Piktnaudžiavimas tarnyba ir įgaliojimų viršijimas – tokių kaltinimų kartais sulaukia šalies policijos pareigūnai. Ne visada nukentėjusiųjų pareiškimai virsta ikiteisminiais tyrimais ir pasiekia teismą. O jei ir pasiekia – tai būna tik ilgo kelio pradžia. Tačiau Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė įsitikinusi, kad tuo sudėtingu keliu eiti ne tik verta, bet ir būtina – klaidų pripažinimas lemia sistemos apsivalymą.
Mesti įtarimus policijos pareigūnui ryžtasi toli gražu ne kiekvienas. Stodamas prieš vieną – stoji prieš visus: sunku pripažinti, kad tas, kurio pareiga ginti ir saugoti, pats pažeidė įstatymus.
Tačiau nutinka ir taip. Štai Vilniaus miesto apylinkės teismas kovą paskelbė nuosprendį policijos pareigūnui Sigitui Gulbinui. Jis pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, taip pat dokumentų klastojimo.
Būrys jaunuolių buvo apkaltinę policijos pareigūną S.Gulbiną, kad šis, atvykęs į iškvietimą dėl triukšmo, beveik valandą prieš juos smurtavo, naudojo pipirines dujas ir elektros impulsinį prietaisą „Taser“.
Tai buvo pirmasis teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis šiais metais. Tačiau, Policijos departamento duomenimis, šiemet gauti 156 skundai/pareiškimai dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų.
„Visi skundai yra nuodugniai tikrinami, jei tik yra bent menkiausias pagrindas, pradedami tarnybiniai patikrinimai ar ikiteisminiai tyrimai“, – užtikrino departamento atstovas spaudai Ramūnas Matonis.
Šiemet dėl pareigūnų veiksmų buvo pradėta 18 ikiteisminių tyrimų: 9 iš jų nagrinėjami, 7 nutraukti, 2 perduoti teismui, bet sprendimų dar nėra.
Apklausą vykdė ir miške
Rugsėjo 5-ąją Marijampolės apygardos teismo Šakių rūmuose bus nagrinėjama byla, kurioje trys Vilkaviškio rajono policijos komisariato pareigūnai (vienas iš jų gegužę nusižudė – red. past.) kaltinami neteisėtai suvaržę trijų vagyste įtariamų nepilnamečių laisvę, juos mušę, sudavę dešimtis smūgių į veido, galvos ir pilvo sritį, spyrę į lyties organus ir netgi naudoję nenustatytą prietaisą, skleidžiantį elektrinius impulsus.
Prievarta, siekiant išgauti nepilnamečių prisipažinimą dėl vagystės, buvo naudojama ne tik komisariato patalpose, bet ir vieną nepilnametį išvežus į mišką ir antrankiais prirakinus prie medžio.
„Šiais tyčiniais ilgai besitęsiančiais bendrais smurtinio pobūdžio veiksmais pareigūnai diskreditavo statutinio valstybės tarnautojo policijos pareigūno vardą, iškraipė Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino jos autoritetą, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus bei tokiu būdu padarė didelę žalą valstybei bei nukentėjusiesiems nepilnamečiams“, – rašoma kaltinamajame akte.
„Šituos tai tik į Pravieniškes“
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė pastarąją bylą vadina rezonansine.
„Kai 2016 metų pačią šalčiausią žiemos dieną gavome skambutį iš sunkiai renkančios žodžius Lietuvos miestelio gyventojos, nė neįtarėme, kokia įvykių raizgalynė mūsų laukia“, – atsiduso K.Mišinienė.
Iš pradžių istorija atrodė standartinė – dingo du nepilnamečiai, augę socialinės rizikos šeimose. Vėliau jie atsirado: su šeimomis susisiekė Vokietijos ir Lietuvos tarnybos, reikėjo bėglius pargabenti namo.
„Tolesni įvykiai jau pasirodė pakankamai keisti. Nepilnamečiai, sužinoję, kad jų laukiame grįžtančių, kategoriškai atsisakė bendrauti. Nepaisant tuo metu spaudusių didelių šalčių, jie spruko iš mikroautobuso, klajojo po šalį. Vis tik mums pavyko vėliau su vaikinukais susisiekti, „prisijaukinti“. Ir po truputį jų drama pradėjo skleistis prieš akis“, – pasakojo K.Mišinienė.
Paauglių šeimose buvo ilgametės piktnaudžiavimo alkoholiu tradicijos, akis badė pasibaisėtina socialinių įgūdžių stoka, berniukai nevengė smulkių nusikaltimų, kurie baigdavosi susidūrimais su vietos pareigūnais.
„Apie vieną tokių susidūrimų nepilnamečiai galiausiai pasipasakojo: apie tai, kaip pareigūnai vietos komisariate juos mušė, prirakinę prie kėdės, kaip vežė į mišką, degino elektrošoku ir t.t.“, – vardija pašnekovė.
K.Mišinienei rajone inicijavus suinteresuotų tarnybų pasitarimą užvirė tikras pragaras.
„Mus pasitiko tiesiog pratisas staugimas – rėkė ir vietos komisaras, kad „šituos tai tik į Pravieniškes“, neįtikėtiną grubumą demonstravo ir tuometė Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė, o seniūnė atvirai siūlė „kur nors išvežti šias šeimas, jau parašus dėl to renkame“, – apgailestavo K.Mišinienė.
Smurtas sukuria galios iliuziją
K.Mišinienė ne kartą įsitikino: nuo pareigūnų nukentėjusiems žmonėms, ypač nepilnamečiams, prabilti labai sunku.
„Kartais net atrodo, kad meti iššūkį ne galimam smurtautojui, o pačiai sistemai, kuri energingai neigia: „Ne, netikime, visi jie melagiai, jūs tokios naivios.“ Ir tada pasijunti totaliai vienišas: palaikymo nėra nei iš kolegų psichologų, nei iš partnerių socialinių darbuotojų. Viešo. Mieli kolegos, turiu jus nuvilti – jūsų tyla žlugdo ir jūsų klientus, ir pačius smurtautojus. Smurtas svaigina, suteikia galios iliuziją, juk „iš tų nepilnamečių jau nieko gero nebus, reikia juos statyti į vietą, žulikus tuos“, – kai kurių kolegų tikrąjį požiūrį atskleidė K.Mišinienė.
Ji pažymėjo, kad visuomenė yra suteikusi policijai leidimą naudoti jėgą, tikėdamasi, kad ji tai darys adekvačiai ir atsakingai.
„Deja, neretai tai leidžia pareigūnui pasijusti „aukščiau įstatymo“, turėti tarsi kokią viršenybę prieš kitas gyventojų grupes. Policijos brutalus elgesys apklausų, sulaikymų metu stebimas visame pasaulyje, ne išimtis yra ir Lietuva“, – konstatavo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.
Įstatymai per silpni, todėl baudžia patys?
Elgesio tyrinėtojai išskiria kelias tokio reiškinio priežastis. Visų pirma jie akcentuoja tam tikras asmenines linkusio smurtauti pareigūno savybes, psichologines problemas, asmenybės sutrikimus.
„Kita svarbi priežastis yra ankstesnių traumuojančių įvykių patirtis, kuri tarsi verčia pareigūną į panašią situaciją reaguoti tiktai smurtu. Be to, mokslininkai mini policininkų jauną amžių, „mačo“ laikyseną.
Vis tik giliau analizuojant šį reiškinį pastebima, jog atsako reikia ieškoti ne tik asmeninėse pareigūnų savybėse, bet ir pačioje sistemoje: egzistuoja tam tikra „policijos tylėjimo subkultūra“, kurioje yra priimta pateisinti smurtaujantį prieš kriminalinį pasaulį pareigūną, nelanksti policijos hierarchinė vadovavimo ir kontrolės struktūra, silpnai veikiantys vidinės atskaitomybės mechanizmai. Įdomu, jog yra pareigūnų, manančių, jog įstatymai „silpnai veikia“, kad pažeidėjus reikia „stipriau“ bausti, taigi jie suteikia sau galią auklėti ir bausti“, – aiškino K.Mišinienė.
Jos vadovaujama nevyriausybinė organizacija nėra atlikusi tyrimo, kuris galėtų išmatuoti pareigūnų smurto apklausų metu paplitimą.
„Tačiau su nerimu matome, jog bendraujant su nepilnamečiais iš socialinio užribio tokias istorijas girdime beveik iš kiekvieno. Absoliučiai visais atvejais tai veda tik į neapykantos kurstymą, keršto troškimą iš nepilnamečių pusės, nepasitikėjimą teisėsauga.
Pagalvokime, ar momentinis nepaklusnaus paauglio „pastatymas į vietą“ vertas tokios ilgalaikės žalios? Jau nekalbant apie pasekmes pačiam smurtaujančiam pareigūnui: ar spardantis į lytinius organus sulaikytiesiems, namuose glostys galvas savo vaikams ir žmonai?“ – retoriškai klausė K.Mišinienė.
Problema sulaukė vadovybės dėmesio
R.Matonis neslėpė: analizuojant pareigūnų veiklą, sulaikymus, piliečių skundus aiškėja, kad pareigūnai kartais nevengia naudoti perteklinės jėgos.
„Todėl šiai problemai pastaruoju metu daug dėmesio skiria ir policijos vadovai. Susitikimuose su pareigūnais jie aiškinasi įvairias situacijas, rodo ir analizuoja praktinius pavyzdžius, atsako į jų klausimus.
Pagrindinė žinutė pareigūnams – jei reikia apsiginti nuo besipriešinančio asmens ar apginti kitą asmenį, fizinė jėga privalo būti naudojama, tačiau pareigūnams siūloma stengtis išvengti konfliktų ir, jei tik įmanoma, problemą išspręsti nenaudojant fizinės jėgos“, – aiškino R.Matonis.
Rugpjūtį jau vyko Policijos departamento vadovybės susitikimai su patrulių rinktinės, Mobilios kuopos pareigūnais (Vilniuje ir Kaune), taip pat susitikimas su Lietuvos policijos mokyklą baigusiais kursantais.
Artimiausiu metu policijos vadovai apvažiuos visas apskritis, kur susitiks su pirminės grandies pareigūnais, didžiausią dėmesį skiriant pirminės grandies pareigūnams, patruliuojantiems viešose vietose.
Pareigūnams siūloma stengtis išvengti konfliktų ir, jei tik įmanoma, problemą išspręsti nenaudojant fizinės jėgos.
„Situaciją nuolat analizuoja ir Imuniteto padalinių darbuotojai. Esant reikalui, siūlomi papildomi mokymai, vyksta prevenciniai pokalbiai, o, jei yra pagrindas, atliekami tarnybiniai patikrinimai“, – užtikrino R.Matonis.
Tikslas – užbėgti už akių
Policijos departamento Imuniteto valdybos viršininkas Elanas Jablonskas pažymėjo, kad 2011 metais, kai įkurta Imuniteto valdyba, buvo paneigtas mitas, kad varnas varnui akies nekerta.
„Jei yra padarytas įstatymo pažeidimas, imamasi priemonių, sprendžiamas atsakomybės klausimas, siekiama objektyviai surinkti visus įmanomus įrodymus ir patvirtinti arba paneigti faktus. Jei reikia, keliama baudžiamoji byla“, – užtikrino E.Jablonskas.
Jis pasakojo, kad pareigūnams mokymų metu pateikiami blogosios praktikos pavyzdžiai, pristatoma teismų praktika: „Kai pamatome rizikas, jas vertiname ir nedelsiant informuojame tiesioginius vadovus. Dirbame prevenciškai, siunčiame pareigūnus pas psichologus ir į mokymus.“
Imuniteto valdybos uždavinys – užbėgti įvykiams už akių ir apginti pareigūną nuo ateityje galbūt būsiančių netinkamų veiksmų.
„Nelaukiame, kol įvyks pasekmės, dedame pastangas, kad jų išvengtume. Ne kartą sakiau kolegoms: imuniteto bylos yra tos, kurių galėtų nebūti, nes smurto panaudojimas yra betikslis. Jis tik užtraukia pasekmes, bet naudos neatneša niekam – nei visuomenei, nei policijos bendruomenei“, – kalbėjo E.Jablonskas.
Riba, kai viršijami įgaliojimai, slidi
Policijos pareigūnai darbe patiria daug streso ir mažai teigiamų emocijų, nes kasdien tenka susidurti su nelaimėmis, sugerti daug „negatyvių“ įvykių.
„Vienas svarbesnių policijos darbo ypatumų – pareigūnai turi pareigą apsaugoti žmones ir visuomenę, o taip pat teisinius įgaliojimus naudoti jėgą – specialias priemones, tam tikrais atvejais ir prievartą. Tai yra didelis papildomas emocinis krūvis ir atsakomybė“, – atkreipė dėmesį Policijos departamento Psichologų poskyrio vedėjas Andrius Lošakevičius.
Be to, policijos pareigūnams, patruliuojantiems gatvėje ar tiriantiems nusikaltimus, tenka susidurti su nelinkusiais bendradarbiauti, priešiškais ar agresyviais asmenimis.
„Todėl šalia įprastų darbinių užduočių keliamos įtampos (kokybės užtikrinimas, terminai, pamaininis darbas, darbo krūviai ir pan.), neretai tenka dirbti pavojų sveikatai ar net gyvybei keliančiomis aplinkybėmis. Ir tokiomis sąlygomis tenka priimti greitą ir tinkamą sprendimą, kai klaidos kaina gali būti didelė. Tai – dar vienas papildomas psichologinis spaudimas“, – pasakojo A.Lošakevičius.
Jis pažymėjo, kad policijos pareigūnai turi teisę proporcingai naudoti jėgą, tačiau riba, kada šie įgaliojimai jau viršijami, yra diskusijų objektas viso pasaulio policijos tarnybose.
„Dažnai tai – nevienareikšmės situacijos, kuriose nėra vieno teisingo būdo pasielgti, o sprendimo reikia greito. Todėl iš tiesų kartais pasitaiko, kad aplinkybės netiksliai įvertinamos, nukenčia ir patys pareigūnai ar jų elgesys būna nesuderinamas su policijos pareigūno darbo etika ir metodais. Tačiau į tokius atvejus policijos vadovybė žiūri labai rimtai ir iš tokių klaidų siekiame pasimokyti“, – teigė A.Lošakevičius.
Pagalbos prašo vis dažniau
Ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių policijoje vyruoja nuostata, kad pareigūnas turi būti stiprus, atsparus, galintis įveikti bet kokias kliūtis.
„Todėl pareigūnui kreiptis pagalbos gali atrodyti kaip tam tikras silpnumo ženklas, pripažinimas, kad kažko negali. Tačiau situacija pamažu keičiasi. Policijoje psichologų etatai įsteigti visose apskrityse, o juose dirbantys psichologai bendradarbiauja su padalinių vadovais, stebi nuotaikas kolektyve, esant reikalui aktyviai siūlo pagalbą ne tik pareigūnams, bet ir jų šeimos nariams.
Taip pat veda mokymus personalui, didelis dėmesys skiriamas pareigūnų bendravimui su visuomene, konfliktų sprendimui, streso valdymui. Visi policijos darbuotojai turi galimybę konfidencialiai kreiptis į psichologą ir stebime, kad vis daugiau pareigūnų kreipiasi. Vien pernai buvo suteikta beveik 2000 valandų individualių konsultacijų“, – pasakojo A.Lošakevičius.
Jau tapo įprasta, kad po sudėtingų, didelį psichologinį poveikį turinčių įvykių (avarijos, sužalojimas tarnybos metu ar žūtis, šaunamojo ginklo panaudojimas ir pan.) psichologai aktyviai įsitraukia ir dirba ne tik su tiesiogiai įvykyje dalyvavusiais ir jį išgyvenusiais pareigūnais, bet ir su visu kolektyvu.
„Pareigūnams gana įprasta rūpintis savo fizine sveikata ir pamažu tampa įprasta pasirūpinti ir psichologine gerove“, – džiaugėsi pašnekovas.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Autorius: Dovilė Jablonskaitė