Author: admin

Trafficking is evolving. Inventive criminal minds are managing to step deeper and deeper into our communities to “fish out” their most vulnerable members.

New forms of trafficking and exploitation for criminal activities are appearing in Eastern Europe, and more particularly in Lithuania. It affects mostly men. Groups of young men aged between 14 and 20 years old are forced into local criminal groups and transported to Western Europe to perform shop-lifting, burglaries, drug dealing, etc.

Many of them come from vulnerable backgrounds. They lived in child care institutions or in difficult families. They had no responsible adult capable to protect them from being recruited and trafficked away.

All these broken souls are very easy preys for traffickers. They recognise them very quickly and lure them with their well-trained and well-placed words. And if the words are not enough, they always find “more persuasive” means.

“They told me that my mother is not taking care of me properly so they can buy me new clothes and food. Later the boss said that now it‘s my turn to show gratitude and to go to Germany for the new cars. When I refused they started waiting for me outside my house day and night, I was afraid even to go to school. I was beaten up several times. My mother was blaming me and crying all the time. So I agreed to go to Germany. I do not believe that anybody can help me. This world is a cruel place to live” – a 16 year-old Lithuanian, imprisoned for 2 years.

Once in the gang, these teenagers receive very concrete instructions where to steal, what to steal If they get caught, they also know by heart what to tell the police and the social workers. They keep firmly to the promise of “not to betray the masters”. So the officials that want to prosecute the crime or to help the arrested youngsters will never hear the true story of what happened in reality.

As Caritas, we have opted for taking up the challenge to protect young people from adult exploiters. Now I think that we must innovate our actions against trafficking. This really is a big deal. We need to step out of the mainstream and invite our social partners to start asking questions such as “How do the teenagers from the remote EU countries manage to come to this country?“, “How can they plan and perform such complicated crimes like stealing jewelry, cars, perfume, clothes?“, “Where do they store these stolen goods?“, “How is it possible that the same 14-17 year old boys are being arrested 5-10 times in different countries – never having personal documents or a cent on them?“

After 16 years working in anti-trafficking field, my team still faces the same main challenge: changing the attitude towards the victims in our communities. We have been trying to tackle this with a traditional approach of combining gentle face to face conversations around a cup of coffee and organising many conferences and seminars where we can safely show our expertise. But now it feels like these options are not enough. Something new and different is required.

I think that we should be able to create new flexible structures that could allow vulnerable teens to experience safety and true compassion. I firmly believe that our coordinated professional and international response could demonstrate our deep understanding of the true causes of human trafficking and the readiness to claim to the whole criminal world that these children are our children and we‘ll protect them!

The world does not need to be “a cruel place to live“ for any of these children.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Rugpjūčio 2 d. Birštone – Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinė – prevencinė akcija „Ekspozicija ant ratų“.
Akcijos tikslas yra parodyti bendruomenei, kokia „apčiuopiama“, reali yra prekyba žmonėmis.

Lietuvos Caritas programa „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ jau 16 metų gelbsti moteris, vaikus ir vyrus iš prekeivių žmonėmis, sutenerių pinklių visoje Lietuvoje. Kasmet padedame pakeisti gyvenimą, vėl tapti pilnateisiais bendruomenės nariais apie pusantro šimto aukų, išnaudotų tiek mūsų krašte, tiek įvairiose pasaulio šalyse. Su liūdesiu turime pripažinti, jog tokia pagalba neužkerta iš esmės kelio mūsų tautiečių išnaudojimui, nusikaltėliai griebiasi vis naujų, išradingų būdų kaip vykdyti savo kriminalius „verslus“. Supratome, jog žūt būt reikia švietėjiškų, nukreiptų į prevenciją pastangų, kurios įspėtų ir informuotų pažeidžiamus asmenis ir jų artimuosius.

Padedant gausiems rėmėjams, mūsų programa sukūrė „Ekspoziciją ant ratų“, telpančią į nedidelį treilerį ir galinčią nukeliauti tiek į didmiesčių aikštes ir gatves, tiek į atokias seniūnijas ir kaimus. Per pusantrų metų apkeliavome daugybę vietų, kviesdami lankytojus susipažinti su prekybos žmonėmis realybe iš arčiau, sužinoti, kokios gali būti jos formos, paskaityti nukentėjusiųjų laiškus, padiskutuoti ir pasirašyti po peticija. Ši ekspozicija savo turiniu yra sukrečianti, tačiau jos poveikis yra milžiniškas – jauni žmonės teigia supratę, jog reikia kritiškai domėtis darbo pasiūlymais, tariamų draugų paslaugomis, saugoti save ir savo artimuosius.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Miega su tėvu vienoje lovoje? Nuolat prislėgtas ir nelaimingas? Nei šeimą lankiusios socialinės darbuotojos, nei darželio ir mokyklos pedagogės nepastebėjo, kad prieš vaiką buvo naudojama sisteminga seksualinė prievarta. Yla iš maišo išlindo atsitiktinai, kai vaikas savo išmoktus įgūdžius ėmė taikyti tarp bendraamžių.

Berniukas detaliai prisimena kiekvieną prievartos aktą

Vytas su tėvu augo nuo 9 mėnesių. Po skyrybų mama pasiliko jo vyresnę sesutę. Kai Vytui buvo aštuoneri, jis atsidūrė mamos šeimoje. Mama jį pasiėmė iš globos namų, kur jis atsidūrė, kai tėvui už muštynes su motina buvo skirtas areštas.

Jaunesnis mamos sūnus pasiskundė, kad Vytas liepė jam ištraukti ir parodyti lytinį organą. Buvo iškviesta socialinė darbuotoja, kuriai vaikas žodis po žodžio išsipasakojo, ką patyrė tėvo namuose. Šių parodymų pagrindu buvo pradėtas teisminis procesas.

Berniukas per apklausas pasakojo, kad tėvas jį mušdavo, spardydamas į šonus, nugarą, kur pakliūdavo. Kartą tėvas kumščiu sudavė į veidą. Dėl matomos mėlynės kelias dienas jis nėjo į darželį. Kai tėvas būdavo neblaivus, jis nurengdavo sūnų ir pasiguldydavo į lovą, jį kandžiodavo, kutendavo, mušdavo į įvairias kūno vietas, draskydavo, tampydavo už rankų ir kojų, kišdavo jam tarp kojų „pelių“, prašydavo jį liesti.

Kai tėvas užmigdavo, Vytas eidavo praustis, nes smirdėdavo nuo spermos, kurią tėvas, patenkinęs lytinę aistrą, dažniausiai išliedavo ant jo. Berniukas tikino suskaičiavęs apie 30 tokių kartų. Kam nors prasitarti apie tai nedrįso, ypač bijojo, kad nesužinotų svetimi žmonės.

Pats tėvas kaltės nepripažino ir teismo sprendimą apskundė apeliaciniam teismui. Jis teigė, kad niekada nėra mušęs ir prievartavęs sūnaus, pasakojo, kad iki dvejų metų vaikas miegojo vienoje lovoje su juo, vėliau – pas močiutę, kuri jį ir prižiūrėjo.

Socialinė darbuotoja, kuri lankydavo šeimą, taip pat teigė, kad vaikas prižiūrėtas ir niekuo nesiskundė, nors tėvą ir močiutę dažniausiai rasdavo girtus. Mokyklos bei dienos centro, kurį lankė berniukas, socialinės darbuotojos taip pat nepastebėjo požymių, kad prieš vaiką naudota seksualinė ar kitokia prievarta. Tik tyrimo metu apklausti vaikai pasakojo, kad Vytas jų akivaizdoje nusimovė kelnes ir žaidė seksualinius žaidimus su vyresniu draugu.

Teismas patikėjo vaiku, o ne jo tėvu

Pasak teismo psichologinės ekspertizės išvados, dėl amžiaus vaikas nesuprato ir vis dar nesupranta su juo atliktų veiksmų esmės, todėl negalėjo adekvačiai priešintis, juolab kad smurtą prieš jį naudojo tėvas, kuris jam svarbus asmuo. Berniukui nenustatyta jokia lėtinė psichikos liga, jis turi tik kalbos išraiškos sutrikimą, pati raida nesutrikusi, tačiau dėl patirtos prievartos jam konstatuoti potrauminio streso ir depresinio elgesio sutrikimai, dėl kurių pakito jo emocijos ir elgesys.

Kauno apygardos teismas konstatavo, kad vaiko parodymai realistiški, paremti vaikiškais įspūdžiais, atitinka jo amžių, turimas žinias ir žodyną. Vaikas nelinkęs fantazuoti, atvirkščiai, apie įvykius pasakoja nenoriai, bet nuosekliai, aiškiai matyti, kad prisiminimai jam kelia neigiamas emocijas.

Taip pat galimą patirtą prievartą rodo vaiko seksualizuotas elgesys. Pasak teismo, socialinių darbuotojų parodymai, kad jos nematė mažamečio sumušto, negirdėjo jo nusiskundimų dėl iš tėvo patiriamo smurto ar seksualinės prievartos, nepaneigia mažamečio parodymų. Tikėtina, kad jam ir nebuvo padaryti pastebimi kūno sužalojimai.

Teismas sūnų seksualiai išnaudojusiam tėvui skyrė laisvės atėmimo penkeriems metams bausmę, taip pat priteisė iš jo sūnui 5 tūkst. eurų neturtinės žalos.

Iškrypėlis tėvas, beraštės socialinės darbuotojos ir bejėgiai vaiko teisių specialistai

„Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinio darbo koordinatorė Justina Stakaitytė įsitikinusi, kad baisus Vyto atvejis atskleidžia bent du niekaip neišgydomus socialinės sistemos skaudulius.

„Seniūnijos socialinės darbuotojos, dvejus metus lankiusios berniuką jo namuose, neatpažino jokių smurto požymių. Miega su tėvu vienoje lovoje? Baisus čia daiktas. Nuolat nelaimingas ir prislėgtas? Neturiu laiko gilintis į vaikų nuotaikas. Sumuštas veidukas? Tai gal užkliuvo kur. Į klausimą, kodėl nieko nematė ir nesiėmė priemonių, viena iš darbuotojų atšovė, kad „jų niekas nemokė atpažinti seksualinį smurtą“.

Bet gal visos tos humanitarinio išsilavinimo niekaip nepaveiktos Onutės, Marytės, Staselės iš NN seniūnijų sako tiesą? Gal šiandien šalia to liguisto žmogaus, negailestingai prievartavusio savo sūnelį, teisiamųjų suole turi sėdėti ir socialinių darbuotojų mokytojai, taip lengvai „kvalifikuojantys ir perkvalifikuojantys“ visus to norinčius ir užsimokančius?

Vyto kančias apatiškai stebi ir miestelio Vaiko teisių apsaugos tarnyba: „O ką mes galime padaryti – tokiam vaikui Lietuvoje neįmanoma surasti nei globėjų, nei profesionalios pagalbos.“ Štai ratas ir užsidaro – iškrypėlis tėvas, beraštės socialinės darbuotojos, nieko negalintys vaiko teisių specialistai – ir Vytas jau nebeturi šansų į laimingą vaikystę“, – teigė specialistė.

Vis dėlto pašnekovė viliasi: gal dar ne viskas baigta? Gal atsiras mylinti šeima, išdrįsianti priglausti šį nelaimingą vaiką, šiandien kalbantį apie mirtį ir tamsoje tūnančias pabaisas?

Šiam nedideliam berniukui iš tiesų teko labai daug išbandymų, kuriems dar galo nematyti. Kad ir koks baisus buvo tėvo vaidmuo, į neviltį varo ir padėti negalinti aplinka. Grąžintas iš tėvo mamai, jis tapo nepakeliama našta ir jai, kadangi jo elgesys sudėtingas, todėl jis atsidūrė globos namuose. Motina motyvavo tuo, kad vaikas jai primena tą baisų žmogų – buvusį vyrą.

„Lietuvos Caritas“ darbuotoja tiki, kad tokių žmonių atsiras, ir laukia skambučių organizacijos SOS pagalbos numeriu 8 679 61617.

Vaiko teisių apsaugos skyrius vaikui gali pasiūlyti tik globos namus

Marijampolės savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Svajonė Rainienė patvirtino žinanti šį atvejį. Pasak jos, seksualinė prievarta vaikui sukėlė neabejotiną žalą, nors jis pats pasakojo apie ją nesuprasdamas, kad tai nusikaltimas.

„Berniukas gyvena globos namuose, kadangi mama atsisakė jį pasiimti. Nors tai nėra išeitis, šiuo metu po ilgalaikio gydymo jo būsena yra stabilesnė ir globos namuose jis jaučiasi geriau nei tuomet, kai buvo mėtomas tarp tėčio ir mamos šeimos, jausdamas priešiškumą abiem savo tėvams“, – pasakojo pašnekovė.

Paklausta, ar normalu, kad niekas nepastebėjo prieš vaiką vykdytos prievartos, S.Rainienė sutiko, kad iš tų žmonių, kurie arčiausiai šeimos, tikimasi, kad šie pastebės, kas joje vyksta, tačiau pranešimų nei raštu, nei žodžiu nebuvo gauta. Nebuvo jokių kalbų net apie įtarimus ar abejones.

„Man sunku spręsti dėl socialinių darbuotojų kompetencijos. Tai sudėtingas darbas, ir kompetenciją kelti, aišku, reikia visiems. Žinome bendrus metodus, darbo būdus, bet yra situacijų, kai reikia konkrečių sprendimų. Iš tiesų, šios srities praktinių mokymų socialinėms darbuotojoms trūksta. Kita vertus, mes nekontroliuojame jų darbo, tik galime paprašyti nuvykti pas šeimą. Tai atskira institucija, iš kurios kartą per pusmetį gauname ataskaitas apie socialinės rizikos šeimas“, – teigė tarnautoja.

Minėta šeima, pasak jos, buvo sunki, didelės rizikos šeima. Vaiko gyvenimo sąlygos nebuvo geros, bet mama šiuo atveju taip pat nerodė iniciatyvos auginti vaiką.

Normalu, kad socialinės darbuotojos nepastebėjo smurto?

Marijampolės socialinės pagalbos centro direktorė Vilma Ratkevičienė savo darbuotojas gynė. Jos manymu, socialinis darbuotojas negali visko pastebėti. Esą tokius dalykus pastebėti sudėtinga net psichologams ir medikams.

„Mūsų visos darbuotojos įgijusios aukštąjį socialinio darbo išsilavinimą, kitaip ir dirbti negalėtų. 90 proc. jų dirba nuo tada, kai tarnyba buvo įsteigta, t. y. turi apie 8 metų patirtį. Dabar du kartus per mėnesį yra privalomos supervizijos, kurios joms labai naudingos, siunčiame jas į privalomus kvalifikacijos kėlimo kursus. Kompetencijos jos turi pakankamai, tik kiekviena situacija yra nauja ir dažnai pasimokai tik tada, kai kažkas atsitinka.

Tai sunkus darbas. Jei šeima įtraukiama į socialinės rizikos šeimų apskaitą, socialinis darbuotojas tarsi tampa visapusiškai atsakingas už tą šeimą, o šeima už nieką neatsako. Tarsi socialinis darbuotojas ir vaikus turi nuvesti į mokyklą, ir krosnį pakurti, ir mokesčius sumokėti, ir pasirūpinti vaikų drabužiais bei sveikata… Jis turi būti ir pagalbininkas, ir įgalintojas, ir reikalų tvarkytojas, ir psichologas, kai iš akių reikia pamatyti, kaip jaučiasi žmogus, kada jis meluoja ir apgaudinėja. Štai šiandien turime situaciją, kai gimdyvė vis pabėga iš ligoninės, turime vaikytis ir jos ieškoti, rūpintis būsimo vaikelio saugumu“, – teigė pašnekovė.

Vienas socialinis darbuotojas turi iki 17 prižiūrimų šeimų, nors buvo metas, kai jos darbuotojos turėjo ir po 20 šeimų.

V.Ratkevičienė pasidžiaugė, kad nuo kitų metų kuruojamų šeimų skaičius turėtų sumažėti iki dešimties. Esą tuomet bus įmanoma orientuotis į paslaugos kokybę, o ne tik į šeimos tikrinimą, kai atleki, pasižiūri, kad gyvi sveiki, dar juda kruta, ir vėl bėgi, nes kiti laukia, o darbo diena – tik aštuonios valandos. Dažniausiai šeimos aplankomos kartą per savaitę, tam tikrais atvejais – dažniau. Valandų skaičius vienai ar kitai šeimai nereglamentuojamas.

Nuo 2011 m. dirbti socialiniu darbuotoju teisę turi asmenys, įgiję aukštąjį socialinio darbo ar jam prilygintą išsilavinimą. Pagal seną švietimo ir mokslo ministro įsakymą, socialiniam darbui prilygintu išsilavinimu laikomas kitas aukštasis socialinių mokslų studijų srities išsilavinimas ir gautas pažymėjimas, liudijantis, kad išklausytas ne mažiau kaip 40 kreditų (apie 120 valandų) socialinio darbo dalykų kursas socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje; taip pat kitas aukštasis ne socialinių mokslų studijų srities išsilavinimas ir gautas pažymėjimas, liudijantis, kad išklausytas ne mažiau kaip 60 kreditų (apie 180 valandų) socialinio darbo dalykų kursas.

Po panašių atvejų ypač aktualiai kyla klausimas – ar tokia socialinių darbuotojų perkvalifikavimo tvarka pakankama? Ar per 150 ar 180 valandų iš tiesų įmanoma gauti pakankamai žinių darbui su itin pažeidžiamais žmonėmis, išmokti atpažinti net ir akivaizdų smurtą?

Ieškant psichikos ligų vaikas buvo vežiotas po specialistus

V.Ratkevičienės teigimu, po seksualinės prievartos fakto išaiškėjimo, berniukas buvo vežiotas po įvairiausius specialistus, bet Lietuvoje pagalbos tokiems vaikams labai trūksta, taip pat nėra specialios įstaigos, į kurią jie galėtų būti nukreipti.

„Ieškome galimybių, kaip jį apsaugoti, integruoti, nes iš jo tyčiojasi kiti vaikai, jam iš tiesų labai sunku, jis ir į mokyklą nebenori eiti. Mes vedėme jį pas psichiatrus, pas psichologus, bet niekas neįžvelgia, kad yra kokia nors liga. Vaiko intelektas netgi pakankamai aukštas pagal jo amžių, jis ir mokosi gerai. Bet kaip suteikti pagalbą, kad tokie vaikai galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą netrukdydami nei sau, nei aplinkiniams, nedemonstruodami savo nukrypimų, šiai dienai yra diskusinis klausimas, kuris kol kas užduodamas tik žemesniu lygmeniu“, – tikino socialinė darbuotoja. Pasak vaikų ir paauglių psichiatrės Orintos Ančiulytės, seksualin

Pasak vaikų ir paauglių psichiatrės Orintos Ančiulytės, seksualinės prievartos aktas net ir suaugusiojo gyvenime palieka randą, su kuriuo labai sunku susidoroti, o kuo vaiko amžius jaunesnis, tuo tie randai gilesni ir tuo labiau traumuoja vaiko raidą.

„Iki trejų metų vaikai dar gali nieko neprisiminti, bet vyresnio amžiaus vaikas viską atsimena detaliai ir toks prievartos aktas palieka negrįžtamus pėdsakus tiek jo asmenybės formavimui, tiek emocinei raidai.

Kuo ilgiau yra trukusi veika prieš vaiką, tuo sunkiau tvarkytis su pasekmėmis. Vaikai, vystantis jų raidai, visada renkasi autoritetą ir kopijuoja jo elgesį. Todėl, norėdamas išlikti, skriaudžiamas vaikas gali pradėti tapatintis su skriaudėju, elgtis panašiai manydamas, kad tai normalus elgesys. Juk dažniausiai seksualinė prievarta įtariama, kai pastebimas vaiko netinkamas seksualizuotas elgesys“, – pasakojo psichiatrė.

Psichiatrė: vaikas ima taikyti išmoktą modelį, kuris jam atrodo teisingas

O.Ančiulytės teigimu, seksualinę prievartą patyrusiam vaikui ne tik sunku prisitaikyti prie normalios aplinkos, bet ir pasitikėti kitais žmonėmis, todėl jame pasireiškia visa puokštė agresyvių apraiškų.

„Tiek psichiatrijos ligoninės, tiek dienos centrai turi limituotą valandų skaičių, kiek jie gali teikti pagalbą, o tokiam vaikui reikia ilgalaikės pagalbos. Jis nuoširdžiai nesupranta, kas darosi. Jis tiesiog taiko išmoktą modelį, kuris jam atrodo teisingas, ir nesupranta, kodėl kiti nenori su juo bendrauti. Galiausiai teoriškai jis suvokia, kad kažko daryti negalima, nes bus problemų, bet realiai, viduje požiūrio, kad toks elgesys blogas, neturi.

Norint tai pakeisti, gali trukti ne vienerius metus. Tam reikia kompleksinės socialinės integracijos, neretai ir medikamentinio gydymo, kadangi jų emocinė raiška būna neadekvati, kadangi ilguoju periodu gali ryškėti arba asocialus, agresyvus elgesys, arba fizinė agresija į save, savęs žalojimas“, – aiškino specialistė.

O.Ančiulytės teigimu, kad ir kaip būtų žiauru sakyti, seksualinę prievartą patyręs vaikas yra labai sutrikęs, todėl gali kelti pavojų sau arba aplinkiniams, todėl reikia užtikrinti saugią aplinką, kad jis nekenktų nei sau, nei kitiems.

Globos namai tokios pagalbos suteikti negali, nes vaikui reikia labai stiprios nuolatinės priežiūros su siauromis ribomis. Pasak jos, tokių vaikų asmenybė skyla per pusę ir labai sunkiais atvejais, bandydami rasti išeitį, jie pradeda smurtauti prieš kitus arba prieš save ir net gali baigti gyvenimą savižudybe.

„Kai vaikas patyręs krūvą tiek fiziškai, tiek emociškai traumuojančių nenormalių dalykų, jis nežino elgesio modelio, kurį mes laikome normaliu, nežino, kaip turėtų elgtis. Juk vaikas – tarsi tuščias lapas ir informaciją, kuri į jį rašoma, jis priima šimtu procentu kaip teisingą. Ją pakeisti – kruvinas darbas, reikalaujantis geležinės kantrybės ir daug laiko.

Toks sužeistas vaikas turėtų gyventi ne institucijoje, o šeimoje, geriausia, kad globėjai neturėtų kitų vaikų ir visą dėmesį galėtų skirti jam, be to, turėtų pakankamai žinių, kaip bendrauti su tokiu vaiku. Mat tokie vaikai, susitapatinę su savo skriaudėju, kartais tampa žiaurūs ar imituoja tuos pačius veiksmus, kuriuos su juo darė skriaudėjas, nes mano, kad tokiu būdu užsitarnaus autoritetą. Globėjai turėtų nekabinti etikečių, nevertinti vaiko kaip blogo, o suvokti, kad jis ne šiaip kvailioja, o iš tiesų nesupranta, ką daro“, – teigė O.Ančiulytė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Reklamuojama svetainė Destinationgirls.com priklauso milijonieriumi save vadinančiam amerikiečiui A. Perezui. Apie šį vyrą Lietuvos žiniasklaida rašo dažnai – praėjusiais metais atidaromai minėtai pažinčių svetainei A. Perezas Lietuvoje ieškojo reklaminio veido. Turtuolis iš Amerikos savo feisbuko ir „Instagram“ paskyrose tuomet laukė privačių žinučių iš merginų, norinčių tapti pirmosios reklaminės kampanijos veidais.

Žiniasklaidai paskelbus, kad nugalėtoja tapusi šviesiaplaukė Kristina galimai užsiima prostitucija, A. Perezas paskelbė jos paslaugų atsisakantis.

Paties A. Perezo asmenybė spalvinga. Apie milijonierių nuolat platinami pranešimai žiniasklaidai. Juose A. Perezas pasakoja apie jam atliktas plastines operacijas ir tai, kad šįmet Vilniuje buvo tapęs „Uber“ vairuotoju, linksminosi su NBA švagždėmis ir t.t. Vieną tokių pranešimų žiniasklaidai prieš keletą mėnesių DELFI demaskavo.Nors pranešime žiniasklaidai teigta, kad A. Perezas sulaikytas ir uždarytas į areštinę po to, kai naktiniame klube Gedimino prospekte linksminosi su juodaodžiu draugu ir įsivėlė į konfliktą, viskas buvo kitaip. Policija tuomet paaiškino, kad A. Perezą, kuris svirduliavo, buvo akivaizdžiai girtas ir rėkavo ant praeivių, sulaikė ir nuvežė į trečiąjį policijos komisariatą. Čia jis atsisakė tikrintis blaivumą. Už nedidelį chuliganizmą A. Perezui skirta 50 eurų dydžio bauda.

Prieš porą metų duodamas interviu DELFI A. Perezas sakė Lietuvoje matantis sėkmingas galimybes investicijoms, mūsų šalyje ieškojo tinkamos vietos prabangiam restoranui. A. Perezas sakė vadovaujantis internetinio marketingo bendrovei Los Angele “SEO company LA”, o verslą pradėjęs paauglystėje, kada sukūrė socialinio tinklo „MySpace“ profilio aplinkų internetinį portalą.

Reklama su šūkiu „Niekada nekeliaukite vieni“ neseniai atsirado Vilniaus Vokiečių gatvėje. „Va čia tai bent. Nekeliaukit vieni? Kai tiek daug gražių kūnų aplinkui, kurie gali jūsų vienatvę praskaidrinti. Man tai dviprasmiškas, panašus į prostitucijos siūlymą skelbimas“, – išvydusi reklamą, sureagavo Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė K. Mišinienė.

K. Mišinienė sakė ir anksčiau pamąsčiusi apie šio turtuolio užmačias ir tikruosius tikslus. Pasak jos, į ką bevyniotum „eskorto“, „palydėjimo paslaugas“, ilgos prostitucijos ausys vis tiek išlenda. „Per savo darbo praktiką mačiau daug tokių atvejų, kai tokios kelionių, vakarėlių kompanionės teikia ir seksualines paslaugas. Merginų, o taip pat ir vaikinų, verbavimas vyksta labai maloniai, po truputį įvedant juos į realybę, merginos mums pasakojo, jog ateina toks momentas, kai tu tiesiog psichologiškai negali pasakyti „ne“, – kalbėjo su prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukomis dirbanti K. Mišinienė.Pasak K. Mišinienės, gal milijonieriaus jausmai ir bus užgauti, bet temą reikia kelti į paviršių. „Jį patį perfrazavusi sakyčiau, kad „Lietuva yra mažas, įvairaus plauko verslo rykliams nuostabus kraštas – nepriteklius, psichologinės problemos moteris, vyrus, o ir vaikus stumia į tokias situacijas, kur jie turi save parduoti vaidindami esą laimingi ir suradę savo vietą“, – teigė specialistė. Tuo metu skelbimą išvydę Policijos departamento atstovai DELFI sakė iš jo nematantys pagrindo daromai nusikalstamai veikai įžvelgti.

Labdaros ir paramos fondo „Frida“ vadovė Daiva Baranauskė iškart atkreipė dėmesį, kad reklamoje vaizduojamos merginos. „Aš čia matau kitą žinutę – lyčių stereotipų įtvirtinimą. Vėl čia tie baisieji atskiri Marso ir Veneros pasauliai. Vėl mes atskiriame pasaulius – jei palydovė kelionėje, tai turi būti graži mergina, su kuria kelionė smagesnė“, – sako D. Baranauskė.

Ji baisisi, kad į nuolat rengiamus magiško moteriškumo mokymo užsiėmimus susirenka daug žmonių. „Taip užtvirtiname standartus, kurie paskui įtraukia ir į prostituciją, ir į toksinius, ir į smurtinius santykius. Stereotipinis elgesys paskui uždeda elgesio standartus, įsuka į tokį elgesį, iš kurio išeiti paskui labai sunku. Stereotipinis elgesys toks – tikra moteris paklusni, nuolanki, švelni, graži, su sijonu“, – kalbėjo pašnekovė.

„Mes daug stipriau akcentuojame tuos dalykus nei buvo mano jaunystėje, baisiaisiais sovietiniais laikais. Tikrai nenorėčiau į tuos laikus grįžti, bet dėl lyčių standartų sovietmečiu gyvenome laisviau, galėjome daug labiau sau leisti su vaikinais bendrauti kaip su draugais, taip pat ir vaikinai su merginomis kaip su draugėmis. Priešingai nei dabartinis jaunimas, kuris labai paiso stereotipų ir romantinio bendravimo ritualų“, – kalbėjo D. Baranauskė. „Čia tikriausiai yra verslas, paslėptas išnaudojimas, kriminaliniai dalykai ir jie žaidžia tais pačiais stereotipais“, – matytą reklamą apibūdino pašnekovė.

Pats JAV gyvenantis A. Perezas per Lietuvoje esantį atstovą spaudai DELFI sakė paprasčiausiai reklamuojantis pažinčių svetainę. „Svetainės tikslas yra padėti žmonėms susipažinti kelionėms. Tai puikus būdas rasti kelionės bičiulį, susitikti su vietiniais, rasti meilę. Daug žmonių kasmet keliauja vieni, nes jų draugai atšaukia planus. Taigi kodėl neturėti svetainės, kuri padeda nekeliauti vienišiems“, – aiškina A. Perezas.

Šiuo metu Vilniuje stovi tik vienas toks reklaminis stendas, bet ateityje planuojama turėti po 2-3 stendus Vilniuje, Kaune ir Palangoje. Pasak A. Perezo, vaikinai gali susirasti vaikinus, merginos – merginas, vaikinai merginas ir atvirkščiai – svetainė nieko nediskriminuoja. Pasak A. Perezo, apie 60 proc. svetainės lankytojų – lietuviai.

„Žmonės visada randa galimybių gera pavaizduoti blogu nepaisant to, ką tu darai. Bet žmonės, kurie naudos tinklalapį teisingais tikslais, sulauks didelio pasisekimo ir gerai praleis laiką. Mūsų tikslas – blokuoti kiekvieną, kuris naudoja svetainę netinkamai, priešingai, jei ji sumanyta. Taigi jei žmonės turi neigiamą požiūrį į mano svetainę, tai jų problema“, – tvirtino verslininkas.

A. Perezo teigimu, tie, kuriems nepatiko reklama, turėtų skirti laiko ir užsiregistruoti svetainėje. „Tada jie reklamoje neįžvelgs prostitucijos. Kaip sakoma, niekada nespręsk apie knygą pagal viršelį. Žmonės greiti teisti ir tai liūdna“, – sakė jis. Klausiamas apie konkurse nugalėjusią Kristiną, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, vertėsi prostitucija, A. Perezas aiškino, kad ji vertėsi prostitucija naudodamasi kitomis svetainėmis. Esą kada tai tik buvo išsiaiškinta, su ja nutraukti visi ryšiai ir ji neturi būti siejama su svetaine.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Paslėptas „SOS“ signalas

Tokį patarimą panevėžiečiams dalino „Carito“ atstovai, į Panevėžį atvykę specialiu autobusiuku, kuriame įrengta ekspozicija apie prekybą žmonėmis.

Jie siūlė sugalvoti, kokį žodį ar skaičių tėvams sakys iš užsienio paskambinęs sūnus ar dukra, kad praneštų patekęs į bėdą.

„Dažnai į sekso ar darbo vergiją pakliuvusių jaunuolių pokalbių su artimaisiais klausosi jų išnaudotojai. Todėl aukos, bijodamos susidorojimo, bijo pranešti, kas iš tiesų atsitiko. Šiuo atveju slaptažodis veiktų kaip signalas „SOS“, – sakė „Carito“ savanorių ir prevencijos koordinatorė Dovilė Martinonė.

Šešiuose miestuose, taip pat ir Panevėžyje, skyrius turinti organizacija vykdo programą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“. Autobusiuke įrengta ekspozicija leidžia pažvelgti į prekybą žmonėmis iš arčiau.

Vienoje treilerio pusėje įrengta darbinio išnaudojimo ekspozicija, kitoje – prostitucijos aukų.

Darbinio išnaudojimo ekspozicijoje lankytojai išvysta aptriušusias lovas, besimėtančius sunešiotus drabužius. Pasak D.Martinonės, tokiomis ar panašiomis sąlygomis – skurdžiai įrengtuose mažuose nameliuose po 10 – 15 ar net dar daugiau žmonių gyvena išnaudojami lietuviai užsienyje. Ant sienų palikti darbininkų užrašai byloja apie XXI – ojo amžiaus vergų dalią.

„Iš viso mūsų buvo 60 žmonių. Turėjome vieną dujinę, vieną dušą ir vieną tualetą“, – rašo 25 metų Martynas. Ketveriais metais vyresnio Valdo užrašas parodo, kaip buvo elgiamasi su šiandienos pasaulio vergais: „Jeigu bandydavome bėgti, prieštarauti, mus spardydavo“.

„Carito“ atstovių teigimu, iš žmonių, pakliuvusių į darbo vergiją, atimami dokumentai, jie įklampinami į skolas, gąsdinami susidorojimu, jeigu bandys bėgti.

Kitoje autobusiuko pusėje lankytojai patenka į prostitutės kambarį. Jame – vienos iš sekso vergijos išvaduotos merginos suknelė, aukštakulniai bateliai. Šiuos drabužius mergina vilkėdavo darbe. O jis – seksualiai aptarnauti vyrus.

„Po kiekvieno kliento šlykštėjausi savimi, bet bijojau viską baigti, bijojau, kad pakas po žemėm“, – rašo 25 metų Monika.

Buvusių prostitučių užrašai liudija, kad per dieną joms tekdavo aptarnauti po 10 ir daugiau vyrų. Išnaudotojai merginas žemindavo, o jeigu nepaklusdavo, būdavo sumušamos.

„Užėjusios čia jaunos merginos gali savo akimis pamatyti, kaip iš tiesų atrodo sutenerių žadamos „pasakų pilys“, – kalbėjo su sekso vergijos aukomis dirbančios „Carito“ atstovės.

Pažiūrėti ekspozicijos atėjusiems gyventojams jos aiškino, kaip apsisaugoti ir apsaugoti kitus nuo darbo ar sekso vergijos, pasakojo apie pagalbą jos aukoms, kvietė diskutuoti.

D.Martinonę ir jos kolegas maloniai nustebino panevėžiečių reakciją į ekspoziciją ant ratų. Pasak jų, net pagyvenusiems žmonėms nereikėjo aiškinti, kokiu tikslu jie važinėja po Lietuvą, kodėl reikia skleisti informaciją apie prevenciją prekyba žmonėmis. Panevėžiečiai žinojo, kokie dideli šio reiškinio mastai. O Kaune senjorai ekspoziciją apžiūrinėjo gana skeptiškai nusiteikę.

Panevėžyje tik vienam, per 40 metų perkopusiam vyriškiui, „Carito“ atstovės turėjo įrodinėti, kad moterys į viešnamius pakliūna ne savo noru ir joms reikia padėti. Užsispyręs smalsuolis nenorėjo patikėti, kad prostitucija merginos užsiima ne savo noru.

Autobusiukas sudomino ir jaunimą, paauglių tėvus. Pasak D.Martinonės, kai kurie tėvai, išgirdę, kaip lengvai vaikai pakliūna į išnaudotojų spąstus, prisipažino nepagalvoję, kad jų atžalos galėtų būti tokios patiklios.

„Yra buvę atveju, kai jaunuoliai per naktį susikrauna lagaminą ir nieko nesakę artimiesiems išvyksta į užsienį. Išnaudotojai juos suvilioja neva lengva galimybe greitai užsidirbti pinigų trokštamam mobiliajam telefonui, kompiuteriui ar dar kam nors. Nuvykus paaiškėja, kad teks vogti“, – kalbėjo ji.

Paprastai jaunuolius, tiek vaikinus, tiek merginas, verbuoja „pažįstami“ ar „pažįstamų pažįstami“.

Verbuotojai puikiai išmano jaunų merginų psichologiją, poreikį būti įvertintoms, mylimoms. Jie giria jų išvaizdą, tikina, kad esančios nuostabios ir užsienyje savo išvaizdos dėka galėtų uždirbti pasakiškus pinigus. Dažnai joms žadamas modelio, šokėjos darbas, tačiau nuvykus paaiškėja, kad teks darbuotis viešnamyje.

„Carito“ atstovai apie tai, kaip apsisaugoti ir nepakliūti iš naudotojų pinkles, aiškina ir moksleiviams mokyklose. D.Martinonė pasidžiaugė, kad į autobusiuką Panevėžyje užsukę jaunuoliai pasirodė labai žingeidūs, nepasitaikė besišaipančių.

Tiesa, buvo ir tokių, kurių ekspozicija ant ratų apie prekybą žmonėmis visiškai nesudomino.

„Carito“ autobusiukas planuoja aplankyti ne tik didesnius šalies miestus, bet kaimiškas vietoves.

Organizacijos atstovai drąsina prekybos žmonėmis aukas nebijoti ieškoti pagalbos – kreiptis į policiją tiek užsienyje, tiek Lietuvoje, į mūsų šalies ambasadas. Jeigu neturi tokios galimybės, nemoka užsienio kalbos, atsidūrus gatvėje tiesiog šaukti „Help“.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Liepos 5 d. Šilalės rajono savivaldybės tarybos salėje įvyko apskritojo stalo diskusija „Suvienytomis jėgomis prieš smurtą“, kurį organizavo Lietuvos Caritas ir Vaiko teisių apsaugos skyrius. Diskusijos dalyvius sveikinęs Šilalės rajono savivaldybės meras Jonas Gudauskas pasidžiaugė bendradarbiavimo stiprinimu su Nevyriausybinėmis organizacijomis bei pažymėjo, jog per keletą paskutinių metų prekybos žmonėmis požymių turinčių veikų fiksuojama ir mūsų rajone. Skaudžiausia, kad į tokį nusikaltėlių tinklą papuola nepilnamečiai.

Kaip pažymėjo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Vygandas Mylimas, Tauragės apskrityje 2015 m. buvo atliekami keturi, o  2016 m. – 3 tyrimai. Šilalės rajone šiais metais buvo  atliekamas vienas tyrimas dėl prekybos  žmonėmis, tačiau dėl įrodymų trūkumų jis buvo nutrauktas. Daugiausiai į užsienį išvežama seksualinio išnaudojimo tikslais, vagiliavimui arba sudaromos fiktyvios santuokos su užsieniečiais.

Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Birutė Sragauskienė akcentavo bendradarbiavimo svarbą, pastebėjo, jog reikalinga derinti veiksmus teikiant pagalbą nukentėjusiems asmenims, paminėjo, jog bendradarbiaujama su Tauragės Caritas skyriaus atstove Ona Krenciūte, kuri taip pat dalyvavo diskusijoje.

Justina Stakaitytė, Lietuvos Caritas atstovė, koordinatorė socialiniam darbui, kalbėjo apie vykdomą projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“, supažindino su teikiama pagalba ir kvietė visus būti bendruomeniškais bei apie įtartinus atvejus informuoti atsakingas institucijas. Kad mūsų bendruomenėje dar vadovaujamasi principu –  nieko nematau ir negirdžiu – labai gerai įrodė neilgas filmukas „Skausmo kapitonas“.

Diskusijoje dalyvavo seniūnijų socialiniai darbuotojai, Socialinės paramos skyriaus, Švietimo pagalbos tarnybos,  Specializuoto pagalbos centro ir Visuomenė sveikatos biuro atstovai, taip pat Šilalės rajono policijos komisariato pareigūnė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Gyventojos buvo supažindintos su prekybos žmonėmis sąvoka, pavojaus požymiais, galima rizika. Aptartas saugus elgesys gatvėje, internete, su nepažįstamais žmonėmis. Diskusijų metu buvo pristatytos prekybos žmonėmis aukų istorijos, kartu su gyventojomis aptartos įvykusių nelaimių priežastys ir pasekmės. Gyventojos dalinosi savo asmenine patirtimi, specialistėms Vaidai ir Dovilei uždavė rūpimus klausimus ir kartu aptarė atsakymus. Diskusija gyventojoms suteikė žinių apie žmogaus teises, saugų elgesį, nusikaltimo prieš žmogų požymius bei greito reagavimo veiksmus nelaimės atveju.

Liepos mėnesį laukiama dar viena diskusija apie prekybos žmonėmis nusikaltimus – kartu su gyventojais vaikinais.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Pradėdama paskaitą – diskusiją, doc. Irena Luobikienė pasakė, kad nors Lietuvos Respublikos Konstitucija užtikrina žmogaus laisvės neliečiamumą, ir niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nusikalstama prekyba žmonėmis šiurkščiai pažeidžia esmines žmogaus teises, žaloja fizinę, psichinę, emocinę žmogaus būklę.

Todėl pagrįstai kyla klausimai:

Kristina Mišinienė informavo, kad 2001 – 2015 metų laikotarpiu programos vykdymo grupė kasmet suteikė pagalbą 100 – 120 prekybos žmonėmis aukoms, o 2014 metais 65 proc. pagalbą gavusių aukų sėkmingai integravosi bendruomenėse. Tais pačiais metais suteikė pagalbą 58 asmenims, davusiems parodymus ikiteisminiuose tyrimuose ir 29 asmenims, kurie liudijo teisminiuose procesuose. Atsakydama į klausimą – kaip programos vykdytojų komanda identifikuoja pagalbos poreikį prekybos žmonėmis aukoms, K. Mišinienė akcentavo gaudų bendradarbiavimą su policija bei visų įmanomų priemonių panaudojimą. Pasak jos, neretai pagalbos nukentėjusiems poreikiai  išryškėja ir seminarų  bei mokymų metu, taip pat – tiesiog bendraujant su žmonėmis.

Įvardijusi prostituciją, kaip tradiciškai atpažįstamą prekybos žmonėmis formą, K. Mišinienė akcentavo šiuo metu pasireiškiančias kitas – vergišką darbą, žmonių išnaudojimą nusikaltimams atlikti, fiktyvias santuokas, vyrų pardavimą kovoms ir kt. Išryškindama prekybos žmonėmis priežastis bei mastą,  lektorė atkreipė dėmesį į skurdą, socialiai jautrių visuomenės grupių bei jų atstovų pažeidžiamumą, nepakankamą institucijų pagalbą jiems, tarpusavio bendradarbiavimo stoką. K. Mišinienė pritarė visuomenės, ypač vaikų švietimui, aktualijų skleidimui žiniasklaidoje, tačiau pasigedo išsamių mokslinių tyrimų prekybos žmonėmis klausimu.  Nepakankamą prekybos žmonėmis prevencinės veiklos vertinimą atskleidė  ir magistrantės Aušros  Žukauskaitės  atlikto bei auditorijai pristatyto tyrimo rezultatai.

Paskaitos – diskusijos gale K. Mišinienė išreiškė viltį, kad visi šio susitikimo dalyviai tam tikru mastu prisidės prie prekybos žmonėmis problemos viešinimo bei pagalbos teikimo nukentėjusiems nuo šios nusikalstamos veikos žmonėms.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Ji siūlė atkreipti dėmesį į prekybos žmonėmis mastus, šviesti visuomenę ir užkirsti kelią šiems nusikaltimams.

Praeiviai galėjo išvysti autobusiuke įrengtą ekspoziciją: darbininkų drabužius, suplėkusius čiužinius ant žemės, kitas skurdžias gyvenimo sąlygas, iš prostitucijos gniaužtų ištrūkusių moterų atiduotus daiktus, aukų užrašus ant sienų su išgyvenimais ir  prašymais padėti.

„Įsivaizduokite, kaip jaustis, nėra kur nusiprausti, o reikia kartais 10-15 klientų aptarnauti. Turi nuo 21 iki 6 val. ryto dirbti, negali pasakyti, kad pavargusi, kad nori pamiegoti.“ (Olga, 29 m.);

„Po kiekvieno kliento savimi šlykštėjausi, bet bijojau viską baigti, bijojau, kad pakas po žemėm…“ (Monika, 25 m.).

„Iš viso mūsų buvo 60 žmonių: turėjome vieną dujinę, vieną dušą ir vieną tualetą.“ (Martynas, 25 m.).

„Jei bandydavom bėgti ar prieštaraudavom – mus spardydavo, trankydavo.“ (Vladas, 29 m.).

 „Tuomet supratau, kur pakliuvau: buvau įtraukta į prostituciją, mano vardu buvo paimta paskola, galiausiai už fiktyvios santuokos sudarymą pakliuvau į kalėjimą. O prasidėjo viskas nuo skelbimo internete: „Fiktyvios santuokos sudarymas už 4-5 tūkst. svarų, kreiptis pilnametėms.“ (Agnė, 20 m.)

„Buvau verčiamas dirbti Ispanijos plantacijoje, nepaklusus man sulaužė šonkaulius. Paprašiau, kad jie mane nuvežtų pas gydytoją, tačiau už tai pareikalavo 60 eurų“ (Augis, 42 m.).

Informuojama, kad dėl konfidencialumo, visų aukų vardai pakeisti.

Kaip pasakojo „Lietuvos Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ savanorių prevencijos koordinatorė Dovilė Martinonė ir tos pačios programos koordinatorė socialiniam darbui Justina Stakaitytė, prekeiviai žmonėmis Lietuvoje tyko aukų prostitucijai, pornografijai, fiktyvioms vedyboms, vergiškam darbui, narkotikų gabenimui ir platinimui, vagystėms.

Dažniausiai lietuviai parduodami į Angliją, Ispaniją, Daniją; prostitucijos vergovei vykdyti vežama į Vokietiją, Olandiją.

D. Martinonė akcentavo, kad pastaruoju metu aktyvėja nepilnamečių vežimas vagystėms į Vokietiją. Ją papildė J. Stakaitytė, teigianti, kad nusikaltėliai puikiai išmano psichologiją, nusižiūri aukas, neretai iš pažįstamųjų rato, taip pat gatvėje, į akiratį patenka nelankantieji mokyklos, taip pat į pinkles viliojami vaikų globos namų auklėtiniai.

„Išsirenka pažeidžiamiausius 14-17 m. jaunuolius, užmezga draugystę, ką nors padovanoja, o tada sako: važiuojam savaitgalį iki Vokietijos, pakeliausim, šalį pamatysim, o atvykus paaiškėja, kad reikės ne turistauti, o vogti, jei priešinasi – prigąsdina, kad turi atidirbti už dovanas“, – nusikaltėlių veiklos subtilybes pasakojo J. Stakaitytė.

J. Stakaitytė pateikė vienų į Ispaniją dirbti alyvuogių plantacijoje išvykusių lietuvių istoriją: žmonės apie tris mėnesius gyveno ankštame 8 kv. m. namelyje ant ratų aštuoniese, žadėtą algą – 3 tūkst. eurų per mėnesį – matė tik per nago juodymą. Tegaudavo 30 eur. per savaitę, už nuvežimą į plantaciją dar turėdavo sumokėti 15 eur., už maisto parvežimą iš parduotuvės – buvo imami dvigubi antkainiai (iki artimiausios parduotuvės pėsčias nenueisi).

„O prieš įsidarbinant žadėjo gyvenimą name ant jūros kranto, laisvus savaitgalius ir gerą algą“, – pasakojo J. Stakaitytė.

Ji pažymėjo, kad dažniausiai viskas vyksta per „pažįstamų pažįstamus“, o kad nesipriešintų ir nebėgtų – iš aukų surenkami pasai, žmonės skandinami į skolas. „Vienam po kelių mėnesių darbo buvo pasakyta, kad jis nieko neuždirbo, o darbdaviui yra net pats skolingas 70 eurų“, – sakė J. Stakaitytė.

Ji džiaugėsi, kad šiai aukai pavyko išsigelbėti, tačiau atsitiktinumo dėka – policiją iškvietė plantacijoje kartu dirbusi ir išnaudojimo istoriją išgirdusi moteris. Žmonės buvo išlaisvinti.

Kauno miesto Centro ir Senamiesčio bendruomenės pareigūnas Darius Joneikis aiškino, kad Prekyba žmonėmis – antras verslas pasaulyje po ginklų pramonės, o prekybos žmonėmis aukomis vadinasi 20 mln. žmonių visame pasaulyje. „Tai gerai sustyguotass nusikalstamų grupuočių verslas, ne pavienių žmonių, veikia ištisi tinklai. Verslas atneša didelius pelnus nusikaltėliams, kurie gauna pajamų įsigyti nelegalioms prekėms: narkotikams, ginklams ir kt. Būna, neretai aukos dingsta be žinios, yra parduodamos organų donorystei“, – situaciją dėstė D. Joneikis.

Jis atkreipė dėmesį, kad auka gali tapti įvairaus amžiaus žmogus: nuo vaiko iki 50 m. ir net vyresni. J. Stakaitytė , remdamasi prekybos žmonėmis bylų teismo nuosprendžiais, atskleidė, kad merginas į viešnamį parduoda už 3-5 tūkst. eur., kai aukos perparduodamos kelintą kartą – prašoma 1-2 tūkst. eurų.

Jos duomenimis, dėl prekybos žmonėmis Lietuvoje 2015 m. pradėti 35 ikiteisminiai tyrimai ir 20 bylų šiuo metu nagrinėjamos teismuose, įtariamųjų daugiau kaip 100. Pernai Kaune buvo pradėti 6 ikiteisminiai tyrimai ir 2 bylos pasiekė teismus.

Už prekybos žmonėmis nusikaltimus gresia kalėjimas nuo poros iki penkiolikos metų.

„Lietuvos Caritas“ atstovės J. Stakaitytė  ir D. Martinonė, pakliuvus į prekybos žmonėmis pinkles, ragina drąsiai kreiptis pagalbos į policiją, Lietuvos ambasadą ar trumpam išvykus su prižiūrėtoju apsipirkti – tarp žmonių pradėti garsiai šaukti ir prašyti pagalbos, nemokant kalbos, padės visų žinomas žodis: „Help!“. Jei žmonių nesimato – bandyti paskambinti, perduoti laiškelį žmonėms, kurie gali padėti.

„Prižiūrėtojai nedrįs smurtauti vidury gatvės, tarp žmonių, o aukos aktyvumas gelbstintis – galės išgelbėti jai gyvybę“, – pastebėjo J. Stakaitytė.

Policijos atstovas D. Joneikis ragino dar prieš išleidžiant atžalas ar artimiuosius dirbti į užsienį – susitarti užsifruotą pavojaus signalą, tarkim: „Skauda galvą“, „Prasidėjo alergija“ ar pan. – tai bus signalas, kad žmogus pateko į nelaimę ir artimieji privalo jį skubiai gelbėti.

Policijos atstovas priminė, kad prekybos žmonėmis aukoms teikiama pagalba visoje Lietuvoje: Kriminalinėje policijoje dirba specializuoti pareigūnai – tyrėjai, vadinamieji, Prekybos žmonėmis koordinatoriai, kurie tam tikrais atvejais kartu su „Lietuvos Caritas“ programos socialinėmis darbuotojomis vyksta į oro uostus pasitikti grįžtančių aukų, bendrauja su žmogumi, derina apklausas. „Lietuvos Caritas“ programa „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” pagalbą teikia visoje Lietuvoje: 6 miestuose esančiuose skyriuose.

Prekybos žmonėmis aukos ar jų artimieji visad gali kreiptis pagalbos į „Lietuvos Carito“ programą, čia tam sukurtas specialus SOS skambutis: 86 79 61 617. Jis veikia visą parą.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.