo patirtimi dalijosi Sigita. – Per dieną surinkdavome net septynis šimtus butelių: pardavę juos, nusipirkdavome maisto.” 
Motinos visai neprižiūrima Sigita 2008-ųjų sausį buvo atiduota į Plungės vaikų namus, vėliau perkelta į Klaipėdos vaikų globos namus. „Visur vaikai stumdydavo. Užgauliodavo. Keikdavo”, – Sigita nekirsdavo atgal ir niekam nesiskųsdavo. Bet kartais imdavo ir pabėgdavo. Valkataudavo. Nakvodavo, kur pakliūdavo. Užkalbindavo nepažįstamus žmones. Susidraugaudavo. Ir vėl bėgdavo tolyn.

Kol susipažino su Tomu
Televizijos kanale, rodančiame pažinčių skelbimus, Sigita pastebėjo skelbimą. Parašė vyrui, prisistačiusiam Tomu. Į jos mobilųjį telefoną netruko atskrieti žinutė: „Susitinkam.”
„Širdis virptelėjo, kai jį pamačiau: Tomas buvo simpatiškas. Nuvažiavome prie marių, susėdome, daug kalbėjomės”, – nuoširdžių pokalbių su nepažįstamais žmonėmis vengianti Sigita naujajam draugui išliejo širdį. Išpasakojo viską: kad yra iš globos namų, kad iš jų pabėgo, nes ten – taip blogai, jog ji negalinti juose gyventi.

Tomas pažadėjo ją paslėpti, kad nerastų policija. Naujasis draugas nuvežė Sigitą į turgų ir pripirko jai drabužių. Iš geros širdies? „Jis sakė, kad nori su manimi susituokti. Turėti šeimą. Patikėjau”, – Sigita nutyla. Ji negali suvokti, kad Tomo įžiebta viltis, su kuria ji ilgai gyveno laukdama vaikino pažadėtų vestuvių, tebuvo pasityčiojimas.

Sigitai visada trūko šeimos. O Tomas pažadėjo viską – santuoką, vaikus, namus. Bet kad visa tai gautų, tuomet septyniolikametė Sigita turėjo užsidirbti pinigų vestuvėms. O tai esą ji galėjo padaryti tik tapdama prostitute. Sigita stengėsi, nors ir pervargdavo: jai buvo sunku būti tuo, kuo ją pavertė Tomas. Jis ignoravo jos skundus, į rakinamą butą vis vedė klientus. Maisto jai nupirkdavo: kruopų, makaronų, dešrelių. Septyniolikametė gamindavo pati. Sau ir Tomui. Ji seniai buvo išmokusi pasirūpinti kitu. Tomas pavalgydavo ir, parūpinęs Sigitai klientą, išeidavo nakvoti į savo namus.

„Turi labiau stengtis”, – mestelėdavo kaskart suskaičiavęs nepilnametės uždirbtus pinigus. Į butą jis atlydėdavo visokių vyrų: pagyvenusių, jaunų, klaipėdiečių ir užsieniečių. „Buvo atvedęs net senuką. Man buvo šlykštu: nenorėjau, kad jis mane liestų. Išviriau jam arbatos, padariau masažą. Tada senukas, palikęs penkiasdešimt litų, išėjo”, – pasakojo Sigita. Tomas buvo nupirkęs masažo priemonių, pamokęs, kaip jas naudoti.

Nuomojamame bute visada buvo alkoholinių gėrimų, net kažkokių lašiukų aistrai sužadinti.
Kai Sigita prasitardavo esanti pavargusi, Tomas pasiūlydavo kokaino. Pirmosiomis savaitėmis jis mergaitę lydėdavo į soliariumus: iš vaiko amžiaus neišaugusi Sigita turėjo atrodyti nepriekaištingai. Vesdamas klientus ir susirinkdamas pinigus, pats Tomas niekada nepalietė Sigitos. O ji dirbo, kad pateisintų mylimojo lūkesčius ir užsidirbtų pinigų vestuvėms. Maždaug porą mėnesių, kol dirbo Tomui, mergina buvo visiškai atskirta nuo pasaulio. Laikoma užrakintame bute, ji buvo beužmirštanti, kad lauke kartais lyja, o kartais – šviečia saulė.

Visą tą laiką Sigita buvo laikoma dingusi be žinios. Nežinia, kiek laiko dar būtų kalėjusi sutenerio išnuomotame bute, jei jos nebūtų išgelbėjęs kriminalistas, reido metu apsimetęs klientu.
„Jis man davė du šimtus litų ir paprašė pasikalbėti”, – taip baigėsi nepilnametės merginos vargų odisėja.
Kriminalinės policijos išlaisvintą merginą ėmė globoti Lietuvos „Caritas” Klaipėdos skyriaus socialinės darbuotojos. Jos pasirūpino, kad išsekusi, prie kokaino pripratinta Sigita atsidurtų ligoninėje.

2010-ųjų pavasarį Sigita, būdama Vilniaus vaikų socializacijos centre, sulaukė aštuoniolikos. Ir jos gyvenimo ratas ėmė suktis kitokiu ritmu. Tapusi pilnametė, kaip buvusi vaikų namų globotinė, ji gavo vienkartinę išmoką ir įsigijo bendrabučio kambarėlį. Ir vis dažniau pradėjo matytis su motina – žmogumi, kurio jos gyvenime taip trūko. O praėjusį rudenį teismas priėmė galutinį nuosprendį. Tomas buvo nuteistas už nepilnametės išnaudojimą – jam skirta pustrečių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vaikai iš globos namų – labiausiai pažeidžiami
Renata Karaliūnaitė
Lietuvos „Caritas” Klaipėdos skyriaus socialinė darbuotoja

„Sigitą globojame ilgiau nei metus. Ji, kaip ir kiti vaikai iš globos namų, yra lengvai pažeidžiama. Tokie vaikai ieško meilės, dėmesio ir neįžvelgia grėsmės, kai šiuos jausmus parodo nepažįstami žmonės.
Lengvu grobiu suteneriams tampa ir mergaitės, kurios vaikystėje būna patyrusios lytinę prievartą. Jos jaučiasi nevertos didelės meilės.
Sigita visa tai buvo patyrusi. Be to, jai koją gyvenime nuolat pakiša ir lengvas protinis atsilikimas. Ieškodama meilės ir šilumos, ji nesugeba atskirti tiesos nuo klastos, nesugeba įvertinti pavojaus.
Sąvadautojas puikiai įžvelgė šias jos savybes ir sugebėjo manipuliuoti: paskatinti, pagirti. O fizinį merginos nuovargį – malšinti narkotikais.
Nesugebėdama tinkamai vertinti to, kas vyksta, Sigita gali vėl įsivelti į panašias situacijas. Nes ir seksą ji supranta kaip meilės artumą, apkabinimą. Galbūt tik tada. Sigita ir jaučiasi reikalinga kitiems.”

Audrė Srėbalienė