Category: Straipsniai – 2025

Seksualinės prievartos prieš vaikus statistika baisi – ją patiria vienas iš penkių. 90 proc. atvejų vaikai patiria artimųjų seksualinę prievartą. 

Įpareigota ir atsiprašyti 

Pirmą kartą Lietuvoje dėl tėvo prievartautų dukrų nuteista ir motina. 

„Niekam nieko nesakysime. Po truputį atsigausime“, – taip šeimos narius tylėti ragino motina, daugybę metų pasyviai stebėjusi, ką tėvas daro su dukromis. Tokia motinos pozicija ne tik kad nestabdė nevaržomai dukras seksualiniams poreikiams išnaudojančio tėvo, bet ir visam gyvenimui traumavo mergaites. 

Dukrų prievartavimo stebėtoja buvusi motina, teismo apibūdinimu, „normalizavo tėvo elgesį“. Tokia jos pozicija leido išnaudojamoms mergaitėms manyti, kad šitaip elgtis tėvui – normalu. 

„Ji negalėjo to nematyti“, – skausmu išsiliejo parodymai apie tai, kai dar mažametes dvigulėje lovoje tėvas apžiūrinėdavo, liesdavo, čiupinėdavo, o motina gulėdavo toje pačioje lovoje ant krašto ir nieko nesakydavo. 

Nei tėvas, nei motina kaltais neprisipažino. Vieną iš nukentėjusių mergaičių privertė atsisakyti savo parodymų, kitos suprato nepajėgsiančios to padaryti, todėl tėvai savo nekaltumą grindė jos siekiu susidoroti su šeima, kad dukra dėl esą nestabilios psichologinės-psichinės būklės galimai taip daro skatinama savo draugių, o jos elgesys – isterijos, pjaustymasis, lytinio identiteto paieška ir LGBT palaikymas yra maištas prieš tėvus. Esą manipuliavimas kyla dėl netenkinamų jos norų. 

Vieno Lietuvos rajono šeimos tragedija, sugulusi į bylą, dar kartą primena statistiką, kad vienas iš penkių vaikų patiria vienokią ar kitokią seksualinę prievartą. 

Vienam iš penkių kenčiančių vaikų yra aiškinama, kad tai yra meilė, rūpinimasis juo, tik apie tai niekam negalima pasakoti. Ir tas vienas iš penkių vaikų tyli. Tik nežinia, kiek tų tyliai kenčiančių nebeišlaiko, kol skausmas, kančia, nuolatiniai košmarai sapnuose apie tai, kas vyko, nemeilė sau, priešingai lyčiai išsiveržia. Gerai, jei išsiveržia parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnams. 

Šiuo atveju buvo nuteisti abu: ir tėvas, ir motina. Jis – už daugybę  seksualinio išnaudojimo kartų, ji – už tai, kad neapsaugojo savo mažamečių, vėliau nepilnamečių mergaičių. 

Bylą peržiūrėjęs Lietuvos apeliacinis teismas pirmosios instancijos skirtą bausmę tėvui – trylika nelaisvės metų – sušvelnino metais, motinai skirtas dešimties mėnesių laisvės apribojimas, ji įpareigota atidirbti 100 valandų sveikatos priežiūros ar socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. 

Teismas taip pat įpareigojo motiną atsiprašyti. 

Tai vykdavo kasdien 

Tėvų namus ji paliko aštuoniolikos. Išėjo išsinešdama daugybę prisiminimų apie nenormalų tėvo elgesį, motinos abejingumą ir kasdien persekiojančių košmarų apie tai, ką išgyveno. Teisme sakė, kad labai sunku kalbėti. Viską prisimena, bet labai sunku kalbėti. Prisimena tai, ką pasakojo ikiteisminio tyrimo metu. Paprašė tai paskelbti. 

„Jis tai darė labai daug kartų, todėl tiksliai pasakyti negali, kiek kartų tai buvo. Visas tas laikotarpis, kai jis su ja taip elgėsi, jai buvo sunkus. Ja niekas netikėjo, visi galvojo, kad ji meluoja, todėl buvo pradėjusi didelėmis dozėmis vartoti įvairius vaistus, save žalodavo, pjaustydavosi rankas, kojas. Yra galvojusi ir kalbėjusi apie savižudybę. Visa tai, kas vyko su tėčiu, ją labai paveikė“, – tokius nukentėjusiosios parodymus užfiksavo pareigūnai. 

Jos skausmas gulė į baltus popieriaus lapus. Romane tai būtų įvardijama „lyg krauju užrašyta“. Tačiau net ir skaitant gana sausa tyrėjų kalba fiksuojamus parodymus, trumpus sakinius veržiasi skausmas, kančia ir vaikiškas blaškymasis dėl to, kad „neišeina sustabdyti to, kas su ja daroma šeimoje, dėl tėvų elgesio su ja“. 

Tikslios datos nepamena, tėtis paprašė eiti su juo miegoti į garažą. Prašė dėl to, nes sakė, kad ją myli, ji jam rūpi. Ji sutiko ir nuėjo su juo. Ten buvo sofa, kurią išskleisdavo. Jis ten dažnai miegodavo. Jai atsigulus su juo, jie žiūrėjo kažkokias komedijas ir tada, pamena, kad jis įkišo lytinį organą į jos kūną. 

Tą pačią naktį jis ją glamonėjo, lietė visur. Daugiau nelabai ką pamena, tiesiog jai įsiminė pagrindinis iki tol nepatirtas veiksmas, nes tai buvo pirmas kartas, kai jis tai darė. Ji nelabai suprato, kas vyksta. Jai tuo metu galėjo būti apie dvylika metų. 

Jis ją vis nuteikdavo, kad taip turi būti ir kad čia normalu. Iki to laiko jis dar dažnai liesdavo ją rankomis, kišdavo pirštus jai į intymiausią vietą, taip pat ją liesdavo ir liežuviu. 

„Jis tai darydavo namuose, dažniausiai jo ir mamos miegamajame. Tai vykdavo vos ne kiekvieną dieną ir tai buvo tarsi toks auklėjimas. Tai jau atrodė kaip kasdienis dalykas, kad taip ir turi būti. Apie tai niekam nesakydavo, nes iš pradžių galvojo, kad iš tikrųjų taip ir turi būti. 

“Tai vykdavo vos ne kie.kvieną dieną ir tai buvo tarsi toks auklėjimas. “

Kai pirmą kartą ją išžagino, jis tai pradėjo daryti vis dažniau, vos ne kiekvieną dieną. Tai vykdavo dažniausiai jos kambaryje naktimis. Jis nakties metu, kai visi miegodavo, ateidavo į jos ir sesers kambarį“, – vaikystės patirtis tyrėjams pasakojo mergaitė, jau palikusi tėvų namus. 

Padrąsino psichologė 

Ką galėjo pakeisti mergaitė, kuria niekas netikėjo? Net tada, kai po kelerius metus trunkančių nuolatinių prievartavimų išdrįso mamos telefone parašyti žinutę, kurią ši net ir ne iš karto pamatė, faktiškai mažai kas pasikeitė. 

„Mama nepranešė apie tėvo santykius su ja, nes yra priklausoma nuo tėvo materialiai, jo bijojo. Mama su močiute ją gąsdino, kad jei kas nors sužinos apie tėvo elgesį, jos bus atimtos iš šeimos, sužinos žiniasklaida, vaikai šaipysis iš jų“, – taip panašiai buvo atsakyta į vaiko pagalbos šauksmą. 

 Vėliau, kai mama su vaikais persikėlė gyventi pas močiutę, ji sakė supratusi, kad tai laikina, kad mama grįš pas tėtį. Taip ir įvyko. Šeimoje augo dar trys broliai. Du vyresni, vienas jaunėlis. Buvo prasitarę, kad jie girdėdavo, kas darosi seserų kambaryje, buvo netgi matę, tačiau ir berniukai tylėjo. 

„Užmigdama ji prisiglaudė prie pat mamos ir tada nakties metu turbūt  pabudo, kai pajuto, kad kažkas lenda prie jos. Tai buvo tėtis, jis buvo numovęs jai kelnes ir […]. Šalia miegojo mama“, – dar vienas iš daugybės kasdienių epizodų. 

Paauglystėje supratusi, kad tai, kas vyksta, yra blogai, kad tėtis taip neturi su ja elgtis, ieškojo būdų apsisaugoti. Darė tai, ką galėjo padaryti, kas buvo jos jėgoms: nustojo praustis, ėmė negražiai rengtis, buvo atžagari, nemandagi. Vylėsi, kad tokia ji jam nepatiks ir gal liausis tas nuolatinis košmaras. 

„Jis ją žagindavo be prezervatyvo. Jo niekada nebuvo užsidėjęs. Ne kartą buvo nupirkęs nėštumo testų, kad ji juos pasidarytų. Juos padėdavo kur nors tualete, jai tyliai pasakydavo, kur jie padėti, ir liepdavo pasidaryti testus“, – parodymus fiksuoja tyrėjai. 

Per ir po visų santykių su tėvu jai labai skaudėdavo, ji pasakydavo jam apie tai, jis atsakydavo: „Tuojau baigsiu.“ Tėvas jai duodavo pinigų, kitiems vaikams – ne. Jai sakė, kad ji jam primena jo pirmą merginą, rodė tos merginos nuotrauką. Ji prisipažino, kad tai buvo šlykštu. 

Vėliau irgi duodavo jai pinigų, užkišdavo už liemenėlės. Tiesiogiai jis jai nesakydavo, už ką duodavo, tačiau suprato – už tai, kad tylėjo. Arba jis sakydavo, kad pinigus duoda už tai, kad „gera buvai“, t. y. už seksą. Suprato, kad jis pinigais ją paperka. Jo elgesys su ja ir dėmesys jai buvo geresnis nei su kitais vaikais. 

Į policiją nusprendė kreiptis, nes padrąsino psichologė. Iš šeimos palaikymo nesulaukė. 

Sesuo palūžo 

Į policiją kreipėsi ir jos sesuo. Tyrėjai vertė dar vieną kitos klaikios istorijos dalį: kai mergaitei buvo 6–7 metai, jau buvo supratusi, kad liečiami jos lytiniai organai. Juos liesdavo tėvas. Tuo metu nesuprato, kad tai blogai. Galvojo, kad tai normalu. Tai vyko tėvų ir jos su seserimi kambaryje. 

Tokie dalykai vyko, iki jai suėjo 14–15 metų. Tėvas paaiškino, kad taip jis siekia apsaugoti ją nuo berniukų. Tėvas pats numaudavo jai apatines kelnaites, liepdavo praskėsti kojas. Būdavo, kad ji sutikdavo arba nesutikdavo. Kai nesutikdavo, ji rėkdavo, pradėdavo stumdytis. Tačiau jis panaudodavo jėgą, prispausdavo. 

Daug kartų rankomis ir pirštais lįsdavo prie jos intymios vietos, laižydavo. Nesibodėjo išsirengti tiek, kad ir ji jį matydavo. Bučiuodavo į lūpas. Tai vykdavo nuolat, ne mažiau kaip kelis kartus per savaitę. 

Mama to nematė. Tėvas jai sakė, kad mamai apie tai nesakytų, todėl tylėjo. Namuose arba nebuvo namiškių, arba jie būdavo kitame namo gale. Nors brolis sakė ne kartą girdėjęs seserų riksmus, tačiau nesikišdavo, nes būtų negalėjęs padėti fiziškai. 

Tėvas po kiekvieno savo tokio bendravimo su ja sakydavo, kad niekam nesipasakotų. Bijojo tėvo, todėl tylėjo. Mama sakydavo, kad vaikus gali atimti, jei kam praneš, kad yra mušami. Niekam pati apie tėvo elgesį su ja ir sese nepasakojo. 

Dabar supranta, kad tai nenormalu. Dabar jai fiziškai sunku ir šlykštu galvoti apie lytinius santykius. Net nežino, kada jai prasidėjo depresija, pas gydytojus tėvai nevedė. Stengėsi daug miegoti, kad negalvotų apie tai, kas vyksta šeimoje, neišeidavo iš savo kambario, nes ten jautėsi saugesnė, buvo minčių nusižudyti, bandė nusinuodyti alkoholiu ir vaistais. Nesupranta, kodėl turėtų norėti gyventi. 

Tačiau viso šito skausmo ji išsižadėjo, atsisakė teisme liudyti prieš tėvą, atsisakė būti nukentėjusiąja sakydama, kad išsigalvojo, kad sesuo privertė taip daryti. Tačiau, spręsdamas dėl tėvo kaltės, teismas rėmėsi abiejų dukrų parodymais. 

Prisidėjo ir dar viena aplinkybė. Teismas pabrėžė, kad šios dukros sprendimui neduoti parodymų prieš tėvą įtakos turėjo motinos ir brolio spaudimas, kurį patvirtino tarpusavio susirašinėjimai. Teismui nekilo abejonių, kad ikiteisminio tyrimo metu duotus pirmuosius parodymus ji vis dėlto davė laisva valia ir niekieno neverčiama. 

Mama nejautė kaltės? 

Tėvo ir motinos kalte prieš dukras nesuabejojo du Lietuvos teismai. 

Vis dėlto į vieną klausimą, ypač vienai iš seserų, kurios neištvertas savyje skausmas išsiliejo į baudžiamąją bylą, greičiausiai liks neatsakyta: kodėl mama, artimiausias ir mylimiausias pasaulyje turėjęs būti žmogus, jos negelbėjo? 

Viena liudytoja ikiteisminio tyrimo metu prisiminė mergaitės žodžius: „Mama renkasi jį, o ne mane, manimi niekas netiki.“ Dar vienas dūris mergaitei buvo, kai apkaltinamąjį pirmos instancijos teismo sprendimą mama apskundė Apeliaciniam teismui. 

Skunde piktinamasi, kad teismas rėmėsi dukros parodymais, suprask, dukra suinteresuota bylos baigtimi, todėl jos parodymai tendencingi. Skunde pabrėžiama, kad dukra pasisakė jautusi mamai didžiulę neapykantą ir jai neatleidusi. 

“Ji negalėjo priešintis seksualiniams kaltinamojo veiksmams. “

Tačiau teismo nesugraudino argumentai, kad mama mėgindavo sudrausminti tėvą, tačiau jai nepavykdavo. Praktiškai prie kiekvieno epizodo, kai mama žinojo apie mergaitės seksualinį išnaudojimą, teismas rašė: „Žinodama apie įvykdytas nusikalstamas veikas: išžaginimą ir seksualinį prievartavimą, pažeisdama vaiko poreikį būti pastebėtam ir mylimam, nereagavo į vaiką traumuojančią situaciją ir, nesiimdama priemonių nutraukti sistemingus, nusikalstamus tėvo veiksmus, neapsaugojo dukros nuo ilgalaikės traumuojančios patirties artimoje aplinkoje.“ 

Prislėgta, bet nuoširdi 

Šioje istorijoje šiek tiek kitaip susiklostė tolesnio mergaitę supančio žmonių rato pastebėjimai. Dažniausiai pasitaikantis panašiose istorijose ir kokį nors specialistą neva reabilituojantis liudijimas būna „nieko nesakė apie patiriamą prievartą“. Tarsi ateiti pas mokyklos socialinį pedagogą ir pasisakyti, kad išžagino tėvas, būtų lygiai tas pats, kaip pasakyti, kad pakilo temperatūra ir norėtum eiti namo. 

Ši mergaitė bendravo ir su psichologais, ir su socialine pedagoge, ir su popamokinės veiklos mokytoja. Įdomiausia, kad iš jos nutylėjimų, o kartais keistokose vietose sakiniuose dedamų akcentų specialistai įtarė, kad vaikas galbūt gyvena visai nevaikišką gyvenimą. Tačiau išklausti, pasiekti, kad mergaitė atsivertų, pavyko ne iš karto. 

Jos isterijas, ūmų elgesį vieni priskyrė paauglystei, kiti – psichologinėms problemoms, nes ji juk ir vaistus gėrė, ir kelis kartus mėgino žudytis, žalojo save. Tačiau vėliau jau teismo psichiatrai ir psichologė patvirtino, kad toks reagavimas ir elgesys būdingas potrauminio streso požymis dėl vaikystėje patirtos seksualinės prievartos ir netinkamo motinos reagavimo į situaciją. 

Be to, psichologiškai nukentėjusi mergaitė atskleisti apie seksualinį jos išnaudojimą buvo pasirengusi tik tuomet, kai fiziškai atsiskyrė nuo šeimos. Sulaukė pilnametystės ir savarankiškai kreipėsi psichologinės pagalbos, kuri ją sustiprino ir padėjo pasirūpinti savais poreikiais be kaltės jausmo. 

Teismo psichologai atkreipė dėmesį, kad nukentėjusioji parodymus davė tris kartus: „Ji natūraliai ir gražiai pati įvardija, kad gali pasakyti daugiau aplinkybių su kiekviena kita apklausa. Kodėl taip vyksta? Iš tikrųjų nukentėjusioji siekia užmiršti tuos įvykius, kiek įmanoma, jų nebeprisiminti, bet pasiryžusi bendradarbiauti. Dėl apklausų ji priversta, motyvuota atskleisti kuo daugiau bylai reikšmingų detalių. 

Atmintis yra tokia, kad kuo daugiau užduodama klausimų, tuo daugiau reikšmingų aplinkybių pavyksta atskleisti. Ji sako: „Dabar papasakojau viską, bet vėliau gal priminsiu dar ką nors.“ Tai natūralu, normalu, kai byloje nagrinėjamas nevienkartinis įvykis. Su kiekviena kita apklausa ji gali pateikti daugiau aplinkybių.“ 

Psichologų vertinimu, mergaitė, nors ir labai prislėgta, pasiryžusi eiti iki galo, yra atvira, nuoširdi. Ji atsiveria kalbėdama apie tokius niuansus, apie kuriuos suaugęs žmogus galbūt neprabiltų: „Ji negalėjo priešintis seksualiniams kaltinamojo veiksmams.“ 

  

Dėmesio!                       

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                                    

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                                   

 

Paaiškėjo daugiau detalių apie platų atgarsį sukėlusį tyrimą dėl inkriminuojamo seksualinio nusikaltimo prieš 15-metę Skapiškių kaime (Anykščių r.) veikiančiame populiariame labirintų parke – nukentėjusiųjų skaičius šioje byloje jau išaugo iki 3, įtarimai pareikšti ir antram parko animatoriui.

Skandalas įsiplieskė 2024 metų rudenį – buvo skelbiama, kad per moksleivių ekskursiją spalio 25 dieną animatorius vieną jų dalyvių įtraukė ją į kambariuką ir, kaip įtariama, ten įvykdė seksualinio pobūdžio nusikaltimą.  

Sukrėsta paauglė apie tai, kas nutiko, grįždama autobusu pasakė kelioms savo klasiokėms, kurių viena vėliau pranešė klasės auklėtojai. Pastaroji jau apie vidurnaktį susisiekė su nukentėjusios mergaitės mama, kuri nedelsdama kreipėsi į teisėsaugą.  

Iškėlus baudžiamąją bylą, buvo prisikasta ir prie kitų epizodų: padidėjo ir įtariamųjų, ir nukentėjusių nepilnamečių skaičius. Įtarimai pareikšti ir dėl galimo fizinio smurto prieš paauglius, dvi merginas ir vieną vaikiną. Visos trys aukos, Lrytas duomenimis, yra iš tos pačios ekskursijos grupės. 

Abu animatoriai parke šiuo metu jau nebedirba.  

Padaugėjo ir aukų, ir įtariamųjų  

Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Stundžienė ketvirtadienį informavo portalą Lrytas, jog buvusiam labirintų parko animatoriui šiuo metu pareikšti įtarimai pagal Baudžiamojo kodekso 151–1 straipsnį („Lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą“) ir pagal 140 straipsnį („Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas“).

Už tai jam gresia kalėjimas iki 5 metų. Anksčiau jis nebuvo teistas.  

Nukentėjusiosios psichiatrinė-psichologinė ekspertizė dėl didelio specialistų užimtumo bus atliekama tiktai šių metų pavasario pabaigoje, o kada byla bus perduota į teismą, dar sunku numatyti.  

Įtariamasis nėra suimtas – jam skirtos švelnesnės kardomosios priemonės, rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas registruotis policijoje.  

Byloje tiriami dar du epizodai pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnį dėl galimo fizinio smurto kitų dviejų nepilnamečių, merginos ir vaikino atžvilgiu.  

Įtarimai ikiteisminiame tyrime pareikšti ne tik minėtam animatoriui, bet ir tas pačias pareigas ėjusiam jo kolegai.  

Antrasis animatorius seksualiniais nusikaltimais nėra įtariamas.  

Iš viso nukentėjusiaisiais yra pripažinti 3 nepilnamečiai.   

Lrytas duomenimis, du, o galbūt ir visi trys nukentėję paaugliai yra iš tos pačios ekskursijos grupės.
„Ikiteisminis tyrimas, susijęs su nepilnamečiais asmenimis, detaliau nekomentuojamas“, – teigė R. Stundžienė.  

Šokiruojantis atvejis – nuslėptas  

Dar prieš porą mėnesių portalas Lrytas paprašė pateikti komentarą įmonės, kuriai priklauso šis Skapiškiuose, Anykščių rajone veikiantis labirintų parkas, direktoriaus Deivido Dilio.  

Tačiau pastarasis tai padaryti atsisakė: „Kadangi vyksta tyrimas, apgailestaujame, daugiau informacijos pateikti negalime“.  

Teisėsauga šį skaudų, šokiruojantį įvykį nuslėpė, motyvuodama nepilnamečių apsauga – jis nebuvo skelbiamas šalies policijos suvestinėse, prokuratūra taip pat nepranešė apie pradėtą ikiteisminį tyrimą.  

Tačiau visuomenė turi teisę žinoti apie įrodytus arba inkriminuojamus nusikaltimus vaikų atžvilgiu – juolab, kai yra duomenų, jog jie galėjo būti įvykdyti viešas paslaugas teikiančiuose, populiariuose objektuose, į kuriuos atvyksta nemaži nepilnamečių lankytojų srautai.  

Išryškėjo opi problema  

Rengiant publikacijas, paaiškėjo dar viena opi problema. Kaip minėta, galimai seksualinio pobūdžio nusikaltimo labirintų parke auka tapusiai 15-metei reikės atlikti psichiatrinę-psichologinę ekspertizę.  

Tačiau nepilnamečių bylose dėl tokių ekspertizių yra susidariusios milžiniškos eilės.  

Šios paauglės eilė turėtų ateiti tiktai 2025 metų gegužę.  

Siaubingą stresą po apsilankymo parke patirianti, sunkių dvasinių išgyvenimų kamuojama 15-metė turės labai ilgai laukti, kol įvyks ekspertizė, kol baigsis viskas procesas.  

Ir tai – tik vienas iš daugybės pavyzdžių.  

Atsakingos institucijos nesugeba pasirūpinti, kad aukas ir jų artimuosius itin varginantys, psichologiškai sekinantys, papildomą stresą sukeliantys baudžiamieji procesai pasibaigtų kiek įmanoma greičiau. 

 

Dėmesio!                     

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                                  

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                                 

Prieš šešerius metus seksualiai išnaudotų vaikų lauktas teismo sprendimas vis dar gali būti apskųstas. Buvęs klubo „Neptūnas“ vadybininkas Viktoras Usovas nuteistas puspenktų metų laisvės atėmimo bausme, tačiau apeliacine tvarka nagrinėtoje byloje nuspręsta iš dalies įkalinimo kalėjimo laiką. Visgi Klaipėdos apygardos teismo sprendimas turi būti vykdomas nedelsiant: artimiausiu V. Usovas turi atsidurti už grotų.  

Teismas: bausmė turi būti vykdoma nedelsiant  

Teisėsaugininkai išsiaiškino, kad mediku, masažistu, gerbiamo verslininko sūnumi vaikams prisistinėjęs vyras suluošino dvylikos vaikų gyvenimus. Buvęs krepšinio klubo „Neptūnas“ vadybininkas, vos bylai pasiekus teismą, tikino, kad turės, ką papasakoti, tačiau metams bėgant labiau slėpėsi nuo žurnalistų ir kaip įmanydamas vengė viešumo, o po pirmos instancijos teismo sprendimo visus ėmė vadinti susimokiusiais melagiais.

Klaipėdos apygardos teismas ketvirtadienį paskelbė, kad V. Usovas nebuvo sąmokslo auka – jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl suluošintų vaikų gyvenimų. Visgi pirmos instancijos teismo sprendimas iš dalies sušvelninimas, tačiau išklausyti, ką nusprendė teismas. pats V. Usovas neatvyko.  

Klaipėdos apygardos teisėja paskelbė, kad dalį laiko V. Usovas turi būti suimtas, tačiau po dvejų metų realios laisvės atėmimo bausmės dalį jis galės atlikti jau būdamas laisvėje. Taip pat nuteistasis turės sumokėti per 7000 eurų už nukentėjusiesiems suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Po dvejų metų laisvės atlikimo bausmės, anot teismo, V. Usovas turės dirbti ir privalės nesiartinti prie nepilnamečių.

Prokurorė prašė realios laisvės atėmimo bausmės  

Valstybinį kaltinimą palaikiusi Edita Adomaitė prašė teismo V. Usovui skirti puspenktų metų laisvės atėmimo bausmę be lygtinio bausmės atidėjimo vykdymo.  

„Viktoras Usovas buvo kaltinamas įvykdęs 15 nusikalstamų veikų, nukentėjo 12 nepilnamečių asmenų. Akivaizdu, kad teismas, įvertino tęstinį nusikalstamų pobūdį ir tai, kad nukentėjo pažeidžiamų asmenų grupė. V. Usovas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme, nepripažino savo kaltės, nesigailėjo. Akivaizdu, kad jis nepadarė išvadų“, –po pirmos instancijos teismo sprendimo „Delfi“ sakė prokurorė.  

Anot prokurorės, nė vienas vaikų nebuvo iš globos namų, tačiau dauguma priklausė pažeidžiamai grupei.

Savo aukų prašė supažindinti ir su kitais berniukais  

V. Usovas, bylos duomenimis, vaikų, su kuriais jau bendravo, prašė supažindinti su kitais vaikais. Prokurorė neslepia, kad buvo itin sudėtinga byla, nes ne visi apklausti su V. Usovu bendravę berniukai pripažino, kad buvo išnaudojami.

 Už uždarų durų berniukams teko vėl ir vėl prisiminti įvykius ir apie juos pasakoti. Kelios aukos mieliau pasirinko pamiršti įvykius, nei keliauti į teismą ir susitikti su kaltinamuoju. V. Usovo advokatas Edvardas Staponkus teigė, kad, jo manymu, prokurorė prašo itin griežtos bausmės, o jo ginamojo sveikatos būklė išties sunki.  

 Anksčiau „Delfi“ kalbintas advokatas patikino, kad kaltinamasis tikrai ne simuliuoja ir medikai patvirtino diagnozę, dėl kurios V. Usovas turi lankytis ligoninėje. Esą dėl to jis kelsi kartus praleido teismo posėdžius.  

 V. Usovas 2009-aisiais pelnė pilietiškiausio jauno žmogaus pripažinimą, tad žinia apie jam pateiktus kaltinimus, kad visoje Lietuvoje jis viliojo berniukus, sukrėtė ne vieną šeimą.

 Bylos duomenimis, V. Usovui buvo inkriminuojama 18 nusikalstamų veikų.

Dėmesio!                     

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                                  

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                                 

 

Karo pabėgėlių iš Ukrainos šeimos tragedija mažai kuo skiriasi nuo bet kurios lietuvių šeimos, kur smurtas, alkoholis, mėginimai nužudyti palieka negyjančių žaizdų ir vaikų sielose. 

Nuolat persekiojo 

Kai jis praėjusių metų sausį pakėlė ranką prieš žmoną ir dukrą, tai nebuvo pirmas kartas, tačiau moteris norėjo ir tikėjosi, kad bus paskutinis. Iš nuomojamų namų, kuriuose nuo karo Ukrainoje pradžios gyveno su vyru ir šešiais vaikais, ji išėjo vedina trimis dukromis. Du sūnūs ir jo dukra iš pirmos santuokos liko su tėvu. 

Tačiau taip paprastai viskas nesibaigė. Baigėsi peilio dūriu moteriai į pilvą. Vėliau medikai konstatavo, kad nuo patirto sužalojimo ji galėjo mirti. Aiškindamas, kad nieko neprisimena apie įvykį, nes buvo išgėręs ir atsipeikėjo tik policijos pareigūnų pažadintas automobilyje, vyras nebuvo nuoširdus iki pat teismo nuosprendžio paskelbimo. 

Šeimos tragedijos bylą nagrinėjusi Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija nerado smurtautojo kaltę lengvinančių aplinkybių. Atsakomybę, teismo nuomone, sunkino, kad žmoną sužalojo būdamas girtas, o tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. 

Teismas pabrėžė, jog nėra pagrindo lengvinančia aplinkybe laikyti, kad kaltinamasis pripažino savo kaltę, nes kaltinime nurodytas aplinkybes pripažino tik priremtas byloje surinktų įrodymų ir nebuvo nuoširdus. Ikiteisminio tyrimo metu kaltę neigė. Teisme aiškino, kad neatsimena, kaip peiliu dūrė žmonai, o ji esą „visko gali prišnekėti“. 

Sukrečia, kad, sunkiai sužalojęs žmoną, vyras po dviejų parų sulaikymo buvo paleistas į laisvę skiriant švelnesnę kardomąją priemonę – pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą. 

Jis nepaisė teismo nurodymų nesiartinti prie žmonos ir mergaičių arčiau nei 50 m. Naudodamasis savo vyriška galia persekiojo moterį, nenustojo grasinti po sunkaus sužalojimo sveikstančiai žmonai, dar kelis kartus mėgino ją nužudyti. Skelbdamas nuosprendį teismas atsižvelgė į faktą, kad dėl tolesnio vyro terorizavimo pradėti nauji ikiteisminiai tyrimai. Jų – dar keturi. 

Už sunkų šeimos nario sveikatos sutrikdymą ukrainiečiui skirta šešerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Tačiau kaltinamojo gynėja apskundė teismo sprendimą, kaltę dėl provokavimo versdama moteriai. 

Ar galima buvo išvengti moters fizinių ir dvasinių kančių, vaikų, bėgančių ieškoti parke tėvo sužeistos mamos, išgyvenimų? Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu moteris pasakojo, kad, kai paliko smurtaujantį vyrą ir išėjo iš namų, ne kartą buvo pastebėjusi, kad sutuoktinis ją persekioja, dėl to kreipėsi ir į policiją, tačiau tyrimas nebuvo pradėtas. 

Nepaisė draudimų 

Praėjusių metų kovo 3-iosios vakarą ji išėjo pasivaikščioti į netoli namų Kaune esantį parką. Pamačiusi priešais artėjantį sutuoktinį, atkreipė dėmesį, kad jis buvo akivaizdžiai neblaivus, tačiau paprašyta pasivaikščioti kartu su juo, sutiko – juk vieša vieta, metas nelabai vėlyvas. 

Anksčiau jau girdėti vyro kaltinimai, kad ji turi kitą vyrą, nors moteris tikino esant kitaip, tapo pasivaikščiojimo leitmotyvu. Tiesa, trumpai. Staiga nieko nesakęs peiliu dūrė jai į kairės pusės pilvo sritį. 

Susiėmusi už skaudamos vietos moteris pasileido bėgti tolumoje vaikštinėjusių žmonių link. Jis vijosi, mėgino sustabdyti, bet nesėkmingai, o pamatęs ją prie žmonių, pasišalino. 

Kovo 6 d. teismo nutartimi jam buvo uždrausti artintis prie žmonos ir trijų mergaičių arčiau nei 50 m. 

Tačiau naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis ir terorizuoti jas vyras nevengė, nuolat kartodamas, kad „to, ko nepadarė iki galo, pabaigs iki teismo“. Jis tiksliai neįvardijo, ko, bet iš ankstesnių grasinimų buvo aišku, kad vyro siekis – nužudyti žmoną, skyryboms su kuria pareiškimą pats padavė dar vasarį. 

Ukrainietis nuolat persekiojo žmoną. Užfiksuota per 50 atvejų, kai jis prie žmonos ir mergaičių namų, mokyklos, moters darbovietės tiesiogiai ir netiesiogiai grasino smurtu, primindamas apie save piešė stačiatikių kryžius. 

Įpareigojimas nesiartinti prie žmonos ir mergaičių dar galiojo, kai pernai rugpjūčio pabaigoje jis atvažiavo prie žmonos ir mergaičių namo ir lyg niekur nieko, atrėmęs kopėčias į daugiabučio sieną ir pasiekęs balkoną, pateko į butą. Rankoje vyras laikė lenktinį peilį. 

Tuo metu žmonos nebuvo namuose, tad agresija ir grasinimai sumušti skriejo mergaičių atžvilgiu, galiausiai vyras juos įvykdė – tyčia stumdė, tampė už plaukų, spardė. Gindamasi viena mergaitė įkando vyrui į ranką. Jau žinodama apie tai, kas vyksta namuose, moteris lėkė iš darbo namo, butą rado kruviną, o vyras buvo jau pasišalinęs. 

Išpuoliai nesiliovė 

„Štai tu ir papuolei! Aš tave, kale, vis tiek papjausiu!“ – grasindamas artinosi prie žmonos. Rankoje laikė lenktinį peilį ir jau atrodė, kad įvykdys savo planą, tačiau peilio atlenkimo mechanizmas užstrigo ir grasinimų įvykdyti nepasisekė. 

Kitas, galima sakyti eilinis, išpuolis vyko ir vaikų akivaizdoje. Persigandę, nežinodami, kaip elgtis, jie sėdėjo automobilyje ir vylėsi geriausio, kai aplink tėvas su peiliu rankoje vaikėsi mamą. 

Vyras žinojo, kad kažkada ikiteisminis tyrimas dėl kovo mėnesį sužalotos žmonos bus perduotas teismui. Vargu ar nujautė, kad teismas skirs griežtą 6,6 metų laisvės atėmimo bausmę. Naudodamasis laisve ir tuo, kad skirta švelni kardomoji priemonė, sistemingai persekiojo žmoną ir vaikus. 

Faktiškai per visus keturiolika bendro gyvenimo metų ukrainiečių šeimoje pasitaikydavo konfliktų, tačiau be peilių, kumščių, smurto. Konfliktai vykdavo tik žodžiu, pora pasipykdavo ir susitaikydavo. 

Tam tikri bendro gyvenimo epizodai, paaiškėję ikiteisminio tyrimo metu, galėjo signalizuoti, kad poros santykiai braška. Netrukus po vestuvių vyras, kuris jai atrodė stiprus ir patikimas, tapo valdingas ir nuožmus. Atsiskleidė ir žmonai nepriimtinų intymių santykių poreikis. 

Papriekaištavęs, kad jų intymūs santykiai tapo nuobodūs, ėmė reikalauti grupinio sekso malonumų, palydėdamas grasinimais smurtu ar išeiti pas kitą moterį. Ji pasakojo, kad stengėsi visaip išsisukinėti nuo tokių pokalbių, bet bijojo tiesiai pasakyti „ne“, bijojo, kad jis iš tikrųjų ims ir paliks ją, išeis pas kitą moterį, o ji liks viena su vaikais. 

Neslėpė, kad buvo abejonių, ar tikrai tai bus taip nemalonu, kaip atrodė iš karto, kol nepabandė. Norėjo ir išsaugoti šeimą, ir kad jos vyras būtų patenkintas ir laimingas. Deja, vyro norų tenkinimu šeimos tragedijos nepavyko išvengti. 

Patikėjo savimi 

2022 m. jie atvyko kaip pabėgėliai į Lietuvą. Moteris tikėjosi, kad Lietuvoje, kur bus daug įvairių rūpesčių, kur jos vyras neturės daug pažįstamų, jo bandymai priversti ją užsiimt seksu trise liausis. Be to, jiems atvykus į Lietuvą, jis turėjo įvairių sveikatos problemų, todėl ji beveik buvo patikėjusi, kad nuolatinė prievarta jos atžvilgiu – jau praeityje. 

Moteris apsiriko. Prisimena, kad maždaug 2023 m. pabaigoje, kai daugmaž pasitaisė vyro sveikata, jis susirado nuolatinį darbą, kai daugelis rūpesčių, susijusių su persikėlimu į Lietuvą, išsisprendė, jis vėl pradėjo kalbėti apie seksą trise. 

Jai buvo sunku pasakyti, iš kur atrado savyje jėgų ir drąsos atsisakyti tokio reikalavimo. Gal turėjo įtakos, kad persikėlė į kitą šalį, pamatė, kad net ir neturėdama savo namų, kažkaip gali pragyventi su visais vaikais. Galbūt pagaliau suprato, kad tai niekada nesibaigs, ir griežtai atsisakė grupinio sekso pasiūlymo. 

Dažnesni konfliktai šeimoje, kabinėjimasis prie vaikų, irzlumas, dažnesnis girtuokliavimas tapo šeimos kasdienybe. Tyrėjams moteris prasitarė sulaukusi grasinimų, kad jis padarys jai ir jos vyresnei dukrai ką nors bloga, jei ji nesutiks. Namuose pradėjo kilti įtampa ir moteris vis labiau ėmė bijoti dėl savęs ir vaikų. 

Šeimoje augo šeši vaikai. Abiem ši santuoka buvo ne pirma. Moteris turėjo dukrą, augino žuvusios sesers dukrą. Vyras taip pat turėjo dukrą. Bendri poros vaikai buvo trys – du berniukai ir mergaitė. 

Po pernai sausį įvykusio konflikto moteris paliko namus su trimis mergaitėmis. Vyro dukra liko su juo, o futbolo treniruotėje buvusių berniukų paskubomis iš namų lekiančiai moteriai nepavyko pasiimti. Vėliau vyras berniukus pavertė savo bendrininkais, kartu kūrė planus, kaip ir kada pakenkti atskirai gyvenančiai mamai. 

Vaikai kankinosi 

Per ikiteisminį tyrimą buvo apklausti ir vaikai. Tik vienas iš jų pasinaudojo įstatymo suteikta galimybe neliudyti prieš šeimos narius. Kiti vaikai papasakojo ne tik tai, ką matė, bet ir ką jautė. Byloje užfiksuoti vaikų prisiminimai šiurpina: „Visą laiką gyveno baimėje, bijojo eiti ir į mokyklą, ir į parduotuvę, nes bijojo išeiti iš namų, bijojo, kad jis gali užpulti ir padaryti ką nors blogo. Į mokyklą pradėjo eiti tik tada, kai jį sulaikė. Iki to bijojo ir pasikeisdamos su sese saugojo mažąją.“ 

Berniukams tėvas aiškino, kad mama jų nebemyli, išėjo pas meilužį, juos metė. Su mama likusios mergaitės patvirtino, kad jis neleido mamai pasiimti berniukų, juos nuteikė prieš mamą. 

„Mama nuolat liepdavo užtraukti užuolaidas, kad jis pro langus nematytų, ką jos daro. Jos visada žinojo, kad jis kieme ir jas stebi. Būdamas kieme, jis dažnai mamai skambino ir kalbėjo visokius necenzūrinius dalykus… Jis dažnai grasindavo mamai, bet ji negirdėjo, nes mama neleido jai to klausytis, bet ji suprasdavo viską. Yra tik girdėjusi, kad jis grasino, kad ją pagaus, išveš į mišką ir parduos kitiems vyrams, – taip skamba mergaičių parodymai. – Jis ant mamos rėkė dėl visko, dėl menkniekių. Matė, kad jis mamai rankomis mušė į įvairias kūno vietas. Ji puolė mamą ginti ir jis jai mažiausiai 20 kartu sudavė į įvairias kūno vietas rankomis, kojomis ir įvairiais buities daiktais, mama bandė jį nuo jos atitraukti ir jis tuo pat metu ir jai sudavė panašiai tiek  smūgių. Ji nuo jo smūgių pargriuvo, galva trenkėsi į sieną ir buvo praradusi sąmonę.“ 

Viena iš mergaičių prisipažino, kad jis ne tik jai grasino, kad muš, užmuš, bet ir mušė. 

Jo dukra iš pirmos santuokos po šeimos konfliktų išvyko gyventi pas savo mamą, tačiau neliko šių įvykių nuošalyje. Tėvas neįvertino, kad dukros telefonas susietas su jo elektroniniu paštu ir jo rengiamas planas atsiskleidžia. 

Mergaitė atkreipė dėmesį į pranešimą, kad vyras jau gali atsiimti užsisakytą peruką. Ji tiksliai nežinojo, kam jam perukas. Mergaitė apie tai pranešė Lietuvoje tėvo keršto bijančiai pamotei. Tyrėjams paaiškino, kad taip rašė, nes tėtis perspėjo, kad jis pabaigs tai, ką pradėjo. Mergaitė pagalvojo, kad tėtis gali peruku pasinaudoti, jei vis dėlto įvykdys grasinimą nužudyti žmoną. Kratos metu šviesių plaukų perukas buvo rastas. 

Komentaras 

Kristina Mišinienė 

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė 

Dar ilgai ši neįtikima smurto istorija mums neduos ramybės – teisminiai procesai tik įsibėgėja, smurtautojo padarytos žaizdos tik gyja, o klausimų, kuriuos norėtume užduoti atsakingoms tarnyboms, vis daugėja. 

Ar kas nors rūpinasi karo pabėgėlių iš Ukrainos vaikų psichologine sveikata? Neapykantos, persekiojimo procesai šioje šeimoje neišsivystė per savaitę ar mėnesį – vaikai visą laiką buvo šalia, buvo liudininkai to baisaus smurto užtaiso, kuris sprogo bandymais „papjauti tą kalę“. Dar daugiau, vienas iš vaikų šiuo metu atskiroje byloje figūruoja kaip nukentėjusysis, mat pasipainiojo tėvui po ranka, kai šis eilinį kartą brovėsi į butą „nužudyti tą“. 

Negali būti, kad niekas mokyklose nepasidomėjo, nepaklausė šio nemažo vaikų būrio, kaip jie gyvena namuose, kokios jų bėdos, rūpesčiai. 

Gal reikėtų temą apie vaikų, kaip smurto liudininkų, būseną pradėti nuo to, kad Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (VVTAĮT) jau sulaukusiam įtarimų dėl bandymo nužudyti žmoną vyrui atidavė mažamečių sūnų laikinąją globą. 

Bandėme aiškinti atsakingoms darbuotojoms, kad tai absoliutus, tiesiog nusikalstamas neprofesionalumas iš jų pusės, kad padariniai berniukų psichikai bus ilgalaikiai. Ir šiandien, kai smurtautojas jau nuteistas, skauda širdį skaitant vaikų parodymus: „Tėvelis apie mamą sakė baisius žodžius, aš juo tikėjau“, „Jis rodė peilius, žadėjo ją papjauti, sakė, kad ji to pati prisiprašė“. 

Teisme visi klausėmės aršios smurtautojo gynybos, jo advokatei aiškinant, kad nukentėjusioji pati kalta dėl visų įvykių, ji smurtą pati išprovokavo, subadyta nenumirė, o va teisiamojo ji taip ir neatsiprašė! Kauno apygardos teismo garbei turime pasakyti, kad visi šie absurdiški išvedžiojimai buvo atmesti. 

O kaip dėl teigiamos darbdavių charakteristikos žmogui, kuris vos netapo žudiku? „Kautros“ vadovai nerausdami gyrė „gerą darbuotoją“, vežiojusį keleivius tarpmiestiniu transportu. 

Galvojame, kad, pasibaigus visiems teisminiams procesams, nuteistas smurtautojas bausmę atlikti turėtų savo šalyje, kurioje šiuo metu taip trūksta karių, tad tada ne žmonos parke tykotų, o tikro priešo mūšio lauke. 

  

Dėmesio!                    

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                                 

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                                

Vilniaus apygardos prokurorė Edita Ignatavičiūtė dažniausiai tiria su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu priverstiniam darbui susijusius nusikaltimus. Ji sako, kad pastaruoju metu vis daugiau jos dėmesio sulaukia į Lietuvą atvykusių ir čia sunkvežimių vairuotojais įsidarbinusių migrantų problemos. 

„Ši sritis yra aktyviai analizuojama“, – išskirtiniame interviu LRT.lt sakė Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė.

E. Ignatavičiūtė pažymėjo, kad tokie į Lietuvą atvykstantys asmenys yra pažeidžiami, patiria daug streso. Pavyzdžiui, jei negauna planuotų pajamų, turi aiškintis savo gimtojoje šalyje likusioms ir nuo jų priklausomoms šeimoms.

Prokurorė teigė pastebinti galimų Darbo kodekso ir kitų įstatymų pažeidimų. Negana to, kai darbuotojai negauna viso jiems priklausančio darbo užmokesčio, pajamų dėl nesumokėtų mokesčių netenka ir valstybės biudžetas.

E. Ignatavičiūtė pabrėžė, kad vairuotojų skundus nagrinėjančios Darbo ginčų komisijos (DGK) turėtų prisiminti, jog tarnauja žmonėms.

„Tarkim, žmogus dirbo 7 mėn., o uždirbo 700 eurų, tai yra ne kas kita, kaip labai didelis indikatorius, kad jis galimai buvo išnaudotas“, – sakė ji. 

Naujausiais „Sodros“ duomenimis, 2024 m. lapkritį sunkiasvorių sunkvežimių ir krovininio transporto priemonių vairuotojai buvo populiariausia profesija Lietuvoje, jais dirbo 87,5 tūkst. asmenų. Užimtumo tarnybos duomenimis, užsieniečiai sudaro maždaug 80 proc. transporto ir saugojimo sektoriaus darbuotojų. 

– Norėčiau pradėti iš šiek tiek toliau. Kiek žinau, kaip prokurorė, daugiausia dirbate su bylomis, susijusiomis su prekyba žmonėmis, išnaudojimu priverstiniam darbui. Su jumis kalbuosi po Audriaus Cuzanausko, kuris kaip profsąjungos vadovas atstovauja Lietuvos bendrovėse dirbantiems užsieniečiams vairuotojams, kreipimosi. Kiek šioje srityje yra būtent jūsų kuruojamos srities problematikos? 

– Problematika man yra žinoma ir situaciją tikrai stebime, ją analizuojame. Informacija mus pasiekia dėl galimo asmenų išnaudojimo darbui, būtent padidėjo šis skaičius tuomet, kai valstybė ir Migracijos departamentas leido įsivežti trūkstamą darbo jėgą. 

Tuomet padidėjus migrantų skaičiui stebima tendencija, kad yra sistemingai pažeidžiamos darbuotojų teisės ir tai yra signalas valstybei ir jos institucijoms, taip pat ir prokuratūrai reaguoti – tirti pranešimus (taip pat ir policijai) dėl galimo užsieniečių išnaudojimo. 

Tokių atvejų yra, tačiau, kad būtų galima pasakyti, jog yra daug – kol kas tikrai ne. Galiu pasakyti, kad ši sritis yra aktyviai analizuojama. 

– A. Cuzanauskas man pateikė tris konkrečius atvejus, kai logistikos bendrovės įvairiais būdais apgaudinėja pasamdytus darbuotojus iš užsienio. Pavyzdžiui, jų mokymai vyksta dar prieš pradedant oficialiai dirbti, grįžimo arba vykimo į komandiruotę laikas įforminamas kaip neapmokamos atostogos. Dėl to darbuotojai gauna mažesnius atlyginimus, nei priklausytų dirbant pagal įstatymus. Žiūrint iš teisinės pusės, kokius pažeidimus daro tokios įmonės? 

– Visų pirma, sisteminius Darbo kodekso pažeidimus. Tai yra elementarūs darbo laiko apskaitos pažeidimai. Susidomėjimo tikrai vertas klausimas – kaip vykdoma darbo laiko apskaita. Nes nuo to priklauso darbo užmokesčio apskaičiavimas, taip pat valstybei sumokami mokesčiai. Šie aspektai turi ypatingą reikšmę. 

Kalbame apie migrantus, o užsieniečiai paprastai nežino mūsų teisinės sistemos, nemoka mūsų kalbos. Jiems nelengva susigaudyti visuose kitos šalies teisiniuose niuansuose, netgi institucijose, kurių kompetencijoje yra nagrinėti vieną ar kitą klausimą. 

Pažymėčiau, kad pagal prekybos žmonėmis algoritmą – jei atvyksta užsienietis iš trečiosios šalies, akivaizdu, kad tai daro norėdamas užsidirbti. Dažniausiai jie atvyksta iš mažiau ekonomiškai išsivysčiusių šalių. Reiškia, atvyksta būdami blogoje finansinėje padėtyje. Tikėtina, kad žmogus netgi būna prasiskolinęs, nes ir pats atvykimas turi savo kaštus. Taigi, atvykimas jau indikuoja, kad tokie žmonės yra pažeidžiami. 

Paprastai tai yra vyrai ir jie palieka savo šeimas be pajamų, be pagalbos buityje ir pan. Žiūrint net į kultūrinę pusę, jei tai migrantai iš Uzbekistano, Tadžikistano, tai ten didžioji dalis moterų net nedirba. Jų finansinė būklė priklauso nuo vyrų. Tas vyras atsakingas savo šeimai. 

Sprendimas vykti ir dirbti į kitą šalį yra labai didelė rizika. Nuo to, kiek jis uždirbs, priklauso jo šeimos gerovė. 

Atvykus į Lietuvą, gali ištikti tokios aplinkybės, kurias paminėjote. Gali būti ne visiškai apskaičiuotas darbo laikas, neišmokėta darbo užmokesčio tiek, kiek jie su darbdaviu susitarė. Tokiam asmeniui – potencialiai aukai (dėl mano paminėtų priežasčių) – tai sudaro ne tik finansinių problemų. Toks žmogus patiria labai didelį psichologinį ir bendrą stresą. 

Jam reikia duoti tam tikrą paaiškinimą, kodėl jis negali šeimai parsiųsti finansų. Nereikia pamiršti, kad ir jam pačiam gyvenimas Lietuvoje taip pat kainuoja. Nes jis čia nieko neturi. 

Jis turi nuomotis būstą arba kooperuotis su kažkuo. Negana to, juk kiekvieną dieną reikia prasimaitinti, nekalbant apie buities palaikymą, vaistus, drabužių skalbimą. Yra daug dedamųjų dalių. Taigi, netinkamas darbo laiko apskaitos vedimas migrantui sukuria labai daug problemų. 

Be to, tai indikuoja, kad su valstybėje mokamais mokesčiais yra kažkas negerai. Galiausiai, didžiajai daliai migrantų tokia apgaulės forma kelia nusivylimą, o tai prie saugumo neprisideda. 

Migrantas gali jausti neteisybę, apgaulę iš darbdavio ir pats net nežinoti, kur galėtų apginti savo interesus, neturėti tam pinigų. Transporto sektorius yra labai specifinis, teisininkų, kurie išmanytų jo veiklą, nėra tiek daug. Tiems, kurie išmano, tikėtina, migrantas negalėtų apmokėti už paslaugas. Profesinė sąjunga turbūt yra vienintelė galimybė rasti pagalbos – tokiu būdu apginti interesus. 

Taip, jie gali kreiptis į teisėsaugą su pranešimu. Tačiau dėl migrantų suvokimo apie mūsų darbo santykius, juos reglamentuojančią teisę, esu giliai įsitikinusi, kad jie nesugebėtų pasakyti, kur ir kas yra negerai. Jei jis patektų pas nespecializuotą pareigūną, nelabai galėtų vienas kitą suprasti. 

Kalbame, kad asmuo, priimantis migrantą, dėl tokių problemų turi turėti specializuotų žinių. Nagrinėjant darbo santykius transporto sektoriuje reikia vadovautis ne tik Darbo kodeksu, ne tik Administracinių nusižengimų kodeksu, Civiliniu kodeksu, bet ir Europos Sąjungos reglamentais ir direktyvomis, o tai yra ypač sudėtinga. 

Tokių reglamentų, kurie turi tiesioginį poveikį transporto ūkio subjektams, yra tikrai daug. Specialistų, pareigūnų, kurie būtų susipažinę su visu šių teisės aktų paketu – nedaug. 

– Atrodytų, kad vos ne beviltiškoje situacijoje atsiduria tokie darbuotojai. Darbdaviams jais gana lengva manipuliuoti, o jie patys išspręsti savo situacijos negali. 

– Tikėtina, kad jie patys išspręsti tokių klausimų negali ir negeba. Jie neturi specialių žinių. Pavyzdžiui, nežino, kad pagal Darbo kodeksą darbdavys privalo duoti darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo lapelį. 

Tokia aplinkybė atrodo nėra ypač reikšminga, tačiau ji tokia tampa vėlesniuose procesuose. Darbo kodeksas nesuteikia teisės išduoti arba neišduoti – čia ne pasirinkimo galimybė darbdaviui. Sakykim, toks visiškai nereikšmingas lapelio neišdavimas migrantui vėliau sukelia didelių problemų siekiant įrodyti, kad jam buvo netinkamai apskaičiuotas darbo užmokestis. 

– Vairuotojų iš užsienio įdarbinimas dar turi savo specifiką, nes jie turi gauti leidimus gyventi Lietuvoje. Dėl su tuo susijusių aplinkybių, galima įrodinėti, kad bendrovės netgi užsiima neteisėtu, nelegaliu darbu. Galbūt galėtumėte paaiškinti, kaip tai atsitinka? 

– Yra tokia formuluotė „trūkstama darbo jėga“. Kalbame apie tai, kai darbdavys kreipiasi į Migracijos departamentą, kad gautų leidimą įsivežti darbo jėgos. Tada migrantas turi atitikti tam tikrus reikalavimus: jei trūksta vairuotojų, negali atsivežti pardavėjų. 

Darbdavys turi būti įsitikinęs, kad darbuotojas turi patirties ir moka vairuoti. Dar iki atvykimo darbdavys būna susisiekęs su vairuotoju. Tikėtina, galimai visais atvejais dar prieš atvykstant būna pasirašoma darbo sutartis. 

– Man pateiktuose pavyzdžiuose buvo tokių atvejų, kai jie pasirašydavo darbo sutartį, tada atvykdavo į Lietuvą ir čia būdavo apmokomi. Nors kvalifikaciją turėjo turėti dar prieš atvykdami. Po to tai sutvarkoma atbuline data. Tai gali būti dokumentų klastojimas? 

– Be abejo. Tiesa, dar būna atvejų, kai migrantas turi pažymą, kad 140 val. mokymus išklausė nuotoliniu būdu, būdamas, pavyzdžiui, Kazachstane ar Tadžikistane. Kyla klausimų – kokia kalba, kokiu laiku, kas juos vedė? Tos pažymos vertos dėmesio, kad jas patikrintų. 

Dar verta pastebėti, kad toks dokumentų klastojimas gali sukurti tolesnių padarinių. Reikia žiūrėti sistemiškai, nuo pat pradžios, kokie susitarimai ir kokie dokumentai yra įpainiojami. Nes mokymais niekas nesibaigia. 

Atvykę į Lietuvą jie turi sudaryti darbo sutartį. Nors kalbama, kad jie būna sudarę prieš atvykdami, o čia vėl sudaro. Klausimas, kaip yra iš tikrųjų. Kitas dalykas – bene svarbiausia yra darbo pradžia. Ar ji tikrai būna sudarius darbo sutartį? 

Imant tam tikrus pavyzdžius, darbo pradžia ne visada prasideda nuo darbo sutarties sudarymo. Teko matyti nusiskundimų, kad mokymų metu ir dar kurį laiką po to darbdavys deklaruoja nedraudiminius laikotarpius. Pagal Darbo kodeksą, neapmokamos atostogos galėtų būti tik darbuotojo valia. Ar iš tiesų darbuotojas, atvykęs į Lietuvą dirbti, savo valia prašo neapmokamų atostogų? 

– Dar buvo tokių atvejų, kai į komandiruotę ar iš jos vykstama pasiėmus neapmokamas atostogas. 

– Tai yra akivaizdūs ir sistemingi Darbo kodekso pažeidimai. Kadangi darbuotojas vykdo savo funkciją, vyksta į komandiruotę, tai yra darbo laikas. Jeigu to nežymi, tai yra, mažų mažiausiai, nedeklaruotas darbo laikas. Dėl to nukenčia tiek darbuotojas, tiek valstybė. 

– A. Cuzanauskas dar aiškino, kad Darbo ginčų komisijos yra prašiusios pačių darbuotojų pateikti dokumentus, kurių darbdavys jiems nepateikia. DGK atstovas man atsakė, kad taip ir yra, o darbuotojas nėra pasyvus proceso stebėtojas, o jam padėti gali ir profsąjunga. Kaip jūs vertinate tai? 

– Kategoriškai nesutinku su tokiu teiginiu. Darbdavys vienareikšmiškai yra stiprioji pusė. Jeigu kalbame apie darbuotoją, kuris yra Lietuvos pilietis, tai jis dar gali parašyti, kreiptis, žino institucijas, miestą, žino, ką gali sužinoti. Lietuvis turi čia artimųjų, pažįstamų, gali kažko paklausti. 

Kalbant apie migrantą, tikrai ne. Kitas dalykas – valstybės institucijos tarnauja žmonėms. To nereikia suabsoliutinti, bet būtina ir realiai įvertinti situaciją, ar tas žmogus gali padaryti, ko prašomas. 

Žmogus kreipiasi į DGK su problema. Tai gali būti, pavyzdžiui, darbo užmokesčio nepriemoka, galimai jis nurodo, kad neturi jokių dokumentų, jam darbdavys jų nedavė, nes jis mielai juos pateiktų, jeigu turėtų. Mano manymu, DGK jau vien dėl to elementariai turėtų užsidegti įtarimo šauktukas. Darbdavys, neišdavęs privalomų dokumentų, kuriuos turi išduoti pagal Darbo kodekso nuostatas, jau daro pažeidimą. 

Kalbant apie DGK kompetencijas, jų nuostatose yra nurodyta, kad „Pirmininkas paveda vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus paskirtam Valstybinės darbo inspekcijos valstybės tarnautojui ar darbuotojui išreikalauti iš atitinkamų tarnybų ir asmenų prašymui išnagrinėti darbo ginčą reikalingus dokumentus“. Darbdavys už dokumentų nepateikimą gali būti baudžiamas, pirmiausia, bauda. 

Bet jau vien tai indikuoja labai didelę problemą. Nes jeigu neturi ko slėpti ir vykdai teisėtai, sąžiningai, skaidriai savo veiklą, nėra pagrindo nepateikinėti valstybės institucijoms duomenų, kurių jos reikalauja. 

Susiduriame su situacija, kai ateina darbuotojas, kuris skundžiasi kažkokios įmonės padarytu jo teisių pažeidimu. Pavyzdžiui, sako, kad jam neišmokėjo darbo užmokesčio, dėl kurio jie susitarė. Tačiau jis neturi dokumentų. Tokiu atveju ypač sunku suprasti ir ištirti darbo užmokesčio paskaičiavimo aplinkybes ir atitikimą teisės aktams, kurie reglamentuoja tokio darbo apmokėjimą. 

Niekaip nematau tikslingumo nepriimti jo prašymo ir vis tiek reikalauti iš jo tų dokumentų, kurių jam taip ar taip neduoda. Tai rodo visišką asmens teisių pažeidimo ignoravimą, nenorą išsiaiškinti. 

Suvokiu, kad jie gali turėti didelį darbo krūvį, bet negalime pasiteisinti prieš asmenį tuo. Kitas dalykas – problema yra dvejopa. Mes dabar turime didelį migrantų skaičių. Jei didelis skaičius kreipiasi dėl tokios problemos, reiškia, jie jaučiasi apgaudinėjami, yra nusivylę. Dėl to kenčia mūsų valstybės reputacija, ji jų akyse yra labai prasta. Jei mes esame Europos Sąjungoje, o darbdaviai grubiai pažeidinėja jų teises į teisingą darbo užmokestį, pažeidinėja teisės aktus, tai migrantui sukelia tam tikrą nusivylimą ir pyktį. 

Jo problemos nesibaigia kreipiantis į DGK. Jam reikia nusiųsti vieną kitą šimtą eurų savo šeimai. Šita problema yra tam tikroje grandinėje ir sukelia daug padarinių. Galų gale, mūsų valstybės biudžetas negauna tų pajamų – mokesčių, kurie turi būti sumokėti. 

– Kitas klausimas dėl kreipimosi į teismą po DGK sprendimo ar neįvykusio posėdžio. DGK atstovas nurodė, kad teismas nėra saistomas sprendimo, kuris priimamas jų. Darbuotojas paprastai laikomas silpnesne ginčo puse. Ar DGK turėtų jam padėti? Ar tik nešališkai vertinti abiejų pusių argumentus? 

– Šiuo atveju reikėtų žiūrėti ne tik, ar asmuo turėtų kreiptis į DGK, ar į teismą. Pavyzdžiui, DGK gali nustatyti sisteminių, grubių pažeidimų, tarkim, dokumentų klastojimą. 

Suprantu, kad krūvis gali būti didelis, bet tai nereiškia, kad jie savo darbą gali atlikti atmestinai, bet kaip. Negalima sakyti, kad yra užkrauti, o jei ką – gali kreiptis į teismą. Jeigu jis jau kreipėsi į DGK, ji savo kompetencijos ribose turi išnagrinėti tą prašymą. 

Tarkim, žmogus dirbo įmonėje 7 mėnesius. Tai tuos 7 mėnesius turi ir ištirti. Jeigu sako, kad per 7 mėn. buvo darbo užmokesčio nepriemoka – tai reikia ištirti. Jeigu jie pastebi kito teisės akto pažeidimą, nusikaltimą, pagal kompetenciją privalėtų informuoti kitą instituciją. 

Jei DGK turi didelę apimtį, bet mato, kad kažkas yra negerai, čia nėra vien tik darbo užmokesčio nepriemoka, o yra daugiau požymių, kad galbūt žmogų išnaudoja, o tokia informacija valstybės institucijų turi būti įvertinta ir ištirta. Tarkim, žmogus dirbo 7 mėn., o uždirbo 700 eurų, tai yra ne kas kita, kaip labai didelis indikatorius, kad jis galimai buvo išnaudotas. Tai yra galimo nusikaltimo požymis. Buvo ar nebuvo – turi įvertinti kitos institucijos. 

– Kokios yra realios tokių darbuotojų galimybės bylinėtis Lietuvos teismuose? 

– Jei kalbame, kad jų interesus privalo ginti privatūs teisininkai – šansų arti nuliui. Daugiausia jiems galėtų atstovauti profesinės sąjungos, tačiau tik jei kalbame apie darbo užmokesčio nepriemoką. Kiti klausimai, susiję su valstybinėmis institucijomis, pavyzdžiui, prekyba žmonėmis – valstybė, atstovaudama, turėtų viską padaryti. 

– Ką su tuo daryti? Ar keisti įstatymus? Labiau prižiūrėti? Kaip? 

– Visų pirma, reikia bendradarbiauti. Tai daryti su visomis institucijomis, kurios turi duomenų ir kurios gali padaryti vieną ar kitą išvadą, kurių kompetencijoje yra tokių atvejų nagrinėjimas. Šiuo metu pagal apygardas yra specializuoti prokurorai, policijos pareigūnai, darbo inspektoriai. Yra kitų institucijų, kurių pagalbos galima sulaukti. Nuo to reikėtų pradėti – nuo glaudaus bendradarbiavimo turint tam tikrą temą ir problematiką. 

Kiekvienas nusikaltimas turi tam tikrą algoritmą, kaip jį reikėtų tirti, į ką žiūrėti, iš kur gauti duomenų, kaip juos vertinti ir pan. Taip, yra tam tikrų situacijų, kurias pavadinčiau itin sudėtingomis. Tada reikia sukurti tam tikrą tyrimo modelį, ištirti įvykį bei pateikti teismui, kad būtų teisinis tos situacijos įvertinimas. 

Kai yra labai daug nuomonių, o nėra sprendimo, pripažinto ir neginčijamo, labai sunku kažką pasakyti. Įrodyti kitoms institucijoms, kad žvilgsnis turi būti nukreiptas į šią problemą ir jos sprendimą, reikia argumentų, kuriuos sudėtinga paaiškinti be įsigaliojusių teismų sprendimų. 

 

Dėmesio!                      

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                                   

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                                  

 

Prekybos žmonėmis Lietuvoje statistika mažėja, tačiau reali situacija vis dar išlieka prasta

Prekyba žmonėmis – žmogaus pirkimas, pardavimas ir išnaudojimas – pasireiškia įvairiomis formomis. Vidaus reikalų ministerija (VRM) pateikia tokį sąrašą: seksualinis išnaudojimas, vergiškas (priverstinis) darbas, išnaudojimas nusikaltimams vykdyti, prekyba organais, priverstinės santuokos, elgetavimas, vaikų pornografija, moterų išnaudojimas surogatinei motinystei, prekyba vaikais ir mažais vaikais įvaikinimo tikslais, vaikų išnaudojimas kariuomenėse ir kt.  

Pagal Lietuvos baudžiamąjį kodeksą (BK 147 ir 157 str.), už prekybą žmonėmis baudžiama nuo dvejų iki 12 metų laisvės atėmimo bausmėmis, o galutinis formų sąrašas nėra baigtinis, tad baudžiamoji atsakomybė gresia ir už bet kokios kitos formos išnaudojimą, siejamą su asmens pardavimu, pirkimu arba išnaudojimu.  

VRM skaičiuoja, kad 2023 m. Lietuvoje buvo pradėta 13 naujų ikiteisminių tyrimų pagal 147 ir 157 straipsnius, dar 13 buvo tęsiami. Iš visų 26 tyrimų septyni buvo nutraukti, du sustabdyti, vienas perkvalifikuotas, keturi baigti kaltinamuoju aktu, o 13 tyrimų buvo tęsiami. Nuo 2018 m. Lietuvoje dažniausiai vyravo išnaudojimo nusikalstamai veikai forma, kiek mažiau – seksualinio išnaudojimo ir priverstinio darbo. Dažniausiai prekyba žmonėmis vykdavo Lietuvoje (54 proc.), rečiau – Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje ir Vokietijoje (po 8 proc.), Belgijoje (7 proc.). Nusikaltimuose dažniau buvo išnaudojami vyrai (75 proc.) nei moterys, 67 proc. nukentėjusių buvo Lietuvos piliečiai.  

VRM atkreipia dėmesį, kad pernai Lietuvoje buvo vykdoma 13 proc. mažiau ikiteisminių tyrimų nei 2022 m., tačiau pradėta 8 proc. daugiau tokių tyrimų. Be to, išnagrinėta 55 proc. mažiau baudžiamųjų bylų nei 2022-aisiais, tačiau nuteista vienu asmeniu daugiau (22).  

Tačiau vien tik ikiteisminių tyrimų ar išnagrinėtų bylų statistika nebūtinai atskleidžia visą vaizdą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, pernai kompleksinė socialinė parama skirta 280 nuo prekybos žmonėmis nukentėjusių ar galėjusių nukentėti žmonių, arba 19 proc. daugiau nei 2022-aisiais; iš viso šiems asmenims teiktos 992 pagalbos priemonės. 2022 m. valdžios institucijos buvo nustačiusios 16 prekybos žmonėmis aukų (2023 m. – 15), o tuo pat metu su šiomis aukomis dirbančios nevyriausybinės organizacijos fiksavo 183 galimas aukas.  

Anot Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Nukentėjusių nuo nusikaltimų pagalbos centro socialinės darbuotojos Rimos Sederevičienės, centro specialistai prekybos žmonėmis srityje dirba nuo 2010 m. „Darbo pradžioje kiekvienais metais pagalba buvo teikiama maždaug 2–4 naujiems nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis asmenims, – prisiminė ekspertė. – Ikiteisminiai tyrimai, teismo procesai vyksta ilgai, todėl pagalbos gavėjų kiekvienais metais daugėjo. 2023 m. mūsų pagalbos gavėjų sąraše buvo 33 asmenys.“ Dažniausiai, pasak R. Sederevičienės, į padalinį kreipdavosi patys asmenys, paraginti teisėsaugos institucijų.  

Iššūkių ruožas  

Nustatyti prekybos žmonėmis atvejus, anot „Advokato“ kalbintų pašnekovių, yra sunku. „Prekybos žmonėmis atvejus nėra lengva identifikuoti, atpažinti, ją dažnai galima supainioti su darbo santykiais ar net geradariu, norinčiu padėti“, – pasakojo R. Sederevičienė. Jos teigimu, nors išnaudojimo formos keičiasi, jų daugėja, problema tas formas atpažinti išlieka.  

Prekybą žmonėmis stebinčios ir su ja kovojančios institucijos bei organizacijos atkreipia dėmesį, kad šiuos nusikaltimus sunkiau susekti, nes jie persikelia į internetą, ypač socialinius tinklus. Lietuvoje pastebimas į šalį per trumpą laikotarpį atplūdusių užsieniečių – ukrainiečių, baltarusių – išnaudojimas, jie ne visada žino, kur kreiptis, arba baiminasi nemokėdami kalbos. Panašius rūpesčius išgyvena ir tie lietuviai, kurie kaip prekybos žmonėmis aukos yra išvežami į užsienį. Be to, sudėtingėja ir pačios išnaudojimo formos, pavyzdžiui, R. Sederevičienės teigimu, šiuolaikinėje vergovėje, arba priverstiniame darbe, išnaudojimo formos tampa vis rafinuotesnės.

„Nuo 2022 m. mūsų centras stebi, kad Lietuva tapo tikslo valstybe, kad vis dažniau nuo prekybos žmonėmis nukenčia į Lietuvą atvykę užsidirbti trečiųjų šalių piliečiai, – kalbėjo ekspertė. – Nėra lengva atpažinti naujus prekybos žmonėmis atvejus, atskirti nuo darbo santykių, nes užsieniečiai dirbti atvyksta patys, nėra pervežami prievarta, nėra laikomi uždaryti, nėra atimami dokumentai ir panašiai. Dažniausiai nukentėję nuo išnaudojimo asmenys kreipiasi į Darbo inspekciją ir tyrimas vyksta kaip darbo ginčų, o ne kaip BK 147 straipsnyje kvalifikuojamas nusikaltimas.“  

Nevyriausybinės organizacijos susiduria ir su kitais iššūkiais. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovės Kristinos Mišinienės teigimu, nukentėjusiųjų nukreipimo pagalbai sistema yra labai užleista. Ikiteisminio tyrimo įstaigoje nukentėjusio žmogaus yra paklausiama, ar jis sutinka savo kontaktus perduoti nevyriausybinei organizacijai. „Žinoma, kad tokiomis aplinkybėmis, ką tik davęs parodymus, pavargęs, sutrikęs, traumuotas asmuo nenori dar vienos tarnybos ant savo galvos, nieko jam ar jai nereikia, skuba atsisveikinti ir išeiti, – pasakojo pašnekovė. – Neretai vėliau, kai tą patį pagalbos atsisakiusį nukentėjusįjį mes susirandame savo pastangomis ir klausiame, kodėl tada pasakė „ne“, juk būtume anksčiau pradėję teikti pagalbą, išgirstame, kad tuo metu žmogus nieko nesuprato ir nenorėjo nieko, tik ramybės.“ Tačiau K. Mišinienė primena – centras turi galimybę nukentėjusiam asmeniui suteikti profesionalų, gerai prekybos žmonėmis reiškinio subtilybes išmanantį advokatą, kuris nepailsdamas ir siekdamas geriausių rezultatų atstovaus ir ikiteisminiame tyrime, ir visų instancijų teismuose.  

Skaudžiu pašnekovė vadino ir aplaidų, atšiaurų elgesį komisariatuose, su kuriuo susiduria ir specialistai, ir nukentėjusieji. Komisariatuose tyrėjai dažnai dirba su įvairiais nusikaltimais, o vėliau turi surinkti parodymus iš įsibaiminusios, atminties sutrikimais besiskundžiančios ir parodymus keičiančios aukos. „Sunkiai užsimezga kontaktas, nėra tarpusavio pasitikėjimo, supratimo apie traumos dinamiką – tyrimas aklavietėje, – kalbėjo K. Mišinienė. – Kolegos teisėsaugoje neretai pamiršta, kad, jei auka nėra saugi, ji tiesiog nekalba, neatsiveria.“  

Teisiniai labirintai  

Statistika, nurodanti, kiek kasmet Lietuvoje vyksta ikiteisminių tyrimų dėl įtariamos prekybos žmonėmis, ir skaičiai, kuriuos renka su tokiu išnaudojimu dirbančios nevyriausybinės organizacijos, parodo, kad toli gražu ne kiekvienas atvejis yra pastebimas, fiksuojamas ir užsibaigia teisme. Tam, anot R. Sederevičienės, yra daug priežasčių, iš jų svarbiausia – nukentėjusieji yra pažeidžiami, turi artimus santykius su išnaudotoju, jo bijo arba turi priklausomybių, neatvyksta į susitikimus su tyrėjais, advokatu, atsisako bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, painiojasi parodymuose.  

„Viskam reikia įrodymų, o jei nusikaltimo auka tyrimo metu pati abejoja, neigia buvusi išnaudojama arba teigia, kad yra pati kalta, pati norėjo (pavyzdžiui, užsiimti prostitucija), tyrimas nutraukiamas dar iki teismo dėl įrodymų trūkumo“, – aiškino pašnekovė.

Tuo metu pats išnaudotojas, kaip teigė R. Sederevičienė, turi galimybių samdyti daugiau nei vieną gynėją, norėdamas įrodyti esąs nekaltas, savo pozicijos laikosi nuo pradžios iki galo – jokio išnaudojimo nebuvo, jis tėra darbdavys, kuris suklydo blogai pasirinkdamas darbuotoją, arba geradarys, be reikalo stengęsis padėti žmogui, neturinčiam kitų pragyvenimo šaltinių.  

„Mūsų centro, kaip pagalbą nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis asmenims teikiančiai tarnybai, pagrindinė misija ir yra sustiprinti nukentėjusį asmenį, nuolat jį emociškai palaikyti, motyvuoti bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, padėti ikiteisminio tyrimo metu išbūti pasiekiamam advokatui, tyrėjui, prokurorui ir panašiai“, – vardijo ekspertė.  

K. Mišinienė neslėpė, kad problemų pasitaiko ir su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatų darbu sudėtingose prekybos žmonėmis bylose. „Sakykite, ką norite, bet situacija, kai įtariamus ar teisiamus prekeivius žmonėmis, sąvadautojus gina vieni brangiausiai apmokamų šalies advokatų, tarp jų – buvę teisėjai, prokurorai (turime unikalų atvejį šalyje, kai buvęs specializuotas dėl prekybos žmonėmis prokuroras tapo „etatiniu“ prekeivių žmonėmis gynėju), o nukentėjusiojo teisiniams interesams atstovauja su byla dorai nesusipažinęs, nespėjęs savo kliento paruošti dalyvauti procese valstybės paskirtas advokatas, yra iš tiesų liūdna, – situaciją kritikavo K. Mišinienė. – Ar profesionalus aukų teisinis atstovavimas neturėtų būti pirmasis mūsų visų įsipareigojimas, jei mes kviečiame, skatiname nukentėjusį žmogų prabilti, pasitikėti mumis?“ Anot jos, kiekvieną kartą kreiptis į profesionalius advokatus nevyriausybinei organizacijai yra pernelyg sunki našta.

Anot ekspertės, teoriškai Lietuvoje už prekybos žmonėmis nusikaltimus taikomos bausmės yra pakankamos, realybėje pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojami įstatymu nenumatyti bausmės atidėjimai arba trumpai trunkantys įkalinimai. „Mano manymu, prekyba žmonėmis yra toks sunkus nusikaltimas, kurio metu aukos sutrypiamos, sunaikinamas jų žmogiškasis orumas, su gyvais žmonėmis elgiamasi kaip su daiktais, prekėmis, kad bausmės čia turi išlikti adekvačios, – pabrėžė K. Mišinienė. – Nebaudžiamumas arba atlaidus požiūris į šį reiškinį nulemia jo nenutrūkstamą plitimą, žmogaus laisvės kaip nediskutuotinos vertybės menkėjimą visuomenėje.“  

Vienas pavyzdžių, kaip Lietuvos teisinė sistema neproporcingai baudžia aukas, o ne nusikaltėlius, yra prostitucija, kur administracinėmis baudomis baudžiamos abi pusės, nebent prostitucija vertęsis asmuo yra pripažįstamas prekybos žmonėmis auka. K. Mišinienės nuomone, teisinis prostitucijos reglamentavimas Lietuvoje yra apgailėtinas. „Tai, kad kiekvienais metais pareigūnai išrašo šimtus baudų parsiduodantiems asmenims ir keliolika jų – sekso pirkėjams, atskleidžia visą šio ANK 487 straipsnio beprasmybę“, – vertino pašnekovė. Ji teigė nesuprantanti, ko siekiama norint tik nubausti „tas blogas“ moteris, nesukuriant valstybės patvirtinto ir finansuojamo išėjimo iš prostitucijos mechanizmo.

Ekspertė teigė per 20 darbo metų šioje srityje nemačiusi nei moterų, nei vyrų, kurie dėl šio persekiojimo susimąstė ar nusprendė keisti savo gyvenimus. „Atvirkščiai, jie visi sukandę dantis turėjo tiesiog aptarnauti daugiau sekso pirkėjų, kad susimokėtų baudą, – kalbėjo K. Mišinienė. – Tragedija dar ir ta, kad didžioji dalis asmenų prostitucijoje nemoka paskirtų baudų, jų skolos pas antstolius yra milžiniškos, jie tarsi užmūryti visuomenės pogrindyje be galimybės išeiti ir pradėti naują gyvenimą.“  

Dėl to KOPŽI centras siūlo nustoti persekioti asmenis prostitucijoje, investuoti į jų išėjimo iš prostitucijos ir įsitvirtinimo visuomenėje programas, tačiau kriminalizuoti paklausą ir griežtinti pirkėjų atsakomybę.  

Ir valstybė, ir visuomenė  

Atkreiptas dėmesys ir į stereotipinį visuomenės požiūrį apie prekybos žmonėmis aukas – jos dažniausiai įsivaizduojamos kaip prostitucijos arba prekybos žmogaus organais aukos. Tačiau, kaip nurodė R. Sederevičienė, vis dažniau nuo prekybos žmonėmis nukenčia ir į Lietuvą atvykę trečiųjų šalių piliečiai, o visuomenė apie tai vis dar yra labai mažai informuota.  

K. Mišinienė taip pat kvietė labiau gilintis į konkrečias situacijas ir sąmoningai ieškoti atsakymų, kodėl Lietuvoje pradedama tiek nedaug ikiteisminių tyrimų, kodėl tik nedidelė jų dalis pasiekia teismą. Visuomenėje yra susiformavęs ir aukos portretas – tai nelaimingas, verkiantis ir pagalbos prašantis žmogus, dėkingas savo išgelbėtojams, dažniausiai manoma, kad tai vaikai arba simpatiškos moterys, grandinėmis surakintos rūsiuose.

„O jeigu tai įkalinimo įstaigos, nakvynės namų gyventojai arba, kaip matome pastarosiose bylose, nesiprausę benamiai, kurie nevertina tavo pastangų jiems padėti? Tada jų nebegaila? – klausė pašnekovė. – Esant tam tikroms išnaudojimo formoms, pavyzdžiui, priverstinio nusikalstamumo atvejais, organizuotoje grupuotėje kartu veikia ir nusikaltėliai, ir jų aukos, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai yra tie patys asmenys. Neretai tik teisėsauga, turėdama tam tikrus duomenis, žino, kas čia yra kas. Bet visuomenei tokio nukentėjusiojo portretas gali būti labai nepatrauklus – kaip gailėti nusikaltimus darančio žmogaus?“
Su prekyba žmonėmis aktyviai dirba ir VRM, ir SADM, taip pat atskiros savivaldybės, įvairios nevyriausybinės organizacijos, nors K. Mišinienė atkreipė dėmesį, kad regionuose įdirbis yra labai netolygus. VRM 2023 m. savivaldybių apklausos duomenimis, iš 40 atsakymus atsiuntusių savivaldybių 20 yra pačių savivaldybių įstaigų ar organizacijų, teikiančių kompleksinę pagalbą nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiems asmenims, 33 savivaldybės teigė bendradarbiaujančios su tokią pagalbą teikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis.  

„Tarnybose vis dar remiamasi atskirų darbuotojų entuziazmu, asmeniniu atsidavimu, užmegztomis pažintimis, o ne visuotiniai veikiančiu, gerai sustyguotu strateginiu planu, – apgailestavo K. Mišinienė. – Sutinku, kad šiuolaikiniai iššūkiai – migrantų, vadinamosios pigios darbo jėgos, plūstelėjimas į šalį, karas Ukrainoje, dar taip neseniai siautusi pandemija, sudėtingas tarptautinis bendradarbiavimas – reikalauja didesnių investicijų, specializacijos, patirties perdavimo, realaus veiksmų koordinavimo, tačiau ministerijose matai po vieną žmogų, plušantį prie globalių problemų… Mes nuolat girdime, kad viskas būtų kitaip, jei atsirastų politinė valia spręsti minėtus iššūkius – o tai kaip mums ją atrasti, kur ji pasislėpusi?“  

Pasak R. Sederevičienės, šiuo metu intensyviai vyksta tarpinstitucinis bendradarbiavimas prekybos žmonėmis srityje, keičiami teisės aktai: „Praktika parodys, kaip teisėsaugos institucijos, migracijos tarnyba, Darbo inspekcija veiks šiuolaikinės vergovės srityje. Mes, kaip pagalbos tarnybos specialistai, turime vilties, kad išnaudojimas bus pažabotas.“
 

Dėmesio!                   

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                                

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                               

 

 

Viename Lietuvos kaime – siaubinga šeimos drama. Ilgą laiką prie savo dukterų seksualiai priekabiavęs tėvas, o vieną iš jų prievartavęs ir žaginęs, atpildo sulaukė ne iš karto. Nors motina pastebėjo paauglės pasikeitusį elgesį, taip pat buvo gavusi iš jos pačios laišką apie nedorus tėvo veiksmus, bet dar bandė viską užglaistyti be tarnybų įsikišimo. Vis dėlto, skausmo pūlinys pratrūko, kai pilnametystės sulaukusi mergina atsiskyrė nuo tėvų ir išdrįso papasakoti apie savo išgyvenimus patikimiems asmenims. 

Tekste neminėsime nei vietovės, kurioje buvo vykdomas nusikaltimas, pavadinimo, nei šios tragiškos istorijos veikėjų vardų ir pavardžių. Taip daroma, kad būtų apsaugoti nukentėjusiųjų interesai. 

Gyvenimas iš arti. Nutylėtos istorijos 

Tai straipsnių ciklas apie žmones, kurie bet kuriam praeiviui nepapasakotų, koks jų gyvenimas kartais yra vingiuotas. Šiame cikle jie arba šių žmonių atstovai prabyla, kokius kelius turėjo nueiti, kad vėl atsistotų ant kojų po patirtų sunkumų. Vieni galbūt tikėjosi didesnės valstybinių tarnybų paramos, kiti apskritai liko nusivylę per dideliu jų įsikišimu. Tačiau kiekvieno istorija nusipelno būti išgirsta. 

Jeigu norite ir jūs pasidalinti savo istorija, rašykite el. p. joginte.cetkauskiene@delfi.lt. 

Viena iš dukterų išdrįso pranešti apie nusikaltimą teisėsaugai, kurį nuo 2012 iki 2018 m. jos atžvilgiu vykdė tėvas, tik 2022 m. 

Dar 2018 m., būdama paauglė, viską buvo papasakojusi motinai, bet jos vienintelė sugalvota išeitis iš padėties – laikinai išsikelti su vaikais gyventi kitur. Tėvas tais pačiais metais žinutėmis bandė paveikti dukterį: ir atsiprašinėjo, ir kaltino. Pasak jo, jeigu mergaitė būtų jį atstūmusi kaip kita dukra, nieko tokio nebūtų įvykę. Taip pat teisinosi, kad taip vyksta daugelyje šeimų, toks esą buvo lytinis švietimas. 

Motina, nors ir buvo laikinai palikusi vyrą, tačiau vėliau grįžo pas jį gyventi. Jau teisme tėvai laikėsi versijos, kad jų dukra viską išsigalvojo ir tai tebuvo kerštas, kai jie neleido jos seseriai išvykti į užsienį. 

Tėvas buvo pateikęs ir daugiau absurdiškų pasiteisinimų. 

Pasak jo, parodymai dėl jo elgesio buvo melas, dukra neva tai sumąstė su drauge, su kuria žiūrėdavo pornografiją, o jis tik sudrausmindavęs. Taip pat esą maištavo, mat nepalaikė jos homoseksualios orientacijos. ,,Dukra neklausė, nieko nedarė, tik manipuliavo ir grasino, kai išjungdavau kompiuterį, internetą naktį”, – duodamas parodymus tikino jis. 

Seksualinis smurtas tapo „kasdieniu reikalu” 

Tačiau dukters pasakojimas apie padėtį šeimoje buvo visai kitoks. Kai tapo pilnametė, ji išsikraustė iš tėvų namų, o 2022 m., padrąsinta psichologės, parašė pareiškimą policijai dėl tėvo naudotos seksualinės prievartos ir žaginimo. 

Mergina apgailestavo, kad motina (jai 2018 m. buvo parašiusi laišką apie vykdytą prievartą) jos taip ir neišgirdo ir palaikė tėvo pusę. Dėl to jautėsi atstumta motinos, su ja nebuvo ryšio. 

Pasak nukentėjusios, tėvas iki 12 metų liesdavo jos lytinius organus, o nuo 12 metų pradėjo ir žaginti. Prisiminė, kad pirmą kartą lytinius santykius su tėvu turėjo po 12-ojo gimtadienio. Tąkart tėvas paprašė eiti su juo miegoti vienoje iš atokesnių namo patalpų. 

,,Prašė dėl to, nes sakė, kad myli, kad jam rūpi. Sutikau ir nuėjau su juo miegoti. Ten buvo išskleidžiama sofa. Atsigulus su juo žiūrėjom komedijas, o tada tėvas įkišo lytinį organą”, – tokius parodymus davė mergina. 

Pasak jos, tą pačią naktį tėvas lietė jos krūtis ir bandė sudaryti įspūdį, kad toks elgesys yra normalus. 

Nukentėjusioji taip pat prisiminė, kad jis iki to įvykio dažnai liesdavo krūtinę, kišdavo pirštus į lytinius organus, taip pat juos liesdavo ir liežuviu. 

„Tai vykdavo vos ne kiekvieną dieną ir tai buvo tarsi toks auklėjimas. Atrodė kaip kasdienis reikalas ir kad taip turi būti”, – aiškino ji. 

Mergina teisėsaugai papasakojo, kad tėvas įsigudrino kone kasnakt ateiti pas ją į kambarį, kuriame gyveno su seserimi, ir ją seksualiai žaginti. Taip pat nupirkdavo nėštumo testų, kad ji vėliau pasitikrintų, ar nepastojo. Seksualinis smurtas buvo naudojamas ir šeimai priklausiusioje sodyboje. Vienas iš kaimynų prisiminė, kad jam pasirodė keista, kai kartą tėvas pusiau juokais grabaliojo dukrai už krūtinės. 

Nukentėjusioji teisėsaugai pasipasakojo, kad nenorėdavo praustis, gražiai rengtis, mat norėjo tėvui atrodyti atgrasi ir kad prie jos nelįstų.  

Pirmieji ženklai – vaikystėje 

Vis dėlto pirmosios seksualinės prievartos ir žaginimo užuomazgos prasidėjo dar vaikystėje. Nukentėjusiosios teigimu, tėvas ir prie motinos apžiūrinėdavo jos lytinius organus, tepdavo esą dėl iššutimo. Motina netepdavo, nes esą bijojo, nenuvesdavo ir pas ginekologą. 

Tėvas taip pat kartu maudydavosi iki mergaitei suėjo devyneri metai. Tai vieną kartą matė ir artima giminaitė, kuriai toks tėvo elgesys pasirodė neįprastas. 

Galų gale, seksualinis smurtas baigėsi 2018 m. po vienos šeimos išvykos. Toje išvykoje nukentėjusiąją tėvas ir vėl seksualiai išnaudojo, nesibaimino netgi šalia miegojusios motinos. Tąkart jau paaugusi mergina nusprendė nebetylėti, mat suprato, kad su ja atliekami veiksmai yra neteisingi ir neteisėti. Ji parodė savo anksčiau parašytą laišką motinai. 

Pasak nukentėjusios, motina išbalo, nežinojo, ką daryti, todėl laikinai išsikėlė gyventi su vaikais kitur. Vis dėlto, teisėsaugai apie šį nusikaltimą nepranešė. 

,,Ji yra priklausoma nuo tėvo materialiai, bijojo. Gąsdino, kad jei kas nors sužinos apie tėvo elgesį, tai vaikai bus atimti iš šeimos, sužinos žiniasklaida, šaipysis vaikai”, – tokias galimas nusikaltimo slėpimo priežastis nurodė nukentėjusioji. 

Tačiau motina negalėjo nepastebėti, kas darosi su dukters psichologine būkle, kadangi dažnai tekdavo vykti į mokyklą, kai vis sustreikuodavo nukentėjusios sveikata, merginą reikėdavo vežioti pas psichologus ir psichiatrus. Kadangi tuose susitikimuose dažniausiai dalyvaudavo ir mama, mergina neišdrįso prisipažinti, kas ją iš tikrųjų slegia. 

Tylėjimas varė iš proto 

Tą ji galiausiai padarė, kai atsiskyrė nuo tėvų, išvykusi studijuoti į kitą miestą; ten, padrąsinta kitos psichologės, kreipėsi į teisėsaugą. 

„Kasdienis tylėjimas, apsimetinėjimas tėvo ir motinos, kad neegzistuoja tai, ką darė su ja tėvas, vedė iš proto”, – teigiama merginos parodymuose. 

Kaip ir minėjome, nei tėvas, nei motina savo kaltės teisme nepripažino. Tačiau teismas įvertino nuketėjusiosios pateiktus įrodymus. Mergina buvo išsisaugojusi 2018 m. tėvo jai siųstas žinutes, kuriose jis prisipažino, kad išnaudojo ir žagino dukrą, taip pat atsiprašinėjo ir prašė atleidimo. 

Vienoje iš žinučių tėvas netgi ciniškai buvo parašęs: „,tai aš kaltas dėl vieno, o tu kalta dėl kito, kad nesipriešinai, jei nepatiko”. Mergina atsakė, kad priešinosi, sakė, kad skauda, bet tėvas atšovė, jog turėjo pasakyti kaip sesuo, kad nelįstų. Taip pat patarė nukentėjusiajai pasigūglinti, mat esą tokie dalykai vyksta „kas antroje šeimoje. Čia lytinis auklėjimas”. 

Teismas įvertino ne tik šiuos tiesioginius įrodymus, bet ir vyro kompiuteryje rastas pornografinio turinio nuotraukas, kuriose vaizduojami nepilnamečiai, taip pat liudytojų, kurie buvo pastebėję netinkamą tėvo elgesį, parodymus. 

Nors teisme merginos sesuo atsisakė liudyti, tačiau kaip įrodymas buvo jos ikiteisminio tyrimo parodymai, kad ir prie jos tėvas priekabiavo, lietė lytinius organus. Vis dėlto, kai jis užsinorėjo daugiau, ji priešinosi, liepė nebelįsti. Jai buvo pavykę atbaidyti tėvą. 

Subendrinęs bausmę, teismas tėvui skyrė 13 metų laisvės atėmimo bausmę. Į bausmės laiką įskaičiuotas ir suėmimo bei sulaikymo laikotarpis nuo 2022 m. 

Motina, subendrinus bausmę, buvo nubausta apribojus jos laisvę be intensyvios priežiūros 10 mėnesių, įpareigojant ją per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus žmonėmis, neįgaliais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, atsiprašyti dukterų. 

Taip pat iš dalies buvo patenkintas ir nukentėjusiosios civilinis ieškinys. Iš tėvo nukentėjusiajai priteista 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, o iš motinos – 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. 

„Galima ir knygą parašyti” 

,,Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro” vadovė Kristina Mišinienė „Delfi” komentavo, kad apie šią šeimą būtų galima ir knygą parašyti. 

„Šeimos tėvas 10 metų žagino, prievartavo, tvirkino ir psichologiškai gniuždė savo dukreles, motina – žinodama, net būdama tame pačiame kambaryje, kur vyko nusikaltimai, nereagavo į vaiką traumuojančią situaciją, nieko nedarė, kad nutrauktų savo vaikų sistemingą prievartavimą. 

Apie šią vadinamąją šeimą, aktyviai besireiškusią visuomeniniame gyvenime, būtų galima, o gal net reiktų knygą parašyti – kaip užgimė toksiški santykiai, skleidėsi, tapo nemažo būrio žmonių gyvenimo ašimi”, – sakė ji. 

Pasak K. Mišinienės, užtenka vienui vieno žmogaus, turinčio liguistą potraukį vaikams, ir daugybės aplinkinių gyvenimai pradeda byrėti. 

„Niekaip negalime suprasti, kaip pedofilą stojo ginti, visomis išgalėmis teisinti žmona, motina, net kiti vaikai?! Nusikalstama aplinkinių tyla perėjo į tiesioginį bendrininkavimą, prievartaujant savo vaikus ir tą slepiant. 

Tokioje atmosferoje prakalbti, duoti parodymus, atlaikant bjauriausius kaltinimus, reiškė „eiti prieš savo šeimą, išduoti ją” (čia nuteistųjų žodžiais), o realiai – tai likti be namų, pajamų, artimųjų paramos. Nedaugelis gali atlaikyti tokią psichologinę įtampą, atstūmimą, vienatvę, kaltinimus. O juk reikia ne tik atlaikyti, nepalūžti, bet ir gyventi toliau, pozityviai žiūrėti į gyvenimą, į žmones, kuriuos sutinki savo kelyje… 

Didelė atrama šiame baisiame bylinėjimosi procese tapo advokatė dr. Marina Gušauskienė – ir teisine, ir žmogiškąja prasme. Labai jai dėkojame – jos profesionalumas ir empatiška laikysena padėjo mums visiems neprarasti vilties, tikėjimo teisingumu”, – tikino ji. 

 

Dėmesio!                    

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                                                                 

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.