Pasipriešinti sąvadautojams įmanoma

Keturių metukų mergaitę mama palieka vaikų globos namuose, nes naujasis vyras pasirodo esąs svarbesnis nei vaikai. Mergaitė užauga vaikų namuose, vėliau glaudžiasi pas įvairius draugus, susipažįsta su vyriškiu, bandoma ją išvežti į Angliją dirbti… prostitute. Tradicinis pikantiškos istorijos scenarijus, bet ar tradicinė pabaiga?
Kristiną (vardas pakeistas) sutikau visai atsitiktinai, tačiau neeilinė istorija patraukė dėmesį. Todėl kalbamės su mergina apie viską iš pradžių.
Kristina, ar palaikai ryšius su tėvais?
Tėvo aš neprisimenu. Dar vaikas buvau, kai mama susipažino su naujuoju vyriškiu, ėmė gerti. Giminės neapsikentė ir mus atėmė, tačiau patys irgi neaugino. Taip aš ir vyresnė sesė atsidūrėmė vaikų globos namuose. Žinau, kad turiu dar 9 m. brolį ir 8 m. seserį, kurių mama susilaukė su naujuoju vyru. Tačiau jų nesu mačiusi. Labai norėčiau susitikti, net ir mamą norėčiau pamatyti.
Nelaikai širdyje pykčio, kad mama paliko?
Mama yra mama. To neišimsi iš širdies.
O sesuo? Palaikai ryšius su ja?
Išėjusi iš vaikų globos namų, kurį laiką gyvenau pas ją, tačiau ji su vyru išvažiavo į Angliją ir mane pamiršo. Ryšiai kažkaip nutrūko. Ji turi savo gyvenimą, aš savo.
Bet gyventi amžinai pas draugus negali…
Žinau. Todėl ir bandžiau susirasti darbą, norėjau išsinuomoti kokį butą. Darbo ieškojau per skelbimus. Kadangi mokslų dar nebuvau baigusi, ieškojau namų tvarkytojos darbo kelioms valandoms.
Pavyko rasti?
Pavyko, bet visos problemos nuo to ir prasidėjo. Susitikau su darbdaviu jo namuose, aptarėme darbo sąlygas. Bet buvo keista, kad naujasis darbdavys labai meiliai su manim elgiasi: siūlė vyno, parvežė namo. Net paklausiau, kaip jo žmona reaguos į jauną namų tvarkytoją. Bet tą kartą jis nuramino, kad jai vis vien.
Ir kaip sekėsi dirbti?
Kad nepradėjau. Tas vyriškis mane vis pasikviesdavo į kavinę ar pietų pavalgyti, ar šiaip susitikti. Taip pradėjome bendrauti daugiau, dažniau susitikinėti. Nieko per daug neįtariau, nes jis prie manęs net nelindo. Susitikdavome su jo draugais, visur važinėdavome. Tik vėliau prasidėjo siūlymai važiuoti į Angliją dirbti barmene.
Ir sutikai? Ar teko girdėti, kad merginas paslapčiomis išvilioja iš Lietuvos, priverčia dirbti viešnamiuose?
Aišku, kad nesutikau! Žinau, kad merginas išveža. Net ir sesė perspėjo, kad jie jau bando mane nusižiūrėti.
Tai vis dėlto bendrauji su seserimi?
Tuo metu bendravau, bet dabar ji užsienyje. Kai viskas prasidėjo, dar pas ją gyvenau.
O kaip baigėsi ta istorija su išvažiavimu į Angliją?
Darbo man reikėjo, nes norėjau savo buto. Jie sakėsi turintys kažkokį draugą Anglijoje, kuris siūlo fiktyviai susituokti. Šitas pasiūlymas atrodė absurdiškas. Griežtai pasakiau “ne”. Tačiau jie vėl pradėjo įkalbinėti, tik jau dirbti barmene. Be to, išsikalbėjome, kad jie pažįsta mano pusbrolį, todėl atsirado pasitikėjimas. Nemaniau, kad parduos mane, todėl sutikau važiuoti ir jie pradėjo tvarkyti dokumentus, nupirko bilietą. Viskas vyko taip greitai, kad pradėjau bijoti nepaisant to, kad jie bendrauja su mano pusbroliu. Net ėmiau jų vengti.
Naujieji draugai turėjo labai supykti: bilietai nupirkti, o darbininkės nėra…
Tai ir pyko. Bet tą tik vėliau sužinojau. Gal porą savaičių slapsčiausi pas seserį, niekur viena neidavau. Visur lydėdavo draugas. Vieną dieną nuvažiavome į degalinę ir ten sutikome tuos pačius vyrus, kurie siūlė barmenės darbą. Tada ir prasidėjo visa istorija. Jie net nežiūrėjo, kad aš nesu viena. Paprasčiausiai įsodino į automobilį ir nuvežė į miškelį pagąsdinti. Aišku, jie ten grąsino visaip, kad tik sutikčiau važiuoti. Buvo tikrai labai baisu. Prašiau, kad tik neskriaustų. Po to mane nuvežė į vieno iš tų vyrų butą.
Skriaudė jie tave? Kaip galiausiai pabėgai?
Keista, bet bute su manim elgėsi gražiai. Gal vėl bandė prisipratinti. Pirkdavo skanų maistą, gėrimus. Keista tik buvo, kad į butą kasdien ateidavo kaimynų vaikas. Jis ten kompiuteriu žaisdavo. Taip ir būdavome dviese per dieną. Bet net ir tam vaikui keista pasirodė, kad mane, kaip šeimininko „draugę”, visada užrakina. Tas vaikas ir pasiūlė bėgti. Buvau visiškoje neviltyje, net pro langą galvojau šokti.
O vaikas negalėjo išėjęs kam nors pasakyti, kokia situacija yra, ir pakviesti pagalbą?
Vaikas yra vaikas. Ką jis ten supranta. Pati radau ant stalo teismo šaukimą buto šeimininkui, mėtėsi ir įvairių žmonių pasai. Jis net nesistengė visa to slėpti. Buvo aišku, į kokios kompanijos spąstus papuoliau. Kita vertus, jie manim irgi naiviai tikėjo. Tikrai manė, kad niekam nieko nesakysiu, todėl net telefono neatėmė. Būtent juo vieną dieną ir paskambinau policijai ir pasakiau kieno bute randuosi.
Pati jau kurį laiką lankai konsultacijas Lietuvos Carito projekte „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms”. Kaip apie šias konsultacijas sužinojai?
Po to, kai tie vyrai (A. L., A. L. ir P. V. – aut. pastaba) buvo suimti, pareigūnai mane supažindino su Caritas socialinėmis darbuotojomis. Jos buvo vienintelės, kurios mane palaikė, nes nei sesė, nei mama nesuprato. Net ir draugas, su kuriuo susitikinėjau tuo metu, skambino ir prašė atsiimti pareiškimą. Matyt, buvo paprašytas A. L. ar jo draugų.
Apskritai, galvojau, kad tokiose situacijose niekas nebegali padėti, buvau įtari ir priešiška, tačiau socialinės darbuotojos įrodė, kad išeitis yra, įskiepijo ryžtą kovoti teisme su skriaudėjais. Dabar čia (į Caritą aut. pastaba) ateinu kaip į antrus namus. Problemos atrodo labai didelės ir neišsprendžiamos, jeigu esi viena, bet padedant artimiesiems, draugams, galiausiai įvairių organizacijų darbuotojams, visos bėdos atrodo įveikiamos. Manau, svarbiausia yra nebijoti, ką pasakys kiti, ir drąsiai kovoti, o palaikančiųjų visuomet atsiras.
Ką veiki dabar? Kokių ateities planų turi?
Įstojau mokytis, bet, studijų nebaigus, teko daryti pertrauką, nes susilaukiau sūnaus. Abu dabar gyvename vienuose moterų globos namuose. Norėčiau grįžti į studijas, bet neturiu kur palikti sūnaus – darželiui jis dar per mažas. O ir nuolatinį nerimą jaučiu dėl to, kad prieglobstis yra laikinas. Jeigu dar būčiau viena, tai išgyvenčiau, o su vaiku gatvėje pražūsiu. Trūksta man ir artimųjų, net ir mamos. Kad ir kokia ji bebūtų, bet vis tiek mama. Noriu pažinti ir mažąjį brolį su seserimi.
Ateities planų daug turiu, bet pirmiausia reikia užsidirbti bent mažam bendrabučio kambarėliui. Nenoriu savo vaikui tokio paties likimo, kaip mano.
Kristinos neilgas gyvenimas jau pilnas skaudžios patirties. Tačiau mergina nepalūžta ir drąsiai žengia į priekį. Su jos istorija puikiai susipažinusi Jolita Juškevičienė, Lietuvos Caritas projekto „Pagalbos prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” socialinė darbuotoja, teigia, jog Kristina išgyveno tikrai nemalonią patirtį.
„Sąvadautojų psichologinis spaudimas, tiesioginis kalinimas užrakinant bute, sužalojo merginą ir turėjo įtakos jos savivertės jausmui. Kuomet pirmą kartą Kristina atėjo įCaritas skyrių, su ja nebuvo įmanoma susikalbėti. Atžagarus elgesys buvo viena iš gynybos priemonių”, – pasakojo socialinė darbuotoja.
Pasiteiravus, kokią tiesioginę pagalbą Caritas suteikė merginai, darbuotoja teigė, jogCaritas pagrindinis vaidmuo yra palaikymas.
„Mes nuolat bendraujame su merginomis, jas konsultuojame, lydime į teismo posėdžius, padedame socializuotis, susirasti darbą ir pan. Caritas, iš dalies, yra tarsi gynybos siena, kuri merginas saugo. Teismo metu kaltinamieji paprastai daro didžiulį spaudimą merginoms, atvirai jas šmeižia, visais įmanomais būdais stengiasi teisėjus įtikinti, jog jos pačios dėl visko kaltos. Tokiais atvejais merginos be Caritas socialinių darbuotojų palaikymo paprastai palūžta”, – tikino pašnekovė.
Prekyba žmonėmis, kaip ir daugelis kitų kriminalinių nusikaltimų, stipriai paveikia nukentėjusiojo psichiką, sužeidžia dvasiškai ir morališkai. Aukos bijo arba tiesiog nežino, kad gali kreiptis pagalbos, o visuomenės nuomonė, jog merginos, esą, pačios kaltos, norą kovoti su nusikaltėliais dar labiau sumažina.
Kristinos baudžiamojoje byloje tyrimą atlikusios Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro tyrėjos Jolantos Bagvilienės teigimu, prekyba žmonėmis besiverčiančius asmenis sunku nustatyti dėl daugelio priežasčių. Viena jų – nukentėjusiųjų baimė liudyti prieš nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Įtariamieji beveik visais atvejais naudoja prieš nukentėjusiąsias psichologinį ir fizinį smurtą, kuris merginas palaužia ir atima iš jų viltį išsivaduoti ar kažkaip pakeisti susidariusią situaciją.
Pasiteiravus tyrėjos apie priemones, kurių imamasi, norint apsaugoti merginas nuo susidorojimo, buvo patvirtinta, jog tokios priemonės yra taikomos, bet kiekvienu atveju yra skirtingos. Kokios priemonės buvo taikytos Kristinos atveju, tyrėja neįvardijo.
„Policijos uniforma visada asocijuojasi su nemalonumais, t.y., nelegalaus verslo nutraukimu, baudomis, teismais ir laisvės apribojimu. Todėl ir nukentėjusiosios bijo kreiptis į policiją, nes mano būsiančios nubaustos. Todėl bendradarbiaujame suLietuvos Caritas organizacija, kurios profesionalios darbuotojos lengviau prakalbina nukentėjusiąsias nuo prostitucijos ir prekybos moterimis organizatorių. AtsiverdamosCaritas darbuotojoms, merginos nebijo pasekmių”, – kalbėjo Prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė Danguolė Žiaugrienė.
Tikslių statistinių duomenų apie prekybos žmonėmis mastą nėra. „Tai tarsi užburtas ratas – kol merginos neįduoda sąvadautojų, tol teisiškai tiems asmenims nieko negalime padaryti”, – tikino Danguolė Žiaugrienė, Panevėžio apskrities Vyraiusiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė, pridurdama, jog yra vykdomos prevencinės programos, kuomet veikiama iš kitos pusės, t.y. stengiamasi merginas išmokyti atpažinti sąvadautojus.
D. Žiaugrienė pasakojo, jog 2007 metais buvo parengtas ir įgyvendintas Panevėžio lyderiavimo instituto, Anglijos ambasados ir Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato bendras prevencijos projektas „Prekyba žmonėmis“. Šio projekto metu specialistų komanda lankėsi keturiuose Panevėžio apskrities globos namuose ir kalbėjo apie prostitucijos ir prekybos žmonėmis prevenciją. Į šias priemones įsitraukė ne tik mokytojai, bet ir patys mokiniai, taip pat Caritas darbuotojai.
Nepaisant įvairių prevencinių priemonių, prekybos žmonėmis ir prostitucijos nusikaltimai egzistuoja. „Čia panašu į girtų vairavimą: visi žino, kad yra blogai, bet vis vien vairuoja. Tas pats ir su prostitucija”, – kalbėjo Panevėžio apskr. Prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė D. Žiaugrienė ir pripažino, jog nėra vieno efektyvaus būdo, kovojant su prostitucija.
„Atleisti merginas nuo bausmės ir skirti vien tik psichosocialines konsultacijas nėra išeitis, nes neskatina žmogaus keitis, o ir į konsultacijas žiūrima įtariai. Specialistės teigimu, žmogaus požiūris į gyvenimą ims keistis tik tuomet, kai atsiras daug papildomų problemų ar apribojimų sau, kad ir finansinių baudų mokėjimo. Psichosocialinės konsultacijos galėtų būti kaip papildoma priemonė stengiantis merginas ištraukti iš šio nelegalaus verslo. Taip pat reikia keisti vyrų požiūrį. Nebus pirkėjo, nebus ir prekės”, – kalbėjo specialistė.
Kristinos istorija yra viena iš nedaugelio su laiminga pabaiga. Jai pavyko pasipriešinti sąvadautojams, bet daugumai merginų tai yra neįveikiama užduotis. Baimė, gėda, nusivylimas teisėsaugos sistema – pagrindinės visa to priežastys. Tačiau bausmės laikas, skirtas nusikaltėliams: A. L. skirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė, A. L. ir P. V. po septynerius metus įrodo, jog kovoti verta. Vyriškiai merginai dar turės atlyginti moralinę žalą, bet ar tai panaikins širdies skausmą ir sugrąžins buvusį gyvenimą, diskutuoti neverta.
Laima Petraitytė

Publikuota 2009 m. gruodžio 9 d.
„Man buvo penkiolika, kai ten papuoliau. Teko sakyti, kad 20… Bandžiau gelbėtis, sakyti tiesą, bet išėjusią iš kambario mane iškart sumušdavo“, – pasakoja iš prekybos žmonėmis spąstų ištrūkti sugebėjusi mergina. Kita jos likimo draugė prisimena, kaip pabėgo iš namų ir prisiglaudė pas draugę iš Druskininkų. Ši ją ir pardavė.
Tai tik dvi istorijos iš neseniai Dingusių žmonių šeimų paramos centro pristatyto filmo „Neparduok savęs“. Kasmet Lietuvoje dingsta daugiau nei tūkstantis žmonių. Daugiausia – 14-18 m. merginų. Pagalbos kreipiasi vos dešimtadalis nukentėjusiųjų.
Aukos portretas
Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuras ketverius metus kaupia duomenis apie dingusius lietuvius. Pagal šią informaciją galima nupiešti standartinį prekybos žmonėmis aukos portretą: tai būtų vieno iš penkių didžiųjų Lietuvos miestų gyventoja, moteris, iki 23 m. amžiaus, turinti vidurinį išsilavinimą, vaikų ir bedarbė. Priėmusi darbo pasiūlymą iš neseniai sutikto draugo ar draugės ji tikisi gerai apmokamo darbo, patogaus nebrangaus buto gyvenimui svečioje šalyje, pasitiki „įdarbintojais“.
Iš tiesų verbuotojai dažniausiai aukas verčia teikti seksualines paslaugas, moka minimalų atlygį arba visai nemoka. Ima neproporcingai didelę nuomą už labai prastų sąlygų būstą, grasina aukai ir visas jai suteiktas paslaugas įvardija kaip aukos skolą. Ekonominės krizės metu potencialių aukų ratas platėja. Normalu, kad praradę darbą ir nuolatines pajamas, tapę labiau pažeidžiami, žmonės tampa ir labiau patiklūs, linkę dažniau rizikuoti. Tuo naudojasi prekeiviai žmonėmis.
„Jaunus žmones vilioja dideliais pinigais. Sako – tau tereikės tik valandą pabūti toje kompanijoje, aš būsiu šalia ir tave saugosiu. Tačiau dažniausiai mergina prigirdoma ir tuomet prievartaujama. O kartais ir filmuojama, kaip santykiauja su vyrais, – pasakoja psichologas Evaldas Karmaza. – Aš dar nesutikau nė vienos turtingos prostitutės. Sutikau tik daug nelaimingų, sergančių, negalinčių turėti vaikų, turinčių priklausomybių nuo alkoholio ir narkotikų merginų. Taip pat nesutikau nė vieno laimingo vaikino, kuris buvo įtrauktas į vagystes. Jie visi – nelaimingi“.
Neretai į prekybos žmonėmis spąstus jaunas, patiklias merginas įvilioja net ir artimi žmonės – bičiuliai ar draugų draugai. Joms pažadamas didelis atlyginimas, įdomus darbas ir geras gyvenimas. Neretai – modelio karjera. Agentūros „Modilina“ vadovė Jolanta Sadauskienė primygtinai siūlo prieš važiuojant dirbti modeliu į užsienį susirinkti visą įmanomą informaciją apie agentūrą, kuri siūlo darbą. Ji pabrėžia, kad paprastai visos agentūros sutartis su modeliais pasirašo dar Lietuvoje, prieš išvažiuojant.
„Agentūrų darbuotojai paprastai nevažinėja naujausiais automobiliais, nekviečia merginų į restoranus. Tiesiog reikia ateiti į tą agentūrą“, – pasakoja J.Sadauskienė. O psichologas E.Karmaza priduria: „Jei jausmas tau sako, kad kažkas ne taip – atsisakyk nedvejodamas“.
Ieškoti pagalbos – būtina
Į sekso vergiją parduota 15-metė filme pasakoja, kad visos prostitutėmis paverstos merginos turėdavo mobiliuosius telefonus. Jų kortelės būdavo keičiamos kelis kartus per savaitę. Su merginomis nuolat būdavo vienas iš sutenerių. Tad į telefonus joms skambindavo tik klientai. Nė karto merginai nebuvo leista pasišnekėti su tėvais ar Lietuvoje likusiais pažįstamais. Būdavo keli taksi automobiliai, kurie merginas vežiodavo pas klientus. Pinigai taip pat būdavo sumokami matant vairuotojui. Po sutarto laiko taksi grįždavo į tą pačią vietą ir paimdavo merginą.
Kartais per naktį jai tekdavo aptarnauti ir 30 vyrų. Skausmas buvo malšinamas alkoholiu ir narkotikais. Išsivystė priklausomybė. Kartais ji mėgindavo prašyti pagalbos klientų, tačiau būdavo tik žiauriai sumušama. Vienai jos likimo draugei pavyko ištrūkti iš vergovės. Tačiau namo ji grįžo be akies, turėdama ne vieną priklausomybę, patyrusi sunkią psichologinę traumą.
„Važiuojant dirbti į užsienį siūloma mokėti bent kelis svarbius žodžius anglų kalba. Taip pat sutarti su artimaisiais tam tikrus ženklus, žodžius, kad paskambinus telefonu būtų galima įspėti juos, jei ištiks nelaimė. Ir stengtis pabėgti, šauktis pagalbos“, – pataria nevyriausybinės organizacijos Dingusių žmonių šeimos paramos centro projektų koordinatorė Giedrė Blažytė.
Centro direktorės Onos Gustienės teigimu, Interpolo turimi duomenys atskleidžia, kad kasmet Europoje prekybos žmonėmis aukomis tampa apie 120 tūkst. žmonių. Baltijos šalyse kasmet parduodama apie 3000 jaunų moterų. Lietuvoje – maždaug 1200. Pagrindinė prekybos vaikais, prostitucijos ir pornografijos plitimo kaltininkė – blogėjanti ekonominė ir socialinė padėtis.
Psichologas E.Karmaza ragina nukentėjusius žmones nebijoti kreiptis pagalbos: „Pasirodo, jei kreipiesi į policiją, nusikaltėliai nebelenda prie tavęs. Jie žino, kad šis žmogus ir vėl ieškos pagalbos, netylės. Net jei atsitiko baisūs dalykai, žmogus gali atsistoti ir eiti toliau“.
Valstybės pastangų nepakanka
Kasmet analizę apie prekybą žmonėmis visame pasaulyje publikuojantis JAV Valstybės departamentas parengė ir šių metų apžvalgą. Joje taip pat akcentuojama, kad padidėję prekybos žmonėmis mastai yra tiesiogiai susiję su ekonomine krize. Štai skurdžiausią Europos šalį – Moldovą – jau paliko apie ketvirtadalis šalies gyventojų. Visi jie ieško laimės svetur. Baltarusijoje dingusiais be žinios laikomi 800 tūkst. žmonių. Ukrainoje smarkiai padaugėjo pranešimų apie priverstinės prostitucijos aukas.
UNICEF duomenimis, į sekso vergiją pasaulyje nuolat yra įtraukta apie 2 mln. vaikų. Iš prostitucijos gniaužtų ištrūkusiems žmonėms būna padaroma neatitaisoma žala: psichologinės traumos, ligos (ŽIV, AIDS), priklausomybė nuo narkotikų ir alkoholio, fizinis išsekimas ir traumos, bendravimo problemos. Daug žmonių miršta.
Daugiausia moterų iš Lietuvos vis dar išvežama į Didžiąją Britanijoje. Taip pat Vokietiją, Olandiją, Graikiją, Italiją, Prancūziją, Čekijos Respubliką. JAV Valstybės departamentas nustatė, kad Lietuvos pastangos eliminuoti prekybą žmonėmis atitinka tik minimalius standartus. Nors pernai vyriausybė skyrė šiek tiek daugiau finansinės paramos nevyriausybinėms organizacijoms, padedančioms prekybos žmonėmis aukoms grįžti į normalų gyvenimą, vis dėlto prekybos mastai nemažėja, o nusikaltėliams taikomos beveik minimalios bausmės – jiems gali būti skiriama iki 15 metų kalėjimo, tačiau realiai žiaurius nusikaltimus įvykdę prekeiviai gauna kur kas švelnesnes bausmes (nuo 2 iki 8 metų). Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje tokiems nusikaltėliams skiriama iki 18 metų kalėjimo.
Didžiosios Britanijos Metropoliteno policija kartu su Pasienio tarnyba ir prokuratūra Londone vykdo operaciją „Maxim“. Jos tikslas – kovoti su organizuotu imigracijos nusikalstamumu. Metropoliteno policijos atlikto reido metu buvo tikrinami 46 butai Londono Soho rajone. Aptikta 55 prekybos žmonėmis aukos. Dauguma jų – lietuvės (10), kitos devynios aukos buvo iš Kosovo, septynios – iš Didžiosios Britanijos, penkios – iš Albanijos. Britų policijos duomenimis, 93 proc. prostitučių patiria smurtą.
JAV Vyriausybė Lietuvai rekomenduoja vykdyti pareigūnų apmokymus, kaip identifikuoti ir tirti prekybos žmonėmis nusikaltimus. Taip pat vykdyti prevenciją, mokyti savanorius ir nevyriausybinių organizacijų darbuotojus. Užtikrinti, kad prekybos žmonėmis organizatoriai sėstų į kalėjimą.
Aukų ratas plečiasi
„Lietuvos Caritas“ projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ teikia pagalbą moterims, kurios apgaule prekeivių žmonėmis buvo ar yra išvežtos į užsienio šalių ar Lietuvos viešnamius; moterims, kurios sutiko bet kurioje šalyje būti įtrauktos į prostituciją, bet jaučiasi paniekintos, apgautos, žeminamos.
Šio projekto koordinatorės Kristinos Mišinienės įsitikinimu, pagrindinės prekybos žmonėmis pramonės varančiosios jėgos yra skurdas ir paklausa, taip pat kontrolės nebuvimas. „Gaila, kad Lietuvoje vis dar nėra mechanizmo, leidžiančio efektyviai vykdyti dar 2006 m. Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytų veiksmų. Kalbėti apie vyrus, perkančius moteris, ir raginti žmones nelikti abejingiems šiai temai reikia nuolatos“, – įsitikinusi K.Mišinienė.
Šiemet Lietuvos Vyriausybė priėmė programą, skirtą kovoti su prekyba žmonėmis. Tačiau su moterimis dirbantiems specialistams labiausiai nerimą kelia tai, kad tik nedidelė šių lėšų dalis skirta moterų sugrąžinimui. Be to, programa patvirtinta tik rudenį, o tai reiškia, kad maždaug devynis mėnesius lėšų šiai veiklai iš viso nebuvo. Pasak Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro atstovės Ritos Augutienės, visuomeninėms organizacijoms iš viso skiriama 8 tūkst. litų, kad moterys galėtų sugrįžti. Už šią sumą gali grįžti gal 6 moterys… O juk vien pernai į Lietuvą grįžo 80 prekybos žmonėmis aukų.
Dar viena gąsdinanti tendencija – krizės akivaizdoje vis dažniau prekeivių aukomis tampa išsilavinę žmonės, atsiranda naujų išnaudojimo formų. Specialistai neabejoja, kad kitąmet aukų skaičius dar šoktelės. Kovą su prekyba žmonėmis ypač apsunkina labai sudėtingas ikiteisminio tyrimo procesas. Šie tyrimai dažnai užtrunka ne vienerius metus ir ne visada pasiekia teismus. Lietuvoje vangiai funkcionuoja ir liudytojų apsaugos sistema, ilgai užtrunka bendradarbiavimas su užsienio teisėsaugininkais.
„Tyrimo laikotarpiu aukos dažnai patiria spaudimą ir sulaukia grasinimų iš kaltinamųjų bendrininkų. Kadangi aukų, liudijančių teisme, apsaugos sistema Lietuvoje beveik neegzistuoja, išsigandusios aukos dažnai keičia parodymus, atsiima pareiškimus, pasitraukia iš bylų. Taip šiurkščius nusikaltimus padarę asmenys lieka nenubausti“, – pagrindines problemas įvardija K.Mišinienė.
Paprastai prekeiviai žmonėmis beveik tobulai išmano įstatymus, samdosi profesionaliausius advokatus ir išsisuka nuo bausmės. Vis dėlto statistika rodo, kad paprastai jie renkasi tas aukas, kurios negali apsiginti, nepateiks įrodymų teisme, yra pažeidžiamos ir neduos atkirčio. Vidutinis moterų, patenkančių į prostitucijos gniaužtus, amžius yra 14 metų.
Vien pernai Lietuvoje buvo suteikta pagalba 86 prekybos žmonėmis aukoms. Pakartotinai pagalba suteiktas gerokai didesniam skaičiui aukų. Manoma, kad tai sudaro vos 10 proc. realių prekybos žmonėmis atvejų.
Faktai
34 proc. aukų yra nepilnamečiai.
30 proc. aukų yra bedarbiai.
26 proc. – studentai.
40 proc. aukų turi vaikų.
60 proc. pagalbos ieškojusių aukų savo ekonominę padėtį vertino kaip blogą arba labai blogą.
3 proc. savo ekonominę situaciją vertino gerai.
51 proc. aukų – iš penkių didžiųjų Lietuvos miestų.
30 proc. – iš kaimo vietovių.
30 proc. atvejų aukas parduoda seni ar nauji draugai.
9 proc. aukų teigė anksčiau nepažinoję jas pardavusių žmonių.
Aurelija Monaitė
(“Londono žinios”)

Kad ir kaip būtų keista, ekonominis sunkmetis augina prostitučių paklausą. Jų klientus vilioja kritusios kainos bei vis didėjantis pasirinkimas. Anksčiau suteneriams moterų tekdavo ieškoti patiems, dabar merginos pačios skambina į erotines paslaugas teikiantį masažo „saloną“ ir prašosi ten priimamos. Nors jau kelerius metus galioja įstatymas, leidžiantis bausti prostitutės paslaugas perkantį klientą, šiemet įkliuvo vos 17. Visi jie suskubo sumokėti baudą, kad tik informacija nepasklistų viešumoje. Tuo tarpu pareigūnai įsitikinę, kad juos sudrausmintų tik viešumas.

Tarp prostitučių daugėja nepilnamečių

Pagal šiuo metų galiojančius teisės aktus, tiek už vertimąsi prostitucija, tiek už šios paslaugos pirkimą skiriama bauda nuo 300 iki 500 litų. Antrą kartą pagautas asmuo gali būti nubaustas iki 1000 litų. Pernai baudas gavo 330 prostitučių ir vos 11 klientų.

„Bendras nusikalstamų veikų skaičius sunkmečiu turi tendenciją didėti. Jis išaugo 8 proc. Tuo tarpu pareigūnų skaičius mažėjo, nors ištirta 7 proc. daugiau bylų. Taigi akivaizdu, kad teko perskirstyti pajėgas ir pasirinkti prioritetus. Vargu, ar kova su prostitucijos verslu šiuo metu galėjo tapti vienu iš prioritetų“, – „Caritas“ surengtoje konferencijoje „Paklausa prostitucijai – saugu ir nebaudžiama?“ teigė Policijos departamento pareigūnas Algirdas Žiuolys, aiškindamas, kodėl kasmet išaiškinama vis mažiau prostitucijos atvejų.

2004 m., kol dar negaliojo minėtas įstatymas, išaiškinta 697 prostitučių (35 iš jų nepilnametės), 2005 m. – 481 (12 nepilnamečių), 2006 m. – 277 (11 nepilnamečių), 2007 m. 233 (9 nepilnametės), 2008 m. – 330 prostitučių (4 nepilnametės) ir 11 klientų, šiemet – 302 prostitutės ir 17 klientų. Nors šiemet nebuvo sulaikyta nė viena nepilnametė, pareigūnas tikino, kad prostitucija užsiimančių nepilnamečių sunkmečiu daugėja.

2005 m., prieš priimant įstatymą, pagal kurį baudžiamas ir klientas, buvo atlikta visuomenės apklausa, kuri atspindėjo nevienareikšmišką žmonių požiūrį į šią sritį. 42 proc. apklausos dalyvių (dauguma jų buvo vyrai) manė, kad neturėtų būti baudžiamas klientas, maždaug tiek pat pasisakė už baudimą, o neapsisprendusiųjų buvo 28 proc. Panašiai pasiskirstė ir atsakymai, ar reikia bausti prostitutes. Vieninga nuomonė buvo tik vienu klausimu – apie 82 proc. respondentų teigė, kad nereikėtų bausti moters, kuri verčiama užsiimti prostitucija per prievartą.

Nors daugelyje šalių baudos prostitučių klientams kur kas didesnės (pavyzdžiui, Norvegijos sostinėje siekia apie 10 tūkst. litų), anot A. Žuolio, Lietuvai pakanka ir nedidelių. Tai, kad nė vienas klientas nebuvo baustas pakartotinai, esą rodo, kad bauda veiksminga. Kitokia padėtis su prostitutėmis. Pernai pakartotinai jų buvo bausta 62 proc., šiemet – 55 proc.

Pareigūnai sutinka, kad baudą gavusi prostitutė stengiasi dar labiau dirbti ir užsidirbti. Nuobauda neskatina moterų atsisakyti savo verslo. Apie pusė jų apskritai nemoka baudų – jų įsiskolinimai siekia tūkstančius litų. Pavyzdžiui, viena prostitutė Vilniuje sukaupusi net 20 baudų. Tuo tarpu klientai susimokėti baudą stengiasi tuoj pat – jie skuba užsitikrinti anonimiškumą.

Paklaustas, kodėl tokia didžiulė disproporcija tarp surašytų protokolų prostitutėmis ir jų klientams, pareigūnas tikino, kad policija nėra suinteresuota rodyti iniciatyvą dėl vangaus valstybės požiūrio šiuo klausimu. Nėra garantijos, kad po metų ar dvejų įstatymai nepasikeis – pavyzdžiui, prostitucija bus legalizuota. O kai nėra aiškaus valstybės požiūrio, nėra ir pareigūnų motyvacijos.

Kitaip tariant, jei šalyje prostitucija draudžiama, dar nereiškia, kad ji netoleruojama. Lietuvoje dažniau baudžiamos tik gatvės prostitutės, tačiau į savo butus kviečiančios ar pagal iškvietimą vykstančios merginos gali elgtis gana laisvai. Jos net gali skelbtis spaudoje – jei nenurodo, kad daro tai už atlygį, nelabai ir prikibsi.

Bausmė turi būti ne didelė, bet neišvengiama

Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedros lektorės Brigitos Palavinskienės teigimu, šiandien prostitučių klientai gali jaustis nebaudžiami todėl, kad Administracinių teisių pažeidimo kodeksas labai riboja būdus, kaip tai galima padaryti.

„Teoriškai žmogų nubausti tarsi nesudėtinga – jį reikia sulaikyti ir surašyti protokolą. Tačiau realybėje tai nėra paprasta. Tarp moters ir kliento turi būti užmegzti ne tik seksualiniai, bet ir finansiniai santykiai“, – teigė pašnekovė. B. Palavinskienė nenorėjo atskleisti operatyvinio policijos darbo gudrybių, tačiau patvirtino, kad pareigūnai kartais sugeba prostitucija užsiimančias merginas įtikinti su jais bendradarbiauti.

Paklausta, kodėl jau kelis metus galiojantis įstatymas realiai neveikia, pašnekovė teigė, kad bausmės griežtumas neturi įtakos nusikaltimų ar teisės pažeidimų plitimui. Tačiau tam didžiulę įtaką turi bausmės neišvengiamumas.

„O jei apie pažeidimą dar ir visuomenė sužinotų, būtų idealu. Lietuvoje mes labai saugome žmogaus teises. Tuo tarpu viename miestelyje, įsikūrusiame, berods, Anglijoje, prieš prostitucijos paklausą buvo sėkmingai kovojama viešumu. Piliečiai, kurie pirko prostitučių paslaugas, buvo skelbiami vietinėje spaudoje. Tai veikė 100 kartų geriau už bet kokią finansinę bausmę, kurią sumokėjęs žmogus tampa laisvas. Niekas apie tai nesužino – nei artimieji, nei šeima, nei darbdavys“, – sakė kriminologė.

Anot B. Palavinskienės, sučiupti klientai labai sutrinka ir bando išsisukinėti pasakodami įvairiausias kurioziškas istorijas. Pavyzdžiui, vienas vyras tikino, kad apsilankyti pas prostitucijos paslaugas teikiančią moterį buvo jo gyvenimo svajonė. Jis esą lankosi pirmą kartą – ir iškart buvo pagautas. „Tuomet mes juokėmės – esą labai gerai, daugiau niekada to nebenorėsi“, – juokavo su pareigūnais dirbanti lektorė. Kiti vyrai nebūna tokie išradingi ir tikina pusę dviejų nakties tiesiog užsukę į svečius.

Beje, pašnekovė pastebi tendenciją, kad šiuo metu prostitucija susidomėjusių asmenų ratas plečiasi. Šia veikla ryžtasi užsiimti vis daugiau vidurinio sluoksnio moterų, kurios prarado darbą ir turi kažkaip išmaitinti vaikus. Vis dažniau prostitucija užsiimti nevengia ir vyriškos lyties atstovai. Vieni jų aptarnauja turtingas verslininkes, neturinčias laiko pažintims, kiti – homoseksualus. Skirtingai nuo moterų, jie nesiskelbia viešai ir dirba uždarame rate, klientus susirasdami per rekomendacijas.

„Kiekvieną rudenį į šią rinką ateina naujų veidų. Prostitucijos atstovų gretas papildo iš rajonų atvažiavusios studentės ir studentai, kurie taip užsidirba gyvenimui mieste. Tokie žmonės aukomis visuomenėje nelaikomi, tačiau mes vartojame būtent šią sąvoką. Auka – tai asmuo, kuris išnaudojamas, net jeigu jis to nesupranta. Kartą sulaikėme 16-metes, pabėgusias iš puikių šeimų. Jos tikino, kad tai esą įdomu ir dar už tai moka pinigus. Tai ir yra mūsų visuomenės bėda. Nenoriu atrodyti kaip davatka, bet per daug dažnai akcentuojamas išorinio grožio, nuogumo, laisvumo kultas davė neigiamas pasekmes“, – svarstė pašnekovė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2009-11-19, https://www.delfi.lt/news/daily/crime/prostituciu-klientams-viesumas-baisesnis-uz-bet-kokia-bauda.d?id=25865579

Nevyriausybinė organizacija „Caritas“, devintus metus dirbanti su moterimis, patekusiomis į prostitucijos tinklą, nusprendė atsigręžti į moteris perkančius vyrus ir pradėjo akciją „Aš – už pasaulį be prostitucijos“. Tokio turinio lipdukai buvo siūlomi vežėjų ir taksi bendrovių transportui. Tačiau atsakymas buvo griežtas „ne“.

Vieni dar bandė laviruoti – esą norint tokį lipduką užsiklijuoti, reikia gauti begalę leidimų. Kiti teigė, kad privačiam verslui nedera užsiimti socialine propaganda. Tretiems pasiūlymas buvo toks netikėtas, kad jie tiesiai šviesiai rėžė, ką iš tiesų galvoja.

„Daug metų dirbdamos su moterimis ir mergaitėmis, nukentėjusiomis nuo prostitucijos ir prekybos žmonėmis, pamatėme, kokia svarbi yra prevencija. Vienas iš prevencijos kelių – atskiras socialines grupes joms suprantama kalba įspėti apie gresiančius pavojus, išmokyti atskirti jų požymius. Tai ypač svarbu provincijoje, kadangi žmonės į prostitucijos tinklą patenka būtent iš atokesnių rajonų, kur mažiau išvystyta socialinė pagalba ir labiau pažeidžiami žmonės.

Tačiau kodėl scenoje stipriais prožektoriais visada apšviečiama tik moteris? Nesvarbu, kaip ji traktuojama – kaip auka ir kekšė. Dar du veikėjai lieka nuošalyje. Ir jei sąvadautojams iš tiesų daug dėmesio skiria policija, klientai yra praktiškai neliečiami, nors 2006 m. priimtas įstatymas, kad asmenys, perkantys prostitučių paslaugas, traukiami administracinėn atsakomybėn. O kas perka mūsų moteris, vaikus? Tai juk nėra kokie nors ateiviai iš Marso. Tai tarp mūsų gyvenantys vyrai, broliai, draugai, kaimynai“, – teigė „Caritas“ programos „Pagalba prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė.

Pašnekovė įsitikinusi, kad labiausiai prostituciją skatina paklausa. Tai labai galingas variklis, padedantis kurtis didžiulei prostitucijos industrijai. Todėl ir buvo išleisti lipdukai, atkreipiantys dėmesį į pirkėją.

Anot K. Mišinienės, niekam ne paslaptis, kad tolimųjų reisų vairuotojai priklauso būtent šiai kategorijai. Juos aprūpinti prostitučių paslaugomis yra susikūrusi atskira „verslo” šaka. Visoje Europoje moterys jų laukia degalinėse, pakelėse. Todėl užsienyje yra labai populiaru tolimųjų reisų vairuotojus įtraukti į tokias akcijas.

„Mums, kurios matome šių moterų skausmą, sužlugdytas jų šeimas, atrodo, kad visai nesunku užsilipdyti tokį lipduką. Tačiau kaip tokį lipduką turintis žmogus vėliau galės pirkti tą mergaitę ir derėtis dėl oralinio sekso – ne 10 litų, bet 5 litai? Kaip galima pervežti klientus ar prostitutes iš vieno buto į kitą, kai ant taksi automobilio puikuojasi toks lipdukas?“ – svarstė pašnekovė.

„Caritas“ atstovė būtent šia moraline dilema aiškina gautus atsakymus iš bendrovių. Kai kurie, anot K. Mišinienės, šiuo pasiūlymu buvo užklupti taip netikėtai, kad savo poziciją išsakė be užuolankų – esą nebūkite naivios, be prostitucijos vyrai neišgyvens. Akciją palaikyti sutiko tik keli keleivių vežėjai – Kauno ir Panevėžio autobusų parkai bei viena bendrovė Šiauliuose.

„Šie lipdukai – tarsi lakmuso popierėlis, parodantis visuomenės požiūrį. O už požiūrį, skirtingai nei už naudojimąsi prostitučių paslaugomis, nebaudžiama. Vis dar vyrauja nuostata, kad jeigu moteris pasirinko šį kelią, ji tai padarė savo noru. Šio mito laikosi įsikibę net išsilavinę, tam tikras padėtis užimantys žmonės, abstrakčiai visada pasisakantys už gėrį. Galiu atsakingai pasakyti – aš labai mažai matau pasirinkimo. Nemačiau nė vienos, svarstančios: kuo man būti – buhaltere ar prostitute? Visi sprendimai priimti iš nežinojimo, skausmo, nevilties, pykčio, iš labai daug neigiamų jausmų.

Kitas dalykas, kad jokie socialiniai darbuotojai, jokia policija moters neištrauks už ausų, jeigu ji pati to nenorės. Tai jau kita istorijos dalis – kiek moterys sugeba atsilaikyti, kiek jos turi jėgų pasipriešinti. Tačiau prostitucija nėra pasirinkimas“, – įsitikinusi pašnekovė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2009-11-10, https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/tolimuju-reisu-vairuotojai-ir-taksistai-nesutiko-pasipuosti-lipdukais-pries-prostitucija.d?id=25561285

Antradienį Panevėžio apygardos teisme pradėta nagrinėti viena didžiausių organizuotos nusikalstamos grupės prekybos žmonėmis baudžiamųjų bylų. Septyni teisiamieji – trys moterys ir keturi vyrai – kaltinami įtraukę į prostituciją 25 moteris, pasipelnymu iš šio neteisėto amato, prekyba žmonėmis. Dvejus metus tirta byla yra didžiausia tarp visų perduotų nagrinėti teismui per visą Panevėžio apygardos prokuratūros gyvavimo laikotarpį.

Į teisiamųjų suolą sėdo šeši iš septynių kaltinamų prekyba žmonėmis organizuotos nusikalstamos grupės narių. Viena kaltinamoji teisme nepasirodė, tad jai sugriežtinta kardomoji priemonė – namų areštas pakeistas į suėmimą. Kiti teisiamieji turbūt panoro bylą vilkinti: keli jų bandė siekti, kad bylos nagrinėjimas būtų atidėtas, o vienas įnirtingai siekė nušalinti valstybinį kaltinimą byloje palaikančią prokurorę, ikiteisminio tyrimo metu surinkusią daug nusikalstamos veikos įrodymų.

Teisme nepasirodžius vienam iš kaltinamųjų, bet į posėdį atvykus devynioms nukentėjusioms moterims, teismas bylą ėmė nagrinėti iš esmės, kad nebūtų gaišinamas kitų proceso dalyvių laikas. Kadangi į teismą kaltinamoji Bronislava Lisauskienė, kuriai buvo paskirta kardomoji priemonė – namų areštas, neatvyko, padaryta prielaida, jog moteris slapstosi. Tad ji bus suimta. Teismas nusprendė jos bylą išskirti į atskirą, taip užkirsdamas kelią bylos vilkinimui. Byla bus nagrinėjama keliais etapais. Pirmiausia bus apklausiamos nukentėjusios moterys ir kaltinamieji. Kitą savaitę teismas išklausys liudininkus.

Puolė prokurorę

Ką tik prasidėjusiame bylos nagrinėjime kaltinamoji pusė siekė, jog teismo posėdis būtų atidėtas. Vienas iš atkakliausių kaltinamųjų – Rimantas Grikalskis – prašė teismo nušalinti ikiteisminiame tyrime bylai vadovavusią ir ją kontroliavusią Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorę Nidą Grunskienę. Jis aiškino, jog neva ši yra nusistačiusi prieš teisiamuosius. Vienas iš mesteltų kaltinimų pareigūnei – neva prokurorė jau žino bylos baigtį.

R.Grikalskis įtikinėjo teismą, jog ši prokurorė neva dar prieš teismui imantis bylos atskleidė jos detales žurnalistams ir gavo dovanų. Vyras taip pat nesugebėjo sudaryti sutarties su advokatu, nors apie tai, jog byla perduota teismui, visiems kaltinamiesiems ir nukentėjusioms moterims buvo pranešta dar gruodžio mėnesio pradžioje. Motyvuodamas, jog jo pasirinktas advokatas užsiėmęs ir neturi laiko susipažinti su didelės apimties byla, prašė teisėjo, kad posėdis būtų atidėtas.

Nesutikęs patenkinti šio prašymo Panevėžio apygardos teismo teisėjas Algirdas Gaputis kaltinamajam priminė, jog sausio 6 dieną išsiųstame registruotame kvietime į teismą aiškiai nurodyta, kad jei šis neturės savo pasirinkto advokato, jam bus paskirtas kitas gynėjas.

Viena iš kaltinamųjų – Rasa Lisauskaitė – dar prieš teismo posėdį nepaisė jai skirtos kardomosios priemonės. Ji bandė sprukti į užsienį, bet buvo sulaikyta ir į teismą atvesdinta policijos pareigūnų. Ji taip pat siekė, jog bylos nagrinėjimas būtų atidėtas. Teisiamoji dėstė, kad tai padaryti reikėtų todėl, jog neatvyko viena iš nukentėjėlių.

Baudžiamasis kodeksas numato, jog teisme nepasirodžius nukentėjusiam žmogui, kurio teisė yra pasirinkti – atvykti ar ne, teismas bylą gali pradėti nagrinėti iš esmės.

Išdrįso ne visos

Ne visos į prostituciją įtrauktos moterys ar merginos išdrįso pasirodyti teisme: vienos jų iki šiol išgyvena nemalonius prisiminimus, kitos jau sukūrė šeimas ir bando pabėgti nuo praeities, dar kitos bijo, kad su jomis nebūtų susidorota. Išgyvenusios prievartą, sužalotais kūnais ir sielomis moterys tenori, kad būtų įvykdytas teisingumas. Devynias į teismą atvykusias nukentėjėles atlydėjo Lietuvos „Carito“ organizacijos narės. Panevėžio regiono „Carito“ koordinatorė Lina Ramunytė PB pasakojo, jog kai kurios merginos iki šiol negali atsigauti, joms būtina moralinė parama.

„Kadangi panašaus pobūdžio bylos ne visada pasiekia teismą ir nebūna atkuriamas aukų socialinis teisingumas, mes labai stengiamės palaikyti nukentėjusias moteris, su jomis bendrauti, paskatinti, kad jos ryžtųsi atskleisti teismui visas aplinkybes, kad nusikaltėliai gautų pelnytą bausmę“, – kalbėjo L.Ramunytė.

Koordinatorė aiškino, jog prekyba žmonėmis ir įtraukimu į prostituciją kaltinami asmenys dažniausiai nuo bausmių išsisuka, nes nukentėjusios merginos dažnai savyje neranda jėgų viską papasakoti. Dažnai jiems skiriamos labai mažos bausmės. Palaikydamos ir skatindamos, jog į prostituciją įtrauktos moterys nebijotų ir neleistų kaltininkams išsisukti, „Carito“ darbuotojos stengiasi joms suteikti įvairiapusę paramą – nuo psichologinės pagalbos iki paprasčiausių padrąsinimų.

Pasiduoda iliuzijoms

Į teismą atlydėjusi nukentėjėles L.Ramunytė PB tikino, jog neturėdamos darbo ir jokio pragyvenimo šaltinio ne tik sau, bet ir savo vaikams, jos patikėdavo gražiais sąvadautojų žodžiais, jog dirbs gerai apmokamą darbą, turės visas socialines garantijas.

Tačiau į užsienį nuvykusios su gerai nepažįstamais žmonėmis, jos tapdavo lengvu grobiu nusikaltėliams – būdavo paverčiamos prostitutėmis bei pasipelnymo šaltiniu kaltinamiesiems. Jauniausia prostitucijos auka tapo 17 metų mergina, vyriausiajai – apie 30 metų. Merginos ir moterys buvo gabenamos į Vokietiją, Ispaniją, Jungtinę Karalystę.

Bausmė – iki 12 metų

Įstatymas griežtas tiems, kurie pardavė, pirko, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų, fiziškai smurtaudamas, grasindamas, atimdamas iš jo galimybę priešintis arba pasinaudodamas asmens priklausomumu, pažeidžiamumu, apgaudinėdamas jį. Nieko gero, jei nusikaltėlis iš to pelnėsi žinodamas arba siekdamas, kad jo auka taptų prostitute arba būtų išnaudota pornografijai, kitokiam priverstiniam darbui. Šiuo atveju numatoma laisvės atėmimo bausmė – iki 10 metų.

Jei šia nusikalstama veika nuskriaudžiami du ar dar daugiau nukentėjusių asmenų ir jeigu ją padaro organizuota grupė, bausmė griežtėja iki 12 metų nelaisvės.

KALTINAMŲJŲ DOSJĖ

Virgilijus Monkus. Gimė Prienų rajone, šiuo metu gyvena Jonavoje. Išsiskyręs, įgijo vidurinį išsilavinimą. 48-erių metų vyras dirba Jonavoje uždarosios akcinės bendrovės vairuotoju. Anksčiau buvo teistas du kartus. 1986 metais – už nelegalų žmonių gabenimą. 2006 metais jam skirtas namų areštas.

Rimantas Grakalskis. Nevedęs. Turi sugyventinę ir augina dukterį. Baigęs vidurinę mokyklą. Vieną kartą, 1996 metais, teistas.

Lina Buivydaitė. Gimė Kauno rajone, įgijo vidurinį išsilavinimą. Netekėjusi, augina sūnų. Šiuo metu gyvena Kauno rajone, užsiima individualia veikla. 30 metų moteris nebuvo teista.

Rasa Lisauskaitė. Gimė Kaune. Šiuo metu gyvena Kaišiadorių rajone. 27-erių metų mergina baigė 10 klasių. Netekėjusi, augina sūnų. Nebuvo teista.

Vytautas Aleksiūnas. Gimė Prienų rajone. Išsiskyręs. Turi aukštesniosios mokyklos diplomą. 47-erių metų vyras šiuo metu gyvena Šveicarijoje, verčiasi individualia veikla. Anksčiau nebuvo teistas.

Tomas Gaučas. Gimė Kėdainiuose, dabar ten ir gyvena. Išsiskyręs, baigė vidurinę. Trisdešimtmetis teistas 6 kartus. Paskutinį kartą – 2006 metais. Atliko laisvės atėmimo bausmę.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2009-01-21, https://www.delfi.lt/news/daily/crime/teisme-25-moteru-prostitucijos-byla.d?id=20205342

Parduota

Marina VISOCKIENĖ
“Šiaulių kraštas” korespondentė
 PREKEIVIAI ŽMONĖMIS KEIČIA TAKTIKĄ — PRADEDA NUO MEILĖS, BAIGIA PREKYBA„SOS! Mane parduoda!“. Tokią trumpąją žinutę telefonu moteris siuntė tik kartą. Šiandien ji nebesuskaičiuoja, kiek kartų dar visai jauna, nepatyrusi ir įbauginta buvo parduota, žiauriai sumušta ir grąžinta į prostitucijos liūną. Ekspertai perspėja, kad daugėja prekeivių žmonėmis, kurie pirmiausia priverčia nepilnametes merginas juos įsimylėti. Labiausiai kenčia merginos iš globos namų, ar iš nemylimos šeimos.

Važiavo dirbti barmene

Šiandien Karolinai (vardas pakeistas) — per 20. Ji ištekėjusi, turi pastogę, dirba ir kuria planus įgyti specialybę. Pradedama pasakoti tai, kas prasidėjo, kai jai tebuvo 15-a, jauna moteris išeina parūkyti. „Tada ir rūkyti pradėjau, iki šiol negaliu šio įpročio atsisakyti“, — liūdnai šypteli.Su padirbtu kitos merginos pasu ir mintinai išmokta svetima biografija penkiolikametė naiviai tikėjo į Ispaniją važiuojanti dirbti barmene. Vietoje sužinojo, ką iš tiesų teks daryti. Nesipriešino, nes jau po pirmos darbo nakties išgirdo grėsmingus kitų merginų perspėjimus: „Dabar gausi mušti, nes mažai pinigų uždirbai“.„Tąkart manęs nemušė, nes šeimininkas sužinojo, kad nesu pilnametė. Gretimame kambaryje girdėjau grumtynių ir ant grindų krentančius mušamų merginų kūnus“, — prisimena.Darbo, jos žodžiais, Ispanijoje buvo daug. 25— 30 klientų per parą, 7 dienas per savaitę ir taip tris mėnesius, kol galiojo leidimas būti svetimoje šalyje. „Tik savaitę per visą tą laiką nedirbau, kai mus slėpė nuo policijos ir dar vieną dieną, kai man labai skaudėjo“.Ar bandė susisiekti su policija, pabėgti? Moteris atvira: „Neįmanoma. Mus atidžiai sekė šeimininko žmona, o jis mušė, tampė už plaukų, grasino“. Karolinai apie tai kalbant ima virpėti rankos, o ašaroms nubraukti skirtą servetėlę ji sutrina į skutelius.

Namiškiams nereikalinga

Iš Ispanijos į Lietuvą Karolina grįžo su 100 dolerių kišenėje. Grįžo ten, iš kur taip svajojo ištrūkti pradėti normalaus gyvenimo, — pas motiną-alkoholikę ir geriantį, podukrą mušantį, iš namų vejantį patėvį. Tačiau paskutiniu lašu, paskatinusiu nepilnametę ieškoti darbo užsienyje, tapo močiutės ištarti žodžiai.„Dar prieš išvažiuodama į Ispaniją, išėjau iš namų gyventi pas močiutę. Tikėjausi, kad ji mane užjaus, supras. Tačiau į širdį krito netyčia nugirstas jos pasakymas: “Anūkė jau per daug duonos suvalgo“. Supratau, kad mane priglaudė vien dėl to, kad, neturėdama tėvo, gaudavau pašalpą“, — kūkčioja iš nuoskaudos Karolina.Tolimesnius savo gyvenimo vingius moteris pasakoja, išgėrusi raminamųjų. Tarsi ši istorija būtų klaikaus kriminalinio romano siužetas, o ne jos pačios praeitis.Lietuvoje susirado draugą, išėjo pas jį gyventi, bet ir tesbuvo laukiama tik dėlpašalpos. Pastojo. „Nereikėjo jam manęs. Nesirūpino nei manimi, nei dukrele“. Po gimdymo praleidusi pusantro mėnesio ligoninėje, Karolina neturėjo nei pinigų atsiskaityti už vaistus, nei artimųjų, kurie galėtų ją su vaikeliu priglausti. Teko pagalbos kreiptis į kitą abejotinos reputacijos pažįstamą.„Ji davė pinigų vaistams, parvežė mane su vaiku namo pas mamą ir liepė atidirbti skolą“, — taip Karolina atsidūrė Prancūzijoje, kur dirbo gatvėje. Grasinimai užtaisytu šautuvu — tai tik maža dalis to, ką moteriai ten teko išgyventi. Kol nušvito saulės spindulėlis: klientas-prancūzas, dviejų mažamečių vaikų vienišas tėvas pasiūlė Karolinai savo pagalbą. Jiedu apsigyveno drauge, susikalbėdami beveik vien paveikslėliais ir keliais ispaniškais žodžiais.

Gyvenimas baimėje

Po kelių mėnesių Karolina grįžo į Lietuvą, jau planuodama kelionę atgal. Kol kas tik sau vienai, nes dukrelė jau buvo atsidūrusi globos namuose. Ją susigrąžinti moteris labai troško. Pasitikti Karolinos į oro uostą niekas neatvyko, pasiekti namus teko taksi, už kurį sumokėti prancūzo kelionei jai duotų 100 eurų nepakako. Pinigų Karolina paprašė artimos giminaitės. Ši patarė kreiptis į vieną jos draugą, kuris užstatui pareikalavo Karolinos paso. Vėliau jis atėmė ir turėtą bilietą į Prancūziją, ir draugiško prancūzo telefono numerį.„Taip mane pardavė į Vokietiją. Bandžiau mintinai prisiminti prancūzo numerį, tačiau niekaip nepavykdavo. Ilgai neiškenčiau. Kai kartą mane sumušė, pasakiau, kad dirbsiu ir ištinusiu žandu, mėlynu paakiu, juos užpudruosiu. Iš tikrųjų, sėdėdama bare, kur turėjome laukti klientų, specialiai dėjau ant žando daug ledo. Pastebėjęs mano būklę barmenas iškvietė policiją. Grįžau į Lietuvą“.Oro uoste Karolinos jau laukė ją į Vokietiją pardavęs suteneris. „Priklausiau jam. Man nuolat grasino sulaužyti šonkaulius, aplieti rūgštimi, gyvą užpilti cementu“, — ašaras braukia moteris.Dar kartą Lietuvoje nuo išnaudotojo ji bėgo, buvo pagauta. „Visa ranka ir koja nuo smūgių pamėlo, jis mane smaugė tol, kol ėmiau dusti. Atsivedęs į kambarį šunį, siundė, šaukė “Suvalgyk ją“, — ir vėl ašarų nesulaiko Karolina. Prisimena ir kitus sutenerio žiaurumus: mušimą, grasinimus išbadyti akis. Ji matė, kaip šis vandenyje skandino merginas, jas ištraukdamas leisgyves. Taip mokė nepaklusniąsias.

Padėjo mylimas vyras ir specialistai

Ir vėl Anglija, Vokietija, kitos šalys. Taip tęsėsi tol, kol Karolina sužinojo, kad jos suteneris — už grotų. Tik tada moteris ryžosi duoti parodymus policijai.Kodėl tik tuomet? „SOS! Mane parduoda“, — tokią žinutę kartą parašiau anksčiau man padėjusiam policininku. Atvažiavo policijos ekipažas, tačiau manęs vyrai gelbėti nepuolė, su mano suteneriu draugiškai pasisveikino. Kol jie galiausiai mane išsivežė, keletą kartų klausė, ar tikrai pati nenoriu dirbti prostitute“, — atsidūsta Karolina.Moters gyvenimas ėmė keistis, sutikus mylimą ir mylintį vyrą, ir pasiryžus kreiptis į Lietuvos Caritą, padedantį seksualinio išnaudojimo aukoms.„Ne iš karto draugui prisipažinau, kuo verčiausi. Jis sužinojo atsitiktinai. Galiausiai viską papasakojau. Sunkiai jam sekėsi su tuo susitaikyti, kai anksčiau susipykdavome, vis primindavo mano praeitį. Dabar susituokėme, jis tapo jautresnis, dėmesingesnis“.

Priverčia įsimylėti

Lietuvos Caritas nuo 2001-ųjų vykdo projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“. Jo koordinatorė Šiaulių regionui Marytė Puidokienė neabejoja: “Dabartinė sunki ekonominė situacija, bedarbių gretų gausėjimas ir užsienyje žadami lengvi pinigai didina prekiautojų žmonėmis aukų skaičių“.Jos duomenimis, per pastaruosius ketverius metus pagalba suteikta 95 „parduotiems“ žmonėms. Dauguma iš jų — moterys ir merginos, įtrauktos į prostituciją. Pernai dirbta su 43 nukentėjusiomis, 27 iš jų — naujai atėjusios į programą.„Pastaruoju metu ypač pagausėjo nepilnamečių merginų, kuriomis naudojasi prekeiviai, dažniausiai atrodantys, kaip mandagūs, sportiškos išvaizdos vaikinai, lengvai įgyjantys merginų pasitikėjimą ir priverčiantys juos įsimylėti“, — akcentavo pašnekovė.Socialinės darbuotojos žodžiais, verbuotojai dažniausiai renkasi pažeidžiamas merginas: augusias nemylinčių tėvų ar socialinės rizikos šeimose, specialiose mokyklose ar globos namuose. Jau vaikystėje dalis šių merginų patyrė patėvių, motinų sugyventinių ar kitų pažįstamų seksualinį smurtą, pažeminimą. Tai labai traumuotos merginos, turinčios psichologinių problemų ir sukaupusios savyje daug nuoskaudų, praradimų, neišsipildžiusių vaikiškų svajonių, trokštančios žmogiškos šilumos ir supratimo. Pastebėję, ko merginai trūksta, ir bent trumpam jai tai suteikę, apsukrūs prekeiviai jas psichologiškai prisipratina.

Klesti ir vietinė prekyba

Didžioji aukų dalis — pilnametės, pardavinėjamos Lietuvoje arba ieškodamos geresnio uždarbio, apgaulės būdu atsiduriančios užsienio šalių viešnamiuose. Atvykus į vietą iš jų neva saugumo sumetimais ar kitu pretekstu atimami asmens dokumentai ir taip merginos tampa įkaitėmis svečiose šalyse.„Per prievartą šiais laikais į mašinas merginų nebegrūda, dažniau suvilioja greitu ir dideliu uždarbiu ar kitokiais įmantriais pasiūlymais“, — minėjo pašnekovė.Lietuvoje, anot Marytės Puidokienės, daugėja vietinės prekybos moterimis: šios parduodamos iš mažesnių kaimų į didesnius miestus, iš vieno regiono į kitą.„Sunku nuspėti tikruosius prekybos žmonėmis mastus, tikiu, kad vien Šiaulių regione nukentėjusiųjų bent dukart daugiau nei kreipiasi į mus. Tai, kad kiekviename miesto rajone yra butai, kuriuose prekiaujama moterimis — faktas“, — liūdnai konstatuoja projekto koordinatorė.Šiauliuose Varpo gatvėje 9 (Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centre), 342 kabinete (telefonas 865374459) veikia paramos skyrius. Į jį besikreipusioms suteikiama pastogė, materialinė parama, socialinio darbuotojo, psichologo, teisininko konsultacijos, darbinės kvalifikacijos įgijimas ir kita būtina pagalba.

Šiaulių apskrities statistika

2006 metais dėl prekybos žmonėmis buvo atlikta 12 ikiteisminių tyrimų, iš kurių tais metais buvo pradėti 5, kiti tęsiami iš ankstesnių metų. Į teismą tuomet perduotos 3 bylos, 1 tyrimas nutrauktas.2007 metais atlikta taip pat 12 ikiteisminių tyrimų, iš kurių 4 pradėti tais metais, kiti — ankstesni. Teismą tais metais pasiekė 4 bylos, 3 tyrimas nutrauktas.2008 metais buvo atliekami 7 ikiteisminiai tyrimai, iš kurių 2 pradėti 2008 metais, o kiti — iš praėjusių metų. Dviejų bylų tyrimas nutrauktas. 

 PROSTITUCIJA: Didžioji prekeivių moterimis aukų dalis — pilnametės, apgaulės būdu priverčiamos verstis prostitucija Lietuvoje arba atsiduriančios užsienio šalių viešnamiuose. 

 PSICHOLOGIJA: Verbuotojai dažniausiai renkasi augusias nemylinčių tėvų ar socialinės rizikos šeimose, specialiose mokyklose ar globos namuose merginas, nes jos pažeidžiamos.Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

“Pati žemiausia prekyba – prekyba moterimis”

Danius Zalieckas

Kretingos rajoninis laikraštis “Švyturys

”2009 – 01 – 17  

Lietuvoje ir pasaulyje, neišskiriant civilizuotosios Vakarų Europos, XXI amžiuje vyksta tai, ko neturėtų būti – prekyba, galima sakyti, žmogiena. Skamba žiauriai, bet, turint galvoje, kad kartais gražiais pažadais suviliotos, o kartais net gatvėje pagautos merginos ižvežamos į kitas šalis ir pardavinėjamos kaip mėsa,o vyriausybės, visuomenei užmerkus akis, su tuo nesusitvarko, jokie žodžiai nėra per aštrūs.

Trečiadienį Kretingos Viešpaties apreiškimo vienuolyno salėje Lietuvos Caritas surengė seminarą „Psichologinė pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms. Dvasinis aukų gydymas“.Projekto, kurį Lietuvos Caritas Telšių vyskupijoje vykdo jau penkti metai, tikslas – pažadinti ir įtraukti į šias diskusijas bendruomenę.Renginio pradžioje maždaug trisdešimties seminaro klausytojų auditorijai buvo parodytas dokumentinis filmas „Not for sale“ („Neparduodama“), kuriame apie prostituciją kalbėjo įvairių šalių ir įvairiai su tuo susiję žmonės. Jame keltas ir prostitucijos legalizavimo klausimas. Buvo išreikšta nuomonė, jog prostitucija neturėtų būti legalizuojama ar laikoma normaliu darbu, kadangi ji nesuteikia galimybės tobulėti, daryti karjerą, o veda tik į nusmukimą.Apie poveikį ir pasekmes, su kuriomis susiduria į prostituciją įtrauktos ar parduotos moterys, apie prostituciją, kaip smurto prieš moteris formą, kalbėjo projekto koordinatorė Dovilė Stankienė. Jos nuomone, visuomenė neteisi, smerkdama prostitucija užsiimančias moteris, kadangi šios visais atvejais yra tik aukos, esą teisę rinktis turi tik jų klientai, jos – ne. D.Stankienė paskaitė ištrauką iš vienos savo globotinės gyvenimo išpažinties. Laiško autorė pasakoja apie savo keliones nuo kūdikystės po vaikų namus, kur vadinamosios auklėtojos mažus vaikus „už prasižengimus“ įmesdavo nakčiai į tamsų rūsį su žiurkėmis arba antrankiais prirakindavo prie stalo ar lovos, marindavo badu, mušdavo elektros laidais, kol šie dešimties dvylikos metų išaugdavo į žvėriūkščius. (Jei šioje istorijoje yra nors lašas tiesos, ko gero, net ir dabar turėtų būti keliamos baudžiamosios bylos, nes sadizmui negali būti senaties).Psichologė Andželika Korolenko savo pranešime pristatė psichologinį aukos portretą, papasakojo, kaip merginos ir moterys įtraukiamos į prostituciją, kaip sugniuždomos jų asmenybės ir kodėl sunku joms padėti. Pažeidžiamiausios yra merginos, augusios be šeimos, iš nedarnių ar nepilnų, iširusių šeimų, po dvasinių traumų. Kai kurios suviliojamos pažadais apie darbą užsienyje, o kartais išduodamos bei parduodamos tų, kuriuos laikė draugais.Vėliau, patekusios į prekybos žmonėmis ratą, jos tai apdorojamos, kad dauguma net neieško išsigelbėjimo. Psichologijoje tai vadinama išmokto pasyvumo terminu. Autorė kaip pavyzdį pateikė eksperimentus su šunimis, kurie, purtomi elektros srove ankštame narve vėliau, net, ir turėdami galimybę, nebando pasitraukti į saugesnį kampą.Keista, bet pasaulyje, kuriame mes vaikštome iškėlę galvas, pasiruošę gintis, jei tik kas užpultų, ir saugomi policijos bei įstatymų, yra žmonių, kurie bijo, jog juos pagrobs iš namų, prievarta išveš per kelių valstybių sienas, uždarys, muš, terorizuos, vežios, vers daryti tai ko nenori, ir niekam negalėsi pasiskųsti. Dar keisčiau, kas tokia baimė nėra tokia jau nepagrįsta. Kaip ir visos, susijusios su nelegaliu verslu ir dideliais pinigais, šios rūšies bylos labai sunkiai įrodomos. Ir atrodo, to didžiausia priežastis – aukų nepasitikėjimas teisėsauga. Mat šios rūšies teismai vyksta pagal paprastą kriminalinį procesą, kuriam nepasisekus, auka lieka skriaudiko susidorojimui.Šv.Antano centro direktorė Margarita Lizdenytė papasakojo apie dvasinį panašių aukų gydymą, o savanorė Renata Karaliūnaitė – apie savanorišką veiklą projekte.Kad seminaras – diskusija neliktų vien pasikalbėjimu tarp storų vienuolyno sienų, galima pakišti temą, o gal manifestą pasvarstyti visuomenei. Pavyzdžiui, kad prostitucijos, kaip ir skurdo, neteisybės, nelygybės mes taip greitai nepanaikinsime, tačiau tai, kažkur šalia mūsų vienas žmogus gali uždirbinėti pinigus savindamasis ir pardavinėdamas kito gyvenimą, yra mūsų visuomenės ir valstybės bei visų valstybių gėda, kadangi kažkokie suteneriai, būsimi žemiausios kastos kalėjimų gyventojai, dar niekingesnės šiukšlės negu, kad taptų prekiaudami savo kūnu, drįsta mesti iššūkį teisėsaugai ir visuomenei. Nuo tada, kai žmogus atsistojo ant dviejų kojų ir tapo Homo sapiens, iki pat šios dienos tęsiasi kova už asmenybės išlaisvinimą ir atsitiesimą. Galima sakyti, visos žmonių aukos per visą žmonijos istoriją sudėtos ant šio aukuro. Per tą laiką pavyko pasiekti, kad visuotinai būtų pripažinta, jog diskriminuoti žmogų dėl odos spalvos, lyties ar turtinės padėties yra žema, o vergovė būtų uždraustame visame pasaulyje.Jei korupcija vadinama visuomenės vėžiu, tai prekyba žmonėmis galima prilyginti gangrenai. Į tokias apraiškas reikia, reaguoti, panašiai kaip Amerikos Prezidentas Džordžas Bušas prieš Bin Ladeną. Ta tema, net neturėtų būti juokaujama, panašiai kaip lėktuvuose apie bombą..Jei reikia, tai reikia sukurti naujus įstatymus, specialias policijos pajėgas, specialų teismo procesą, kad aukos nebūtų traumuojamos ir kad liudytojams galėtų būti garantuotas saugumas.