Category: Straipsniai – 2008

Lietuvos Caritas projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“, jau septintus metus padedantis moterims, 2008 m. lapkričio 26 d. Kauno arkivyskupijos katechetikos centre organizavo seminarą-diskusiją „Psichosocialinė pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms. Dvasinis aukų gydymas“.
Seminaro tikslas – įtraukti bendruomenę į prekybos moterimis aukų problemų sprendimą. Seminaro metu pristatytas aukos psichologinis portretas, kalbėta apie teikiamą socialinę pagalbą nukentėjusioms moterims, ieškota būdų, kurie galėtų joms padėti sveikti dvasiškai.
Renginys prasidėjo filmu „Neparduodamos“ („Not for Sale“), po kurio pranešimą skaitė „Pagalbos prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ projekto koordinatorė Kauno arkivyskupijoje Jolita Juškevičienė. Ji pristatė socialinius įtraukimo į prostituciją veiksnius, priežastis, dėl kurių egzistuoja prostitucija. Pasak prelegentės, išskiriamos įtraukimo į prostituciją makro ir mikro priežastys. Prie makro priežasčių priskiriamos ekonominės – prostitucija kaip pelningas verslas sąvadautojams, taip pat prostituciją lemia aukštas moterų bedarbystės lygis. Pranešėjos paminėta statistika rodo, kad moterys, užsiėmusios prostitucijos veikla užsienyje, prieš išvykdamos iš Lietuvos buvo bedarbės arba dirbo mažai apmokamą darbą. Dar viena iš įtraukimo į prostituciją priežasčių yra noras gyventi nerūpestingą gyvenimą užsienyje arba šiaip pasilinksminti. Moterų įtraukimą į prostituciją, pasak J. Juškevičienės lemia ir visuomeninė santvarka. Nes, pasak statistikos, prostitucija klesti būtent tose visuomenėse, kuriose moterys yra laikomos žemesnėmis už vyrus. Prie prostitucijos plitimo prisideda ir žiniasklaidos formuojamas moters įvaizdis, kai didžiausių vertybių vieton iškeliamas patrauklumas ir seksualumas. Kaip viena iš pagrindinių prostitucijos klestėjimo makro priežasčių J. Juškevičienės pranešime buvo įvardinta vyrų sudaryta paklausa – vyrai eina pirkti to, ko negali paprašyti savo žmonų ir draugių (žiauriai elgtis, nepaisyti asmens orumo).
Pagrindinės įtraukimo į prostituciją mikro priežastys, pasak prelegentės, yra šios: išsilavinimo stoka ir šeimos problemos. Stokojanti išsilavinimo mergina nesugeba atskirti rimto ir fiktyvaus darbo pasiūlymo, nesugeba patikrinti neva teisingų duomenų apie būsimą darbdavį. Merginas ir moteris užsiimti prostitucija taip pat neretai pastūmėja ir šeimos problemos, patirtos vaikystėje arba jaunystėje, nenusisekęs šeimyninis gyvenimas jau brandžiame amžiuje. J. Juškevičienės pateiktais duomenimis, vidutinis amžius, kai mergina įtraukiama į prostituciją, yra 14 metų. Pasak pranešėjos, iki 12-14 metų į prostituciją merginas dažniausiai įtraukia šeimos nariai.
J. Juškevičienė savo pranešime taip pat kvietė pamąstyti apie visus tariamus prostitucijos legalizavimo pliusus ir minusus. Prelegentė sakė, kad už prostituciją pasisakantys neva moterų teisių gynėjai, įteisindami prostituciją iš tiesų ne gintų moters pasirinkimo laisvę, o įteisintų prievartą prieš moterį, jos išnaudojimą ir engimą. Jau ne vienerius metus su prekybos moterimis aukomis Lietuvos Carite dirbanti Jolita Juškevičienė deda lygybės ženklą tarp prostitucijos ir prievartos. Pranešėja prievartą įvardijo kaip prostitucijos darbo pasekmę, nes įteisinus prostituciją nebūtų galima pasakyti „ne“ prievartai. Padedanti prostitutėms moteris, sakė, kad reikia svarstyti, kokiame kontekste moterys pasirenka prostituciją, kokias alternatyvas jos turi pasirinkimo momentu.
Seminare akcentuota, kad vienu iš prostitucijos įteisinimo privalumų laikomas tokia veikla užsiimančių moterų sveikatos tikrinimas iš tiesų saugo ne pačią moterį, o klientą. Be to, pasak J. Juškevičienės, užsiimančios prostitucija moterys serga ne tik lytiniu keliu plintančiomis ligomis. Šioms moterims būdingi ir psichosomatiniai sutrikimai, mažakraujystė, psichologinio pobūdžio ligos, priklausomybės. Prostitucija moteris į svaiginimąsi alkoholiu ar narkotikais pastūmėja todėl, kad išgyventi prostitucijos baisumus blaivia sąmone yra neįmanoma.
Seminare-diskusijoje aptarta ir su prostitucija susijusi moterų atskirties problema. Buvusios ar esamos prostitutės šiuolaikinės visuomenės yra atstumiamos. Tokios moterys nutraukia visus ryšius su šeima, pasitiki suteneriais, klientais, kitomis prostitutėmis. Jos nebepasitiki artimaisiais, nebesirūpina vaikais dažnai ne iš blogos valios, o tik nenorėdamos, jog jų vaikams būtų klijuojama „prostitutės vaiko“ etiketė.
Didelė prekybos moterimis aukų socializacijos problema yra iškreiptas darbo suvokimas. Tokios moterys uždirbtus pinigus negailėdamos leidžia vidinei tuštumai užpildyti – alkoholiui ar kitoms svaiginimosi priemonėms. Be to, prostituciją išgyvenusioms moterims sunku prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus.
Psichologė Jolanta Černiauskienė, seminaro metu pristačiusi psichologinį aukos portretą, akcentavo vis didėjančią ne tik prostitucijos, bet ir pedofilijos problemą neasocialiose šeimose. Išskyrusi 4 smurto formas: psichologinį, fizinį, finansinį bei seksualinį, psichologė teigė, jog mūsų visuomenėje nuolat akcentuojamas asocialių šeimų problemiškumas, nėra pati didžiausia blogybė. Pasak J. Černiauskienės, daug opesnė mūsų visuomenės problema yra išoriškai geros socialinės padėties šeimos, kuriose sunku iš šalies pastebėti minėtas smurto formas ir padėti jas kontroliuoti.
Besiremdama savo darbo patirtimi, psichologė sakė, kad prekybos moterimis aukos labiausiai pasitiki vienuolėmis, todėl būtent vienuolynuose J. Černiauskienė mato didžiausią darbuotojų su prekybos moterimis aukomis potencialą. Sužeistos moterys bijo prisileisti naujus žmones, kad dar kartą nebūtų įskaudintos. Psichologė sakė, kad prostitucijos aukai dažnai būdinga psichologinė nejautra, kai moteris sunkumus ir pažeminimus iškenčia pasiteisindama „tai vyksta su mano kūnu, bet ne su manimi“.
Pasak psichologės, norint efektyviai spręsti prostitucijos problemą, reikia gydyti ne tik moteris, bet ir vyrus, nes sukurti tvarkingos šeimos nepavyksta ir ieškoti perkamos meilės dažnai bėgama dėl vaikystėje patirtų psichologinių traumų.
Seminare-diskusijoje dalyvavusi ir pranešimą apie dvasinį aukų gydymą skaičiusi rašytoja, knygų autorė, sielovadininkė Elvyra Kučinskaitė taip pat pabrėžė, jog prostitucijos aukomis tapusios moterys išgydymą turi gauti per tą pačią lytį, per kurią ir tapo sužeistos – per vyrus. Tai joms padeda labiau pasitikėti savimi ir tvirčiau atsistoti ant kojų.
Sielovadininkė sakė, kad giliai sužeistam žmogui būdinga žema savivertė, savęs kaltinimas, neapykanta sau ir savo kūnui, sunkūs jausmai kaltųjų atžvilgiu, neatleidimas. Pasak sielovadininkės, spontaniško skausmo būklėje žmonės gali būti visą gyvenimą, tačiau visada siekiama vidinio išgydymo, kurio rezultatas – atleidimas.
E. Kučinskaitė pažymėjo, kad sielovadininkų ir psichologų bendras darbas padeda žmonėms pereiti sunkiausius gyvenimo etapus. Pasak pranešėjos, psichologai pripažįsta, kad bendradarbiaudamos psichologija ir sielovada daro stebuklus, o veikiant atskirai, nebūtų pasiekta tokių gerų rezultatų.
Seminaro-diskusijos pabaigoje Lietuvos Carito projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ darbuotoja Zinaida Pundziūtė kvietė visus norinčius prisijungti prie projekto savanorių ir būti tiltu tarp prekybos moterimis aukų bei Lietuvos visuomenės.
Lietuvos Carito „Pagalbos prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ projektas veikia 3 kryptimis: teikia pagalbą krizės atveju t.y., kai reikia, padeda užtikrinti moters saugumą; taip pat užsiima prekybos moterimis aukų psichosocialine reabilitacija. O moterims, išgyvenusioms prostituciją ir pradėjusioms naują gyvenimo etapą, teikia palaikomąją pagalbą.
Lietuvos Caritas informacija
Straipsnį galite rasti ir pagal šias nuorodas:
Delfi.lt
Bernardinai.lt
Caritas.lt

Kauno moterų draugijos pirmininkė Daiva Baranauskienė įsitikinusi, kad prostitucija – vyro, o ne moters problema. Šio reiškinio priežastys yra ne tik ekonominės ar moralinės. Prostitucija atsiranda todėl, kad nėra lyčių lygybės, nors įstatymai ją deklaruoja.

Kauno moterų draugijos surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Perkamas seksas: drausti, bausti ar legalizuoti?“ aptarta aktuali socialinė, moralinė, ekonominė ir lygių lyčių teisių problema – prostitucija. Konferencijos lektoriai iš Lietuvos ir Švedijos siekė ne tik sukelti atgarsį visuomenėje, bet ir daryti įtaką valstybinio lygio sprendimams, kai vis dažniau girdėti raginimų legalizuoti prostituciją. Ko galime pasimokyti iš kitų šalių?

Unikaliu kovos su prostitucija būdu išsiskiria Švedija: prostitučių klientai gali užsitraukti šešių mėnesių kalėjimo bausmę. Įstatymas, pavadintas „Ramybė moterims“, yra pirmas tokio pobūdžio Europoje.

Šioje šalyje, kur moterys sudaro 40 proc. parlamento narių, vyriausybė siekia parodyti, kad visuomenė nusisuka nuo tų, kurie išnaudoja moterį. Oponentų teigimu, tai vienpusiškas įstatymas, paliekantis vietos šantažui. Kitas kraštutinumas – Vokietija, kurioje legaliai darbuojasi nuo 200 000 iki 300 000 prostitučių. D. Baranauskienės nuomone, prostitucija – vyro, o ne moters problema. Prostitucija atsiranda todėl, kad nėra lyčių lygybės.

„Ką kalbėti apie vyrų požiūrį į moteris, jei mūsų kultūros ministras, atostogaudamas Kryme, pareiškė, jog ukrainietės, pasipuošusios ir pasidažiusios moterys, savo išvaizda pamalonina vyro akis, priešingai nei skandinavės, kurios vilki nutįsusius megztinius“, – teigia D. Baranauskienė.

Dar prieš ketverius metus, kol nebuvo įsitraukusi į pagalbos prostitutėms veiklą, D. Baranauskienė buvo linkusi manyti, kad prostitucijos legalizavimas išspręstų kai kurias problemas, valstybė surinktų daugiau mokesčių. Tačiau dabar ji tvirtai įsitikinusi, kad toks įstatymas suduotų skaudų smūgį visuomenės moralei.

Daugelis merginų tampa prostitutėmis todėl, kad pačios patyrė seksualinį smurtą šeimoje.

„Nesunku prikalbinti paauglę teikti sekso paslaugas, jeigu jai šeimoje trūksta dėmesio, priežiūros, ji neturi jokio išsilavinimo“, – sako D. Baranauskienė.

Nevienareikšmės pasekmės

LR Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo departamento, Viešojo saugumo politikos skyriaus vedėjo pavaduotojo Igorio Bazylevo teigimu, palyginti su ankstesnių metų statistikos duomenis, atrodytų, kad prostitucijos problema stabilizavosi, užregistruojama mažiau baudų protokolų. Tačiau atsirado kitų problemų.

Anksčiau merginos ir moterys daugiausia vertėsi prostitucija, kad išlaikytų vaikus, šeimą, o dabar net 70 proc. jų parduoda savo kūną, kad nusipirktų narkotikų. Taip pat prostitučių amžius jaunėja. Jų padaugėjo Lietuvai įstojus į ES. Atsivėrus sienoms vis daugiau moterų užsienyje patenka į organizuotų nusikaltėlių – turkų, albanų sutenerių rankas.

„Kovą su prostituciją sunkina ir tai, kad Lietuvoje bausmės už šį nusikaltimą yra palyginti švelnios. Anglijoje suteneris nuteisiamas 18–22 metų laisvės atėmimu. Pas mus už įtraukimą į prostituciją numatoma 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Šiais metais pirmą kartą nuteistas suteneris, kuris kalės 8–erius metus“, – teigia Igoris Bazylevas.

Visuomenės apklausa rodo, kad prostitucijos legalizavimas turėtų nevienareikšmių pasekmių – nors valstybė galėtų surinkti daugiau mokesčių, būtų sumažintas nusikalstamų grupuočių pelnas, tačiau tai paskatintų prostitucijos verslą ir nukentėtų visuomenės moralė.

„Naiviai manome, kad vieno įstatymo pakeitimas išspręs šią problemą. Tačiau valstybės pozicija turi būti labai aiški. Kai kurie politikai linkę svarstyti legalizavimo klausimą, bet nė vienas jų nenorėtų, kad prostitucija verstųsi, pavyzdžiui, jo dukra.

Jokioje pasaulio šalyje nėra tokio modelio kaip Lietuvoje. Užsienyje prostitucija arba legalizuota, arba kontroliuojama, numatant tam tikras vietas, kur gali stovėti prostitutės, jos privalo reguliariai tikrintis sveikatą. Pas mus už prostitucijos paslaugas numatomos tik administracinės baudos“, – komentuoja susiklosčiusią padėtį I. Bazylevas ir priduria, kad nevienoda ES šalių teisinė bazė kelia tam tikrų sunkumų.

Netobulas ir Švedijos modelis, kur bausmės už naudojimąsi sekso paslaugomis numatomos tik vyrams. Tai nesustabdė jų noro tenkinti fiziologinius poreikius: išpopuliarėjo sekso turizmas, švedai važiuoja į Estiją, Latviją.

Verslas ar vergovė?

Konferencijoje VDU socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros dr. Jolanta Reingardė iš esmės gilinosi į prostitucijos problemą.

Prostitucija yra labai sena, įvairiais istorijos tarpsniais skirtingai vertinama: būta ir pritarimo, ir smerkimo. Ir dabar ES šalyse vyrauja dvi skirtingos nuomonės – liberalus požiūris, pritariantis legalizavimui, ir konservatyvus, griežtai pasisakantis prieš prostitucijos įteisinimą.

„Norint suvokti šią problemą, pirmiausia reikia iš esmės pažinti prostitucijos reiškinį. Mano įsitikinimu, prostitucijos sistema yra industrinė, kai moterų kūnai perkami, parduodami ir naudojami prievartai. Tai šiuolaikinė vergovės forma“, – įsitikinusi J. Reingardė.

Prostitucija apgaubta daugybės mitų. Manoma, kad tai verslas, kai pačios moterys gali nustatyti sąlygas ir santykius su klientais, pagrįstus abipusiai naudingais ekonominiais mainais. Tačiau bandymu tam tikra prasme idealizuoti prostituciją, sulyginant ją su kita darbine veikla, tik dangstoma prievarta, žiaurumas ir moters išnaudojimas.

Prostitutės niekada nesutiktų su požiūriu, kad tai yra karjera ar normalus darbas. Kūnui susidėvėjus jos tampa netinkamos sekso paslaugoms ir iš šios sistemos išstumiamos.

„Tai, kad prostitutė dirba kaip bet kuris kitas žmogus, ypač tose šalyse, kur šis reiškinys legalizuotas, kad ji leidžia tenkinti vyro seksualinius ir savo ekonominius poreikius, o valstybė surenka mokesčius, tai, kad seksualinės paslaugos yra asmeninis ir intymus aktas – tėra tik mitai.

Apie jokį asmeniškumą ir intymumą negalima net kalbėti, nes moters kūnas parduodamas rinkoje. Prostituciją išgyvenusios moterys sako, kad tai tik prievarta. Jos išmoksta su tuo susitaikyti, atsiedamos save nuo kūno. Tai joms pavyksta vartojant narkotikus ar alkoholį.

Tik pabandykime įsivaizduoti, ką tai reiškia asmens lygmeniu? Iš tiesų tai be galo žiaurus žmogaus integralumo pažeidimas“, – mano dr. Jolanta Reingardė.

Totalinis moteriškumo nuvertinimas

„Man baisu, kai girdžiu svarstymus legalizuoti prostituciją. Tai reikštų, kad prievarta prieš asmenį legalizuojama valstybiniu lygmeniu. Tai turėtų katastrofiškų socialinių pasekmių. Jei vyrai galėtų naudotis prostitutės paslaugomis ir vienintelė sąlyga būtų tik finansinė, tai būtų totalinis moteriškumo nuvertinimas, moters sudaiktinimas.

Jau gana, kad matome, jog masinėje pop kultūroje moters kūnas paverstas preke, o reklama jas nuolat vaizduoja geidžiančias, pasirengusias atsiduoti. Prostitucijos legalizavimas turėtų įtakos ne tik vyrų požiūriui į moterį, bet ir moters savęs nuvertinimui“, – dėsto savo argumentus J. Reingardė.

Prostitucijos legalizavimas turėtų neigiamos įtakos šeimai. Kitų šalių patirtis rodo, kad vyrai dažniau naudoja smurtą prieš savo moteris. Jie elgesio bordelyje modelį perkelia į namus, reikalauja, kad moteris besąlygiškai tenkintų visus vyro poreikius.

Prostitucija – tai ir ekonominis išnaudojimas. Perka tas, kas turi pinigų, o parduoda tas, kas neturi. Tai atspindi ir tarptautinę situaciją – lietuves perka turtingi švedai, o pas mus atvažiuoja prostitutės iš dar skurdesnių kraštų – Baltarusijos, Ukrainos.

Aiški ir lyčių diskriminacija. Nors moterys sudaro pusę visų gyventojų, nėra jokios abejonės, kas šioje situacijoje viršesnis. Juk sekso paslaugas perka vyras, vadinasi, jis turi lemiamą balsą.

Seksualinė laisvė?

Pasisakančiųjų už sekso paslaugų legalizavimą nuomone, prostitucija mažina kai kurias socialines problemas – mažiau išžaginimų, skyrybų, fiziologinius poreikius gali tenkinti fiziškai neįgalūs ar nepatrauklūs žmonės.

Pasak J. Reingardės, tai reiškia, kad tuos žmones, su kuriais nenorime turėti reikalų, paliekame kitai užribinei grupei – prostitutėms. Toks požiūris – ne tik neįgalių žmonių nuvertinimas, bet ir prostitučių pažeminimas, dar kartą jas traktuojant kaip daiktą ar įrankį. Be to, ar nebandome spręsti vienų problemų, didindami kitas?

Prostitutė yra tarsi moterų seksualinės laisvės simbolis. Moterų emancipacijos sąjūdžio Europoje pradžioje tai iš tiesų reiškė jų laisvę – pagaliau „galima“ ir moterims, ne tik vyrams. Tačiau prabėgo daug laiko, ir dabar matome tokio požiūrio pasekmes.

Pasak J. Reingardės, lytinis išnaudojimas painiojamas su seksualine laisve. Liberalūs mąstytojai gal nežinodami, o gal iš savanaudiškų paskatų slepia kai kuriuos svarbius dalykus: „Moteris tampa prostitute ne laisva valia. Net jei ji pasirenka pati, tai gali būti nulemta sunkių gyvenimo aplinkybių, labai žemo žmogiškojo kapitalo lygio. Dažnai prostitutė vaikystėje būna patyrusi seksualinę prievartą.

Viena pasakojo, kad užaugo prievartaujama savo tėvo ir visą laiką manė, kad turi tenkinti vyro poreikius, jei nori turėti stogą virš galvos. Tokios merginos neturi galimybių mokytis ar užsimti kita teigiama veikla. Visa tai verčia abejoti jų pasirinkimo laisve.“

Prisiminkime ir moters suvokimą krikščioniškoje tradicijoje. Tai Mergelė Marija – gera, rūpestinga moteris, puoselėjanti tradicines šeimos vertybes. Tačiau, iš kitos pusės, yra ir seksualioji Ieva, kuri buvo išvaryta iš rojaus už Adomo gundymą.

Ši dviprasmybė atsispindi ir požiūryje į šiuolaikinę moterį – būk gera mama, bet ir patraukli moteris. Šiuolaikinė kultūra suformavo vertybę – būti geidžiama moterimi. Tačiau seksualumo kraštutinumas smerkiamas, nes tada moteris greitai nusidėvi kaip prekė.

„Ši dichotomija sukelia kontroversiškus moterų lūkesčius. Atitikti tokį modelį praktiškai neįmanoma“, – mano J. Reingardė, susirūpinusi valstybės politika, kuri labai nenuosekli.

Pavasarį buvo svarstomas konservatyvus šeimos modelis, o dabar kalbama apie prostitucijos legalizavimą. Tai visiškai prasilenkia su paramos šeimai koncepcija.

„Tokie dalykai nesuderinami. Visiškas vertybinis vakuumas“, – įsitikinusi J. Reingardė. Ji tvirtai įsitikinusi, kad prostitucija yra nusikaltimas, ir valstybė negali tam pritarti.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2008-10-08, https://www.delfi.lt/gyvenimas/istorijos/prostitucija-seksualine-laisve-nusikaltimas-ar-smurtas.d?id=18809914

Linai – tik aštuoniolika. Būdama vaikas, ji tapo prekybos žmonėmis auka. Vaiko kūną buvo bandoma parduoti Anglijoje, suteneriai jį siūlė sekso klientams ir Lietuvoje. Šiandien ant rankų ji sūpuoja dvejų metų vaikutį ir kabinasi į kitokį gyvenimą – tokį, kokio ji nematė ir nepažino vaikystėje.

Pasakodama sukrečiančią savo gyvenimo istoriją, Lina buvo negailestinga vaikų globos namų auklėtojams ir valdžios institucijoms.

„Suprantate, aš buvau kaip neegzistuojantis žmogus”, – sako ji. Jaunos merginos įsitikinimu, tokių „neegzistuojančių žmonių” yra kur kas daugiau.

Aš gimiau 1990–aisiais. Iki aštuonerių metų gyvenau labai gerai. Aš, mama, brolis ir patėvis gyvenome Klaipėdoje, nuosavame bute. Su broliu, kuriam buvo metukai, dalijomės kambariu. Aš turėjau viską, ko reikėjo vaikui. Man viską pirkdavo, buvau gerai aprengta, gyvenome tvarkingai. Tik tėvai uždirbdavo mūsų pragyvenimui pardavinėdami narkotikus. Patys narkotikų nevartojo, bet juos platino. Viskas klostėsi gerai, bet prieš devynerius metus juos, parduodančius narkotikus, pagavo policija. Tada iš mūsų atėmė butą. Patėvis pabėgo ir pasislėpė. Mama buvo uždaryta apklausai.

Išėjusi ji pradėjo labai gerti. Neturėjome kur gyventi. Kad mūsų motina pagauta už narkotikus, vaikų teises ginančios institucijos žinojo. Bet mus, vaikus, visi pamiršo. Mudu su broliu, kuriam buvo metukai, miegodavome laiptinėse, koridoriuose, nes neturėjome kur eiti. Paskui patys nuėjome į vaikų teisių apsaugos tarnybą ir papasakojome, kad mama mūsų neprižiūri, kad neturime kur gyventi. Tada mus apgyvendino vaikų globos namuose.

Mokykloje mus laikė „durniais internatokais“

Ten man labai nepatiko, gyvenimas buvo labai blogas. „Supinkit, auklėtoja, man kasytę“, – vieną kartą paprašiau. Ir man pasakė, kad man dešimt metų, aš jau esu didelė ir pati galiu tai padaryti. Arba, sakykim, tu neturi plaukų segtukų. Kitos mergaitės turi segtukų, o tu neturi. Tau iškrito – pametei. Už tai labai bardavo. Auklėtojos su mumis net nesišnekėdavo, o rėkdavo. O juk mes, mergaitės, iš auklėtojų norėjome tik šilumos – kaip iš mamos. O to nebūdavo. Jos sakydavo, kad „tik dirba savo darbą“. Kai atveždavo labdaros iš užsienio, auklėtojos ir direktorės pirmosios savo vaikams geriausius daiktus išrinkdavo. Mums – paskutiniams – tai, kas likdavo. Mums netgi neduodavo gerų drabužių! Tik iš sandėlio, senesnių. Gėda ir į mokyklą su tokiais senamadiškais drabužiais būdavo eiti. Mokėmės kartu su vaikais, kurie turi tėvus, vidurinėje mokykloje.

Jau ir taip mokykloje sakydavo, kad mes esame „durniai internatokai“. Kai kurie mokytojai vaikų iš globos namų net atsakinėti nekviesdavo, kad tik sėdėtume ramiai ir tylėtume. Aš buvau labai „nervuota“, neklausydavau.

Kai gyvenau vaikų namuose, Nomeda rengė pirmąjį televizijos projektą apie našlaičius. Taigi auklėtojos jau prieš tris mėnesius pradėjo rinkti vaikus, kurių nebūtų gėda parodyti prieš televizijas. Rinko pagal tai, kurie prie auklėtojų pritampa, su kuriais nėra vargo. Man sakė, kad tokios kaip aš tikrai neims. Nes aš jau buvau kartą pabėgusi iš vaikų namų.

Mano brolis yra neįgalus – jo vienas kojos sąnarys yra trumpesnis. Tai auklėtojoms, matai, buvo per daug darbo. Jos eidavo atsigerti kavutės, o mane versdavo prižiūrėti brolį.

Auklėtojas vadino „papistutėmis“

Vaikų namuose dirbęs socialinis pedagogas sakydavo, kad čia visos merginos nuo 15–16 metų dirba „papistutėmis“. Jis net ateidavo pasižiūrėti, kaip vyresnės mergaitės persirenginėja. Vaikų globos namuose su mumis elgdavosi kaip su šunimis. Bet iš tikrųjų auklėtojai patys išsigalvodavo, kad mes esame blogi ir kad viską labai blogai darome. Vaikų namuose kartą viena mergaitė iššoko pro penkto aukšto langą. Atvažiavo žurnalistai, pasikalbėjo su direktore. Paskui pastebėjo, kad mes, vaikai, būriuojamės apsirengę pižamomis. Žurnalistai paklausė, kodėl dieną visi dėvime pižamas. Aprengti pižamomis vaikščiodavome dažnai, nes auklėtojos iš mūsų atimdavo drabužius ir liepdavo apsivilkti pižamas, kad nepabėgtume iš vaikų namų.

Buvo keletas gerų auklėtojų ir labai gera psichologė. Pas ją mėgdavau nueiti. Jinai duodavo atsigerti kavos, pas ją buvo galima sėdėti, kalbėtis, piešti.

Daug kartų esu iš globos namų ir iš pamokų mokykloje bėgusi. Buvau prisidirbusi. Mane norėjo uždaryti į koloniją arba į „bambuškę“ (taip vadinome psichiatrijos ligoninę). Ir tik vienintelė psichologė mane užstojo. Ji pasirašė dokumentus ir prisiėmė atsakomybę už mane, kad aš tikrai daugiau nebėgsiu nei iš vaikų namų, nei iš pamokų. Ir aš nebėgau, nes ji juk rizikavo savo darbo vieta, kad tik manęs į psichiatrinę neišvežtų. Ji buvo tikrai labai gera psichologė, dirbdavo viršvalandžius, kad tik su vaikais būtų.

Tačiau po šito atvejo auklėtojai pradėjo labai intensyviai ieškoti mano mamos. Ji, kaip vėliau paaiškėjo, tuo metu užsienyje dirbo prostitute. Mama grįžo, turėjo staigiai per savaitę išsinuomoti butą. Mus per prievartą jai įkišo. Vaikų globos namų darbuotojai sakė jai, kad arba imkite tuos vaikus, arba išvešime jūsų dukterį į koloniją.

Mama žinojo, kur mane veža

Grįžusi mama vėl pradėjo gerti. Teko išsikraustyti iš nuomojamo buto. Brolį atidavė seneliui. Paskui mamos draugės iš senelio jį pasiėmė ir nuvedė į internatą. Ir mane vaikų teisių inspektorės norėjo paimti. Bet aš pasakiau, kad į internatą neisiu, kad iš ten bėgsiu, kad ten gyventi yra baisu. Nenorėjau nė už ką ten grįžti. Ir mane paliko pas mamą. Mama vis daugiau gėrė, miegojo rūsiuose. Aš taip pat neturėjau kur dingti, neturėjau kur miegoti, nežinojau ką valgyti. Vėl miegodavau laiptinėse.

Nuo aštuntos klasės nustojau lankyti mokyklą. Kai išėjau, niekas manęs neieškojo. Suprantate, aš buvau kaip neegzistuojantis žmogus.

Mamai yra apribotos motinos teisės brolio atžvilgiu. O manimi niekas nesirūpino – nei kur aš gyvenu, nei kaip aš gyvenu. Paskui susiradau draugą, kuris mane palaikė. Jis už mane vyresnis trejais metais. Jis man suteikė šilumą, buvo mano atrama. Vakarais aš prašydavau, kad jis neitų namo, kad su manimi pasiliktų miegoti laiptinėje. Daug visko buvo, bet jis man padėjo.

Prieš trejus metus, kai man sukako penkiolika, tie vyrai, kurie veždavo mano mamą dirbti į užsienį, ir man pasiūlė ten važiuoti. Aš tuomet dar nežinojau, kad mano mama užsienyje dirba prostitute. Man nepasakė, kuo aš važiuoju dirbti. Tik aiškino, kad galėsiu pasirinkti iš kelių variantų, kad man daug ką pasiūlys. Pavyzdžiui, rinkti krabų lazdeles, būti namų šeimininke arba užsiimti „konsumacija“. Mano draugas taip pat žinojo, kad aš išvažiuoju dirbti į užsienį, bet nė neįtarė, kokiam darbui aš esu reikalinga.

Užtat mama tikrai žinojo. Ji pasirašė visus reikiamus dokumentus, kad aš išvažiuočiau. Reikėjo jos sutikimo, nes aš buvau nepilnametė – man buvo tik penkiolika. Tą sutikimą atsakingos institucijos jai patvirtino lengvai – nors ir aš, ir mama buvome policijos įskaitoje. Niekam nekilo didelių klausimų, ko girtaujančios ir už narkotikus sulaikytos moters nepilnametė duktė viena važiuoja į užsienį be atgalinio bilieto.

Mane įkainojo 6000 svarų

Skridau lėktuvu iš Palangos į Kopenhagą, o iš ten – į Anglijos miestą Birmingemą. Keliavau viena. Tie vyrai, tie suteneriai, prieš išvažiuojant man pasakė, kad skrendant lėktuvu negalima turėti telefono. Jie man pamelavo, nes juk iš tikrųjų lėktuve telefoną tik reikia išjungti. O aš patikėjau ir savo telefoną jiems atidaviau.

Birmingeme mane pasitiko lietuvė moteris. Ji – buvusi prostitutė, per kurią į Angliją atvažiuoja naujų merginų. Kai išlipau iš lėktuvo, ji manęs paklausė: „Ar žinai, ko čia atvažiavai?“ Aš atsakiau, kad žinau – dirbti. „Na, tai, sako, važiuojam dabar pirkti „triusikų“, liemenukų.“ Aš labai išsigandau, pradėjau verkti. Ji tada pasiėmė mano pasą, atsivertė, pamatė, kad man penkiolika metų, ir pati labai išsigando. Ji pradėjo kažkam skambinti, šaukti, ji bijojo mane parodyti šeimininkams – tiems tikriesiems pirkėjams. Kai šeimininkai mane pamatė ir sužinojo, kad esu nepilnametė, jie iškart nusprendė išsiųsti mane namo. O lietuviai suteneriai tiesiog siūlė man pagaminti kitą, suklastotą, pasą, kad galėčiau dirbti.

Su anglais suteneriais man pasisekė. Nes, jeigu būčiau patekusi kitur, pvz., pas kokius turkus ar albanus, mane tikrai būtų pardavę. Lietuviai už mane prašė 6000 svarų sterlingų. Bet anglai jiems paaiškino, kad aš nesu tinkama prekė, kad esu per jauna dirbti tokį darbą. Vienas iš jų apkabino mane ir pasakė, kad aš dar turiu gyventi su mama, o ne dirbti prostitute.

Pas anglus pragyvenau dvi savaites – iki skrydžio atgal į Lietuvą. Jie už atgalinį bilietą sumokėjo patys. Ten dirbančios merginos susimetė po 20 svarų mano bilietui, kad galėčiau parvažiuoti namo. Merginos ten gyvena viename name, o dirba Birmingeme kažkokiame Soho rajono kvartale. Kai aš ten buvau, viena mergina pabėgo. Teko girdėti, kaip suteneriai mušdavo tas, kurios jų neklausė. Bet su manimi jie elgėsi gerai. Aš visą laiką, kol buvau Anglijoje, verkiau, niekuo nepasitikėjau ir labai bijojau. Suteneriai siūlė man likti, bet aš norėjau tik vieno – grįžti namo.

Tuo tarpu sąvadautojai iš Lietuvos man skambino, liepė važiuoti į Londoną. Sakė, kad, jei šitie nesiūlo darbo, kiti tikrai pasiūlys. Jie grasino, kad, jeigu grįšiu į Lietuvą, pasitiks mane oro uoste, aš permiegosiu viešbutyje ir jie mane vėl išsiųs atgal. Bet aš pamelavau, kad oro uoste mane pasitiks policija.

Pasijutau nėščia

Taigi po dviejų savaičių laimingai grįžau atgal, į Vilniaus oro uostą. Manęs niekas nepasitiko. Turėjau 300 litų, už kuriuos mane nepažįstamas vairuotojas parvežė namo, į Klaipėdą.

Grįžau pas Lietuvoje likusį draugą. Tą, kuris mane palaikė, kai neturėjau kur gyventi. Mes buvome draugai nuo pat vaikystės, paskui tapome pora. Daug laiko praleisdavau pas jį. Būdama šešiolikos vėl gavau labai daug darbo pasiūlymų užsienyje, tačiau man tai nerūpėjo. Netrukus pasijutau nėščia. Tada mes su draugu pradėjome pyktis. Ne tik man, bet ir jam buvo sunku. Viskas tiesiog buvo per anksti.

Kol buvau nėščia, vėl apsigyvenau pas mamą. Mama nuolat girtavo, bet turėjo išsinuomojusi butą. Nuolat trūkdavo pinigų. Bet buvo kita geraširdė moteris, kuri visada man tų pinigų paskolindavo.

Tada dar nežinojau, kad man už tai reikės atidirbti. Kai pagimdžiau ir mano vaikui buvo tik dvi savaitės, mama mane išmetė iš namų. Paėmė visus drabužius, vaiko vežimėlį, išmetė į laiptinę ir pasakė: „Eik kur nori.“ Aš jai nebuvau reikalinga, ji buvo visiškai prasigėrusi.

Tada per pažįstamus susiradau kambarį pas vieną senutę. Ji iš manęs neėmė nuomos mokesčio, bet už vaiką gaudavau tik 97 litus per mėnesį, kažkaip reikėjo išgyventi. Ir ta moteris, kuri man nuolat skolindavo pinigų, pareikalavo atidirbti.

Ji mane pradėjo gąsdinti, kad bus blogai. Na, ir aš turėjau važiuoti į viešbutį.

Parsiduoti vyrams teko tris kartus. Ketvirtąjį kartą – tik susitikome, tik sumokėjo pinigus ir į kambarį įsiveržė policija.

Mane, klientus ir sąvadautoją sulaikė policija

Įsivaizduojate, buvo mamos draugai, kurie išsiuntė mane į užsienį – o ir čia, Lietuvoje, turėjau tris kartus mylėtis. Aš buvau neseniai vaiką pagimdžiusi, nieko neturėjau, ta moteris man skolino pinigų, o paskui gąsdino. Mus pagavo policija – ir ačiū Dievui, kad pagavo! Kai nuvežė į policijos komisariatą, aš iš tikrųjų nežinojau, už ką mane ten laiko. Net nesupratau, kas iš tikrųjų vyksta. Man į galvą nebuvo atėję, kad už tokius dalykus yra baudžiama, kad žmonės gali būti nuteisti.

Prisimenu, policijos pareigūnas į viešbučio kambarį įbėgo su filmavimo kamera, man liepė atsistoti prieš kamerą ir pasakyti, už ką aš esu pagauta. Aš sakau: „Nežinau.“ Tada pareigūnas sako man: „Sakyk, kad už prostituciją.“ Aš sakau: „Už prostituciją.“ Ir tada visi pradėjo juoktis. Aš buvau visiškai sutrikusi, pasijutau tokia pavargusi. Pradėjau isterikuoti, rėkti, kad aš nieko nekalbėsiu, kad aš turiu vaiką, vyrą, kad noriu namo. Jie iškraustė mano kuprinę, rado prezervatyvų. Išvedė mane užlaužtomis rankomis. Netrukus viešbutyje sulaikė ir tą sąvadautoją, ir klientus.

Komisariate jie mane laikė aštuonias valandas. Aš su niekuo nenorėjau kalbėtis, bet tame komisariate dirbo buvusi vaikų globos namų, kuriuose kelerius metus gyvenau, psichologė. Ji – nuostabi moteris, aš ja pasitikėjau. Su ja mes nuoširdžiai pasikalbėjome. Ji mane nuramino.

Bet iš esmės visi pareigūnai mane labai gerai priėmė. Kitos dienos rytą man atnešė pilną drabužių maišą. Įsivaizduojate – policininkas. O aš tik verkiau, nes bijojau, kad iš manęs atims vaiką.

Aš ilgai negalėjau atsigauti po visko. Kai pamačiau, kad mane rodo per televizorių (tik nerodo veido), patyriau šoką. Policininkai man pažadėjo, kad nerodys, bet parodė – jie perdavė filmuotą medžiagą žurnalistams.

Aš nebuvau nuteista už prostituciją, nes buvau nepilnametė. Bet sąvadautoją nuteisė ilgam.

Pagaliau pasijutau kaip žmogus

Kai pagimdžiau, bute, į kurį įsikrausčiau, lankėsi savivaldybės socialiniai darbuotojai. Aš išties gyvenau avariniame bute. Buto šeimininkė gėrė, ji iš konteinerių tempdavo maistą. Viskas smirdėjo rūkalais ir šlapimu. Aš, aišku, susitvarkydavau savo kambarį, kuriame gyvenau, užsidarydavau duris, bet vis tiek nebuvo gerai vaikiuką tokiomis sąlygomis auginti. Taigi ateidavo tie savivaldybės darbuotojai ir man grasindavo, kad atims vaiką, nes gyvenu antisanitarinėmis sąlygomis.

Bet kodėl tiems savivaldybės darbuotojams nerūpėjau tada, kai aš buvau vaikas, neturėjau kur gyventi ir ko valgyti? Mane jie prisiminė tik tada, kai, būdama šešiolikos, pati pagimdžiau vaiką.

Po sulaikymo viešbutyje namuose apsilankė ir „Carito“ bei Vaiko krizių centro socialinės darbuotojos. Iš pradžių nenorėjau priimti jų pagalbos. Aš nenorėjau priimti jokios socialinės pagalbos, nes galvojau, kad iš manęs tos visos įstaigos tik nori atimti vaiką. Bet tos darbuotojos iš tikrųjų labai man padėjo.

Pirmiausia padėjo susitvarkyti dokumentus – juk neturėjau net paso, net nežinojau, kaip visus reikiamus dokumentus gauti. Padėjo man sutvarkyti popierius dėl socialinių išmokų, prašymus dėl socialinio būsto. Su jų pagalba mano vaikas nuo spalio pradės lankyti vaikų darželį, o aš pati eisiu dirbti į parduotuvę. Dabar su vaiku ir vaiko tėvu gyvename kartu savivaldybės skirtame socialiniame būste jau pusę metų.

Dėkingiausia esu „Caritui“. Į jį galėjau kreiptis dėl visko. Ar valgyti neturiu, ar pinigėlių. Viską, viską „Carito“ darbuotojos man padėjo. Ir vaikui, ir sau drabužėlių. Baldai, užuolaidos, patalynė. Pas stomatologus – visur, kur reikėjo, apsilankiau.

Ir, žinote, aš pasijutau kaip žmogus. Tik todėl, kad „Caritas“ rūpinosi manimi, manau, ir kitos įstaigos į mane kitaip pradėjo žiūrėti.

Vaikas viskam padarė „stop“

Kitokį gyvenimą pradėti nebuvo lengva. Sunkiai atsigavau, labai sunkiai mokiausi, kaip reikia gyventi kitaip. Apskritai nieko nesinorėjo tvarkyti. Man vis atrodė, kad man kažkas bando vadovauti, nurodinėti. O iš tiesų man tiesiog kažkas norėjo gero. Tai galbūt mano psichologinės problemos – kitaip į viską žiūriu, nesu linkusi pasitikėti.

Anksčiau aš galvodavau, kad „o, kaip gerai, mamos nėra – laisvė“. O dabar man greit bus devyniolika metų, ir aš galvoju, kad taip gerai būtų gauti nuo mamos kokios rykštės arba kad mama pelnytai ant manęs užrėktų. Trūksta tokio palaikymo, tvirto peties.

Mano mama baigia prasigerti. Jinai sunkiai serga alkoholio sukeltomis ligomis. Be to, pagaliau baigėsi teismo už narkotikų platinimą procesas – tik visai neseniai buvo surastas net devynerius metus nuo teisėsaugos slapstęsis patėvis. Mano mama sės į kalėjimą.

Mano draugui ir vaiko tėvui – 21–eri. Mums buvo labai sunku – abu jauni, nieko nesupratome. Labai anksti vaiką pasigimdėme. Bet vaikas iš tikrųjų viskam ir padarė „stop“. Vaikeliui dabar dveji metukai. Kai apie jį pagalvoju, suprantu, kaip baisu, kai tavo mama tave parduoda arba tavo mama dirba prostitute. Kai mano mama tai darė, ji buvo moteris, o aš buvau vaikas – miegojau už pinigus su vyrais ir net nesupratau, ką darau. Aš nenoriu, kad mano vaikas užaugtų ir jam reikėtų patirti ką nors panašaus. Ir nenoriu, kad jis žinotų apie mano praeitį – kad buvau tapusi prostitute.

Dabar yra dėl ko gyventi – yra vaikelis. Be to, turiu nuosavą būstą. Galvoju, kaip gyventi gražiau, kaip jį puošti, kaip ten ką keisti.

Iš tikrųjų aš niekam nenorėjau pasakoti šitos istorijos. Tai juk mano asmeninis gyvenimas. Bet tegul žmonės perskaito, sužino, kodėl vaikai šokinėja pro langus, iš kur atsiranda nepilnamečių nusikalstamumas, prostitucija ir „visuomenės padugnės“, kurių visi taip nemėgsta. Gal kas nors tokiems, kokia ir aš buvau vos prieš keletą metų, skirs daugiau dėmesio, meilės ir pagarbos.

Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros lektorė ir doktorantė Rasa Erentaitė sako, kad Linos atvejis parodo mūsų socialinės apsaugos sistemos trūkumus.

– Linos istorija yra tipiška ar išskirtinė prekybos žmonėmis istorija ir kuo?

– Iš dalies ji tipiška, iš dalies išskirtinė. Tipiška ji savo pardavimo scenarijumi: atrastas pažeidžiamas žmogus, šiuo atveju vaikas, kuris vienokiais ar kitokiais būdais manipuliuojant išsiunčiamas į užsienį už tam tikrą sumą. Tipiška, kad yra kas tą auką pasitinka, nuperka drabužių „darbui“, vėliau kontroliuoja, kad duotų pelno, neįkliūtų policijai. Išskirtinis šis atvejis tuo, jog atrastos iš karto dvi aukos – motina ir jos dukra. Kaip galime suprasti iš pasakojimo, iš Linos motinos suteneriai jau kurį laiką pelnėsi. Apskritai šios moters padėtis reikalavo ypatingo dėmesio, paramos ir pagalbos. Jos laiku nesuteikus, auka tapo ir šios moters dukra. Gana dažnai potencialios aukos atrandamos per kitas aukas, jų socialinėje aplinkoje, tačiau dažniausiai tai būna draugės, pažįstamos, o ne mama ir dukra. Šis atvejis išskirtinai parodo mūsų socialinės apsaugos sistemos trūkumus. Nei daugybę bėdų turinti moteris, nei jos dukra niekam nesukėlė susidomėjimo, išskyrus sutenerius, prekeivius žmonėmis. Paradoksalu, bet net viešnamio Anglijoje savininkai su Lina pasielgė jautriau nei atitinkamų tarnybų ir įstaigų darbuotojai čia, Lietuvoje, kai ji dar buvo vaikas.

– Vaikų globos namai – ar jie gali būti terpė susiformuoti asmenybėms, kurias lengva įkalbėti dirbti prostitutėmis?

– Kaip pati Lina sako, aplinkiniams ji tarsi neegzistavo – nei artimiesiems, nei mokyklai, kurioje mokėsi, nei vaikų namams, kuriuose gyveno, nei tarnyboms, į kurias kreipėsi. Akivaizdu, kad jai stigo ne tik materialių dalykų, bet ir dėmesio, šilumos, artimų, saugių santykių. Toks kraštutinis vaiko poreikių neatliepimas neišvengiamai veikia jo raidą, daro įtaką asmenybei – tiek elgesiui, tiek aplinkos suvokimui. Jam yra sunku pritapti prosocialioje aplinkoje, nes jo poreikiai neatliepiami, tuomet patenkinti savo poreikius vaikas bando socialiai nepageidaujamais būdais, pavyzdžiui, įžūliu elgesiu mokykloje ar globos institucijoje. Padėti darosi sunkiau, nes su vadinamaisiais „sunkiais“ vaikais ne kiekvienas pedagogas ar darbuotojas gali dirbti, tam reikia specialių žinių, įgūdžių. Jei žmonių, pasirengusių dirbti šiais atvejais, nėra, toks vaikas paskelbiamas beviltišku, nepageidaujamu, asocialiu. Ir taip yra nukreipiamas tiesiai į socialiai pažeidžiamą aplinką.

Su Lina kalbėjosi Rasa Erentaitė, spaudai parengė Džina Donauskaitė. Už pagalbą rengiant medžiagą dėkojame Lietuvos Caritas, projekto “Pagalba prostitucijios ir prekybos moterimis aukoms” koordinatorei Klaipėdos apskrityje Dovilei Stankienei, Vaiko krizių centrui, o ypač Linai, sutikusiai papasakoti savo istoriją.

Dėl pagalbos susidūrus su panašiais atvejais galima kreiptis į Lietuvos „Carito“ projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“

Centrinė projekto būstinė yra Aukštaičių g. 10, Kaune, tel. (8 37) 323 300

el.p. caritas@anti–trafficking.lt

Soc.darbuotoja Jolita Juškevičienė, mob.tel. 8 678 19 311

Telšių vyskupija:

Soc. darbuotoja Dovilė Stankienė, Taikos pr. 29a, Klaipėda, mob. tel. 8 678 18 791

(8 46) 31 5078. el.p. klaipeda@anti–trafficking.lt

Kitų vyskupijų kontaktai www.anti–trafficking.lt

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2008-09-29, https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/mano-mama-mane-pardave.d?id=18702658&rsslink=true

Anot pareigūnų, prostitucijos mastai šalyje jau keletą metų nesikeičia. Yra paklausa – yra ir pasiūla. Paprastai prostitutės dirba ten, kur ir gyvena – standartiniame gyvenamojo namo bute. Viename kambaryje – vaikai, kitame – sekso paslaugos. Nors dauguma jų šia veikla planuoja užsiimti iki pensijos, specialistai teigia, kad pasakojimai apie lengvai uždirbamus pinigus, pasistatytas vilas ir keliones į užsienį – tik mitas.

Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Prevencijos skyriaus viršininko komisaro Taurio Stauskio teigimu, pagautos prostitutės paprastai baudžiamos 500 litų bauda. Panaši bauda – nuo 300 iki 1000 litų – galioja ir jų klientams, tačiau per policijos reidus pavasarį buvo nubaustas tik vienas jaunuolis.

„Prostitutės labiau matomos, o klientą pagauti sunkiau. Nebent gyventojai suteiktų informacijos, kad tuo metu jis yra, – pasakojo pareigūnas. Ne viena moteris bausta ne kartą. Standartinis jų pasiaiškinimas – „gyventi reikia“. O kai pasiūlai darbą, jos entuziazmo nerodo – esą kas gali dirbti už grašius“.

Anot T. Stausko, yra moterų, kurios prostitucija pasiryžusius užsiimti visą gyvenimą. Labai jau retas atvejis, kad pagauta prostitutė pati prašytų jai padėti. Nors pasitaiko ir vyresnių per 40 perkopusių savo kūną pardavinėjančių moterų, prostitucijos versle vyrauja jaunos, vyrų neturinčios mamos, kurios taip stengiasi uždirbti pinigų, kad galėtų išauginti ir į mokslus išleisti vaiką.

„Vyriausi matyti vaikai – 10-12 metų. Blogai, kad jie auga tokioje aplinkoje, bet negi atimsi vaiką iš motinos? Jis mylimas ir prižiūrimas, o kad mamos darbo metodas yra toks – tai jau kitas klausimas. Žinoma, pareigūnai aiškinasi, ar moteris neteikia sekso paslaugų vaiko akivaizdoje. Tačiau paprastai prostitutės saugo savo vaikus“, – įsitikinęs T. Stauskis.

Kodėl šios moterys nenori keisti savo gyvenimo? „Ar įkalbėsite žmogų pereiti dirbti ten, kur jam moka mažiau? – klausimu atsako pareigūnas. – Psichologiškai žmogus susietas su pinigais ir nieko čia nepakeisi. Tai kova su vėjo malūnais“.

Tačiau jis daug tikisi iš bendro su organizacija „Caritas“ projektu, kurio metu su pareigūnais į reidus vyksta socialinės darbuotojos, bandančios moteris įkalbėti keistis ir atvykti į jų organizuojamas psichosocialines konsultacijas.

„Joms moterys atsiveria lengviau nei pareigūnams. Kol kas apčiuopiamais rezultatais pasidžiaugti negalime, tačiau rudenį vėl planuojame bendrus reidus. Jei iš 10 prostitučių bent viena pakeis gyvenimą, sakyčiau, jau gerai“, – sakė pašnekovas.

Kasininkių darbas nevilioja

Paklaustas, kiek prostitutės užsidirba, T. Stauskis teigė galįs išsakyti tik subjektyvią savo nuomonę. „Pagal tai, kaip atrodo jų namai, jos gali pragyventi. Jei negalėtų, eitų dirbti kad ir į „Maxima“, kur gautų apie tūkstantį litų. Ir aš, ir jūs žinote, kaip galima gyventi gaunant tokius pinigus, ypač su vaikais. Jos, matyt, gauna daugiau“, – įsitikinęs pašnekovas.

Tuo tarpu „Caritas“ programos „Pagalba prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė teigė, kad realiai šios moterys uždirba mažai. Jai dar neteko sutikti moters, kuri iš to susikrovė turtus.

„O šiam žingsniui skurdas jas pastūmėjo. Mums, vidutinės klasės atstovams, kartais labai sunku suvokti, kad Lietuvoje kažkas gali mirti iš bado. Argi čia Afrika? Tačiau provincijoje, kur nėra socialinių struktūrų, tikrai būna situacijų, kai moterys nebeturi kuo maitinti savo vaikus“, – tikino specialistė.

Kita priežastis, kodėl moterys ryžtasi parsiduoti, susijusi su gyvenimo krizėmis, kurias jos pralaimi. Moteris išsiskiria su vyru, apgaunama, nuviliama, o čia kaip tik prisigretina suteneris, žadantis didžiulius pinigus ir lengvą gyvenimą.

„Buvo atvejų, kai moteris aptarnaudavo per savaitę 50 klientų ir gauna tik 30 proc. uždirbtų pinigų. Galima įsivaizduoti, kaip moteris jaučiasi taip dirbdama mėnesių mėnesius. Jos vidus praktiškai išdegęs. Daugių daugiausiai ji gali būti kupina pykčio ir nusivylimo. Galbūt ji elgsis netgi labai agresyviai, akis „kabins“, bet viduje yra visiškai neapsaugota“, – įsitikinusi pašnekovė.

Anot K. Mišinienės, mes, vadinamoji sveikoji visuomenės dalis, įsitikinę, kad užtenka moteriai paduoti dubenį sriubos ir šiltą rūbą, kad ši norėtų mesti savo užsiėmimą. Deja, taip nėra.

„Šios moterys atsidūrusios gyvenimo užribyje. Jų socialiniai ryšiai nutrūkę, jos turi daug negatyvios patirties, dažnai būna kadaise išžagintos. Kol nedirbome su prostitutėmis, nemanėme, kad Lietuvoje tiek daug seksualinio smurto“, – teigė pašnekovė.

Prostitucijos subkultūra – labai savotiška. Čia veikia savi įstatymai, vyksta savas gyvenimas. Todėl moteriai pasitraukti nėra paprasta. Suteneriai, kurie iš prostitučių gyvena, nenoriai jas paleidžia. „Tai ne koks fabrikas, kad pamojuosi rankute ir dar išeitinę kompensaciją gausi. Šios moterys persekiojamos, joms grasinama, ne viena buvo sumušta“, – pasakojo K. Mišinienė.

Išmoko nepasitikėti niekuo

Ne paslaptis, kad prostitucijos stigma yra labiausiai žeminančių. Esą pasakei apie moterį, kad ji prostitutė, ir praktiškai apie ją ir jos vaikus pasakei viską. Besitapatindamos su visuomenės požiūriu, jos pačios save „nurašo“ ir grįžta atgal. Nors formaliai „atsitiesti“ – susirasti darbą ir gyvenamąjį plotą – nėra sunkus uždavinys, jos dažnai palūžta psichologiškai.

„Ypač sunku toms, kurios buvo įtrauktos labai jaunos, kai dar nebuvo susiformavusi jų asmenybė. Jos tapusios žaisliuku sutenerių rankose – kartoja jų idėjas, vykdo jų paliepimus ir ateityje gal pačios verbuos merginas.

Nemažai moterų įgyja priklausomybę nuo cheminių medžiagų. Jos teisinasi, kad neišbūtų nė dienos, jei negertų ar nesisvaigintų. Taip ir užsisuka karuselė“, – apgailestavo „Caritas“ atstovė.

Anot jos, bent kartą nutraukti ryšius su suteneriais turbūt bando apie pusę prostitucija užsiimančių moterų, tačiau didžioji dauguma jų grįžta atgal. K. Mišinienė įsitikinusi, kad norint joms padėti nereikia kažkokių ypatingų finansų, tik psichologinio palaikymo – žmogaus šalia. Įpratusios, kad tokio žmogaus niekada nebūna, jos nepasitiki ir į pagalbą skubančiomis socialinėmis darbuotojomis.

„Kita vertus, kodėl ji turėtų kuo nors pasitikėti, kai tiek kartų buvo „išdurta“? Dažnai tenka girdėti kaltinimus, kur buvome tuomet, kai ji buvo gyvenimo kryžkelėje, kai jai reikėjo pagalbos, bet jai buvo pasakyta, kad su savo problemomis turi tvarkytis pati.

Žinoma, prie kiekvieno krizės apimto žmogaus socialinio darbuotojo nepastatysi, tačiau ypatingai provincijoje vyrauja labai didelis abejingumas, kuris ne vieną žmogų išstumia į gyvenimo užribį“, -svarstė pašnekovė.

Verbuojamos vis jaunesnės

K. Mišinienės teigimu, prostitucija užsiimančios moterys praranda elementarius socialinius įgūdžius, todėl su jomis tenka dirbti labai kruopščiai.

„Tenka pradėti nuo pradžių – kad kasdien anksti ryte reikia keltis, į darbą važiuoti ne taksi, o visuomeniniu transportu, ištverti 8 valandas kolektyve, kuris galbūt nelabai maloniai priėmė. Iš prostitucijos atėjusios moterys, ypač jaunesnės, turi savo kalbą, savo žargoną, savo išvaizdą ir taip greitai to nepakeisi“, – tikino specialistė.

Pilotinis projektas, kurio metu moterims siūlomos psichosocialinės konsultacijos, vyksta Kaune ir Šiauliuose. Šiuo metu projekte dalyvauja apie 15 moterų. Jų motyvacija mesti prostituciją skirtinga. Vienos bando keistis dėl ligų, kitos – dėl vaikų, trečios – dėl savęs.

Mišinienė nerimauja, kad prostitučių amžius kasmet jaunėja. „Nors sekso paslaugas teikiančių moterų amžiaus skalė labai plati – nuo 14 iki 35 ir daugiau, vyrauja 18-20 metų merginos. Beje, 20-metės jau laikomos išspaustomis citrinomis. Suteneriai ieško vis jaunesnių mergaičių, nes tokia paklausa. Vėliau šios merginos nebeįsivaizduos kitokio gyvenimo“, – teigė pašnekovė.

Idėjas legalizuoti prostituciją „Caritas“ atstovė vertina itin kritiškai. Esą praktika parodė, kad tai naudinga tik klientams ir suteneriams. Žinoma, klientas gali jaustis saugiau – prostitutė jo tikrai neužkrės venerine liga. Tačiau kas užtikrins, kad klientas neužkrės prostitutės?

„Iš Olandijos, kur prostitucija legalizuota, mes nuolat gauname prekybos žmonėmis aukas ir matome, kad netgi ten egzistuoja juodoji rinka, kurioje mažesnės kainos ir įvairesnės praktikos“, – teigė K. Mišinienė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2008-09-06, https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/prostitucijos-versle-vis-jaunesnes-moterys.d?id=18444022

Ramunė (vardas pakeistas) savo kailiu patyrė, ką reiškia būti prekybos žmonėmis auka. Iš Anglijos ji pabėgo prieš gerus metus ir dabar kiek įmanydama kabinasi į gyvenimą iš naujo. Išvažiuoti į užsienį Ramunę prikalbino labai artima giminaitė – pusseserė. Šią į Angliją dar penkiolikmetę išvežė auklės darbą žadėję vaikinai iš gimtojo miesto. Paauglė buvo parduota albanams dirbti prostitute. Grįžusi į Lietuvą ji pati nusižiūrėjo auką.

Ramunė kilusi iš mažo miestelio, neturtingos, bet mylinčios šeimos. Jauniausia iš trijų seserų. “Visada buvau priėdusi velnių”, – prisipažįsta mergina. Buvo likę vos keturi mėnesiai, kad baigtų profesinę mokyklą ir įgytų siuvėjos specialybę.

Iš Anglijos grįžusi giminaitė pasakojo apie neregėtus pinigus, linksmą gyvenimą, rodė nuotraukas, įkalbinėjo važiuoti kartu.

Ramunė prisimena, kokia pusseserė buvo įkyri, stengėsi atriboti nuo draugų. Ir bilietą nupirkti žadėjo. “Pradėjau jos net vengti. Jau buvau nusprendusi nevažiuoti, bet ji vėl prie manęs prikibo”, – pasakojo mergina. Ramunės tėvai nenorėjo dukters išleisti, verkė kaip per laidotuves.

Uždarė bute

Pusseserė atvežė Ramunę pas draugus albanus Londone. Vakarėliai, restoranai, pirkiniai – neturtingai merginai nuo visko svaigo galva.

Pusseserė matė, jog albanai spintoje, batų dėžėje, laiko didžiules sumas grynųjų pinigų. Vėliau sužinojo, kad šios lėšos – iš narkotikų verslo. Vieną vakarą Ramunė padaugino narkotikų ir net pateko į ligoninę. Po šio įvykio albanai nusprendė lietuvaitėmis atsikratyti.

„Sakė, kad surado mums darbą kitame mieste. Esą atvyks žmogus, paims ir nuveš. Jie mus nuvežė į kavinę ir nieko daug neaiškino. Pasirodė kitas albanas. Išvažiavome į Birmingemą, – kalbėjo Ramunė. – Mane uždarė bute su tokia juodaode. Atvykdavo ir kitos panos dirbti. Po savaitės jie davė man porą dienų atsipūsti, paskui vėl ten uždarė.“

Ramunė buvo akylai prižiūrima – albanas net cigarečių vienos neišleisdavo nusipirkti. Mergina visiškai priklausė nuo to vyriškio. Albanas surinkdavo visus jos uždirbtus pinigus. Klientai susimokėdavo administratorei, kuriai už butą taip pat “nubyrėdavo procentėlis”.

Albanas veždavo Ramunę ir į kavinę, ir apsipirkti. Bute, kuriame mergina dirbo, minėta juodaodė buvo kaip sargė.

Paklausus Ramunės apie jos darbą, merginos akyse pasirodė ašaros.

“Pirmą kartą tikrai labai verkiau. Ta negrė puldavo, mušdavo, sakydavo, kad man bus blogiau, jei pinigų neuždirbsiu. Šlykštu, kai kas nors bando tave prievarta paliesti”, – susijaudinusi sakė ji. Ramunės klientams buvo nesvarbu, kaip mergina jaučiasi, – jie moka pinigus ir nori gauti paslaugą. Ateidavo įvairiausių tautybių vyrų, tačiau daugiausia – juodaodžių. Ramunė džiaugiasi, kad neteko susidurti su moldavais, nes girdėjo apie juos bjauriausių dalykų.

Pabėgti sunku

Dėl siaubingo vergoviško darbo daug merginų įninka į narkotikus. Ramunė prisipažino, jog ir jai teko pamėginti kvaišalų: “Sėdi kaip guminė ir tau vis tiek, kas ką daro, mintys kažkur kitur, įsivaizduoji, kad skraidai.” Priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholio merginas padaro bejėges – prostitucijos karuselė įsisuka.

Vis dėlto kai kurioms pavyksta pasprukti. “Šimtas iš tūkstančio tikrai sugeba išsikapstyti. Kitos bijo, kai kam gal patinka toks darbas, daug ką reiškia ir pinigai. Nereikia niekuo rūpintis. Turi “bachūrą” – albanas viską atstoja”, – Ramunė svarstė priežastis, kodėl daug merginų nepalieka prostitucijos verslo.

“Caritas” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” socialinė darbuotoja Marytė Puidokienė pasakojo, kad kai kurioms merginoms pavyksta pabėgti įvairiais būdais.

“Viena šoko pro langą net iš antro aukšto. Kitai lietuvis padėjo pasprukti. Vėliau pats dėl to turėjo daug problemų. Albanai – labai pavojingi, žmogus daug rizikuoja padėdamas į vergiją pakliuvusiai merginai”, – pabrėžė ji.

Ramunės pabėgimo istorija taip pat kelia šiurpą. Jai pagelbėjo juodaodis klientas. Kartą vyras apsižiūrėjo, ar aplink nešmirinėja albanai, pasistatė netoli automobilį ir išsivedė merginą laukan.

“Išėjau kaip stovėjau – vienais apatiniais, basa”, – prisiminė Ramunė. Pavažiavus kiek tolėliau ji paskambino pažįstamai lietuvei, kuri buvo pasisiūliusi padėti. Tautietė merginą priglaudė. “Albanai skambinėjo dieną naktį, persekiojo. Nuolat jaučiau, jog mane kažkas seka. Pasikeičiau drabužius, persidažiau plaukus, kad tik nepažintų”, – dėstė Ramunė.

Vėliau mergina pradėjo dirbti kavinėje padavėja, nes reikėjo pinigų kelionei namo. Kavinėje susipažino su vaikinu iš Irako. Jiedu draugavo beveik metus, kol Ramunė pastojo, ir irakietis, sužinojęs, kad gims mergaitė, paliko ją. Mergina ėmė ruoštis grįžti į Lietuvą.

“Paskambino buvusi kolegė, paklausė, kur esu. Pasakiau, kad važiuoju į ambasadą tvarkyti dokumentų. Ir ką jūs manote? Atvykstu prie ambasados, žiūriu, albanai laukia manęs. Pravažiavau pro šalį. Taip gal kokius penkis kartus”, – tvirtino ji. Vis dėlto Ramunei pavyko pasiekti tėvynę.

Emociškai prisiriša

Mergina mėgino padėti vienai draugei ištrūkti iš sekso vergijos liūno: “Dirbau restorane, paskambinau, sakau, atvažiuok, nupirksiu tau bilietą, vis dėlto 50 svarų. Regis, susitarėme. Susitikome, ji paskambino albanui, paaiškino, jog stovi autobusų stotyje, o draugė jau perka bilietą. Iškart 8 albanai prisistatė. Mergina kartojo mylinti sąvadautoją, nenorinti jo palikti.”

Priežastys, neleidžiančios ištrūkti, atrodo neįtikimiausios. Sąvadautojai naudoja psichologinį smurtą.

Istorikė Kathleen Barry, tyrinėjusi prostitučių ir sąvadautojų santykius, atkreipė dėmesį, kad jie renkasi naivias, vienišas, benames ir maištaujančias merginas. Pirmiausia toks vyras, rodydamas dėmesį ir fiktyvius jausmus, įtikina auką tapti “jo moterimi”.

Į pinkles įkliuvusi mergina vėliau būna nuolat užgauliojama, mušama ir kankinama. 80-95 proc. moterų tampa priklausomos nuo sąvadautojų. Jos emociškai prisiriša prie skriaudėjų. Tai tarsi psichologinė strategija, kaip išgyventi nelaisvės sąlygomis.

Auka gali tapti bet kas

Prekiautojai žmonėmis elgiasi itin agresyviai. Didesnė judėjimo ir keliavimo laisvė, pigesnis transportas, globalios komunikacijos galimybės, palengvinančios tarptautinių grupuočių veiklą, ir padidėjęs pasitikėjimo savimi lygis leidžia į vergovę privilioti žmonių iš platesnio būrio.

Tradiciškai pažeidžiamomis laikomos moterys ir merginos, kurios neturi darbo arba nelanko pamokų, auga asocialiose šeimose ar vaikų globos namuose, specialiuose ugdymo centruose.

“Jos neturi susiformavusių vertybių, socialinių įgūdžių, nėra mačiusios normalios šeimos, daug ko nesupranta. Jos nori bėgti bet kur, kad ir nuo globėjų, su kuriais nesutaria”, – merginų pažeidžiamumo priežastis vardijo M.Puidokienė.

Tos, kurios turi aukštesnįjį ar net universitetinį išsilavinimą, nuolatinį darbą, moka ne vieną kalbą taip pat yra pažeidžiamos, tik dėl kitų priežasčių. Bendra tai, kad jos visos suviliojamos melagingais geresnio darbo, gyvenimo, didesnio atlyginimo pažadais.

Rinkoje į prostituciją parduodama mergina tekainuoja 2 tūkst. svarų sterlingų (apie 9,2 tūkst. litų). Pasak Ramunės, sąvadautojui ji gali atsipirkti maždaug per mėnesį.

“Pardavimo schema tokia. Susitaria susitikti kavinėje. Pardavėjai atsiveža paneles, pirkėjai jas nužiūri. Kalba albaniškai, kad merginos nesuprastų. Jeigu jos pasirodo tinkamos, nuvežamos į butą ir ten paliekamos. Kitas albanas atiduoda pinigus, o vakare atvažiuoja pasiimti “prekės”. Nuo tos akimirkos mergina priklauso jam”, – pasakojo Ramunė.

Trys grupės

Sociologai prostitutes pagal prostitucijos veiklos priežastis skirsto į tris grupes. Pirmoji – prostitutės “savanorės”. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad į prostitucijos rinką 15 proc. aukų patenka sąmoningai, “iš idėjos”, ieškodamos lengvo gyvenimo, malonumo, didelių, greitai ir lengvai uždirbamų pinigų.

Antrąją grupę sudaro merginos, dirbančiosios dėl ekonominių (reikia pinigų pragyventi, narkotikams, vaikams auginti ir pan.) ar socialinių priežasčių (sudėtingi santykiai šeimoje, asocialių draugų įtaka ir kita).

Trečiajai grupei priklauso tarptautinės prekybos moterimis aukos.

Tačiau M.Puidokienė pabrėžia, kad klaidinga manyti, jog yra norinčiųjų verstis prostitucija. “Su tokiomis nesusidūriau. Jos užsideda kaukę, vaidina prieš kitas. Visas jas laikau aukomis – nesuvokimo, smurto, tam tikrų aplinkybių”, – teigė socialinė darbuotoja.

JAV mokslininkai, tyrinėję prostitucija užsiimančias merginas, padarė tokias pat išvadas: “Prostitutė yra auka, nes vyrai ją kaip moterį skaudina visais įmanomais būdais.” Nustatyta, kad apie 80 proc. prostitučių – išžaginimo aukos.

Aplinkiniai smerkia

Dvejus trejus metus prostitutėmis dirbusios merginos “iškrinta” iš visuomenės. Joms reikia pagalbos.

“Daug merginų, kurios grįžta, būna fiziškai ir psichologiškai traumuotos. Su viena jų dirbu jau trejus metus ir nieko negaliu padaryti”, – kalbėjo M.Puidokienė.

Baisiausia, kad grįžusi mergina patiria didžiulį aplinkinių spaudimą. Visuomenė netolerantiška, tad dažnai moteris, tapusi prekybos žmonėmis auka, pasmerkiama.

“Kai kurios net prašo, kad tik nesakytume tėvams, nes tada jie užgaulios, muš. Todėl meluojame”, – prisipažino M.Puidokienė.

Ramunei grįžimas namo taip pat buvo labai skaudus. “Parvažiavau dar būdama nėščia. Atrodė, visi žino, ką dirbau, kad buvau parduota. Iki šiol žmonės užgaulioja dėl vaiko “čiurkos”, – neslėpė nuoskaudos pašnekovė.

Kaip Ramunė išgyveno? “Esu stipri – toks mano charakteris. Mėginau užmiršti. Tėvai, sesuo ir “Caritas” – vieninteliai, kurie man padėjo. Vėliau daug džiaugsmo suteikė vaikas. Viskas pasikeitė, atsirado naujų draugų”, – sakė mergina.

Tikslių skaičių nėra

Prekyba žmonėmis dažniausiai užsiima su organizuotomis grupuotėmis susiję asmenys. Anot Redos Sirgedienės, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 1-osios valdybos Prekybos žmonėmis tyrimo skyriaus viršininkės, populiariausia lietuvaičių importo šalis tebėra Jungtinė Karalystė. Policija yra užfiksavusi lietuvių ryšius su kitomis etninėmis grupėmis, dažniausiai su albanais.

Ramunei susidarė įspūdis, kad Anglijoje pagrindiniai šio verslo “rykliai” – moldavai. Albanai – antrojoje vietoje. Birmingeme dažniausiai sutinkamos prostitutės, pasak Ramunės, yra juodaodės, anglės, kinės ir lietuvės.

Vienų šaltinių duomenimis, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir kitur į prekybos žmonėmis tinklus yra pakliuvę apie 200-300 moterų iš Lietuvos.

Kiti šaltiniai nurodo, kad šios prekybos aukomis per metus iš trijų Baltijos valstybių tapo 3000 asmenų, iš jų 1200 – iš Lietuvos.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2008-01-26, https://www.delfi.lt/news/daily/crime/i-sekso-vergija-pardave-pussesere.d?id=15754647

Paklausa atsiranda iš vyrų”
Aldona Kalinauskienė
Marijampolės apskrities laikraštis “Suvalkietis”
2008-01-01
Lietuvos Caritas nuo 2001 metų visoje Lietuvoje vykdo projektą “Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms”. Marijampolėje, Vytaautog. 25, taip pat veikia šio projekto Vilkaviškio vyskupijos konsultacinis kabinetas (tel. 8 631 53173). Kad nukentėjusioms moterims ir merginoms teikiama pagalba būtų dar efektyvesnė, Lietuvos Caritas centrinė būstinė šiemet LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai paruošė dar vieną projektą, kurį patvirtinus kiekvienai vyskupijai buvo skirtos lėšos organizuoti seminarus prekybos žmonėmis prevencijos tema vaikų globos namuose ar kitose ugdymo įstaigose. Vilkaviškio vyskupijos konsultacinis kabinetas šią programą įvykdė – suorganizuoti keturi seminarai “Mes -prieš prekybą žmonėmis”. Jie vyko Kudirkos Naumesčio profesinio rengimo centre, Kybartų vaikų globos namuose ir specialioje mokykloje, Marijampolės apskrities vaikų globos namuose ir Kazlų Rūdos specialiojoje mokykloje.
“Suvalkiečio” kalbinta Lietuvos Caritas projekto “Pagalba prostitucjos ir prekybos moterimis aukoms” Vilkaviškio vyskupijos konsultacinio kabineto vadovė Giedrė Volf sakė, jog šiuose seminaruose perteikta informacija, tikimasi, pasinaudos vyrenųjų klasių mergaitės ir jų auklėtojai. Seminarų metu mergaitėms buvo rodomas Lietuvoje sukurtas dokumentinis filmas “Parduotos vergauti moterys”, kuriame pasakojama vienos merginos, užverbuotos į sekso vergiją, istorija. Su ugdymo istaigų pedagogais bendravo psichologai ir policijos darbuotojai. Jie supažindino su psichologiniais ir teisiniais prekybos žmonėmis padariniais ir išsakė daugybę patarimų, kaip ugdyti auklėtines, kad nepakliūtų į nusikaltėlių pinkles.
Kalbėdama apie pagalbą prostitucijos ir prekybos moterims Giedrė Volf dar kalbėjo ir apie visuomenės bei valdžios požiūrį į šią problemą. Pasak jos, diskusijos apie prostitucijos legalizavimą Lietuvoje kelia tikrą siaubą. Lietuvos Caritas pasisako prieš prostitucijos legalizavimą, nes užsienio šalių patirtis rodo, kad šį verslą įteisinus labiausiai nukenčia moterys.Tada jos verčiamos patenkinti vis didėjančius iškrypusių klientų pageidavimus, suintensyvėja smurtas prieš moteris.
Jau keliatą metų projekte” Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” dirbanti Giedrė kadien susitinka su merginomis ir moterimis, patyrusiomis seksualinį išnaudojimą. Jos patirtis leidžia manyti, kad neegzistuoja savanoriška prostitucija, visada giliau patirinėjus merginos gyvenimą galima atrasti priežasčių, privertusių ją tapti prostitucijos auka.
“Visuomenėje yra daug kalbama apie šias moteris, bet nekalba apie vyrus, kurie naudojasi šiomis moterimis. Juk be paklausos nebūtų ir pasiūlos. Todėl esminė prostitucijos ir prekybos žmonėmis priežastis yra moterų ir merginų paklausa, kurios gali būti nupirktos ir seksualiai išnaudojamos, ta paklausa atsiranda iš vyrų. Jeigu vyrai nelaikytų savaime suprantamu dalyku to, kad jie turi teisę pirkti ir seksualiai išnaudoti moteris, tokia prekyba neegzistuotų. Tie, kas pasisako už prostitucijos legalizavimą, kažin ar kartu pasisako ir už tai, kad seserys, dukros būtų seksualiai išnaudojamos? Tie kas teigia, kad legalizacija reikalinga tam, kad apsaugoti moterų sveikatą ir saugumą, iš tiesų siekia, kad būtų apsaugoti klientai”, tokią poziciją išsakė Giegrė Volf.